Aaronas Greisas Michailovičius tardė, kankinko Marijampolės valdininką V.Goštautą, anot jo sūnaus Stasio Goštauto

Kiti

http://www.angelfire.com/de/Cerskus/Islike1.html IŠLIKĘ Dar labai miglotai žinoma apie Igumenės ("Červenės") žudynes. Nėra nei tikslių skaičių, kiek žuvo ir kiek išliko, nei visų vardų. Pagal įvairius šaltinius iki šiol pavyko nustatyti, kad Igumenės Mirties kelyje stebuklingai išsigelbėjo šie Lietuvos piliečiai:

12. Antanas Gedmantas, Mykolo; 41 m.; atsargos kapitonas; Šaulių sąjungos rikiuotės skyriaus viršininkas; iš Kauno. Suimtas 1941.05.17; kalintas Kaune; išvežtas link Minsko; grįžo į Lietuvą; mirė 1956. VRM byloje yra pažyma, kurioje nurodyta, kad jis 1941.06.26 sušaudytas netoli Bigosovo stoties, Polocko r. (Baltgudija). KER VRM ANK. (13/178 psl.)

35. Jonas Špokevičius, Kazio; 40 m. aviacijos majoras, Kaunas. Suimtas 1941; kalintas Kaune; 1941.06.23? išvežtas su kitais kaliniais link Minsko; per žudynes liko gyvas; grįžo į Lietuvą (pagal 13: "iki 1945 likimas nežinomas"). 1945.09.13 vėl suimtas; kalintas; karinio tribunolo 1946.05.16 nuteistas 10 metų; išvežtas į Steplagą (Kazachija); iš lagerio paleistas 1954. Tolimesnis likimas nežinomas. KER SPS VRM. (13/662 psl.) /sušaudytas Igumenėje 1941.06.26. pagal (2-2; 5-1)

37. *Juozas Tumas; 48 m. (1893-1977) pulkininkas iš Kauno; mokytojas, Mažeikių apskr. Židikių k. Suimtas 1941.05.10; kalintas KSDK; 1941.06.23 išvežtas link Minsko; per žudynes išliko; grįžo į Lietuvą; po karo pasitraukė į Vakarus; 1977 mirė JAV. KER KIT. (1: "plk. Juozas T."; 4; 5-1; 13/689 psl.)

48. *Osvaldas Žadvydas, Igno; 38 m. (g.1903), Lietuvos kariuomenės kapitonas; buvęs šaulys; po aneksijos Kretingos apskr. Darbėnuose mokytojavo. Suimtas 1941.05.05 Darbėnuose; kalintas KSDK; 1941.06.23 išvežtas link Minsko; per masines žudynes išliko gyvas; grįžo į Lietuvą; vėliau pasitraukė į Vakarus; gyvena JAV. KER SAR. (2-1,2; 5-1,2; 13/764 psl.)

49. Alfonsas Žebrauskas, Antano; 33 m.; leitenantas; inžinierius iš Kauno. Suimtas 1941; kalintas KSDK; 1941.06.23 išvežtas link Minsko; liko gyvas; grįžo į Lietuvą. Tolimesnis likimas nežinomas. Anksti palūžo ir mirė. KER SPS. (2-1,2; 5-2; 13/766 psl.; 14.)

1933 metais pasirodė Karo mokyklos absolvento, Vytauto Didžiojo universiteto teisės studento Jono Noreikos knygelė, kurioje buvo keliama radikalaus nacionalizmo programa, susijusi su ekonomine kova prieš žydus ir žydų prekybos boikotu.

Katalikiškos krypties filosofas Antanas Maceina ne tik kritikavo kapitalistinę santvarką, kuri “skatina kultūrinį materializmą ir ardo šeimą bei tautą”150, bet ir plėtojo idėjas apie lietuvių tautiškumo stiprinimą ir tautinių mažumų asimiliavimą arba “išstūmimą”

Dr. L. Tatarūno parengta tyrimo "Kova su sionizmu ir žydų emigracijos ribojimas sovietinėje Lietuvoje 1944-1990" galimybių studija http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/II%20Sovietine%20okupacija%20II%20etapas/KGB%20ir%20disidentizmas/Gelezines%20uzdangos%20fenomenas/L.%20Tatarunas/Galimybiu%20studija.pdf

http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=10650&page=3 1. Vilniaus karinės įgulos viršininkas, generalinio štabo pulkininkas, leitenantas Antanas Špokevičius

2. Štabo viršininkas – generalinio štabo pulkininkas leitenantas Karolis Dabulevičius.

3. Generalinio štabo pulkininkas Izidorius Kraunaitis

 4.  Trakų savisaugos dalis, vadas kapitonas Pranas Ambraziūnas

 5. Alytaus dalinys, vadas leitenantas Stepas Vaidakavičius

 5. Ašmenos dalinys, vadas leitenantas Antanas Danaitis

7. Vilniaus rusų moterų stovykla, stovyklos viršininkas kapitonas Pranas Počebutas

 8. Lydos savisaugos kuopa, vadas majoras Leonardas Jurkšas

 9. Gardino savisaugos batalionas, vadas kapitonas Levickas

 10. Varėnos savisaugos dalinys, vadas leitenantas Balys Strazdas

11. Buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Andrius Butkūnas

12. Majoras Antanas Impulevičius.

 13. Kauno karo komendanto postas, kapitonas Stasys Kviecinskas

 14. Pavaduotojas pulkininkas Mykolas Kalmantas

 15. Majoras Kazys Šimkus

 16.Vilniaus vadas, generalinio štabo pulkininkas I. Kraunaitis

 17. Kauno vadas, pulkininkas leitenantas Kazys Labutis

 18. Štabo viršininkas – pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas

 19. Šiaulių vadas, generalinio štabo pulkininkas, leitenantas Petras Vertelis

 20. Štabo viršininkas – pulkininkas leitenantas Aleksandras Andriulaitis

 21. Panevėžio vadas, pulkininkas Petras Genys

 22. Štabo viršininkas – majoras Ernestas Bliudnikas

 23 Kapitonas Antanas Švilpa.

 24. Kapitonas Viktoras Klimavičius

 25. Kapitonas Juozas Kriščiūnas

 26. Majoras Juozas Jurkūnas.

 27. 1-as Lietuvos policijos pulkas, vadas – generalinio štabo pulkininkas, leitenantas A. Špokevičius

 28. Kapitonas Jonas Matulis

 29. Majoras Pranas Ambraziūnas.

 30. Kapitonas Klimas Slyvėnas

 31. Kapitonas Simas Pečiulionis

 32. Kapitonas Jonas Chmieliauskas

 33. Majoras P. Ambraziūnas

 34. Majoras P. Ambraziūnas

 35. Majoras J. Semaška

Vokietijos valdžia

http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=1927&Itemid=189 Vienu iš tokių blogų simptomų buvo pulk. ltn. Graebes prasitarimas, jog parašiutininkų nuleisti Lietuvoje karui baigiant priartėti nebūsią galima. Jis tai aiškino tuo, kad negalįs parūpinti jiems vietos lėktuvuose, kurie esą nepaprastai apkrauti kitais uždaviniais. Iš to tegalėjau padaryti išvadą, jog greičiausiai pik. ltn. Graebe ir apskritai O.K.W. pradeda rezervuotis Lietuvos suverenumo atkūrimo klausimu, arba pasijuto Himmlerio priversti susilaikyti nuo talkos LAF.

http://de.wikipedia.org/wiki/Kurt_Graebe

Kurt Graebe 1873-1953

Alfred Valdmanis and the Politics of Survival by Gerhardt P. Bassler

Kurt Graebe šešis mėnesius išbuvo kalėjime, buvo Lenkijos seimo narys, Deutschtumsbund pirmininkas, kuris buvo uždraustas 1923 rugpjūčio 6 d. A Lesson Forgotten: Minority Protection Under the League of Nations : the ... By Christian Raitz von Frentz

Orphans Of Versailles: The Germans in Western Poland, 1918-1939, By Richard Blanke Kurt Graebe - active in Deutsche Vereinigung, founded in 1918 Kurt Graebe and Eugen Naumann, chief spokesmen for the minority in Promorze and Poznania respectively, were jailed for six to seven months. Kurt Graebe (1873-1953), a career army officer until the drastic reduction of the German army persuaded him to remain in his now-Polish home province. ... Naumann became chairman, and Graebe served as his deputy. 1933 spoke with interim Chancellor Kurt von Schleicher about aid Kurt Graebe, chief minority leader in Pomorze and director of the DViSuS, also lost most of his real power in the wake of Hitler's accession. He quickly praised the "national revolution" in Germany and expressed confidence that it "would get rid of everything bad and damnable in the German people"; German-Polish relations, he said, would also benefit from the fact that both peoples now had authoritarian governments. Nevertheless, local Nazis denounced Graebe to Reich officials as a former associate of Stresemann and friend of socialists; Steinacher dismissed him as a "frustrated Reich German", at home only in the military chain of command but now largely superfluous. Graebe was persuaded to withdraw from his position in the DViSuS, though he remained active in minority affairs and in the European Nationalities Congress. In 1937, he left Poland and was stripped of his Polish citizenship; not especially welcome in Germany, however, he remained formally stateless until 1941, when he regained German citizenship by volunteering for military service in World War II. These two individuals (Naumann) aside, most members of the minority political establishment made the necessary adjustments and retained their positions after 1933. Kurt Graebe, one of the few minority leaders who never did join the NSDAP, also reentered the army (at age sixty-six) but survived the war.

Das deutschtum in Polen Author Kurt Graebe Published 1931 Length 7 pages]]

Au conseil de la Société des Nations, Geneve Author Kurt Graebe Published 1934 Length 24 pages

http://de.wikipedia.org/wiki/Deutschtumsbund_zur_Wahrung_der_Minderheitenrechte

Defender of Minorities: Paul Schiemann, 1876-1944

 By John Hiden

Graebe, chairman of the Nationalities Congress organising committee and thus the channel for subsidies coming in via the Verband, was as anxious as Schiemann to preserve the independence of Brun's office after his death against pressure from the Schutzbund.

Von Breummer insisted that in the Latvian administration Valdmanis 'was the only national Lett who made no bones about his antipathy to the German regime and who consistently held to his position. ... When German Foreign Office representative Windecker arrived in Riga in January 1942, he was an outspoken but powerless advocate of Latvian independence. ... The chief of the Abwehr in Riga, Lieutenant Colonel Kurt Graebe was equally impressed with Valdmanis for his stance as a 'one-hundred-percent patriot' not willing 'to trade the Bolshevik yoke for National Socialist domination'. Graebe, who was not a member of the Nazi Party, had arrived in Riga on 12 August 1941 assigned to monitor public opinion and maintain contact with the local population. He recalled in 1947 that his higher-ups in the Abwehr had instructed him to press for the restoration of Latvian independence. However, Valdmanis exposed himself to grave personal danger, according to Graebe, because German opposition policy drove Valdmanis first into secret and then into open opposition. ... His life was allegedly saved, according to Zemgals, by the chief of the Abwehr, Colonel Kurt Graebe, the Foreign Office Representative in Riga Adolf Windecker, and Drechsler with the argument that Valdmanis had not betrayed any German authority because he had always refused a declaration of loyalty.

There are few German sources giving information about the plans of the Germans to

involve Lithuanians into Germany’s war.59 It was particularly the OKW department for the issues

of minorities and sabotage of Abwehr (German Military Intelligence) and the RSHA 6th

department for foreign affairs which tried using Lithuanians for the military purposes of

Germany.60 The OKW Lieutenant colonel dr. Kurt Gräbe and dr. Heinz Gräfe from Tilsit (Tilž÷)

Gestapo, which had merged with the RSHA 6th service, undertook to resume relations with the

Lithuanian emigre and the local population, and to report this to the Ministry of Foreign Affairs

and to the Wermacht leadership. January-March of 1941 when the German Commission on

Immigrants Affairs (Umsiedlungskommission) was visiting Lithuania was the time intended for the

espionage activities and for organising the revolt. The Immigrants’ organisation under the

leadership of the agent Richard Kossmann listed among its members, for instance, W. Vogel

(social affairs) and Alfred Kinder (health security), who were in charge of Lithuanian agents.61

From the second half of 1940, and especially in the spring of 1941, Germans’ preparation

for the war from the side of OKW Abwehr division also included attempts “to initiate the revolt of

the national minorities” in the Soviet Union.62 The Abwehr tried to control “unorganised resistance

units” in the Baltic countries.63 After the beginning of the war, the rebels, as anticipated, had to

take over the prisons, bridges, factories, railway networks, police stations, and other strategic

points.64 The OKW 2nd division (under the leadership of Lahousen and coordinated in the first

instance by dr. Kurt Gräbe) had arranged this military support together with the Abwehr

subdivision in Königsberg. However, it appeared that it was very complicated to liaise with the

groups operating in Lithuania.65 Furthermore, the German side was anxious that their orders “to

the resistance units formed of the local people” to guard certain objects might facilitate the Soviet

intelligence agents to forecast the military-strategic plans of Germany. Therefore, the respective

commanders had to be only roughly told that they had to guard the objects on their territory.66

In May 1941, the preparatory works seemed to be so forward that one “undoubtedly was to

expect rebel actions” in the Baltic states. Only the time of the beginning of the revolt was

questioned. Lithuanians were urging that the attack should be started the moment when the

Germans would cross the borderline. The German Abwehr demanded that they should wait until

the German troops approached.67 However, fearing that soviet agents might penetrate into those

units, after the attack of the Germans, the “national commands” had to be “peacefully” disarmed.68

S.SuziedelisC.Dieckmann_Mass Killings_United version

Shared History, Divided Memory: Jews and Others in Soviet-occupied Poland ...

 edited by Elazar Barkan, Elizabeth A. Cole, Kai Struve

The German Invasion and the Kaunas pogrom

geras aptarimas atsakomybės:

• gegužės 29 1941 m multi-departmental meeting on planning for propaganda. Dr.Georg Leibbrandt, the future head of the Political Department in the Ministry for the East, had presented "political guidelines for propaganda." These stated: "It is certain that the entire population will welcome the fact that we regard the Jews of course as the main guily culprits. The Jewish Question can be solved to a significant degree by allowing the population a free hand for a certain time after control of the territory is established. [...] In a word, it is probably advisable to leave to the population itself to settle its accounts with the Jewish-Bolshevik oppresors initially, and then after gathering more detailed knowledge to deal with the remaining oppressors.
• The German military counter-intelligence, the Abwehr, assumed before the war that there would be an anti-Soviet uprising as well as certain "assaults and encroachments". It was, they reasoned, "certain" that a "radical insurgency" against the "Russian oppressors" would spring into action as the German troops drew near.
• Inside the staff of Einsatzgruppe A at the beginning of August 1941 when policy against the Soviet Jews was differentiated from policy toward the Polish Jews: "In the Generalgouvernement, the Jews were left to stay in their former places of domicile and work, but this did not lead to any serious source of political danger. By contrast, the Jews living in [the territories of Reichskomissariat] Ostland or Jews who had been brought in by the red regime were important exponents of Bolshevism. Numerous Jews very involved as communist activists. Previous experience allows us to conclude with certainty that after the military occupation of the East, there will be sources of unrest for a long period to come. Those who instigate and implement acts of sabotage and terror will not only be the communists apprehended in the previous purging; rather, the Jews in particular will utilize every possibility to foment unrest."
• Heydrich's often-quoted letter of July 2 1941 to the Higher SS and Police Leaders in the occupied Soviet Union, in which he communicated in writing the "fundamental instructions for the service sphere of the Security Police and the SD:... To be executed are all functionaries of the Comintern (as well as all professional Communist politicians), the higher, middle and radical lower functionaries of the Party, the Central Committee, the district and regional committees, people's commissars, Jews in party and state functions, other radical elements (saboteurs, propagandists, snipers, assassins, agitators, etc.) insofar as they are not required in an individual case or no longer needed for providing political or economic...

Lietuvių aktyvistų sąjunga

Lietuvių aktyvistų sąjunga jungė 1938 m. nusistačiusius prieš tautininkus, jaunus katalikus ir voldemarininkus, Prapuolenį ir Ambrazavičių, tapo Lietuvių aktyvistų fronto branduoliu.

Labai atidaus dėmesio nusipelno voldemarininkų 1938 m. pabaigoje Klaipėdoje įkurtoji Lietuvių aktyvistų sąjunga. Kaip žinia, aktyvistai pasisakė už labai .

Reikėtų patikslinti, jog minėtą dieną buvo įkurta Lietuvių aktyvistų sąjunga. Nors tarp jos steigėjų buvo asmenų, vėliau tapusių LNP lyderiais, vis dėlto ...

Lietuvių aktyvistų sąjunga Klaipėdoje (1938 m. gruodis – 1939 m. vasaris). Inga Anuškevičiūtė.

Lietuvos valdžia

Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) duomenimis antisemitizmo augimas 1936 metais tapo rimta vidaus politikos problema. Žydai, anot VSD išvados, siekdami atsispirti stiprėjančiam antisemitizmui Lietuvoje, gali papildyti komunistinių organizacijų gretas. 135 Lietuvos valdžia nebuvo suinteresuota nei antisemitizmo augimo skatinimu, nei kitų tautinių mažumų (vokiečių ir lenkų) nepasitenkinimo augimu, kas galėjo destabilizuoti visuomenę. Karo komendantai ir apskričių viršininkai administracinėmis baudomis baudė asmenis, kurie skleisdavo antižydiškus melagingus ir visuomenei kenksmingus gandus. Už vienos visuomenės dalies (socialinės, tautinės, politinės) kiršinimą prieš kitą bauda galėjo siekti iki 1500 litų arba 2 mėnesiai kalėjimo.136 1934 metais Krašto apsaugos ministerija akcentavo, jog „įvairūs žydų priešai“ savo antisemitine agitacija kenkia valstybės stabilumui, o komunistai stengiasi įsiskverbti į žydų organizacijas ir jose vykdyti savo propagandą. Buvo iškelta būtinybė griežtai bausti ir tuos, kurie sąmoningai vykdo antisemitinę agitaciją, ir tuos, kurie antivokiška agitacija „įžeidžia Vokietijos vyriausybę“ (žydai Lietuvoje pradėjo organizuoti protestus prieš nacistų politiką) ir sustabdyti tų žydiškų organizacijų veiklą, kuriomis naudojais komunistai.137 1936 metų vasarą apskričių karo komendantai buvo įpareigoti aktyviau kelti bylas tada, kai „organizuotai yra puolama kokia nors tautinė mažuma, naikinams jos turtas.“138

Vokietijos agentai

Pranas Lukys saugumo policininkas iš Kretingos, pabėgėlis, buvo vokiečių ruošiamas. Birželio 17, 1940 jisai ir 50 Lietuvos saugumo policininkų perėjo ribą ir atsirado pabėgėlių stovykloje prie Tilžės. Gruodžio 1940 m. jie buvo Tilžės gestapo įsakymu perkelti į Lubliną, okupuotoje Lenkijoje, kur Lukį paskyrė saugumo policijos seržantu Radzin prie Lublino. 1941 m. pavasarį jis vyko į Klaipėdą. Naktį prieš puolimą jisai su kitais Lietuvos saugumo policininkais perėjo į Lietuvą įsakus lietuvių kapitonui. Su tikslu organizuoti partizanus prieš sovietų kariuomenę, kaip LAF'o pajėgos.

"This period leads us to speculate on two points. The first is that regardless of the previously guaranteed cooperation between the Wehrmact and the SiPo/SD, the pogroms carried out by the Lithuanians at the encouragement of the SiPo/SD were too gruesome for the German military commandant to tolerate; the fear may have existed that the pogroms represented an unacceptable element of anarchy in an already confused and chaotic situation. The second point is, a complete lack of documentation aside, it appears that the SiPo/SD may have trained a cadre of Lithuanians to act as a spearhead in the organization of pogroms as may be true in the Luksys case, preparing them for this task at the same time as the rank and file of the Einsatzgruppen themselves were being kept ignorant of the true nature of their own mission." http://books.google.com/books?vid=ISBN0253333598&id=USW9-xQ85FwC&pg=PA97&lpg=PA97&dq=klimaitis&sig=oa1kVS3fIRHYbqneBGSsK-NICzk#v=onepage&q=klimaitis&f=false

Stahlecker wrote that he had succeeded in covering up actions of the Vorkommando German vanguard unit and made it look like an initiative of the local population.[6] Vorkommando Moskau The Vorkommando—also known as Sonderkommando 7c—was to operate in Moscow, until it became apparent that Moscow would not fall; it was incorporated to Sonderkommando 7b, where it was active in Smolensk and executed 4,660 people.

http://forum.axishistory.com/viewtopic.php?p=1164020 From the Lithuanian DVD I´ve just watched: 25/6: Stahlecker meets Lithuanian nationalists at this date or later. Not before. He is supposed to have contacted Algirdas Jonas Klimaitis who was used by the germans as a signal man in connections with the partisans. Among others Klimaitis got contact with Kazys Simkus and Bronius Norkus. (Later, Klimaitis involvement in the garage incident could not be proven by German investigators).

http://forum.axishistory.com/viewtopic.php?p=1165977#p1165977 Here you can buy a set of 4 DVD "The Secret archives of XX century" (with English subtitles) where DVD No.3 are two parts documentary about "Lietukis": http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?ISBN=DVD-ARCHYVAI

Antanas Gecevičius, biografija http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2002~ISSN_1392-6489.V_17.PG_195-214/DS.002.0.01.ARTIC

Voldemarininkai

http://www.partizanai.org/failai/html/skirpa-sukilimas.htm

Primestas kraštui iš viršaus tautinis - autoritetinis režimas platesniems gyventojų sluoksniams buvo visai svetimas dalykas. Todėl jis iš pat pradžių susidūrė iš visų pusių su opozicija. Šiam režimui nebuvo palankios ne vien tik kitos visuomeninės politinės srovės, bet ir šiaip visuomenė, kuri prieš tai jau buvo įpratusi tvarkytis demokratiniais principais. Pažiūrų skirtumų būta net pačiuose tautininkuose. Iš jų greitai atsiskyrė vadinamieji voldemarininkai ir perėjo į griežtą režimui opoziciją. Taip pat atšoko nuo jo ir karininkų grupė, kuri savo laiku pastatė prie valstybės vairo A. Smetoną, su kurio vardu buvo siejamas pats tautinis - autoritetinis režimas.

Tiesa, kaip valdančioje tautininkų partijoje, taip ir opozicinėse srovėse atsirasdavo aktyvesniųjų elementų, kurių galvosena veržėsi pro partijų rėmus į dinamiškesnę veiklą. Jie ieškojo geresnių mūsų tautai ir valstybei vairuoti pagrindų. Jau buvo minėta, kad pačioje tautinio autoritetinio režimo pradžioje išsiskyrė iš tautininkų tarp vadinamieji voldemarininkai. Būta skilimų ir krikščionių demokratų, kaip ir valstiečių liaudininkų tarpe. Taip pat būta bandymų įvairių srovių aktyvesnius elementus sutelkti į vieningą frontą kovai prieš režimą. Vadinas, ir tuomet jau nestigo balsų, kurie prasimušdavo pro visų buvusiųjų ir subankrutavusių partijų pelėsius. Bet kovos sąlygos buvo labai sunkios: teko kovoti iš vienos pusės — su partijų štabais, ir iš kitos pusės — su režimu. Daugeliui tokių aktyvesniųjų veikėjų teko skaudžiai nukentėti: ne vienas iš jų atsidūrė kalėjime arba buvo ištremtas į konc. darbo stovyklą ar kur nors į provinciją. Be viso to, šis aktyvesnysis elementas dažnai kentėdavo dar moraliai dėl kitų sankcijų, kurių imdavosi prieš juos surambėjusiųjų partijų vadovybės. Esant tokioms sąlygoms, mūsų tautos veiklesniam elementui plačiau susiorganizuoti buvo tiesiog neįmanoma. Tokiu būdu jis pateko į Sov. Rusijos primesto Lietuvai komunizmo prarają, negalėdamas jai pasipriešinti, nors ir buvo pasiryžęs toje nelygioje kovoje žūti. Dar blogiau, nemažai aktyvesniųjų lietuvių, kurie sėdėjo kalėjimuose arba buvo izoliuoti darbo bei koncentracijos stovyklose, iš jų nebuvo paleisti prieš okupuojant rusams kraštą ir tokiu būdu buvo, stačiai begėdiškai, buvusiojo režimo išduoti sovietų komunistams. Šitaip buvo išduota komunistams visa eilė žymesniųjų voldemarininkų, kurie buvo ištremti į priverstinųjų darbų stovyklą prieš rusų kariuomenės įžygiavimą į Lietuvą.

— Tvirti pamatai jau padėti. Įvairių buv. Lietuvos partijų nariai, nuo socialistų iki voldemarininkų, šiandien atvirai ir santarmingai pripažino nesenos praeities klaidas ir, atsisakydami praeities ambicijų, mokydamiesi iš turimos patirties, degdami tėvynės meile ir trokšdami jos laisvės, šiandien rikiuojasi idėjiškai ir politiškai vienalyčiame Lietuvių Aktyvistų Fronto sąjūdyje.

3. "Geležinis Vilkas" (buv. voldemarininkų organizacija);

Po birželio 15 d., 1940 m., Lietuvos sugniužimo be šūvio sovietų agresoriui lietuvių tauta buvo jo išprovokuota kraujo aukomis, kai Lietuvių Aktyvistų Frontas iš viso dar neegzistavo. Kaip žinome, įsibrovėliai į mūsų kraštą, slavai iš Rytų, — pasišaukę sau į talką jų pačių skubotai sudarytą tariamą "lietuvių komunistų partiją" — užpuolė buvusių lietuvių politinių srovių — tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, socialdemokratų, šaulių, etc. — aktyvą ir pagal iš anksto slapta nustatytą planą suėmė daugiau kaip 1600 asmenų (LE, VII, psl. 139). Mažame mūsų tautos maste tatai prilygo fiziniam sakytų politinių srovių likvidavimui bei visiškam jų veikimo nuslopinimui.

Apie tai, kad ginkluotas pasipriešinimas buvo prasidėjęs jau prieš Birželio 23 dienos visuotinį lietuvių tautos sukilimą, liudija čia žemiau paduodamas išrašas iš Gladkovo, Tarybų Lietuvos saugumo komisaro, 1941 m. birželio 21 dienos įsakymo apskričių ir kitų NKGB padalinių viršininkams bei pasienio apsaugos dalinių viršininkams 105, 106 ir 107. Įžanga to skubaus ir ypatingai slapto, bet patekusio į sukilėlių rankas, dokumento skamba šitaip:

— Paskutinėmis dienomis konstatuota eilė banditų pasireiškimo atsitikimų Tarybų Lietuvos teritorijoje.

Marijampolės apskrityje, per likvidavimą banditų grupės, susidėjusios iš keturių brolių Rimasų, buvusių aktyvių voldemarininkų, operacijos dalyvių buvo pradėtas visai nereikaos apskr. Darbėnuose mokytojavo. Suimtas 1941.05.05 Darbėnuose; kalintas KSDK; 1941.06.23 išvežtas link Minsko; per masines žudynes išliko gyvas; grįžo į Lietuvą; vėliau pasitraukė į Vakarus; gyvena JAV. KER SAR. (2-1,2; 5-1,2; 13/764 psl.)

49. Alfonsas Žebrauskas, Antano; 33 m.; leitenantas; inžinierius iš Kauno. Suimtas 1941; kalintas KSDK; 1941.06.23 išvežtas link Minsko; liko gyvas; grįžo į Lietuvą. Tolimesnis likimas nežinomas. Anksti palūžo ir mirė. KER SPS. (2-1,2; 5-2; 13/766 psl.; 14.)

1933 metais pasirodė Karo mokyklos absolvento, Vytauto Didžiojo universiteto teisės studento Jono Noreikos knygelė, kurioje buvo keliama radikalaus nacionalizmo programa, susijusi su ekonomine kova prieš žydus ir žydų prekybos boikotu.

Katalikiškos krypties filosofas Antanas Maceina ne tik kritikavo kapitalistinę santvarką, kuri “skatina kultūrinį materializmą ir ardo šeimą bei tautą”150, bet ir plėtojo idėjas apie lietuvių tautiškumo stiprinimą ir tautinių mažumų asimiliavimą arba “išstūmimą”

Dr. L. Tatarūno parengta tyrimo "Kova su sionizmu ir žydų emigracijos ribojimas sovietinėje Lietuvoje 1944-1990" galimybių studija http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/II%20Sovietine%20okupacija%20II%20etapas/KGB%20ir%20disidentizmas/Gelezines%20uzdangos%20fenomenas/L.%20Tatarunas/Galimybiu%20studija.pdf

http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=10650lingas susišaudymas, kurio metu buvo sužeistas milicininkas Muravjev.

Raštikį staiga nuskraidinus į Kauną nežinia kokiems tikslams ir jau kilus opozicijai Laikinajai Vyriausybei tariamų "voldemarininkų" tarpe, buvo labai svarbu su ja skubiai susisiekti. Nebuvo kitos išeities, kaip susisiekti su Tėvyne tomis pat pėdomis, kaip buvo daroma paruošiant Birželio 23 dienos sukilimą. Problema buvo, iš kur surasti patikimą ryšininką. Visi ryžtingesnieji LAF vyrai jau prieš tai mano buvo išsiųsti į Lietuvą arba priduoti kalbos vertėjais vokiečių kariuomenei, žygiavusiai per Lietuvą. Kai buvau šitaip susirūpinęs, kandidatu šiai rizikingai misijai pasisiūlė dr. Gr. Valančius. Patyręs iš manęs apie Gestapo įvarytą gen. Raštikio palūžimu kylį Laikinajai Vyriausybei ir kad aš dėl to buvau labai susirūpinęs, dr. Valančius (žiūr. fotografiją) pareiškė:

— Aš vykstu Kaunan sužinoti, ir grįžęs pranešiu Tamstai. Žinau, kad siena tebėra aklinai uždaryta ir saugoma, bet kaip nors pralįsiu. Vokiečiai ne bolševikai, ir sučiuptas kaip nors išsisuksiu; kalbą moku, o už pasitraukimą iš stovyklos be leidimo negi pakars. —

Perdaviau Škirpos skatinimą laikytis, kiek tik įmanoma, stipriai ir vieningai, nepasiduoti vokiečių kvislinginėm užmačiom. Su įkyrumu jiems priminti, kalte kalti — ne iš jų rankų laisvę gavome, mandatą turime pačių lietuvių gyvybių auka, sukilėlių - partizanų krauju gausiai aplaistytą.

Sužinojau, kad jo ryšių ir kelių ratas esąs tarp pulk. Bobelio Liet. Komendantūros, gen. Nagiaus Karo Muziejaus, vokiečių karo įgulos Kauno apygardoj vado gen. Pohlio ir generolo Justo (?). Kasdien užeinąs į Kabinetą ir pradėjęs eiti krašto apsaugos ministerio pareigas Laikinojoje Vyriausybėje.

1. Vokiečių karinė valdžia pažadėjusi į Laik. Vyriausybės darbus nesikišti (jai partija kištis ir nelpg=PA212eidžia — Gr. V.) ir jai nekliudyti.

2. Ji neprieštarausianti sudaryti lietuviškų komendantūrų tinklui Lietuvoje ir net organizuoti lietved=0CDUQ6AEwBA#v=onepageuviškos kariuomenės dalinius vidaus apsaugai. Kaune ir keliuose apskričių miestuose tokios komendantūros jau normaliai veikiančios, kariuomenės daliniai pradedami organizuoti, jų apginklavimui kliūčių nebūsią. Partijos (NSDAP) pakurstytų lietuviškų nacionalistų bandymo paimti karinį sektorių ir policiją į savo rankas vok. kariuomenė prašyta neremti, ir ji tai padariusi. Dėl to ir bandymas nepasisekęs. Blogiau esąs reikalas su vok. partijos ir valst. saugumo atstovais. Nors pastarieji savo admin. aparato Lietuvoj dar neturį, jų ešalonai atvyksią vėliau, bet ryšiai sudaryti gyvi, gyviausi, nes patys tų ryšių iešką (Dieve saugok, tik ne su Laikin. Vyriausybe betarpiškai, nes jos nepripažįsta). Aplinkybių, kuriomis pats gen. Raštikis iš Berlyno į Kauną atskrido, teisingiau — buvo atskraidintas, savo pranešime neaiškino. Taipgi neminėjo tų atstovų, ryšininkų ar agentų pavardžių, jų titulų bei užimamų pozicijų. Apie tai labai maža tepatyriau ir per vėlesnius, asmeninius pasikalbėjimus su ponu generolu. Tesuminėjau tik bendrą pasikalbėjimų turinį ir jų reikalavimus. Svarbiausi jų buvo tokie:

1. Vokietijos Reichas niekad nesutiksiąs Lietuvai duoti pilnai nepriklausomą Vyriausybę, pačią ir savo valia pasiskelbusią.

2. Ji turėsianti prisiimti Reicho iš pačių lietuvių parinktą administraciją, subordinuotą okupacinės vok. valdžios organams. Esąs benbgcolor="#CCCCCC"dras planas visoms užimtoms rytų sritims, ir jokia išimtis Lietuvai iš to plano išskirti nebūsianti padaryta.

3. Lietuvių kooperavimas ir net aktyvus įsijungimas į kovą prieš bolševizmą esąs labai pageidaujamas. Pats gen. Raštikis, kaip Lietuvoj populiarus ir lietuviams patikimas žymus asmuo, mielai (netgi primygtinai!) kviečiamas tai administracijai vadovauti . . .

Kai dėl Škirpos "užšaldymo" Berlyne, vokiečiai esą priešingi ne jo asmeniui, bet jo "nediplomatiškai" tezei (ryšininkų teigimu) — iš sukilėlių krašte gavau mandatą Vyriausybei vadovauti ir bet kokį kliudymą man tą mandatą priimti laikau nesuderinamu su tarptautinės teisės nuostatais. Esą, jis kalba su mumis (vokiečiais — Gr. V.) kaip suvereninės valstybės galva, pasiremdamas buvusia tos valstybės konstitucija, o ne karo padėty susidariusiais naujais politiniais faktais ir faktoriais. Su tuo Reichas negalįs sutikti, nors ir gerbiąs patį to pareiškimo autoei=A3xxUInqJIr89QSj0oDQBQrių, kaip buvusį nepriklausomos Lietuvosved=0CEkQ6AEwCA#v=onepage pasiuntinį Berlyne.

Pasikalbėjimo metu gen. Raštikis taipgi rado Škirpos laikyseną neapgalvotą ir esamose aplinkybėse nelogišką. Mano mintin tik vėliau įstrigo žodis "nelogiška", nes tą patį žodį išgirdau Berlynan sugrįžęs ir iš Ernesto Galvanausko, atseit, iš dar žymesnio žinovo - autoriteto lūpų. Pastarasis apskritai visą Škirpos anuometinį diplomatinį žaidimą su Reicho valdžia ar jos atstovais apibūdino tuo pačiu "nelogiška" terminu.

Klaus.: Ar p. Generolas nemanote, kad tokį, ir labai intensyvų, skaldymo žaidimą vokiečiai jau pradėjo, ir, žinoma, sieks divide et impera iki galo?

Atsak.: Nepaslaptis, kad vadinamieji voldemarininkai visą laiką tik apie vienybę iki Eitkūnų tekalbėjo (tą terminą pirmas pavartojo dr. P. Karvelis, o ne kas iš voldemarinin-kų — K. Š.). O paskui? Paskui apsieisime ir be jūsų.

Klaus.: "Bendro žygio" patirtis Klaipėdoje 1938-1939 metais sako ką kita. Jie parodė ir norą ir sugebėjimą bendradarbiauti. Ar jie pasikeitė?

Atsak.: Buvo visai kitokios aplinkybės, kita būklė. Jie vis dėlto yra lietuviai nacionalistai, artimesni vokiškojo nacionalsocializmo ideologijai, kaip bet kuri lietuvių kita politinė grupė. Jų aktyvumas yra labai padidėjęs. Jaučia užnugarį, naudojasi proga siekti politinių tikslų, kurių, kaip maža, negausi grupė anksčiau, normaliose aplinkybėse, pasiekti nepajėgė.

Klaus.: Ar manote, jie leisis naudojami kaip politinis vokiškojo okupanto įrankis, bus jam lojalūs be rezervų ir eis su juo visą kelią, panašiai kaip darė Lietuvos komunistai su sovietiškuoju okupantu, eidami su juo visą kelią iki Maskvos ir iki "Stalino saulės"?

Atsak.: Mažai politinei grupei mažos tautos, ypač po tokios siaubingos "sovietų okupacijos, gali kitokio pasirinkimo ir nelikti. Jie jau dabar graibsto svarbesnes, raktines Lietuvos administravimo pozicijas.

Klaus.: Istoriškai tai ne naujas politinis fenomenas. Gal tai tik proginė taktika, politinis realizmas ar politinis oportunizmas? Lietuviai nacionalistai yra neabejotini Lietuvos patriotai, stovi ant jos nepriklausomybės pagrindo, turi ribą ir žinos, kur sustoti. Nejaugi jie tarnaus okupantui be sąlygų ir neatsižvelgdami į Lietuvos politinio nepriklausomumo interesą?

Atsak.: Nežinau. Už juos ar prieš juos negaliu kalbėti. Pagyvensime — pamatysime.

Klaus.: Atrodo, p. Generolas jais nepasitikite?

Atsak.: Mano asmeninis Lietuvos nacionalistais pasitikėjimas ar nepasitikėjimas šiuo atveju ir šiuo momentu visai nesvarbus. Iš vienos pusės, jie juk lietuvių tautos branduolio (o tik mažą jos dalelę) nereprezentuoja, o iš kitos pusės, vargu okupantas apskritai turi kokių intencijų Lietuvos politines grupes kontaktuoti ar su politine mūsų tautos daugumos valia skaitytis. To nedarė su užimtais Skandinavų, Balkanų kraštais, labai mažai tesiskaitė net su didelės Prancūzijos politine valia. Kodėl mums tikėti, kad su mumis bus elgiamasi kitaip? Esu karys, ne politikas. Lengva pasiduoti politiniam naivumui karo metu, nesunku gyventi nerealiom politinėm viltim tokiu metu, kai bombos kalba ir kai bet kokios politinės ateities kalkuliacijos, ypač mažoms tautoms, bent iki karo pabaigos, — suspenduotos.

Klaus.: Pulk. Škirpa mano, kad mūsų politinė padėtis yra skirtinga, atseit, palankesnė, kaip pavyzdžiui Norvegijos, kuriai primestas režimas a la Quisling. Mūsų partizanai, sukilimas prieš Sovietus, pastatė vokiečius prieš įvykusį faktą, su kuriuo jie negali nesiskaityti. Mes ne tik nekovojome prieš juos, kaip tai darė visi kiti jų užimtieji kraštai, bet dargi talkinome jiems (mūsų pačių interesas) kovoje su jų (ir mūsų) priešu, paaukodami šimtus ir tūkstančius jaunų gyvybių ir tuo sutaupydami patiems vokiečiams gal keliolikos tūkstančių jų pačių gyvybių. Argi per didelė kaina reikalauti iš jų bent tokios nepriklausomybės, kokia šiuo metu naudojasi, pavyzdžiui, tokios tautos, kaip Kroatija ar Slovakija, kurios lig šiol politinio suverenumo nei neturėjo, kaip Lietuva nuo 1918 metų? Ar Tamsta nemanai, kad mes turime labai gerų šansų, dėkui mūsų narsiems vyrams, sukilimo vadams ir partizanams, turėti politinį nepriklausomumą ir savą, grynai lietuvišką, nors karo metu ir apribotą, valdžią, jei tik vieningai laikysimės ir primygtinai, nenuolaidžiai iš vokiškojo okupanto to reikalausime?

Atsak.: Norėčiau tikėti, bet ne nuo mūsų pačių tai priklauso. O, antra, principas "viskas arba nieko" mažai tautai santykiuose su galingu kaimynu, šiame atveju ir okupantu, ypač tokio, totalinio pasaulinio karo metu, taikyti visai netinka.

Klaus.: Reiškia, Tamstos manymu jau pačiame starte darome politinę klaidą?

Atsak.: Taip.

Klaus.: Turite galvoje pulk. Škirpą ir jo taktiką, naudotą demaršuose su Trečiojo Reicho valdžia dėl jo ir jo vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės pripažinimo?

Atsak.: Taip.

Klaus.: Ar teko su pulk. Škirpa tais klausimais išsikalbėti prieš Tamstai išskrendant į Kauną?

Atsak.: Nepilnai. Jis gi apskritai nelinkęs su kitais tartis, iš kitų sugestijas priimti ar bent diskutuoti.

Klaus.: Mano žiniomis, jis politiniais klausimais nuolat tarėsi su Ern. Galvanausku, kariniais klausimais su Tamsta.

Atsak.: Teisingiau būtų sakyti, kalbėjosi, o ne tarėsi.

Klaus.: Atseit, jūsų patarimų ar sugestijų nepaisė?

Atsak.: Visai teisingai.

Klaus.: Kokios, Tamstos manymu, klaidos buvo pulk. Škirpos padarytos jo pastangose išgauti iš Trečiojo Reicho valdžios sukilimo pastatytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pripažinimą?

Atsak.: Tokių klaidų padaryta visa virtinė. Jų daug ir stambių. Jos visos plaukė iš vienos pagrindinės Škirpos sampratoje premisos, kuri anuomet vokiečiams buvo kategoriškai nepriimtina. Jis tos premisos visą laiką laikėsi, jos nekeitė, neparodė lankstumo nei pastangų artėti bent kiek prie neigiamos vokiečių reakcijos. Toks viso Lietuvos nepriklausomybės klausimo ant ašmenų pastatymas, toks užkietėjęs, bekompromisinis žaidimas va banque, atseit — viskas arba nieko, pastatė jo paties asmenį vokiečių akyse nepriimtinu, dėl to jie ir atsisakė toliau su juo kalbėtis, nekalbant jau apie kokių nors diplomatiškai politinių derybų vedimą.

Klaus.: Vadinasi, jis pasidarė vokiečiams persona in-grata, diplomatinės terminologijos prasme?

Atsak.: Teisingai. Nors tai gal jam formaliai ir nepasakyta, o tik duota suprasti, o jis nesuprato ir su įkyrumu toliau demaršavo.

Klaus.: Ar galima paprašyti pailiustruoti tą Tamstos vadinamą va banque žaidimą?

Atsak.: Tarp 1922 metų ir 1938 metų Lietuvos konstitucijų skirtumas yra didelis. Pagal pirmąją Lietuva buvo parlamentarinė ir pagal pastarąją — prezidentinė valdymosi sistema. Pirmoje — prezidentą pavaduoja seimo pirmininkas (tautos rinktinis), o antrojoje — ministeris pirmininkas (paties prezidento skirtinis) Škirpa pasirinko pastarąją konstituciją, nes ši buvo jam patogesnė.

Klaus.: Argi galėjo rinktis senąją, negaliojančią?

Atsak.: Ir viena ir kita faktiškai negaliojančios. Buvo dar ir trečioji — Stalino konstitucija. Ir tik viena iš trijų tebuvo patogi jam pačiam. Prisiminkime, kaip antroji (1938 metų konstitucija) pasitarnavo, taip, pasitarnavo trečiajai (stalininei) įgyvendinti. Kokiu sklandumu sudarytas tęstinumas, konstitucinis perėjimas iš Smetonos į Merkį ir iš Merkio į Paleckį. Viso to, t. y. Lietuvos konstitucijų kontroversiškumo, Škirpa negalėjo nežinoti. Ar tai ne hipokrizija buvo jo pastanga vokiečiams aiškinti savo paties asmeninį statusą ir prisistatyti (notifikuoti) jiems kaip Lietuvos Ministeris Pirmininkas ir Valstybės Prezidento pareigas einąs (tai netiesa; 1941 m. to nebuvau "notifikavęs" ir negalėjau, nes A. Smetona tebebuvo gyvas — K. Š.), atseit, turinčiu teisę Lietuvos vardu daryti pareiškimus, siųsti notas ir pasirašyti susitarimus. Deja, be Min. Pirmininko kontrasignacijos ir pagal 1938 m. konstituciją jis tos teisės neturėjo, taipgi be konstituciškai formalaus iš Min. Pirmininko į Prezidento pareigas perėjimo akto jis negalėjo prisistatyti jau tas pareigas einančio statuse. Toks neapgalvotas žygis, stačiai diplomatiškas skandalas, vokiečius tik suerzino, juos išgąsdino ir visą Lietuvos reikalą sukomplikavo. Kiek žinau, Ern. Galvanauskas buvo jį įspėjęs to nedaryti, bet Škirpa šio įspėjimo, kaip ir daugelio kitų, nepaisė (visa tai gryniausias prasimanymas — K. Š.).

Atsak.: Ar man seniems diplomatams nurodinėti? Viena aišku, kai esi mažas ir dargi po didele didelio letena, nebūgnink didesniu būgnu, o vartok tik birbynėlę, nebaubk jaučiu, o bliauk tik veršiu.

Klaus .: Atseit, quod licet Jovi, non licet bovi?

Atsak.: Teisingai, Tamsta. Pakartok tai sugrįžęs Berlynan ponui pulkininkui.

Klaus.: Kokie Tamstos santykiai su Laikinąja Vyriausybe? Esate joje, ar šalia jos?

Atsak. : Esu joje lietuvių (vidaus) požiūriu ir šalia jos vokiečių (išoriniu) požiūriu.

Klaus.: Kaip tai suprasti?

Atsak.: Padėtį iš abiejų pusių, Berlyno ir Kauno, žinant, — nesunku suprasti.

Klaus.: Ar galėčiau sužinoti, su kuo Berlyne prieš išskrendant teko kalbėtis iš vokiečių pareigūnų?

Atsak.: To negaliu pasakyti.

Klaus.: Ar tai nebuvo "trys daktarai" (Kleist, Greffe, Graebe), su kuriais ir pulkininkui Škirpai teko "iki kaklo" išsikalbėti.

Atsak.: Tyla.

Klaus.: Ar teko bent su kuo nors iš lietuvių Berlyne prieš ir po pasitarimų su vokiečiais klausimus padiskutuoti, pasikalbėti?

Atsak.: Gen. Raštikis lėtai kratė galvą. Neaišku. Gal tik ženklas — negaliu atsakyti.

Klaus.: Ar bent ką apie tai žino pp. Galvanauskas, Skipitis, Karvelis?

Atsak.: Žino faktą, nežino pasitarimų turinio.

Klaus.: Žino išskridimo faktą, žino taipgi apie tai, kad Škirpa neturi viso to žinoti?

Atsak.: Netardykite, Gerbiamasis!

Klaus.: Kodėl vokiečiai pasirinko Tamstą jų "Vertrau-ensmannu", o ne kurį nors iš nacionalistų veikėjų?

Atsak.: Jie labai gerai informuoti apie Lietuvos politinę diferenciaciją. Gal svarbiausias motyvas, kad esu karys, o ne politikas.

Klaus.: Jie, matyti, žino, kad Lietuvoje esate labai populiarus?

Atsak.: Gal būt. (Klausimas, atrodo, paglostė. Raštikis šypsojosi atlyžęs).

Jis į tai vėl šyptelėjo ir pasakė: "Na, denn glückliche Reise". Čia, mat, pasireiškė — vėliau Kaune taip stipriai išryškėjęs — skirtumas pažiūrų į Lietuvos Laikinąją Vyriausybę tarp Wehrmachto karininkų ir nacionalsocialistinės valdžios pareigūnų, ypač gestapininkų.

Nors ir buvo siekiama apjungti naujoje vyriausybėje visų pasireiškusių aktyviųjų tautos politinių jėgų atstovus vieningam darbui valstybei vėl atkurti, tačiau faktas lieka faktu, jog tos vyriausybės sudėtis gavosi ne visai tokia: daugiausia susidėjo iš buv. krikščionių demokratų ir liaudininkų. Tai darė įspūdžio, lyg mėginta atkurti tariamą tų dviejų srovių "ašį", kuri buvo susidariusi opozicinėje veikloje prieš A. Smetonos režimą. Bet toks įspūdis buvo klaidingas: apie sakytų dviejų srovių "ašies" atgaivinimą niekam iš LAF vadovaujančių asmenų nebuvo nė mintis atėjusi į galvą. Kas Laikinojoje Vyriausybėje buvo tikrai netobula, tai tas faktas, kad joj nebuvo stipresnio atstovavimo kitom dviem laisvės kovotojų srovėm, ypatingai pasireiškusiom sukilimo paruošime, būtent — buvusiems voldemarininkams ir aktyvesniesiems tautininkams. Mano paveikti, pirmieji buvo besąlyginai stoję ant LAF ideologinio pagrindo, savęs "voldemarininkais" nebelaikė, ir turėjo žymių nuopelnų sukilimo paruošime, tiek savo darbais, tiek sudėtomis kraujo aukomis. Panašiai besąlyginai buvo į LAF veiklą įsijungę ir aktyvesnieji tautininkai, kurie jau prieš tai buvo irgi opozicijoje Smetonos režimui, o po 1940 metų birželio 15 dienos katastrofos su Lietuva — galutinai atsipalaidavo nuo to buvusiojo savo vado bei pasuko į naują kovos kelią, siekiant atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą sujungtomis po LAF vėliava ryžtingosiomis mūsų tautos jėgomis.

Kaip vienos, taip ir kitos pakraipos atsakingi veikėjai LAF vadovaujamoje grandyje Berlyne buvo labai nepatenkinti paskelbtąja Laikinosios Vyriausybės sudėtimi, kurioje nematė to, ko pagrįstai galėjo tikėtis pagal LAF ideologijos visų priimtas tautinės vienybės tezes. Pirmieji reagavo buvę voldemarininkai: kai Gestapui pavyko suvilioti gen. Raštikį, jų autoritetingas atstovas LAF vadovaujamoje grandyje, p. Y. (saugumo motyvais jo pavardės negaliu suminėti — K. Š.), specialiai atsiskubinęs iš Lietuvos - Vokietijos pasienio, iš kur jis sėkmingai palaikė LAF pavedimu ryšius su pogrindžio veikėjais plačiai Lietuvoje ir todėl turi tikrai pažymėtinų nuopelnų Birželio 23 d. tautos sukilimo paruošime, birželio 27 d. padarė man aštrių priekaištų dėl neapsižiūrėjimo, būtent, kam nesiėmiau iš anksto priemonių sukliudyti Raštikio skridimą į Kauną Laikinosios Vyriausybės, kaip jis sakė, pilnesniam "sukrikdeminimui", mane izoliavus Berlyne Gestapo pagalba.

Aš turėjau ilgai aiškinti tam savo kovos draugui, kurio nuoširdumu ir giliu patriotizmu niekam ir niekad abejonių nebuvo kilę, jog, mano nujautimu, Raštikis tapo vokiečių nuskraidintas į Kauną ne Vyriausybei "sukrikdeminti", bet jai numarinti. Įtikinėjau p. Y., jog prieš tokį pavojų tegalėtume atsilaikyti ne kokiomis koncesijomis vokiečiams, bet tik tvirta ir vieninga visų lietuvių laikysena. Savo šiam kovos draugui apraminti pažadėjau, jog imsimės žygių Laikinosios Vyriausybės sąstatą atitinkamai pakeisti bei jį papildyti atstovais ir iš tautinės krypties aktyvistų nedelsiant tuoj po to, kai tik bus pasiektas pripažinimas iš Vokietijos Reicho pusės ir jau galėsime tvarkytis taip, kaip mums geriausiai tiktų. Priprašiau p. Y., kad jis, nuvykęs į Kauną, visaip stengtųsi paveikti ten savo buvusius vienminčius — "voldemarininkus" — nesikarščiuoti ir kad savo opoziciniais pasireiškimais prieš sukilėlių pastatytąją Krašto Vyriausybę dar labiau nepasunkintų jau ir be to labai sunkios padėties santykiuose su vokiečiais. Jis pažadėjo, jog stengsis savo sakytus politinius vienminčius paveikti mano sugestijuota prasme, tik sakė abejojąs, ar jam pavyks juos įtikinti: jie nekartą jau buvę praeityje nuvilti įvairių pažadų, kurių A. Smetona nesilaikęs.

Man atrodė, jog tariamus "voldemarininkus" buvo greičiausiai sualarmavęs dar ir tas faktas, kad Kauno LAF centro vadovavimas — dėl Vilniaus centro susiparaližavimo, sovietams suareštavus eilę jo narių — buvo patekęs kone vien į krikščionių demokratų jaunuomenės, būtent buv. ateitininkų, rankas, taigi ir vadovavimas pačiam Birželio 23 dienos sukilimui Kaune, kaip kad ir paskelbimas pačios Laikinosios Vyriausybės akto, kuriuo kiekvienas galime pasididžiuoti prieš kitas tautas ir Lietuvos istoriją.

Kitas voldemarininkų veikėjas, būtent dr. V. Masiulis, tada gyvenęs Kaune, rašė man po karo apie pirmąsias Laikinosios Vyriausybės dienas štai ką:

— Laik. (Sukiliminės — K. Š.) Vyriausybės politinė padėtis buvo tikrai sunki, nes vokiečiai iš viso jokios nepriklausomos Lietuvos nenorėjo. Bet kol dar buvo Lietuva karo sferos zonoj, t. y. Wehrmachto tiesioginėj valdžioj, tol ta Vyriausybė ir nepriklausomos Lietuvos idėja šiaip taip buvo toleruojama. Tačiau rudoji partija ir čia turėjo pakankamai įtakos Vyriausybę visaip spausti ir jos darbus sunkinti. Nacionalistai, būdami nuo valdžios nušalinti, matė tą visą sunkiai vedamą kovą. Bet krikščionys kiekviena proga, pablogėjus Vyriausybės padėčiai, atbėgdavo, kviesdavosi nacionalistus į Vyriausybę, o po valandos, padėčiai kiek atslūgus, nuo savo siūlymų atsisakydavo. Iš tų visų pasiūlymų tik du įsileido viceministerius, t. y. vidaus reikalų inž. Brunių ir teisingumo Iz. Kurklietį. —

Kadangi tada buvau vokiečių izoliuotas Berlyne ir pats savo akimis nemačiau viso to, kas tada darėsi Kaune santykiuose tarp mūsų grupių, tai negaliu spręsti, ar anomis Laikinajai Vyriausybei lemtingomis dienomis tikrai partinis egoizmas buvo nustelbęs politinį blaivumą, kaip seka iš dr. Masiulio nupasakojimo. Tačiau dabar iš pokarinių vokiečių slaptų dokumentų pasitvirtina, jog Gestapas jau darė sau iš to kapitalą naujajai Lietuvos Vyriausybei torpeduoti iš vidaus. Viename savo pirmųjų slaptų biuletenių, datuotame liepos 6 d., Gestapas pranešė: — T175/233/2721430 —

— Lietuvių gyventojų Kaune nusiteikimas geras ir pro-vokiškas. Jie nesutinka su savavališkai sudaryta Lietuvos Vyriausybe prieky su pulkininku Škirpa. Laiko ją suinteresuotų asmenų "kromeliu" (Interessengemeinschaft), kurie pirmoje eilėje siekia materialinių privilegijų, išnaudodami dabartinę neaiškią padėtį. Buvusios partijos pradeda ieškoti kontakto. Romos katalikų vyskupą Brizgį, kuris užima vadovaujamą padėtį lietuviškame klere, pavyko palenkti į kooperavimą. Jis yra glaudžiuose santykiuose su generolu Raštikiu. Voldemarininkai (Voldemaras — Anhaenger) ima rodyti aktyvumo. Jie iš pagrindų atmeta generolą Raštikį, kadangi šis pastarasis yra artimas krikščionių demokratų sluoksniams. Jie (voldemarininkai — K. Š.) siekia Lietuvai tiktai ribotos nepriklausomybės, būtent — norėtų, kad būtų suteikta jai politinė, kultūrinė ir ūkinė laisvė, ir atsisako pretenzijos į savą užsienio politiką, kurią jie nori užleisti Didžiajam Vokietijos Reichui. —

Deja, gen. Raštikio "praregėjimas" jau buvo pavėluotas ir drumstos politinės atmosferos Kaune pačių lietuvių tarpe atitaisyti nebegalėjo. Tokioje atmosferoje Gestapui nebuvo sunku sumedžioti keliolika nepatenkintųjų ar šiaip politinių naivėlių ir liepos 9 d. gauti jų parašus po raštpalaikiu, kur, anot L. Prapuolenio informacijos, buvo siūloma vokiečiams Lietuvos Laikinosios Vyriausybės nepripažinti, o krašto valdymą palikti vokiečių karinei vadovybei, kol nesugrįšiąs prof. A. Voldemaras iš Sov. Rusijos. Į ten rusai jį buvo išvežę 1940 m., kai birželio mėn. grįžo iš Romos, kur prieš tai jis buvo A. Smetonos išsiųstas kaip pavojingas jam politinis konkurentas. Minėtam raštpalaikiui sufabrikuoti ir jam pasirašyti Karo Muziejuje dirigavo Gestapo leitenantas Kurmis. Tai buvo tas pats Gestapo pareigūnas, kuris birželio 26 d. pasiėmė iš mano buto gen. Raštikį kažkokiam "svarbiam" pasitarimui ir po to nuskraidinimui į Kauną, tik tada man jis buvo prisistatęs kita pavarde.

Po raštu pirmieji padėjo savo parašus J. Vokietaitis, Ig. Taunys, kuriuos patys "voldemarininkai" laikė pertoli nuklydusiais į vokiečių pusę. Reikia pasakyti, jog buvo suklaidinti bei padėjo parašus ir kai kurie neabejotini vyrai, savo krašto patriotai. Nei kiek neabejoju, jog pats Voldemaras, kurio vardas tada buvo taip begėdiškai panaudotas gestapinei intrigai prieš Laikinąją Vyriausybę, būtų tos avantiūros iniciatorius patraukęs karo teisman už valstybės išdavimą, jei būtų kokiu stebuklingu būdu vėl atsiradęs Lietuvoje.

Nors visas tas dalykas buvo labai nerimtas, bet Gestapas sakytą raštpalaikį pateikė Berlynui kaip įrodymą, lyg " dalis lietuvių tautos" sukilėlių paskelbtos krašto Vyriausybės nepripažįsta. Taip tai aiškino vok. užs. rkl. min-jos oficialus ruporas, pasiuntinys dr. Schmidt, užsienio žurnalistų kankinamas visokiais Lietuvą liečiančiais klausimais spaudos konferencijoje. Tačiau, kai buvo pakvostas, iš kur jis tą žino ir kiek rimtas tam pagrindas, dr. Schmidt vengė savo žinios šaltinį atskleisti. Todėl jo pareiškimui apie "dalies lietuvių tautos" Laikinosios Vyriausybės nepripažinimą joks rimtesnis užsienio spaudos atstovas nepatikėjo.

Aviacijos ats. majoras Jonas Pyragius — vienas iš tariamų voldemarininkų grupės, kurie, ką tik atbėgę iš sovietų okupuotos Lietuvos, buvo kreipęsi į mane, kaip Lietuvos dipl. atstovą Vokietijoje, kolektyviniu raštu iš Gleisgarbeno pabėgėlių stovyklos Rytprūsiuose, datuotu 1940 m. rugpiūčio 23 d., keldami mintį "pasiduoti visiškon Hitlerio dispozicijon" numatomoje kovoje su bolševizmu. Kaip jau buvau šių atsiminimų pradžioje paryškinęs, aš tokiam besąlyginiam pasidavimui svetimoj valstybės vadui pritarti negalėjau. Be to, jau buvau ėmęsis iniciatyvos organizuoti Lietuvių Aktyvistų Frontą ne šiaip sau kovai su bolševizmu, bet, svarbiausia, siekti atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, išnaudojant iš anksto numatytą Berlyno — Maskvos pakto žlugimą.

Netrukus sakytos grupės nariai, atsiradę Berlyne, besąlyginai įsijungė į Lietuvių Aktyvistų Frontą, o majoras J. Pyragius, bene "pasidavimo Hitlerio dispozicijon" sumanymo tikrasis autorius, netgi padėjo savo parašą po sakyto Fronto užuomazgos Berlyne steigiamuoju aktu, duodamas visų susirinkime dalyvavusių asmenų akivaizdoje iškilmingą užtikrinimą, jog "prisiima visas jo (LAF) nariams uždedamas pareigas ir drausmę". Dar daugiau: majoras J. Pyragius, atrodo, savo prisidėjimu prie LAF buvo itin patenkintas ir mėgdavo tai demonstruoti prieš kitus lietuvius Reicho sostinėje, lyg būtų LAF veikloje vaidinęs kažkokį svarbų vaidmenį arba buvęs vienu iš vadovaujančiųjų jo veikėjų.

Tačiau kadangi jokia karjera LAF veiklos ribose jam nenusišypsojo — iš vienos pusės, o iš kitos pusės — jau po kelių mėnesių pajuto, jog LAF nebuvo joks "Hitlerio dispozicijai pasidavęs" įrankis, Pyragius ėmė reikšti nepasitenkinimą jo veikla, dėl tarsi nepakankamo šios organizacijos aktyvumo, ypač dėl, jo supratimu, netinkamo jos pasivadinimo. Pyragius insistuodamas piršo pakeisti vardą ir persiformuoti į lietuvių nacionalsocialistų partiją, tikėdamasis, kad šiuo būdu organizacija įsigytų didesnį vokiečių pasitikėjimą ir galėtų išvystyti didesnę veiklą. Patyręs apie Gestapo intrigas prieš LAF-tą, Pyragius ėmė stačiai grasinti atskilimu. 1941 m. pradžioje — kovo ar balandžio mėnesį — LAF vadovybė buvo sukvietusi kelis intymesnius su juo ir vienu kitu jam simpatizavusių LAF narių pasitarimus prie alaus stiklo viename restorane, siekdama jį ir jo vienminčius atkalbėti nuo pasikėsinimo prieš vienybę LAF narių tarpe.

Kuomet netrukus po to majoras Pyragius buvo gavęs darbą kažkokioje vokiečių slaptos srities įstaigoje kažkur provincijoje ir iš Berlyno išvyko, visi buvome tuo patenkinti, nes susilaukėme ramybės ir galėjome sunaudoti laiką tautos sukilimo rimto paruošimo veiklai, o ne tuščioms diskusijoms su Pyragium dėl jo pasišovimo tempti LAF organizaciją į vokiškąjį nacionalsocializmą bei "pasidavimą Hitlerio dispozicijon".

Deja, kai seniai lauktas momentas lemtingam žygiui jau buvo priartėjęs ir buvau pulk. dr. Graebės paprašytas parūpinti kiek galint daugiau lietuvių kalbos vertėjų numatytiems žygiui per Lietuvą vokiečių kariuomenės padaliniams, majoras Pyragius nelauktai vėl atsirado Berlyne. Jis kreipėsi į mane prašydamas, kad pagelbėčiau jam atsipalaiduoti iš darbo sakytoje įstaigoje, nes norįs ir jis pasiekti Lietuvą pirmųjų eilėse. Paaiškinau, jog man neįmanoma kištis į vokiečių slaptos tarnybos įstaigų vidaus reikalus bei tuo tikslu intervenuoti už jį vok. Karo vadovybėje. Tačiau Pyragiui pavyko ištrūkti iš savo darbovietės ir be mano intervencijos, nes galėjo išvykti į Lietuvą kartu su kitais, mano pristatytais vokiečiams, lietuvių kalbos vertėjais.

Kai, atlikęs kalbos vertėjo funkciją, apie liepos vidurį Pyragius atvyko į Kauną, ten jau rado suklestėjusią voldemarininkų opoziciją prieš Laikinąją Vyriausybę — opoziciją, kurioje buvo matyti ir smetoninio plauko tautininkų. Pastarieji jautėsi "nuskriausti" tuo, kad per Birželio 23 d. tautos sukilimą jų vadas A. Smetona nebuvo niekaip pagerbtas, bet — priešingai — ignoruotas. Aišku, Pyragius, kaip patentuotas politikos nenuorama, tuojau įsijungė į opozicinę veiklą, nesuprasdamas ar nenorėdamas suprasti, jog tuo darė žalos sakytos Vyriausybės įtvirtinimui santykiuose su Reichu. Susidariusiai eksplozijų pilnai atmosferai kokiu nors būdu prablaivinti liepos 19 d. laiške J. Ambrazevičiui tarp kita ko siūliau:

— Remtis tais, kurie daugiausia kentėjo tiek nuo buvusiojo režimo (Smetonos), tiek nuo bolševikų, būtent: buv. voldemarininkais, buv. aktyviaisiais tautininkais, buv. krikščionių demokratų ir liaudininkų žmonėmis, nenuėjusiais su bolševikais, jeigu jie priklauso Lietuvių Aktyvistų Frontui, tiki į jo gilią idėją ir išsižadėję savo partiškumų. Šio principo respektavimas yra svarbus dar it tuo požiūriu, kad nesu-keltume vokiečiams įspūdžio, tarsi kraštą pas mus valdo kuri nors buvusi partija, tik prisidengusi Aktyvistų Fronto vardu. Ypač svarbu išmušti vokiečiams iš galvos įtarimą, kad krašte įsišeimininkavo krikščionys demokratai, kurių seniau rodytasis palinkimas susitarti su Lenkija vokiečiams yra raudona skara. —

Deja, tai jau buvo pavėluota: Gestapas jau buvo suspėjęs savo nagus įleisti į opozicininkų tarpą ir juos inspiravo tikram pučui prieš Laikinąją Vyriausybę. Dr. B. T. Dirmeikis, kuris jau tada buvo Kaune ir pats sukinėjosi tarp sakytų elementų, tą įvykį aprašė sekančiai:40

40 Dirva, Nr. 5, 1949 m. vasario 4 d.

— Tai buvo žmonės, kurie save vadino "voldemarininkais". Jų nebuvo daug, bet jie manė turį savo rankoje padėties raktą. Jie, laikydami save prof. Voldemaro pasekėjais, tikėjo, kad tuo pačiu jie turi ir pilną vokiečių pasitikėjimą. Mat, Voldemaras nuo seniai jau buvo laikomas karštu Vokietijos - Lietuvos bendradarbiavimo šalininku. Ir dabar, kada atrodė, jog toks bendradarbiavimas bus ne tik naudingas, bet ir būtinas, "voldemarininkai" mėgino prisistatyti geriausiais ir ištikimiausiais vokiečių draugais . . .

Iš pradžių susidarė įspūdis, kad vokiečiai daugiau domisi "voldemarininkais". Jiems buvo leista sukurti "Lietuvių Nacionalistų Partiją", kuri ėmė tuoj pat rungtyniauti su Aktyvistų Frontu. Negalėdami jo įveikti geruoju, voldemarininkai pasiryžo jėgos keliu panaikinti Aktyvistų Frontą ir užimti valdžią.

Prieš panaudodami jėgą, jie dar pabandė taikingu būdu paveikti Aktyvistų Frontą. Vieną dieną — liepos 22 — nežinau, dėl kokių priežasčių, buvau pakviestas atvykti į posėdį — Taupomųjų Kasų Rūmuose — Laik. Vyriausybės buveinėje. Tik atvykęs sužinojau, kad tai bus bendras posėdis "voldemarininkų" ir Aktyvistų Fronto vadovybių, dalyvaujant kai kuriems Laik. Vyriausybės nariams ir tarpininkams. Posėdis prasidėjo pavėluotai. Kai susėdome prie žaliai dengto stalo, prie kurio posėdžiaudavo Laik. Vyriausybė, pasirodė, kad Aktyvistų Fronto vadovybė į posėdį neatvyko.

Iš Vyriausybės narių dalyvavo: Ambrazevičius, Damušis, Padalskis (?), Pajaujis; voldemarininkų: Pyragius, Taunys ir K. B. Vos susėdus, pakilo Pyragius ir padarė trumpą ir keistą pareiškimą. Jis buvo maždaug toks: Kadangi Aktyvistų Frontas nenori geruoju pasišalinti iš gyvenimo, ... tai jis — Pyragius — skelbia, kad jei Aktyvistų Frontas nesusilikviduos iki rytojaus dienos 12 valandos (šioje vietoje jis išsitraukė laikrodį ir į jį reikšmingai pažiūrėjo), tai už tolimesnius įvykius atsakomybė krenta Aktyvistų Frontui.

Po tokio karišku tonu paskelbto pareiškimo visi sužiurome vienas į kitą, vieni nustebome, kiti — lengvai nusišypsojome ... O pats Pyragius, davęs žingsnį atgal nuo stalo, sumušė kariškai kojomis, išmetė į viršų savo dešinę ranką ir . . . garsiai ištaręs "Heil Hitler!", paliko salę. Panašiai pasielgė ir Taunys. Tik K. B. pasiliko prie stalo. Niekas neištarė nei vieno žodžio: visi buvome truputį "sujaudinti" to teatro. Po keliolikos sekundžių nejaukios tylos kažkas pratarė:

— Tai ką? Posėdis baigtas? . . .

— Taip atrodo... — atsiliepė, rodos, Ambrazevičius. Ir tuoj pat išsivaikščiojome, koridoriuose dar kiek paspėliodami, kas atsitiks rytoj 12 valandą.

Iš paviršiaus — tęsia toliau dr. Dirmeikis — gali atrodyti, kad tokie politiniai vaidinimai — mažų vaikų darbas ... Iš tikrųjų —jie reiškė pradžią vokiečių politikos intrigų. Vokiečiams rūpėjo supiudyti lietuvių visuomenę, suskaldyti ją į grupeles, o paskiau — iš eilės ir vieniems ir kitiems nusukti sprandus. Taip jie ir padarė.

Kai atėjo "rytojaus" 12 valanda, tai Aktyvistų Frontas vis dar nebuvo pasinaikinęs. Reikėjo laukti, kad dabar jau prasidės "atviras karas" tarp "voldemarininkų - nacionalistų" ir Aktyvistų Fronto. Po dviejų dienų paaiškėjo, ką reiškė Pyragiaus pagrasinimas.

Liepos 24 dieną vėl buvau pakviestas dalyvauti vienoj vakarienėj. Pakvietė mane J. Vokietaitis. Girdi, jis ruošiąs susipažinimo vakarienę, kurioj dalyvausią įtakingų asmenų tiek iš vokiečių, tiek ir iš lietuvių pusės. Vakarienė įvyko Vailokaičių rūmuose. Ji užtruko iki vidurnakčio. Dalyvavo joje gen. Kubiliūnas, a. a. Karutis, visas štabas "voldemarininkų" ir keletas pašalinių ... Iš vokiečių pusės tebuvo tik vienas kažkoks nežymus vokietukas, kuris kartu su Vokietaičiu sėdėjo sovietų kalėjime vienoje kameroje. Kai vakarienė gerokai įpusėjo, generolas Kubiliūnas pasakė kalbą, kurioje priminė Voldemarą, pagarbino vokiečius ir davė žodį tam vokietukui . . . Šis pakalbėjo apie vokiečių - lietuvių draugystę ir pasakė, kad dabar pasaulis priklauso Vokietijai ir jos vadui Hitleriui.

Vakarienėje dalyvavo apie 30 asmenų. Apie vidurnaktį aš išėjau, palikęs visus geros nuotaikos. O kai ruošiausi išeiti, Vokietaitis pareiškė, kad jis norįs su manimi pasikalbėti ypatingai svarbiu reikalu. Bet manąs, kad dabar laikas jau per vėlus, ir prašė, kad aš ryt iš ryto užeičiau į jų štabą. . .

Kai liepos 25 dienos rytą atvykau pas Vokietaitį į "voldemarininkų" štabą, tada man paaiškėjo, kuriam reikalui buvo ruošiama ta vakarienė ir kas įvyko po jos. Pasirodė, kad vakarienės dalyviai . . . pasiryžo tą naktį padaryti perversmą. Majoro Pyragiaus, Taunio, Stanevičiaus ir Viliaus vadovaujami, su vienu kareivių būriu, kuris buvo paskirtas Kauno kalėjimui saugoti, užėmė Kauno komendantūrą ir Aktyvistų Fronto štabą, o patį Aktyvistų Fronto vadą Prapuolenį areštavo. Man dar esant "voldemarininkų" štabe, buvo į jį atvestas "areštuotas" Prapuolenis ir dar vienas komendantūros pulkininkas. Jautėsi didelis sumišimas . . . vadai lakstė iš kambario į kambarį, skambino telefonais, kažką šnabždėjosi.

Laikinoji Vyriausybė buvo bejėgė prieš šią savivalę. Pradžioje ji mėgino tartis su voldemarininkais. Atsiuntė į štabą Pajaujį patirti, kokios yra voldemarininkų sąlygos. Šie reikalavo atsistatydinti Laikinąją Vyriausybę ir siūlė sudaryti naują, geresnę ir vokiečiams suprantamesnę. Tuo tarpu apie įvykius patyrė ir generolas Pohl, vokiečių kariuomenės Lietuvoje viršininkas. (Iš tikrųjų vokiečių karo komendantas Kaune — K. Š.). Jo santykiai su Laik. Vyriausybe, rodos, nebuvo blogi: jis pats buvo katalikas ir austras . . . Apie vidurdienį voldemarininkai gavo iš gen. Pohl įsakymą tuoj pat paleisti Prapuolenį, voldemarininkų pasodintą komendantą ir grąžino visur prieš "perversmą" buvusią padėtį.

Tai buvo didelis smūgis nacionalistams (voldemarininkams): ir jie patys po to suprato, kad jie vokiečiams netinka, ir kad jų "jėgos politika" neranda krašte jokio pritarimo, — baigia savo liudijimą dr. Dirmeikis.

Antanas Valiukėnas, mano buvęs asmens sekretorius, kurį buvau tomis dienomis pasiuntęs į Kauną su slapta instrukcija Vyriausybei, grįžęs iš Kauno pasakojo man apie sakytą įvykį, jog jis buvo sukėlęs mūsų visuomenėje gilų pasišlykštėjimą. Pyragius suvaidinęs "didvyrio" — pajaco rolę, kuri buvusi taip kokti, jog tos scenos, Valiukėno manymu, nedrįsiąs nė "Vilkolakis" ateityje pakartoti. Nežiūrint to, majoras Pyragius dar drįso rugpiūčio 9 d. užeiti pas mane Berlyne teisintis, mano neprašomas.

Majoras dėstė man, jog pučas buvęs neišvengiamas ir reikalingas, kadangi esą visur per daug buvę įsigalėję krikščionys demokratai, prisidengę LAF. Visas atsakingesnes vietas buvę apstatę savo žmonėmis, nušalinant kitų politinių pažiūrų pareigūnus bei jiems neleidžiant niekur pasireikšti, ypač voldemarininkams. LAF organizacija buvusi klaida. Ją todėl tekę atitaisyti, šią organizaciją nušalinti. Šios iniciatyvos ėmęsis buv. "Geležinis vilkas". Jo vado pareigas einąs karo invalidas Karutis, kol nesusiras pats prof. Voldemaras. Bet Geležinis vilkas esąs atgaivintas tik laikinai. Numatyta jį perorganizuoti į Lietuvių Nacionalistų Partiją. Man pasiteiravus apie tai, kokia yra naujai kuriamos partijos politinė platforma ir jos siekiamieji pagrindiniai tikslai, Pyragius trumpai nusakė šiuos punktus:

1. Lietuva stoja besąlyginai Vokietijos pusėje ir sieja su šia pastarąja savo likimą.

2. Pagrindinis visų uždavinys esąs sunaikinti bolševizmą ir apsaugoti Europos civilizaciją nuo šio pavojaus.

3. Tuo tikslu užsibrėžta suorganizuoti Lietuvoje lietuvių nacionalinį korpusą, kuris dalyvautų kovoje su rusų raudonąja armija ir atliktų visus uždavinius, kuriuos vokiečių karo vadovybė jam pavestų.

4. Nacionalistų partijos uždavinys esąs perauklėti visą lietuvių tautą nacionalizmo dvasioje ir šia prasme ją idėjiškai paruošti gyventi naujoje, Vokietijos vadovaujamoje, Europoje.

5. Kol bolševizmas nesunaikintas, jokių kitų tikslų negalima statyti, nes tai tik kliudytų minėto vyriausiojo tikslo įvykdymą.

6. Atskirų tautų likimas bei jų valdymosi forma būsią Fuehrerio nustatyti karui pasibaigus. Lietuva gausianti ne blogesnę padėtį, kaip kitos tautos Europoje, nes Fuehreris esąs nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu palankiai.

Po to pasikalbėjimas išsivystė į dialogą, kurį čia atpa-sakoju pagal mano ano meto užrašą.

— Kokia yra garantija, kad Lietuvai bus suteikta tai, ko ji trokšta? Ar davė jums kas nors atitinkamų užtikrinimų, pvz., Fuehreris, ar nors Reicho užs. rkl. ministeris? — paklausiau Pyragiaus.

— Jokių užtikrinimų niekas nedavė, bet taip kalba ir žada visi vokiečių pareigūnai, su kuriais tenka susidurti, — atsakė Pyragius.

— Tai reiškia, kad jūs išsižadate nepriklausomybės, — pastebėjau iš savo pusės.

— Ne, jos mes neišsižadame. Mūsų programoje kalbama apie Lietuvą. Ji juk nepriklausomybės nebuvo išsižadėjusi. Taigi nėra ir reikalo akcentuoti reikalavimą ją atstatyti, — teisinosi Pyragius.

— Tad žodis Lietuva jūsų programoje reiškia tik geografinę sąvoką. Partija, kuri neužsibrėžia sau idealo, o tik miglotai nusako savo tikslą, ateities neturės. Išsižadėdami nepriklausomybės, jūs nusikalstate prieš tas gausias kraujo aukas, kurias mūsų tauta sudėjo už savo išsilaisvinimą sukilimo metu. Besąlyginiai dėdamies su Vokietija ir nestatydami nepriklausomybės reikalavimo, jūs tik patarnausite vokiečiams. Tai nėra lietuviškas kelias, kuriuo jūs pasukote. Antra, kurdami naują partiją, jūs skaldote tautos vienybę, o savo suorganizuotuoju puču jūs sudavėte Laik. Vyriausybei smūgį durklu į nugarą. Tai jau yra išdavikiškas aktas, kurio vokiečiai tik ir tenorėjo, kad Laik. Vyriausybę kaip nors nušalintų, — dėsčiau Pyragiui pamoką.

— Ne, mes nėjome prieš Vyriausybę ir jos nevertėme. Mes tik siekėme atstatyti krikščionis demokratus į savo vietą, — užginčijo Pyragius.

— Pučas, padarytas tokiu momentu, koks tada buvo, tegali būti palaikytas tik išdavikišku aktu. Jūs tai padarėte savavališkai: be mano, kaip jūsų pačių pripažinto ir pakviesto jums vadovauti vado, žinios, ir prieš tai man apie savo tokį sumanymą nepranešę ir su manim nepasitarę. Tai yra sulaužymas LAF nario drausmės, kurią jūs buvote laisvai prisiėmę ir pasižadėję jos reikalavimų laikytis, — kaltinau Pyragių, pučistų galvą.

Pyragius dar kartą bandė aiškintis, jog esą nebuvę kitos išeities.

— Tokį Tamstos ir Tamstos bendrininkų pasielgimą griežtai pasmerkiu ir laikau, kad mano ir jūsų keliai išsiskiria: jūs nuėjote keliu, priešingu Lietuvai ir mūsų tautos idealui, aš lieku nusistatymo, kurio laikosi visa mūsų tauta — laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, — užakcentavau nuo savęs.

Pabrėždamas, kad Pyragius buvo vienas pirmųjų voldemarininkų, kuris kvietė mane imtis vadovavimo visam Lietuvos išlaisvinimo darbui ir kad Pyragiaus nedrausmingumas yra nedovanotinas, o jo ir jo bendrininkų suorganizuotas pučas buvo Lietuvai pragaištingas, pareiškiau, jog su tokiais, kaip Pyragius, nieko bendro nebenoriu turėti.

— Manau, kad bus geriau, jei Tamsta, ponas Pyragiau, į šį butą savo kojos daugiau nebekeltum, — tariau tvirtą žodį.

— Galiu eiti? — paklausė Pyragius, paraudęs iki ausų nuo gauto moralinio smūgio.

— Gali Tamsta eiti, — susilaukė iš manęs atsakymo.

Kada Pyragius jau buvo atsistojęs atsisveikinti, dar pridėjau:

— Eik, eik greičiau ir niekad daugiau į mane nebesikreipk! . . .

Sumišęs ir nebežinodamas, kaip į tai reaguoti, Pyragius išėjo.

Ar jis suprato, jog buvo išvarytas, kaip Lietuvai nebereikalingas?!. .

Nesulaukdama iš Berlyno parvykstančio dr. Greffes ar kito pareigūno ir negaudama tiesioginių informacijų apie Reicho nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, Laikinoji Vyriausybė nusprendė pati siųsti delegaciją į Berlyną išsiaiškinti. Bet pastarąjį žygį jai sutrukdė viduje suorganizuoti sunkumai — nesutarimai tarp Lietuvių Aktyvistų Fronto ir Geležinio Vilko, kuris iš viso suardė Vyriausybės planus. Nuo liepos mėn. pirmųjų dienų prasidėjo pasitarimai, posėdžiai, aiškinimasis su voldemarininkais, kurie iškėlė reikalavimus likviduoti Aktyvistų Frontą, įkuriant naują politinę nacionalistinę organizaciją. Nebūdama priešinga tokios organizacijos įkūrimui ir stengdamasi eilę Voldemaro linijos šalininkų įtraukti į pozityvų kūrybinį darbą, Vyriausybė negalėjo surasti bendros formulės, kuri galėtų abi pusi patenkinti, juo labiau, kad voldemarininkų reikalavimai, be įtakos, kaip jie pareiškė, iš šalies, vis didėjo, o priimti ar sutarti pasiūlymai buvo vėliau vis atmetami ar pakeičiami.

Liepos 23 - 24 d. naktį voldemarininkai jėga į savo rankas paėmė Kauno komendantūrą, batalioną ir lietuvių policiją. Buvęs Lietuvos armijos mjr. Pyragius, dabar veikiąs prie vokiečių dalinių, naktį telefonu reikalavo iš gen. Raštikio įsakymo jam perduoti Kauno komendantūrą. O kai gen. Raštikis atsisakė tai padaryti, p. Pyragius, be kitko, pareiškė "savo ir savo vienminčių grupės vardu, kad jis pavartosiąs jėgą, nes veikiąs su vokiečių karinės vadovybės pritarimu ir Sicherheitspolizei žinia". Nors gen. Raštikis, apie tai paklausęs gen. Pohlį, atsakė, kad vokiečių karinei vyriausybei Kaune apie tuos įvykius nieko nebuvo žinoma, nors jis komendantui Bobeliui uždraudė formaliai perduoti pareigas, tačiau kitos vokiečių įstaigos skaitėsi su nakties įvykių pastatytu nauju komendantu ir pripažino susidariusį faktą. Šitokiu būdu Laikinosios Vyriausybės padėtis buvo sunkinama, norint atstatyti normalią padėtį, toliau mėginant suderinti Geležinio Vilko ir Aktyvistų Fronto veiklą ir žmones.

Neatrodo, kad, atsisakydamas priimti padarytą jam pasiūlymą, gen. Raštikis būtų pavartojęs bent kokį politinės reikšmės motyvą. Apie tą atsisakymą Gestapo slaptas biuletenis, datuotas 1941 m. rugpiūčio 16 d.,45 — T175/233/2721943 — liudija kiek kitaip, negu Raštikis. Išvardijus paskyrimus sričių komisarų (Gebietskommissare), biuletenyje pasakyta:

44 St. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos, II, psl. 309.

45 Ereignismeldung, Nr. 54, 1941 m. rugpiūčio 16 d.

— Buvo, be to, numatyta, kad buvęs generolas Raštikis perims buvusio vidaus reikalų ministerio žinybą (Ressort) kartu su vieta vadinamojo pirmojo generalinio sekretoriaus (Stelle des ersten Generalsekretaers). Bet jis atsisakė motyvuodamas, jog jo giminės ir vaikai yra rusų rankose. Raštikio paveldėtoju (als Nachfolger) buvo numatytas buvęs lietuvių generalinio štabo viršininkas Kubiliūnas (in Erwaegung gezogen), voldemarininkas (Woldemaras-anhaenger). —

Pirmoji koncepcija gimė iš tariamų voldemarininkų opozicijos Laikinajai Vyriausybei. Būdami nepatenkinti, kad jiems nebuvo joje stipriau atstovaujama, jie nuo pat Birželio 23 dienos sukilimo laimėjimo ieškojo kontaktų su vokiečiais ir juos lengvai sumezgė, nes ryškiau nestatė nepriklausomybės reikalavimo Lietuvai ir tenkinosi kuklesniais pageidavimais, kaip skaitytojui jau žinoma iš Gestapo liepos 6 dienos biuletenio išrašo, mano paduoto 438 puslapyje.

Planas, atrodo, buvo toks: įsiteikus vokiečiams, pasistengti įstatyti į svarbesniąsias vietas krašto administracijos aparate savo žmones ar voldemarininkams simpatizavusius, nesmetoninio plauko tautininkus, kad vėliau perėmus ir pačią Krašto Vyriausybę, jei pavyktų gauti tam Reicho sutikimą. Kitaip sakant, būta aiškaus palinkimo į kolaboraciją su vokiškuoju okupantu, nors ir ne besąlyginę, bet su paslėptu tikslu bei tikintis tuo keliu pasiekti Lietuvai valstybinio suverenumo.

Ar prof. A. Voldemaras, kurio vardu tos koncepcijos šalininkai buvo vadinami, būtų jai pritaręs, jei būtų tada buvęs laisvas Lietuvoje, o ne prieš metus Sovietų deportuotas į Rusiją nežinomam likimui, tenka labai abejoti. Šią savo abejonę grindžiu tuo, kad prof. Voldemaras, nors savo politinių priešų ir apšauktas germanofilu, nerodė pasitikėjimo vokiečiais. Kuomet 1940 m. birželio mėn. antroje pusėje jis, grįždamas iš tremties užsieny į savo kraštą, Lietuvą, buvo keliom dienom stabtelėjęs Berlyne ir aš jį kalbinau negrįžti į Lietuvą, bet pasilikti Vokietijoje, kad bendromis jėgomis galėtume rūpintis Lietuvos gelbėjimu, prof. Voldemaras nesidavė mano įkalbinamas, aiškindamasis, jog toks eventualumas būtų susijęs su daugel "gal" ir "bet" . . .

Manau, kad būtų teisingiau, jei termino "voldemarininkai" toliau iš viso nebevartotume, kaip klaidinančio. Juo labiau, kad patys "voldemarininkai", kaip pasakyta LE (XVI, psl. 72 - 73) jau prieš kelerius metus buvo persiorganizavę į Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Prie Smetonos režimo, prieš kurį "voldemarininkai" buvo griežtai nusistatę, LNP veikė slaptai. Po 1941 m. birželio sukilimo ji jau birželio 29 d. įsiregistravo ir veikė viešai, kol po maždaug 4 mėn. veiklos buvo vokiečių okupacinės valdžios uždaryta, nežiūrint parodytos geros valios su ja kolaboruoti. Kodėl taip atsitiko, liudija šis von Rosenbergo raštas Lohsei: —T454/26/000921-2—

Reicho Ministeris

 Užimtiems Rytuose Kraštams Berlin, 1941 m. lapkr. 11 d.

Nr. 00318/41 R/H

Ponui Ostlando Reichskomisarui

 Gauleiteriui Heinrich Lohse

 Rygoje

Slaptai!

Liečia: Nacionalistų Partiją Lietuvoje

Iš Generalkomisaro Lietuvai vieno pranešimo matau, jog buvo jis priėmęs vieną vadinamųjų Lietuvių Nacionalistų delegaciją. Ši grupė, susidėjusi iš vokiečiams draugiškų elementų, aiškiai užsiminė savo kalboje apie savarankišką (selbstständiges) lietuvių valstybę, kurios įkūrimo jie laukia iš Vokietijos. Generalkomisaras neteikė reikšmės tiems užsiminimams ir, kalbėdamas bendrai, pastebėjo, jog į tą politinę partiją jis žiūrįs kaip į bandomąją priemonę ir kad iki šiol jam tatai gerai pavykę. Faktiškai betgi politinės partijos buvime glūdi pavojus ateičiai. Iš esmės jokia politinė partija negali būti laikoma atitinkamos tautos nacionališkai - valstybinių siekimų reiškėją nė jokiame Generalkomisariate. Kylantieji iš gyventojų tarpo pageidavimai, jei jie atrodo teisingi ir atitinka vokiečių interesus, gali būti priimami dėmesin Gebietskomisarų arba General komisarų. Sudarymas politinės partijos, kuri, savaime aišku, turėtų savo intelektualinį centrą Generalkomisariato sostinėje, slepia savyje pavojų susidaryti centrinei vadovaujamai opozicijai, kuri turi būti iš anksto eliminuota. Latvijoje ir Gudijoje jokių politinių partijų nebėra, kaip kad ir Estijoje jų nebus. Buvimas lietuvių politinės partijos galėtų sukelti pagrįstą latvių ir estų klausimą, kodėl jiems neleidžiama to paties, kaip lietuviams. Todėl reikalinga imtis deramų priemonių Lietuvių Nacionalistų Partijai paleisti. Prašyčiau nedelsiant pasvarstyti ir — atsiklausus nuomonės taip pat ir Generalkomisaro Lietuvai — teiktis atsiųsti man atitinkamus pasiūlymus, ar tektų bazuotis kokia valdyba, kaip Generaldirektoriumas Rygoje, arba gal pasirinkti kelią dar mažiau įpareigojančios Patikėtinių sistemos (System von Vertrauensräten), kuriems būtų pavesta pravesti tam tikrus bendro pobūdžio uždavinius.

(pas.) Rosenberg

Savo atsakyme (datuotame 1942 m. sausio 15 d.) apie minėtos centro instrukcijos išpildymą Reichskomisaras Lohse pranešė Rosenbergui, kad Generalkomisaras Kaune pareiškė Nacionalistų Partijos vadovybei, jog "Partijos tolimesnis veikimas dėl pagrindinių sumetimų negali būti leidžiamas". Majoras Virbickas, kuris atsakyme minimas kaip vienas iš sakytos partijos prezidiumo narių, reagavo į tai pasakymu, jog jis norėtų pasitraukti iš politikos (aus dem öffentlichem Leben) ir išvykstąs į savo ūkį provincijoje, netoli Šiaulių. Tačiau pastebėjo, jog norėtų, kad ir toliau, kaip iki tol, būtų retkarčiais priimamas Generalkomisaro, šiam pastarajam painformuoti apie "gyventojų rūpesčius ir pageidavimus". — T454/26/000803 —

Lohsės pranešimas užbaigiamas pastaba: "Atrodo, jog Nacionalistų Partijos uždarymas jokio ypatingo nusivylimo (Verstimmung) jos vyriausioje vadovybėje nesukėlė".

Reichskomisaras, matyti, nepajėgė suprasti, jog net ta, labiausiai į kolaboraciją su vokiečiais linkusi lietuvių partija, jau buvo ir be jo pareiškimo apie partijos uždarymą priėjusi išvados, kad bendra su vokiškaisiais naciais kalba lietuviui buvo neįmanoma, jei jis tikėjo Lietuvos teise į valstybinį suverenumą ir nebuvo linkęs išsižadėti lietuvių tautos idealų.

Gaila tik, kad Nacionalistų Partija po Birželio 23 d. sukilimo, į kurio laimėjimą ir jos nariai buvo padarę pažymėtinų įnašų, buvo stojusi į opoziciją Laikinajai Vyriausybei, laikinai nueidama politinių lengvatikių keliu, kolaboruodama su vokiečiu okupantu, tuo labai pakenkdama Laikinosios Vyriausybės teisiniam įsitvirtinimui santykiuose su Vokietijos Reichu bei pasiekti jai ano meto betarpiško Lietuvos kaimyno pripažinimą.

Mano manymu, šią politinę klaidą LNP padarė ne dėl stokos lietuviškojo patriotizmo, kurio ji, kaip ir kitos lietuvių partijos ir grupės, nebuvo pristigusi, bet dėl klaidingo įvertinimo padėties, kurion Lietuvos klausimas buvo atsidūręs po kilusios iš Reicho pusės audros prieš LAF-tą ir apskritai lietuvius dėl deklaravimo Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atkūrimo ir paskelbimo naujos, tautinės Krašto Vyriausybės be preliminarinio susitarimo su Berlynu.

5. Jei nacionalistiniai elementai (kurie prieš tai vadino save voldemarininkais) ir kiti nepatenkintieji nebūtų metęsi į opozicinę akciją prieš Laikinąją Vyriausybę ir į nusikalstamus sąmokslus už jos nugaros su svetimų mums nacių partijos ir gestapo agentais tokiu metu, kai naujosios Vyriausybės padėtis buvo nepaprastai sunki; ji imperatyviai reikalavo vengti politinio susiskaldymo prabangos, kad nesuteikus naujajam krašto okupantui galimybės vykdyti divide et impera politiką.

Kaip skaitančiam šias eilutes jau žinoma, 1941 m. birželio 28 d. vok. užs. rkl. min-ja buvo pritarusi vok. karo vadovybės sugestijai (žiūr. psl. 368 "aktyvistinių elementų ir lietuvių, latvių ir estų gyventojų grupių bendradarbiavimo su vokiečių kariuomenės daliniais kovoje prieš Sov. Rusiją", tik vengiant toms grupėms bet kokių politinių ateities pažadų. Pavaizduoti, kaip vokiečiai viliojo LAF-tą hitlerinio karo tikslams, čia pateikiu kai kurių išrašų iš A. Damušio vieno straipsnio, paskelbto žurnale "Į Laisvę" (1955 m., nr. 7/44, psl. 21):

— Per porą įtakingų voldemarininkų man buvo pranešta, kad J. Ambrazevičius ir aš esame kviečiami atvykti pas "didelį lietuvių draugą" Kurmį (Gestapo pareigūną — K. Š.). Jis . . . norįs susitikti su lietuvių "katalikų antisovietinės rezistencijos" atstovais. Pas jį būsią ir "voldemarininkai" . . . Nusprendėm, kad Juozui Ambrazevičiui, einančiam Laik. Vyriausybės ministerio pirmininko pareigas, nedera ten eiti. Tą misiją atlikti buvo pavesta prof. Zenonui Ivinskiui ir man. Nuvykę jau radome Vytautą Reivydį, Vyt. Stanevičių, dr. Pr. Meškauską - Germantą, J. Vokietaitį, Taunį ir dar porą kitų. Kurmis pasikalbėjimą pradėjo taip: "Vokiečiai pageidauja, kad katalikiškasis lietuvių jaunimas, kurio vadovybės atstovai, prof. Z. Ivinskis ir dr. A. Damušis, čia yra, ir voldemarininkai paduotų vieni kitiems rankas ir vieningai įsijungtų į kovą prieš komunizmą. Jeigu tos dvi jėgos susijungtų, jos atstovautų visai Lietuvai".

Į tai aš (Damušis — K. Š.) pareiškiau, kad lietuvių katalikų nusistatymas prieš komunizmą yra neabejotinas, bet pirmasis mūsų tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ... Su visais lietuviais, kurie tam siekimui nuoširdžiai pritaria, mes vieningai dirbsime. Z. Ivinskis plačiai ir vaizdžiai nušvietė lietuvių nuotaikas . . . "Pilna valstybinė laisvė yra mūsų pirmoji ir nepakeičiama sąlyga", baigė Z. Ivinskis. Kurmio atsakymas buvo maždaug toks: Fiureris dabar nesvarsto išlaisvintų tautų nepriklausomybės klausimo. Lietuviai turi be sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuopelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama vieta naujoje Europoje . . .

Po kelių dienų nuo anų Kurmio vaišių vokiškasis Sicherheitsdienst iškvietė L. Prapuolenį ir P. Narutį ir aktyvistų daliniams pasiūlė ginklus ir visą paramą. SD motyvuose būdinga buvo tai, kad jie nenori leisti, kad Gestapo remiami voldemarininkai perimtų visą lietuvių gyvenimą ir reprezentuotų lietuvių tautą. Jie S D norį aprūpinti ginklais aktyvistus, kad tie nepasiduotų. — Tą pačią dieną sušauktame Aktyvistų Fronto štabo posėdyje nusprendėme, kad tie pasiūlymai yra ryški nacių klasta, kurios pagalba jie nori garbingas lietuvių rezistencines jėgas kompromituoti. Todėl jau pats laikas viešąją Lietuvių Aktyvistų Fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį". —

Šis LAF Kauno štabo nusistatymas visiškai atitiko mano 1941 m. liepos 26 d. instrukcijos nurodymą Vyriausybei ginkluotos pajėgos klausimu. Čia pakartoju atitinkamą jos išrašą (psl. 478).

— Vokiečiams neleidžiant mūsų Vyriausybei pasilikti, man kyla klausimas, ar bėra prasmės būtinai veržtis, kad jie leistų mums sudaryti savo kariuomenę. Jei vokiečiai yra nusistatę Lietuvos nepriklausomybę paglemžti, tai jie to sieks visokiais būdais. Siūlymu pagelbėti jiems kariauti su bolševikais ir tam suaukoti mūsų geriausius vyrus vokiečių nenukreipsime nuo jų užsibrėžto prieš Lietuvą tikslo . . . Vienintelis mūsų interesas tokiomis sąlygomis yra šis: stengtis laimėti laiką ir išsaugoti kiek galint daugiau mūsų tautos narių nuo išnaikinimo. Karas dar nežinia kaip ilgai gali užsitęsti ir kokių dar gali pasitaikyti mūsų tautai naujų sukrėtimų. Žiūrėkime daugiau pirmyn, o ne vien to, kas vyksta šiandien. —

Akivaizdoje tokio vieningo LAF abiejų vadovybių — Berlyne ir Kaune — nusistatymo bebuvo likę tik tinkamai pasirengti pereiti į rezistencijos pogrindį ir tą svarbų pasukimą tinkamu momentu įvykdyti. LAF įgaliotinis Kaune, Leonas Prapuolenis, tą padarė tuo būdu, kad 1941 m. rugsėjo 20 d. buvo įteiktas vokiečiams per jų Feldkomendantūrą Kaune protesto memorandumas tokio turinio:

http://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/Tyrimu_baze/Naciu%20okupacija/Holokausto%20prielaidos/Vareikis.%20Antisemitizmas/V.%20Vareikio%20tyrimas.pdf

Abipusiškai naudingi santykiai tarp Lietuvos delegacijos (kuriai vadovavo A. Voldemaras) Paryžiaus Taikos konferencijoje ir Žydų delegacijos komiteto (Comite des Delegations Juives) paremti quid pro quo principu buvo užmegzti 1919 metais. Žydų Komitetas pažadėjo remti Lietuvos delegacijos poziciją taikos Konferencijoje mainais į specialias teises žydų mažumai Lietuvoje. Pragmatinis abiejų pusių bendradarbiavimas buvo apvainikuotas unikalios Vidurio Rytų Europos valstybių tarpe Žydų tautinės autonomijos sukūrimu. Garsaus žydų istoriko Simono Dubnovo iškelta autonomijos idėja buvo realizuota šalyje, kurioje iki XVIII amžiaus pabaigos buvo gilios autonominių institucijų tradicijos.

Lietuvos tautininkų sąjungos lyderiai (A. Smetona, A. Voldemaras) tuo metu būdami opozicijoje, smerkė iškabų gadinimą ir aktus prie žydus, akcentuodami ne moralinius, bet pragmatinius antisemitinių aktų padarinius - lietuviams yra būtina mažumų parama kovoje dėl pageidaujamų valstybės sienų.104 104 A.Voldemaras. Mažumų valdžia // Tautos vairas. 1924. Nr. 20.

Po 1926 metų perversmo stengdamasis išlaikyti autoritarinę valdžią jis perdaug nepasitikėjo tautinėmis mažumomis, tame tarpe ir žydais, kuriuos 1933 metais privačiame pokalbyje su Didžiosios Britanijos konsulu apibūdino kaip „aktyvius komunistus“ ir „negarbingus prekiautojus“.120 Tiesa, prezidentinis Smetonos režimas antisemitinių išpuolių bei propagandos neskatino. Jis stengėsi juos pristabdyti, taip sukeldamas kraštutinių politinių organizacijų (“Geležinis Vilkas”) nepasitenkinimą. Tautininkų premjero A. Voldemaro vadovaujama slapta sukarinta „Geležinio vilko“ organizacija, į savo gretas priėmusi tik lietuvius ir tuo besiskirianti nuo atviresnės Šaulių sąjungos, nuo pat įsikūrimo pradžios paskelbė kovą tautinių mažumų organizacijoms bei propagavo plačiai apimantį

antisemitinį judėjimą.121 „Geležinio vilko“ lyderius traukė iališko fašizmo modelis - jie išvertė Italijos fašistų partijos satutą, kaip kelrodį savo nariams. Anot vieno Vokietijos užsienio reikalų ministerijos dokumento, kurį pasibaigus karui rado amerikiečiai, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios vokiečiai sutekė pinigų „Geležiniam vilkui“ antižydiškiems aktams organizuoti, tačiau atsisakė duoti ginklų.122 Tačiau 1929 metais A. Voldemarą pakeitus nuosaikesniam politikui ir A. Smetonos vienminčiui, J. Tūbeliui, su kurio atėjimu savo teisinės padėties pagerėjimo vylėsi tiek Lietuvos lenkai, tiek žydai,123 valdžios pozicija tautinių mažumų atžvilgiu iš esmės nepakito ir netapo radikalesnė. Priešingai, Krašto apsaugos ministro įsakymu 1929 metų spalio mėnesį apskričių komendantams buvo įsakyta imtis griežtesnių priemonių prieš Voldemarui lojalų „Geležinį vilką“, kuris vedė agitaciją prieš naująjį ministrų kabinetą ir tokiu radikalizmu kėlė nerimą valdančiajam elitui.124 Valstybės saugumo departamentas užfiksavo dešiniųjų nacionalistų požiūrį į Smetonos, kuriems jis nebuvo pakankamai radikalus žydų atžvilgiu, politiką: “Voldemarininkai ir aktyvistai labiausiai yra nepatenkinti Respublikos pr. A. Smetonos laikysena žydų atžvilgiu. Jį vadina ne kitaip kaip tik žydų karalium<...>Varydami šia prasme agitaciją, voldemarininkai nurodinėjo, kad ši vyriausybė iki šiol dar nėra išleidusi nė vieno specialaus įsako, kuris griežčiau paliestų žydų reikalus ir būtų labiau prieš juos nukreiptas”.125

1929 08 01-02 d. Įvyko neramumai Vilijampolėje. Iš Piliečių apsaugos departamento dokumentų ir policijos apklausos protokolų aiškėja, kad Vilijampolės būrio šauliai nutarė “pamokyti” “žydus – komunistus”, jie gatvėse tikrino praeivių dokumentus ir mušė žydų tautybės asmenis. Policija nesikišo ir nebandė sustabdyti smurtautojų. Lietuvos šaulių sąjunga neigė, jog jos nariai dalyvavo šioje akcijoje. Lietuvos ministras pirmininkas A. Voldemaras pažadėjo ištirti incidentą, tačiau rugpjūčio pabaigoje teigė, jog Vilijampolės įvykius išprovokavo Lietuvos priešai, siekdami pakenkti jai prieš Tautų Sąjungos sesiją.

http://www.partizanai.org/failai/html/skirpa-sukilimas.htm

Tuo metu, kai grįžau iš Romos konferencijos, lietuvių pabėgėlių nuo komunistinio teroro Lietuvoje jau buvo prisirinkę Vokietijoje keli šimtai, ypač Rytprūsiuose, iš kur jų geras būrys buvo prasiveržęs ir į Reicho sostinę. Kiekvienas jų mėgdavo rodyti man ne tik savo lietuvišką patriotizmą, bet ir pateikti įvairių sumanymų, kaip ir už kokio galo griebtis Lietuvai gelbėti. Jų tarpe nestigo sugestijų, kad nestatyčiau Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo ir tuo neatbaidyčiau vokiečių nuo eventualios pagalbos Lietuvai nusikratyti sovietinio jungo. Kai kas net kalbino mane sutikti su Vokietijos protektoratu Lietuvai, kad tik pagelbėtų pašalinti iš mūsų krašto sovietinius įsibrovėlius. Buvo net ir tokių, kurie antibolševikinę kovą lyg statė aukščiau paties Lietuvos atkūrimo reikalo. Taip, pavyzdžiui, buvau gavęs iš pabėgėlių Gleisgarbeno stovykloje kolektyvinį laišką, datuotą rugpiūčio 23 d., kuriame, be išliejimo kartumų dėl buvusio režimo ir partinio susiskaldymo Lietuvoje, pagrindiniai punktai buvo šie:

— Greta daugelio atbėgėlių, kurie čia atsirado vien savo kailį gelbėdami, yra nemažai ir tokių, kurie nori įsijungti į aktyvią kovą su bolševizmu — į tą kovą, kuri vėliau ar anksčiau turės iš čia prasidėti. Tam reikalui mes turime pradėti ruoštis iš anksto. Kadangi šiai kovai vadovaus Reichas, tai mes turime atsiduoti visiškon jo dispozicijon. Bet, būdami išsisklaidę po plačią Vokietiją, turime turėti vieną vadą, kuris ne tik mus visus sujungtų, bet taip pat jau dabar reikštų visų užsieniuose (bent Europoje) gyvenančių lietuvių valią, jiems atstovautų ir rodytų aktyvumą.

_ Žinodami Tamstos nusistatymą ir paskutiniu metu žygius bei pastangas gelbėti lietuvių tautą atitinkama politine veikla, mes, vad. voldemarininkai, laikome Tamstą vieninteliu asmeniu, galinčiu tas pareigas pasiimti. Gal būt, šios pareigos bus atsakingos ir sunkios, bet politikos žmogus nebėra sau žmogus. Tamstai, kaip kariui ir diplomatui, labiausiai ir dera šiandien atsistoti priekyje aktyviai kovojančios lietuvių tautos dalies. —

Laišką buvo pasirašę J. Dženkaitis, St. Puodžius, P. Sku-rauskas, J. Pyragius, gen. št. majoras Bulika, S. Matulevičius ir dar keli, kurių pavardžių čia negaliu minėti jų asmens saugumo motyvais.

Jonas Pyragius http://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_struktura/karines_oro_pajegos/karo_lakunu_portretai/karo_lakunai_1919_-1940_m./karo_lakunas_majoras_jonas_pyragius.html

http://m.lrytas.lt/-11794615541179234250-p7-p-šileikos-byla-žmogžudystė-duonelaičio-gatvėje.htm Paradoksalu, tačiau bene plačiausią prieškario „voldemarininkų“ ir jų „žygių“ istoriją yra parašęs sovietinis publicistas Osvaldas Aleksa savo rinkinyje „Kortų nameliai“ (1983). Aleksa nurodo, kad „Geležinis vilkas“ Sliesoraičio ir kitų aktyvistų buvo įkurtas 1927 m. kaip sporto organizacija, tačiau vėliau peraugo į kovinę politinę grupuotę, kuriai, be kita ko, buvo būdingos ir „viduramžiais dvelkiančios SA [turimi galvoje nacių apsaugininkai-smogikai SA (Sturmabteilungen), – B. G.] ceremonijos, pavyzdžiui, priimamo „vilko“ priesaika bučiuojant durklą arba mirusio „vilko“ laidojimas.

Jai vadovavo Mačius, vėliau - Mačiuika (tas pats, kuris buvo pagrindinis faktinis 1926 m. Sukilimo organizatorius, vėliau nusivylęs Prezidento Smetonos valdžia), dar vėliau - Karutis, o dar vėliau ideologas buvo Blynas, faktinis vadovas - Pyragius. http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5878

http://m.lrytas.lt/-12109467721209074944-p7-alfonsas-eidintas-erelio-sparnų-dvelksmas-2.htm ontroliuojamos stovyklos Gleisgarbene, kur sėdėjo apie du šimtus vyrų iš Lietuvos, tarp jų apie septyniasdešimt buvusių policininkų ir kitų valdžios pareigūnų, buvo tokių raginimų pavyzdys. Ten iki šiol laikomi buvę Lietuvos kariuomenės karininkai – voldemarininkai Juozas Dženkaitis, Stasys Puodžius, Petras Skurauskas, majoras Juozas Matulevičius ir kiti – pareiškė norintys pradėti kovą su bolševizmu jau dabar. 3 Kadangi tai kovai, be abejo, vadovaus vokiečių Reichas, lietuviai, išsisklaidę po Vokietiją, turi sukurti savo kovos centrą ir pasiskirti vieną vadą, kuris visus suvienytų. Tokiu vadu jie matė tik Škirpą, karį ir diplomatą, k

Pasikalbėjęs su pulk. Jurgiu Bobeliu, Petru Saladžiumi, pulk. Juozu Šarausku, pulkininku leitenantu Antanu Novickiu, savanoriais Jonu Kalnėnu, Vincu Steponavičiumi, karo aviacijos vadu generolu Antanu Gustaičiu, Škirpa stebėjosi, kad visi jie esamą situaciją vertino itin neigiamai, tačiau prasidžiugo pamatęs, kad visi nori slaptų ryšių su užsieniu ir patikimų žmonių būreliuose jau tarėsi,

Vytautas Tininis nurodo, jog tarp voldemarininkų būta nemaža dalis antisemitiškai nusiteikusių karininkų: mjr. Antanas Impulevičius, mjr. Kazys Šimkus, kpt. Antanas Švilpa, vokiečių okupacijos metais karo komendantais Kaune buvę Jurgis Bobelis, Stasys Kviescinskas, Vilniuje – plk. Antanas Špokevičius, plk. Karolis Dabulevičius, plk. Antanas Rėklaitis [62]. Galima sutikti, jog dėl ankstesnių savo simpatijų A. Hitlerio politikai vokiečių okupacijos metu jie buvo pakankamai silpni, jog atsisakytų vykdyti žydų egzekucijas ar bent jau stengtųsi sumažinti genocido mastą. Tačiau neigiamos jų pažiūros žydų atžvilgiu iki 1941 m. nebuvo viešai išsakomos, nes tai galėjo baigtis tarnybos praradimu ar kitomis drausminėmis nuobaudomis. Tik vokiečių okupacijos metais Lietuvoje atsiskleidė tikrasis A. Hitlerio ir nacizmo ideologijos apologetų ratas. Daugiausia pronacistiškai nusiteikusių asmenų būta tarp generalinių tarėjų, policijos batalionų vadų, Lietuvos nacionalistų partijos narių, kurių dalis iki Antrojo pasaulinio karo buvo voldemarininkų gretose. Vokiečių okupacijos metais „Geležinio vilko“ organizacija buvo atkurta pagal SS modelį – buvę voldemarininkai įkūrė Lietuvių nacionalistų partiją, kuri viešai išpažino nacionalsocializmo ideologiją ir tikėjosi gauti Lietuvai jaunesniojo Vokietijos partnerio statusą. Būta siekių net įkurti Lietuvos nacionalsocialistų partiją, tačiau tam pasipriešino patys vokiečiai, kurie dar nuo 1933 m. kartojo, jog Vokietija nacionalsocializmo neeksportuoja, t. y. ši ideologija priklauso tik vokiečiams. http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=375&Itemid=380 62. TININIS, Vytautas. „Kolaboravimo“ sąvoka Lietuvos istorijos kontekste. Genocidas ir rezistencija, 2001, nr. 1.

http://www.genocid.lt/Leidyba/9/vytautas.htm Didelė kolaboravimo gėda tenka lietuvių policijos batalionams (20 batalionų, 8388 kariai, kitais duomenimis – 13 tūkstančių karių ir 250 karininkų). Kai kurie iš jų tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo žydų holokauste: saugojo koncentracijos stovyklas, getus, varė žydus į šaudymo vietas ir žudė juos. Keletui batalionų vadovavo jau pagarsėję voldemarininkai bei antisemitiškai nusiteikę buvę Lietuvos kariuomenės karininkai: mjr. Antanas Impulevičius, mjr. Kazys Šimkus, kpt. Antanas Švilpa, jiems vadovavo 1941 m. Kauno karo komendantai Jurgis Bobelis, Stasys Kviecinskas, Vilniuje plk. Antanas Špokevičius, plk. Karolis Dabulevičius, nuo 1942 m. visiems batalionams vadovavo plk. Antanas Rėklaitis. Kaip rašė B. Kviklys, jie „nuolat stovėjo tarp vokiečių jai [lietuvių policijai. – Red. pastaba] skiriamų uždavinių ir lietuviškos sąžinės“. Žinoma, tik dalis jų buvo žydšaudžiai, nes atsirado ir tūkstančiai policininkų, atsisakiusių tarnauti okupantams ir pasitraukusių iš policijos batalionų, sabotavusių nacių įsakymus. Tačiau daug kam nepavyko atlaikyti nacių spaudimo ir parodyti savo tvirtos valios. Tokie žmonės padarė nusikaltimus žmonijai, savo tautai ir kitų tautybių žmonėms.

Prano Šileikos byla II http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1188 Voldemarininkai 1930 - ? http://www.lrytas.lt/-11844010691183644932-p5-sąmokslų-teorija-ir-praktika-p-šileikos-byla-ii.htm Tarp įkalintų: Ignas Taunys, Vaitkevičius, Jakubickas, Ignas Taunys (įkalintas „už Respublikos Prezidento ir savo viršininkų įžeidimą“), Izidorius Beinorius (nuteistas „už pramanytų gandų skleidimą“) ir... Pranas Šileika, Pupaleigis

ANTISEMITINĖS TENDENCIJOS VOLDEMARININKŲ JUDĖJIME 1928-1940 M. GEDIMINAS RUDIS. 2006.05.31 http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3812

http://www.voruta.lt/„gelezinio-vilko“-organizacijos-nariai-–-1941-m-birzelio-sukileliai/ http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3812 Gintaras Lučinskas. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941), 2011 m., 2-asis pataisytas leidimas

Voldemarininkai norėjo, kad Lietuva jėga atsiimtų Vilnių 1939 metais. http://books.google.com/books?id=prqkNTCqa9cC&pg=PA29&lpg=PA29&dq=voldemarininkai&source=bl&ots=FdG-Jdx5hC&sig=gvIXms6RySm47wyDrdmOWZQR4Fc&hl=en&sa=X&ei=kfhfUOSxKIS89gSp-YHoDw&ved=0CCsQ6AEwAjgK#v=onepage&q=voldemarininkai&f=false ir daug apie Antaną Smetoną, taip pat apie Voldemarą.

78 Įrašas raporte apie liaudies aktyvistų grupių nuginklavimą, 1941-6-13 (Vortragsvermerk v. 13.6.1941 betr.: Entwaffnung völkischer Aktivistengruppen), BA-MA, RH 19 III/722, l. 81. Slaptažodis užmezgant ryšius tarp vokiečių armijos ir lietuvių aktyvistų – „Diunkerkas“ (Dünkirchen). Plg. Vyriausiosios kariuomen÷s vadovyb÷s 18 Ic/abvero karininko specialų įsakymą, 1941-6-18, d÷l apsaugos ir sabotažo veiksmų priešo teritorijoje. (Tagesbefehl v. 18.6.1941 des AOK 18 Ic/AO betr.: Schutz- und Sabotageaufgaben im Feindgebiet), BA-MA, RH 20-18/63, l. 89- 91. Atitinkamą specialų įsakymą, kuriame pateikiama lietuvių pogrindžiui skirta informacija, 1941-6-21 išleido 4ved=0CCsQ6AEwAjgK#v=onepage-oji tankų grup÷. Plg. Škirpa, Aufstand, p. 287.

nuo pradžių susitaik÷ su tuo, jog prasid÷s „perlenkimai“ (Übergriffe), leidžia pagrįstai manyti, kad buvo pritarta ir brutaliems išpuoliams. Iki karo pradžios Vokietijos karin÷ms institucijoms tur÷jo būti pateikta kuo daugiau informacijos apie Lietuvą. Anot Škirpos, informatoriais ir aktyvistais gal÷jo būti Raudonosios armijos lietuviškasis korpusas, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, „Geležinio vilko“ nariai, Lietuvos valstyb÷s pareigūnai, kai kurios jaunimo organizacijos, moksleiviai ir studentai, kai kurie katalikų bažnyčios dvasininkai ir nacionalistai visose kitose visuomen÷s grup÷se.79 Per keturis Vokietijos pasienio policijos komisariatus ir karinio šnipin÷jimo padalinius ties Lietuvos-Vokietijos siena buvo palaikomi intensyvūs ryšiai ir teikiama pagalba pereinant sieną. Prie pat Vokietijos-Lietuvos sienos abveras ir gestapas buvo įrengę lietuvių pab÷g÷lių pri÷mimo stovyklas, kuriose specialiai buvo ieškomi ir verbuojami agentai. Gleisgarbeno stovyklą prie Angerapo (Lager Gleisgarben bei Angerapp) kontroliavo Klaip÷dos (Memel) pasienio policijos komisariatas (PPK), kuriam iš pradžių vadovavo Paulis Schwarzas iš Lauksargių (Laukszargen) pasienio policijos punkto, o po to Herbertas Schmidtke (Klaip÷dos PPK). Ten 1940 m. rudensource=blį buvo apsistoję keli šimtai lietuvių, tarp jų 60–70 lietuvių policininkų.80 1941 m. pavasarį Vokietijos abveras iš jų pareng÷ 90 lietuvių sabotažo specialistų. Oro paj÷gų (Luftwaffe) stovykloje Baltijos jūros pakrant÷je, užmaskavus kaip montuotojus, buvo apmokytos rengti sabotažą dvi grup÷s po 45 vyrus, kurie prieš pat prasidedant puolimui tur÷jo pereiti „žaliąją sieną“. Dalis šių buvusių karininkų ir puskarininkių buvo atvykę iš persik÷l÷lių stovyklų ir prival÷jo pasirašyti, kad laikysis vokiečių karin÷s drausm÷s.81 Iš dalies jie tur÷jo paremti vietinius aktyvistus.

Prasid÷jus karui, Klaip÷dos kareivin÷se susirinko apie 100 lietuvių. Jiems vadovavo būsimasis Lietuvos viešosios policijos (Ordnungspolizei) vadas Vytautas Reivytis, kuris jau seniai dirbo vokiečių abverui.82 Jie lyd÷jo vokiečių kariuomenę puolimo metu, ir daugelis jų per kelias dienas už÷m÷ svarbiausius civilin÷s valdžios ir policijos postus. Agentai užsi÷m÷ ir sąrašų sudarymu, įtraukdami į juos pirmiausia komunistų ir sovietų režimui simpatizuojančių asmenų pavardes. Iš dalies jie gal÷davo remtis saugumo sudarytais sąrašais, į kuriuos iki 1940 m. ir taip buvo stengiamasi įrašyti visus komunistus.

http://www.parlamentostudijos.lt/Nr7/7_politika_svarauskas.htm Laikraščiai „Tautos valia“, „Tautos kelias“, „Mūsų tautos kelias“, „Tautos balsas“, „Tėvų žemė“ paprastai po atviru totalitarizmu dvelkiančių straipsnių pasirodymo buvo uždaromi.

Misiūnas, R.J. Fascist tendencies in Lithuania. The Slavonic and East European review. 1970, vol. 48, No 110, p. 107–109; Rudis, G. Voldemaras ir voldemarininkai (įvadinis straipsnis). Voldemaras A.: pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius,1992, p. 5–9; Eidintas, A. Politinių partijų požiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje 1923–1927 m. Lituanistica. 1993, Nr. 3, p. 26–37 ir kt.

A.Idzelis. Turime gerai suvokti visą tuometės Lietuvos valdžios struktūrą prie nacių. Mano, kaip istoriko, pagrindinis tikslas - neieškoti kaltės. Mane domina faktai. Apie J.Dainauską kažkodėl niekas nekalba, nors jis kalėjime sėdėjo iki gruodžio 17 dienos. Bandyta jį patraukti į savo pusę. Jis du ar tris kartus atsisakė. Beje, tai - nuostabi asmenybė. Jis pats Lietuvoje persekiojo nacius nuo 1934-ųjų, todėl tada, kai nesutiko bendradarbiauti su vokiečiais, buvo atiduotas karo teismui. O vienas iš svarbiausių galimų kaltininkų buvo dar Klaipėdos krašto byloje įvardytas Martinas Kurmis, bandęs 1934 metais įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A.Smetoną. Štai šitas asmuo, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją Vyriausybę.

http://forum.axishistory.com/viewtopic.php?t=61404 The "Woldemaras Supporters" of Lithuania

by David Thompson on 10 Oct 2004, 06:01 This collection of documents can be found at "Document 2952-PS: [Woldemaras Supporters] [translation]", in Nazi Conspiracy and Aggression. Volume V: US Government Printing Office, District of Columbia: 1946. pp. 655-656.

It would be interesting to know if the "Woldemaras Supporters," as Nazi hirelings, had anything to do with the pogroms mentioned in Dr. jur. Stahlecker's Einsatzgruppe A reports two years later.

ZU R.M. 33 g.Rs.

During the last 1 1/2 years, Lithuanian activists, under the name of Woldemaras Supporters, have asked German offices repeatedly for support in the matter of weapons and money through the mediation of Memel confidence agents of the foreign office and the State Police H.Q. in Tilsit. Imminent large scale plots to seize power were always pointed out with these requests without anything ever happening afterwards.

Thorough investigations have shown that the so-called "Woldemaras Supporters" are composed of persons who are dissatisfied with the Government of the Lithuanian President Smetana for the most varied reasons. A certain uniformity exists merely in the rejection of the friendly disposition towards Poland of the intellectual circles, as well as the Christian Democratic Party, which at present is decisively represented in the Lithuanian government. It has not yet been possible to identify the presence of a definite policy in the leadership of this group. No connections worth mentioning exist with Woldemaras, who lives in France, writing religious compositions and receiving a small pension from the Lithuanian government on the condition not to return to Lithuania and to remain quiet politically. It must therefore be considered as extremely questionable whether this group of activists, with whom the name "Woldemaras" is hardly more than an advertisement, will attain political influence in the near future. It is not in the interest of Germany to weaken the position of the Army Commander Rastikis, whose influence on the political direction of Lithuania is increasing. On the other hand it is not disadvantageous if the friendly endeavours towards Poland meet with active opposition.

The Woldemaras group has occasionally been supported, for these reasons, with the approval of the Foreign Office [Aussenamt] by small amounts of money (amounts of a few hundred marks) so that its activities and its developments could be kept under observation. Support through the delivery of arms, aircraft and motor vehicles which had been asked for at different times, has not been given. It will be appropriate to adopt the same practice in future as well. Support on a larger scale will offer prospects for success only at such time as the Woldemaras group has shown that it is in the position to create the basis for an effective intervention in Lithuanian politics by itself.

With regard to the pogrom-plans of the "Woldemaras Supporters" it has to be said that for some time past the Lithuanian government has been working successfully towards the elimination of Jewry from Lithuanian economy. This has resulted in an ever-growing increasing emigration of Jews during the last years. The Jews have always been excluded from Lithuanian public life. The preparation of pogroms could easily lead to a disturbance of this well planned development, which is gratifying to us.

Berlin, 7/19/1939.

Doertenbach.

RAM.

[Added in handwriting]

I support small regular payments, e. g. 2000-3000 marks quarterly.

[Signed] W

---

6/29/1939

The Reichs Fuehrer-SS Chief of Security HQ. III 1123 AZ: g.Rs. /39 POS./Kt. [Stamp]

Foreign Office Rm 38 g. Rs. received 6/29/1939 1 Encl.

[stamp] Most Secret

To the Reich Foreign Minister SS Major General [Gruppenfuehrer]v.Ribbentrop Wilhelmstrasse 63. Berlin W. 8.

Dear Party comrade v. Ribbentrop.

Enclosed please find a further report about the "Woldemaras Supporters". As already mentioned in the previous report the "Woldemaras Supporters" are still asking for help from the Reich. I therefore ask you to examine the question of financial support, brought up again by the "Woldemaras Supporters", set forth on page 4 para 2 of the enclosed report, and to make a definite decision.

The request of the "Woldemaras Supporters" for financial support could, in my opinion, be granted. Deliveries of arms should not, however, be made, under any circumstances.

Heil Hitler!

Yours Heydrich.

F 12 348.

• * *

Translation of Extract to RM 33

Most Secret

In the middle of May it was decided to form a secret Lithuanian national socialist party. Its leaders are the most trustworthy members of the "Woldemaras Supporters". The direction of the work within the Officer's Corps is said to be in the hands of old members of the "Woldemaras Supporters". Besides that, they are said to have one assistant who is on the personal staff of President Smetana. In order to make full use of antisemitic feeling in Lithuania it is intended to stage pogroms against the Jews. The sum of 100000 Lit (about 41000 Mark) is required for this illegal work. Besides that a leading "Woldemaras Supporter" is enquiring whether the Reich would send weapons as well. The reply was given to the effect that money would possibly be provided but weapons, however, would definitely not be delivered.

The fight against the Jews would result in a further increase in the escape of Jewish capital, causing Lithuania to be more dependent than ever on the German market.

Radikalūs tautininkai

"Vairasdq=klimaitis" būrė tautininkus, priešingus demokratijai. http://www.parlamentostudview=articleijos.lt/Nr7/7_politika_svarauskas.htm

Lietuvių aktyvistų frontas

Algirdas Budreckas http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=4959&Itemid=353

Kazys Škirpa

Organizacija įsteigta lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Jos tikslas sutelkti visas tautos jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai prieš SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir parengti sukilimą valstybės suverenumui atkurti.

LAF steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys:

• Kazys Ambraziejus
• Pranas Ancevičius
• Kazys Barauskas
• Martynas Brakas
• Klemensas Brunius
• Jonas Čiuberkis, Aleksandras Danta, Tomas Bronius Dirmeikis, Jonas Dženkaitis, Juozas Dženkaitis, Ernestas Galvanauskas, Stasys Yla, Juozas Jurkūnas, Petras Karvelis, Juozas Katilius, Martynas Kavolis, M. Kukutis, Antanas Maceina, Jonas Našliūnas, Jonas Pyragius, Juozas Pyragius, Stasys Puodžius, Bronys Raila, Rapolas Skipitis, P. Skurauskas, Kazys Škirpa, Antanas Valiukėnas, Jonas Viliušis.

Steigėjai atstovavo įvairias politines pažiūras (9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, socialdemokratas ir 3 nepartiniai) bei įvairius socialinius-profesinius sluoksnius. Užsienio centro vadovybę sudarė K. Škirpa (LAF vadas, pirmininkas) ir patariamoji (patikėtinių) taryba: E. Galvanauskas, R. Skipitis, K. Brunius, A. Valiukėnas, A. Maceina, Karolis Žalkauskas. Vėliau sudaryta 20 komisijų (ideologinė, organizacijos, finansų ir kt.) rengusių projektus būsimam Lietuvos gyvenimui. Ryšius su krašte veikusiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis palaikė ryšininkai Albertas Švarplaitis, Bronius Michelevičius, Mykolas Naujokaitis (Kumpis 24), Marijonas Dambrauskas ir kt.

http://www.partizanai.org/failai/html/skirpa-sukilimas.htm Buvo natūralu, kad į mane pirmoje eilėje kreipėsi buvę mano kovos draugai iš Lietuvos 1918 - 1920 metų karo už valstybinę nepriklausomybę. Čia suminėsiu tik pavardes asmenų, kurių nebėra gyvųjų tarpe. Šalia Lietuvos Savanorių -Kūrėjų Sąjungos pirmininko pulk. ltn. Petro Gužo, kurio namuose buvau prisiglaudęs, mane ten kontaktavo pulk. Jurgis Bobelis, pulk. Petras Saladžius, pulk. Juozas Šarauskas, pulk. ltn. inž. Antanas Novickis, savanoriai Jonas Kalnėnas, Vincas Steponavičius ir eilė kitų asmenų, kariškių ir civilių, kurių pavardžių čia negaliu saugumo sumetimais atskleisti, nes man nežinomas jų likimas.

http://forum.axishistory.com/viewtopic.php?p=691551#691551 Operational Situation Report USSR No. 14 July 6, 1941

EK 1b Location: Kaunas

Reports:

Public feelings among the Lithuanians in Kaunas are good and are pro-German. The Lithuanian population does not agree with the self-proclaimed Lithuanian government under Colonel Skirpa. The government is defined as a group of the army who has vested interests, first of all to take advantage of the presently unclear conditions, and to gain material profits. Former Lithuanian parties have already attempted to make contacts. The Roman Catholic Bishop Brizguys, who holds an influential position in Lithuanian circles, was won over. He maintains a close relationship with General Rastikis. The followers of Woldemaras are starting to be somewhat active. Basically they reject General Rastikis, because he is close to Christian-Democratic circles. They strive only for a limited Lithuanian independence, i.e., they want only cultural and economic freedom and are ready to leave foreign politics to the Greater German Reich. General Rastikis will immediately dissolve the temporary Lithuanian government.

Partisans in Kaunas and its surroundings have been disarmed on June 28 by order of the German Feldkommandatur. An auxillary police force consisting of 5 companies has been created from reliable partisans. Two of these companies were subordinated to the Einsatzkommando. Of these, one company guards the Jewish concentration camp. In the meantime, In Kaunas, Fort VII has been established where executions are carried out. The other company, with the agreement of the Field Commander of the Einsatzkommando, is to be employed for regular police tasks.

In Kaunas reserves of meat and flour will last for 6 more weeks. Fort VII in Kaunas will be organized as a Jewish concentration camp with two sections:

 1. male Jews
 2. female Jews and children.

Presently about 1,500 Jews are kept in the fort. Guard duty is performed by Lithuanian guard formations. In the central prisons there are:

 1860 Jews
 214 Lithuanians
 134 Russians
 1 Latvian
 16 Poles

Another concentration camp for Jews is planned for in Fort IX - Kaunas.

For more on the "followers of Woldemaras," referred to above, see:

The "Woldemaras Supporters" of Lithuania viewtopic.php?t=61404

http://blog.hitlersforeignexecutioners.com/category/hitlers-foreign-executioners-tour/page/2/

We know that Reinhard Heydrich, Himmler’s deputy and chief of the RSHA diligently cultivated the prejudices of Lithuanian nationalists. But he proceeded with caution – no one on the German side could know how useful their Lithuanian friends might prove. A number of ultra nationalist and former members of security services had fled to Berlin and sought to build connections with Reich power brokers. Since 1938, the radical ‘Voldemarists’ had made a series of attempts to acquire money and arms from Germany – but the Foreign Office had released just a dribble of Reichsmarks: hardly an expression of confidence. The pro German Lithuanians had anti Polish and anti-Semitic sentiments in common and liked to brag about carrying out attacks on Lithuanian Jews. In June 1939, the ‘Voldemarists’ submitted a request to for 100,000 Litas (41,000RM) ‘mainly for carrying out the pogroms of Jews’. It is important to note the remarkable fact that the Lithuanian nationalists these ‘advances’ before the Soviet Occupation. In other words, this anti-Semitism pre existed the arrival of the purportedly ‘Jewish’ Bolsheviks – the perception that Jews collaborated with the Soviets and thus deserved chastisement would galvanise these bigotries, to be sure, but was evidently a given in some quarters of Lithuanian society. In any event, the Germans refused the offer of ‘money for pogroms’, pointing out that the Lithuanian government was already ‘on the case’ by ‘excluding Jews from the economy.’ But this ‘hands off’ strategy would change all too soon as German plans turned eastwards in 1941.

After the conquest and destruction of Poland in the autumn of 1939, Soviet forces moved to occupy Lithuanian border strongholds as a prelude to full occupation. As a consequence, many more pro German Lithuanians in the army, government police and state security fled to Germany. Many made contact with German military intelligence and the SS. Two years later, as Hitler began to prepare for ‘Operation Barbarossa’, Wehrmacht planners eagerly tapped Lithuanian expertise since their nation would at the forefront of the planned attack. On 17 November, 1940 one of the most fanatical exiles Kazys Škirpa set up the ‘Lithuanian Activist Front’ (LAF) – which energetically pursued contacts with the SS. In Lithuania, the Germans began to arm local activist groups. Encouraged by the devious Heydrich, Škirpa and the chairman of the LAF ‘Propaganda Commission’ Bronys Raila drafted a proclamation of Lithuanian independence that is riddled with racist slurs and declares that Lithuanian Jews are ‘outside the bounds of the law’: ‘Traitors [collaborators] will be pardoned only if they provide certain proof that every one of them has liquidated at least one Jew. The Jews must be informed immediately that their fate has been decided upon… The crucial day of reckoning has come for the Jews… ’ In his book ‘The Shoah in Lithuania’, Joseph Levinson reprints some of the LAF ‘Appeals’ that were widely distributed before the German invasion. They are drenched in ethnic hatred: ‘Away with the Jews, Communists and Lithuanian Judases…’ shrieks one. ‘Let us liberate our Fatherland from the Jews’ demands another. ‘We will rectify past mistakes and repay Jewish villainy’… Attacks on ‘Jewish perfidy’ far outweigh references to Soviet misdeeds. [31] At RSHA headquarters in Berlin, Heydrich and Škirpa jointly hatched up the idea of ‘self cleansing actions’ that would provide a rationale for Lithuanian participation in German mass murder. Their secret agreement was then passed through a network of Lithuanian spies and informers attached to the Lithuanian Activist Front, the LAF. This ensured that when Hitler’s armies crossed the Lithuanian border on 22 June, Lithuanian activists were ready to act. Naturally Škirpa and his LAF friends expected to be rewarded for their zeal – and Heydrich was careful not to disillusion them. The virulence of LAF inspired Jew hatred intensified a few days prior to the German attack, when Soviet authorities deported some 18,000 Lithuanians, including Lithuanian Jews. The trauma of this terrorist action should not be understated – but seen through the very dark glass of LAF propaganda the deportations appeared to reinforce the malevolence of both Jews and Communists both hopelessly intertwined in the world view of the anti-Semitic nationalists.

The leader of Einsatzgruppe A, which was assigned to the Baltic region, was Dr. Walther Stahlecker. It was his task to manage the destruction of Jews and Communists ‘on the ground’ and the notorious ‘Stahlecker Report’ reveals a great deal about the process of managing the anti-Semitic energies of collaborators.

Before they arrived in Kaunas, Stahlecker and his adjutant SS Sturmbahnführer Horst Eichler made contact with Iron Wolf stalwarts Major Kazys Simkus and Bronius Norkus who had founded the ‘Voldemaras Partisans’ to harass the Russians. They came to the meeting wearing Lithuanian army uniforms and it was evident that they had assumed that the Germans would assign them to a military division. [40] Stahlecker reported that he saw straightaway that this would be a mistake. If partisans fought alongside German soldiers against a foreign power, it implied that they had been accepted as military allies – and thus as a ‘Lithuanian Army’ which could be used to legitimate a sovereign Lithuanian state.

Stahlecker had every reason to be cautious. On 23 June, as the Soviet authorities fled Kaunas, Lithuanian LAF gangs seized the radio station and announced that a Provisional Lithuanian Government had been formed under Juozas Ambrazevičius-Brazaitis and called on Lithuanians to ‘extirpate the Soviet regime’. Even in Polish dominated Vilnius, the German ‘liberators’, whose tanks arrived in the night, inspired wild enthusiasm. A rash of Lithuanian flags erupted and radios played the old national anthem ad nauseam. A Citizens’ Committee was set up to press for independence. Sideswiped by the LAF, the German military authorities reacted with shrill indignation: Lieutenant-General Wilhelm Schubert protested that the Lithuanians had the effrontery to regard themselves as ‘equal partners in the territory liberate from the Russians’. They plainly had the impression, he blustered, that Germany had ‘only gone to war’ with the Bolsheviks to grant Lithuania independence! When Schubert met the former Lithuanian foreign minister he made sure he knew who was in charge – and he had the tanks to back him up. The new Lithuanian state was strangled at birth. [41]

Despite this, Stahlecker had little difficulty harnessing nationalist energies – for his own murderous purposes. He ferreted out ‘reliable elements’ that would do his bidding. Assisted by ethnic German Richard Schweizer, who spoke fluent Lithuanian, he side-lined Major Simkus and the Iron Wolf army faction and turned instead to radical journalist Algirdas Jonas Klimaitis, who was well known as a self proclaimed radical anti-Semite. Stahlecker authorised Klimaitis and a ‘Dr. Zigonys’ to recruit dependable types as auxiliary policemen. In his report, Stahlecker states: ‘Klimatis [sic] succeeded in starting a pogrom on the basis of advice given to him… in such a way that no German order or German instigation was noticed from the outside.’ (my italics) Stahlecker set his willing Lithuanian auxiliaries to work with breath-taking speed. Led by Klimaitis, the Lithuanian auxiliaries set fire to synagogues and houses in Vilijampolė, a suburb of Kaunas. They began plundering homes and shooting down Jews caught in the street: on the first night alone, some 1500 Lithuanian Jews were killed. On the second night – double that number.

Opportunity for plunder provided a powerful motivation (as it did for the German SD men and soldiers). After their owners had been murdered, auxiliaries looted homes and warehouses. They ripped valuables from bodies. On 28 June, Einsatzkommando 1B reported with satisfaction that ‘During the last three days Lithuanian partisan groups have already killed several thousand Jews.’ [42] Two days after arriving in Kaunas, Stahlecker had moved on to Riga in Latvia. The means of carrying out mass murder had now been settled. It was succinctly described in Einsatzgruppe Report No. 21 sent to Berlin from Minsk on 13 July: ‘By 8 July in Vilnius, the local Einsatzkommando liquidated 321 Jews. The Lithuanian Ordnungsdienst which was placed under the Einsatzkommando… was instructed to take part in the liquidation of the Jews. 150 Lithuanian officials were assigned to this task…’ In other words, Stahlecker had set in motion the administrative means to expunge Jews from Lithuania. And there was no shortage of radical Lithuanians ready to take on the task. As well as the ultranationalists who had fled to Germany after 1939, both the Abwehr (Military Intelligence) and the Gestapo had set up camps for Lithuanian refugees close to the German-Lithuanian border. When the German onslaught began, these German trained Lithuanians – including the future chief of the Lithuanian Police Department Vytautas Reivytis – accompanied German troops and then took over key positions in the Lithuanian security apparatus. They came equipped with lists of names of Communists and other ‘traitors’.

Shortly before dawn on 25 June, a unit of the German Security Police reached Kaunas. It was at this point that violence against Jews and alleged Communists intensified – and the terrible atrocities took place at the Lietukis Garage on 27 June. I visited the site of this gruesome massacre in March, 2011 – the former garage is now a shabby car park hidden behind a wall of office buildings. There is a small memorial on the site today – but the only feature recognisable from the many photographs taken seventy years ago on 27 June is the tall brick wall of belonging to a neighbouring building. The garage forecourt was close to the Lithuanian Chamber of Commerce that was, at the time of the murders, the temporary headquarters of the Lithuanian 16th Army. The perpetrators were not ‘ordinary Lithuanians’ – but Lithuanian soldiers, and armed civilians with white armbands. A number of German soldiers watch impassively. The killers despatched their victims with iron bars, wooden sticks and tortured them with water hoses. They compelled Jews who remained alive to clean the blood from the garage forecourt. Since the war, a number of accounts of the Lietukis Garage murders has come to light – including one written by the Archbishop of Kaunas, Juozapas Skvireckas. None confirm that women held up their children to better see the murderers at work – this detail was almost certainly fabricated by German observers who wanted to demonstrate the innate barbarism of Lithuanians.

Laikinosios vyriausybės ministrai

http://brazaitis.litua.com/wiki/Lietuvos_Laikinoji_Vyriausybė_(LLV) 1941 birželio 24 d. Kaune, Donelaičio g. esančioje "Žaibo" spaustuvėje įvyko 1-sis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) posėdis. Į jį atvyko: Dalyvavo J.Ambrazevičius, A.Damušis, V.Landsbergis-Žemkalnis, J.Vainauskas ir neturintis pareigų Vyriausybėje Z.Ivinskis. Čia negalėjo dalyvauti kiti numatyti Vyriausybės nariai - vieni tebebuvo Berlyne, kiti dar blaškėsi po Lietuvą, o ministrai vilniečiai tuo metu kalinių vagone keliavo į Rytus. Iš Vilniaus negalėjo atvykti vidaus reikalų ministras ir numatomas vicepirmininkas V. Nasevičius - Kaune dar nežinota, kad ir jis NKGB suimtas.

Visiems susirinkusiems buvo suvokiama, kad ministras pirmininkas K.Škirpa kol kas negali dalyvauti posėdžiuose. Tuomet dar nežinota apie jo faktinį internavimą Berlyne. Apskritai nežinota nacių nuostatų dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Nuo antrojo posėdžio birželio 25 d. Vyriausybė ėmėsi savo sudėties pertvarkymo: vietoj NKGB suimtų ministrų vilniečių V. Nasevičiaus, J. Masiliūno ir V. Statkaus ministrais buvo kooptuoti Jonas Šlepetys, Antanas Novickis ir Pranas Vainauskas. Šiame posėdyje buvo ištaisyta klaida ar neapsižiūrėjimas: Mečislovas Mackevičius buvo kooptuotas teisingumo ministru. Nuo 6-ojo posėdžio (birželio 30 d.) protokoluose paprastai rašoma: „Dalyvavo visi Ministerių kabineto nariai“.

Pirmas LV uždavinys buvo pastatyti atvyksiančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau yra atstačiusi tvarką.

Buvo nustatyta galutinė vyriausybės sudėtis: ministrai

• J. Ambrazevičius, švietimo ministras, einantis premjero pareigas,
• pramonės ministras A. Damušis,
• komunalinio ūkio - V.Landsbergis-Žemkalnis,
• teisingumo - M. Mackevičius,
• finansų - J.Matulionis,
• susisiekimo - A. Novickis, vietoj NKGB suimto ministro vilniečio J. Masiliūno
• darbo - J. Pajaujis,
• krašto apsaugos - St.Raštikis,
• vidaus reikalų ministras J. Šlepetys, vietoj NKGB suimto ministro vilniečio V. Nasevičiaus
• kontrolės ir prekybos - P. Vainauskas, vietoj NKGB suimto ministro vilniečio V. Statkaus
• sveikatos - K. Vencius, žemės ūkio - B. Vitkus.
• Maisto tiekimo valdytojas V. Grudzinskas,
• spaudos valdybos viršininkas J. Sinkus ir
• LAF įgaliotinis prie vyriausybės L. Prapuolenis.
• krašto gynimo taryba (ginkluotom partizanų jėgom koordinuoti bei vadovauti)
  • gen. S. Pundzevičius
  • gen. M. Rėklaitis
  • pulk. J. Vėbra
  • Kauno miesto komendantas pulk. J. Bobelis
  • Kauno burmistras K. Palčiauskas (įėjo į krašto gynimo tarybą)

Birželio 23 d. 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis Lietuvių aktyvistų fronto (toliau – LAF) vyriausiojo štabo vardu paskelbė atkuriamą laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę bei Laikinosios vyriausybės sudėtį. Tai sukėlė naują sukilimo impulsą visoje Lietuvoje.

Aleksandras Bendinskas

Vytautas Petkevičius (2001) liudija. http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Bendinskas “After a while, a member of the White Armband patrol showed up and announced that the “members of the Klimaitis group (who carried out the pogrom at Slabodka on June 25) should now leave the area as they are needed for another job elsewhere.” A number of Lithuanians then left the scene while the rest carried on with their “work.” They were all under the command of the L.A.F. [Lithuanian nationalists] Chief of Staff Alexandras Bendinskas (who later became a member of the Seimas following the declaration of independence).”

Štai ką rašo apie 1941 birželio sukilimą jo dalyvis Aleksandras Bendinskas straipsnyje „Istorijos klastotė“, išspausdintame žurnale „Į laisvę“ 2006 balandį-birželį, 71–73 p.: „Pastaruoju metu atsirado nemažai sovietų ugdytų istorikų, siekiančių perrašyti iostoriją, keičiant laužantį aplinkybes heroinį idealizmą prisitaikėlišku pasinaudojimu aplinkybėmis...

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/3767.html Vienas iš būdų to siekti – noras to meto įvykiams nuplėšti heroiškumo skraistę, sukilėlius paversti svetimo turto siekiančiais plėšikais, o Laikinąją vyriausybę parodyti kaip vokiečių interesams tarnavusią grupę...

Aleksandras Bendinskas. Be pagražinimų: vieno likimo istorija: atsiminimai. – Vilnius: Gairės, 2006. – 399 p. – ISBN 9986-625-91-2

http://books.google.com/books/about/Kodėl.html?id=gN8qygAACAAJ Kodėl? Ieškau atsakymo. Aleksandras Bendinksas. Gairės, 2008. ISBN 9955759267, 9789955759263 Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas. – Kaunas, 2008.

Lietuvos saugumo policija

A.Idzelis. Pagal Laikinosios Vyriausybės potvarkį, sukilėliams perėmus valdžią, buvo įsakyta sugrįžti į darbą visiems Antano Smetonos laikų valdininkams. Lietuvos saugumo policijos vadovas Jonas Dainauskas pirmosiomis dienomis po sukilimo, birželio 25-ąją, susitiko su Vermachto atstovu Štarkeliu ir pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba atsisako bendradarbiauti su naciais prasidėjusiose Lietuvoje žydų skerdynėse. Liepos 7 dieną J.Dainauskas buvo areštuotas. http://www.lzinios.lt/Istorija/Istorija/Lietuvos-inteligentai-prie-svetimuju-valdzios Kauno vietinė apsauga

http://www.genocid.lt/Leidyba/7/stasys_knezys.htm

Jau birželio 23 d. ats. plk. Liudvikas Butkevičius pradėjo organizuoti vietinę apsaugą Kaune. Jos štabas per Kauno radiją paskelbė net keliolika potvarkių ir įsakymų. Pirmiausia nurodyta visur organizuoti vietinės apsaugos dalinius, kurie rūpintųsi gyventojų ir valstybės turto apsauga. Kauno apsaugai buvo paskelbta karininkų ir puskarininkių mobilizacija. Jai vykdyti Kauno komendantu buvo paskirtas mjr. Antanas Biknaitis, iki sovietų okupacijos buvęs Kauno komendanto pavaduotoju. Išlikę nepriklausomos Lietuvos pareigūnai buvo pakviesti perimti administraciją ir policiją, o kur tokių nėra, valdžios pareigūnus skirti pavesta vietinės apsaugos dalinio vadovybei. Beje, šis nurodymas galiojo visam kraštui.

Pradėtą vietinės apsaugos organizavimo darbą netrukus perėmė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Ji šiek tiek pertvarkė vietinės apsaugos veiklą: vietoj plk. L. Butkevičiaus vietinei apsaugai vadovauti paskyrė plk. Andrių Butkūną, buvusį Kauno 8-ojo pėstininkų Kunigaikščio Vaidoto pulko vadą (sovietams okupavus Lietuvą, jis buvo paleistas į atsargą). Kauno komendantu paskiriamas ėjęs šias pareigas iki sovietinės okupacijos plk. Jurgis Bobelis, ką tik grįžęs į Kauną iš Rygos kalėjimo, kur buvo kalinamas ir tardomas Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos NKVD. Ištrūkti jam iš ten pavyko vokiečių karo aviacijai bombarduojant Rygą. Mjr. A. Biknaitis paliktas karo komendanto pavaduotoju.

Krašto gynimo taryba

Birželio 24 d. buvo sudaryta Krašto gynimo taryba, į kurią įėjo div. gen. Stasys Pundzevičius, div. gen. Mikas Rėklaitis, plk. inž. dr. Juozas Vėbra, Kauno karo komendantas plk. J. Bobelis ir Kauno burmistras Kazimieras Palčiauskas. Tarybos nariais buvo paskirti kariškiai, ėję aukštas pareigas nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Deja, šios tarybos veiklos pėdsakų archyvuose labai nedaug. Kauno karo komendatūra

Bronius Norkus

http://www.plienosparnai.lt/page.php?791 Karo lakūnas. Aviacijos leitenantas. 1914-1942

http://holocaustinthebaltics.com/wp-content/uploads/2011/03/Balciunas-22-March-2011.pdf Bronius Norkus, Barzda, Dagys

Kaunas, 1941 m. birželio mėn. 23 d.

§ 1.

Laikinosios Lietuvos Vyriausybės įsakymu nuo šios dienos esu paskirtas Kauno miesto ir apskrities komendantu.

§ 2.

Savo padėjėjais skiriu:

 1. Pulkininką ŠAUDZĮ – operacijų srityje, 
 2. Pulkininką leitenantą BALSĮ Andrių – vėlyvam vaikščiojimui ir ginklam laikyti leidimų išdavinėjimo srityje, 
 3. Majorą BIKNAITĮ Antaną – organizacijos ir komplektavimo srityje, 
 4. Kapitoną BRIEDULĮ – informacijos srityje, 
 5. Partizaną AUSEJŲ – ypatingiems reikalams. 

§ 3.

Komendantūros adjutantais skiriu:

 1. Leitenantą MARKAUSKĄ Stasį, 
 2. Leitenantą KUČINGĮ Petrą. 

§ 4.

Steigiu komendantūros valdybas ir paskiriu jų viršininkus ir pavaduotojus pagal žemiau talpinamą sąrašą:

...

Apsaugos valdybos viršininko žinion skiriu:

 1) Leitenantą BLAŽĮ Leoną, 
 2) Leitenantą PLUNGĘ Joną, 
 3) Leitenantą RUTKAUSKĄ Vytautą, 
 4) Jaun. leitenantą PETRULĮ Bronių, 
 5) Jaun. leitenantą ŠILINĮ Domą.

Pulkininkas (J. Bobelio parašas)

 Kauno Miesto ir Apskrities Karo Komendantas

... Sovietų okupacijos metu panaikinus Kauno komendantūrą

Komendantūros rūmų komendantu buvo paskirtas kpt. Juozas Zaborskis, Lietuvos kariuomenėje buvęs Karo policijos mokyklos apsaugos kuopos vadu. Sovietų okupacijos metu panaikinus Kauno komendantūrą jis buvo paskirtas į 29-ojo ŠTK 294-ąjį šaulių pulką.

Kilus karui pulkas nesitraukė į Rusiją, kaip buvo įsakyta Raudonosios armijos vadovybės, ir liko Lietuvoje.

Kai pulkas susirinko Vilniuje, štabas surinko duomenis apie karo pradžioje patirtus nuostolius. Kpt. J. Zaborskis buvo įrašytas į skiltį „negrįžo į pulką“.

Vietose, kur dar nėra komendantūrų, pažymėjimų išdavimu rūpinasi atitinkami kiti vietos organai. Pažymėjimas pageidaujamas spausdintas su šiais žodžiais ir raidėmis:

“Sicherheitsdienst“

 “L. N. P.“      (Lietuvos nacionalistų partija?)
 ir kampe su cheminiais dažais štampu „Wehrdienst“.

Tautos darbo apsaugos batalionas

TDA batalionui formuoti Kauno karo komendantas plk. J. Bobelis birželio 29 d. paskirstė užduotis komendantūros pareigūnams. Plk. A. Butkūnui buvo pavesta rūpintis TDA bataliono formavimu, bataliono karių apranga, plk. J. Vėbrai – apginklavimu, mjr. A. Biknaičiui – bataliono ir komendantūros etatų sudarymu, sargybų reikalais, plk. ltn. A. Lapinui – sąmatos sudarymu, partizanui L. Strazdui – autopriemonių tvarkymu.

Pavadinimas „Tautinio darbo apsaugos“ batalionas atsirado neatsitiktinai. LAF, rengdamasis sukilimui Lietuvoje kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, buvo parengęs bendrą instrukciją Lietuvos pogrindžiui, pavadintą „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“. Šis dokumentas, datuotas 1941 m. kovo 24 d., buvo perduotas Lietuvos pogrindžiui ir raštu, ir žodžiu. VI dokumento skyriuje „Gairės sukilimui ruošti“ nurodoma aktyvistų sąjūdžio teritorijoje sudaryti Tautinio darbo apsaugą, kaip to sąjūdžio kovos organą.

Neabejotina, kad Tautinio darbo apsaugos padalinių klausimas buvo derintas su vokiečių politine ir karine vadovybe, nes minėto dokumento VII skyriuje „Sukilimo vykdymas“ rekomenduojama: „Kad vokiečiai galėtų sukilėlius atskirti nuo šiaip jau kitų civilių gyventojų ir nepaskaitytų juos ginkluotais vietiniais komunistais, sukilimui įvykus, jo dalyviai užsideda ant kairiosios rankos baltą (drobės) juostą su raidėmis T.D.A. (Tautinio Darbo Apsauga)“.

TDA batalioną pradėta formuoti birželio 28 d. Žmonių netrūko, nes įsirašyti į batalioną pageidavo daug buvusių partizanų. Netrūko ir karininkų – komendantūroje iki tol buvo užsiregistravę 212 karininkų.

Pirmasis įsakymas batalionui pasirašytas liepos 1 d. Bataliono vadas plk. A. Butkūnas paskelbė, kad Kauno karo komendantui įsakius jis paskirtas bataliono vadu ir šias pareigas pradėjo eiti nuo birželio 28 d., ir kreipėsi į bataliono karius

Vėliau kitame įsakyme patikslinta, kad visi minėti karininkai priimti į tarnybą batalione nuo birželio 28 d. Tai reiškė, kad faktiškai batalionas pradėtas formuoti dar anksčiau, nes birželio 28 d. jau buvo sudarytas jo branduolys.

Kai kurie karininkai buvo patyrę sovietinio kalėjimo žiaurumus. Iš kalėjimo juos išlaisvino kilęs Vokietijos–SSRS karas. Tarp jų – buvęs Šaulių sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas gen. št. mjr. A. Impulevičius, 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos vadas kpt. V. Klimavičius, 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko 5-osios šaulių kuopos vadas kpt. B. Kirkila, to paties pulko ir kuopos būrio vadas jaun. ltn. J. M. Plungė, 3-iojo dragūnų „Geležinio vilko“ pulko adjutantas kpt. N. Gasėnas, buvęs Eišiškių šaulių kuopos, pasienio policijos mokomojo būrio viršininkas ats. ltn. S. Paulauskas, ats. jaun. ltn. J. Ralys.

Vos keli karininkai buvo iš pasitraukusiųjų iš 29-ojo ŠTK, beje, daugiausia atsitiktinai. Antai tarnavęs korpuso aviaeskadrilėje ltn. B. Norkus, būdamas laisvas nuo tarnybos, savaitgaliui atvyko į Kauną ir prasidėjus karui tuoj pat įstojo į sukilėlių gretas.

Liepos 4 d. batalione buvo jau 724 puskarininkiai ir kareiviai. Vėliau savanorių priėmimo banga truputį atslūgo.

Liepos pradžioje pradėta formuoti 6-oji kuopa. Ją formuoti įsakyta kpt. A. Staugaičiui, dėl to jis buvo atleistas iš bataliono kvotų karininko pareigų. Tačiau jau kitą dieną kpt. A. Staugaitis atleidžiamas iš tarnybos jo paties prašymu. Kuopą toliau formavo liepos 5 d. priimtas į tarnybą kuopos vadas Zigmas Šliavas, tačiau ir jis po dviejų savaičių buvo paleistas į atsargą jo paties prašymu.

Liepos 17 d. priimamas į tarnybą ir kuopos vadu paskiriamas kpt. Juozas Ūselis, buvęs PLP Karo mokyklos 2-osios kadro kuopos vyr. karininkas; Lietuvos kariuomenę inkorporuojant į Raudonąją armiją, jis buvo paskirtas Vilniaus pėstininkų karo mokyklos ūkio kuopos vadu.

Nuo liepos 17 d. buvo pradėta formuoti 7-oji kuopa. Jos vadu tapo tą dieną priimtas į tarnybą batalione kpt. Antanas Švilpa – buvęs 3-iojo dragūnų „Geležinio vilko“ pulko 2-ojo eskadrono vadas. Kuopos vado padėjėju paskiriamas irgi tą pačią dieną priimtas į tarnybą ltn. Antanas Gudelis.

Liepos 3 d. į Kauno komendantūrą buvo perkeltas bataliono adjutantas ltn. V. Garbenis, paskirtas komendantūros vyresniuoju adjutantu. Jam išvykus į naują tarnybos vietą, bataliono adjutantu paskiriamas 2-osios kuopos vadas kpt. N. Gasėnas. 2-osios kuopos vadu paskiriamas priimtas tą pačią dieną į tarnybą kpt. Adolfas Gaigalas. Kvotų karininku paskiriamas tos pačios kuopos būrio vadas ltn. Aleksandras Kemeklis, o į jo vietą – jaun. ltn. Jonas Ramanauskas. Jaun. ltn. Petras Buinauskas perkeliamas iš 5-osios į 6-ąją kuopą.

Toliau K. Ėringis, remdamasis tuo pačiu dokumentu, rašo: „Kaune mėsmalė dar tęsėsi šešias savaites. Kauno VII forte įkurtoje žydų koncentracijos stovykloje buvo įrengti du skyriai: 1) vyrų ir 2) moterų ir vaikų. Šiame forte buvo uždaryta sunaikinti apie 1500 žydų. Juos saugojo lietuvių sargybų daliniai. Centriniame kalėjime sunaikinti buvo uždaryti 1869 žydai, 214 lietuvių, 134 rusai, 1 latvis, 16 lenkų. Iš šio dokumento matyti, kad lietuviai nebuvo masinių žudynių nei organizatoriai, nei vykdytojai, bet neigti, kad tose kuopose nebuvo žiaurių ir susikruvinusių sąžinę kareivių – nėra pagrindo“.

žudynėse dalyvaudavo ne specialiai suformuotos lietuvių komandos, o savo vadų vadovaujamos kuopos, būriai

Iš jų matyti, kad pradėti masines žudynes Kauno VII forte vokiečių buvo įsakyta 1-ajai kuopai. Kitoje egzekucijoje šiame forte buvo panaudota ir 3-ioji kuopa, nes vienos kuopos jau nebepakako – Po šios akcijos masinėse žudynėse daugiausia dalyvaudavo beveik visada 3-ioji kuopa, neretai – 1-oji, kartais – 2-oji, o kai vokiečių nurodymu vykdavo itin didelės masinės egzekucijos – ir visas batalionas, išskyrus tuo metu sargybą einančius ar kitas užduotis atliekančius karius. Visose žudynėse dalyvaudavo keletas vokiečių karininkų, kurie vadovaudavo jų vykdymui ots=FdG-Jdx5hCir prižiūrėdavo, kaip jos vykdomos, bei 10–20 vokiečių karių grupė.

Nuo 1941 m. gruodžio 1 d. SS štandartenfiureris K. Jägeris buvo priverstas masinį žydų naikinimą sustabdyti. (Kodėl?)

TDA batalionas buvo vienintelis organizuotas ginkluotas lietuvių dalinys Kaune.

Didelę voldemarininkų dalį sudarė Lietuvos kariuomenės karininkai, iš kurių ypač aktyvūs buvo leitenantai K. Matulevičius, V. Stanevičius, P. Skurauskas, kapitonai V. Ivanauskas, S. Kviecinskas, I. Vylius-Velavičius, majorai J. Pyragius, S. Puodžius, J. Matulevičius, pulkininkai A. Gaušas, M. Kalmantas, J. Navakas, generolai P. Kubiliūnas, T. Daukantas ir kt. Kadangi voldemarininkų eilėse susitelkė daug karininkų, įsivyravo nuostata savo tikslo siekti ne tiek susitarimais bei kompromisais, kiek jėga. Jie atkūrė „Geležinį vilką“, kuris kaip atskiras padalinys Lietuvių nacionalistų partijai turėjo tapti panašiu į vokiečių nacių SA (Sturmabteilung) ar SS (Schutzstaffel). „Geležinio vilko“ vadu iš pradžių buvo plk. Antanas Gaušas, o vėliau kpt. Ignas Vylius-Velavičius. „Geležinio vilko“ štabas įsikūrė Karo muziejaus patalpose.

komendantūros, TDA bataliono ir policijos būtų visiškai pakakę užkirsti kelią perversmui. Tačiau dauguma TDA bataliono karininkų, ypač jaunesnieji karininkai, buvo voldemarininkų šalininkai arba jiems prijaučiantys. Grįžę į savo buvusius iki 1940 m. birželio 15 d. postus vadovaujantys policijos pareigūnai irgi pasirodė esą voldemarininkai. Be to, Laikinosios vyriausybės paskirtas Policijos departamento direktoriumi plk. ltn. A. Michelevičius dar net nebuvo spėjęs visiškai perimti šių pareigų iš buvusio šios įstaigos vadovo voldemarininko ats. kpt. Povilo Dirkio. Esant tokiai situacijai TDA batalionas ir policija Laikinajai vyriausybei atrodė nepatikimi.

Policijos departamento direktorius plk. ltn. A. Michelevičius (buvęs kariuomenės štabo III skyriaus komplektavimo dalies karininkas, likviduojant štabą paskirtas LSSR karinio komisariato žinion; kilus karui kurį laiką buvo Kauno komendantūros karininku, o 1941 m. liepos 14 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Policijos departamento direktoriumi) paskambino į visas Kauno policijos nuovadas, įspėdamas apie rengiamą perversmą prieš Laikinąją vyriausybę, ir įsakė, kad policijos pareigūnai jokiu būdu į perversmą nesiveltų. Tačiau jo pastangos buvo veltui: netrukus pas jį į butą atvyko Kauno policijos vadas Antanas Žarskus su keliais voldemarininkais ir jį suėmė. Taip pat buvo suimtas ir vidaus reikalų ministras plk. Jonas Šlepetys. Po 24 val. prie komendantūros atvyko kelių leitenantų vadovaujama TDA bataliono kuopa norėdama pašalinti komendantą plk. J. Bobelį ir užimti komendantūrą. Perversmininkai mėgino versti komendantūros vartus ir paleido kelis šūvius. Tąsyk vokiečių patruliai net nepasirodė ir į šūvius nereagavo.

Minima TDA bataliono kuopa – tai 3-ioji kuopa. Minėtiems veiksmams vadovavo ltn. J. Barzda.

Apie sukilimą aš tuoj pranešiau vokiečių karo komendantui generolui von Pohl. Ir jis buvid=4959o labai atsargus su visagaliu Gestapu ir patarė baigti incidentą be šūvių

Kapitono Kviecinsko, kaip sukilėlių paskirto lietuvių komendanto, generolas von Pohl nepripažino ir su juo nebendravo, o buvusiam lietuvių komendantui pulkininkui Bobeliui gen. v. Pohl atsiuntė gražų padėkos raštą.

Tuoj pat po perversmo, liepos 24 d., naujasis Kauno komendantas kpt. S. Kviecinskas pasiskubino išleisti įsakymą Nr. 9 komendantūrai, skelbiantį: „§ 1. Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu Pulkininkas BOBELIS Jurgis nuo š. m. liepos mėn. 24 d. iš Kauno Komendanto pareigų atleidžiamas.

 § 2. Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimu Kapitonas KVIECINSKAS Stasys skiriamas Kauno Komendantu. 
 § 3. Šiandieną, 7.00 val. Kauno Komendanto pareigas eiti pradėjau. 
 § 4. Ginklavimo skyriaus viršininkas Pulkininkas KALMANTAS Mykolas skiriamas Komendanto pavaduotoju, einant savo tiesiogines pareigas. 
 § 5. T.D.A. Bataliono Vadą Pulkininką BUTKŪNĄ Andrių iš bataliono vado pareigų atleidžiu. 
 Pagrindas: Voldemarininkų Organizacijos Tarybos nutarimas. 
 § 6. Majorą ŠIMKŲ Kazį skiriu T.D.A. Bataliono vadu pulko vado teisėmis . 
 Pagrindas: V.O.T. nutarimas. 
 § 7. Pulkininkui BUTKŪNUI Andriui Batalioną, ginklus ir turtą perduoti Majorui ŠIMKUI Kaziui, o pastarajam priimti“.

Perėmę vadovavimą Kauno karo komendantūrai ir TDA batalionui, voldemarininkai savo nuožiūra priimdavo į tarnybą karininkus, paaukštindavo juos pareigomis, o į atsakingas pareigas karininkai buvo skiriami su „Geležinio vilko“ rekomendacija. Antai „Geležinio vilko“ štabo viršininkas ltn. Ignas Taunys rekomendavo Kauno komendantui kpt. S. Kviecinskui priimti į tarnybą kpt. Praną Šopagą, pabrėždamas, kad pastarasis dar 1941 m. birželio 18 d. pabėgo iš Raudonosios armijos, nužudęs rusą baterijos politruką. Su jo rekomendacija 5-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Juozas Krikščiūnas, o pavaduotoju – mjr. Juozas Jurkūnas.

Kaip minėta, dauguma TDA bataliono jaunesniųjų karininkų buvo voldemarininkai arba jiems prijaučiantys. Todėl verta pažymėti, kad be jau minėtų karininkų iki liepos 23 d. į tarnybą batalione dar buvo priimti:

ltn. Aleksas Grinius (nuo 1941 07 07) – paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu;

 ltn. Aleksandras Stančikas (nuo 1941 07 07) – paskirtas 5-osios kuopos vado padėjėju; 
 ltn. Jonas Stankaitis (nuo 1941 07 05) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 
 ltn. Pranas Zelba (nuo 1941 07 07) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Antanas Gecevičius (nuo 1941 07 21) – paskirtas 1-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Vladas Goris (nuo 1941 06 29) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Juozas Grabauskas (nuo 1941 07 11) – paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Aleksas Maurušaitis (nuo 1941 07 12) – paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu.

Fronto linijai slenkant tolyn į Rytus, vokiečiams reikėjo vis daugiau pajėgų, atliekančių pagalbines ginkluotos apsaugos ir kitas funkcijas fronto užnugaryje ir visoje okupuotoje teritorijoje. Didėjantis tokių dalinių poreikis diktavo būtinybę plėsti lietuviškųjų batalionų skaičių. Vykdydama vokiečių nurodymus, 1941 m. rugpjūčio mėnesį Kauno karo komendantūra pradėjo formuoti pagalbinės policijos tarnybos batalionus ir atskiras kuopas. TDA batalionas tapo jų formavimo baze.

Rugpjūčio 1 d. TDA batalionas buvo sukomplektuotas taip: 7 kuopos, 703 žmonės.

Patvirtintiems etatams užimti trūko 1 karininko, 12 puskarininkių, 111 jaun. puskarininkių ir 225 eilinių.

Iki rugpjūčio 20 d. batalionas buvo visiškai suformuotas. Karių skaičius batalione išaugo iki 1031, tarp jų buvo 51 karininkas.

Nuo voldemarininkų įvykdyto perversmo iki šio laiko gerokai pakito bataliono karininkų sudėtis.

Vietoj perkelto į komendantūrą gen. št. mjr. A. Impulevičiaus bataliono vado pavaduotoju paskiriamas bataliono adjutantas kpt. N. Gasėnas, bataliono adjutantu – kvotų karininkas ltn. A. Kemeklis, o kvotų karininku – 2-osios kuopos vado padėjėjas ltn. J. Mituzas.

Bataliono ūkio viršininką kpt. J. Leviną perkėlus į komendantūrą, ūkio viršininku paskiriamas buvęs iždininku kpt. S. Staniškis, o iždininku – buvęs 2-osios kuopos vadu kpt. A. Gaigalas.

Į tarnybą batalione priimta 11 naujų karininkų:

ltn. Petras Aušiūra (1941 08 02) – paskirtas 1-osios kuopos vado padėjėju;

 ltn. Mykolas Dubinskas (1941 07 30) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 
 ltn. Juozas Krištaponis (1941 08 01) – paskirtas 2-osios kuopos vadu; 
 ltn. Jonas Marcišauskas (1941 08 19) – paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 
 ltn. Jonas Raščius (1941 08 05) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Antanas Burbulis (1941 07 30) – paskirtas 5-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Vincas Ašoklis (1941 07 29) – paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Vladas Bložė (1941 08 06) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Bronius Pauliukonis (1941 07 30) – paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Petras Šniuolis (1941 08 04) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 
 jaun. ltn. Kazys Trečiokas (1941 08 20) – paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu. 

Pažymėtina, jog beveik visi išvardyti karininkai – pasitraukę karo pradžioje iš Raudonosios armijos 29-ojo ŠTK.

Tuo pat metu iš tarnybos į atsargą atleisti 7 karininkai: leitenantai J. Abramavičius, S. Paulauskas, ltn. gyd. A. Narbutas, jaun. leitenantai V. Goris, P. Grigaliūnas, J. Janulevičius, J. Ralys. Dalis jų – nepanorėję būti masinių žudynių vykdytojais ar liudytojais, dalis – dėl voldemarininkų nepasitikėjimo jais.

Rugpjūčio 20-oji paminėta neatsitiktinai – nuo tos dienos pradėta performuoti batalioną. Tačiau su tuo susiję darbai buvo pradėti gerokai anksčiau.

1941 m. rugpjūčio 6 d. vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono (RPB) vadas mjr. Franzas Lechthaleris raštu informavo lietuvių Kauno karo komendantą, kad Rytų krašto (Ostlando) karo vado įsakymu nuo liepos 30 d. jis perėmė vadovavimą Lietuvos darbo tarnybai ir visiems partizanų junginiams. F. Lechthaleris pareikalavo pasirūpinti, kad jo nurodymai ir įsakymai būtų besąlygiškai vykdomi. Šis jo nurodymas buvo paskelbtas įsakyme Nr. 18 Kauno miesto ir apskrities komendantūrai. Nuo to laiko vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vadas tapo tiesioginiu lietuvių savisaugos dalinių viršininku. Iš minėto rašto matyti, kad būtinumo perorganizuoti ir perginkluoti lietuviškus dalinius klausimą jis su Kauno karo komendantu kpt. S. Kviecinsku jau buvo svarstęs.

Netrukus prasidėjo pertvarkymai. Jau kitą dieną Kauno karo komendantas gavo mjr. F. Lechthalerio tokio turinio nurodymą: 11-tas rezervinės policijos batalionas

Kaunas, 1941 m. rugpjūčio 7 d.

Lietuvių miesto komendantui ponui kapitonui Kviecinskui Kaunas

Dėl pagalbinės policijos tarnybos batalionų

Prašau Jus iš dabar esančių 7 kuopų sudaryti 2 batalionus. Sutinku, kad ponas majoras Šimkus perimtų 1-mo, o ponas majoras Impulevičius – 2-ro bataliono vadovavimą.

 Apie abiejų batalionų sudarymą prašau pranešti man. 
 Be to, prašau toliau uoliai dirbti Jūsų jau pradėtą savanorių verbavimo 3-čiam batalionui sudaryti darbą. 

Lechthaler

Policijos majoras ir bataliono vadas

Vykdant šį nurodymą nuo rugpjūčio 7 d. TDA bataliono pavadinimas buvo pakeistas į Pagalbinės policijos tarnybos (toliau – PPT) batalioną. Netrukus jis jau tapo 1-uoju pagalbinės policijos tarnybos batalionu.

2-ojo PPT bataliono formavimo pradžia laikytina rugpjūčio 9 d., kai jo vadu buvo paskirtas gen. št. mjr. A. Impulevičius. Rugpjūčio 22 d. jis pranešė Kauno komendantui, kad rugpjūčio 20 d. 1-ojo PPT bataliono 1-oji ir 2-oji kuopos persikėlė į Šančius ir jis pradėjo joms vadovauti. Netrukus batalioną papildė atkelta iš 1-ojo PPT bataliono 6-oji kuopa, šiame batalione pavadinta 3-iąja kuopa.

Pirmajame įsakyme 2-ajam PPT batalionui buvo paskirti eiti pareigas atkelti iš 1-ojo PPT bataliono 17 karininkų ir 445 kariai; jie įrašyti į šio bataliono sąrašus nuo 1941 m. rugpjūčio 25 d.

Iš 1-ojo PPT bataliono į 2-ąjį PPT batalioną buvo perkelti ir paskirti šie karininkai:

kpt. Povilas Pukys – bataliono adjutantu;

 jaun. ltn. Petras Buinauskas – karininku vertėju; 
 ltn. Vladas Tamošiūnas – žinių karininku (rugpjūčio 28 d. paskirtas bataliono raštvedžiu); 
 ltn. Petras Aušiūra – 1-osios kuopos vado pavaduotoju; 
 jaun. ltn. Jonas Plungė – 1-osios kuopos I būrio vadu; 
 jaun. ltn. Antanas Gecevičius – 1-osios kuopos III būrio vadu; 
 ltn. Juozas Krištaponis – 2-osios kuopos vadu; 
 jaun. ltn. Aleksas Maurušaitis – 2-osios kuopos I būrio vadu; 
 ltn. Jonas Marcišauskas – 2-osios kuopos II būrio vadu; 
 ltn. Jurgis Juodis – 2-osios kuopos III būrio vadu; 
 jaun. ltn. Juozas Grabauskas – 2-osios kuopos IV būrio vadu; 
 kpt. Juozas Ūselis – 3-iosios kuopos vadu; 
 ltn. Jonas Klimavičius – 3-iosios kuopos vado pavaduotoju; 
 ltn. Mykolas Dubinskas – 3-iosios kuopos I būrio vadu; 
 jaun. ltn. Pranas Zelba – 3-iosios kuopos II būrio vadu; 
 jaun. ltn. Jonas Stankaitis – 3-iosios kuopos III būrio vadu; 
 jaun. ltn. Vincas Ašoklis – 3-iosios kuopos IV būrio vadu.

Tautinio darbo apsaugos bataliono (1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono; 1-ojo apsaugos bataliono; 13-ojo savisaugos bataliono) karininkai

Abramavičius Julius, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios šaulių kuopos būrio vadas; 1940 09 24 paskirtas 215-ojo šaulių pulko štabo viršininko padėjėju; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 4-osios kuopos vado padėjėju; 1941 07 31 paleistas iš tarnybos.

Aleksa Jonas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje 5-ojo pėstininkų pulko II būrio adjutantas; 1940 09 24 paskirtas 262-ojo šaulių pulko kuopos vadu; vėliau perkeltas į 294-ąjį šaulių pulką; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš Raudonosios armijos, likusiame Lietuvoje 294-ajame pulke nuo 1941 06 27 laikinai ėjo štabo viršininko pareigas; nuo 1941 07 12 – 2-ojo apsaugos pulko karininkas; 1941 07 25 paleistas neribotų atostogų; nuo 1943 01 01 – 13-ojo bataliono policijos kapitonas.

Armonas Bronius, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje karo aviacijos 6-osios eskadrilės karo lakūnas; 1940 12 01 paleistas į atsargą; 13-ojo bataliono 1-osios kuopos vadas; po karo gyv. JAV.

Ašoklis Vincas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 07 29 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos IV būrio vadu; 1943 01 01 jam suteiktas policijos vyr. leitenanto laipsnis.

Aušiūra Petras, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Karo technikos valdybos tiekimo skyriaus raštvedys, 1941 08 02 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 1-osios kuopos vado padėjėju; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 1-osios kuopos vado pavaduotoju; 1941 10 06 perkeltas į PPT statybos batalioną, paskirtas raštvedžiu; vėliau perkeltas į 9–E batalioną; nuo 1943 01 01 – policijos kapitonas.

Barzda Juozas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 2-ojo pėstininkų pulko 2-osios kulkosvaidžių kuopos būrio vadas; 1940 07 24 perkeltas į 9-ąjį pėstininkų pulką; 1940 09 24 paskirtas 179-osios šaulių divizijos žvalgybos bataliono būrio vadu; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; gyveno Kaune, dirbo universiteto ūkio dalies vedėjo padėjėju; kilus Vokietijos–SSRS karui universiteto bendrabutyje organizavo sukilėlių būrį iš studentų; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos vadu; nuo 1941 m. liepos vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; vėliau jo vadovaujama 3-ioji kuopa buvo specialiai naudojama masinėms žudynėms Kauno fortuose ir už Kauno ribų; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vadu; 1941 m. spalio mėn. kartu su batalionu išvyko į Minską, kur 2-asis PPT batalionas (vėliau 2-asis apsaugos batalionas, 12-asis batalionas) vėl buvo panaudotas masinėms žydų, sovietinių belaisvių ir kt. žudynėms; vėliau paleistas į atsargą; 1944 m. Vietinės rinktinės Ukmergės komendantūros formuojamo 302-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadas; LLA narys; nuo 1944 08 19 – Telšių „Vanagų“ vadas; 1944 m. gruodžio mėn. išmetant parašiutininkų desantą nuskendo Platelių ežere, 1945 01 15 lavonas buvo ištrauktas ir atpažinta, kad tai J. Barzda, gimęs Zarasų aps. Kavolių kaime.

Baškys [Jonas], san. kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje 2-ojo ulonų pulko san. jaun. leitenantas; 1940 09 12 perkeltas į 26-ąjį kavalerijos pulką; 1940 09 19 perkeltas į 259-ąjį pulką, paskirtas medicininės pagalbos punkto gydytoju; 1942 m. priimtas į 14-ąjį batalioną, paskirtas bataliono gydytoju; 1942 m. pab. perkeltas į 13-ąjį batalioną; 1945 05 08 Kuršo grupuotėje su visu batalionu paimtas į rusų nelaisvę, paleistas iš nelaisvės, 1950 11 01 suimtas, 1951 02 15–16 nuteistas 25 m., vėliau paleistas, sugrįžo į Lietuvą, gyv. Kaune.

Bliudnikas Ernestas, gen. št. kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje kariuomenės štabo I skyriaus operacijų dalies karininkas; 1940 08 24 pakeltas į majoro laipsnį; 1940 09 05 perkeltas į 29-ojo ŠTK štabą; 1940 09 24 paskirtas 262-ojo šaulių pulko štabo viršininko padėjėju; 1941 10 24 paskirtas LSD Panevėžio apygardos vado padėjėju, vėliau – 10-ojo bataliono vadu; 1942 09 08 perdavė 10-ąjį batalioną plk. P. Geniui; nuo 1942 09 08 – 13-ojo bataliono vadas; vėliau batalioną perdavė kpt. J. Semaškai; nuo 1944 02 08 paskirtas Vietinės rinktinės štabo I skyriaus karininku.

Bložė Vladas, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 5-ojo pėstininkų pulko 1-osios sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos būrio vadas; 1940 m. gruodžio mėn. – PKM būrio vado padėjėjas; 1941 08 06 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 1941 10 08 perkeltas į 3-iąjį apsaugos batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; po karo gyv. JAV.

Buinauskas Petras, [ats.] jaun. leitenantas – XIV laidos aspirantas, studentas medikas; kilus karui vokiečių buvo paimtas į nelaisvę ir laikomas kartu su rusais belaisviais VI forte, Kauno karo komendanto pastangomis iš ten išlaisvintas; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 5-osios kuopos vado padėjėju; 1941 07 03 perkeltas į 1-ąją kuopą; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas karininku vertėju; 1941 11 16 paleistas į atsargą.

Bulota Petras, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 12 20 priimtas į tarnybą 1-ajame apsaugos batalione, paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 23 priimtas į tarnybą 4-ajame PPT batalione, paskirtas būrio vadu; 1942 01 09 perkeltas į 2-ąjį batalioną. 1942 10 31 paleistas į atsargą.

Burbulis Antanas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 07 30 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 5-osios kuopos būrio vadu; 1942 11 21 paleistas į atsargą; 1944 m. pateko į Vokietiją; 1945 m. grįždamas iš Vokietijos perkeltųjų asmenų stovykloje įsigijo suklastotą asmens dokumentą ir grįžęs į Lietuvą gyveno svetima pavarde; 1949 11 11 suimtas, 1950 05 06 nuteistas 25 m.; 1955 11 21 paleistas, sugrįžo į Lietuvą; 1968 10 08 vėl suimtas, 1969 04 15 nuteistas 15 m.

Burneikis Jonas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 4-ojo pėstininkų pulko 5-osios kuopos vadas; 1940 08 05 paleistas į atsargą, tačiau paliktas tarnyboje; 1940 10 05 perkeltas į 262-ąjį šaulių pulką, o 1940 12 14 – į 184-osios šaulių divizijos pionierių batalioną, paskirtas 3-iosios pionierių kuopos vadu; 1942 09 18 iš 10-ojo bataliono perkeltas į 13-ąjį batalioną, paskirtas ūkio viršininku; 1944 m. Tėvynės apsaugos rinktinėje; po karo gyv. JAV.

Butanavičius Vytautas, [ats.] leitenantas – 1941 11 04 priimtas į tarnybą, paskirtas 1-ojo apsaugos bataliono 3-iosios kuopos būrio vadu.

Butėnas Juozas, kapitonas – okupacijos pradžioje Raseinių aps. komendantūros karininkas šaulių reikalams; 1940 m. pabaigoje paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono raštvedžiu; vėliau 11-ojo bataliono vadas Ukrainoje; 1941 08 25 perkeltas į 4-ąjį PPT batalioną, paskirtas vado pavaduotoju; 1943 01 01 – 8-ojo bataliono policijos kapitonas.

Butkūnas Andrius, pulkininkas – sovietų okupacijos pradžioje 8-ojo pėstininkų pulko vadas; 1940 06 27 paleistas į atsargą; 1941 06 28 paskirtas Kauno komendantūros TDA bataliono vadu; 1941 07 24 nušalintas nuo pareigų voldemarininkų organizuoto perversmo metu; 1944 m. pasitraukė į Vokietiją; po karo Vokietijoje Tranšteino perkeltųjų asmenų stovyklos komiteto pirmininkas; 1949 m. emigravo į JAV; 1976 m. mirė.

Černius Napoleonas, jaun. leitenantas – XXI laidos karininkas; 1940 08 19 pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį, paskirtas 4-ojo pėstininkų pulko 3-iosios kuopos būrio vadu; 1940 09 18 perkeltas į 262-ąjį šaulių pulką; 1941 07 28 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 7-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 01 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; nuo 1943 01 01 – 11-ojo bataliono policijos leitenantas.

Dagys Anatolijus, leitenantas – okupacijos pradžioje 2-ojo pėstininkų pulko minosvaidžių būrio vadas; 1940 09 07 perkeltas į 259-ąjį šaulių pulką, paskirtas 3-iosios kulkosvaidžių kuopos minosvaidžių būrio vadu; 1940 10 21 perkeltas į 215-ąjį šaulių pulką; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos vado padėjėju; vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; 1941 08 25 paskirtas 3-iosios kuopos vadu; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas (13-ojo bataliono sąrašuose); 13-ajam batalionui išvykus į Pskovo sr., liko Kaune, komandiruotas į LSD ryšių karininko štabą; po karo gyv. JAV.

Danilevičius Vincas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje kariuomenės intendantūros buhalteris; 1940 10 28 paleistas į atsargą; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono maisto tiekėju; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas maisto tiekėju; po karo partizanas; 1948 m. Tauragės partizanų rinktinės vadas; 1948 m. liepos mėn. – Kęstučio apygardos vadas.

Dičius Algirdas, XV laidos aspirantas – 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono ginklininku; 1941 10 09 pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį; 1941 12 20 paskirtas 1-ojo apsaugos bataliono adjutantu; nuo 1943 01 01 – 13-ojo bataliono policijos leitenantas. Karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus.

Dubinskas Mykolas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje priešlėktuvinės apsaugos rinktinės adjutantas; 1940 09 05 perkeltas į 29-ojo ŠTK atskirąjį zenitinės artilerijos divizioną, 1940 09 24 paskirtas baterijos vadu; kilus Vokietijos–SSRS karui iš Raudonosios armijos pasitraukė; 1941 07 30 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos I būrio vadu; nuo 1943 01 01 – 12-ojo bataliono policijos vyr. leitenantas.

Dubinskas Stepas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos būrio vadu.

Duoba Antanas, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Ginklavimo valdybos gamybos skyriaus technikos dalies užsakymų tvarkytojas; 1940 08 17 paskirtas į 3-iąjį pėstininkų pulką; 1940 09 25 perkeltas į 259-ąjį šaulių pulką; 1940 10 31 perkeltas į 616-ąjį artilerijos pulką; nuo 1943 01 01 – 13-ojo bataliono policijos leitenantas.

Gaigalas Adolfas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje II pėstininkų divizijos štabo III (mobilizacijos) skyriaus karininkas, 1940 m. pab. paleistas į atsargą; 1941 07 03 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 2-osios kuopos vadu; 1941 08 05 paskirtas bataliono iždininku; 1941 08 29 atleistas iš tarnybos; 1949 m. Vokietijoje Vytauto Didžiojo sargybų kuopos štabo karininkas; mirė JAV.

Garbenis Vladas, leitenantas – okupacijos pradžioje 1-ojo husarų pulko mokomojo eskadrono vyr. karininkas; 1940 09 12 perkeltas į 26-ąjį kavalerijos pulką; 1940 09 24 paskirtas eskadrono vadu; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną, paskirtas bataliono adjutantu; 1941 07 04 perkeltas į Kauno komendantūrą, paskirtas adjutantu.

Garlauskas Benys, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 8-ojo pėstininkų pulko 1-osios šaulių kuopos vyr. karininkas; 1940 09 16 perkeltas į 234-ąjį šaulių pulką, vėliau į 294-ąjį šaulių pulką; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš RA, grįžo į pulką, laikinai ėjo 3-iosios kuopos būrio vado pareigas; 1941 07 12 paskirtas į 2-ąjį apsaugos pulką; 1941 07 25 paleistas neribotų atostogų; 1941 09 16 priimtas į tarnybą, paskirtas 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos I būrio vadu; vėliau tarnavo 13-ajame batalione; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas.

Gasėnas Norbertas, kapitonas – okupacijos pradžioje 3-iojo dragūnų pulko adjutantas; 1940 09 24 paskirtas 179-osios šaulių divizijos atskirojo žvalgybos bataliono vyr. adjutantu; 1940 10 08 perkeltas į 184-osios šaulių divizijos atskirąjį žvalgybos batalioną; 1940 m. pabaigoje paleistas į atsargą; 1941 02 08 suimtas, išlaisvintas kilus karui; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 2-osios kuopos vadu; 1941 07 04 paskirtas bataliono adjutantu; 1941 08 03 paskirtas bataliono vado pavaduotoju; 1941 11 25 priėmė 1-ąjį apsaugos batalioną (nuo 1941 12 20 pavadintas 13-uoju batalionu) iš mjr. K. Šimkaus ir pradėjo eiti bataliono vado pareigas; 1942 m. kovo mėn. su batalionu išvyko į Pskovo sr. Dedovičių miestelį; 1942 05 04 sužeistas, išvežtas gydyti į Vokietiją; po karo gyveno užsienyje, mirė Australijoje.

Gasparaitis Kostas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 7-ojo pėstininkų pulko 4-osios kuopos būrio vadas; 1940 m. rugsėjo mėn. perkeltas į 297-ąjį šaulių pulką; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė kartu su pulku; 1941 06 28 Varėnos stovykloje vokiečiams įsakius suformuoti geležinkelių apsaugos batalioną, paskirtas ūkio viršininku; 1941 11 11 perkeltas į LSD Šiaulių apygardos štabą; vėliau tarnavo 13-ajame batalione; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas; po karo gyv. JAV.

Gecevičius Antanas, jaun. leitenantas – XXI laidos karininkas; 1940 08 19 pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį, paskirtas Karo aviacijos mokyklos lakūnų skyriaus komandos viršininku; 1940 11 16 paleistas į atsargą; 1941 07 21 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 1-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas iš 1-ojo PPT bataliono į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 1-osios kuopos III būrio vadu; 1942 m. tarnavo 3-iajame batalione; 1943 01 01 pakeltas į policijos vyr. leitenanto laipsnį; karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, gyveno Gečo pavarde; 1992 m. iškėlė bylą dėl šmeižto Škotijos televizijai, kuri mėgino nušviesti 2-ojo PPT bataliono (vėliau 12-ojo bataliono) veiklą Baltarusijoje.

Goras [Goris] Vladas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, 1941 07 03 paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 09 paleistas iš tarnybos.

Grabauskas Juozas, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje mokėsi Karo mokykloje, XV laidos kariūnas aspirantas; 1941 07 11 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos IV būrio vadu; 1941 10 09 generalinio tarėjo gen. P. Kubiliūno aktu pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį; 1941 11 16 paskirtas bataliono karininku vertėju; 1942 12 31 paleistas į atsargą.

Grigaliūnas Povilas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 4-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 09 paleistas iš tarnybos.

Grinius Aleksas, leitenantas – okupacijos pradžioje karo aviacijos 8-osios eskadrilės karo lakūnas; 1940 11 01 paleistas į atsargą; dirbo mokytoju; 1941 07 07 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; 1941 09 04 perkeltas į 4-ąjį PPT batalioną; 1965 01 14 mirė Kalifornijoje.

Gudelis Antanas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 3-iojo dragūnų pulko maisto tiekėjas; 1940 10 08 perkeltas į 179-osios šaulių divizijos žvalgybos batalioną; 1941 07 17 priimtas į tarnybą Kauno komendantūros TDA batalione, paskirtas 7-osios kuopos vado padėjėju; 1941 09 01 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vadu; 1942 11 30 iš 11-ojo bataliono perkeltas į 9-ąjį batalioną; po karo gyv. Australijoje.

Impulevičius Antanas, gen. št. majoras – okupacijos pradžioje Šaulių sąjungos štabo mokymo skyriaus viršininkas; 1940 09 11 suimtas, kalintas Kaune; karo pradžioje išlaisvintas iš kalėjimo sukilimo metu; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono vado pavaduotoju; 1941 07 28 perkeltas į Kauno komendantūrą; 1941 08 09 paskirtas 2-ojo PPT bataliono vadu; nuo 1942 12 31 paleistas iš tarnybos LSD; 1944 m. Vietinės rinktinės Kauno pulko štabo viršininkas; 1944 05 15 vokiečių suimtas; 1944 m. vasaros pabaigoje Tėvynės apsaugos rinktinės bataliono vadas; po Sedos kautynių pasitraukė į Vokietiją; po karo gyv. JAV.

Jakubauskas Norbertas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 m. spalio mėn. priimtas į tarnybą, paskirtas 1-ojo apsaugos bataliono (vėliau tapusio 13-uoju batalionu) 3-iosios kuopos būrio vadu; 1942 m. pabaigoje (ar 1943 m. pradžioje) perkeltas į 5-ąjį batalioną, kuris tuo metu dislokavosi Pskovo sr. Dedovičių mstl., paskirtas būrio vadu; nuo 1943 01 01 – policijos leitenantas; nuo 1945 m. gyveno suklastojęs pasą ir pasivadinęs Stasiu; 1961, 1968 m. dėl tarnybos batalione buvo tardomas; tuo metu gyveno Telšiuose, vėliau – Jonavoje.

Jankūnas Antanas, [ats.] leitenantas – 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono žinių karininku; 1941 09 23 iš tarnybos atleistas.

Janulevičius Jurgis, jaun. leitenantas – okupacijos pradžioje kariuomenės štabo Topografijos skyriaus nuotraukų dalies karininkas; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 4-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 07 paleistas iš tarnybos.

Januševičius [Stepas], leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 9-ojo pėstininkų pulko autobūrio vadas; 1940 07 29 paleistas į atsargą; 1942 09 16 perkeltas iš 10-ojo bataliono į 13-ąjį batalioną; vėliau jam suteiktas policijos kapitono laipsnis; 1945 m. su 13-ojo bataliono kariais buvo Kuršo grupuotėje; Vokietijos kapituliacijos išvakarėse iš bataliono pasišalino kartu su mjr. J. Semaška ir prasiveržė iš Raudonosios armijos apsupties.

Juodis Jurgis, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Karo aviacijos mokyklos mechanikų skyriaus komandos viršininkas; 1940 11 01 paleistas į atsargą; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos III būrio vadu; 1943 01 01 pakeltas į policijos vyr. leitenanto laipsnį; 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, DP stovykloje mokytojavo; 1949 m. su šeima emigravo į JAV, apsigyveno Brukline; 1980 m. persikėlė į Floridą; 1986 10 24 mirė.

Kazlauskas Bronius, leitenantas, gydytojas – sovietų okupacijos pradžioje 1-ojo husarų pulko vyr. sanitarijos karininkas; 1940 08 17 paskirtas į Karo mokyklą, tačiau neperkeltas; 1940 09 24 paskirtas 26-ojo kavalerijos pulko jaun. gydytoju; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono vyr. gydytoju; 1941 12 20 iš tarnybos batalione atleistas.

Kemeklis Aleksandras, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 3-iojo dragūnų pulko 4-ojo eskadrono būrio vadas, 1940 08 19 paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 07 03 paskirtas kvotų karininku, 1941 08 03 – bataliono adjutantu; 1941 10 07 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas adjutantu; nuo 1943 01 01 – 11-ojo bataliono policijos leitenantas; žuvo savisaugos dalinyje (11-ajame batalione) Baltarusijoje.

Kirkila Bronius, kapitonas – okupacijos pradžioje 5-ojo pėstininkų pulko 5-osios šaulių kuopos vadas; 1940 08 05 paleistas į atsargą; suimtas, kalintas karo kalėjime; vėliau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 1-osios kuopos vadu; įsipainiojęs į žydų žudynes 1941 07 12 nusišovė būdamas atostogose.

Klimavičius Jonas, leitenantas – 1941 07 03 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 6-osios kuopos vado padėjėju; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vado pavaduotoju.

Klimavičius Viktoras, kapitonas – okupacijos pradžioje 9-ojo pėstininkų pulko 1-osios šaulių kuopos vadas; 1940 07 23 suimtas, kalintas Kaune; karo pradžioje išlaisvintas iš kalėjimo; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 4-osios kuopos vadu; 1941 08 25 perkeltas į 4-ąjį PPT batalioną, paskirtas bataliono vadu (vėliau batalionas buvo pavadintas 1-uoju savisaugos batalionu, po to – 7-uoju batalionu, išsiųstas už Lietuvos ribų); 1942 11 25 perkeltas į 252–E batalioną, paskirtas vadu; 1943 m. liepos mėn. suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą; 1944 m. Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklos kuopos vadas; 1944 05 15 vokiečių suimtas; po karo gyv. užsienyje.

Krištaponis Juozas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Karo mokyklos 3-iosios kadro kuopos būrio vadas; 1940 09 24 paskirtas 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi; karo pradžioje pasitraukė iš Raudonosios armijos ir su divizijos štabu atvyko į Vilnių, kur rinkosi buvusio 29-ojo ŠTK kariai; 1941 07 16 paskirtas į 2-ąjį apsaugos pulką; vėliau paleistas neribotų atostogų; 1941 08 01 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 2-osios kuopos vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos vadu (nuo 1941 10 28 batalionas pavadintas 2-uoju apsaugos batalionu, o nuo 1942 02 15 – 12-uoju batalionu); 1941 10 06 batalionas perkeltas į Minską, panaudotas kovai su sovietų partizanais ir masinėse žydų, sovietinių karo belaisvių ir vietos gyventojų žudynėse; 1942 09 30 paleistas į atsargą iš 252–E bataliono; LLA narys nuo 1943 m.; 1944 m. rugpjūčio mėn. tapo Ukmergės aps. 1-ojo LLA rajono (Taujėnų vls. ir iš dalies Deltuvos vls.) vadu; 1944 m. gruodžio mėn. iš Ukmergės aps. 1-ojo ir 2-ojo LLA rajonų įkūrus Vyčio apygardą, tapo apygardos vadu; žuvo 1945 01 12 Užulėnio miške per NKVD divizijos karinę operaciją.

Kulakauskas Povilas, jaun. leitenantas – XXI laida; 1940 08 19 pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį ir paskirtas į karo aviaciją 2-osios eskadrilės karo lakūnu; 1941 01 01 paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 1-osios kuopos būrio vadu; 1941 07 08 atvyko į batalioną; nuo 1944 09 27 Tėvynės apsaugos rinktinėje, paskirtas į Tėvynės apsaugos rinktinės aviacijos grupę žvalgu.

Levinas Jonas, kapitonas – okupacijos pradžioje 5-ojo pėstininkų pulko 2-ojo bataliono karininkas ūkio reikalams; 1940 09 24 paskirtas 215-ojo šaulių pulko maisto tiekimo viršininku; 1940 m. pabaigoje paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono ūkio viršininku; 1941 08 08 perkeltas į Kauno karo komendantūrą; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas ūkio viršininku; 1942 05 31 paleistas į atsargą.

Maceina Juozas, [jaun.] leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje priešlėktuvinės apsaugos rinktinės sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos vyr. karininkas; 1940 09 05 perkeltas į 29-ojo ŠTK atskirąjį zenitinės artilerijos divizioną; 1940 10 21 perkeltas į 616-ąjį artilerijos pulką; 1941 12 04 priimtas į tarnybą 1-ajame apsaugos batalione, paskirtas iždininku; 1942 01 21 perkeltas į 2-ąjį batalioną; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas.

Malinauskas Vladas, leitenantas – okupacijos pradžioje 2-osios eskadrilės karo lakūnas; 1940 10 04 perkeltas į 29-jo ŠTK aviaeskadrilę; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 4-osios kuopos būrio vadu; vėliau tarnavo 7-ajame batalione, 1943 m. išsiveržė iš Stalingrado žiedo; 1944 m. Tėvynės apsaugos rinktinėje; vokiečių okupacijos metu Šiaulių apygardos LLA narys, dirbo Šiaulių teatre; po karo gyv. JAV, kitais duomenimis, žuvo Rusijoje.

Marcišauskas Jonas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 9-ojo pėstininkų pulko 6-osios kuopos būrio vadas; 1940 07 25 perkeltas į 2-ąjį pėstininkų pulką, nuo 1940 08 22 – 2-ojo pėstininkų pulko 4-osios kuopos vyr. karininkas; 1940 09 07 perkeltas į 259-ąjį šaulių pulką; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš RA; 1941 07 16 paskirtas į 1-ąjį apsaugos pulką; vėliau paleistas neribotų atostogų; 1941 08 19 priimtas į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos II būrio vadu; nuo 1943 01 01 – 12-ojo bataliono policijos vyr. leitenantas.

Maurušaitis Aleksas, jaun. leitenantas – 1941 07 12 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos I būrio vadu; 1941 09 15 iš tarnybos atleistas.

Meižys Dionyzas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje šarvuočių rinktinės 1-osios tankų kuopos vyr. karininkas; 1940 08 05 paleistas į atsargą; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono komendantu; 1941 08 26 perkeltas į autokuopą, paskirtas vadu; 1942 11 30 paskirtas sveikstančiųjų kuopos vadu prie 9–E bataliono; nuo 1943 01 01 – 9-ojo bataliono policijos kapitonas.

Mikelskas Petras, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 6-ojo pėstininkų pulko 2-ojo bataliono ūkio būrio vadas; 1940 09 14 perkeltas į 294-ąjį šaulių pulką; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė kartu su pulku; 1941 06 28 Varėnos stovykloje vokiečių įsakymu formuojant geležinkelių apsaugos batalioną, paskirtas 4-ojo ruožo (kuopos) būrio vadu; 1941 09 01 perkeltas į 1-ąjį batalioną, paskirtas ūkio karininku; vėliau perkeltas į 13-ąjį batalioną; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas, vėliau pakeltas į kapitono laipsnį.

Mituzas Julius, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 3-iojo dragūnų pulko sunkiųjų kulkosvaidžių eskadrono vyr. karininkas; 1940 08 05 paleistas į atsargą, bet išėjo 1940 09 26 iš 616-ojo artilerijos pulko; mokėsi Kauno universitete; kilus Vokietijos–SSRS karui dalyvavo sukilime Kaune partizanų gretose; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 2-osios kuopos vado padėjėju; 1941 08 03 paskirtas kvotų karininku; 1941 12 20 iš tarnybos batalione atleistas; 1961 m. gyveno Kaune, dirbo Kauno politechnikos instituto Technologijos fakulteto Silikatų technologijos katedros vedėju.

Narbutas Antanas, [ats.] leitenantas, gydytojas – 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono jaun. gydytoju; 1941 08 01 paleistas iš tarnybos; 1941 10 03 priimtas į tarnybą, paskirtas 4-ojo PPT bataliono jaun. gydytoju; 1941 10 31 perkeltas į 1-ąjį apsaugos batalioną (vėliau pavadintą 13-uoju batalionu), paskirtas jaun. gydytoju; 1942 m. pabaigoje perkeltas į 14-ąjį batalioną, paskirtas gydytoju.

Norkus Bronius, leitenantas – okupacijos pradžioje 5-osios eskadrilės karo lakūnas; 1940 10 04 perkeltas į 29-ojo korpuso aviaeskadrilę; kilus Vokietijos–SSRS karui pabėgo iš armijos būdamas atvykęs savaitgaliui į Kauną; 1941 06 23 sukilimo metu Kaune iškėlė Lietuvos vėliavą virš Prisikėlimo bažnyčios; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos vadu; vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; žuvo 1943 m. nelaimingo atsitikimo metu Rusijoje (tarnaudamas 13-ajame batalione).

Obelenis Juozas, ats. jaun. leitenantas – 1941 06 28 priimtas į TDA; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 5-osios kuopos būrio vadu; vokiečių įpainiotas į masines žydų žudynes; 1942 07 31 paleistas į atsargą iš 13-ojo bataliono.

Paulauskas Stepas, ats. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Eišiškių šaulių kuopos vadas, pasienio policijos mokomojo būrio viršininkas; 1940 07 12 suimtas, kalintas Kaune, Šiauliuose; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš RA; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 1-osios kuopos vado padėjėju; 1941 08 01 paleistas iš tarnybos; po karo gyveno JAV, 1992 m. mirė.

Pauliukonis Bronius, [ats.] leitenantas – 616-ojo artilerijos pulko žvalgų būrio vadas; kilus Vokietijos–SSRS karui kartu su grupe karių (apie 70 žm.) pabėgo iš RA; 1941 06 30 perkeltas iš 616-ojo artilerijos pulko į Vilniaus įgulos štabą; 1941 07 30 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; 1942 m. kovo mėn. kartu su batalionu išvyko į Pskovo sr. Dedovičių mstl.; nuo 1943 m. (ar nuo 1945 m. kovo mėn.) kuopos vadas; apdovanotas vokiečių apdovanojimais „Žalioji juosta“ ir „Žiemos medalis“; Vokietijai kapituliavus kartu su kitais bataliono kariais 1945 05 08 Kurše paimtas į rusų nelaisvę; 1946 06 18 belaisvių stovykloje suimtas; 1946 12 13–20 6-osios armijos karo tribunolo Marijampolėje nuteistas mirties bausme – sušaudyti.

Plungė Jonas Mečys, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 5-ojo pėstininkų pulko 5-osios kuopos būrio vadas; 1940 m. liepos pab. suimtas, kalintas karo kalėjime, rugsėjo mėn. perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą; kilus karui išlaisvintas; 1941 06 23 paskirtas Kauno miesto ir apskrities karo komendantūros Apsaugos valdybos karininku; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 1-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną (nuo 1941 10 08 batalionas pavadintas 2-uoju apsaugos batalionu, o nuo 1942 02 15 – 12-uoju batalionu); 1943 01 01 pakeltas į leitenanto laipsnį; 1943 m. pab. vokiečių suimtas, nuteistas 3 m., kalintas Minsko kalėjime, 1944 m. birželį perkeltas į Kauno kalėjimą, iš ten – į Kenigsbergo kalėjimą; 1944 m. pab. iš kalėjimo paleistas, paskirtas eiliniu į vokiečių policijos batalioną; 1945 m. Kenigsberge paimtas į rusų nelaisvę, pasivadino svetima pavarde; 1946 m. vasarą iš nelaisvės paleistas su dokumentais išgalvota pavarde; kurį laiko gyveno Kaliningrado srities Polesės mieste, dirbo valgyklos darbininku; 1947 07 19 suimtas, apkaltintas mėginimu su dviem kitais asmenimis pagrobti maišą miltų; 1948 01 23 nuteistas 10 m.; 1953 05 27 iš įkalinimo paleistas pagal amnestiją, išvyko į Frunzę, kur gyveno iki 1969 m.; 1969 m. persikėlė į Tavričankos gyv. Primorės krašte; 1972 m. išėjo į pensiją; 1978 m. trumpam atvyko į Lietuvą, paskui apsigyveno Gelendžike, Krasnodaro kr.; 1978 12 06 Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą; 1979 01 09 suimtas; 1979 07 23 LSSR Aukščiausiojo Teismo nuteistas mirties bausme – sušaudyti; nuosprendis įvykdytas 1979 09 28 Minske.

Prapuolenis Viktoras, ats. leitenantas – 1943 m. rugsėjo mėn. priimtas į tarnybą; 1943 11 01 paskirtas į 13-ąjį batalioną būrio vadu, vėliau kuopos vadu; 1944 m. liepos–rugpjūčio mėn. kalintas kalėjime Latvijoje; nuo 1944 m. rugpjūčio iki 1945 m. vasario tarnavo 5-ajame batalione, nuo 1945 m. vasario – 13-ajame batalione; Vokietijai kapituliavus kartu su kitais bataliono kariais 1945 05 08 Kurše paimtas į rusų nelaisvę; 1946 07 19 belaisvių stovykloje suimtas; 1946 12 13–20 6-osios armijos karo tribunolo Marijampolėje nuteistas 10 m.

Pukys Povilas, kapitonas – okupacijos pradžioje 8-ojo pėstininkų pulko 3-iosios šaulių kuopos vadas; 1940 07 01 perkeltas į kariuomenės štabą, paskirtas rikiuotės skyriaus laipsnių dalies raštvedžiu; 1940 09 11 perkeltas į 297-ąjį šaulių pulką; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; 1941 07 14 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 1-osios kuopos vadu; 1941 08 25 perkeltas į formuojamą 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas bataliono adjutantu; 1942 08 31 paleistas į atsargą iš 12-ojo bataliono.

Ralys Jonas, [ats.] jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Raseinių aps. karo komendantūros civilis tarnautojas; 1941 05 28 suimtas, tardytas Kaune; kilus Vokietijos–SSRS karui išlaisvintas iš Kauno kalėjimo; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 1-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 01 paleistas iš tarnybos; 1942 m. įstojo į savisaugos dalinį Šiauliuose; vėliau perkeltas į Kauną, tarnavo 255-ajame batalione, kuris 1942 m. rudenį buvo išsiųstas į Baltarusiją saugoti geležinkelį ruože Mogiliovas–Žlobinas; 1944 m. pavasarį batalionas atitrauktas į Lenkiją, iš ten perkeltas į Drezdeną ir performuotas; vėliau dalis bataliono išsiųsta į Kenigsbergą; 1945 m. pavasarį pateko į sovietų nelaisvę, 1946 m. paleistas; 1953 07 30 nuteistas 25 m. už antisovietinę veiklą; 1979 m. gyv. Radviliškyje, buvo pensininkas.

Ramanauskas Jonas – XV laidos aspirantas; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 26 perkeltas į autokuopą; 1941 10 09 pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį.

Raščius Jonas, ats. leitenantas – 1941 08 05 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 01 perkeltas į 2-ąjį batalioną.

Rūkas Jonas, jaun. leitenantas – XXI laidos karininkas; 1940 08 19 pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį, paskirtas į 5-ąjį pėstininkų pulką; 1940 m. perkeltas į Pėstininkų karo mokyklą, paskirtas būrio vado padėjėju; 1941 07 28 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 7-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 01 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu.

Rusteika Petras, jaun. leitenantas – okupacijos pradžioje 1-ojo artilerijos pulko 1-osios baterijos vadovavimo būrio vadas; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 5-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 24 iš tarnybos batalione atleistas, nuo 1941 08 24 iki 1941 m. gruodžio dirbo saugume; 1941 12 20 priimtas į 1-ąjį apsaugos batalioną, paskirtas žinių karininku, bet nuo tos pačios dienos iš bataliono atleistas; 1944 m. priimtas į 13-ąjį batalioną; 1944 m. liepos mėn. su savo būriu dalyvavo operacijoje prieš sovietinius partizanus Drisnos r., Baltarusijoje, tą patį mėn. – Opočkos r., Velikije Lukų sr.; vėliau išvežtas gydyti į Drezdeną; 1944 12 25 su grupe lietuvių karių išsiųstas į Kuršą, ten paskirtas 13-ojo bataliono būrio vadu; 1945 05 08 paimtas į rusų nelaisvę ir laikomas filtracijos stovykloje Latvijoje; iš nelaisvės nepaleistas, 1949 07 21 suimtas; 1949 12 12 MVD karo tribunolo nuteistas 25 m., 1950 01 07 mirė Rygos kalėjime.

Savickas Albertas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Karo policijos mokyklos 2-osios prieššarvinės kuopos būrio vadas; 1941 08 25 perkeltas iš Kauno komendantūros į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas maisto tiekėju.

Semaška Jonas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje 1-ojo pėstininkų pulko 8-osios kuopos vadas; 1940 09 16 perkeltas į 234-ąjį šaulių pulką; 1940 09 24 paskirtas 234-ojo šaulių pulko 8-osios kuopos vadu; kilus Vokietijos–SSRS karui buvo išėjęs atostogų (paleistas 1 mėn. nuo 1941 06 01) ir liko Lietuvoje; grįžęs į buvusį 234-ąjį šaulių pulką paskirtas į 1-ąjį apsaugos pulką; 1941 07 26 paleistas neribotų atostogų, vėliau priimtas į 4-ąjį PPT batalioną; tarnavo 7-ajame batalione kuopos vadu (batalionas buvo išsiųstas į Ukrainą saugoti kelių, 1942 m. saugojo geležinkelius prie Dono); 1942 11 30 paskiriamas 7-ojo bataliono vadu; 1942–1943 m. žiemą batalionas kovėsi prie Stalingrado ir ten su feldmaršalo Pauliaus kariuomene pateko į apsuptį; batalionui pavyko prasiveržti iš apsupties, už tai 23 kariai, tarp jų ir kpt. J. Semaška, apdovanoti 1-os klasės ordinais „Das Kriegsverdienstkreutz mit Schwarzen kreuzen“; vėliau batalionas buvo išformuotas, o kpt. J. Semaška paskirtas 13-ojo bataliono vadu; Raudonajai armijai puolant batalionas buvo priverstas trauktis iš Pskovo sr. Opočkos r. Latvijos link; 1945 m. sausio mėn. kpt. J. Semaškai suteiktas majoro laipsnis; 1945 m. gegužės mėn. batalionas priklausė vokiečių Kuršo grupuotei ir saugojo pakrantes; naktį prieš 1945 m. gegužės 8 d., kai turėjo būti paskelbta Vokietijos kapituliacija, kpt. J. Semaška nutarė nepasiduoti rusams ir su keliais kariais prasiskverbė per fronto liniją; grįžęs į Lietuvą slapstėsi, vėliau susisiekė su partizanais; 1945 m. rugsėjo pradžioje, jiems pasiūlius, sutiko būti Žemaičių legiono vadu ir juo oficialiai tapo nuo 1945 10 01; 1946 04 15 KGB suimtas; 1946 10 13 Telšiuose karo tribunolo teismas paskelbė nuosprendį – mirties bausmė; 1946 12 18 sušaudytas.

Skaržinskas Jurgis Vytautas, leitenantas – okupacijos pradžioje 4-ojo pėstininkų pulko 3-iosios šaulių kuopos būrio vadas; 1940 09 18 perkeltas į 262-ąjį šaulių pulką; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 3-iosios kuopos būrio vadu; 1941 09 11 perkeltas į 4-ąjį PPT batalioną, paskirtas 2-osios kuopos vadu; 1942 m. liepos mėn. iš tarnybos atleistas.

Slavickas Silvestras, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 4-ojo artilerijos pulko 2-osios baterijos vyr. karininkas; 1940 09 24 paskirtas 615-ojo artilerijos pulko baterijos vadu; 1940 10 09 perkeltas į 615-ąjį artilerijos pulką; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš RA; 1941 07 16 paskirtas Vilniaus LSD artilerijos pulko karininku, vėliau paleistas neribotų atostogų; 1941 10 02 priimtas į tarnybą, paskirtas 1-ojo PPT bataliono ūkio komandos viršininku; 1942 01 21 perkeltas į 2-ąjį batalioną.

Stančikas Aleksandras, leitenantas – okupacijos pradžioje 4-ojo pėstininkų pulko 1-osios sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos būrio vadas; 1940 08 05 paleistas į atsargą; 1941 07 07 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 5-osios kuopos vado padėjėju; 1943 06 01 perkeltas iš 5-ojo bataliono į formuojamą 253–E batalioną, paskirtas bataliono adjutantu.

Staniškis Sergijus, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje 1-ojo husarų pulko 3-iojo eskadrono vadas; 1940 09 12 perkeltas į 29-ojo ŠTK 26-ąjį kavalerijos pulką; 1940 11 01 paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono iždininku; 1941 08 07 paskirtas bataliono ūkio viršininku; frontui traukiantis į Vakarus, buvo vokiečių paimtas kasti apkasų, bet prie Vilkaviškio pabėgo; prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi Suvalkijoje Buktos miške ir Žuvinto paliose; 1944 m. vasarą Marijampolės aps. Palių miške subūrė partizanų būrį; 1946 04 09 paskirtas Pietų Lietuvos partizanų štabo operatyvinio skyriaus viršininku; nuo liepos ėjo štabo viršininko pareigas; 1947 m. rugsėjį paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku; 1947 m. gruodį paskirtas Dzūkų rinktinės vadu; 1949 05 19 Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į vyriausiąją vadovybę, tapo LLKS tarybos nariu; 1950 01 19 iš Adolfo Ramanausko-Vanago perėmė Nemuno srities vado pareigas; 1952 01 29 LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskyrė S. Staniškį savo antruoju pavaduotoju; 1953 02 03 MVD apsupo Nemuno srities štabo bunkerį Prienų šile Naravų k. pusėje ir pareikalavo pasiduoti; S. Staniškis sunaikino dokumentus, ryšių aparatūrą ir nusišovė.

Stankaitis Jonas, ats. jaun. leitenantas – 1941 07 05 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į formuojamą 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos III būrio vadu; 1941 09 29 paskirtas 1-osios kuopos II būrio vadu; 1941 10 06 kartu su 2-uoju PPT batalionu išvyko į Minską kovoti su sovietinės kariuomenės likučiais ir bolševikų partizanais. Ten batalionas buvo panaudotas masinėms žydų ir neįtinkančių vokiečiams žmonių žudynėms. Nuo 1943 01 01 – 9–E bataliono policijos leitenantas. Šiame batalione tarnavo iki 1943 m. kovo pradžios. Pablogėjus sveikatai buvo išsiųstas į sveikstančiųjų kuopą prie 9–E bataliono Kaune, ten paskirtas 1-osios kuopos I būrio vadu. Po mėnesio gavo paskyrimą į LSD batalioną Mogiliove, tačiau neišvyko, o persirengęs civiliais drabužiais slapstėsi Kaune iki 1943 m. rugsėjo vidurio, paskui pas pažįstamus ir gimines iki 1947 m. 1947 m. rugpjūčio mėn. įsigijo fiktyvius dokumentus Ipolito Kurtinytonio pavarde ir išvyko į Rygą. 1952 07 14 Jelgavos viešbutyje milicija jį suėmė ir išvežė į Rygą, paskui į Kauną. 1952 10 31 Kauno m. Stalino r. II apylinkės teismo nuteistas 3 m.; 1953 04 22 iš įkalinimo paleistas ir grįžo į Joniškį. 1961 11 16 suimtas, apkaltintas dalyvavimu masinėse žydų žudynėse. Mirė 1976 m. Latvijoje, Jelgavos r. Jelejos miestelyje.

Staugaitis Andrius, kapitonas – okupacijos pradžioje karo aviacijos 5-osios eskadrilės technikos karininkas; 1940 09 11 paskirtas 615-ojo artilerijos pulko žvalgybos baterijos vadu; 1940 11 01 paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną, paskirtas bataliono kvotų karininku; 1941 07 03 paskirtas 6-osios kuopos vadu; 1941 07 04 iš bataliono atleistas; 1941 10 08 priimtas į tarnybą, paskirtas į 1-ąjį apsaugos batalioną; 1942 01 09 perkeltas į 2-ąjį batalioną; 1942 05 31 paleistas į atsargą.

Stelmokas Jonas, jaun. leitenantas – 2-ojo pėstininkų pulko kulkosvaidžių kuopos būrio vadas; 1940 07 24 perkeltas į 9-ąjį pėstininkų pulką; 1940 11 27 paskirtas Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantų būrio vadu; 1941 07 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 7-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 01 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; 1943 06 17 perkeltas iš 9–E bataliono į 253–E batalioną, paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 1943 06 19 paskirtas 3-iosios kuopos vadu; nuo 1943 01 01–11-ojo bataliono policijos leitenantas.

Stravinskas Stasys, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 09 05 priimtas į tarnybą, paskirtas 1-ojo PPT bataliono svetimų kalbų vertėju korespondentu; nuo 1943 01 01 – 14-ojo bataliono policijos leitenantas.

Sutkaitis Stasys, [ats.] leitenantas – 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 5-osios kuopos būrio vadu; nuo 1941 m. rugsėjo iki gruodžio mėn. komandiruotas su grupe karių į Baltarusiją, įpainiotas į masines žudynes; 1942 01 09 perkeltas į 8-ąjį batalioną; 1958 m. užmuštas Kanadoje.

Šalkauskas Antanas, [ats.] leitenantas – 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 4-osios kuopos būrio vadu, tačiau neatvyko į batalioną ir išbrauktas iš sąrašų.

Šimaitis Julius, ats. leitenantas – 1941 m. liepos pradžioje priimtas į Kauno karo komendantūrą, paskirtas Ūkio skyriaus iždininku; 1941 09 01 perkeltas iš Kauno komendantūros į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas raštvedžiu; nuo 1943 01 01 – 13-ojo bataliono policijos vyr. leitenantas; buvo bataliono adjutantu, vėliau 2-osios kuopos vadu; 1944 m. liepos mėn. 13-ajam batalionui traukiantis iš Rusijos į Latviją su kuopa atsiskyrė nuo bataliono ir atsitraukė į Lietuvą; 1944 09 08 su kuopos likučiais (apie 30 vyrų) atvyko į Tėvynės apsaugos rinktinę; paskirtas į 2-ąjį pulką.

Šimkus Kazys, majoras – sovietų okupacijos pradžioje karo aviacijos 2-osios bombonešių eskadrilės (4-oji eskadrilė) vadas; 1940 07 02 paleistas į atsargą; 1941 07 24 voldemarininkų surengto perversmo metu paskirtas TDA bataliono vadu; 1941 11 25 paskirtas ryšių karininku prie vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vado; nuo 1941 12 05 – I LAD vadas; 1942 05 31 paleistas į atsargą; 1944 m. Vietinės rinktinės Kauno karo komendantas; 1944 m. rugsėjo pab. priimtas į Tėvynės apsaugos rinktinę, paskirtas į aviacijos grupę; 1959 m. gyv. Vokietijoje, Hamburge, mirė Australijoje.

Šimkus Morkus, jaun. leitenantas – 1941 08 01 priimtas į TDA batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; 1941 08 08 iš bataliono paleistas jo paties prašymu; 1942 06 25 priimtas į tarnybą, paskirtas 7-ojo bataliono būrio vadu; nuo 1944 09 28 Tėvynės apsaugos rinktinėje.

Šliavas Zigmas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje ryšių bataliono telegrafo-telefono kuopos vyr. karininkas; 1940 09 24 paskirtas 29-ojo ŠTK atskirojo ryšių bataliono kuopos vadu; kilus Vokietijos–SSRS karui pateko į vokiečių nelaisvę, liepos pradžioje priimtas į TDA batalioną; 1941 07 14 iš TDA bataliono atleistas; gyveno Kaune, dirbo „Lietūkio“ kooperatyve ekspeditoriumi; 1943 05 05 pašauktas į tarnybą, paskirtas į 1-ąjį statybos (darbo) batalioną kuopos vadu; 1943 05 07 batalionas išvežtas į Lugą (Leningrado sr.), netoli miesto statė įtvirtinimus; 1943 m. rugsėjo mėn. batalionas perkeltas į Pskovo rajoną, kur irgi statė įtvirtinimus; 1943 m. pabaigoje batalionas perkeltas į Dvinską (Polocko sr.); 1944 m. gegužės mėn. batalionas išformuotas ir kpt. Z. Šliavas kartu su batalionu sugrąžintas į Kauną; 1944 m. liepos mėn. vokiečių išsiųstas į Drezdeną, dirbo įvairius darbus; 1944 10 10 su grupe lietuvių išvežtas į Liepoją (Latvija), ten nuo 1944 11 15 paskirtas 13-ojo bataliono 2-osios kuopos vadu; Vokietijai kapituliavus kartu su kitais bataliono kariais 1945 05 08 Kurše paimtas į rusų nelaisvę; 1946 m. belaisvių stovykloje suimtas; 1946 12 13–20 6-osios armijos karo tribunolo Marijampolėje nuteistas 10 m.; 1960 m. gyv. Kaune.

Šlekys Eliziejus, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 7-ojo pėstininkų pulko 1-osios šaulių kuopos būrio vadas; 1940 m. rugsėjo mėn. perkeltas į 297-ąjį šaulių pulką; 1941 08 25 priimtas į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas 7-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 01 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vado padėjėju; 1941 10 24 perkeltas į 4-ąjį apsaugos batalioną.

Šniolis Jonas, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 10 08 priimtas į tarnybą, paskirtas 1-ojo apsaugos bataliono 1-osios kuopos būrio vadu; žuvo Rusijoje.

Šniuolis Petras, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 7-ojo pėstininkų pulko prieššarvinės kuopos būrio vadas; 1940 10 21 perkeltas į 294-ąjį šaulių pulką; 1940 m. gruodžio mėn. perkeltas į 297-ąjį šaulių pulką, paskirtas į prieštankinę bateriją būrio vadu; kilus Vokietijos–SSRS karui pasidavė su visa baterija vokiečiams (kartu su jaun. ltn. Aleksandru Kantvila), savaitę buvo vokiečių nelaisvėje Valkininkų stotyje, paskui grįžo į Vilnių, kur rinkosi buvusio 29-ojo ŠTK lietuviai kariai; 1941 08 04 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu.

Švilpa Antanas, kapitonas – okupacijos pradžioje 3-iojo dragūnų pulko 2-ojo eskadrono vadas; 1940 09 28 perkeltas į 179-osios šaulių divizijos atskirąjį žvalgybos batalioną, vėliau – į 184-osios šaulių divizijos atskirąjį žvalgybos batalioną; 1941 02 21 suimtas divizijos ypatingojo skyriaus; karo pradžioje išlaisvintas iš kalėjimo; atvykęs į Vilnių, kur rinkosi buvusio 29-ojo ŠTK dalys, 1941 07 12 paskirtas į ryšių batalioną; 1941 07 21 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 7-osios kuopos vadu; „Geležinio vilko“ štabo narys, organizacinio skyriaus viršininkas; 1941 08 15 perkeltas į 3-iąjį PPT batalioną, paskirtas bataliono vadu; 1944 03 20 patvirtintas Vietinės rinktinės 241-ojo bataliono vadu nuo 1944 03 11; 1944 08 19 priimtas į Tėvynės apsaugos rinktinę; 1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją.

Tamošiūnas Albertas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 1-ojo husarų pulko iždininkas; 1940 09 12 perkeltas į 26-ąjį kavalerijos pulką; 1940 10 26 perkeltas į 29-ojo ŠTK atskirąjį zenitinės artilerijos divizioną; 1941 07 03 perkeltas iš 29-ojo ŠTK atskirojo ryšių bataliono į Vilniaus įgulos štabą; 1941 08 18 priimtas į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vadu; 1941 08 25 paskirtas iždininku; 1941 12 03 perkeltas į LSD inspektoriaus štabą; 1942 06 02 komandiruotas iš 9–E bataliono į LSD ryšių karininko štabą, paskirtas finansų skyriaus viršininku; 1942 06 27 paskirtas LSD ryšių karininko štabo švietimo vadovu; 1942 10 01 perkeltas iš 9-ojo bataliono į LSD ryšių karininko štabą, paskirtas ūkio skyriaus karininku; nuo 1943 01 01 – policijos vyr. leitenantas.

Tamošiūnas Vladas, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 7-ojo pėstininkų pulko mokomosios kuopos vyr. karininkas; 1941 06 28 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 2-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 05 paskirtas tos pačios kuopos vado padėjėju; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas žinių karininku; 1941 08 28 paskirtas 2-osios kuopos vado pavaduotoju; 1942 08 31 paleistas į atsargą iš 12-ojo bataliono.

Tamulaitis Stasys, [ats.] jaun. leitenantas – 1941 09 08 priimtas į tarnybą, paskirtas 3-iojo PPT bataliono 3-iosios kuopos būrio vadu; 1941 10 02 perkeltas į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas 1-osios kuopos būrio vadu.

Tamulaitis Vytautas, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje Karo mokyklos ginklų prižiūrėtojas; 1941 09 08 priimtas į tarnybą, paskirtas 3-iojo PPT bataliono ginklininku; 1941 10 07 perkeltas į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas adjutantu; 1941 12 20 1-ojo apsaugos bataliono adjutantas iš tarnybos atleistas.

Trečiokas Kazys, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 9-ojo pėstininkų pulko prieššarvinės apsaugos kuopos būrio vadas; 1940 m. gruodžio mėn. PKM kursantų būrio vadas; 1941 08 20 priimtas į 1-ąjį PPT batalioną, paskirtas 4-osios kuopos būrio vadu; 1941 09 12 perkeltas į 4-ąjį PPT batalioną, paskirtas adjutantu.

Truškauskas Juozas, kapitonas – okupacijos pradžioje 5-ojo pėstininkų pulko adjutantas; 1940 m. pab. paleistas į atsargą; 1941 06 28 priimtas į TDA batalioną; 1941 07 03 paskirtas TDA bataliono 5-osios kuopos vadu; 1942 09 30 perkeltas iš 13-ojo bataliono į 1-ąjį, paskirtas bataliono vadu.

Ūselis Juozas, kapitonas – sovietų okupacijos pradžioje Karo mokyklos 2-osios kadro kuopos vyr. karininkas; 1940 09 24 paskirtas Vilniaus pėstininkų karo mokyklos ūkio kuopos vadu; 1941 m. birželio mėn. paleistas atostogų ir kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš RA; 1941 07 17 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 6-osios kuopos vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos vadu; 1942 m. gegužės pradžioje paleistas į atsargą, apsigyveno Ukmergėje; 1944 m. pavasarį įstojo į Vietinę rinktinę, buvo Ukmergėje formuojamo 302-ojo bataliono vadu, vėliau Marijampolės karo mokykloje kuopos vadu; 1944 m. gegužės mėn. vokiečiams likvidavus Vietinę rinktinę, išvengė arešto ir iki 1944 m. liepos slapstėsi; artėjant Raudonajai armijai išvyko į Telšių aps. Rietavo valsčių; nuo 1944 10 08 gyveno nelegaliai pas pažįstamą kpt. Kazį Juozaitį; po poros savaičių buvo Raudonosios armijos kontržvalgybos sulaikyti, bet, nesant įrodymų, kad veikė prieš Raudonąją armiją, perduoti Šiaulių MVD; paleistas grįžo į Telšių aps., vėliau slapstėsi Ukmergės aps.; 1945 m. įsitraukė į partizaninį judėjimą Ukmergės aps. (slapyvardis Pakalnis), ėmė vadovauti partizanų būriams; 1947 10 07 suimtas, 1948 08 14 Ypatingojo pasitarimo nuteistas 15 m.; 1958 01 15 iš įkalinimo paleistas, dirbo Norilsko mechaninėje gamykloje elektromonteriu; 1962 01 24 vėl suimtas, KGB nustačius, kad 1941 m. rudenį kartu su 2-ojo PPT bataliono kuopa Minske ir jo apylinkėse dalyvavo žydų, sovietinių karo belaisvių ir kitų žmonių masinėse žudynėse; 1962 10 20 nuteistas mirties bausme, sušaudytas.

Zacharka Stasys, leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 4-ojo pėstininkų pulko 9-osios kuopos būrio vadas; 1940 09 30 perkeltas į 262-ąjį šaulių pulką, paskirtas 3-iosios kuopos būrio vadu; 1940 11 15 pakeltas į Raudonosios armijos leitenanto laipsnį; kilus Vokietijos–SSRS karui pasitraukė iš RA; 1941 m. rugpjūčio mėn. Varėnos savisaugos dalinio (kuopos) būrio vadas; 1941 12 01 Varėnos II savisaugos būrio vadas; vėliau 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos būrio vadas; perkeltas į 13-ąjį batalioną; 1942 10 31 paleistas į atsargą.

Zelba Pranas, ats. leitenantas – 1941 07 07 priimtas į Kauno komendantūros TDA batalioną, paskirtas 6-osios kuopos būrio vadu; 1941 08 25 perkeltas į 2-ąjį PPT batalioną, paskirtas 3-iosios kuopos II būrio vadu.

Žeruolis [Žerolis] Jonas, jaun. leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje priešlėktuvinės apsaugos rinktinės prožektorių kuopos būrio vadas; 1940 09 05 perkeltas į 29-ojo ŠTK atskirąjį zenitinės artilerijos divizioną; nuo 1943 01 01 – 13-ojo bataliono policijos leitenantas; 1944 m. rugpjūčio mėn. LLA Šiaulių rinktinės būrio vadas.

Atnaujinta: 2004-01-30

 Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Kadangi Kaunas buvo kitos negu Vilniaus kraštas vermachto armijos žinioje, tai čia policijos daliniai formuoti kitaip. Kauno miesto ir apskrities karo komendantas pulkininkas J. Bobelis Kaune paleido visus ginkluotus būrius ir 1941 m. birželio 28 d. pradėjo organizuoti pirmąjį policijos batalioną, kuris iš pradžių (iki 1941–08–07) vadinosi Tautinio darbo apsaugos 1-uoju batalionu. Po savaitės, liepos 4 d., jo sudėtyje buvo 724 puskarininkiai ir eiliniai kariai. Batalionas, formuojamas savanorių principu, po kiek laiko subūrė apie 1 600 vyrų. Vėliau šio bataliono pavadinimai bei numeracija kelis kartus keitėsi: nuo 1941 m. rugpjūčio 7 d. jis vadinosi Pagalbinės policijos tarnybos batalionu, vėliau – 1-asis Pagalbinės policijos tarnybos batalionas, o nuo 1941 m. gruodžio 20 d. – 13-asis apsauginis batalionas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-12-laisves-kyzkeles-lietuviu-policijos-batalionai-antrojo-pasaulinio-karo-metais/43150/print

Kaune savisaugos daliniai vadinosi Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionais. Tvarką palaikantys 1-ojo TDA bataliono pareigūnai ant kairės rankos privalėjo ryšėti baltą raištį su juodu užrašu „TDA. Nr....“ ir Lietuvių aktyvistų fronto štabo antspaudu. Bataliono pagrindinė funkcija – saugoti karinės reikšmės objektus, patruliuoti miesto gatvėse, saugoti sovietinių karo belaisvių stovyklą. Jis buvo įsikūręs Žaliakalnyje, Aukštaičių gatvėje, o štabas – Laisvės al. 20. Bataliono vadu tapo buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Andrius Butkūnas, jo pavaduotoju – majoras Antanas Impulevičius.

Liepos 24 dieną Kauno karo komendanto postą užėmė kapitonas Stasys Kviecinskas (pavaduotojas pulkininkas Mykolas Kalmantas), o TDA 1-ojo bataliono vadu vietoje A. Butkūno, buvo paskirtas majoras Kazys Šimkus. 1941 m. rugpjūčio 1 dieną šiame batalione buvo 773 kariai, iš kurių 53 buvo karininkai, o 720 – turėjo eilinių ir puskarininkių laipsnius. Deja, vokiečių saugumo policijos ir SD iniciatyva, čia aprašomo lietuvių bataliono 3-ioji ir iš dalies 1-oji kuopos buvo įveltos į ne tik Lietuvos žydų, bet ir atvežtų iš Austrijos, Baltarusijos, Čekoslovakijos, Vokietijos žudymą.

Litewskie bataliony Schutzmannschaft

http://www.lithuanianjews.org.il/HTMLs/article_list4.aspx?C2014=14438&BSP=14430&BSS6=13971

On August 6, 1941 the First Battalion was split with the first, second and third companies merged to form the Second Auxiliary Police Battalion. Kazys Simkus remained in command of the first battalion while his deputy Antanas Impulevicius was promoted to commander of the newly formed Second Battalion, which was stationed in Sanciai a suburb of Kaunas. Captain Sapaga, a Woldermarist was appointed Impulevicius’ second in command. This was followed by the formation of the Third Battalion under the command of Captain Svilpa, and on August 25, a fourth battalion was formed with Captain Klimavicius as its CO. Three days later on August 28, the Fifth Battalion was formed under the command of Major Krisciunas.

Most the battalions’ new recruits were former members of activist, partisan and Sauliaist militias. Many of them had also previously belonged to underground cells organized by the L.A.F. in Berlin ahead of the planned German invasion in June 1941. Also joining the newly formed battalions were all the deserters of the Red Army 26th Corps. Nearly all the new recruits had experience of murdering Jews during the pogroms in Kovna and provincial towns in the first days of the German invasion. Other volunteers joined the battalions later on.

Every recruit was required to sign the following oath of service:

“I, the undersigned, military number………, military rank…………….. hereby volunteer to serve in the Auxiliary Police Battalion for a period of six months, under the leadership of the Fuhrer of the Great German nation, Adolf Hitler, who is now creating a new Europe. I undertake to carry out all orders and roles assigned to me and submit to the code of wartime military conduct and agree to be held accountable for my conduct to a court martial. I undertake not to disclose any confidential information conveyed to me, not to join any hostile organizations, nor convey any information to the enemy. Should I receive any information regarding the enemy, I agree to forward it without delay to my commanding officers.”

The First and Second Battalions were used primarily for the murder of Jews, mostly in the Fourth, Seventh and Ninth Forts outside Kaunas. From these battalions, the Lithuanians selected sixty men, who together with eight Germans Einsatzgruppen members formed a special unit named “The Mechanized Commando Unit of Haman,” under the command of SS officer Joachim Haman (and later became one of the most vicious and brutal of all the death squads operating at that time. see below). The First Battalion continued to recruit more volunteers after the transfer of the Second Battalion to Belarus.

Under the command of Captain Norbertas Gasenas who replaced Kazys Simkus, it continued its deadly killing spree at the forts and also participated in various actions against Jews of the Kaunas Ghetto, most notably the “Great Action” of October 28, 1941. After the murders at the forts were suspended temporarily, the First Battalion was transferred to Russia where it continued to mass murder local Jewish communities. It was also renamed the Thirteenth Battalion and a German officer was placed in command in place of Norbertas Gasenas.

A similar modus operandi was employed during the same period in Vilnius. Five police auxiliary battalions were formed from local recruits. Additional battalions were formed later on. Among the senior Lithuanian officers in command of the Vilnius battalions were Colonels Antanas Spokevicius and Karolis Dabulevicius. Among the battalion officers reputed for their cruelty were Majors Jonas Zemaitis-Vytautas, Misiunas, Kulikauskas, Daneitis, Pachiebautas, Jurksas, and Levizkas.

Once the formation of the battalions was complete Spokevicius and Dabulevicius published the following directive to their troops:

“To all the valiant soldiers of the auxiliary battalions.

Under the leadership of the great Adolf Hitler, the mighty German army has destroyed the forces of the Jewish Bolshevik bandits and liberated Lithuania from bondage and Jewish terror. We have now been given the historic privilege to fight alongside our German comrades, the finest soldiers in the world, and make our sacrifice in the cause of our civilization and culture.”

As in Kaunas the battalions were primarily employed to murder Jews but also occasionally acted as guards at strategic locations and storage depots. The Vilnius battalions were responsible for transferring Vilnius Jews and surrounding provinces to local ghettos, and then murdering them. They also collaborated with the “Ypatingas Burys” in the mass murders at Panerai forest (see below).

Once the Vilnius battalions had gained sufficient experience in the mass murder of Jews, the Second and Third Battalions were dispatched to the concentration camps at Auschwitz, Birkenau, Maidanek and other locations. There they worked as guards, herding victims into the gas chambers and then incinerating their bodies in the crematoriums. The other three battalions stayed behind in Vilnius and continued to murder local Jews in their thousands. The First Battalion, under the command of Colonel Jonas Junkevicius and the Fourth Battalion guarded the surviving Jews in the Vilnius Ghetto until September 23, 1943, when they were deported to Estonia or murdered at Panerai Forest. The Fifth Battalion guarded the railroads and assisted occasionally in guarding and the murdering of Jews. Eventually, some of the Vilnius battalions were used in the war against local Soviet partisan groups, suffering heavy casualties.

Several other points should be stressed with regard to the Second Vilnius Battalion. After murdering thousands of Jews in Vilnius and the surrounding areas it was dispatched to Poland to continue its work there. The unit was commanded by Major Jonas Zemaitis, who having proved his efficiency and diligence in murdering Jews, was rewarded by the SS and promoted to the rank of Colonel.

Although Lithuanian, Zemaitis was born in the town of Lumze in Poland and spoke Polish and thus proved a very able assistant to the SS in the genocide of Polish Jewry. At a later stage, the Battalion was transferred to Warsaw where, together with the Seventh Battalion, it assisted the German troops in destroying the Warsaw Ghetto following the uprising of 1943. After this task had been completed, it moved again to Lublin and continued to murder Jews at concentration camps in Poland.

In all more than thirty battalions were formed during the Nazi period (twenty five auxiliary police battalions, five construction battalions and several others for several duties). Their names were changed periodically, as were their commissioned ranks and enlisted personnel. Units comprising soldiers from different battalions were formed for special missions. Many soldiers were killed in battles with Soviet partisans and Red army troops and sometimes complete battalions were destroyed in the fighting. Others were formed in their place and the ranks of two of the battalions were later bolstered by recruits from other countries.

These battalions became the Nazis most loyal henchmen and showed their exceptional diligence in the mass murder of innocent men, women, children and the elderly. The documents we have received show that these militias brutally murdered upwards of 400,000 people, excluding prisoners in Polish death camps, about who we have as yet not received any specific data.

Although, the battalions were all formed in Kaunas and Vilnius, as mentioned earlier, not all of them were confined to Lithuanian territory. Eleven battalions also operated outside Lithuania, principally in Russia, Belarus, Ukraine and Poland. The documents we have received indicate that four of these were from the Vilnius-based network (Second, Third, Fourth and Fifteenth Battalions), with the other seven from the Kaunas sector (Fifth, Seventh, Eighth, Eleventh, Twelfth, Thirteenth and 256th Battalions). According to documents found in Lithuanian, Russian and German archives, as of August 26, 1942, 8,388 Lithuanians served in these battalions. These comprised 341 officers, 1,772 junior officers and 6,275 rank and file soldiers.

According to estimates up to that date, around 2,000 soldiers had been killed or had died of related causes, from which it can be deduced that the original number of Lithuanian recruits to these battalions was in excess of 10,000. The battalions were in effect an entire army, with its own trucks, communications equipment and field cookhouses. It even published its own newspapers and recruited priests to serve as military chaplains, some of who also participated in the murders.

This article will focus in more depth on four of the special Lithuanian units that murdered hundreds of thousands of Jews mainly in Lithuania, Russia, Ukraine and Belarus. These units were: The Second Battalion, which later became the Twelfth; The ‘Ypatingas Burys’, whose core field of operations was the mass murder site at Panerai; The Mechanized Unit of Haman, which murdered Jews in Lithuanian provincial towns and villages and the Seventh Battalion under the command the mass murderer Shamaska. Before dealing with the above, I will first provide some key information on several other battalions, chiefly those that operated outside Lithuania.

We have already mentioned the Second and Third Vilnius Battalions, which participated in the mass murder of Jews at the various concentration camps. After completing its gruesome duties in Poland and several changes in senior ranks, including the appointment of a German officer named Miller as the new CO, the Third Battalion was transferred to Minsk, where, among other things, it carried out more mass murders in collaboration with the Twelfth Battalion. Its ranks also included several Ukrainian recruits.

Also active in this region was the Fifteenth Battalion, which was stationed at Branovitch and spent most of its time guarding the Minsk – Vilnius railway line, although its soldiers were often recruited to assist the Twelfth Battalion in murdering Jews. The Fourth Vilnius Battalion operated in the Ukraine and participated in the mass murder of Jews in Kirovgrad, Karastin, Stalino and other cities.

The Fifth Kaunas Battalion under the command of the Lithuanian Major Krisciunas and the Thirteenth (previously the First) Battalion under the command of a German officer, were transferred to the city Dedavitzi where in addition to murdering Jews, both units fought alongside other units against Soviet partisan groups and suffered heavy losses. The 252nd Battalion was later also dispatched to Poland.

The Seventh Battalion was stationed in the Ukrainian town of Lisin and like the Fourth Vilnius Battalion, it too participated in the murder of Ukrainian Jews. Also stationed in the Ukraine were the Eighth and Eleventh Battalions, which were attached to the Twelfth Battalion in Minsk and were under the command of the two arch-murderers Impulevicius and Simkus, to whom we will refer again in further depth. The 250th Kaunas Battalion was stationed in the Russian town of Paskov and its soldiers operated along a wide front reaching to the entrance of Leningrad where it too fought alongside other troops against Soviet Partisans. This battalion also suffered heavy losses and one of its officers Lt. Bronius Norkus, who previously served as deputy CO of the Mechanized Unit of Haman committed suicide (see article on this unit).

Nine battalions operated inside Lithuania. The Tenth Battalion was stationed at Panavezys. After carrying out together with the Mechanized Unit of Haman and local activists, the mass murder of local Jews and those from surrounding settlements, the unit was sent to guard and then murder Jews at other locations.

The Fifteenth Battalion, operated in Siauliai and the surrounding area. Its members also served as guards the Siauliai Ghetto, the Daugeliai camp and other smaller camps. They also carried out the “action of the children and elderly” together with a Ukrainian unit and a small number of Germans. These units were also sent on ‘special duties’ at locations outside Lithuania. The Ninth, 251st, 252nd and 253rd battalions functioned as ‘contingency units’ and recruited soldiers and ‘professional’ killers experienced in mass murders to fill the ranks of other battalions. Some of them were sent behind enemy lines after undergoing special training.

In addition to the above, the Lithuanians also formed a large cavalry unit and military orchestra and these too were often used on special duties. Also formed was a representative unit whose task was to appear at official functions. Only tall, well built men were chosen for this unit but they too were dispatched, due to the shortage of manpower, to assist other battalions in the fighting against Soviet partisans but more frequently, the mass murder of Jews (most notable of which was its role in the murder of the Jewish community of Eisiskes).

The Lithuanians took great pride in their military record and murders of Jews, as can been seen in the following excerpt from a letter issued by the L.L.K.S.- “The Freedom Fighters Association” from June 7, 1942:

“Adolf Hitler has announced that German forces on the eastern front have assisted all European countries in the region. He made special mention of the Lithuanians, Latvians, Estonians, Ukrainians and Tartars. We estimate the number of our volunteers at the front to be between 8,000 – 10,000 and therefore, relatively the Lithuanians have made a larger contribution than the other nations.

By the time Russian forces recaptured Lithuania in 1944, most of the members of the murderous battalions had fled the country together with retreating German troops. Those who were unable to escape hid in forests in Lithuania and organized themselves in groups known as “Zaliukai” (men of the forest), until they were captured or killed by Russian N.K.V.D. forces.

After Lithuania regained its independence in 1991, those murderers who survived the Soviet era by remaining in hiding or serving prison sentences were freed and rehabilitated by the Lithuanian government which saw no cause to held them accountable for their crimes. Not only were they spared the inconvenience of standing trial in a court of law but they also became part of the ruling political establishment, wielding considerable influence on policy making in the new independent state. The ranks of these criminals were swelled even further by the return to Lithuania of many of those who fled together with the Germans, including several who settled in Western countries after the war and had been deported once details of their criminal past became known.

In conclusion, it can be said that the majority of Lithuanian battalions participated directly in the mass murder of Jews. Some battalions did nothing else during this entire period. Others were also assigned other activities occasionally but always returned to killing Jews, either on their own or in cooperation with other battalions, once their services were no longer required elsewhere. Apparently, whenever the Germans occupied in a country with a sizable Jewish community, they called in their “experts” to attend to the mass murder of such people.

These experts were usually the battalions from Lithuania. Documentation recently discovered in archives across Europe has revealed the extensive role of these battalions in genocide in Yugoslavia, Hungary, Germany, Austria and Italy. They also murdered British prisoners of war at a POW camp in Dresden. But they were nevertheless formed principally for the task of mass murdering Jews, with the key activities carried out by four units, the details of whom follow below.

Karo aviacija

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/03/04/istving_01.html

Antrąją karo dieną žuvo keturi lakūnai: mjr. Jurgis Kovas, kpt. Albinas Bulvičius, ltn. Juozas Kalasiūnas ir jaun. ltn. Aleksas Morkus.

Birželio sukilimo metu išlaisvinti iš kalėjimų keturi: gen. št. plk. Juozas Narakas, kpt. Antanas Audronis, kpt. Ignas Vilius ir ltn. Kostas Lekšas.

Saugumo daliniuose žuvo trys: kpt. Alfonsas Pupelis, ltn. Juozas Radžiūnas, viršila Motiejus Garunkštis.

Tačiau okupantų smūgiai Lietuvos karo lakūnų nepalaužė. Atsiradus pirmai progai nusikratyti okupanto letenos drąsiai stojo į kovą: gen. št. plk. ltn. N. Tautvilas ir M. Mačiokas darbuojasi sukilimo štabe, gen. plk. ltn. J. Jankauskas, majorai Garolis, Svilas, Vaivada, kpt. Draugelis vadovauja sukilėlių būriams. Ltn. J. Dženkaitis žuvo gindamas Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo. Ltn. Br. Norkus Prisikėlimo bažnyčios bokšte iškėlė laisvės simbolį – Lietuvos trispalvę. Jaun. psk. J. Astikas su lėktuvu ANBO-41 Ukmergėje apšaudė sprunkančius iš Lietuvos okupantus. Mūsų tautinės eskadrilės lakūnai neskrido į Rusiją, o iš Pabradės aerodromo grįžo atgal ir nusileido prie Siesikų, kur buvo vokiečių internuoti, laikomi Rytprūsiuose, Austrijoje belaisvių stovyklose, rudenį atvežti į Kauną ir paleisti namo.

Savisaugos daliniai

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-12-laisves-kyzkeles-lietuviu-policijos-batalionai-antrojo-pasaulinio-karo-metais/43150/print

Vokietijos kariuomenei 1941 m. birželio 23–24 dienomis užėmus Varėnos poligoną, iš ten buvusios 184-osios lietuvių divizijos karių buvo suformuotas batalionas Vilniaus – Varėnos geležinkelio ruožui saugoti. Šis batalionas buvo pavadintas geležinkelių apsaugos batalionu ir jame buvo 330 pareigūnų (vadas kapitonas Vincas Ruseckas), o 1942 m. liepos mėnesį – 6-uoju geležinkelių apsaugos batalionu.

Kiek vėliau, kai 184-osios ir 179-osios šaulių divizijų, buvusių Pabradės poligone, kariai grįžo į Vilnių, apsaugos daliniai buvo pradėti formuoti Vilniuje. Vilniaus vokiečių karo lauko komendantas 1941 m. liepos 14 d. Vilniaus karinės įgulos viršininkui generalinio štabo pulkininkui leitenantui Antanui Špokevičiui pranešė, kad visi buvę lietuvių kariai yra pavaldūs vokiečių karo komendantūrai, ir įsakė iš jų sudaryti tris batalionus (po 800 vyrų), kiekvieną iš keturių kuopų.

Šie batalionai buvo pavadinti Vilniaus atstatymo tarnyba (toliau – VAT) ir dislokuoti Antakalnio kareivinėse. Kurį laiką VAT statusas nebuvo visiškai aiškus: ji vykdė ir policines, ir karinės apsaugos funkcijas. VAT 1-asis batalionas buvo apsaugos (sargybos), skirtas kovai su sovietiniais partizanais ir geležinkelių apsaugai, 2-asis – tarnybos (pagalbinės policijos funkcijos), 3-iasis – darbo (pionieriai), skirtas viešiesiems darbams atlikti. Kiekvienam VAT batalionui buvo paskirtas vokiečių karininkas. Kiekvienas VAT karys pasirašydavo pasižadėjimo raštą.

SS ir policijos vado Lietuvoje įsakymu nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. VAT, kaip pagalbinė organizacija, buvo priskirta Vilniaus miesto tvarkos policijai. Vadovauti tvarkos policijai ir jos pagalbinėms organizacijoms Vilniaus mieste bei srityje buvo paskirtas vokiečių apsaugos policijos majoras A. Engelis. VAT viršininku tapo buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas A. Špokevičius, o štabo viršininku – generalinio štabo pulkininkas leitenantas Karolis Dabulevičius.

Po kelių dienų buvo gautas naujas vokiečių komendanto įsakymas suformuoti dar vieną sargybos batalioną, kuris liepos 26 d. be jokių iškilmių buvo išsiųstas į Gardiną. Šis batalionas, susiformavęs iš Lietuvos kariuomenės likučių, pradžioje vadinosi Lydos arba Gardino batalionu, tačiau vėliau buvo pavadintas 15-uoju policijos batalionu.

Netrukus analogiškas lietuvių batalionas buvo nusiųstas į Lydą. Tai buvo pirmieji mūsų savisaugos batalionai, išvykę iš Vilniaus už Lietuvos ribų. Nuo rugpjūčio 8 d. galutinai lietuviškųjų dalinių vadovavimą perėmus vokiečių SS ir policijai, VAT buvo panaikinta, o visi lietuvių batalionai sujungti ir pavadinti lietuvių savisaugos daliniais. Kartu buvo daromi žygiai dalinių veiklos zonai išplėsti ir už Lietuvos ribų.

1941 m. rugpjūčio antroje pusėje Vilniuje pradėjo veikti Vilniaus apygardos lietuvių savisaugos dalinių štabas, kurio viršininku buvo paskirtas generalinio štabo pulkininkas Izidorius Kraunaitis. Šio štabo pagrindinės funkcijos buvo tokios: ryšio palaikymas su vokiečių įstaigomis, komendantu ir vokiečių policijos vadu, informacija, registracija, ryšio palaikymas su išvykusiais iš Vilniaus ir su Vilniuje bei jo srityje esančiais batalionais, rūpinimasis policininkų šeimomis, Vilniaus lietuvių savisaugos batalionų aprūpinimas lietuviškomis uniformomis, avalyne ir kt.

Tokie pat LSD buvo formuojami Kaune bei kituose miestuose ir apskrityse: Trakų savisaugos dalis (vadas kapitonas Pranas Ambraziūnas), susidedanti iš I, II, III dalinio ir Naujojoje Vilnioje buvusio dalinio, Alytaus dalinys (vadas leitenantas Stepas Vaidakavičius) priskirtas rusų belaisvių stovyklai, Ašmenos dalinys (vadas leitenantas Antanas Danaitis) priskirtas Vilniaus rusų moterų stovyklai (stovyklos viršininkas kapitonas Pranas Počebutas), Lydos savisaugos kuopa (vadas majoras Leonardas Jurkšas), Gardino savisaugos batalionas (vadas kapitonas Levickas), Varėnos savisaugos dalinys (vadas leitenantas Balys Strazdas).

Generaliniai tarėjai

http://luksas.wordpress.com/2011/03/18/ikaitai-uz-mirties-vartu/

Laisvės kryžkelės (VII). Generaliniai tarėjai: lietuviška savivalda ar nacių tarnai? http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-03-13-laisves-kryzkeles-vii-generaliniai-tarejai-lietuviska-savivalda-ar-naciu-tarnai/5440

http://www.genocid.lt/Leidyba/9/vytautas.htm

1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiams paleidus Laikinąją vyriausybę, dauguma jos narių atsisakė būti vokiečių generalinio komisaro Adriano von Rentelno skiriamais generaliniais tarėjais – nuo nacių valdžios tiesiogiai priklausomais aukščiausiais Lietuvos administracijos pareigūnais. Rugpjūčio 18 d. jais tapo daugiausia voldemarininkai ar provokiškų pažiūrų žmonės, tikėję, kad eidami šias pareigas ir vykdydami vokiečių nurodymus jie galės būti naudingi ir Lietuvai, ir Vokietijai. Jų žinioje buvo Lietuvos savivaldos administracinis aparatas (vietos valdžia). Suformuotas Laikinosios vyriausybės, jis atitiko nepriklausomos Lietuvos vietos valdžios struktūrą. Šios įstaigos nebuvo okupantų įsteigtos, todėl institucine prasme jų negalima laikyti kolaborantinėmis, o jose dirbančių valdininkų ir tarnautojų – kolaborantais. Tačiau okupacijos metais būta visokių žmonių, todėl, kalbant apie kolaboravimą, kiekvieną konkretų atvejį reikia nagrinėti atskirai.

Uoliausias vokiečių talkininkas buvo darbo ir socialinių reikalų generalinis tarėjas J. Paukštys (rėmė prievartinį žmonių įdarbinimą Vokietijoje, išvežta apie 60 tūkst.). Vokiečių galybe ir jos pergale karštai tikėjo tarėjų vadovas gen. P. Kubiliūnas. Jis šaukiamiems į karinius dalinius ir nesiregistruojantiems vyrams grasino bausmėmis ir kalėjimais. 1943 m. gegužės 13 d. P. Kubiliūnas įsakė visiems apskričių viršininkams ir didžiųjų miestų burmistrams sudaryti nesiregistruojančių vyrų sąrašus ir juos policijai suimti. 1943 m. vasarą sustiprėjo represijos. „Į laisvę“ rašė: „Kubiliūnas nuėjo su paslaugom vokiečiams net toliau, negu leidžia neteisėtasis potvarkis“. 1944 m. kovo 24 d. generaliniai tarėjai priėmė vokiečių pasiūlytas sąlygas, pagal kurias Lietuvos karinius dalinius buvo numatyta siųsti į Rytų frontą. Rezistencinė spauda pradėjo antimobilizacinę agitaciją, pabrėždama, kad „bet kokia mobilizacija vokiečių okupacinės valdžios arba ir dabartinių lietuviškų institucijų bus neteisiška...“ Netgi paskutinėmis okupacijos savaitėmis P. Kubiliūnas buvo ištikimas savo šeimininkams. 1944 m. birželio 10 d. jis išleido potvarkį „Dėl šaukimo karo tarnybon“, tačiau jau niekas į tai nekreipė dėmesio. Istorikas Arūnas Bubnys pažymi, kad naciams nepavyko įvykdyti masinės mobilizacijos. Kiek geriau sekėsi vežti žmones darbams į reichą, tačiau tai buvo padaryta okupacinio režimo ir kolaborantų prievarta.

Generaliniai tarėjai buvo priversti nuolat laviruoti tarp vokiečių primetamos valios ir lietuvių visuomenės nuomonės. Dėl nuolatinių nesutarimų su vokiečių Generaliniu komisariatu ekonominės politikos klausimais iš savo postų pasitraukė Vladas Jurgutis, Balys Vitkus ir J. Petronis. Už nepaklusnumą ir lietuvių reikalų gynimą 1943 m. buvo suimti ir įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje V. Jurgutis, Mečislovas Mackevičius, o Juozas Narakas, P. Germantas ir Stasys Puodžius ten žuvo. Kolaborantinės administracinės valdžios struktūros švelnino okupacinės valdžios spaudimą krašto gyventojams. Jose dirbantys lietuviai įspėdavo apie gresiantį pavojų iš vokiečių pusės. Neretai lietuviai pareigūnai sėkmingai sabotuodavo ir net žlugdydavo tautai pavojingus nacių reikalavimus. Net tarėjas J. Paukštys, antinacinės lietuvių rezistencijos labiausiai kaltintas kolaboravimu, atsisakė pasirašyti nacių potvarkį dėl 100 tūkst. darbininkų išvežimo į Vokietiją. Nebuvo visiškai abejingas Lietuvos reikalams ir gen. P. Kubiliūnas. Nuošalesnėse vietovėse kaimiečiai dažnai susidurdavo ne su vokiečiais, o su sava lietuviška valdžia, kuri daugiau ar mažiau pro pirštus žiūrėjo į nacių reikalavimus.