Prisiminiau, kad pasakojimas išlaiko mūsų dėmesį - yra mums įdomus - pakaitomis kuriant ir atleidžiant įtampą. Pagalvojau, kitos gyvenimo kalbos - pagrindimas ir įvardijimas - irgi kaip nors patraukia ir išlaiko mūsų dėmesį. Pavyzdžiui, esam neramūs, jaudinamės, kada supainiojam širdies ir pasaulio tiesas. Gali būti, kad įsidėmiame dėsnius, kada prie jų grįžtame ratu.

Kas įdomu? Kas veda į atsakymą, tad kas mus brandina, tad kaip Dievas reiškiasi, kaip mus įtakoja, kaip bendrauja su mumis. O mes bendraudami su kitu kaip mes, bendraujame su Dievu. Dievas už mūsų bendrauja su mumis, bet mes bandom bendrauti su lygiaverčiu kitu, nes save sutapatiname su sandara, su "savimi", o Dievas yra dvasia, kaip ir mes esame dvasia. Tad vaisinga prielaida ir sandaromis galiausia susigaudome, kad Dievas, musu saltinis, yra dvasia uz sandaros, tad ir mes esame dvasia, musu kilme yra uz sandaros.

Smalsumas

Šią savaitę paišiau piešinį, kuriuo prisiminiau Adomo ir Ievos smalsumą, visai žemišką ir žmonišką, vos nepražūtingą, bet visgi esmingą, manyčiau, atleistiną. Jam priešpastatau Dievo požiūrį, vykdyti jo valią, jam paklusti, jį tikėti, kartu su juo rūpintis. Manau, išsiaiškinimais, Dievas prisiima mūsų požiūrį, kartu su mumis išgyvena pasakojimus - kaip kas įvyksta, įvardijimus - kaip ima reikšti, pagrindimus - kaip ima rūpėti.

Ne mes įdomūs, o Dievas už mūsų. Dėmesys, išsiaiškinimų dėka, susitelkia į Dievo žymę, kuria gali suvokti Dievą už tos žymės, arba jo neįžvelgti. Tai žymi Dievą, užtat yra įdomu. Mūsų dėmesys ieško Dievo, o jis yra už žymės, bet gali būti nurodomas jos. Tas suvokimas ir yra išsiaiškinimas, kuriuo suvokiame besąlygiškumo už sąlygų.

Dievą gali žymėti patirtis, požiūris ir sandara. Išsiaiškinimas yra sąlyginis požiūrio ir patirties sutapatinimas, užtat sandara. Sandara yra sąlygos, bet jos, kaip žymė, žymi besąlygiškumą. Sandara išsako tas sąlygas į kurias susiveda mūsų dėmesys, ir jas tuo pačiu išsako besąlygiškai. Sandara įžvelgiama bet kuriam išsiaiškinime. Ji sustato ir iškelia, kas yra įdomu. Sandara yra išsiaiškinimo rėmai, atspindintys jo vidinę darną, vidinę eigą. Sandaroje yra tai, kas įdomu, kas išsiaiškinimo iškelta ir suvesta. Išsiaiškinimas tuomi keičia dėmesio apimtį. Išsiaiškinimai veda link sandaros, susiveda į sandarą. Sandara gali būti apibrėžta ryšium su tuo kas už jos, pavyzdžiui, kas lieka; arba ryšium su tuo, kas joje, pavyzdžiui, kas įeina; arba ryšium su savimi. Sandara tampa pati sau įdomi.

Juo toliau, juo labiau, mes nesam patys sau įdomūs, betgi Dievas tampa mums įdomus. Kuo toliau, tuo labiau sandara veda už sandaros, už savęs, išplečia sąlygas. Besąlygiškumas yra sandaroje ir jinai išeina vis už savęs.

Dievas klausia, kur esi? tai kelia įtampą, Adomui virsta, kur esu? kame pasijutau nuogas? Kur mano dėmesys?