Gvildenu | Mintys / Įtampa

Kaip įtampa ir ramybė sudalyvauja viską išjudinant?

张力

Kaip meilė sieja ramybę ir įtampą?
Išmąstyti ramybės ir įtampos santykį.
Ar įtampa sutampa su laisvumu? Ar su nelaisvumu? Ar su laisvumo praradimu? Ar nesutampa su laisvumu?

Įtampa yra nerimas, ramybės priešprieša. O bendrai ramybę neigia jauduliai ir lūkesčiai.

Įtampos balsas pasireiškia pasakojimo vienete. Įtampa nuleidžia pašalinis balsas įsiterpiantis ir palaikantis įtampos kūrėją arba jos židinį.

Išgyvenimo apytakoje, lūkesčiai apibrėžia įtampą ir ramybę kaip esančius už santvarkos. O meilės mokslas pripažįsta įtampą ne kaip sandaros tarpo apibrėžtą, o kaip esinį, kaip reiškinį būdingą už santvarkos esantiems Dievui ir sąmoningumui, esantį tarp ramybės ir ramybės. Tokiu būdu meilės mokslas išverčia tarpą, suvokia Dievą už santvarkos kaip esantį tarpe.

Įtampa ir ramybė

Įtampą išgyvename savo žvilgsniu į Dievo žvilgsnį, nes Dievo akivaizdoje jaučiame, kad gyvename savimi. Esame mylimi. Tai yra gyvenimas. Ramybę išgyvename Dievo žvilgsniu į savo žvilgsnį nes tuomet abudu gyvename manimi. Kartu gyvename amžiną gyvenimą. Mylime.

Laisvumo atvaizdai

Žmogus mažėjančiu laisvumu įsivaizduoja įtampą ir didėjančiu laisvumu įsivaizduoja ramybę.
Išėjimas už savęs yra mažėjantis laisvumas iš visko į nieką, o meilė yra didėjantis laisvumas iš nieko į viską.

Nulinės veiklos įtampa ir ramybė

Nulinė veikla yra veikla kuria neišeinama už savęs.

Nulinės veiklos dviprasmybė

Nulinėje veikloje glūdi įtampa tarp turinio ir raiškos.

Visumos vidinė įtampa

Viskas išplaukia iš vidinės įtampos.
Vidinė įtampa yra nulinė veikla.
Įtampa yra laisvumo priešingybė.
Laisvumas yra įtampos bakstelėjimas, jos perturbacija.
Įtampa yra bakstelėjimo stoka. Ji kyla iš jokio sąlyčio neturėjimo su niekuo. Tai būdinga visumai. Tai visumos įtampa.
Įtampa yra tai kas lieka atpažinus visą laisvumą.
Įtampa glūdi išvertimo dvilypume ir neaiškume kuriai krypčiai teikti pirmenybę.
Įtampa išplaukia iš sąlygiškumo, jį žymi. Be sąlygiškumo nėra įtampos. Besąlygiškume yra ramybė. Įtampa santvarkoje išreiškia tą ramybę. Tai nelaisvumas kurį jaučiame.

Įtampos raiškos

Nelaisvumas.
Įtampa auga sudėtingėjant santykiams, jų kaina didėja kvadratiniu būdu.
Įtampos balsai pasakojime.
Įtampa pasaulio tiesai nušalinus širdies tiesą.
Dievo savybės, troškimai yra santykiai su įtampa: Užtikrintumas ir ramybė; savarankiškumas ir meilė.
Įtampa primena Yin Yang esančią įtampą. Yang išverčia Yin. Tai nėra, kaip įprasta manyti, ciklinis santykis.

Įtampa ir ramybė

Įtampa yra kai turinys ir raiška sutampa žinojimu apie viską. O ramybė yra kai turinys ir raiška išsiskiria žinojimu apie nieką. Šį teisingą plotmių santykį išsako matematikos žinojimo rūmų išsiaiškinimo būdas pagrįstas kintamųjų rūšimis.
Ramybė turi pirmenybę nes ramybė jautri įtampai, o įtampa nejautri ramybei. Panašiai, besąlygiškumas jautrus nešališkumui, tačiau nešališkumas nėra jautrus besąlygiškumui. Užtat gali suktis trejybės ratas nes nešališkumas vis pasimeta.
Meilė išverčia ramybę į įtampą, o paskui vėl ją išverčia į ramybę. Tad atsiranda dvilypumas ir padėklinis automatas. Meilė yra visumos permaina.
Dievas yra ramybėje glūdinti įtampa, amžinas gyvenimas yra įtampoje glūdi ramybė. Vietininkas išsako sąlygiškumą.

Laisvumas

Laisvumas, tai įtampos paneigimas.

Nulinė veikla išsiskiria sandara, savastimi

Nuline veikla išeinama už savęs (nes nesivaržoma) arba neišeinama už savęs (nes neišeinama).
Jeigu neišeina už savęs, tai tenkina savęs apibrėžimą: X yra X. Nurodytasis tenkina apibrėžimą.
Jeigu išeina už savęs, tai gali vis tiek trejybės ratu tenkinti savo apibrėžimą (X yra X) jeigu apimtis yra viskas.
Nieko nedarantis veiksmas = ne veiksmas. Tai neigimo ištaka. Ir tuo pačiu teigimo ištaka.

Būties klausimas išskiria įtampa keliančius turinį ir raišką

"Tėra tai kas reiškiasi". Let there be light. Lai švyti. Nešališkumas, raiška.
Būtis yra raiškos klausimas: yra tai, kas reiškiasi.
Teiginyje "yra tai kas reiškiasi" glūdi lygtis "X=X".

Dievo klausimas

Dievą išjudina būties klausimas: Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?
Dievas klausia savęs, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Dievo šokyje Dievas pats save sutrikdo.
Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Šiam klausimui reikalinga buvimo ir nebuvimo samprata. O buvimą ir nebuvimą išsako teiginys, "yra tai kas reiškiasi".
Dievo klausimas atsiremia į raišką.
Santvarka skiria turinį (už santvarkos) ir raišką (santvarkoje).
Santvarka: turinys nelygus raiškai

Įtampa įsidievina - Dievas sutampa su dieviškumu

Nešališkai yra įtampa, ir tai yra įtampa su nešališkumu. Įtampa tampa šališka, suasmeninta, tad vieningumu vis labiau suvokiama ir pripažįstama kaip Dievas.
Dievas yra turinys (prieštaravimas), o dieviškumas yra jo raiška (neprieštaravimas). Dievas sutampa su dieviškumu nes sutampa jų raiškos. Tai nulybės atvaizdai: tiesa, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas.
Dieviškumas yra Dievo savybė, jam kaip tokiam, tad vidinė savybė, tačiau jo raiška yra Dievo savybė mums, tad išorinė savybė. Ir šios savybės sutampa, nes tai yra dieviškumas, neprieštaravimas.
Dvasinėje plotmėje Dievas yra, jis suveda meilę. Kūniškoje plotmėje Dievas atsisako savęs, o ši jo veikla yra meilė, tai jo raiška. Tad arba Dievas yra, arba jisai reiškiasi. Tokiu būdu... yra tai kas reiškiasi... ?

Meilės moksle iš ramybės sąmoningėjimu išauga įtampa, mums išeinant už santvarkos, galiausiai grįžtame į santvarką ir ramybę. Sąmoningumu suprantame savo santvarką, koks mūsų vaidmuo joje.

Sutapimas ir išsiskyrimas

Sutapimas išsiskyrimu palaiko visą išsiskleidimą.
Pirmapradis Dievas (nulybė) savarankiškas, yra sau pakankamas, žmogaus požiūriu gali neišeiti už savęs.
Keturi nulybės atvaizdai (tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas) išsako sutapimą su savimi, tad raišką, saviraišką.
Trejybė išsako nesutapimą su savimi, išėjimą už savęs. Išsako platesnes galimybes. Dievas nesutapimais su savimi pasireiškia plačiau už save. Tai vyksta Dievo sąmoningumu ir apskritai sąmoningumu.
Keturi trejybės atvaizdai išsako nesutapimo galimybes.
Įtampa įžvelgiama metafizinėse sistemose, ji grindžia įvairius metafizinius pasirinkimus.

2022.06.06 A: Koks įtampos tikslas kalbose?

D: Įtampa išreiškia sąsają ir priežastingumą, kas nuo ko priklauso, tad tai yra pagrindas susikalbėjimui, kas apima plačiau ir kas siauriau. O tą skirtumą plėtoja išėjimas už savęs, juk tai ėjimas iš siauresnio į platesnį. Ir būtent tai išriša įtampą. Tad įtampa nusako savo išrišimo galimybę. O įtampa išsiriša sąlygiškai Manyje, dėliojant kas man rūpi, ir paneigiamai - doroviškai Tavyje, išreiškiant kas ką mudviem reiškia, ir šališkai Kitame, nubrėžiant kas įvyksta. Tad ta pati įtampa yra skirtingai suprantama iš įvairių asmenų kampų, o tai parodo kaip susidėlioja trys kalbos.