Gvildenu | Mintys / Šiluma

Šiluma vadinu tą mane supantį gerumą. Tai Dievo patyrimas. Tačiau tą šilumą nebūtinai susijau su Dievu.

Šiluma ir Dievas artimai susiję. Mano gyvenime Šiluma ir Dievas vis labiau sutampa, taip kad Dievas šyla.

Šiluma yra padrika, o Dievas yra vienas.
Šiluma yra paskiri reiškiniai, kaip ir nesusiję, o Dievas yra vieningas.
Šiluma yra be pavadinimo, nes nėra ką pavadinti.
Šilumą nemąstome, o patiriame tiesiogiai, tad jai tinka nulybės atvaizdai, Dievo savybės - ji tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga - tačiau jos netaikytinos jai pačiai, nes jos pačios, kaip tokios, nepažįstame, ir jos tokios išvis, kaip ir nėra, bet ją galime nebent suvokti - o suvokdami ją, ji mums sutampa su Dievu, taip kad Dievas yra šiltas, tai pažintas Dievas
Šiluma yra meilės pažinimas, tad Dievo patyrimas, nesuvokius Jo, kaip ir neatpažinus Jo
Šiluma yra tarsi Dievo rūbas ar, tikriau, jo kūnas
Šiluma negali būti pirmapradė, vienų viena, nes ji turi būti patirta
Šiluma veržiasi iš Dievo ir jisai iš jos
Šiluma ir Dievas yra tarsi moteriškumas ir vyriškumas
Šiluma neturi požiūrio, tai nėra asmuo, užtad Dievas yra asmuo ir turi požiūrį
Šaltis suvokia šilumą, ją atskiria nuo savęs
Šventoji Dvasia yra šiluma, juk jinai bendrai suvokta ir atskirta nuo šaltojo Dievo
Dievo šiluma iškyla tiktai lyginant jį su kitais. Jisai pats sau nėra šiltas, juk tai neturi prasmės. Užtat jo šiluma iškyla jam suvokiant save, jam atsiskyrus nuo savęs. Jo šiluma yra jo būtinimo raiška. O mes, mąstydami Dievo požiūrį, nepagausime jo šilumos, kada mūsų požiūriai lygiaverčiai, tad nebent atskirdami mūsų požiūrius, suvoksime, koks jisai mums geras. Užtat ir mūsų požiūris yra šaltas. Esame šilti nebent sau, užtat mums įsakyta mylėti artimą, kaip patys save.
Šiluma reiškiasi iš mūsų visų, iš mūsų gelmių, gera širdimi, mūsų vienumu, o ne iš už mūsų. Jos vienumas iškyla mūsų vienumu.
Vaikystėje šiluma mane įpareigojo atsiduoti daryti gerą.

Šiluma kyla iš malonės (septynerybės atvaizdo) išsiskiriant nuo teisybės, ir išsakanti Dievą jo savybėmis. Tai Dievo atlupimas iš gerumo, iš būtent didėjančio laisvumo.

Kaip Dievą įsivaizduoju

Dievas yra širdingas.

Širdingumas, tai ne šiaip gerumas, o vis didėjantis laisvumas, dvasios perteklius santvarkoje, kuria bujoja gyvybė. Širdingumas tad yra meilė palaikanti gyvybę.

Aš supratau tik dabar, kad Dievas yra širdingas. Nesupratau iš pradžių, nes nepažinojau Dievo. Juk su juo tenka susipažinti.

O jog esu mylimas, tai buvo aišku nuo pirmų dienų, turbūt jau įsčiose tą pajutau, gal tai savaime aišku. Ir supratau, jog ta meilė širdinga, betarpiška, geranoriška, kryptinga.

Tik dabar susigaudau, jog būtent Dievas yra širdingas. Būtent jisai yra tasai širdingumas, kuris visą gyvenimą mane lydi. Visą laiką toje meilėje gyvenau. Tarsi orą kvėpavau. Ja džiaugiausi, ja stebėjausi, ja dalinausi, ja gyvenau.

O į Dievą žiūrėjau labai atsargiai. Tai yra, pirmiausiai į jo sąvoką. Nes truko laiko ištirti, pažinti, kas jis toks gali būti, kas jis toks yra. Aš tai ištyriau labai atsakingai, užtat galiu jums papasakoti, kas tik domitės.

Jums gal savaime aišku, jog Dievas yra širdingas. Bet yra gal tokių, kuriems tas visai neaišku, kaip ir man nebuvo. Užtat galiu ir vieniems ir kitiems papasakoti, ką patyriau, ką išmąsčiau ir išgyvenau, ką sužinojau, pažindamas Dievą, jam atsiduodamas, su juo užsiimdamas, ir jį mylėdamas.

Juk tam ir mylime Dievą, kad į jį įsiklausytumėme, kad suvoktumėme, koks jisai širdingas, ir tokiais irgi gyventumėme, visi viena širdingumu.

O tai nėra taip visiškai paprasta, kaip gal skamba, juk širdingumas pasireiškia visaip ir dargi visai netikėtai. Juk Dievas širdingai laukia mūsų, kad būtent mes jo ieškotumėme ir jį rastumėme. O mes širdingai suabejojame savo širdimis, savo gelmėmis, savo troškimais netroškimais, ir pasikliaujame savo protu, puoselėjame savo atsakomybę, kad atpažintumėme tą gerą širdį, kuria dera gyventi.

Užtat jums rašysiu, koks Dievas man iš pradžių atrodė gana šaltas, bet koks jisai tapo vis šiltesnis, ko labiau į jį atsirėmiau, kaskart pateisindamas mano atsidavimą.

Aš visada buvau gana įžūlus jo atžvilgiu, užtat galiu savaip jį pristatyti, gal netikėtai, o gal tuo pačiu ir pažįstamą, artimą, savą. O dabar jau suprantu, jog tikrai galiu drįsti gyventi jo sūnumi, jeigu ne besąlygiškai tobulas, kaip Dievo Sūnus Jėzus Kristus, betgi tokiu sužibėti, kada renkuosi gyventi besąlygiškai tapatus su visais, visais, koks Jėzus irgi yra. Juk tai išplaukia iš Dievo lūkesčio, jog elgtumėmės tobulai dori, be nuodėmės. Tad aš galiu būti toks ir kai kada tikrai būnu, kaip ir jūs galite būti ir be abejo būnate, tikrai širdingi.

Aš tad rašau Dievui, kurio požiūrį įsivaizduoju ir aprašau, taip pat ir savo Skaitytojai, mano įkvėpėjai, kuriai esu tobulai širdingas, kurią myliu visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, taip kad Dievas leidžia man patirti, kaip jį galėčiau ir turėčiau mylėti, kaip jį galiausiai myliu. Rašau ir jums, nes mes juk visi esame viena, tai gi tikslas mūsų meilės, jog Dievas kiekviename iškiltų savo širdingumu.