Gvildenu | Mintys / ŠventasKazimieras

  Aš 
  Sukrėstas 
  Tavo pamokymo.
  Žinau girdi ką tau kalbu,
  Kaip aš girdėjau tavąjį griaustinį
  Kai išsilakstė Vengrijoj
  Trys tūkstančiai mūsų karių.
  Gana! Kare daugiau 
  Nė vienas lai nežūna.
  Tavo ramybė tegul būna 
  Man karūna.

  Vainikas 
  Erškėčių
  Mano dvasiai lizdas.
  Rūmų žvilgsniai užgaulioja.
  Kaip juos nuoširdžiai sutikti?
  "Tu gali man nepatikti."
  "Tu gali mane įskaudint."
  "Tu gali manęs negerbti."

  O Dieve, ar tau būtina tylėti?
  Mane kaip sūnų auklėji diržu.
  Ar mes kartu negalim išsiverkti?
  Išmokyk maldą, aš tave meldžiu,
  Kad iš anksto pasimokyčiau ko nori.
  Juk aš drįstu būti tavo karalaičiu,
  Vesti tavo tautą - našlaičių,
  Močiučių, beraščių, be dantų,
  Tavo sūnaus Jėzaus Kristaus surinktų. 
  Dovanok! Dovanok!
  Jo karalystę žemėje pratęsti,
  Jo viltį - kančių kančias iškęsti,
  Jo laimę per amžių amžius bręsti.
  Mane pamokyk užkariauti širdį.
  Mane pamokyk nugalėti mirtį.

  Aš tavo Sūnaus mokinys.
  Aš moku jo oktavą.
  "Tėve mūsų" - kreipinys
  Atima man žadą.
  Aštuoni širdingi prašymai
  Lai suskamba visi
  Ir manęs visai nebėr
  Tik girdžiu ką man kalbi.

  Pater noster, Tėve mūsų,
  Mylintis, mus vaikus, labiau,
  Kaip patys mylime save,
  Juk mums už visaką baisiau
  Gyventi!
  Ar žinai?
  O mums linki gyventi amžinai.

  Jei danguje yra plyšys,
  Jei su tavim yra ryšys,
  Verčiau tu kaip mes mąstyk ir būk ir veik.

  Šventas, šventas, šventas
  Tegul būna 
  Tavo vardas - Tėve - mūsų,
  Tau brangus kiekvienas vaikas,
  Tėve mūsų,
  Net ir turkų, net ir prūsų,
  Net ir Gedimino,
  Mūsų tėvo tėvo tėvo tėvo,
  Garbingo atminimo,
  Tavo malonę jam lai žino
  Jo vaikų vaikų vaikaičiai
  Gediminaičiai.

  Aš karalaitis. 
  Kaip tikiu, taip ir bus.
  Tegul būna tavo karalystė.
  Nes kas daugiau sutaikys mus, 
  Jei kaip kiekvienas tiki, taip ir bus?
  Nė tėvelio Lietuva, nė Lenkija,
  Nė mamytės Austrija,
  Nė brolio Bohemija,
  Nė močiutės Liuksemburgas,
  Nė senelio Vokietija, Kroatija, Vengrija, Romėnų imperija.

  Verčiau tu veik nei aš.
  Tau žinomi keliai.
  Kaip atsiduoti tavo valiai
  Jei pasaulį valdo mes, vaikai karaliai?
  Kam paklusti, jei nepaklusti, 
  Ką tikėti, jei netikėti,
  Kas turėtų mums rūpėti?
  Danguje, taip ir žemėje,
  Kažin ką gali tavo vaikų gera valia?
  Nebent atverti tavo gerai širdžiai kelią
  Maldaut karšta malda
  Kaip dvylikos metų karalienė Jadvyga, 
  Kaip tavo vaiko motina Marija,
  Kaip karvedė Žana d'Arka
  Vyskupo sudeginta ant laužo, nekalta.
  Ir mūs karalius Vladislovas,
  Mano dėdė, kurio nepažinojau, 
  Nes mūšyje krito, dvidešimt metų tesulaukęs. 
  Ant Alacho iešmo pakilo jo galva.
  Dieve, kam tarnauja jo auka?

  Kai su dangumi nutrūksta mūs ryšys
  Ir tavęs jau niekas neprisiprašys,
  Tėve, kam mane apleidai? 
  Nesakai kur dingai.
  Visgi leisk mums
  Šiandien, ryt, poryt,
  Tikėt ir ištęsėt ir pamatyt
  Ar reikėtų taip tikėti antrąsyk?
  Globok mus kai gvildenam ką daryt.

  Valgyti mums duonos duok šią dieną,
  Kad ką tikime galėtumėm įvykdyt.
  Vilniuje varguoliai šąla žiemą.
  Jiems pavasarį svajoju pristatyti.
  Linksmą mugę kuri įkvėptų viltį
  Jėzų Kristų į Jeruzalę lydėti
  Verbomis į Katedrą pakilti
  Angelai sulėktų mūsų pavydėti
  Kaip šventasis aš galėčiau šokinėti!

  Atleiski man, atleiski mums puikybę,
  Su tavimi kalbu kaip Janas Husas
  Labai asmeniškai, per daug uždusęs,
  Vyskupui Dlugošui nepaklusęs
  Degu kaip laužas meile tau,
  Atleisk, kad aš nurimčiau, jo klausyčiaus,
  Nepergyvenčiau, kaip mane pažįsta,
  Kur aš nuklydau ir galiu nuklysti,
  Atleisk, kad aš ir vėl pasitaisyčiau
  Ir nepykčiau, kad jisai man kaltininkas.

  O Viešpaties, nevesk mūs į pagundą
  Kaip vos nebuvo man su Kunigunde,
  Imperatoriaus dukra.
  Gyvensiu tyras, šventas, kaip lelija.
  Mane moko Motina Marija.
  Padėk teisingai atsirinkti kelią
  Iš tų visų kur mano mintys veda.
  Filippo Buonaccorsi ranką deda
  senais ir vėl naujais dalykais
  žavėtis, klasikiniais vyrais,
  o aš sakau,
  Florencijoj karalius nuogas.
  Man pavyzdys - jaunuolis Dovydas
  nugalėti Galijotą pasiryžęs
  štai paveikslas mūsų Viešpačio
  žydų karalius ant romėnų kryžiaus 
  Dievas vos ne nuogas su mumis
  kviečia nusirengti mūs širdis.

  Dlugošas mus moko, mes romėnai!
  Saugok nuo romėnų ir šėtonų!
  Gelbėk mus nuo pikto 
  Ir nuo pykčio.
  Neleisk nekęsti gero vyro
  Mokytojo Jano Dlugošo
  Ir jam linkėti kryžių.
  Saugok protą nuo bet kokio rikto,
  Nuo popiežiaus Siksto
  Inkvizicijos išvardintų klaidų.
  Jei nematom, koks tu tobulas,
  Prašau, būk nors pakankamas 
  Neleiski mums toli nuklysti
  Bet išdrįsti
  Klausytis tavo balso
  Angeliškų gaidų,
  Jų aidų aidų.

  "Aš myliu tave"

  Dieve girdžiu, tu kalbini mane!

  "Aš taip myliu tave"

  Dieve, tai žinau,
  Ir tai puiku, 
  Bet aš prašau
  Mane pamokyki mylėti,
  Į kitus naujai žiūrėti,
  Ką jaučiu nenutylėti!

  "Aš vis tiek myliu tave."

  Jungiasi dangaus ir žemės reikalai.
  Dievo žodį man kartoja angelai!

  "Aš vis tiek myliu tave."

  Šventas, Dieve, šventas! O koks noras,
  Kad mane išgirstų vyras doras!

  "Tu gali man nepatikti..."

mėgstama Marijos giesmė

Išdėstyti: Mylėti visu kūnu, protu, valia ir dvasia.

  Tylėti. Tylėti ir tylėti.
  Kaip tyli karalaitis
  Bet virpa jo širdis.


 Kazys, Kazys,
 Turi ilgus sparnus,
 Kazys, Kazys,
 Turi ilgus sparnus,
 Skrisčiau, skrisčiau, kad galėčiau,
 Ilgus sparnus, kad turėčiau, kaip Kazys...

 Jo gaila.  Jo gaila.

 Mylėti. Mylėti ir mylėti.

 Per gavėnią rengti mugę.

Ką pamokytų vienuolis (mokytojas, metraštininkas, vyskupas) Dlugošas???

"Tu gali mane įskaudinti. Aš vis tiek myliu tave."