Iš Gvildenu svetainės

Mintys: ŽmogausTyrimai

人类调查	Rénlèi diàochá

Žmogaus tyrimai

Žmogus tiria, kaip gyventi Dievu:

• Kaip kūnui gyventi amžiną gyvenimą?
• Kaip protui gyventi išmintimi?
• Kaip širdžiai gyventi gera valia?
• Kaip valiai gyventi Dievo valia?

Žmogus įvairiai atsisako savęs.

Atsisakant sąmoningumo, valios, kai tai vyksta tiesiogiai, tai būtent kalbomis - pagrindimu, įvardijimu, pasakojimu. Toliau sąmonės atsisakoma gera valia - atvaizdais ir aplinkybėmis. Pasąmonės atsisakoma išmintimi, dvejonėmis, padalinimais.

Atsisakyti tapatybės reikia atsisakyti jos susivedimo, tad atsisakyti valios, o pirmiausiai reikia turėti valią. Tad pirma iš Dievo kyla valia, o paskui žmogus jos atsisako kartu su sąmoningumu.

应用

Yìngyòng

Ką reiškia gražiai taikyti

• to be Responsive as God is through us. It is to respond as God would respond through our self, and thus to go beyond our self. To apply usefully is to achieve our full potential. This means that it is reached by that which is deepest in us, which is most familiar, which is our truest self, and is our deepest unity. Our potential is achieved when our deepest unity is engaged, when it responds.
• Žinojimo taikymas - sąmoningėjimas ir sąmoningumas. Sąmoningumo atsisakymas.

Kokių pajėgumų siekiame:

• express and comprehend anybody's intuition regarding what they know intuitively
• translate across private languages, making use of a conceptual language of universal structures
• generate and catalogue the patterns of recurring activity (as in Christopher Alexander's The Pattern Language) which evoke the world around us that we live in
• converse with God and engage his will and live by it
• train ourselves, to learn to live hyperflexibly like Jesus, as a person-in-general who does what any good person would do, rather than as a person-in-particular who focuses on what makes them different
• reach out to others, engage them, and help them grow
• cooperate in working out various portion of these challenges
• trespond effectively to challenges to people throughout the world

Kam šviesuolių bendrystė

• Bendrystė leidžia mums suvesti ir įprasminti kiekvieną įnašą, kurį žmogus norėtų įnešti

Dievas ir žmogus sutampa išvirkštinės sąvokomis

Smegenys ir protas.

Pažinti ir išeiti už savęs

• To see is to be sensitive to a view - it is to receive within ourselves. To go beyond oneself is to respond from one self.

Savastis ir žvilgsnis

• Self and view are structural flipsides, and they tend towards different spiritual extrapolations: unity and completeness. View is the extent to which we are sensitive, and self is the extent to which we are responsive.
• Their Self is their View. In what sense is a view itself related to our limits that we stay within or not? Our view is like a cone that we stay within, like a space time cone, whereas God's view is complementary, in that he goes beyond his and into ours.

Vieningumas ir pilnatvė

• System, Good. There is a duality of structure. So the big question is, which is primary, unity or completeness? I think that the answer is completeness. God is beyond us, beyond any system, and as such he is complete. God within a system is unity, and as such he is good.

Atliepumas ir jautrumas.

• Atliepumas už jautrumo. This means that responsiveness is more important than sensitivity, for when we are responsive, then it is the God beyond us, beyond system, who responds through us. We may not be sensitive as to why to respond, and yet we can still respond on behalf of that which is beyond us. So obedience, faith, caring all help us to respond even if we are not sensitive. Eternal life is when we are responsive beyond our sensitivity.
• To sense is for the unity to go out (be unobstructed) and return (be familiar). To respond is for the completeness to go in (be familiar) and return (be unobstructed). Life is what is both responsive and sensitive, thus is an endless flickering.

Laisvė ir tiesa

• The truth is that which lets us respond without being sensitive. In this sense, the truth sets us free - it lets us step outside the system that we find ourselves in. It also lets us reach others and them reach us across great divides.

Pažintasis ir pažinovas

• Observed, Observer. This suggests that God as observed (and complete) is primary because God as observer (and unified) makes sense only within a system, as he is observing through us. Or am I mistaken? This is important to think about. The logic is that, in the beginning, God was available to be observed. But nobody was there to observe him. So he observed himself. He went beyond himself to become an observer and thereby he created us, a system through which he might observe himself.

Mylintysis ir mylimasis

• OpenOurselves (GoodWill). In seeing through us, God relates to himself as Observer and Observed, and in practice, as lover and loved. His relationship becomes one of practice when we open ourselves and are transparent to him. This is our calling. Our knowing everything is not essential to our calling, but may support our calling as we identify with him and his love. Yet it is enough for us to open ourselves that through us he may love. Thus the knowledge of everything may, from God's point of view, be understood as the story of love as the support of life, and how we participate by opening ourselves to that relationship.

Gyvenimas (sutapimas) ir amžinas gyvenimas (atskyrimas)

• Life is the goodness of God. Life is the connection of goodness (God inside) and God (God outside). God inside us is the one who is the Observer. God outside of us is the one who is Observed. God sees himself through us, and likewise, he is seen by himself through us. Life is that God sees through us, but eternal life is that God is seen through us. The former is fleeting, but the latter has us matter forever. Eternal life is the understanding of the goodness of God. Eternal life is the separation (the understanding) of goodness and God.
• Esame santvarka. Gyvenimas yra sutapimas Dievo (už mūsų) ir gerumo (Dievo mumyse). Amžinas gyvenimas, tai jų atskyrimas. Vieningumas ir gerumas yra Dievo savybės, galiojančios bet kurioje santvarkoje.

Meilė ir begalinė meilė

• Love vs. endless love. Love is what connects within the system, by going from God to good, and EndlessLove is what separates by connecting with that which is beyond the system, by going from good to God. So love is BeingOneWith. Love is being Unified, and EndlessLove is being Complete, but the nature of both - and the nature of God - is BeingOneWith. The nature of God within the system is love, and the nature of God beyond the system is endless love, which is to say, God. We may think of endless love as absolute love.
• Endless Love. God's love supports eternal life. Life is the connection from Observer to Observed through us, and love is the support for this connection. But eternal life is the separation of Observed from Observer by allowing for our freedom in the gaps. And God's love is the support for this separation.
• Love God. We always love the good, but if we separate God and good, then that is a greater love, for we then love God. To love God is to LoveYourEnemy, and perhaps to love good is to LoveYourNeighborAsYourself, to love the one who is good to you. We can't know if God is good to us, for God is so much bigger than us, and it may always turn out that he is bad to us. In this sense, to love God is to be responsive where we are not sensitive. We are able to love even when we have no reason why - we are able to project our generalizations even when we have no data to support them. We are free to choose.

Sutapimas. Dievo požiūrio priėmimas.

• Kaip žmogus gali atsisakyti savęs, atsiplėšti nuo savęs ir priimti Dievo požiūrį? Jis gali kviesti Dievą priimti jojo požiūrį, taip kad jie sutampa.

Priimti požiūrį, žvilgsnį

• Priimti požiūrį, tai priimti rėmus, aplinkybes, ribotumą sandarų atžvllgiu.

Priimti Dievo požiūrį

• God's is unlimited, and so his structural limits are unlimited structure, which is Everything. Hence his view is given by everything, and to take up his view is to take everything as our own structural limits.

Tiesa apimtyse, nuo minkštos iki kietos

• Truth is that by which we can be responsive even if we are not sensitive. Truth is that by which the human voice coincides with God's view. The extent of coinciding is given by that level in which God expresses himself, as coinciding is through God, in that he comes to us, that is the essence of coinciding.

Požiūrio padalinimas į dvi dalis

• Padalinimas į pusę yra sutapimo priešingybė. Consider four degrees of bisection as given by the distance of separation: by everything, anything, something or nothing. See BisectingAView, the splitting of the human mind (by the eightfold way), and how that relates to loving enemy (which requires a twofold mind and relates to loving God), and bisection is separating of human view and God's view.

Suvokimas / meilė ir sandara / savastis

Vaizduotės pranokimo galimybės

Galime ne tiktai gyventi vaizduotėje bet ją pranokti. Tai yra žinojimo taikymo pagrindas.

Vaizduotės gyvenimas

• Vaizduote mąsto betką - savo ribomis - vienumu. Mąsto kažką - savo pastangomis - vienumu.
• Vaizduotė aprėpia savasties galimybes, tiek vidines, tiek išorines, tad veiksmus +1, +2, +3, tiek iš vidaus, tiek išore, tad išsako laipsnyną. O kaip su 4+2 ?
• Neįsivaizduojame Dievo ir gerumo, bet tik jų šešis santykius.

Vaizduotės pranokimo sąlygos

• Kai pažįsti savo vaizduotę, gali ją pranokti, teisingai rinktis ir nesuklyst, nenuklyst.
• Vaizduotė išsakoma šešiais atvaizdais, o juos papildo tai kas pranoksta vaizduotę, Dievas už santvarkos ir Dievas santvarkoje - gerumas.
• Vaizduotės kaliniai gali būti laisvi

Gyventi Dievu už santvarkos

Gyventi Dievu ir gerumu

• Prie vaizduotės pridedam Dievą už santvarkos ir Dievą (gerumą) santvarkoje. Jais dviem iškyla padalinimas į Dievą ir gerumą.
• Vaizduotę pranoksta Dievo neišėjimas už savęs ir gerumo neišėjimas į save.
• Dievas neišeina už savęs - "būk tobulas".
• Išskirti savo sąlygišką ir Dievo besąlygišką požiūrį
• Gerumas = Žinojimo gražus taikymas. Sūnus mato Tėvą už santvarkos. Santvarką išplečia Dievu.
• Pirmapradis Dievas neturi jokio požiūrio. Dievo požiūris atsiranda su žmogaus požiūriu. Dievo požiūris atsiranda esant apimtims: viskas ir niekas.
• Vienas Dievas veda į prieštaravimą.
• Atsiremiam į besąlygiškumą
• Nebijoti prieštaravimo, jo aplinkos.
• Priskirti vieną pusę besąlygiškumui
• Gyventi Dievo liudytojais
• Gyventi pasiklydusiu vaiku
• Iš visko išnyra Dievas už mūsų vaizduotės - mums Dievas yra būtinas!
• Rūpintis sąlygose - netikėti savimi bet tikėti Dievu.
• Mūsų meilė Dievui išsako mūsų išėjimą už savęs, mūsų pasirinkimą Dievo vietoj savęs. Meilė Dievui reiškiasi netroškimais ir apytakose.

Gyventi dvasia už sandaros

• Mąstyti nulybę už vienybės.
• Simbolį laikyti simboliu (nulybė tarp jų), ne kažkuo kitu.
• Dvilypumas atsieti nulybę ir vienybę
• Dvilypumu ištrūkstame iš vaizduotės, santvarkos
• Nežinojimas pranoksta vaizduotę.
• Vienybė P->P, nulybė D<-Ž
• Žinojimo rūmais meilė Dievui yra skirtumas tarp to kas už santvarkos ir santvarkoje, bet taip pat tarp matematikos (tyrimo pavidalo) ir biologijos (tyrimo turinio). Tyrimu išverčiamas santykis su besąlygiškumu, taip kad tyrime būtent tyrėjo pavidalas yra besąlygiškas, o turinys yra sąlygiškas.

Gyventi troškimais už netroškimų

• Išmintis. Viską žinoti, tai mąstyti plačiau už betką, pridėti Dievą (viską) ir gerumą (laisvumą), kaip kad išmintimi, taip pat aštuongubu keliu.
• Gera valia ir gera širdis. Gera valia galima įžvelgti ir išskirti visko atvaizdus - troškimus - ir juos atskirti nuo laisvumo atvaizdų - tapatumų - ir taip atskyrus gyventi aštuoniomis gėrio kryptimis iš geros širdies ir į gerą širdį. Ogi Dievas yra gera širdis, nulinė gėrio kryptis. Tad galima atverti galimybes pripažinti Dievą už mūsų ir taip pat gyventi Dievu mumyse.
• Mąstyti plačiau už vaizduotę 1+6+1 = 1+4+2+1 = 4x2 = 1+3+3+1
• 4+2 -> 3+3 -> 1+3+3+1
• Troškimai-netroškimai, taipogi atjautos, išsako neišėjimą už savęs be lygmens kodėl, ir išsako išėjimą už savęs, už vaizduotės, lygmeniu kodėl.
• Kūnas - daiktas, protas - ikona, širdis - indeksas, valia - simbolis
• Mylime Dievą vietoj savęs keturiais netroškimais: kūnu, protu, širdimi, valia.

Gyventi pasirenkant kodėl, sąmoningumą

• Gali būti, kad visas gyvumas, visa dinamika, visos kalbos, išgyvenimai, plėtojasi pasirinkimais, atsiremiantys kodėl, išplaukiantys iš žmogaus link Dievo.
• Žmogui tvirtėjant pasirinkimais, įsisavinant išorinį gerumą, jisai gali labiau remtis pasąmone, įgūdžiais, labiau nežinojimu, mažiau žinojimu.
• Priimdami Dievą iš už santvarkos ir jį įžvelgdami santvarkoje pripažįstame ir galimybė, kad jisai yra už santvarkos, tad santvarką suprantame kaip ribą tarp dviejų galimybių, tad pagrindą pasirinkimui, padalinimui.
• Gyventi išore ar vidumi
• Žmogus renkasi tarp vaizduotės ir suvokimo ašių ketverybėje, penkerybėje, šešerybėje, septynerybėje
• Išpuoselėjam tarpą tarp ašių
• Gyventi pasirinkimais. Laisvumu (sandara) galime neišeiti už savęs, o gerumu (dvasia) išeiname už savęs.

Gyventi Dievo valia. Paklusti, tikėti, rūpėti

• Atskirti save ir pasaulį, asmenį ir asmenybę, Dievą ir asmenį
• Vykdyti Dievo valią
• Išorines vertybes galim įsisavinti
• Tikslas vieningai susistyguoti
• Stygos = vertybės
• Dorybėmis išskiriame ar ir koks, kaip ir kodėl
• Susilaikyti

Atsisakyti sąmoningumo (rinktis Dievą (sąmoningumą?) vietoj asmens)

Atsisakyti sąmoningumo

• Išgyventi sąmoningumo atsisakymą, iš Kodėl į Ar, ketverybėje, penkerybėje, šešerybėje, septynerybėje.
• Atlupa suvokimo klodus
• Kitame atlupti Dievą
• Atsisakome sąmoningumo, atsisakome savęs pereidami iš savo Dievo į Dievą kaip tokį.

Atsisakyti savęs

• Gyventi šuoliais - prasmingais išgyvenimais, tai išeiti už savęs, už savasties. Išėjimas už išgyvenimo ribų.
• Išgyvenimo apytakoje Man meilė Dievui išsako skirtumas tarp dorovės (kaip galėtų būti) ir elgesio (kaip yra).

Atsisakyti požiūrio

• Požiūrio atsisakymais pereinama iš Kito į Dievą, iš susikalbėjimo į suvokimą, iš savęs patikrinimo į buvimą tobulu.
• Kaip atsisakyti požiūrio
  • Įsijausti: pereiti iš P2 (Kaip) į P1 (Koks)
  • Šis poslinkis grindžia sąmoningumo atsisakymo kitu poslinkiu
  • Perėjimu iš {$P^3$} (Kodėl - stabdžio) į {$P^0$} (Ar)

Gyventi dieviškąja ašimi

• Už vaizduotės yra viskas ir niekas, ketverybės dieviška ašis.
• Žmogui išeiti iš mąstymo "kaip-koks" reikia tą išėjimą už savęs (požiūrio įsisavinimą)(tą poslinkį, tą perėjimą, tą nepriėmimą, tą nepriešpastatymą) suprasti keturiomis pakopomis: 4+2. Paskui reikia tas keturias pakopas pritaikyti tiek iš Kaip pusės, tiek iš Koks pusės, tad aštuonerybe: 4x2. Tokiu atveju lieka: 8-6=2. Iškyla dieviška ašis: Kodėl-Ar.

Įamžinti dorybes

• Meile, artimumu, žavesiu žmogus persimeta tarp sąmonės ir pasąmonės kalbomis

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė

• Keturiais suvokimo lygmenimis viskas susidėlioja gražiam taikymui - mūsų pasirinkimais apibrėžiamas amžinas gyvenimas ir jo lygmenys (amžinas gyvenimas, išmintis, gera valia, Dievo valia), iškyla tarpas, išryškėja Dievo valia
• ŽDŽDŽ - susikalbėjimas yra pradžia suvokimo lygmenims: ŽDŽD bendras suvokimas, ŽDŽ savęs suvokimas, ŽD suvokimas.
• ŽDŽDŽ -> ŽD
• Padalinti požiūrį, pavyzdžiui, septynerybe, taip pat Dievo ir žmogaus grandine
• Gyventi amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia
• Suvokimas - įsiminti, rūpėti, pagrįsti
• Savęs suvokimas - įreikšminti, tikėti, įvardinti
• Bendras suvokimas - įprasminti, paklusti, pasakoti
• Susikalbėjimas - už vienybės - visko, yra nulybė - Dievas
  • Telkia šviesuolių bendrystę
  • Susikalbėti

Gyventi sąmoningai (rinktis asmenį vietoj asmenybės, rinktis asmenybę vietoj pasaulio)

Trejybės ratas

• Dvasios variklis

Sąmoningėti

• Sąmoningumą įsiminti, įreikšminti, įprasminti
• Žmogaus simbolių lygmenyje sąmoningas
• Savastis bręsta
• Brandą išgyvename
• Žinojimo rūmai išvysto mūsų atitolimą nuo Dievo (paklusti -> tikėti -> rūpėti) tačiau kartu įsisąmonijame Dievo vidinį nevieningumą.

Įžvelgti netobulumus

• Mūsų požiūriui akivaizdūs netobulumai, neteisybės yra Dievo būtinumo užtaisas.

Atskirti save ir pasaulį

• Ženklų savybės (keturių lygmenų poros) virsta šešerybe (dviem trejybėmis) kuomet sutelkiame dėmesį nuo vaizduotės peršamo, menamo pasaulio į save. Tokiu būdu padalinimo galimybė jau glūdi šešerybėje, santykyje su savimi.
• Susitelkimas į save kaip į daiktą grindžia visko padalinimą į save ir pasaulį.
• Santykiu su savimi įvaldome ryšių visumą ir tą visumą pranokstame savo nepakankamumu.
• Savimi, prisiimdami atsakomybę už save, atveriame atsakomybę bendrai.
• Skirti pasąmonę ir sąmonę, juos susieti, suderinti.

Gyventi šešiomis lygmenų poromis

Keturiomis apytakomis išgyvename šešis santykius su savo apimtimis

• Apytakos išsako asmenų santykius su savo apimtimis, savo būklėmis, ir apskritai, su vaizduote.
• Visi santykiai vyksta per dvasią, dargi tie santykiai gali reikštis šiais tolimesniais pavidalais, kuriuos atitinkamai išgyvena Dievas, Aš, Tu, Kitas. Dievo dvasia yra pirm visko ir už visko, tad jos santykiu iškyla viskas. O kiti asmenys ir jų dvasių pavidalai yra viskame. Kiekvieno asmens santykį su viskuo išsako atitinkama apytaka. Asmenys ir jų apytakos nusako viską. Iš Dievo išplaukia asmenys ir jų apytakos, kartu ir viskas.
• Santykiai įsivaizduojami statiškai ketverybės lygmenimis: kodėl yra viskas - dvasia, kaip yra viskas - sandaromis, koks yra viskas - atvaizdais, ar yra viskas - sąvokomis.
• Šiuos santykius galima išsakyti sąvokomis ir įsivaizduoti atvaizdais tačiau juos tenka išgyventi savo išgyventais požiūriais ir dargi priskirti Dievo dvasiai.

Santykius su keturiomis apimtimis išgyvename šešiais atvaizdais

• Tie santykiai įsivaizduojami šešeriopai atvaizdais. Jie įsivaizduojami dinamiškai laisvumo atvaizdais, išsiskleidimu iš nežinojimo į žinojimą ir susitelkimu iš žinojimo į nežinojimą taikymo riboje. Jie vyksta per dvasią ir toliau reiškiasi per (išgyvenamų požiūrių) sandarą, (vaizduotės pasirenkamus) atvaizdus ir (sąvokų) vieningumą.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė

Žmogaus požiūris

• Žmogaus požiūris yra Dievo požiūrio prielaidos.
• Žmogaus požiūris eina pirm Dievo požiūrio.

Žmogaus ir Dievo požiūriai, žvilgsniai

• Apibrėžtas žvilgsnis ir neapibrėžtas žvilgsnis (definite view, indefinite view)
• Nežinojimas: Dievo požiūris, žinojimas: žmogaus požiūris
• Žmogaus požiūris išsako mūsų nesąmoningą žinojimą, o Dievo požiūris išsako sąmoningą nežinojimą.
• Apibrėžtas žinojimas išreiškia mažėjantį laisvumą, augantį apibrėžtumą. Neapibrėžtas žinojimas išreiškia didėjantį laisvumą, augantį neapibrėžtumą. Užtat iš jų skirtumo kyla grandinė.
• Mūsų vienumui netrukdo skirtingi požiūriai, tačiau jie turi būti aiškūs, tikri, atviri, skaidrūs. Mūsų požiūrius sieja aukštesnis požiūris, kurio platesnį žvilgsnį išgyvename savuoju siauresniu požiūriu. Požiūrių vieningumas turi iškilti kaip pasėkmė, jų neatitikimas yra ženklas mūsų nevieningumo, tad nenuslėptinas. Dorovė iškelia požiūrių neatitikimą. Požiūriai sutampa jei apimtyse sutampame, tad svarbu paklusti Dievui, jis apimties nevaržomas.
• Dievo žvilgsnis ir žmogaus žvilgsnis. Human, Access, God. Human is the access that God has to himself as Observer to Observed. That access is either Everything, Anything, Something or Nothing. It manifests itself either as a connection made by the human (as in life), or as the clearing of a way, which keeps separate, and allows God to manifest himself (as in eternal life). The Observer is within the human, is within the system, whereas the Observed is beyond any system. Human is definite access, whereas God is indefinite access, from either one direction (Observed) or the other direction (Observer). Human stays within himself. Human is self-limited. God goes beyond himself. God is self-unlimited. God goes beyond himself into human. God is prior to human, for God goes beyond himself into human, and yet human stays within himself. Human is God within a system.
• Human's view is self-limited, thus defined with regard to a definite scope. God's view is self-unlimited, thus defined with regard to an indefinite scope.

Požiūrį ar visus požiūrius

• Human's view is grounded in the system, and God's view is beyond the system. Hence human's view is unified, it is "a" view, whereas God's view is complete, it is all views.

Dievo požiūris į žmogaus požiūrį. Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį.

• Visko žinojimas yra Dievo požiūris į žmogaus požiūrį, tad sąmonės įsijautimas į nesąmonę, nesąmoningumą.
• Human's view of God's view vs. God's view of human's view. Human's view of God's view is the flowthrough that is possible for a definite scope - it is the realization, the fulfillment, the making vital of the potential of that scope, it is everything that could possibly flow through that scope. And that can be understood through two directions - observer: flow out through a human's definite scope, or observed: constraints, limits upon indefiniteness. The two directions are correlated. And that way it is possible to consider all possiblities. That is God's view of human's view - the running through of all possibilities.
• Human's view of God's view is how we choose God over ourselves, how we coincide with God. Human's view of God's view is a recurring structure because it is unity of completeness, which is to say, it is the most direct way of presenting God in structure, perhaps as "everything". It is the building block for all structure.
• Kieno (savasties, žmogaus) požiūris į ką (Dievo ar žmogaus)

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė

• Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį
• Ši grandinė išreiškia augantį sąmoningumą
• Visos sandaros išplaukia iš šios grandinės
• Panašią grandinę vysčiau dorovės tyrimu, jos septyniomis pakopomis.
• Ši grandinė išsako, kaip visko žinojimas išsidėlioja žmogaus akimis.
• Sandarų atžvilgiu, visko žinojimą išsako požiūrių grandinė, nes visos sandaros iš jos išplaukia.
• Galima kurti grandines: žinau, kad nežinai, kad žinau, kad nežinai ir t.t.
• Joks požiūris į Dievo požiūrį į jokį požiūrį į Dievo požiūrį į jokį požiūrį.
• Žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė Ž->D->Ž->D->Ž gali sutapti su grandine D->Ž->D. Panašiai, Ž->D->Ž gali sutapti su D, bet tada nėra žmogaus, tai atitrūkimas nuo žmogaus, o gal žmogaus atsisakymas savęs. O D->Ž->D išsako Dievo požiūrį, būtent žmogumi.
• Žmogaus ir Dievo požiūrių grandine galima atsisakyti požiūrio. Tas požiūris yra tam gale į kurį žiūrima.
• Grandinėje ŽDŽDŽ Dievo požiūriai išreiškia lygmenis kaip ir koks. Dievui išeinant už savęs gaunasi požiūrių grandinė DPDPDPD išreiškianti ketverybę ir požiūris tampa suprastu kaip žmogaus požiūriu.
• Žmogaus požiūris išreiškia septynerybę: ŽDŽDŽ - trejybė, ŽDŽD - dvejybė, ŽDŽ - vienybė, ŽD - nulybė, Ž - septynerybė.
• Šią grandinę pavaizduoja išmintingas pasiklydęs vaikas, kuris neieško savo tėvų, bet supranta, kad būtent jo ieškos, tad eina ten kur jo tėvai jo ieškotų.
• Pavyzdys iš komunikacijos teorijos ir rinkodaros: A intends [communicative intention] that R believes that A intends [informative intention] that R believes that p.
• Jėzus kalbėjo kaip jisai prisikels po trijų dienų ir trijų nakčių. Gal tai susiję su požiūrių grandine, su perėjimais tarp Dievo ir žmogaus požiūrių.
• Požiūrių grandinė bene susijusi su aritmetine hierarchija rekursyvinių funkcijų teorijoje - yra ir visiems - ir tai susietina su kategorijų teorijos adjoint functors.
• The chain of views lets us separate out all concepts, any concept, a concept, no concept (be one with) - by establishing the distance from the viewer. Tad ketverybę.

---

---

---

---

Vaisingos prielaidos

Vaisingų prielaidų svarba norint atsisakyti savo požiūrio ir viską žinoti

• Vaisingomis prielaidomis galime pereiti iš "žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį" (kokia vaisinga prielaida?) į "Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį" (ir vaisinga prielaida, Dievui sutampant, tai yra, mums teisingai suprantant Dievą) galime išgauti "Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį".
• The great challenge is that, as humans, we are bound by our own view, so that we are unable to escape it, at least as humans. However, it is possible that God may be able to escape his point of view and take up ours. This is a ConstructiveHypothesis that we take. It acknowledges a difference between God and us. We may then leverage this difference to open up our view. It may also be that our human view is sufficient for direct access to all knowledge - where perhaps the directness is understood with regard to the nature of our minds.
• The aim is to describe God's view of human's view. What is the fullest experience of the human view? How does an unrestricted view experience a view that can't escape itself?
• In my account, I am attempting to express God's view of a human's view. By human I mean myself and all whose perspective I might possibly admit. I am thus attempting to take up and make available the Absolute complete potential of my perspective.
• I have my own human view, but I am attempting to take up God's view. How can I take up God's view directly rather than through my own view?
• This is possible if my view and God's view coincide. This may depend on factors beyond my control. Yet I may position myself with regard to such factors to enable such coinciding to the extent that I am able to control. Even so, on what basis may it be that indeed my view and God's view coincide?

Priimame Dievo požiūrį, kad mūsų ir jo žvilgsniai sutaptų

• We take up God's view because that opens up a vantage point that he might take up so that our views might coincide. And by taking up, alternatively, his view upon our view and ours upon his, ever deeper, the idea is that we do not diminish or close our view at all, but instead enrich it by exposing it to God's and our view through it. Finally, the Other is very important as the vehicle for shared understanding, in that the way that we treat others is the way that God may treat us, as we allow God to use us as a vehicle in reaching out to others. We may not be absolutely transparent like God, but yet we might be transparent for the purpose of him reaching out to others. And this transparency may be what is relevant in our view coinciding with God's.''

Dievui rūpi, kad jo požiūris būtų prieinamas visiems kitiems

• The main idea in all of this, perhaps, is how God makes available his Godly perspective to all of those beyond him, which is an increasing challenge until it reaches the stretching point. In this sense God shares perspective, and even more, goes beyond that to all those who might position themselves for his perspective - and through them others may be reached just as through him - it starts from them as it did with him.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė grindžia suvokimo lygmenis

• Therefore we have all, any, a and no perspectives. These are four increasingly focused LevelsOfUnderstanding. Understanding is the keeping separate of Concepts. (A concept is that which is with itself). It is also the distinction of one perspective (anything) upon another perspective (everything) (and of that perspective from slack). (To have a perspective is to go beyond oneself). This allows for a sequence of ever deeper (ever closer) Scopes which may be shared. Love is the sharing of a scope. We therefore have a sequence of ever deeper levels of love. They ground the ever greater Independence of the one who is loved (and understood): Self, Other, God. At the fourth level, LoveGod, God's view and human's view coincide (love absolutely) regarding the Good, so that both share the same view of God's view of human's view of God's view of human's view. All of the Structure that I am aware of rests in one of these four levels.

Iš Neįsivaizduojamumo į Neapibrėžtumą

Paskira galimybė išeidama iš savęs už savęs veda iš neįsivaizduojamumo (savo Dievo) į neapibrėžtumą (Dievą apskritai).

Iš Kito į Dievą

• Raktas pereinant iš Kito į Dievą: Dievas nebūtinai geras. Mano gyvenimo lygtis.
• Iš Kito (tarpe, neįsivaizduojamumo) kyla Tu (sąsajoje, įsivaizduojamume).

Išėjimas už savęs iš savęs

• Suvokimo lygmenys
• Netroškimai Atjautos

Išėjimas už savęs iš savęs yra:

• Žmogaus veikla

Įsisavinimas Dievo meilės

• Dievo ir kitų meilė mumyse sužadina sąmoningumą bet mums tenka meilę įsisavinti (šešerybės atvaizdais), išvystyti meilės įgūdį, tad atisakyti savo požiūrio, sąmoningumo, priimti įsakymą mylėti besąlygiškai, rinktis žiūrėti su Dievu, su įstatymu.
• Dievo valia yra mūsų laisvė, kad teisingai pasirinkimais - rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu - savo laisvę įamžintumėme dorybėmis - nuoširdumu, viltimi, drąsa.
• Dievo valios vykdymas: Žmogus nežinojimu išeina iš susikalbėjimo: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.

Atsiplėšimas, atsisakymas savęs, savo sąmoningumo

• atsiplėšimas nuo savo vaizduotės
• Asmenys atsiplėšia nuo savęs.
• Visi žinojimai, sprendimai, dorovės, teisybės palaiko sąmoningumo atsisakymą teisinga bendryste, teisingais pasirinkimais. O tai išryškina mūsų laisvę, mūsų pasirinkimų svarbą.

Ėjimas link Dievo, pasirinkimas Dievo vietoj savęs

• Išejimas už savęs link Dievo
• Asmenys eina iš meilės link Dievo.
• Asmuo išeina už savęs išsirinkdamas Dievą vietoj savęs. Tokiu būdu asmuo išverčia Dievo išėjimą už savęs, užtat Dievo nebūtinumu grindžia Dievą ir jo būtinumą.

Ribos perėjimas

• išėjimas už savo ribų (transcendentaliai), tačiau tai išgyvename bręsdami, besimokydami, patirdami, atsiliepdami.

Suėjimas su Dievu

Atsisakome savęs dorove. Netroškimais išgyvename dorovės klausimus kūnų 6+0=6, protu 6+1=-1, širdimi 6+2=0, valia 6+3=1. Dorovė savaime iškyla aštuongubame kelyje trimis protais derinant žmogaus ir Dievo valios santykius. Galime plėsti dorovės apimtis, iš valios į širdį, protą, kūną, atitinkamai atsisakant sąmoningumo, sąmonės, pasąmonės. Tuomi atsisakome savo kertinės vertybės, kuria gyvename netiesiogiai, taip kad teisingai susiderinus galime tiesiogiai gyventi kūnu, tiek pasąmonės trimis poreikiais, tiek sąmonės trimis poreikiais, atskirai, visais atvejais pasirenkant Dievą vietoj savęs.

Dievui išeinant už savęs, Dievas atveria aplinką žmogui, kuriame žmogus iškyla.

• Meilės mokslas sustato neapibrėžtumą, apibrėžtumą, įsivaizduojamumą, neįsivaizduojamumą, kuriais grindžiamas susikalbėjimas.

Žmogus išeina už savęs iš savęs į Dievą

• Žmogus išeina už savęs šešiomis atjautomis, kuriais trokšantis Dievas atjaučia mus netrokštančius. Taip mes atsisakome savo sąmoningumo, jį įprasminame. Kartu išvyniojame savo ir Dievo nelygiavertį santykį, jį suprantame ir išgyvename ne savo kampu - susikalbėjimu, o Dievo kampu - jo suvokimu. Taip išsiplečiame iš valios, kur mums paprasčiausia vadovautis Dievu, į kūną, kur mums tai sudėtingiausia.
• Žmogus išmoksta atjausti Dievą. Tai vyksta suvokimo lygmenimis, pradedant susikalbėjimu ir baigiantis suvokimu.
• Yra papildiniai padalinimų, gyvybės lygties, kuriais žmogus gyvena, išeina už savęs į Dievą.

Žmogus atsisako neįsivaizduojamumo, įsivaizduojamumo, apibrėžtumo ir susitelkia į neapibrėžtumą, tad į Dievą.

• Susikalbėjimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas
• Bendras suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas
• Savęs suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas
• Suvokimas: Neapibrėžtumas

Susikalbėjimas	paklusnumas (pasakojimui), tikėjimas (įvardijimui), rūpėjimas (pagrindimui)	Dievo valia	6+3=1	meilės mokslui
Bendras suvokimas	jauduliai (atvaizdams), jausmų matai (aplinkybėms)	gera valia	5+3=0	žinojimo rūmams
Savęs suvokimas	dvejonės (padalinimams)	išmintis	4+3=7	išgyvenimo apytakai
Suvokimas	poreikių tenkinimas (be atjautos)	amžinas gyvenimas	3+3=6	Dievo šokiui

Žmogus gyvena Dievu

• Gyvenimas Dievu vyksta dviem kryptim. Keturiose apimtyse netroškimų tenkinimų atsiliepimais renkamės Dievą vietoj savęs, taip pat gyvename plačiau, dalykiškiau, kūniškiau, nuo Dievo valios (meilę netobulam) į amžiną gyvenimą (Dievas nebūtinai geras).

Susikalbėjimas

• Susikalbėjimas yra tas lygmuo iš kurio galime atsisakyti savęs, savo sąmoningumo, o tai vyksta pokalbiais, prasidedančiais Kitu - kai save suprantame kaip Kitą Dievo akivaizdoje - tasai Kitas gali mokytis iš Tavęs, Manęs, Dievo atjautomis - tada yra įmanoma atjauta.
• Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė. jų bendrystė.

Kai žmogus grįžta pas Dievą, prasideda susikalbėjimu - sąmoningumu būkle - ilgiausia žmogaus ir Dievo požiūriu grandine. Atsisakome savęs trumpindami grandinę:

• Sąmonė - bendru suvokimu
• Pasąmonė - savęs suvokimu
• Mūsų nėra - suvokimu - žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį

Sąmoningumo atsisakymas

• Žmogaus išgyvenimo apytaka išsako kaip žmogus išgyvena atkarpą, kuri prasideda sąmoningumu ir baigiasi sąmoningumo atsisakymu. Ir panašiai gal su visu gyvenimu. Gal tai vyksta fraktaliniu būdu. Gal už mūsų yra dar didesnė fraktalo atkarpa, kurios pilnai neįsisąmonijame, kuria gyvename amžiną gyvenimą. Visuose lygmenyse gyvename tarpe tarp sąmoningumo ir jo atsisakymo ar praradimo, mūsų įsijungimo į gyvenimą, mūsų sąmoningumo paaukojimo.
• Žmogus prasideda, įsijungia būtent trejybės ratu, būtent tai yra sąmoningumo santvarka. Tiktai toje santvarkoje žmogus išeina už savęs suveikiant, pereinant į kitas būsenas, kitus suvokimus, galiausiai visiškai atsisakant savęs.
• Žmogaus gyvenimas Dievu. Vertybių septintu poreikiu žmogus yra saugomas Dievo bet ne Dievas. O poreikių septintu poreikiu žmogus priima dievystę gyvendamas, besirūpindamas kitu, tad Dievu.
• Sąmoningumo atsisakymas baigiasi vienumu, kad priimame vienumą su kitais. Vienumo mokslas, meilės mokslas išsako visumą šito, kaip tai vyksta.
• Žmogus gyvena santvarkoje, tos pakopos jau nusakytos. Tad jis turi šešis būdus kaip kopti atgal, iš vieno lygmens į kitą. Tai yra šeši asmenų pokalbiai tarp jau nubrėžtų asmenų. Taip atrodo iš šalies 4+6. O kuris išgyvena tai supranta kaip 4+4. O Dievas išgyvena Dievo trejybe.
• Kiekviename moksle yra šitos sandaros ir jų išpildymas keičiasi su kiekvienu mokslu, vis nauju požiūriu.

Keturi netroškimai

• Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.
• Žinojimas išeina iš savęs link Dievo į bendrystę, bendruomenę, bendrą reikalą, bendrą žmogų Mes.

Žmogaus netroškimai išsako tai, kas atitinkame moksle yra pirm santvarkos.

Netroškimus išgyvename trimis protais

• Pasąmonė tiesiogiai išgyvena netroškimą (pavyzdžiui, abejonę)
• Sąmone atliepiame netroškimą, tai atsakas (pavyzdžiui, dvejonė)
• Sąmoningumu taikome Dievu arba savimi, tad renkamės, gyvename išmintimi (pavyzdžiui, širdies tiesa)

Septynerybę, kaip kad ir kitus padalinimus, galime nuojauta apžvelgti. Tačiau mums neįmanoma apžvelgti aštuonerybės aštuonių požiūrių nes susiduriame su priešingybe, tad nulybe. Visgi, netroškimais galime išgyventi, nuojauta apžvelgti šiuos aštuonis požiūrius tam tikroje apimtyje. Užtat yra keturi netroškimai. Apimtys išsako ką aprėpia joks požiūris - nieką, vienas požiūris - kažką - pasąmone, du požiūriai - betką - sąmone, ir trys požiūriai - viską - sąmoningumu. Tad apimtys išsako protų ribas. O laisvumo atvaizdai išsako išėjimo už savęs kryptį - Dievas išeina už savęs troškimais, didėjančiu laisvumu, o žmogus išeina už savęs žinojimu, mažėjančiu laisvumu. Žmogus išeidamas už savęs susiranda Dievo išeities tašką, išmoksta gyventi Dievu - tobulumu už žmogaus ir tapatumu žmogaus gelmėse.

Pradžia: valios netroškimai. Žmogus gali save parengti nes kūno netroškimais jis gyvena nesąmoningumu, o tai pabaiga. Gyvenimo prasmė yra šio sąmoningumo atsisakymas, išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniais požiūriais, dorybių išvystymas, suskambėjimas teigiamais jausmais.

• Poreikiai: Lygiagretiškumas.
• Dvejonės: Visi trys protai sustatyti į vieną. Sąmonė (požiūris) išgyvena pasąmonę (padėtį), o sąmoningumas jas surikiuoja.
• Jauduliai: Pasąmonė (kas žinoma, praktika, mumyse) ir sąmonė (kas nežinoma, teorija, už mūsų) sulyginami sąmoningumo, kuris renkasi kur nubrėžti ribą.
• Vertybės: Visi trys protai veikia savarankiškai klausimais - koks, kaip, kodėl.

Netroškimai grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės 0, 1, 2, 3 laidais, požiūriais.

• Kūnas: lygiagrečios trejybės, kaip su besąlygiškumu?
• Protas: sąmonė žiūri į pasąmonę
• Širdis: pasąmonė žiūri atgal į samonę (dvejystės požiūris)
• Valia:

Kiekvienam netroškimui yra atliepimai, kuriuos galima pritaikyti sau arba Dievui. Aštuongubame kelyje tie pritaikymai sueina.

• Poreikių tenkinimus galima taikyti sau arba Dievui (teiginiais "Aš esu...")
• Abejones atliepiame dvejonėmis, į kurias galime atsakyti (pasąmonės) pasaulio tiesa arba (sąmonės) širdies tiesa.
• Lūkesčius atliepiame jauduliais, kuriuos galime atliepti gėrio kryptimis, iš gėrio taipogi į gėrį.
• Vertybes atliepiame tyrimais, kuriais deriname savo valią ir Dievo valią, save ir Dievą.

Protas, širdis, valia turi kažkiek dvasios. O kūnas neturi.

Sąmoningėja suvokimas

• 3+3=6 suvokimas poreikiai
• 4+3=-1 savęs suvokimas abejonės
• 5+3=0 bendras suvokimas lūkesčiai
• 6+3=1 susikalbėjimas (atskyrimas) vertybės, sąmonės atskyrimas

Vienumo lygmenys

Iš keturių vienumo lygmenų, panašu, kad žmogaus požiūriu grįžtama į Dievo požiūrį pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, taigi, plėtojant atvirkščiai kaip Dievas. Tad meilės mokslas pagrįstas susikalbėjimu, Dievo ir žmogaus valių susistatymu. O baigiasi Dievo šokiu, suvokimu, mūsų poreikiais, kad Dievas yra savarankiškas, tad būtent jisai yra visko šaltinis.

---

---

Žmogus išsilaisvina iš savo vaizduotės suvokdamas, kad yra kažkas daugiau, pripažindamas Neįsivaizduojamąjį.

Atjautos

Atjautomis žmogus savo pasaulėžiūra, savo požiūriu, savo netroškimais, išgyvena Dievo pasaulėžiūrą, Dievo požiūrį, Dievo troškimus.

Atjautomis žmogus grindžia ne tik išgyvenimo apytakai bet ir visiems mokslams bendrą santvarką.

Atjautomis žmogumi iškyla Dievo Dievo galimybė. Dievas gali atjausti žmogų. Žmogus gali turėti Dievą. Tad Dievas gali turėti Dievą.

• Dievo Dievas iškyla, tampa geras. 6 blogumo gerumai (poros), 4 gerumo gerumai (šaltiniai). Gerumas neigia 4 šaltinius.
• Gerumu 4 savybės išverčiamos į 4 šaltinius. O 4 šaltiniai kyla iš 6 porų (išvertus).

Atjautomis reiškiasi ne Dievo lygmuo, o tas lygmuo į kurį Dievas įsijaučia.

• Apibrėžtumas reiškiasi proto dvejonėmis, tad padalinimais
• Įsivaizduojamumas reiškiasi širdies jauduliais, tad atvaizdais ir aplinkybėmis
• Neįsivaizduojamumas reiškiasi valios klausimais, tad trimis kalbomis

Dievo trejybe pakeičiame tris protus. Gyvename Dievo trejybe, ne trimis protais. Gyvename mokslu, atjautomis.

• Gyventi pasąmone - Dievu Tėvu - padalinimais - viena valia - Aš
• Gyventi sąmone - Dievu Sūnumi - atvaizdais, aplinkybėmis - dviem valiomis - Tu
• Gyventi sąmoningumu - Dievu Dvasia - trimis kalbomis - trimis valiomis - Kitu

Aš išgyvenu trejybę, jos pagrindu trimis protais, trimis veiksmais. O Dievas auga Mumis, kuria Mus, aštuonių padalinimu ratu. Palyginti su medicinos ratu. Atjauta atsisakome savo trejybės, priimame Dievo trejybę.

Valios išraiškos

• Šeši santykiai tarp septintųjų požiūrių yra šešios valios išraiškos.
• Valios išraiškos yra keturių pakopų poros, pasireiškiančios septintaisiais požiūriais. Jas grindžia netroškimų atjautos. Dievas atjaučia troškimais, nuliniais požiūriais. Valios išraiškos išsako, kaip mes kitais išgyvename tą Dievo atjautą.

Šeši atvaizdai

• Keturi netroškimai išreiškia subliuškiančią aštuonerybę keturiose apimtyse
• Aštuonerybė ir padalinimų ratas
• Žmogus kai grįžta link Dievo, grįžta atjautomis. Kai grįžta iš Kito, grįžta kalbomis, (požiūriais į požiūriais į požiūrius), tai pakankami palaida. Kai grižta iš Tavęs ar Manęs yra statiška ir pati statiškiausia (požiūrių išsakyta) yra padalinimai.

---

---

Trys kalbos

Trys kalbos išplaukia iš Dievo ir žmogaus valias derinančio aštuongubo kelio.

Kalbos išplaukia iš susikalbėjimo. Pradedame čia ir kalbą išverčiame į kitą suvokimo lygmenį. Taip atsisakome sąmoningumo.

• Pagrindimas veda į bendrą suvokimą.
• Įvardijimas veda į savęs suvokimą (pasakom sau žodį).
• Pasakojimas veda į suvokimą.

O gal atvirkščiai.

• Pasakojimas grindžia tarpusavio santykius ir susikalbėjimą.
• Įvardijimas grindžia sąvokas ir bendrą suvokimą.
• Pagrindimas grindžia savęs suvokimą.

Gyvenimas Dievu yra suvokimas, tai amžinas gyvenimas.

Dievo savybes išreiškia suvokimo lygmenys:

• Amžinas gyvenimas - suvokimas
• Išmintis - savęs suvokimas
• Gera valia - bendras suvokimas
• Dievo valia - susikalbėjiams

Jeigu glaustai, vienu kampu, susikalbėjimu, gyventi amžinai reiškia vykdyti Dievo valią. Vienu kampu susitelkiama kartu su Dievu į Kitą.

Dviem kampais, bendru suvokimu, gyventi amžinai reiškia gyventi gera valia. Tai reiškia kalbėti iš gerumo ir kalbėti į gerumą. Šia prasme viską žinoti tai yra viską priimti į save, o gražiai taikyti, tai reiškia kažką duoti iš savęs. Dviem kampais susitelkiama į Tave bendru žmogumi esančiu tiek Manyje, tiek už Manęs.

Trimis kampais, savęs suvokimu, gyventi amžinai reiškia gyventi išmintimi, tai reiškia gyventi trejybės ratu, vis naujai nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Susitelkiama į Mane, į save. Vaikystėje užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Išmintis yra visko žinojimas. Tačiau neužtenka nusistatyti, reikia tą žinojimą vykdyti gražiu taikymu. O toliau reikia pasitikrinti, reikia liudyti pasekmes to taikymo, tad reikia grįsti tolimesnį žinojimą.

Viską žinoti, tai reiškia

• turėti bendrą vaizdą visumos,
• taip pat sugebėti apsiimti bet kuriuo paskiru klausimu, jį prasmingai sustatyti ir išspręsti, ir grįžti prie bendro vaizdo, jį papildyti ir praturtinti nauju atsakymu.

Žinojimą gražiai taikyti, tai reiškia

• puoselėti šviesuolių bendrystę, kurioje
  • atsiremiame į Dievą už santvarkos,
    • suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas,
      • tad renkamės ne savo valią, o Dievo valią
        • tad gyvename ne šiuo gyvenimu ir Dievo gerumu, o amžinu gyvenimu, amžina branda,
          • užtat mes amžinai bręstame
            • užtat Dievas bręsta.

O ta branda vyksta mums papildant bendrą vaizdą vis naujais paskirais išsiaiškinimais, ir ta papildymo galimybė yra esminė, nes prijungia suvokėją, ir tuo remiasi visko žinojimas, visų tyrimų plėtojimas.

Keturiais kampais, suvokimu, gyventi amžinai reiškia Dievą priimti kaip savo Dievą. Dievo lygmenis, jo išėjimo už savęs pakopas, nusako ketverybė, asmenys. O mūsų Dievą nusako dvasios požiūrio lygtis.

Žmogus tiria gyvenimą Dievu

• kaip gyventi Dievo savybėmis?
• kaip žmogus supranta gyvenimą Dievo savybėmis?
• kaip žmogus supranta suvokimo lygmenis?
• kaip žmogus supranta Dievo turėjimą: dvasios tapimą žmogaus Dievu, gyvenimą trejybės ratu, savo ir Dievo kampus, Dievo valios vykdymą
• Dievo atsiskleidimo klodus: Dievą, viską, troškimus, meilę
• atsiliepimais į netroškimus, kuriais renkasi tarp Dievo ir savęs: teiginiais "Aš esu...", širdies tiesomis, gėrio kryptimis, aštuongubu keliu

Sąvoka: Gyventi Dievu

Yra Dievas už mūsų, yra Dievas mūsų gelmėse ir yra Dievas plazdenantis tarp mūsų kuomet mes savyje išryškiname ribą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse, ir taip pat šią ribą išryškiname kituose, taip kad Dievas šokinėja tarp mūsų, mums įsijaučiant ir atsitokėjant.

Būdai gyventi Dievu

Dievu gyvename

• mylėdami
• rūpindamiesi
• būdami neabejingais
• gyvendami gera širdimi (Dievu už mūsų kuris mūsų gelmėse)
• gyvendami gera valia (Dievu mumyse, bendru žmogumi, su kuriuo susitapatiname)
• klausdami klausimus

Būti Dievo tyrimo priemone

• Puoselėti Dievo tyrimą: Kaip žmonėms labiau vienas kitą mylėti?
• Leisti Dievui gyventi manimi, pavyzdžiui, leist jam daryti gerą manimi.
• Bendrauti su Dievu per nežinojimą.
• Gyventi Dievo kertine vertybe - meile.

Ugdyti pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą.

• Ugdyti pasąmonę.
  • Puoselėti pasąmonę, kad jinai dieviškai gyventų, taip kaip Dievas norėtų.
  • Puoselėti prasmingą poilsį.
  • Gyventi sveikai.
• Ugdyti sąmonę.
  • Gyventi turiningai.
  • Bandyti gyventi taip, kaip Dievas gyventų manimi.
  • Laikytis Dievo įsakymų, tiek teigiamų - ką daryti, tiek neigiamų - ko nedaryti.

---

Yra septynios dorovės tyrimo pakopos. Tirdamas dorovę susiduriu su šiais klausimais:

• Kas yra dorovė?
• Kokia dorovės esmė?
• Kaip išgyvename dorovę?
• Kokius pasirinkimus išgyvename?
• Kuris pasirinkimas esminis?
• Kaip dorovė grindžia sąmoningėjimą?
• Kaip išgyvenimais susiveda sandaros?

Dorovės tyrimo lygmenys atspindi suvokimo lygmenis, jų raidą, žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę, išėjimą už savęs iš savęs.

---

Dievo šokio išdavos	Žmogus	Elgesys	Dorovės ištakos	Dorovė	Dorovės ratas	Viena

---

---

---

---

---

• Svarbu žinoti kur Dievas mūsų ieško, kad mes, pasiklydę, galėtumėme būtent ten jo laukti.

Išėjimas už savęs - suvokimo lygmenys

• neišgyvenant, o žiūrint iš šalies, suvokimmu: 4 pakopos
• išėjimą už savęs išgyvename susikalbėjimu, esme, vienumu
• Troškimai grindžia suvokimo lygmenis, taip pat atjautas.
• Susikalbėjimas vyksta dviem laidais. Sąmonės sąvokomis galime bendrauti tačiau jas suprasti galime tiktai pasąmonės atjauta, sąmoningumo dėka.
• Rūpėjimu pereiname iš suvokimo į savęs suvokimą.
• Tikėjimu pereiname iš savęs suvokimo į bendrą suvokimą.
• Paklusimu pereiname iš bendro suvokimo į susikalbėjimą.

Žmogus gyvena Dievu gyvendamas Dievo savybe: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia.

Dievo valią vykdome atsisakydami savasties, kaip tarpo, įsisavindami Dievą kaip požiūrį.

• Sąmoningumo atsisakome priimdami teisingus įpročius, išorinius požiūrius įsisavindami vidiniais požiūriais, vykdydami Dievo valią. Atsisakome vis artimiau priimdami Dievą:
  • Keturiais kampais suvokiame, iš šalies, kaip prisiimame Dievą, kaip Dievas tampa mūsų Dievu. Nieko neatsisakome.
  • Trimis kampais pasikliaujame Dievu išgyvendami trejybės ratą. Atsisakome savo pasąmonės.
  • Dviem kampais priešpastatome Dievo ir mūsų išėjimus už savęs. Atsisakome savo sąmonės.
  • Vienu kampu vykdome Dievo valią gyventi amžinai. Atsisakome savo sąmoningumo.
• Ketverybę grindžia esmės klodų lygtis: esmė yra dvasios sandaros atvaizdų vieningumas. Grindžia amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atskyrimą, suvokimą.
• Trejybę grindžia asmuo sustatantis besąlygiškumą-sąlygiškumą, nepaneigiamumą-paneigiamumą, nešališkumą-šališkumą. Grindžia išmintį, visko ir laisvumo atskyrimą, savęs suvokimą.
• Dvejybę grindžia ...?
• Vienybę grindžia ...?

Požiūrio atsisakymas

• Esmė yra atsisakyti požiūrio, o tai įvykdome sąmoningumu.

Nulybės atvaizdai nusako Dievo išėjimas už savęs į save, trejybės atvaizdai nusako žmogaus išėjimą už savęs iš savęs

• Pastovumas nusako Dievo santykį su savimi, tad jo savastį, kuria Dievas išeina už savęs į save, tuo tarpu paieška žmogus išeina už savęs iš savęs. Ši paieška yra suvokimo raiška (vaikui ir tėvui ieškant vienas kito), būtent bendro suvokimo, kurį pranoksta susikalbėjimas. Tad nulybės atvaizdai yra kartu suvokimo lygmenų supratimo pagrindai.
  • Suvokimas - būtina, tikra, galima
  • Savęs suvokimas - daiktas, eiga, asmuo
  • Bendras suvokimas - vienis, visybė, daugis
  • Susikalbėjimas - buvimas, veikimas, mąstymas

Atsiremiu į savo vaizduotės ribas

• Viską žinau susipažindamas su savo vaizduotės galimybėmis, su jos ribomis, ką jinai gali ir negali įsivaizduoti, tad su savo požiūrių sandaromis. Viską įsivaizduoju ryšiais, sandarų atvaizdais, požiūriais į požiūrį, tad Tavo kampu.
• Žinojimą gražiai taikau pranokdamas savo vaizduotę, gyvendamas, atsiremdamas ne į tai ką galiu įsivaizduoti, o į tai ko negaliu įsivaizduoti, tad į Kito kampą.

Iš meilės mokslo atgal į žinojimo rūmus

• Mąstydavau apie išsivertimų ratą, kuriuo išsivystoma apytakų klausimais ir grįžtama atgal apytakų atsakymais. Atsakymus galėtų sustatyti netroškimai atjautomis.
• Meilės mokslo išsivertimu grįžtame priešinga kryptimi susiderinus valioms. Tad kiekvieną apytaką galima naujai suprasti kaip atveriančią galimybę išlipti iš vaizduotės, žengti į pirmesnę apytaką link Dievo.
• Amžina branda, tai žmogaus kaip instrumento tobulėjimas.
• Sąmoningas gyvenimas yra rašmenų sekos raiška. Sieja žinojimo rūmų sąmonės medį ir pasąmonės tinklą. Laike išsivysto, brandina, tobulina, auga, ir taip amžinybėn suderina du tobulumus ir jiems ta amžina branda prilygsta.
• Pertvarkymai parodo santvarkų tarpų lygiavertiškumą, porų lygiavertiškumą.

Gyventi išmintimi

• Gyventi tiesa = gyventi Dievo išmintimi