Štai juodraštis pranešimo, kurį parašiau: Kūrybos prasmė ir meno taisyklės Kaip meno taisykles pritaikyti vaizduojant vertybes? Darbai
Kūrybos prasmė ir meno taisyklės Glaustai
Išsamiau Noriu nesutikti su teiginiu, "Mene taisyklių nėra". Trumpai brėžiniu apžvelgsiu, kaip kūrėjai ir mąstytojai yra pasisakę šiuo klausimu. Duosiu pavyzdžių taisyklių, kurių prisigaudžiau ir kurias taikau, kaip savamokslis menininkas. "Nedaryk jokių klaidų", tai yra, niekados nenaudok trintuko. "Paišyk ilgiausiomis, drąsiausiomis linijomis." "Naudok ryškias spalvas." "Rudos ir pilkos nepripažink, tai ne spalvos." Toliau, savaip apibrėšiu žavesį, kūrybą ir meną. Žavesį sulyginsiu su išmintimi, ar tiksliau, jį nusakysiu, kaip išminties jausmą. Tai vienas iš keturių Platono valstybės vertybių (išmintis, drąsa, susivaldymas, teisingumas). Aiškinsiu, jog šios vertybės supina trejybę (B būti, V veikti, M mąstyti) ir ketverybę (3-kodėl, 2-kaip, 1-koks, 0-ar). Jas galima trejybe "pasukti", tai yra, permutuoti, taip išvedant dvi kitas vertybių sistemas, viena iš kurių yra Šv.Pauliaus (meilė, viltis, tikėjimas, ištikimybė). Taigi:
Šios santvarkos išsako gyvenimo prasmę. Sąmoningiausias yra jausmas, jisai gyvenime skiria teigiamą ir neigiamą. Jausmai praeina, o prasminga įamžinti tai, kas teigiama, kas galėtų kauptis ir vystytis toliau. Jausmai įamžinami dorovėmis, kurias įsivaizduoju tarsi mūsų sielos skrynioje įamžintas, įprasmintas akimirkas. Teigiu, kad dorovės, kaip antai drąsa, neturi priešingybių. Tai yra, bailus žmogus tėra mažiau drąsus, jame irgi yra nors kiek drąsos. Tuo tarpu, tai kas mažiau žavu nėra labiau bjauru. Teigiu, kad tarp drąsos ir bailumo nėra nulio, kaip kad yra tarp žavesio ir bjauresio. Nesame jautrūs drąsos ir bailumo skirtumams, kaip kad esame žavesiui ir bjauresiui. Gyvenimo tikslas yra vertybes įsisavinti. Išorinį požiūrį, kaip antai teisingumą, įsisaviname vidiniu požiūriu - susivaldymu. Tokiu būdu ruošiame save. Kada paskui gyvenime įsijausime, išgyvensime jausmą, tada valingai suveiksime, taip kad jausmas įsiamžins dorove. Taip brandiname savo asmenį, išvystome savo būdą. Taip žmogus ruošiasi, o Dievas tatai įprasmina. Žavesys tad yra mūsų aplinkos savybė palaikanti mūsų visų brandą. Ko turiningesnis mūsų aplinkos žavesys, to labiau galimybių turime įsitikinti, jog prasminga įsisavinti vertybes. Toliau, išsakysiu, kaip suprantu kūrybą, meną ir jų taisykles. Atsiremsiu į architekto Christopher Alexander "derinių kalbos" teoriją. Jisai gvildeno, kodėl vienuose pastatuose jaučiamės gyvi, o kituose, ypač šiuolaikiniuose, negyvi? Jisai pastebėjo, jog mūsų laikais pastatai yra smulkmeniškai nubrėžiami ir paskui bilekur nudrėbiami. Tuo tarpu senovėje pastatai buvo plėtojami deriniais, tai yra, pagal vietoje pritaikomas gaires. Pavyzdžiui, siektina, jog kiekvieną kambarį apšviestų langai iš dviejų pusių. Pirmiausiai vietoje spręsdavo stambiausius klausimus, kur pastatyti namą, kaip jį nukreipti, kaip išdėstyti ir toliau spręsdavo vis smulkesnius klausimus, netikėtai iškylančius, vis atsiremiant į nuojautą, kaip jaustųsi geriau, jaukiau, pilniau, sveikiau, laisviau... Deriniai derina veiklą ir tvarką. Pasikartojanti veikla iššaukia erdvinę tvarką, o tvarka lemia veiklos galimybes. Pavyzdžiui, indus galiu vieną kartą plauti, kaip tik noriu, bet jeigu kasdien plausiu, tai švarus vanduo atsiras aukščiau, nešvarų kaupsiu žemiau, muilas bus po ranka ir t.t. Kūryba yra tai, kaip veikla iššaukia tvarką. Ji turi būti nors kiek nepriklausoma nuo tvarkos, tad kilti iš dvasios. Tačiau žodžiais "menas" ir "menininkas" turime mintyje nevienkartinę, o pasikartojančią kūrybinę veiklą, netgi pragyvenimo šaltinį ar pašaukimą. Meną tad laikau kūrybą iššaukiančią kūrybą, tai yra, menas vyksta kūriniais, kuriais ugdome save bręsti kūrėjais, vis laisvesniais, gyvybingesniais, dvasingesniais. Meno taisyklės tai ir yra tie "deriniai", tos gairės. Jos turi derinti kūrėjo veiklą ir kūrinių tvarką, kaip kad susivaldymas deri su teisingumu. Jos turi būti taikomos vietoje. Užtat jos turi būti ganėtinai lankščios ko ryškiau pagauti ir išlaikyti mūsų žavesio jausmą. Tada jos mus padrąsins kurti vis drąsiau. Taip kuriame savo amžiną gyvenimą, įsijungiame į jį. Pabaigai pristatysiu būdą, kaip duomenų pagrindu tirti šiuos reiškinius. Duosiu pavyzdžių iš savo knygutės paveikslėlių. Palyginsiu, ką tikėjausi išreikšti savo meno kūriniais kada juos kūriau, ir ką jie man dabar pavaizduoja knygutėje. Iškyla semiotiniai daugiaprasmybės matai. Pavyzdžiui, paskiras batas gali vaizduoti batus aplamai, priemonė - eigą ar darbą, esantis - nesantį; tikrumas - sąlygiškumą. Save išsakydamas galiu klibinti tave. Menininkas žaidžia tokiais matais ir bando juos nutaikyti, jais sėkmingai sužaisti, išsisakyti, atsiverti ir atverti, pagal sugebėjimus. Papildomai
Mene taisyklių nėra... įvairūs požiūriai "Grožio sureikšminimas" (Šešerybė - internalizavimas - grožis/išmintis) Meno reikšmės klausimuose sudėtinga prieiti prie to, ką kūrėjas norėjo tuo pasakyti. Mano atvejo privalumas:
Mintys Pagrindinė mintis: Daugiaprasmybė tiksluose atsispindi kūrinio turinyje? Daugiaprasmybė išreiškia tarpą. Nevaržyti mąstymo - tai būti Dievo būsenoje, priimti jo išeities tašką. Žr. Paroda, Juodraštis?, 201401 Juodraštis Kūrybos prasmė ir meno taisyklės 3,5 puslapio, 12,000 ženklų, Straipsnis, Skaidrės, Meno taisyklių lapas Kaip meno taisykles pritaikyti vaizduojant vertybes? Kūrybos prasmė ir meno taisyklės Glaustai
Išsamiau Noriu nesutikti su teiginiu, "Mene taisyklių nėra". Trumpai brėžiniu apžvelgsiu, kaip kūrėjai ir mąstytojai yra pasisakę šiuo klausimu. Duosiu pavyzdžių taisyklių, kurių prisigaudžiau ir kurias taikau, kaip savamokslis menininkas. "Nedaryk jokių klaidų", tai yra, niekados nenaudok trintuko. "Paišyk ilgiausiomis, drąsiausiomis linijomis." "Naudok ryškias spalvas." "Rudos ir pilkos nepripažink, tai ne spalvos." Toliau, savaip apibrėšiu žavesį, kūrybą ir meną. Žavesį sulyginsiu su išmintimi, ar tiksliau, jį nusakysiu, kaip išminties jausmą. Tai vienas iš keturių Platono valstybės vertybių (išmintis, drąsa, susivaldymas, teisingumas). Aiškinsiu, jog šios vertybės supina trejybę (B būti, V veikti, M mąstyti) ir ketverybę (3-kodėl, 2-kaip, 1-koks, 0-ar). Jas galima trejybe "pasukti", tai yra, permutuoti, taip išvedant dvi kitas vertybių sistemas, viena iš kurių yra Šv.Pauliaus (meilė, viltis, tikėjimas, ištikimybė). Taigi:
Šios santvarkos išsako gyvenimo prasmę. Sąmoningiausias yra jausmas, jisai gyvenime skiria teigiamą ir neigiamą. Jausmai praeina, o prasminga įamžinti tai, kas teigiama, kas galėtų kauptis ir vystytis toliau. Jausmai įamžinami dorovėmis, kurias įsivaizduoju tarsi mūsų sielos skrynioje įamžintas, įprasmintas akimirkas. Teigiu, kad dorovės, kaip antai drąsa, neturi priešingybių. Tai yra, bailus žmogus tėra mažiau drąsus, jame irgi yra nors kiek drąsos. Tuo tarpu, tai kas mažiau žavu nėra labiau bjauru. Teigiu, kad tarp drąsos ir bailumo nėra nulio, kaip kad yra tarp žavesio ir bjauresio. Nesame jautrūs drąsos ir bailumo skirtumams, kaip kad esame žavesiui ir bjauresiui. Gyvenimo tikslas yra vertybes įsisavinti. Išorinį požiūrį, kaip antai teisingumą, įsisaviname vidiniu požiūriu - susivaldymu. Tokiu būdu ruošiame save. Kada paskui gyvenime įsijausime, išgyvensime jausmą, tada valingai suveiksime, taip kad jausmas įsiamžins dorove. Taip brandiname savo asmenį, išvystome savo būdą. Taip žmogus ruošiasi, o Dievas tatai įprasmina. Žavesys tad yra mūsų aplinkos savybė palaikanti mūsų visų brandą. Ko turiningesnis mūsų aplinkos žavesys, to labiau galimybių turime įsitikinti, jog prasminga įsisavinti vertybes. Toliau, išsakysiu, kaip suprantu kūrybą, meną ir jų taisykles. Atsiremsiu į architekto Christopher Alexander "derinių kalbos" teoriją. Jisai gvildeno, kodėl vienuose pastatuose jaučiamės gyvi, o kituose, ypač šiuolaikiniuose, negyvi? Jisai pastebėjo, jog mūsų laikais pastatai yra smulkmeniškai nubrėžiami ir paskui bilekur nudrėbiami. Tuo tarpu senovėje pastatai buvo plėtojami deriniais, tai yra, pagal vietoje pritaikomas gaires. Pavyzdžiui, siektina, jog kiekvieną kambarį apšviestų langai iš dviejų pusių. Pirmiausiai vietoje spręsdavo stambiausius klausimus, kur pastatyti namą, kaip jį nukreipti, kaip išdėstyti ir toliau spręsdavo vis smulkesnius klausimus, netikėtai iškylančius, vis atsiremiant į nuojautą, kaip jaustųsi geriau, jaukiau, pilniau, sveikiau, laisviau... Deriniai derina veiklą ir tvarką. Pasikartojanti veikla iššaukia erdvinę tvarką, o tvarka lemia veiklos galimybes. Pavyzdžiui, indus galiu vieną kartą plauti, kaip tik noriu, bet jeigu kasdien plausiu, tai švarus vanduo atsiras aukščiau, nešvarų kaupsiu žemiau, muilas bus po ranka ir t.t. Kūryba yra tai, kaip veikla iššaukia tvarką. Ji turi būti nors kiek nepriklausoma nuo tvarkos, tad kilti iš dvasios. Tačiau žodžiais "menas" ir "menininkas" turime mintyje nevienkartinę, o pasikartojančią kūrybinę veiklą, netgi pragyvenimo šaltinį ar pašaukimą. Meną tad laikau kūrybą iššaukiančią kūrybą, tai yra, menas vyksta kūriniais, kuriais ugdome save bręsti kūrėjais, vis laisvesniais, gyvybingesniais, dvasingesniais. Meno taisyklės tai ir yra tie "deriniai", tos gairės. Jos turi derinti kūrėjo veiklą ir kūrinių tvarką, kaip kad susivaldymas deri su teisingumu. Jos turi būti taikomos vietoje. Užtat jos turi būti ganėtinai lankščios ko ryškiau pagauti ir išlaikyti mūsų žavesio jausmą. Tada jos mus padrąsins kurti vis drąsiau. Taip kuriame savo amžiną gyvenimą, įsijungiame į jį. Pabaigai pristatysiu būdą, kaip duomenų pagrindu tirti šiuos reiškinius. Duosiu pavyzdžių iš savo knygutės paveikslėlių. Palyginsiu, ką tikėjausi išreikšti savo meno kūriniais kada juos kūriau, ir ką jie man dabar pavaizduoja knygutėje. Iškyla semiotiniai daugiaprasmybės matai. Pavyzdžiui, paskiras batas gali vaizduoti batus aplamai, priemonė - eigą ar darbą, esantis - nesantį; tikrumas - sąlygiškumą. Save išsakydamas galiu klibinti tave. Menininkas žaidžia tokiais matais ir bando juos nutaikyti, jais sėkmingai sužaisti, išsisakyti, atsiverti ir atverti, pagal sugebėjimus. Papildomai
Mene taisyklių nėra... įvairūs požiūriai "Grožio sureikšminimas" (Šešerybė - internalizavimas - grožis/išmintis) Meno reikšmės klausimuose sudėtinga prieiti prie to, ką kūrėjas norėjo tuo pasakyti. Mano atvejo privalumas:
Pagrindinė mintis: Daugiaprasmybė tiksluose atsispindi kūrinio turinyje? Daugiaprasmybė išreiškia tarpą.
LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS LYGINAMŲJŲ KULTŪROS TYRIMŲ SKYRIUS LIETUVOS ESTETIKŲ ASOCIACIJA 2014 m. kovo 22 d. rengia dvyliktą respublikinę estetikos ir meno filosofijos konferenciją „MENO PSICHOLOGIJOS SĄLYČIAI SU ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA“. Konferencija vyks Kultūros tyrimų institute: Vilnius, Saltoniškių g. 58. Konferencijos Organizacinis komitetas: Pirmininkas - prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, nariai: dr. Žilvinė Gaižutytė, dr. Valdas Jaskūnas, dr. Salomėja Jastrumskytė, dr. Naglis Kardelis, dr. Arvydas Lieponius, prof. Algis Mickūnas, dr. Stanislovas Mostauskis, prof. habil. dr. Juozas Mureika, dr. Loreta Poškaitė, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Aivaras Stepukonis, dr. Kęstutis Šapoka, dr. Odeta Žukauskienė. Konferencija „MENO PSICHOLOGIJOS SĄLYČIAI SU ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA“ numato šias sesijas:
Už renginį atsakingas prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, Lyginamųjų kultūros tyrimų skyriaus vadovas. Kontaktai: mob. 8 683 49 171, el. paštas: aandrijauskas@gmail.com Konferencijos koordinatorė – Ona Gaidamavičiūtė Kontaktai: el. paštas: ona.gaida@gmail.com Prašome paraiškas su pranešimų pavadinimais ir kelių sakinių tezėmis siųsti Organizaciniam komitetui iki kovo 10 d. Iš konferencijoje perskaitytų pranešimų bus atrenkami geriausi šeštam „Estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimų tomui“, kurį numatoma išleisti 2015-2016 metais. |
201401JuodraštisKūrybosPrasmėIrMenoTaisyklėsNaujausi pakeitimai 网站 Įvadas #E9F5FC Klausimai #FFFFC0 Teiginiai #FFFFFF Kitų mintys #EFCFE1 Dievas man #FFECC0 Iš ankščiau #CCFFCC Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius |
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2014 balandžio 14 d., 10:09
|