Gvildenu | Mintys / 20160915Foucault

Pasiūliau konferencijai Galia, diskursas ir subjektas: Michelio Foucault mąstymo paradigma. Atmetė.

Foucault tiesos santvarkų apibūdinimas Maslow poreikių laipsnynu

Michel Foucault atkreipė dėmesį į tiesos santvarkas, tačiau jisai nesiryžo apžvelgti, kokių jų apskritai yra buvę ir gali būti. Šiam tikslui siūlau psichologo Abraham Maslow poreikių laipsnyną. Kiekvienam poreikiui pristatau atitinkamą jo tenkinimo būdą: gyvybės poreikį tenkiname įskibdami, saugumo - kaupdami atsargas, bendravimo - vengdami kraštutinumų, vertės poreikį - rinkdamiesi gerą vietoj blogio, laisvės - geresnį vietoj blogesnio, ir prasmės poreikį - geriausią vietoj visų kitų. Kiekvienoje visuomenėje vyrauja vienas kuris poreikis, kurį vienintelį svarsto, visų kitų sąskaita. Pavyzdžiui, Vakaruose vyrauja pokalbis apie laisvę, ar vardan jos valdžia turėtų labiau ar mažiau kištis. Tuo tarpu Lietuvoje Sąjūdžio laikais sužibėjo prasmės poreikis, juk laisvės užtektų tiek ir tiek, bet kad ji būtų mums prasminga. Šį prasmės pokalbį atvėrė naujos priemonės - tarptautiniai ryšiai telefaksais, savilaida kopijavimo aparatais, tiesioginė demokracija skambučiais į televizijos ir radijo laidas. Visgi, jį užgožė pokalbis apie laisvės poreikį. Tačiau liko viltis, kad ne tik paskiri šviesuoliai bet ir liaudis gali sąmoningai pereiti iš seno, išsikvėpusio pokalbio į naują, įkvėpiantį pokalbį. Tai įmanoma būtent kuomet nors kiek susilaikome nuo santvarkos brukamo pokalbio, nuo jos žinojimo. Užtat žmogus, susitelkęs į nežinojimą, išsilaisvina iš visų santvarkų ir bendrysčių, nes jos visos apsibrėžia žinojimu. Už jų visų slypi pamatinė, besąlygiškos tiesos santvarka, kurios dalyviai žino, kad nežino. Iš jos kyla laisvė, už visų santvarkų, tuo tarpu atsakomybę kiekviena santvarka nustato savaip, kaip jinai ją supranta. Ir kiekviena tiesos santvarka žmogų apvaldytų visapusiškai, per jo kūną (jo poreikius) apsukdama jo protą (jo abejones), laimėdama jo širdį (jo lūkesčius) ir nusakydama jo valią (jo vertybes). Tačiau kiekviena santvarka laikosi Dievo ar bent saulės malone, remiasi savo vergų ištekliais, kurie tad visada nors kiek laisvi kažkur nepaisyti žinojimo santvarkos, atsiduoti ne sau, o kitam žmogui, tarnauti nežinojimo santvarkai, joje bręsti savo beprotiškais klausimais, pasireikšti savo asmeniška vertybe.