Gvildenu | Mintys / 20161029NuotaikųAplinkybės

2016 m. spalio men. 29 d. skaičiau šį pranešimą Antano Andrijausko organizuotoje konferencijoje Rytai-Vakarai ir Dabartinės civilizacinės komparatyvistikos slinktys.

Nuotaikų aplinkybės: Tang dinastijos poezija ir šiuolaikinė geometrija

Tikslieji mokslai remiasi mūsų gebėjimu išskirti tūkstančius spalvų, garsų, kvapų, skonių ir palytėjimų. Tuo tarpu humanitariniams mokslams kol kas nesame pajungę tūkstančius nuotaikų, kurias kiekvienas išgyvename. Tiriamas nuotaikas reikėtų sužadinti pakartotinai, jų sąlygas kaitalioti, dėsningumus išvesti. Šiam tikslui tinka Kinijos imperijos Tang dinastijos poetų ketureiliai. Jais parodysiu, kaip mūsų lūkesčių erdviniai santykiai lemia mūsų nuotaikas.

Norėtųsi nuotaikas išvesti iš paprasčiausių sandų. Kaip pamatysime, nuotaikos išplaukia iš mums visiems gerai pažįstamų jausmų, kurias iššaukia mūsų lūkesčiai, jų patenkinimas ir nepatenkinimas. Šiais jausmais išryškėja reiškminga riba tarp savęs ir pasaulio. Visa, kas mūsų, kas mums sava ir brangu, gerai žinoma ir asmeniškai svarbu, gali mus giliai nuliūdinti, tuo tarpu visa, kas ne mūsų, kas mums svetima, mažai žinoma ir nelabai svarbu, gali nebent nustebinti. Ir panašiai, skirstydami kas mums rūpi ir nerūpi, išskirsime, kas mums neša laimę ir kas tik šiaip linksmina, kas mumyse bjauru ir kas baisu už mūsų, ką neapkenčiame ir kas tik pykdo.

Tang dinastijos eilėraščiai tą ribą tarp to kas mums artima ir tolima dažnai nubrėžia žavesiu ir artimumu. Žavesį jaučiame kada bjauresys neįmanomas, tai yra, kada nieko nėra mūsų viduje, taip kad viskas yra už mūsų. O priešingai, artimumą jaučiame kada baimė neįmanoma, tai yra, kada nieko nėra už mūsų ir viskas yra šalia, mumyse, arti mūsų. Užtat riba tarp to kas sava ir svetima praturtėja kada visgi grožį aptinkame arti mūsų arba tai, kas mums artima, yra toli nuo mūsų.

Eilėraščiais parodysiu, kaip ta riba keičiasi. O tai juk riba tarp įsijautimo ir atsitokėjimo. Įsijausdami mes širdingai gyvename savo nuostatomis, o atsitokėdami galime savo klaidingas nuostatas taisyti. Užtat įsiklausydami į savo nuotaikas mes tampame jautresniais, gyvesniais, atsakingesniais, brandesniais.

Šiuolaikinė geometrija, tai erdvių mokslas, kaip savo požiūrį galime praplėsti. Ji praverčia siejant vieną lūkestį su kitu lūkesčiu. Tokiu būdu iš paprastų jaudulių kyla visai sudėtingos nuotaikos.

Devynioliktame amžiuje matematikams aiškėjo jog yra įvairių geometrijų, kurios gali būti viena už kitą tikslesnės ar turiningesnės. Mano supratimu, paprasčiausia geometrija yra afininė geometrija, kuria lyginame takus. Ja galime trikampį apibrėžti, kaip trijų žingsnių seką, kuria grįžtame ten kur pradėjome. Tačiau šiaip afininę geometriją įsivaizduotina kaip ėjimą tik pirmyn, o tokiame gyvenime nuotaikos visai nereikalingos.

Tikslesnė yra projektyvinė geometrija, kuria lyginame tieses, jomis keliaujame pirmyn ir atgal, užtat mums gali rūpėti išskirti jų sankirtas. Pavyzdžiui, trikampį galime nusakyti trijų tiesių sankirtomis. Visgi, tai ganėtinai skurdus gyvenimo modelis, kuriame žmogus gyvena tiktai savo nuotaikomis.

Konformalia geometrija įvedame kampus. Juos galime įsivaizduoti, kaip santykius tarp žmonių. Lygiagrečiai nusiteikę žmonės gyvena ta pačia nuotaika, o stačiakampiai nusiteikę yra vienas kitam visai abejingi. Užtat yra ir tarpinių kampų.

O simplektine geometrija yra tarsi mus veikianti aplinkos nuotaika. Ja dirbame su plotais, kuriuos įsivaizduojame, tarsi vienas šonas nejudėtų, tuo tarpu kitas šonas prašluotų rūpimą plotą, taip kad paaiškėja, kur ploto viršus ir kur jo apačia.

Panašiai, galime suvokti vis turiningesnius santykius tarp žmonių lūkesčių. Bendrai, galime įsivaizduoti šešis patikslinimus, kuriais mūsų protas praturtina geometrijos galimybes. Tai matematikams ir taip pat kino režisieriams gerai žinomos permainos: atspindimas, pakreipimas, pasukimas, pritraukimas, priplojimas ir perkėlimas. Kiekvieną permainą įžvelgsiu tam tikrame eilėraštyje.

Nuotaikų mokslui prasminga tirti muziką, tapybą, sapnus ir įvairiausias gyvenimo veiklas, juk kiekviena palaiko tam tikrą nuotaiką. Visgi, eilėraščiai sukuria nuotaiką savo žodžiais, taip kad prasmė daugmaž išsakyta ir pakankamai paprasta ieškoti ryšio tarp jos ir nuotaikos.

Žymiausi Tang dinastijos poetai rašė aštuntame amžiuje, tuo tarpu rinkinys Tang Shi sudarytas aštuonioliktame amžiuje. Septintą skyrių sudaro 37 penkiaženkliai ketureiliai wujue eilėraščiai. Jie trumpi ir turiningi, mat, klasikiniai. Norint užsitikrinti platesnį požiūrį, ką gali žmogus išgyventi, manau yra prasminga remtis įvairių pasaulėžiūrų paveldu. Tačiau tikslas yra nagrinėti ne tekstą, o mano ar kurio nors kito klausytojo supratimą, kuris gali būti visai klaidingas, tačiau vis tiek yra išgyvenimas, kurį noriu paaiškinti.

Mano vertimai pažodiniai. Išlaikau žodžių eilės tvarką, kurią suprantu kaip mąstymo eigą. Stengiuosi kinietišką vienaskiemenį ritmą perteikti lietuvišku dviskiemeniu ritmu.

7 eilėraščiai nuotaikas grindžia atspindimu. Svetimame pasaulyje matau save tarsi veidrodyje: kalbinu valtininką, ar jisai nėra iš mūsų kaimo; savo priešo šaunume įžvelgiu savo svajones; plėšikai manęs bijo ir nedrįsta kelti kojos; varau volunges tolyn, ko jos nutraukė saldų sapną. Li Bai eilėraštyje Ramios nakties mintys - Li Bai, jo lova žymi ribą tarp savo ir svetimo.

 Lova priešais šviesus mėnuo švyti
 Rodos lyg tai grindis kloja šerkšnas
 Pakeliu galvą stebiu šviesus mėnuo
 Nuleidžiu galvą mąstau gimtus namus

Anoje pusėje lovos žaviuosi mėnuliu ir stebiuosi įsivaizduotu šerkšnu. Užmezgu ryšį su mėnuliu, pakeliu ir nuleidžiu galvą, ir mano kaklas tampa nauja riba. Žvelgdamas į savo kūną, nesuprantu, kodėl man brangūs, artimi, laimingi namai yra tame svetimame pasaulyje? Ką aš, keliauninkas, čia veikiu? Tai graudu, tačiau labai sąlygiškai, juk ši nuotaika priklauso tiek nuo žavesio bei nuostabos sutvertos ribos, tiek nuo namų laimės prisiminimo. Atspindimu šokinėju tarp graudulio (nuleidus galvą) ir ramybės (pakėlius galvą), persimetu iš lovos į namus, sukeičiu savą ir svetimą.

4 eilėraščiai nuotaikas grindžia perkraipymu, tai yra, iškelia stačiakampius santykius: gėlės žydi ir be mūsų; audrą pramiegojau; reikia naujai nusiteikti po prietaringų nutikimų; garbingos moterys aptaria išvykusį imperatorių. Li Bai eilėraštyje Nuoskauda - Li Bai, nuskriausta gražuolė atveria langą, o aš lieku be ryšio.

 Gražuolė susuka raudonas užuolaidas
 Giliai kenčia rauko šilkverpio antakius
 Nors matau ašaros teka vilgo
 Nenumanau širdis neapkenčia kurio tokio?

Vertime įsivaizduoju jog būtent aš, klausytojas, matau ir nenumanau, nors eilėraštyje asmuo neapibrėžtas. Kaip bebūtų, aš su juo nieko bendro neturiu ir, matyt, neturėsiu. Tuo tarpu eilėraštis tveria gražuolės nuotaiką kaip išeities tašką mano nuotaikai. Jos grožis žymi svetimą pasaulį, tačiau jos grožiui prieštarauja jos susiraukimas ar tiesiog bjaurumas. Ji atveria artimumo jausmus: meilę, pergyvenimą, liūdesį, kančią, neapykantą. Manyje iššaukia smalsumą ir gailestį, o kaip toliau? Ar atsiduosiu jai, ar nusiteiksiu nuolankiam, paklusniam, atjaučiančiam, užtariančiam kerštui jos priešui? Ar dar kaip nors ją gerbsiu ir atjausiu? Betgi ne, juk sau pabrėžiu, "nežinau kas jis toks". Aš, matyt, nuo jos atsiriboju, aš pripažįstu mus skiriantį langą ir ji lieka man svetima gražuolė. Į kokią nuotaiką visa tai susitelkia? Aš jos nevertas ir jaučiuosi nepakankamas ją užtarti. Gal kitaip suprasite, bet aš tiesiog tvirtinu, jog mūsų išjaustos erdvės lemia mūsų išgyventą nuotaiką.

6 eilėraščiai nuotaikas grindžia pasukimu, mūsų dėmesiui kažką įsiūlo. Jautrus draugas, kad ir tolimas, išgirs nukritusį kankorėžį, kurį aš girdžiu kalnų tyloj. Šalia esantis bičiulis gal susigundys išgerti vyno puodelį. Generolas aklai šaus strėlę audroje ir iš ryto ją ras įsmigusią akmenyje. Jaunoji nuotaka nusprendžia pirmenybę teikti ne anytai, o savo vyro jaunesniajai sesutei. Li Duan eilėraštyje Klausytis kanklių (guzheng), kanklininkė valdo ne tik dailųjį karvedį Mei Zhou Lang, bet taip pat ir mane, klausytoją.

 Skamba kanklės paauksuotais tilteliais
 Baltos rankos nefrito kambaryj priešais mus
 Trokštanti užkerėto Mei Zhou Lang dėmesio
 Kartkartėmis suklysta braukdama stygą

Grožis taip viską nustelbia, jog Mei Zhou Lang užkerėtas, jo paties kaip ir nėra, taip kad jai belieka jį savo klaidomis nustebinti, kad jis suvoktų, jog už jos rankų yra dar kažkas, jinai, žmogus. O aš nors kiek atsitokėjęs atjaučiu ją, palaikau jos šmaikštumą. Mei Zhou Lang ir aš vienas kitą papildome - jisai įsijautęs, aš atsitokėjęs - jis atsitokia, aš įsijaučiu - yra riba tarp manęs ir jo. Užtat, per šį trikampį, jaučiu supratingumą.

7 eilėraščiai grindžia nuotaikas pritraukimu arba atitraukimu, tai yra, padidinimu arba sumažinimu. Tai jau mūsų santykis su aplinka ir jos nuotaika. Kalnai ir takai apsnigti, tarsi nebūtų ribų, užtat matom vienų vieną žvejį, valtelėje, bambukų paltu apsiklojusį, tai jo asmens riba. Žymiausio stratego Zhuge Liang didybę byloja aštuonšonė tvirtovė, visgi jį riboja jo nesugebėjimas nugalėti Wu karalystę. Apsistojus tyrų pakraštyje, atsivėrus platybėms, keleivį persmelkia liūdesys, jisai jaučiasi per didelis, tačiau mėnulis prisiartina, atsispindi upelyje. (Tai pavyzdys, kaip viena permaina gali pratęsti kitą permaina, net ir trumpame eilėraštyje.) Arba miško vienumoje širdingai grojantis liutnią sulaukia mėnulio susidomėjimo. Gamtos nakties ramybėje mėnulio pasirodymas nustebina paukštį. Wang Zhihuan eilėraštis Lipant į gandro bokštą praplečia begalybę.

 Šviesa dienos užu kalno leidžias
 Gelsva upė į jūrą įteka
 Kas trokšta priblokšti tukstančiu mylių akį
 Dar pakilkit vieną aukštą bokšto

Čia riba siekia tolimiausias ribas, taip kad viskas artima. Tačiau įsivaizduoju galimybę žengti dar toliau. To trokštu - ar tikrai? Jaučiu įtampą, netgi nerimą, ar išdrįsiu. Jaučiu baimę, ten kur manęs dar nėra, o tai juk ženklas, kad galiu išeiti už savęs, užtat jaučiu ir nusimatančią nuostabą. Tarsi girdžiu, kad mane ragina, tarsi raginu kitą. Bendrai, tą išgyvenu kaip įtampą besirengiant išeiti už savęs, besiryžtant bręsti.

8 eilėraščiai savo nuotaiką grindžia priplojimu. Tai yra geometrijos permaina kuria plotas išlieka toks pats tačiau keičiasi plotis ir ilgis. Panašiai, yra eilėraščių kur sulyginami, pavyzdžiui, generolo šilko vėliava ir tūkstanties palapinių šūkiai. Kartais lyginama taip, kaip nedera, pavyzdžiui, iš kapinių kalno regi kaip šlovinga saulė išnyksta. Arba išryškina skirtumus - Zhongnan kalno snieguota viršūnė šyla danguje, o miestelį slėnyje supa šaltis. Li Yi Jiangnan (Ilgosios upės pietinio krašto) daina svarsto, ar geriau nedėmesingas turtuolis ar dėmesingas varguolis? Sudainuosiu...

 Ištekėjau už Qutang'o pirklio
 Rytas po ryto nesilaiko sugulimo
 Būčiau pagalvojusi potvynis dėsningas
 Tekėjusi už, dūkusi su potvynio sūnum

Ištekėjimas, tai perėjimas ribos iš svetimumo į artimumą. Jinai dabar ant liūdesio ir neapykantos ribos. Jeigu jinai tikėsis ko trokšta, tai jinai liūdės, visgi gyvens teisingai, širdingai. Jeigu jinai tikėsis to ko netrokšta, tai jinai gyvens neapykanta, iš tiesų, mirs neapykanta. Užtat ją ir gelbsti jos vaizduotė, kad prasimanytu potvynio sūnumi ji gali pripažinti savo troškimus, verčiau liūdėti nei neapkęsti. Širdingai atjautęs ją, pasiguodžiu jos troškimais.

Tačiau man, kaip vyrui, jos būklė tokia svetima, kad ilgai nesugebėjau jos atjausti. Tad beliko priimti visa tai kaip ir juokingai. Tačiau aš, panašiai kaip ji, gyvenu ant juoko ir pagarbos ribos. O laimi pagarba jai, kad ji teisingai trokšta, atsiveria, kenčia, dejuoja ir gyvena toliau, tad jaučiu pagarbų atsisakymą šaipytis.

6 eilėraščiai savo nuotaiką grindžia perkėlimu. Rūmų vyresnioji pravirksta išgirdusi gimtinės dainą. Draugai piligrimai akimis lydimi iki akiračio. Li Pin save patį lydi eilėraštyje Persikeliant per Han upę - Li Pin.

 Kalnai už jų žinių laiškų jokių
 Slenka žiema po jos pavasaris
 Grįžtant namo jau vis labiau bijau
 Nebe drįstu kalbint iš kur žmogus

Riba, tai kalnai. Jį traukia namai už jų, tai jam artuma, salygiškai toli. Tačiau ta riba dingsta, jisai keliauja namo. Ir įtampa auga, kyla baimė, juk jis vengia sulaukti blogų naujienų, ar netgi bet kokių naujienų, juk bet ką sužinojęs jis iš karto pasijus svetimas. Tad jis vis labiau vengia, vis labiau bijo, o įtampa auga.

Visi 37 eilėraščiai labai gražiai pasiskirstė pagal šiuos šešis geometrinius patikslinimus. Tai skatina manyti jog erdviniai santykiai yra raktas į eilėraščio tveriamą nuotaiką. O ta nuotaika, manau, yra viso eilėraščio tikslas, mus brandinti atjausti kitą, pažinti save, puoselėti bendrystę. Juk nepanašu, kad mūsų nuotaikos nepalyginamos. Priešingai, panašu, kad yra nuotaikų kalba, kurios mes dar nepramokome. Tačiau Tang dinastijos poetai ją savaip puoselėjo, kaip manau, visi geri poetai. Drįstu manyti, tai yra raktas į eilėraščių skaitymą ir rašymą.

Atsiveria daug galimybių tokias tyrimais tirti gyvenimą. Juk, pavyzdžiui, kaip ir visuose eilėraščiuose iškilo klausimas, kaip supinti savą ir svetimą. Eilėraščiai įvardija tą ribą, tą lovą ar kalną, skiriantį save ir likusį pasaulį. Kinų tapyboje gal kaip tik ta riba vaizduojama tuštuma. Iš tiesų, mūsų troškimai, tai nežinomasis kelias kuris turbūt kaip tik ir eina tarp mūsų ir pasaulio, kad per daug nenuklystumėme nė į save, nė į pasaulį.

Mane domina kaip paskatinti kitus gvildenti savo klausimus, kaip vienas kitą palaikyti. Juk klausdamas, kaip gyventi, kaip bręsti, kaip įsiklausyti savo bei kitų nuotaikas, aš sugebėjau rasti visokiausius tam naudingus duomenis - tiek kinų eilėraščius, tiek matematikų geometrijas - ir manau, kažkiek suprasti tiek vienus, tiek kitus kūrėjus, ir pačiam gyventi tuo kūrėju. Ir manau, pats Dievas kviečia mus gyventi tokiais kūrėjais, tokiais gvildentojais. O tokiais plačiais gvildenimais mes patys prasmingi, o taip pat ir viso pasaulio kūrybinis paveldas.