Gvildenu | Mintys / 2017ManoFilosofija

2017 metais, kaip VGTU dėstytojas prašiau ERASMUS+ programos paramos dalyvauti Europos analitinės filosofijos kongrese.

Kaip šiuolaikinėje filosofijoje įsipaišau su savo filosofija.

Savo filosofija siekiu besąlygiškos tiesos. O mūsų laikų filosofija, kiek suprantu, tai laiko neįmanomu dalyku. Užtat mūsų laikų filosofijoje yra tarsi du keliai:

Europos žemyne vyraujanti (kontinentinė) filosofija yra savo dvasia visuminė, tačiau jai belieka pabrėžti žinojimo neįmanomuma. Sakyčiau, jinai iš prigimties griaunanti, ir jeigu griauna blogį, tai visgi jinai su tuo blogiu glaudžiai susidėjusi.
JAV, JK ir Skandinavijoje vyraujanti (analitinė) filosofija yra savo dvasia nevisuminė, sąlygiška, smulkmeniška, tačiau jinai tvirtina, jog tam tikroje siauriai apibrėžtoje apimtyje galima kažką žinoti, ar bent galima spręsti kokius nors siaurus, darbinius, techninius klausimus, galima bandyti tiksliai apibrėžti sąvokas ir nagrinėti jų pasėkmes ir t.t. Tad jinai iš esmė kurianti, statanti, nors ant labai abejotino pagrindo.

Siekiu visuminės, kuriančios išminties. Tad radau tokį kelią:

Tikrovę laikau mūsų vaizduotę. Juk viską tenka per vaizduotę išgyventi, jos rėmuose. O mūsų vaizduotė, pasirodo, labai ribota.
Vaizduotė yra išgyvenimų rėmai, tad jos duomenys yra mūsų išgyvenimai. Tad išgyvenimų mokslas, fenomenologija, yra man svarbus, kaip esminis duomenų šaltinis. Tačiau mūsų laikų fenomenologija dažnai domisi ką mes patiriame gyvendami, "buityje", o man tuo pačiu rūpi, kokius išgyvenimus (pavyzdžiui, jausmus, mintis, nuostatas, požiūrius) galime sužadinti, atkartoti.
Man rūpi viską žinoti, aprėpti, užtat vis ieškau atitinkamų apžvalgos taškų. O apžvelgiame būtent didžiasiais, visuminiais gyvenimo klausimais. Tokie klausimai vadinami egzistenciniais, juk jie aprėpia visą mūsų būti. Tad, sakyčiau, mano filosofijos turinys yra egzistencialistinis.
Noriu dalykiškai atrasti, patvirtinti ir išsakyti tiesą ir ją taikyti. O tiesa išreiškiama kokia nors sandarų kalba. Užtat mano filosofija yra struktūrinė. Ir kaip tokia, ja sprendžiu epistemologinius (pažinimo), etikos (dorovės), mokslo ir bendrai visokius klausimus.
Ir kadangi ieškau besąlygiškų pagrindų, sandaros turi būti visuminės, kaip antai "visko padalinimai". O visuminiam požiūriui suprantama, kad vaisinga įsivaizduoti Dievo požiūrį. Tad mano filosofija išplaukia iš teologijos, jei ne "tikro" Dievo, tai nors "menamo", įsivaizduojamo Dievo.
O kadangi vaizduotę galime suprasti, kaip proto veiklą, protavimą, tai galima pavadinti mano filosofiją kognityvine.
Dargi, kadangi išgyvenimus suprantu, kaip vaizduotės įsijautimus, jos nutuokimus, tai galima mano filosofiją suprasti, kaip hermeneutinę, kaip sandarų kalbos reikšmės supratimą, interpretaciją.
Susikalbant su kitais, tenka susidurti su jų atsisakymu pripažinti tiesą ar iš viso gilintis. Tad tenka išvadomis laikytis tam tikrų ribų. Pavyzdžiui, aš asmeniškai neįrodysiu, kad kiekvienas žmogus turi sąvoką "viskas", bet aš galiu vos ne bet kokiam pašnekovui parodyti, jog jisai remiasi šia sąvoka, juk jinai iškyla jam tvirtinant vieną ar kitą nuostatą, juk tai vis ryšium su visakuo. Taigi, mano filosofija yra pragmatiška, nes jinai besąlygiškos tiesos siekia būtent mūsų žmogiškose sąlygose.

Tad mano filosofija savo dvasia yra struktūrinė, bet galima sakyti jinai yra fenomenologinė-egzistencinė-struktūrinė-pragmatinė. Suprantama, kad jinai ryžtasi aprėpti, atstoti, taikyti ir derinti visas filosofijos šakas.

Analitinė filosofija man asmeniškai nėra labai naudinga nes jinai tiesiog pedantinė ir remiasi dirbtinais pagrindais. Tačiau, įdomu, kad mūsų laikais net ir Europoje jinai, atrodo, sėkmingai vystosi. Tai akivaizdu iš ECAP9 Kongreso komiteto skyrių.

Įsivaizduoju, esmė yra, kad kitų mokslų mokslininkams yra prasmingiau bendrauti su analitiniais filosofais negu su kontinentiniais filosofais. Nes analitiniai filosofai gali siūlyti modelius, kokie jie bebūtų. O jauniems, šviesiems filosofams atsiveria per analitinę filosofiją darbingai bendradarbiauti su kitų mokslo šakų mokslininkais. Matosi, kad toks bendardarbiavimas vyksta logikoje, matematikoje, kalbotyroje, psichologijoje, neurologijoje, estetikoje, etikoje, teisėje, politiniuose ir socialiniuose moksluose, tiksliuosiuose moksluose, teologijoje. Žodžiu, analitinėje filosofijoje yra galimybių "taikomajai filosofijai", juk ji kuria modelius ir juos gali taikyti atskirom mokslo šakom, ogi kontinentinė filosofija yra visuminė, "aukštesnė" už paskiras mokslo šakas ir praktiškų modelių nesiūlo, juos nebent griauna.

Mano filosofija irgi siūlo ir taiko modelius. Tad, tikiu, galiu konkuruotis su analitine filosofija. Gal kas nors manąja susidomės. Konkurencija gali vykti visai siauriame klausime. Ogi su kontinentine filosofija irgi konkuruojusi, tačiau ta konkurencija yra visuminė, tad sunkiau rasti, kas manąja domėtųsi, gilintųsi ir bendradarbiautų.

Taip man atrodo. Panašiai kalbėjausi su Nico Carpentier grįžtant iš Trakų. Jisai yra kontinentinis filosofas bet, atrodo, mane suprato. Buvo gera su juo pabendrauti.

Džiaugiuosi, kad kiekvienu pranešimu - ir tikiu, ateityje, kiekvienu straipsniu - vis atsiskleidžiu, jog pagal viską, mano požiūris darbingas, vaisingas, gilus, platus ir gyvenimiškas.

Toliau apie savo filosofiją siūlau 2019 metais skaitytą pranešimą.