Gvildenu | Mintys / 20180124IšminčiųUgdymoGalimybės

Santrauka

Pranešimas skaitytas Vilniuje, 2018 m. sausio 24 d., konferencijoje "Vartojimo revoliucijos ir kontrrevoliucijos: filosofijos, sociologijos ir komunikacijos perspektyvos."

Išminčių ugdymo galimybės vartotojiškoje visuomenėje

Mes visi suėjome pakalbėti apie vartojimą. Šia proga noriu pasisakyti apie patį mūsų bendravimą čia ir kitur ir apskritai moksle bei švietime. Ar savo bendravimu tikrai pasidaliname tuo, kas mums asmeniškai brangu?

Juk vartojimas brangina tai, kas laikina ir svetima, tai ką galima eikvoti, ryti arba pleškinti, jeigu tiksliau versti anglų, prancūzų ir lotynų kalbų žodį "consume". O aš branginu tai, kas amžina ir sava. Juk man tikriau yra tai, kas kyla iš žmogaus vidinio gyvenimo negu iš jo išorinio gyvenimo. Tačiau jeigu noriu čia ir kitur dalyvauti, noriu paieškoti bendradarbių, privalau taikstytis ir derinti savo norus su išorinėmis galimybėmis. Turbūt užtenka burtažodžiais vartojimas, vartotojas, vartotojiškumas savo lūpas kaip vartus vartyti. Juo labiau aš vis pasisakysiu kaip asmeniškai susigrumiu su vartojimo visuomene. Užtat viliuosi niekas nepergyvens, jei iš tikrųjų sieksiu asmeninio ryšio su nors vienu iš jūsų, kaip galėtumėme nuoširdžiai bendradarbiauti? Ir kokia moksline veikla galėtumėme išjudinti šviesuolių bendrystę?

Aš noriu papasakoti, ką pats išmokau Vilniaus Gedimino technikos universitete praeitą rudenį pirmą kartą bemokydamas filosofiją ir etiką. Man rūpėjo, kad tai būtų prasminga, pirmiausiai man, nors taip pat ir studentams. Čia iš karto susiduriu su vartotojiško universiteto tikrove. Jam nelabai patinka, kad iškeliu rūpestį, kas man asmeniškai prasminga. Aišku, jis pripažįsta mūsų laisvę, bet būtent laisvę įsigyti ir išleisti pinigą, kuris yra mūsų visų bendrai vertinamas. O pinigas yra išorinis vertės matas. Vartotojiškai visuomenei keblu jeigu aš vadovaujuosi savo vidiniu matu, asmeniška vertybe, kuri jai yra nesuprantamas nepatogumas, beprotiška mistika ir gydytina erezija. Juk pinigų nepaisydamas, aš puoselėju kitą, dargi visiems atvirą visuomenę. O tai dažnai įžeidžia žmogų, jeigu verčia suabejoti, ko jisai atsidavęs ir parsidavęs vartotojiškai visuomenei. Užtat liaudis nuteisė Sokratą išgerti taurę nuodų, o Jėzų nukryžiavo. Išminčiai tad vengia centro, kuriame telkiasi prisitaikėliai, kolaborantai. Išminčiai laikosi paribio, kuriame atvirai rengia dvasinį sąmokslą, tiek už santvarkos, kaip partizanai, tiek santvarkoje, kaip disidentai. Būtent Atėnuose, vartotojiškoje visuomenėje, bet ne jos valdžioje, Platonas mintyse kūrė Valstybę, kurią turėtų valdyti ne vartotojai, o išminčiai.

Man kaip ir Platonui rūpi savyje ir kituose ugdyti išmintį, tai yra, besąlygišką vidinę laisvę, vietoj kad kaupti pinigus, sąlygišką išorinę laisvę. Vartotojiškoje visuomenėje sudėtinga, nedraugiška ar tiesiog juokinga būti išminčiumi ar ugdyti išminčius. O aš visgi norėčiau savo studentus mokyti išminties, kas lyg tai priklauso man, kaip etikos ir filosofijos mokytojui. Papasakosiu, kaip to ėmiausi ir kokios paskui galėtų būti pasekmės.

Pagalvojau, prasmingiausia etikos studentus mokyti susikurti savo asmenines etikos sistemas, o filosofijos studentus mokyti kaip susigalvoti savo bet kokį klausimą ir jį nors kiek sėkmingai ištirti. Vadinasi, etikos studentai turėtų pažinti save, o filosofijos studentai turėtų sugebėti ko daugiau nežinoti, kas tikrai yra sunkiau. Tad manau reikėtų studentus pirma mokyti etikos. Juk kai save tikrai pažįsti, tada sužinai, kiek daug gyvenime nežinai ir ką būtų prasminga išsiaiškinti.

Kiekvienos etikos pamokos pradžioje studentams primindavau, jog jų etikos sistemos privalo atsakyti tris klausimus: Ką derėtų veikti? Kodėl derėtų veikti? ir Kaip derėtų veikti? tai yra, Kaip prisiversti save veikti? Taip pat įkaldavau mano manymu pagrindinį ir gal vienintelį etikos atsakymą: Derėtų veikti! Tai yra, reikia neužmiršti, mes jau veikiame, mes visada veikiame, mes jau kiekvienas vadovaujamės kažkokia savo etikos sistema. Užtat akivaizdžiai nedora įsivaizduoti, kaip įsivaizduoja mūsų laikų etikos filosofai ir etikos mokytojai, kad gali sau leisti sukti galvą dėl prasimanytų dalykų, pavyzdžiui, ar verčiau leisti žūti vienam mylimajam ar dešimt priešų, kuomet jau čia ir dabar, jei tik norėtų, jie galėtų rūpintis tikrais reikalais, gyvais žmonėmis, kenčiančiais ir žlungančiais. Dorovė įpareigoja, tad iš karto žadina visus snūstančius, abejingus, atsipalaidavusius, ir tiesiog smerkia tuščiai besiginčijančius, juk dorovė mus įpareigoja būti viena. Aišku, vartotojiškoje visuomenėje dorovės tiesiog nėra, juk ją valdo įmonės, tikri velniai, turintys visas žmogaus teises, be jokių dorovinių įsipareigojimų. Akcinės bendrovės, jei tik įstatymai nevaržo, ramiai meluoja, apgauna, savinasi, naikina ir netgi savo prekėmis, svaigalais ir ginklais, skatina žmones save ar kitus žudyti. Akivaizdu, jog doras žmogus priešinsis esamai santvarkai, ir mokys kitus jai priešintis.

Tikiu, kad kiekviename studente glūdi dorovės pradas, kurį jis pats turi išskleisti, amžinai bręsdamas. Aš jam padedu šį uždavinį suvokti, "Pažink save". Nutuokiau, kad etikos sistemos pagrindas bus atsakymas Kodėl derėtų veikti. Bemokydamas patyriau, jog kiekvienas studentas išsiskyrė iš kitų savo asmenišku atsakymu Kodėl. Vieni įvardijo tiesiog buvimą geru, kiti dorovinį įsipareigojimą, atsidavimą, susivaldymą, valingumą, pusiausvyrą, atsakomybę už gyvenimą, sąmoningą gyvenimą, ramybę, laisvę, savęs ugdymą, savęs tobulinimą, visuomenės tobulinimą, vieningumą su visais, kūrybinę saviraišką mėgstamu darbu, jaustis gerai, kas man patinka, laimę, laimingą gyvenimą, gerbūvį, pagarbą ir ištikimybę, išlikimą, teisingumą. Kiekvienas savaip suprato savo vertybę. Užtat studentai pajuto, ką reiškia nemąstyti paviršutiniškais visuomenės žodžiais, kaip antai "vartojimas", o mąstyti ir savo kailiu grįsti klausimais iššauktas sąvokas, pavyzdžiui, Kodėl derėtų veikti.

Pamokas vedžiau, kaip dirbtuves, kuriose nedėsčiau žinių, bet klausinėjau studentus, kad jie pamatytų, kaip juose pačiuose glūdi esminiai dalykai. Pavyzdžiui, vieną kartą kalbėjomės, ką derėtų veikti gyvenime? Įsijausdavome ir vardijome pavyzdžius: mokytis universitete, susirasti darbą, susikurti šeimą, puoselėti draugystes, tarnauti kitiems, rūpintis sveikata, užsiimti pomėgiais, linksmintis, siekti gyvenimo tikslo. Toliau atsitraukėme nuo aplinkybių ir jausmų ir smulkmenų ir mąstėme bendriau, ką tai reiškia, būtent ką mes veikiame? Universitete mokomės. Ir kam to reikia? Iš vienos pusės, ugdome save, iš kitos pusės, galėsime tobulinti visuomenę. Be to, universitete siekiame aukštesnio rango visuomenėje. Ir kam to reikia? Kad galėtumėme valdyti aplinkybes arba įveikti priespaudą. Ir kam to reikia? Kad būtumėme laisvi ar turėtumėme lygias teises. Ir kam to reikia? Kad būtumėme laimingi. Va, tokiu klausinėjimu išnaršėme, kodėl derėtų veikti? Įdomu, kad kiekvienas studentas aptiko būtent savo asmenišką priežastį kodėl. Toliau uždaviau jiems sieti savo pagrindinę vertybę su antrinėmis vertybėmis. Įdomu ir net keista, kad visi vertino visas vertybes, kaip teigiamas.

Man tai buvo nuostabu kadangi supratau, jog iš esmės tai yra tos pačios kertinės vertybės, kurias rinkdavau iš šviesuolių, kaip pernai jums čia pasakojau. Tik paprastai savo kertinę vertybę galėdavo įvardinti tiktai brandūs šviesuoliai. O man pavyko pamokyti jaunuolius, pirmo ir antro kurso inžinerijos ir vadybos studentus, pažinti save.

Studentus mokiau anglų kalba. Maždaug pusė jų buvo iš kitų šalių, kaip antai Indijos, Baltarusijos ir Turkijos. Ar studentai atspindėjo vartotojiškas vertybes? Įdomu, kad semestrui įpusėjus pasirodė pora studentų, kurie iš karto tvirtino, jog žmonėms rūpi tik pinigai, ir kitaip tvirtinantys tiesiog meluoja. Aš su jais valandą aiškinausi, kam jiem reikalingi tie pinigai, ir pirmiausiai, kiek jų reikia? Tas juos vertė susimąstyti, nes matyt nebuvo pagalvoję, kad jų gali kada užtekti ir kas toliau? Galiausiai išsiaiškinome, jog vienas iš jų vertina tai, kas jam patinka, o kitas vertina tai, ko jis nori. Jie nenorėjo sutikti, kad tai labai skirtingi dalykai.

Bet aš prisiminiau psichologo Daniel Kahneman knygą "Mąstymas greitas ir lėtas", kuriame jisai, mano manymu, moksliškai grindžia skirtumą tarp visus atsakymus žinančios pasąmonės ir nieko nežinančios užtat klausimus klausiančios sąmonės. Pasąmonė yra greitas mąstymas, mūsų sukaupta patirtis, su kuria tapatinamės, mūsų savastis, tvirtinanti, kas mums patinka, kas yra tikroji laimė, ir netgi žinanti kuri vertybė mums tikrai esminė. Sąmonė yra lėtas mąstymas, mūsų gebėjimas nežinoti, užtat klausti ir klausimais save valdyti. Sąmone mylime, o pasąmone jaučiamės mylimi. Supratome, kad vienam pinigai yra pasąmonės laimė - kas jam patinka, o anam pinigai yra sąmonės valia - ko jisai nori, ir iš tiesų, jisai pirmiausiai nori valdyti save.

Šis nuostabus pokalbis leido sukurti vertybių žemėlapį. Juk vienos vertybės palaiko laimę, kurios mūsų pasąmonė trokšta, o kitos vertybės palaiko mūsų sąmoningumą. Pasąmonė jausmais kalbina ir įtakoja sąmonę, tačiau kartu ji atveria sąmonei laisvę. Sąmonė siekia ramybės, kuria galėtų protingai mąstyti, ir toliau mintimis savo ribų suvokimą perteikti pasąmonei. Pasąmonė žino mūsų kertinę vertybę, kuria aprėpiame visas kitas, tačiau sąmonė supranta, jog jos nepakanka, jog už mūsų pažinimo yra kažkas daugiau, kad už mūsų yra kažkas - sakykim, Dievas - kuris gali mus mylėti ir brandinti labiau kaip mes patys save. Galime sakyti, kad mūsų vertybė yra pinigas, kurį tačiau turi padengti už mus platesnė vertybė.

Šioje vietoje pridursiu, kad matematikoje yra labai svarbus dualizmas tarp daugiamatės erdvės E ir funkcijų F tarp E ir vienamatės erdvės V. Tai reiškia, kad daugiamatė vertybių erdvė prilygsta tų vertybių šešėliams, tai yra, tų vertybių išraiškai pinigais. Žodžiu, pinigus įmanoma suprasti kaip vertybių ženklą būtent tokioje šalyje kur krašto ūkis yra skaidrus ir doras, kur žmonės nuoširdžiai siekia savo tikslų. Tačiau tokioje šalyje, kur žmonės pasimetę, savęs nepažįsta, nežino savo norų ir tiesiog taikstosi prie rinkos, tai ir pinigai bus atitrūkę nuo žmonių giluminių vertybių.

Vadinas, bet koks nuoširdus vertinimas, kad ir pinigais, su laiku išskiria sąmonės valią ir pasąmonės laimę, ir visą eilę jų atspalvių. Žmogaus kertinė vertybė nesikeičia bet tiesiog amžinai ryškėja. Brandžių šviesuolių vertybės būna savotiškos ir painios, pavyzdžiui, tobula sąveika, pagal kurią viskas pilnai atsiskleidžia tinkamiausiai bendraujant su visais kitais dalykais. Užtat jaunuoliams bręstant galime stebėti, tarsi visatos pradžioje, kurios vertybės pirmykštės ir kaip jos toliau ryškėja. Įdomu, lyginant šviesuolių vertybes ir jaunuolių vertybes, pastarųjų tarpe trūksta meilės, draugystės, santykių, Dievo ir kitų žmonių.

O toliau mokiau etikos studentus suabejoti savo vertybėmis ir atpažinti jų silpnybes. Jei studentas vertina laimę, ar jam negręsia tapti narkomanu? Jei labiausiai rūpi ugdyti save, ar mylės kitus? Paaiškėjo, jog kiekviena vertybė pakankamai paslanki išsisukti iš visokiausių pavojų. Tad kaip amžinai bręsti, save prisiversti plačiau ir sąžiningiau taikyti savo vertybę? Mokiau studentus įsiklausyti į pasąmonę, kas jiems nepatinka apie kitus ir apie save, ir toliau sąmone panagrinėti, kas jiems trukdo būti tokiais, kuriais norėtų būti, ir kaip jiems prisiversti tokiais būti. Šitas kliūtis puoselėjant truputį užkabinome blogio tikrumą ir Dievo prasmę. Džiaugiuosi, kad visi studentai sugebėjo susikurti savo etines sistemas. Kokia dešimt jų man padėkojo, kad galėjo taip prasmingai apmąstyti savo gyvenimą.

Filosofijos studentams truko mėnesį susigalvoti savo klausimus. Juos savaime domino gyvenimo, žinojimo, laimės ir doros klausimai. Pavyzdžiui, kaip laimingai gyventi? Juos mokiau pirmiausia rinkti žmonių nuomones ir susigaudyti, kokios jos yra paviršutiniškos, ir kaip svarbu yra išmokti atsisakyti nuomonių. Juk Platonas kalbėjo apie vartotojišką visuomenę kaip apie nuomonių skuduryną, kur žmogus vieną dieną puošiasi viena nuomone, o kitą dieną rengiasi kita nuomone. Užtat svarbiau rinkti ir nagrinėti gyvenimiškus pavyzdžius, tarkim, kada jūs būnate laimingas ir kodėl? Kiekvienam studentui padėjau susigalvoti tokį antrinį klausimą. Studentai liepiau surinkti po dvidešimt pavyzdžių, taip kad reiškiniai pradėtų kartotis, jie galėtų juos rūšiuoti ir įžvelgti dėsningumus.

Labai padėjo filosofo Dave Gray piešinys, kaip žmonės jūroje stovi tarsi skirtingose salose, ant skirtingų patirties piramidžių. Žmonių nuomonės - jų įsitikinimai - remiasi išvadomis, prielaidomis, poreikiais ir patirtimi, o visa tai yra dažnai net jiems patiems neprieinama. Užtat prasminga rinkti patirties pavyzdžius, juk tai jau asmeniška, neginčijama tikrovė, ką žmogus patyrė. Dave Gray įsivaizduoja, kad patirtys gali būtų labai įvairios ir iš tikrųjų nieko negalime žinoti. Bet aš priešingai tvirtinu, kad iš tikrųjų mūsų vaizduotė yra labai ribota, kas ir atsispindi mūsų patirtyse. Juk pati žemė nėra plokščia ir begalinė, kaip ją paišo, o apvali ir maža planeta.

Geriausiems studentams pavyko pagauti savo patirčių planetų ribotumą. Gabija Meškonytė savo pavyzdžių pagrindu išskyrė penkis laimės šaltinius. Vieni laimingi veikdami - keliaudami arba kepdami anūkams sausainius. Kiti laimingi kada jie toli nuo neigiamai nusiteikusių žmonių. Treti laimingi nuoširdžiai bendraudami. Ketvirti laimingi atsisakydami malonumų vardan svajonės. Penkti laimingi mylėdami ir būdami mylimi. Visa tai dvelkia tikrove nuo kurios net ir protingų žmonių nuomonės paprastai būna atitrūkusios. Užtat tokiais tyrimais, kaip mano studentai įsitikino, galima žengti rimtą žingsnį atsakant bet kokį klausimą.

Studentus mokiau, kad galima tikrai nuodugniai atsakyti klausimą jeigu pavyzdžių rūšiuose pavyksta įžvelgti vaizduotės galimybes nusakančią sandarą. Viena tokių sandarų yra žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Išminčiams, idealistams, vidiniam pasauliui labiausiai rūpi žinoti kodėl ir kaip, o vartotojams, materialistams, išoriniam pasauliui labiausiai rūpi žinoti ar ir koks. Man kaip švietėjui rūpėjo, kad mano studentai išmoktų užsiimti filosofija ir patys patirtų kodėl jiems asmeniškai tai prasmingai ir kaip susigalvoti ir tirti bet kokį klausimą. Suprantu, kad yra mokymosi programa - iš esmės, tai filosofijos istorija - bet aš tikėjausi, kad tirdami studentų klausimus aptarsime visas temas ir filosofus. O pasirodo, kad studentai neklausė nė apie Dievą, apie būtį, bet tik apie gyvenimą, žinojimą, laimę ir dorą.

Man pačiam studentų klausimai yra sandarą atspindintys duomenys. Įsivaizduoju Dievą tiriantį, Ar jisai būtinas? užtat pasitraukiantį ir sukuriantį Būties aplinkybes, kuriose Dievas gali ir nebūti, užtat jisai gali trokšti. Dievas troškimai auga - jisai iš pradžių nieko netrokšta, yra savarankiškas - o mūsų kūnai išgyvena poreikius; toliau Dievas trokšta kažko, yra užtikrintas - tuo tarpu mūsų protai abejoja; Dievas trokšta betko, yra ramus - o mūsų širdys laukia lūkesčiais; ir Dievas trokšta visko, yra mylintis - o mūsų valios remiasi vertybėmis. Taip sudėliojus, studentų klausimai apie gyvenimą, žinojimą, laimę ir dorą atitinka kūną, protą, širdį ir valią. Tai, matyt, yra pirminiai klausimai. O Dievo ir Būties klausimai tikriausiai yra antriniai, kurie iškyla bandant viską aprėpti. Man reikėtų pamąstyti, kaip studentams prasmingai pristatyti Dievo ir Būties klausimus.

Bendrai, mano viršininkas, VGTU filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas Tomas Kačerauskas mums suteikia didelę laisvę ir neverčia laikytis milžiniškos programos. Tačiau besikalbant paaiškėjo, kad jisai ir turbūt Lietuvos universitetai supranta švietimą kaip žinių vartojimą. Studentas yra tarsi laikmena į kurią reikia perrašyti tam tikrą rinkinį žinių. Man asmeniškai toks požiūris atrodo žalingas ir užtat atsisakau iš viso bet ką dėstyti. Mano kaip švietėjo darbas yra padėti studentui pačiam susigaudyti, kaip save mokyti, kaip mintis puoselėti iš vidaus, už jas visas asmeniškai atsisakyti. Aš asmeniškai vengiu visų išorinių nuomonių, neaišku kam reikalingų faktų, ir žinių vartotojams sukurtų mokymosi programų.

Turiu kažkiek vilčių, kad VGTU yra tas visuomenės paribys, kur katedros vedėjui, dekanei ir rektoriui palaikant, galėčiau vadovauti filosofijos ir etikos mokymui, mokyti bendradarbius, kaip tirti bet kokį klausimą ir kaip to mokyti studentus, vadovauti gvildentojų būreliui, burti šviesuolius tarp matematikų, fizikų, inžinierių ir kitų technologijos universiteto mąstytojų, ir vadovauti institutui, kuriame telkčiau pasaulio šviesuolius, skatinčiau bendrauti vertybių, klausimų ir tyrimų pagrindu.

Šia proga manau tinka paskelbti VGTU darbo apmokėjimo aprašą, ir tuo pačiu, kiek dabar uždirbu kaip lektorius ir kiek galėčiau uždirbti kaip profesorius, jei parašyčiau 10 mokslinių straipsnių ir gaučiau 100% priedą. Aš galėčiau kaip dabar dirbti 25% etatu, didesnį dalį laiko skirti moksliniam darbui, ir šiaip taip kaip vienuolis pragyventi. Tačiau šiandien man gręsia 1,000 eurų bauda dėl to kad nesilaikau konfidencialumo sutarties (žr. išaiškinimai) kurią universitetas spaudė mane pasirašyti. Rektoriui parašiau, prieš pasirašydamas, kad ketinu jos nesilaikyti. Noriu gyventi kaip laisvas ir sveikas žmogus.

(Man 2018.02.19 VGTU Teisės direkcijos direktorė Violeta Keršulienė parašė: "Visi VGTU rektoriaus įsakymai, senato nutarimai, Tarybos nutarimai skelbiami viešai. VGTU darbo apmokėjimo taisyklės yra tvirtinamos vienu iš aukščiau paminėtų nutarimų arba rektoriaus įsakymu." Nuoroda (VGTU VPN tinkle).)

Panašiai, mūsų visų bendravimas ar tiksliau nebendravimas šiose konferencijose man asmeniškai labai keistas ir dalyvauju nerasdamas kito būdo, kaip išreikšti savo norą tikrai domėtis vienais kitais, kokie klausimai mums iš tikrųjų rūpi, ogi man rūpi kartu su jumis ieškoti besąlygiškos tiesos ir puoselėti išminties mokslą bei šviesuolių bendrystę. Užtat džiaugiuosi kiekvienu nuoširdžiu pabendravimu.