我的调查

调查

神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti

2018.08.20 Susidėjau daiktus ir parašiau likusias atvirutes. Maždaug 13:00 atsiradau kongresų rūmuose, pietų metu, tai nuėjau į "verslo centrą", kuriame nusipirkau tunos sumuštinį ir prisijungiau prie maoisto-budisto Bill Martin ir Rodney Peffer ir jų ratelio. Pasirodo, Bill Martin buvo filosofo Jacques Derrida studentas. Aš jų paklausiau, ar geras žmogus gali būti marksistas, juk marksizmas remiasi klasių nesantarve ir tuo pagrindu rūšiuoja ir pasmerkia žmones. Supratau, kad gali būti toksai klausimas. Tai po plenarinio pranešimo užklausiau:

Kokia dvidešimt žmonių pradėjo širdingai ploti. Pranešėjas William McBride kelias minutes kalbėjo bet nieko aiškaus nepasakė. Keli žmonės priėjo ir man padėkojo, įskaitant ispanas filosofas gyvenantis Kinijoje, ir pora man pažįstamų Kinijos šviesuolių. Bendraujant supratau, kad žmonių šiaip negalime laikyti gerais ar blogais, bet jeigu žmogus susitapatina su junginiu, o tas junginys skaldo žmoniją, taip kad laiko kitus ne žmonėmis, tai toks junginys ir su juo susitapatinę žmonės yra blogi. Uždarymo iškilmėse pasiklausėme "multirasinės" Kinijos trijų mažumų - Tianshan, Uighur, tadžikų - ir pačių kinų muzikos. Atliko Beidžingo universiteto studentų orkestras. Paskui vadovai trumpai pakalbėjo. Vienas dėstė dialogo (susikalbėjimo) civilizacijos siekį. Kitas pabrėžė, jog po šito kongreso nebebus įmanoma neįtraukti Kinijos ir kitų šalių filosofų tradicijų nagrinėjant filosofijos klausimus. Išsikvietė į sceną ir padėkojo kinams, kurie penkerius metus rengė kongresą. Kitas pasakė, kad žinojimas nėra galia, o įgalina, ir kad žinojimu reikia dalintis ir žinojimą reikia taikyti. Padėkojo buvusiam FISP prezidentui už paskaitą Markso gimimo 200 metų sukakties proga. Pastebėjo, kad Kinija vystosi ir taip pat Kinijos filosofai atviromis širdimis priėmė pasaulio filosofus. Jisai, kaip airis, sulyginio airių ir kinų muziką. Kongresą pavadino proto olimpinėmis žaidynėmis. Po to atvėrė duris į kitą milžinišką salę ir prasidėjo puota. Tris valandas bendravau su įvairiausių kraštų šviesuoliais, gal keliolika žmonių. Keli žmonės priėjo pagirti mane už pasisakymą apie markiszmą ir dalyvavimą kitose sesijose. Taip pat priėjo ankščiau sutikti Kinijos šviesuoliai. Visa tai pakėlė nuotaiką, nes Kinija jau pradėjo nusibosti. Bet supratau, kad užsimezgė ryšiai, gal kurie bus vaisingi, turiu noro ir sumanymų geriau pramokti kalbą, ir jau kita kelionė - trečia kelionė - bus vėl kitokia. Turėsiu su kuo bendrauti, geriau mokėsiu kalbą ir galėsiu Kinijoje vykdyti kokį nors užmojį. Aišku, jeigu gausiu vizą.

2018.08.19 Pabudau maždaug 5:30 ir pradėjau rengti savo skaidres. Jos nedaug skyrėsi nuo pranešimo kurį rengiau prieš metus, tai baigiau maždaug 10:00 ir atsiradau 11:00. Valgykloje pavalgiau ir ten sutikau amerikietį filosofą dirbantį Kinijoje. Pakalbėjome dvi su puse valandas apie mano filosofiją ir apie meną, nes jisai menininkas ir meno filosofas. Jis labai pagyrė vieną portretą, kurį jam parodžiau. Buvo labai naudinga su juo pakalbėti, nes supratau, kad bandant įrodyti Dievo buvimą, svarbiausia yra Dievo sąvokos vaisingumas, kad tai man padėjo gyventi vis labiau ribinėse padėtyse, ir Dievas atitinkamai man augo vis šiltesnis. Tad kiek pataisiau savo pranešimo pabaigą. Dar nuėjau pasiklausyti pranešimo apie kontinentalinę filosofiją, bet tai iš tikrųjų buvo labiau apie Zhangzi daoizmą, ir ten anksti baigėsi. Tai paskui nuėjau į religijos filosofijai skirtą kambarėlį ir pasiklausiau sesijos pabaigos ir laukiau savo sesijos. Reikia pasakyti, kad nors kongresų rūmų pastatas milžiniškas ir įspūdingas, bet gal pusė dalyvių pranešimus skaito rūsyje, tarsi sandėlyje, kuriame laikinomis sienomis sustatyti trisdešimt kambarių. O tos sienos nesiekia lubų, taip kad murmi po visą erdvę. Mūsų sesijai vadovavo Amerikos filosofijos asociacijos David Schrader. Klausėsi dar pora žymių filosofų, kiek supratau. Vienas pranešėjas nepasirodė, o kitas vėlavo, tai 20 minučių skaičiau savo pranešimą, kaip Dievas tiria ar jisai būtinas, ir liko 15 minučių klausimams. Pagal viską juos pribloškiau. Vienas pastebėjo, kad paprastai apie Dievą įsivaizduojama, kad jisai statiškas savo visažinyste, tai paprašė, kad papasakočiau apie savo asmeninės pasaulėžiūros pagrindus. Tai papasakojau, kaip vaikystėje užkalbinau Dievą, siūliau jam sandorą, kaip septyniolikos metų pradėjau savarankiškai kurti savo filosofiją, kaip gyvenime patyriau, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Pažįstamas filipinas teologas paklausė apie Jėzaus Prisikėlimo svarbą. Bendrai, visi pagarbiai priėmė ir vedėjas priėjo ir man paspaudė ranką. Sesijai pasibaigus visi išskubėjo į autobusą. Bet supratau, kad filosofų viršūnes pasiekę akademikai tiesiog neturi ką pasakyti ir galų gale, jiems tai nerūpi. Dar vieną indą filosofą pranešėją ir jo draugą trumpai užkalbinau, ar jiems tiko mano mintys, tai pasakė, kad labai. Supratau, kad jiems visai priimtina ir kad jie ko nors tokio trokšta siekiant visų tikėjimų susikalbėjimo ir suartėjimo. Dar truputį pabendravau su paskutiniu pranešėju, serbu amerikiečiu. Pavalgiau, grįžau ir jau baigėsi plenarinė sesija apie Kierkegaard. Buvo 19:36 ir pagalvojau, kad dar tą vakarą norėčiau Beidžinge nors trumpai pamatyti, pavyzdžiui, Tiananmen aikštę, ir prieš tai nueiti į netoliese esantį septynių aukštų knygyną, kuris dirbo iki 21:00. Tai išėjau į požeminį traukinį, kuriame pabendravau su dviem rusėmis, kaip paaiškėjo. Viena, kai sužinojo, kad aš iš Lietuvos, norėjo su manimi rusiškai bendrauti, bet pasakiau, kad nemoku, tai ganėtinai nustebo. Aš ta proga norėjau jos paklausti, kaip Rusijoje yra su marksistais ir anti-marksistais, nes kitą popietę kongresas turėjo baigti plenariniu pranešimu apie marksizmo svarbą. Tai jinai labai gyrė marksizmą, kaip neabejotiną vertybę. O aš paaiškinau, kad marksizmas skirsto žmones pagal klases ir gyvenimiškai tokiu žmonių kilmės pagrindu marksistai yra nuskriaudę daugybę žmonių. Tai labai ją supykino ir ji viską neigė. Ar skaičiau Markso raštus, ar skaičiau Lenino raštus? Sakiau Lenino raštai parašyti milijonų žmonių krauju. Neatjauta mažoms tautoms puoselėja Rusijos nacionalistinį įvaizdį. Paklausiau ar jos atsako už Putiną, tai sakė ne. Vadinas, jūsų šalis nėra demokratija, jeigu neatsakote už savo vadovus. O gyventi šalia didelės valstybės, už kurią jos gyventojai neatsako, yra suprantamai baisu. Papasakojau, kad kai sutinku Lietuvos žydus, visada iš karto apgailestauju dėl Holokausto ir kad tiek daug lietuvių skriaudė žydus. Panašiai, jie daug laimėtų jeigu sutikę lietuvius iš karto apgailestautų skriaudas, kurias patyrėme. Po truputį mane suprato ir išsiskyrėme geruoju. O aš atsiradau paskutinėje stotyje ir pasirodo, kad kito traukinio, link Tiananmen aikštės, ta kryptimi tiesiog nėra, ir reikėtų trimis traukiniais važiuoti apylanka. Išlipau ir galvojau pėsčias nusigausiu tuos kelis kilometrus, nors supratau, kad į knygyną nespėsiu. Netoliese turėjo būtų imperatoriaus rūmai. Pasukau į vakarus ir patekau ant plataus tilto šalia didelio ežero. Tame rajone buvo daug policijos, tarsi tai būtų svarbūs valdžios pastatai ar gyvenvietės. Mačiau kaip vienam automobiliui atvėrė vartus, kad galėtų įvažiuoti. Tilto pakraščiuose buvo aukštos baltos grotos, ir kas dešimt metrų stovejų civilis, kuris lyg ir neleido žiūrėti pro tuos grotus į ežerą. Pašalinių kaip ir nebuvo ir bendrai tas kvartalas buvo netikėtai nykus. Paėjau pusantros valandos kol susiradau požeminį traukinį.

2018.08.18 Truputį padirbėjau prie savo pranešimo apie Dievo šokį. Norėjosi vieną kitą mintį pranešimo pabaigoje tobuliau išmąstyti ir šiomis dienomis padariau šiokią tokią pažangą. Bekylant laiptais vienas jaunas filosofas iš Anglijos pagyrė mano vakarykštį pasisakymą, tai truputį pabendravome. Pagrindinės salės fojė pasikalbėjau su vienu kitu kiniečiu ir dar prisistatė Kinijos žurnalistas iš televizijos kuris įsidėmėjo mano pasisakymą ir davė savo kortelę. Padirbau valgykloje, ten pabendravau su vienu filosofu ir paskui nuėjau pasiklausyti Sauliaus Geniušo. Jisai dirba Hong Konge ir turėjo dalyvauti pašnekesyje apie vaizduotę, bet matyt jo nebuvo. Iš viso kongrese susirinkę daugiau kaip 9,000 filosofų bet sakyčiau tikrai koksai 1,000 pranešėjų nepasirodė, taip kad neįvyko beveik pusė tų pranešimų, kurių nuėjau pasiklausyti, ir taip pat sesijos dažnai baigdavosi anksti. 16:10 nuėjau į kalbos filosofijos sesija kur skaičiau Nijolės Aukštuolytės pranešimą, kaip buvome susitarę, nes jai nepavyko finansuoti savo kelionės. Skaičiau sklandžiai ir jausmingai, ir visi įtemptai klausėsi jos turiningo teksto, apžvelgiančio kaip įvairiai kalbos sąvoka buvo tiriama žmonijos istorijoje. Sesijoje taip pat pranešimą skaitė bene žymiausias Kinijos filosofas Chen Bo, o ją vedė Ernest Lepore, kuris vadovaus kito kongreso, už penkerių metų Melburne, programos sudarymui. Sesija užsitęsė keturiasdešimt minučių. Paskui Chen Bo išsivedė Ernest Lepore alaus, ir aš ir gal kokia dešimt mūsų prisijungėme. Iš tikrųjų tai buvo puiki puota įvairiausių kinietiškų valgių - anties, kalimaro, blynelių. Man iš dešinės sėdėjo gražuolė, kuri nuo vaikystės daug laiko praleido viena ir ją patraukė filosofija. Tai vienas kinas filosofas patarė, kad svarbu neturėti vaikų, kol neparašys disertacijos, bet aš pasakiau, kad tikra filosofė gali daugiau išmokti iš vaiko auginimo negu iš akademinių darbų. Iš dešinės sėdėjo budistė, kurios norėjo paklausti apie Budos aštuongubą kelią, tai jai papasakojau kaip aš panašiai pasiklausau Dievo, o tas jai labai patiko. Gražiai pakalbėjau su Ernest Lepore, ir iš jo supratau apie, pavyzdžiui, Saul Kripke, kad vyresnio amžiaus filosofai būna išsikvėpę, tad nėra daug prasmės su jais bendrauti. Dar paklausiau Chen Bo apie galimybes atvykti į Kiniją, bet jisai pasakė, kad tai vyksta mainais, ir jeigu nedirbu universitete, tai galimybių nėra. Paskui važiavau rengti savo pranešimą, tačiau į traukinį įlipo tasai kinietis, kuris vakar mane pagyrė. Tai bevažiuodami pabendravome - tyčia pravažiavau savo stotelę kokias šešias stoteles, o jis savo ruožtu palydėjo mane atgal. Jis kuria savo filosofinę sistemą apie gyvenimą ir gal pavyks susirašinėti. Pagaliau 22:30 grįžau namo. Greitai patobulinau pranešimo pabaigą ir nuėjau gulti nes buvau labai pavargęs.

2018.08.17 Pabudau 6:30 tai sugalvojau pabėgioti. Dariau ženklų nuotraukas, bet pastebėjau, kaip vienas kareivis iš savo posto man pirštu parodė, nedaryti šito. Matyt, tai buvo įvažiavimas į kažkokius partijos ar kariuomenės pastatus. Kitas kareivis pribėgo ir paprašė mano telefono. Jis pamaigė, pasakė, kad nesupranta šios kalbos (lietuvių), ir paprašė, kad ištrinčiau tris nuotraukas. Jis žiūrėjo, kaip aš jas ištryniau. Dar priėjo civilis, kuris mokėjo anglų kalbą. Aš tiesiog buvau paklusnus. Bet aš manau tos nuotraukos liko telefone, tiesiog pateko į šiukšlinę. (Iš tiesų išsitrynė.) Aš pabėgiojau toliau, bandžiau surasti konfucianizmo centrą, neradau, grįžau ir išvykau į kongresą. Kongrese išklausiau ilgą turiningą pranešimą apie "perceptual learning" - juslių pa(si)mokymą. Aš pasiūliau tačiau kitą požiūrį, kad mokymasis remiasi dviem mąstysenomis - žinojimo ir nežinojimo. Klausytojams patiko mano mintys, pranešėjas nepaprieštaravo ir žymiausias mokslininkas paskui mane palaikė, kad taip gali būti. Pietus praleidau su filosofu Bill Martin iš Čikagos, ir taip pat susipažinau su jo draugu Lenny, kuris su dukra yra litvakai ir keliaus į Lietuvą. Jinai jidiš kalbos mokslininkė, tai tikiu supažindinti su Dovid Katz. Pasiklausiau paskaitų apie moderniosios matematikos filosofiją, pasikalbėjau su žinovais, ir jie nusiskundė, kad matematikos filosofai neišmano šiuolaikinės matematikos ir jos nesimoko. Vakare pasiklausiau Hans Lenk plenarinės paskaitos apie praktinę dorovę. Tai labai svarbi tema, bet nesutikau su jo mintimi, kad reikia vengti abstraktaus mąstymo, nes jis pats ištisai kalbėjo atvirkščiai. Jisai vis pabrėždavo atjautos svarbą. Tai aptarime pasisakiau, kad iš savo patirties manau, jog atjauta turėtų sudaryti ne daugiau 1% viso reikalo, ir papasakojau kaip David Ellison-Bey, atjausdamas keturiolika kačių, prarado savo namus. Tuo tarpu būtent abstraktus mąstymas mums padidina atjautą ir ją, kaip reikiant palaiko. Tai daviau pavyzdį, kad esu laisvas žmogus, galiu kalbėti ką noriu, bet yra žmonių kurie tokios galimybės neturi, įsivaizduoju, tibetiečiai, tačiau ne tiek svarbu, kad juos atjausčiau, bet kad atjausčiau Kinijos žmones ir komunistų partiją, kad jie galėtų kitus labiau atjausti. O man atrodo, kad jisai neturi asmeninės patirties, kuria remtųsi. Publika tylėjo bet paskui vienas kinietis mane pasveikino ir pasakė, "Kinija pabus."

2018.08.16 Pabudau 8:00 ir išvykau į kongresą. Liko penkios dienos, o mano paskutinis pranešimas bus už trijų dienų. Tai šiandien galėjau daugiau ką nors lankyti. Tačiau pasitaikė studentų diena. Didesnė dalis pranešimų kinų kalba. Vienoje tokioje sesijoje pasėdėjau ir nieko daug nesupratau, bet buvo įdomu stebėti, kaip bendrauja. Antroje sesijoje norėjau pasiklausyti apie Buriato budizmą, bet tasai pranešėja nepasirodė. Tai nuėjau į kitą kambarėlį pasiklausyti pranešimo apie kiber-populizmą Kinijoje. Ta pranešėja buvo marksizmo filosofijos studentė Li Hanting. Ji išdėstė valdžiai priimtiną požiūrį, kad internetu organizuojamas populizmas turi neigiamų savybių, tačiau teigiamos savybės yra pažeidžiamų grupių užtarimas ir kova su korupcija. Tiktai liaudis turėtų būti brandesnė ir drausmingesnė. Vienas protingas gimnazistas, kinas kuris mokosi JAV, pakalbėjo apie Rousseau, kaip jisai neteisingai suprastas ir kuom jisai skiriasi nuo kitų Apšvietos mąstytojų. Iš Filipinų studentas palygino Konfucijų ir filipiną Mabini. Aptarime papasakojau iš savo pusės apie šviesuolių brandą, susiejau su jų temomis. Tai paskui pietų metu toliau pabendravome. Studentai gauna kortelių nemokamiems pietums, tai mane pavaišino atliekama kortele. Po pietų gerą valandėlę pabendravau su jų sesijos vedėja, Jessica Harmening. Jinai domisi moterų filosofų istorija. Galėjau pasitikrinti su ja, kaip ji vertina mano supratimą dviejų skirtingų mąstymų, "žinojimo" ir "nežinojimo", kurie dažnai laikomi moterišku ir vyrišku mąstymais, tai buvo naudinga patirti, jog tai ką dėsčiau buvo visai suprantama ir priimtina. Paskui pasiklausiau sesijos apie post-žmoniją ir trans-žmoniją, tai yra, kokia žmonijos ateitis. Ten gerai sudalvyavau savo klausimais ir pastabomis. Man patiko klausimai, kuriuos uždavė šalia manęs sėdintis katalikas kunigas iš Hongkongo. Tai paskui valgykloje pabendravau su juo ir jo dviem draugais iš Filipinų. Pakalbėjome apie šventą Trejybę, apie kurią kalbėsiu, ir apie Daodejing, kurį jisai moka mintinai ir apie kurį jisai irgi kalbėjo. Po visko dar pasivaikščiojau po olimpinį kaimelį.

2018.08.15 Skaičiau pranešimą A Geometry of Moods: Evoked by Wujue Poems of the Tang Dynasty?. Pabudau 3:30 ir pradėjau daryti skaidres. Supratau, kad reikia šešis eilėraščius išversti iš kinų kalbos į anglų kalbą. Bet tai atlikau visai sėkmingai nes jau buvau išvertęs į lietuvių kalbą. Tai spėjau dar į antrą sesiją. Pakeliui stotyje padėjau filosofui iš Čikagos įlipti į teisingą traukinį. Įsikalbėjome ir nuėjau pasiklausyti jo kalbos apie maoizmą, budizmą ir vartotojišką visuomenę. Paskui po pietų jisai nuėjo pasiklausyti mano kalbos. Labai sklandžiai perskaičiau pranešimą ir kinams patiko skaityti savo klasikų eiles. Po pranešimų vyko gero pusvalandžio aptarimas, kuriame labai gyvai dalyvavau. Taip pat mane palaikė kinas literatūrologas Shang Biwu iš Šanchajaus, kuris įdomiai pasakojo apie "pasaulių kūrimą" romanuose. Džiaugiaus, kad palikau nuostabų įspūdį, mano mintys buvo prasmingos ir užmezgiau naujų ryšių. Paskui reikėjo atsipūsti, tai išėjau pasivaikščioti iki olimpinio bokšto. Galvojau į viršūnę pakilti, ir būčiau sumokėjęs 100 yuan bet kaina buvo 200 yuan = 25 eurai, tai susilaikiau. (Prisiminiau Seattle Space Needle vaikystėje.) Pavalgiau ir nuėjau pasiklausyti plenarinės paskaitos apie Konfucianizmą ir etiką. Korėjos filosofas Hee-Sung Keel kalbėjo, kaip svarbu ieškoti rimto pagrindimo dorovei. Aš kaip tik mąstau panašius dorovės klausimus, tai gal galėsiu jam kada parašyti, ką tiriu. Grįžau namo ir 22:00 užmigau.

2018.08.14 Skaičiau pranešimą Daoism for a Lifetime or a Day??. Pabudau 7:00 nes norėjau būtinai anksti nuvažiuoti. Kokia 20 minučių kompiuteriu bandžiau susigaudyti, kurioje stotelėje išlipti, bet kongreso svetainėje nebuvo pasakyta, o jos žemėlapis, pasirodo, suklaidino. Aš išlipau vienoje olimpinėje stotelėje ir dar viena darbuotoja nurodė per kurį išėjimą išeiti, bet man teko eiti pusantro kilometro. Gal nors tiek gerai, kad susipažinau su olimpinėmis erdvėmis ir jų mąstais. Atsiradau kongreso rūmuose - reikia pasakyti, jie milžiniški, įsivaizduoju, juose laisvai sutilptų 100,000 žmonių. Padariau nuotrauką savo Konfucijaus pažymėjimo, kad galėčiau vieną skaidrę ja papuošti. Pasėdėjau didžiojoje salėje, kurioje spėjau užbaigti sutvarkyti savo skaidres, nors gal ten pamečiau savo foto aparatą, nes po to jį pamečiau ir negalėjau jo rasti, nors tiesą sakius, jisai atitarnavo. Pagaliau susiradau kambarį, kuriame 14:00 turėjome skaityti savo pranešimus. Buvo gal kokia penkiolika žmonių iš viso. Buvo problemų su kompiuteriu, taip kad padėjau surasti patarnautoją, kuris jį sutvarkytų. Kalbėjau trečias ir galėjau savo skaidres rodyti tik įpusėjus pranešimui. Bet gražiai skaičiau ir puikiai praėjo. Sesijoje dalyvavo žinovai apie daoisto Laozi veikalo Daodejing vertimus, kurių yra daugiau kaip 1,700. O aš grindžiau tokius drąsius teiginius, kad Kinijoje labai mažai šviesuolių, kad iš viso niekas Kinijoje nesupranta Daodejing, kad jį suprasti reikia pažinti vienatvės kelią - šviesuolių, savarankiškai mąstančių brandos kelią, ir tokiu keliu einant galima siūlyti visai kitą vertimą, priešingą įprastajam. Parodžiau, kaip išverčiau pirmą skyrelį, ir apsidžiaugiau, kad visi žinovai sutiko, kad gali būti toks vertimas, kad manasis neįprastai rišlus, ir kad reikėtų versti toliau. Daug pasitikėjimo davė laiškas, kurį vakar ar užvakar gavau iš kinų filosofijos mokslininko Juliaus Vaitkevičiaus. Tai jaučiausi labai patvirtintas, kad mano filosofija tikrai galinga, jei galėjau taip sėkmingai sudalyvauti skyrus tik kelias dienas pasirengimui. Paskui susiradau olimpinio kaimo požemyje esantį prekybos centrą. Grįžau į kongreso rūmus, pabendravau kažkiek su kinais studentais, nes visgi kongrese susirinko nemažai "šviesuolių" ir įdomu susipažinti. Galiausiai grįžau į nakvynės namus parengti savo skaidres kitam pranešimui. Bet aš buvau baisiai pavargęs. Tai nuėjau gulti 10:00.

2018.08.13 Šį rytą prasidėjo Pasaulio filosofijos kongresas. Buvau užsirašęs dalyvauti atidaryme Kinijos liaudies rūmuose. Būtų buvę visai įdomu, ir paskui sužinojau, kad kalbą pasakė švietimo ministras ir dalyvavo 3,500 kongreso dalyvių. Nusprendžiau nevažiuoti, o skirti dieną rašyti savo pranešimą apie Daodejing. Mat, būtų tekę dieną prieš važiuoti į kongreso rūmus registruotis; nebūčiau galėjęs įsinešti savo kompiuterio į liaudies rūmus; taip pat tą pirmą kongreso dieną nieko daug daugiau nevyko, o būtų tekę daug važinėti. Taip kad šiandien ir vakar galėjau skirti surašyti savo pranešimą apie Daodejing. Rašiau sklandžiai, tad maždaug 18:00 išėjau pabėgioti į netoliese esantį pedagoginį Beijing Normal University. Ten galėjau laisvai įeiti. Taip pat netoliese radau mažą knygynėlį. Jame aptikau Kinijoje išverstą ir atspausdintą, 1946 m. Belgijoje išleistą komiksą apie baltuosius ir juoduosius Afrikoje, sakyčiau, pakankamai rasistinį, bet jis buvo labai brangus, tai nepirkau. Baigiau rašyti pranešimą 21:00, viskas gražiai sutilpo, bet dar reikėjo skaidres padaryti, tai baigiau po 2:00.

2018.08.12 Pabudau pakankamai anksti nes man reikėjo nusigauti į vakarinę Jinan greitųjų traukinių geležinkelio stotį už 12 kilometrų. Supratau iš Google Maps autobusų žemėlapio kur reikia laukti ir kiti patvirtino. Kokią valandą važiavau autobusu. Traukiniu važiuodamas skaičiau Daodejing anglų kalba. Tai trumpas veikalas. Beidžinge susiradau nakvynės namus. Už juos jau mokės Lietuvos mokslo taryba. Gavau visai mielą kambarį sau su asmenišku tualetu ir dušu, su plačia lova, su virduliu, vėdinimu, ir kas labai svarbu, su rašomu stalu. Paėjus prie pagrindinio kelio, jį perėjus pėsčiųjų tiltu, radau bankomatą, kur išsiėmiau pinigų susimokėti. Prašiau, kad man šalia kvito išrašytų sąskaitą, kurioje būčiau įvardintas, ir man rūpėjo, kad įrašytų teisingą sumą, nes buvau iš anksto dalį sumokėjęs. Pamačiau, kad jiems tas pats, kokį raštą man išrašys. Tada pagalvojau, kad man galėtų išrašyti sąskaitą už 6400 yuan = 800 eurų, nes aš tiek galėjau gauti iš universiteto jei jiems parvežiau sąskaitą. Buvau su universiteto finansininkais kažką panašaus aptaręs prieš išvykdamas. Man išrašė ir papietavau kitoje gatvės pusėje. Bet supratau, kad sąskaitoje jie neparašė, kad sumokėta. Man būtinai šito reikėjo. Ir supratau, kad nenoriu, kad jie meluotų, nors jiems ir būtų tas pats. Tai paprašiau ir jie man naujai išrašė teisingą sumą, maždaug 300 eurų. Paskui supratau iš universiteto, kad sąskaita turi atitikti kvitą, kurį man nakvynės namai išrašė, kiek pinigų gavo iš manęs. Jeigu aš būčiau, pavyzdžiui, buvęs visą mėnesį tuose namuose, ir sumokėjęs 800 eurų už tą mėnesį, bet sąskaita būtų išrašyta už 10 dienų, kuriomis vyko kongresas, tai tokiu atveju universitetas būtų sutikęs priimti kvitą ir sąskaitą, ir manau namai būtų išrašę. Buvau ieškojęs galimybių taip suderinti viską, nes gaunasi taip, kad tas likutis, 800-300 eurų liks universitetui. Bet gerai, kad likau laisvas nuo visų tokių slidžių dalykų, visgi tai prasmingi dorovės galvosūkiai, ypač kai reikia pinigų nesinori save be pagrindo skriausti, o kiti neteisingi, nedraugiški ar abejingi.

2018.08.11 Paskutinė mano nuotykių diena. Užsispyriau nepagailėti laiko savo filosofijai, kas gerai. Išėjau maždaug 13:30. Bandžiau perkirsti parką bet paklaidžiojau ir teko grįžti. Pagaliau radau autobuso stotį. Važiavau pusvalandį. Viena moteris išlipo ten kur man reikėjo, tai nuvedė į Shandong muziejų. Ten atsiradau 15:45 ir pabuvau valandą. Paskui mus išvarė lauk. Nieko nereikėjo mokėti, bet reikėjo parodyti savo pasą. Aš turėjau tiktai kopiją su savimi, bet matyt, šį kartą pasigailėjo. Muziejaus įspūdinga fojė, pilna vaikų, kažkokių skautukų. Truputį laiko sugaišiau modernaus meno parodoje. Tie darbai gal visai malonūs, bet gal tiesiog tai valstybės palaiminto menininko paroda. Man svarbiausia buvo pamatyti archeologinius radinius, nes Šandongo provincija tai viena iš Kinijos šviesybės židinių. Matyt, čia susidūrė rytuose gyvenantys pirmykščiai žmonės ir iš vakarų atvykę kinai. Dideli, įspūdingi puodai lipdyti maždaug 4,000 metų prieš Kristų. Paskui milimetro plonumo juodos keramikos indai. Galiausiai, maždaug 1,800 metų prieš Kristų atsirado bronza, prasidėjo dinastijos, atsirado pirmieji rašmenys. Ir tada išvarė iš pastato. Tai reikės kada grįžti, bet kažką išmokau. Grįžau autobusu, vėl moteris išlipo ten pat kur ir man reikėjo. Pavalgiau vakarienės ir kartą apibėgau Daming ežero parką. Dabar rašau pranešimus.

2018.08.10 Šiandien pabudau palyginti anksti, 8:00. Dirbau prie savo filosofijos. Per internetą užsisakiau bilietą greituoju traukiniu į Beidžingą. Visi traukiniai (jų gal daugiau kaip 50) visiškai pilni, išskyrus patį anksčiausią. Viename liko dvi vietos - turbūt kas nors atsisakė bilietų. Sumokėjau pinigus, bet matyt, tai įstaigai nepavyko to bilieto nupirkti. Ji paskui du kartus kreipėsi į mane su kitais pasiūlymais, bet nesuspėjo susisiekti. Tai jai atrašiau, kad gali parinkti bet kokį antros klasės bilietą išvykstant nuo 10:00 iki 18:00. Man nupirko. Dar reiks stotyje palaukti eilėje ir atsiimti. O popietę skyriau susipažinti su budizmu ir būtent su tūkstančio Būdų šventykla. Jisai už penkių kilometrų tai galvojau iki jo nubėgti, bet buvo baisiai karšta. Išėjau maždaug 14:00. Jinanas garsus šimtu šaltinių ir jų maitinamu Daming ežeru. Sumokėjau 5 kuai (maždaug 60 centų) ir prabėgau per 5 drakonų parką, kuriame daugybė vaikučių su tėvais linksmai žaidė šaltinių apsemtame grindinyje. Toliau bėgau per platų parką tarp miesto dangoraižių. Nusipirkau keptos tešlos ir dar kitų kinietiškų pyragaičių bet tas labai apsunkino bėgimą. Galiausiai maždaug 15:00 atsiradau parke. Vėl reikėjo lipti laptais į kalną, bet šį kartą teko eiti tiktai pusę kilometro. Iš pradžių ėjau ilga alėja. Iš vienos ir kitos pusės buvo didelės, šiuolaikinės įvairių Būdų akmens statulos, apvilktos auksiniais apsiaustais. Pati šventykla buvo nevienalytė ir išvis kažkaip neaiškiai apibrėžta. Jinai buvo keliais aukštais kalne išdėstyta. Šį kartą pasigedau užrašų anglų kalba. Šventyklos panašios kaip ir kitur, tiktai viduje pastatytos didelės, rūstokos Būdos, tarsi pasiryžusios iššaukti nuolankumą. Žmonių nebuvo daug, bet pora mergyčių visai linksmai, atsidavusiai ir vaikiškai pakartotinai lenkėsi ir puolė ant grindų. Atsisėdau pailsėti, tai šalia jos buvo su savo mamyte, ir apsikeitėme keliais žodžiais. Matyt, jas prajuokinau, tai viena mergaitė man įsiūlė skanėstą, plastiku aptrauktą vytintos jautienos gabalėlį. Tai čia ir buvo tasai budizmo dienos nuotykis, tasai mergaičių šventykloje išreikštas nuolankumas gero žmogaus dieviškajam pradui, užtat vėliau ūmus polinkis daryti gerą. Dar man kalno viršūnėje visai patiko nuotaikos, tiesiog ant uolų buvo pastatyti stalai su pavėsinėmis, žmonės džiaugėsi miesto dangoraižių ir kalnų gamtos vaizdais, nors užterštas oras kažkiek gadino miesto vaizdą. Viena mergaitė ilgai ir gyvai šoko ir dainavo ir norėjo, kad jos tėvelis žiūrėtų. Pagalvojau, gal tokių vaikų karta užaugs kitokiais žmonėmis. Viršūnėje taip pat skraidė cikados ir didelės peteliškės - dar didesnių, plaštakos dydžio, mačiau Taishano kalne. Visą dieną pirkau vandens ir gėrimų. Tik neradau seniausiųjų Būdų, uoloje išskaptuotų. 18:00 išėjau iš parko ir bėgau atgal nes norėjau suspėti į Baotu šaltinių parką. Atsiradau 18:30 ir ten buvo daug gražiau nė šventykloje. Tiesiog meniškai išmąstyti pastatai, takai, augalai, akmenys. Šaltiniai gražiai iškasti, vanduo švarus ir gali matyti kaip paviršiuje sukunkuliuoja, suburbuliuoja, sklinda ratilai. Pilna karpių. Viename prūdelyje pora ruonių plaukė pirmyn ir atgal. Bet labiausiai žavėjo šeimos - vaikai su tėveliais. Tai pagalvojau, kad šita vieta gal laikytina budizmo reiškiniu, kad visaip pasirūpinta žmonių ir ypač šeimų gerove. Parkas užsidarė 19:00 bet žmonės dar ilgai jame buvo ir aš kartu su kitais išlindau jau tamsoje, 19:30. Buvau labai nusivaręs tai pėsčias parėjau ir išsimaudžiau. Dabar reikia parengti savo pranešimus...

2018.08.09 Pabudau 5:30 visai žvalus, tai padirbėjau prie savo filosofijos ir paskui pradėjau rinkti medžiagą savo pranešimui apie daoizmą. Iš ryto buvau išalkęs, tai maždaug 7:30 išėjau paieškoti valgyklos, bet pasirodo viskas buvo uždaryta. Senukai sėdėjo ant laiptų šalia parduotuvės. Tai aš nusipirkau obuolį ir gėrimą ir irgi pasėdėjau. Bet 8:30 valgyklos kol kas nedirbo, tai nuėjau į didelę maisto parduotuvę ir nusipirkau baozi (garais virtų kaldūnų) ir dar maišelį kažkokio patiekalo kurio tačiau nusipirkau per daug tai nusprendžiau išmesti, kad nesugestų. Maždaug 12:30 išėjau ieškoti autobusų stoties. Pakeliui išsiėmiau pinigų ir susiradau pašto įstaigą, tai išsiunčiau atvirukus. Mat šitame mieste nėra pašto dėžių. Galiausiai, paėjus kelis kilometrus su visa manta, man policininkas paaiškino, kad autobusai iš tos stoties nevažiuoja į Jinan. Labai norėjau pasėdėti ir atsikvėpti, tai pamatęs McDonald's, tenai nusipirkau Big Mac. Internete išsiaiškinau, kad autobusu reikėtų 80 km važiuoti aštuonias valandas. Bet supratau, kad greitųjų traukinių bilietai gali būti visi išparduoti. O pasirodo, paprastųjų traukinių stotis buvo čia pat, už 200 metrų, kitoje pusėje gatvės nuo pašto. Tai nusipirkau biletą už pusantro euro. Bet reikėjo laukti beveik tris valandas iki 18:05. Tai laiką praleidau prekybos centre, nusipirkau arbatos ir dirbau prie kompiuterio. Bet buvo nepatogu sėdėti tai paieškojo kitos vietos ir susiradau visai mielą knygyną. Ten buvo visai gerų knygų, tai nusipirkau penkias. Traukiniu važiavau beveik valandą. Sėdėjome šešiese - motina su berniuku, du studentai ir gimnazistė. Ir visą laiką praplepėjau su jais. Jiems atkartojau visus Konfucijaus pasisakymus, kuriuos buvau išmokęs, ir dar parodžiau savo pažymėjimą, ir apžiūrėjome knygas. Jinane vienas studentas su manimi pavažiavo miesto autobusu ir padėjo man teisingoje stotyje išlipti. Radau nakvynės namus. Matyt, jie yra menininkų rajone. Vienas jaunuolis kartu nakvojo Tai'ane. Išėjau pasivaikščioti prie šalia esančio Daming ežero. Šalia esantys pastatai gražiai apšviesti, ežero parko augalai įspūdingi. Šalia ežero paskaičiau "Dao de jing" ir supratau kaip man atrodo reikėtų suprasti įvadą. "Lengvasis kelias retai kada tikrasis kelias. Įprastas žodis retai kada tinkamas žodis."

From Train Station :Take bus No.K11/K98 and get off at the Children’s Palace. Then go straight the through the road about 100 meters to the No.2 block,LuFeng paper Art Zone .Then you will arrive at Hubin International Youth Hostel.

2018.08.08 Julius Vaitkevičius mane per WeChat supažindino su Misha Tadd, kuris pakvietė mane Pasaulio filosofijos kongrese skaityti dar vieną pranešimą ir dalyvauti vietoje kito žmogaus, kurio nebus. Tema yra daoisto Laozi klasikinės knygos Dao De Jing įtaka pasaulyje. Tai susitarėme, kad papasakosiu apie šios knygos atgarsius Lietuvoje; apie savarankišką mąstymą daoizme ir jo stoką Kinijoje; ir apie tai, kaip savo filosofija aptariu panašias sąvokas, kaip kad Dao De Jing. Popiet aplankiau netoliese esančią Dai Miao šventyklą. Ji skaitosi viena iš didžiausių Kinijoje. Iš vienos pusės, visa kinų architektūra yra lyg tai panaši. Ir dažnai matome vėlyvesnius klodus, tai kas statyta Ming (Gedimino) ar Qing (caro) dinastijų laikais. Visgi, pajutau, skiriasi dvasia, matyt, kuri daug priklauso nuo mąstų. Užtat Nandžinge Ming kapai labai didingi, Hong lou meng rūmai malonūs ir dailūs, Konfucijaus šventyklos erdvės orios, o man visai patiko Dai Miao šventykla nes jaučiausi kaip dvasingame parke. Visur, atrodo, panašios prietaringos aukos - smilkalų deginimas, ir nieko neišmokau apie patį daoizmą. Bet didžiausios šventyklos viduje buvo milžiniška freska, daugiau kaip 1,000 metų senumo, vaizduojanti Tai'Shan kalno dievo nuotykius. Ir toks jausmas, kad tokiu būdu daoizmo mąstytojai bandė kažką pateikti liaudžiai. O mielą įspūdį paliko kaligrafijos pavyzdžiai išskaptuoti įvairiausiose paminklinėse lentose. Tiesiog nuostabu kokiais įvairiais braižais perteikiami tie patys rašmenys. Taip pat išsiaiškinau kaip svetaine mdbg.net žodynu naudotis rašmenį pažinti iš jo šaknų. Jie turi lentelę 170 šaknų ir jau baigiu sumanyti kinų kalbos elementorių, kurį parašyčiau pristatyti tas visas šaknis, taip pat naudojant pavyzdžius iš tų visų ženklų nuotraukų, kurias kasdien darau. Šventykla užsidarė 18:00 tai dar po to pabėgiojau nes norėjau pasportuoti ir ta pačia proga atvirutes išsiųsti (miesto pašto dėžių nėra) bet pašto įstaigos neradau. Tai dar padirbėjau prie savo filosofijos.

2018.08.07 Pabudau penktą ryto, švintant. Durys į lauką buvo užrakintos ir nebuvo kaip išeiti, tai supratau, kad gyvenu "fire trap". Bet netrukus iš antro aukšto atėjo jaunuolis, kuriam buvau pasakęs, kad anksti išeisiu. Jis man buvo pataręs taksi-vežimėliu už 6 kuai nuvažiuoti prie "Raudonųjų vartų", kur prasideda iškyla į Tai'Shan šventą daoistų kalną. Bet taksi-vežimėlių tokiu metu neradau. Privažiavo taksi-automobilis ir sakė, kainuotų 15 kuai, tai pasakiau per brangu. Ir iš karto pasijutau kvailai kad dėl poros eurų atsisakiau. Bet paskui supratau, gal gerai, nes tą porą kilometrų pėsčias nuėjau, užtat geriau susigaudžiau, kur viskas yra. Bilietų kasoje bandžiau pasiteirauti dėl kito kelio, iš rytų pusės, apie kurį buvo pasakojęs iš Sonders, nes jis buvo pataręs būtent juo pakilti, per gamtą. Tik reikia autobusu nusigauti iki jo. Bet supratau, kad tai per daug sudėtinga, tad geriau pakilti paprasčiausiu būdu, su visai. Nusipirkau bilietą 6:45 ir jau ėjo nemažai žmonių, ne tik į viršų, bet ir žemyn. Iš viso ėjau tris su pusę valandas iki šventyklos vartų. Ėjo tūkstančiai žmonių, įskaitant ir maži vaikai. Visas kelias dengtas akmeniniais laiptais. Paeini kelis žingsnius ir paskui keliolika laiptų aukštyn ir taip per visą kelią. Aš buvau į kuprinę susidėjęs keturis butelius vandens, maisto, planšetę, meno priemonių ir švarką, dėl visa ko. Bet pakeliui buvo pilna parduotuvėlių. Keli šimtai, o gal ir tūkstantis žmonių pragyvena iš tų turistų. Pusiaukelyje ir viršūnėje prisijungia tie kurie "cable cars" atkeliauja. Gerai, kad anksti išėjau, nes saulė pradėjo kepinti po 9:00. Viršūnėje - šventyklos miestelyje - atsiradau maždaug 10:15, o pačioje šventyklos viršūnėje gal maždaug 10:45. Paskui pora valandų apvaikščiojau iš visų pusių. Orai mainėsi. Vienu metu kažkokios miglos trukdė matyti, paskui visai tirštėjo, paskui pragiedrėjo. Bet žmonių buvo labai daug, o kai grupines nuotraukas darydavo, tai būtinai visi kartu sušukdavo, užtat toksai klegesys toli girdėdavosi. Aš ieškojau ir radau tą kelią apie kurį Sonders pasakojo ir nusipirkęs keturis butelius vandens sugalvojau juo eiti. Stebėjausi, kad ėjau vienas. Dar netoli viršūnės pamačiau keistuolį lendantį iš namelio ir matėsi, kad jisai kviečia pabendrauti, bet jis atrodė siaubingai, kaip laukinis, nesuvokiau ar prasmingai bendrausime ir truputį bijojau jo, o traukė žygis, tad atsisakiau draugystės su šviesuoliu vienuoliu. Pirmiausiai ėjau šalutiniu keliu į kitą, gretimą viršūnę, kur kadaise imperatoriai aukodavo savo aukas. Aš priėjau prie tų milžiniškų uolų ir pagalvojau, galėčiau lipti bet susilaikiau nes buvau vienų vienas ir esu ne imperatorius, o bailys ir turiu ką gyvenime veikti su savo filosofija. Bet aš ėjau toliau tuo keliu ir jis tikrai buvo išklotas laiptas nepriekaištingai, kaip anas, bet jame visą valandą nesutikau nė vieno žmogaus. Paskui mano kelias suėjo su tuo rytų keliu ir keturias valandas eidamas žemyn aš sutikau iš viso gal tik 10 žmonių. O vaizdai buvo nepaprastai nuostabūs, kaip visur tarp susuktų medžių ir miškų iškildavo plačiausios uolos, visai kaip Kalifornijoje, tik aišku, tai vaizdai iš Kinijos paveikslų. Vienoje ypatingai gražioje vietoje kokia 20 minučių pasėdėjau tiesiog pasigrožėti vaizdais. Ten net buvo paminklinė lenta pažymėti, kaip UNESCO vadas buvo pareiškęs, jog ši vieta prilygsta Grand Canyon. Ir aš per tą laiką buvau vienintelis žmogus. Besigrožėjant pajutau, kaip tas dvimatis vaizdas tapo trimatis. Supratau, kad uolos yra, kaip Zokaitis pasakytų, monumentas, ir kad galima įsivaizduoti, kaip jos sudėtos iš akmenų ir luitų. Ir jeigu būčiau netingėjęs papaišyti manau būčiau dar labiau įsijautęs ir įsigilinęs. Tai pasijutau tikras daoistas ir supratau, kad šie keliai tai akivaizdžiausias įrodymas, jog kinų tarpe labai mažai savarankiškai mąstančių. Ir kelionė labai pasisekė nes manau vaizdai buvo daug gražesni nusileidžiant nė būtų buvę kylant, ir buvo malonu po valiai leistis žemyn, tuo tarpu lipant aukštyn norisi skubėti ir būtų buvusi ilga kankynė. Galiausiai atsiradau milžiniškoje šiuolaikinėje budistų šventykloje. Už baseinų tarp akmenų buvo didelis naujas stadijonas kuriame matyti vyksta jų renginiai, ir taip pat ilgas prospektas tarp jų visokiausių pastatų. Radau autobusą kuriuo reikėjo grįžti ir man vairuotojas nurodė kur išlipti šalia pagrindinio įėjimo. Dar išėjau vakarienei, suvalgiau "kinietišką hamburgerį" ir makaronų.

2018.08.06 Iš ryto nubėgau kokį kilometrą į šiaurę į Konfucijaus kapines. Buvau pametęs savo kepurę tai nusipirkau kitą už gerą eurą (paskui radau savo). Kapinėse palaidota visa Konfucijaus giminė per visas dinastijas. Įdomiausia, kad jo paminklas, sakyčiau, visai kuklus. Tiesiog keturkampė plokštė, gal tik pustrečio metro aukšto, tik žemė ten dar pakelta pusantro metro virš žmonių. Žodžiu, gal panašiai kaip senelių Kapačinskų ir Kviklių kartu sudėjus. Dar ten pat už jo pastatyta kažkiek mažesnis paminklas, manyčiau, jo žmonos. Šalia ne per toliese yra ir jo vienintelio sūnaus, kursai mirė dar jam gyvam esant. Grįžau taksi-vežimėliu, kad spėčiau prieš 12:00 apleisti savo kambarį. Paskui trise išėjome pietų su taivaniečiu Chien Feng ir olandu Sonders. Chien mus pavaišino musulmonų valgykloje, matyt, jie pasižymi higienišku maistu. Pavalgėme makaronų ir visus pavaišinau sojaus gėrimu, kurio buteliai savo išvaizda priminė Coca-Cola. Toliau su Chien nuvažiavau vietiniu autobusu į tarpmiestinių autobusų stotį. Jis man padėjo įsėsti į autobusą į Tai'An. Važiavau pora valandų, užtat mačiau daug kukurūzų laukų, visokiausių gamyklų, krūmynų ir kaimo kelių. Parašiau kokia dešimt atvirukų. Autobusų stotyje išsiaiškinau kokiu miesto autobusu nusigauti į nakvynės namus šalia Dai Miao šventyklos. Beveik įsėdau į autobusą važiuojantį priešingą kryptimi, bet laiku išsiaiškinau. Susiradau tašką savo žemėlapiuose, kuriuose turėjo būti nakvynės namai, bet galiausiai su praeivių pagalba išsiaiškinau, kad tas adresas yra už pusės kilometro. Nakvynės namų vadovei paskui paaiškinau, tai ji padėkojo, bet taip pat supratau, kad jie Kinijoje būdami iš viso nemato tų Google žemėlapių nes valdžia blokuoja Google. Tą vakarą dar išėjau nusipirkti vandens butelių ir maisto iškylai. Kepyklėlėje nusipirkau penkis "žmonos pyragaičius", o vaisių parduotuvėje - tris obuolius ir kekę vynuogių.

2018.08.05 Susiradau kur reikia laikyti tą egzaminą. Tik jame reikėjo sėdėti ir laukti 40 minučių nes kokie aštuoni vietiniai jaunuoliai irgi norėjo laikyti, o buvo tiktai vienas egzaminuotojas, ir matyt, visai rimtas. Tai išgyvenau konfucianistinį biurokratizmą. Bet galiausiai laimingai išlaikiau. Tiktai mano vardą užrašė Jonas Kulikauskas nes matyt nebuvo vietos Andriui. Kaip bebūtų, padarė nuotrauką ir išspausdino pažymėlę. Jaučiuosi labai laimingas, kad mano kinų kalbos žinios pakankamai įspūdingos, kad galiu išmokti penkis posakius, juos suprasti ir, kas sunkiausia, susirasti kur išlaikyti egzaminą ir jį išlaikyti kinų kalba. O dar būsiu sutaupęs kokia 17 eurų. Iš kart nuėjau į Konfucijaus šventyklą, paskui į Konfucijaus šeimos rūmus. Gal įspūdingiausia, kad tos vietos veikia jus pustrečio tūkstančio metų. Tiek šventykloje, tiek rūmuose yra visa eilė vartų, laipsningai skiriančius šventyklos ar šeimos židinį nuo išorės. Patiko augalai - pušys - ir taip pat pastebėjau, kad labai dažnai paminklinės stelės pastatytos ant milžiniškų vėžlių, tai prisiminiau Ollie. Vakare ieškojau kur žmoniškiau pavalgyti, tai išėjau už senamiesčių ar atsiradau prekybos centre. Ten jaunuoliai man įsiūlė sriubą ir atnešė nežmoniškai didelį dubenį. Paskui man dar nemokamai atnešė pasaldintų spragėsių, kažką panašaus į Corn Chex, ir dar cantaloupe. Matyt dėl to, kad aš iš toli atvykęs. Aš nesuvokiau, kaip jiems atsidėkoti, bet ką padarysi. Tiesa, šventykloje kelis kartus jaunuoliai prašė pasifotografuoti su manimi, arba tiesiog šiaip mane fotografavao. Tai, matyt, yra vietinių ar turistų iš kitų Kinijos provincijų, kur mažiau baltaodžių. Galiausiai vakare baigiau Noreikos užklausos vertimą, ir pasidžiaugiau su savo kambarioku, kaip išlaikiau egzaminą. Sėdėjome prie vieno stalo su mergytėmis, kurios rašė savo namų darbus. Tai vyresnė parodė savo pažymą. Pasirodo, kad jinai šį rytą irgi išlaikė egzaminą. Tai mes visi Konfucijaus žinovai.

2018.08.04 Pavyko iš nakvynės namų išsiųsti raktą per kurjerį. Važiavau greituoju traukiniu iš Šanchajaus į Konfucijaus gimtinę Qufu. Truko beveik tris valandas. Traukinio stotis maždaug 10 kilometrų nuo miesto. Qufu panašaus dydžio į Alytų, maždaug 60,000 gyventojų. Išsiaiškinau, kuriuo autobusu nuvažiuoti ir įsėdau pačiame gale. Kainavo tiktai 1 kuai (12 centų). Tik neturėjau jokio supratimo kur išlipti. Tai man keturi kiniečiai kinų kalba visaip padėjo susigaudyti. Išlipome centre ir man net pašaukė taksi, kuris nuvežė į nakvynės namus už vieną eurą. Atsiradau 17:00 ir Konfucijaus šventykla, rūmai ir kapinės jau buvo uždarytos. Tai pasivaikščiojau ir paieškojau, kur pavalgyti vakarienės. Keista, kad čia nesimatė jokių valgyklų, kokių buvo pilna kituose miestuose. Radau tiktai vieną kitą vežimėlį parduodantį šašlykus, o aš tų vežimėlių vengiu. Galiausiai suvalgiau didelį blyną, panašų į quesadilla, tik be sūrio. Dar iš merginų nusipirkau datulių pieno, pasimokėme kinų ir anglų kalbų, kaip kas vadinasi, nes joms įdomu išmokti perskaityti savo menu. Bendrai gana slogus įspūdis, kad menkas ir purvinas miestelis. O vakare maloniai pabendravau su vienu kiniečiu ir paskui su kitu, iš Taivano. Jisai mano amžiaus, prieš trejus metus išėjo į pensiją ir baigia apkeliauti visas Kinijos provincijas. Jį labai domino "savarankiškas mąstymas". Užsimezgė kalba kaip tai susiję su Konfucijanizmu. Jisai mane paragino išlaikyti Konfucijaus posakių egzaminą. Mat, kiniečiai, kurie mintinai moka 30 Konfucijaus posakių, ir užsieniečiai, kurie mintinai moka 5 posakius, įleidžiami nemokamai į visus Konfucijaus muziejus. Tai jis man parinko 5 trumpus posakius. Truputį juokinga kai prisimenu, kaip vaikystėje vaikai kvailai juokaudavo, "Confucius says, Man who eats many prunes..." ir t.t. Bet bebendraujant supratau, kad bene visi Konfucijaus posakiai turi dvigubą reikšmę - konservatyvią ir radikalią - nes jisai buvo savarankiškas mąstytojas bet turėjo per daug neišsišokti. Pavyzdžiai, jisai mokino, "Valgant nekalbėti ir gulint nekalbėti." Nesigilinant, atrodo, tai kažkoks nereikšmingas pamokymas. Bet pamąsčius pagavau esminę mintį, "Kalbėti tiktai visiškai susitelkus, jokiai veiklai neblaškant." O tai radikali mintis, kad žmonės ištisai kalba tuščiai. Mano kambariokas mane pagyrė, kad jisai nebuvo apie tai pagalvojęs, bet matyt, teisingai pagavau mintį.

2018.08.03 Išėjau ankščiau, kad suspėčiau pamatyti šiuolaikinio meno. Gana smarkiai lijo, tai pirmą kartą po atskridimo užsimečiau striukę. Šiaip visur einu su maike ir trumpom kelnėm. Ir pasiėmiau kuprine su kompiuteriu nes galvojau kur nors mieste padirbėsiu. Žodžiu, šiandien nebėgiojau, o visur pėsčias ėjau, gal penkiolika dvidešimt kilometrų iš viso. Pavalgiau kepto viščiuko gabalėlių tame "food court" Nanjing gatvėje. Paskui pirmiausiai užsukau į galerija Bund kvartale netoliese, kur pirmą vakarą buvau dirstelėjęs. Bet ten iš tikrųjų nieko neradau atdaro, tiktai brangenybių parduotuvių. Paskui požeminiu traukiniu nusigavau į M50 meno kvartalą, dar reikėjo kiek paeiti. Ten buvo gal 40 galerijų, tai pamačiau bent keliolika. Pirmiausia pavalgiau Fusion restorane. Galvojau truputį daugiau išleisti įdomiau pavalgyti bet gavosi nebrangiai, 6 eurai, už "boso mėgstamus makaronus" su šonine, kinietišku kopūstu ir kiaušiniu. Pradėjau nuo garsiausios galerijos Shanghart. Ji buvo nedidelė, bet joje buvo visai įspūdinga instaliacija iš rožinių pliušinių kamuolių, kamuolėlių ir kilimo. Galerijų menai buvo pakankamai įvairūs ir buvo galima pabendrauti su meninkais jų dirbutvėse. Yra realistinių darbų - įspūdingų aktų, taip pat įvairiausių stilių. Bet nepastebėjau jokių visuomeninių temų, kokių tikėjausi. Išskyrus pietų afrikietės parodą - jinai dabar gyvena LA - jos darbai buvo prasmingiausi - rūbai vietoj žmonių, tarsi ieškantys santykio su Dievu - su baltaisiais valdytojais. Dar buvau vieno Shanghajaus universiteto profesoriaus Wang Guanying galerijoje. Jo kai kurie darbai man primenė Mamos tapybą! Susidariau bendrą vaizdą ir norėjau aplankyti kitą meno centrą už pusantro kilometro. Jisai skirtas vien fotografijai, tai pagalvojau, gal tenai bus įdomesnių temų. Tai maždaug 16:15 išėjau, dar praėjau didelę budistų šventyklą, bet kadangi lynojo, mano planšetės paviršius prastai reagavo ir man sunkiai sekėsi naudotis jos žemėlapiu. Galiausia radau tą centrą bet pasirodo, kad vasarą nėra parodų. O dar norėjau nusigauti į valstybinį šiuolaikinį meno centrą, įsikūrusį buvusioje jėgainėje. Bet ten lankytojų nebeįleidžia po 18:00. Pakol atsiradau požeminio traukinio stotyje jau buvo 17:34 ir dar reikėjo dviem traukiniais nuvažiuoti ir gerą kilometrą nubėgti. Bet aš nenustojau vilties, gerai išnagrinėjau žemėlapį, atsargiai parinkau visus persėdimus ir išėjimus, laimingai nubėgau ir paskutinę sekundę - jau girdėjau kaip iš vidaus traukia grandinę - 18:03 įsiprašiau kinų kalba "Qing rang wo!" ir mane įleido. Tai įspūdingas 7 aukščio pastatas, o jo kaminas - dar aukštesnis - perdarytas, kaip milžiniškas raudonai švytintis termometras, rodantis kiek laipsnių šilumos (buvo 27). Bet viduje beveik nieko neradau. 3-čiame aukšte vyko įspūdinga Šveicarijos kino Franklin Chow paroda, berods jo pirma Kinijoje. Dar išėjau į terasą 5-ame aukšte. Bet nieko kito kaip ir nebuvo. Žodžiu, tai neišnaudotos patalpos. Taip ir išėjau prieš jiems užsidarant 19:00. Ėjau palei upę, jau buvo tamsu, bet prieblandoje ėjo kelias per gražų akmenų sodą su visokiausiom gėlėm. Palindau po milžinišką tiltą kuriuo gal būčiau galėjęs grįžti tą aną vakarą, jeigu būčiau žinojęs, bet būčiau sugaišęs tris keturias valandas. Ieškojau bankomato, bet kai kurie nepripažino mano kortelių. Atpažinau vienos gatvės vardą Henan - gerai, kad prieš kelionę, bedarydamas mankštą, buvau išmokęs Kinijos provincijų vardus - tas labai pravertė. Galiausiai priėjau prekybos centrą - "mall" - jų čia daug ir žmonės ypač mėgsta juose pavalgyti. Kitoje pusėje gatvės radau tinkamą bankomatą, paskui grįžau ir ieškojau vietos su rozete. Tai pavalgiau taivanietiškų saldumynų - herbal jelly - ir tikrai buvo skanu. Atsipūčiau, pasiskaičiau žinių iš šachmatų pasaulio, bet neturėjau jėgų dirbti. Supratau, kad galiu pėsčias pareiti. Man tik nepatinka, kad jau kokia dešimt kartų man gatvėje siūlė "massaggeee". Aš praeinu ir nieko nesakau. Bet šiaip žmonės visur malonūs, nesistumdo ir laikosi atstumo, ir visai draugiški. Vis pasitaiko progų ar reikalų pabendrauti kinų kalba.

French Concession walking tour

Shanghai Art Scene

2018.08.02 Norėjau pamatyti šiuolaikinio meno ir galvojau ta pačia proga išvaikščioti prancūzų valdas, jų kvartalą - French Concession. Iš ryto Nandžingo prospekte paieškojau žemėlapio, tai nebuvo nusipirkti, bet vienas prabangus viešbutis man padovanojo nemokamai. Pirmiausia nuvažiavau į Tianzifang, nes tikėjausi ten rasti menininkų galerijų. Bevaikščiodamas užsukau į paštą nes man reikėjo ženklų atvirukams ir taip pat reikėjo gražinti Nandžingo nakvynės namų spintelės raktą, kurį buvau pamiršęs gražinti. Pasirodo, gaunasi pakietas, o pakietui siųsti reikia parodyti pasą. Aš turėjau su savimi tiktai paso kopiją, tad reikės kitą dieną bandyti iš naujo. O tas Tianzifang tai tiesiog kvartalas turistams (daugiausia kinams) nusipirkti visokiausių skanumynų besimaišant siauriomis gatvytėmis. Ten pavalgiau ir padirbėjau viename stebėtinai tuščiame restorane, antrame aukšte. Pasivaikščiojau per French Concession, bet šalia platanais ("plane tree") apsodintų gatvių, nemačiau kokių nors labai įspūdingų namų. Pasidairiau vakarietiškame knygyne. Susiradau Sun Yat-sen namą-muziejų, bet jisai jau buvo uždarytas. Čia temsta po 19:00. Šanchajus pagal platumas sutampa su Los Angeles-Izraeliu-Egiptu, o Beidžingas su Čikaga-Graikija. Truputį pabuvau viename Huaihuai prekygatvės centre. Nusprendžiau požeminiu traukiniu nusigauti iki Liaudies aikštės. Ten viename prekybos centro food court buvo sausakimša jaunimo, bet susiradau visiškai tuščią japonų arbatos ledų parduotuvėlę, tai ten valandą padirbėjau. Paskui pėsčias bandžiau grįžti, bet pora kartų visai nuklydau, net ir su žemėlapiu. Pradėjau nežmoniškai lyti ir žemėlapis sušlapo ir pradėjo plyšti. Viename dangoraižyje pabėgau nuo lietaus ir padirbėjau kokią valandą. Galiausiai su kompaso pagalba išsiaiškinau kuria kryptimi eiti.

2018.08.01 Greituoju traukiniu per pusantrą valandą nuvažiavau iš Nandžingo į Šanchajų. Visgi, kelionė labai ilga. Išvykau 10:00 ir per gerą pusvalandį atsiradau stotyje, nes norėjau būti valandą anksti, dėl visa ko. O Šanchajaus stotyje turbūt kelis kilometrus sukoriau. Reikėjo susirasti tualetą, papietauti, iš anksto nusipirkti sekantį traukinio bilietą (į Qufu), išsiimti pinigų iš bankomato, ir visa tai truko bent pora valandų, nes stotis milžiniška. Reikėjo ilgoje eilėje kartu su keliais šimtais žmonių pereiti požeminimo traukinio apsaugą. Paskui per kokią valandą nuvažiavau netoli Bund, kur nakvynės namai, taip kad atvykau gal 17:30. Nakvynės namuose nėra kiniečių, tik visokiausi užsieniečiai. Pavalgiau ir padirbėjau "food court" kurį radau tarp stambių art deco laikų pastatų ir brangių parduotuvių Nandžingo prospekte. Paskui sutemus pabėgiojau apžiūrėti įspūdingus, spalvingai švytinčius dangoraižius. Perbėgau tiltelį iš kurio atsivėrė gražus vaizdas ir klaidingai pamaniau, kad perbėgau paskutinę upę. Bėgdamas atsiradau kitoje dangoraižių pusėje. Ten įlipau į keltą, kuris už 2 kuai (25 centus) perkėlė į kitą pusę. Ten jau pribėgau prie pačių aukščiausių dangoraižių, sakyčiau, net už Čikagos įspūdingesnių savo lytimi ir spalvomis. Į vieną nuėjau į vidų, o kitą paliečiau iš lauko. Tiesa, naktį bebėgdamas, koja užklupau geležinę plokštę ir skriejau per ją, truputį nusibrozdinau kelius, tai po to daugiausia ėjau pėsčias. Ketinau grįžti požeminiu traukiniu, bet pasirodo, jisai 23:00 nebevažiuoja. Matyt, visi jį saugojantys saugumiečiai ir ramūs gyventojai turi eiti gulti. Autobusai nevažiavo į kitą upės pusę - išsiaiškinau, kad tuo tilteliu buvau perėjęs tiktai upės intaką, taip kad su keltu atsiradau kitoje pusėje. Tad teko grįžti taksi, kuris tuneliu parvežė. Jisai prašė 100 kuai (12 eurų) bet aš nežinojau ar tiek turėjau, tai nusiderėjau iki 90 bet kadangi visgi turėjau, tai jam galiausiai sumokėjau 100. Žodžiu, buvo visai įdomus nuotykis. Džiaugiuosi, kad visur sugebu susikalbėti kinų kalba ir vis pasilavinti. Taip pat kas dien padarau kelis šimtus nuotraukų įvairiausių gatvėje aptiktų ženklų, iš kurių galėsiu mokytis.

2018.07.31 Šiandien nuo 14:00-16:30 nakvynės namų ketvirtame aukšte vedžiau pabendravimą apie mano filosofiją, pasaulio kongresą, Minčių sodą ir šviesuolius, ir pranešimus kuriuos skaitysiu apie jausmus ir Dievą. Dalyvavo kokie šeši nakvynės namų darbuotojai ir veikėjai, kiek supratau. Buvo tiesiog nuostabu, kad beveik visą tą laiką kalbėjau kinų kalba. Kalbėdavau po kelis žodžius, ir kai man pritrūkdavo kokio žodžio, tai jiems pasakydavau anglų kalba ir jie mane pamokydavo, kaip pasakyti kinų kalba. Tai aš daug išmokau ir įgavau daug pasitikėjimo. O jiems visgi lengviau mąstyti kinų kalba negu kad anglų kalba. Man lengviau pačiam kalbėti kinų (nes aš žinau ką noriu pasakyti) negu bandyti suprasti jų kinų kalbą. Žodžiu, daug kalbėjau. Dar užbaigėme Tėve mūsų, pirma lietuvių kalba, paskui anglų kalba - vienas prisijungė, ir galiausiai kinų kalba. Gal ateityje susirašinėsime. O vakare pėsčiau nusigavau iki naujamiesčio dangoraižių, vis pakeliui padirbėjau prie vertimo, kurį baiginėju. Wanda kino teatre mačiau filmą apie Tang dinastijos superdidvyrius, Detective Dee: The Four Heavenly Kings. Bilietai buvo brangūs, 115 kuai = 12 eurų, ir salė nedidelė, gal 80 vietų, bet paskui supratau kodėl. Filmas vyko 4D, tai reiškia, kad nešiojome akinius, bet taip pat sėdėjome ypatingose kėdėse, kurios kartais mums braukdavo per sėdynę, kartais kratydavo tarsi važiuotumėme traukiniu ar jotumėme arkliu, kartai pasvirdavo į vieną ar kitą pusę, kartais pakildavo ir vėl nusileisdavo. Tikrai buvo įspūdinga.

Prisistatymas kinų kalba Susipažinsime. Papasakosiu, kaip dalyvausiu Pasaulio filosofijos kongrese, ką kalbėsiu apie jausmus ir apie Dievą. Taip pat papasakosiu iš savo patirties Minčių sodu telkiant ir palaikant pasaulio šviesuolius. Pakalbėsime apie įvairią veiklą, kurią Xu ir kiti galvoja vystyti, pavyzdžiui, knygų klubą. Fuzimiao International Youth Hostel +86 133 2783 0033 No.68-3 Pingjiangfu Road, Qin Huai, 210001 Nanjing, China

2018.07.30 Šiandien popiet požeminiu traukiniu pirmiausia nusigavau prie Nandžingo muziejaus. Jisai pirmadieniais uždarytas ir nespėsiu nueiti, bet tiesiog įspūdinga, koksai jisai iš tolo didelis. Toliau pabėgiojau iki Zhongshan valstybinio parko. Ten pasėdėjau prie ežero, paskui susiradau botanikos sodą, ir galiausiai nusipirkau bilietą į Ming dinastijos įkūrėjo kapavietę. Mane ypatingai sužavėjo "Raudonųjų rūmų sapnas" romano aprašyti rūmai. Norėjau pamatyti gamtos, tai visai pavyko. Taip pat visur darau nuotraukas visokiausių ženklų, ypač draudimų, pasimokyti kalbos. Galvojau sukurti elementorių mokytis kinų kalbos šaknų, rašmenų, žodžių, išsireiškimų ir smulkių tekstų, kurių labai labai trūksta besimokantiems. Šiandien supratau, kad reikia sukurti žaidimo pagrindu. Žaidimą sustatyčiau, užvesčiau ir paskui ieškočiau rėmėjų Kickstarter pagrindu. Susitariau su nakvynės namų vedėja Shu (medis) rytoj 14:00 surengti šviesuolių bendravimą, nes jų ketvirtame aukšte vyksta visokiausia veikla, pirmiausia muzikos klubas, bet jie turi ir kitų sumanymų. Vakare dar aplankiau didžiąją Konfucijaus šventyklą.

2018.07.29 Anksti pabudau. Popiet išėjau pabėgioti į pietus, suradau miesto sieną. Kitoje pusėje pabėgiojau palei upę, paskui kitoje pusėje nubėgau iki seno bokšto, paskui grįžau prie didžiųjų vartų. Įdomu, kaip jos susidaro iš trijų ertmių, kad būtų galima susitvarkyti su užpuolikais, patekusiais į vidų. Mūrų viršus nuostabiai platus - gal 20 metrų pločio - ir išlikęs labai ilgas. Gal pora kilometrų juo pabėgiojau, kolei jis pasuko į šiaurę. Grįždamas perbėgau per 18-ą gatvę. Ten nusipirkau ledų. Vakare pabendravau su dviem turistais iš Jinlin - amerikiečiu, kuris jau pora metų moko tenai, ir kiniete, iš ten kilusi, kuri mokosi JAV. Man įdomu, ką reiškia, kad yra tokia lyg tai sėkminga šalis, kurioje žmonės kaip ir pakankamai laimingi, pramonė visaip plėtojasi ir gyvenimo lygis kyla, bet kurioje kaip ir nėra šviesuolių. O taip pat nėra labai tikinčių žmonių, kaip vienas man sakė, žmonės pasimetę. Ir prasitariau, kad kada nors Kinija patirs nuosmūkį ir neaišku, kokių sukrėtimų susilauks. Tai man sakė, kad ne pačiuos didžiausiuose miestuose jau smarkiai krenta butų nuomos.

2018.07.28 Ilgai miegojau. Grįžau į turistų gatvę pavalgyti. Dienos metu daug mažiau žmonių. Noriu įsiminti, kad čia be kinietiškos muzikos, pagrojo muzak "Sound of Silence" - tai vaikystės daina. Kas rytą pora valandų skiriu savo filosofijai, bandau ją visą suvesti, gerai sekasi. Prie jos dirbau vienoje valgykloje, valgiau penkis suktinius. Popiet lankiau imperatoriaus egzamino muziejų. Buvo labai gera proga pasimokyti kinų rašmenų ir žodžių. Pasiimu planšetę, atsiveriu internetinį žodyną ir bandau įvesti žodžius kinų ar anglų kalba. Taip pat darau nuotraukas visokių ženklų, dažnai būna dviem kalbom, ir taip pasimokau dažnesnių žodžių ir išsireiškimų. Galvoju tokį nuotraukų elementorių pasidaryti. Čia anksti sutemsta, maždaug 20:00, ir maždaug tokiu laiku pabėgiojau valandėlę iki naujausių dangoraižių. Viename keturių aukščio centre buvo Walmart ir kino centras, tai pagalvojau, kai tik baigsiu vertimą, kokį vakarą nueisiu į kiną. Nepigu - tarp 9 ir 12 eurų, bet manau būtų įdomu. Vien jaunimas eina. O Walmart nusipirkau dvejus marškinius už 8 ir 12 eurų, taip pat pora boxer shorts vietoj pižamų, nes buvau pasiėmęs ilgų apatinių bet tiesiog per šilta. Truputį viduriavau, bet mokėjau paklausti kur tualetas, ir buvau pasiėmęs popieriaus. Manau tiesiog prisiimu vietinių bacilų, bet visur žiūriu, kad būtų virtuvėje paruoštas maistas ir geriu tik virintą vandenį. Tiesa, tualetuose gali nusipirkti popieriaus už 10 centų. Grįžau požeminiu, ir šiaip kinai labai mandagūs ir spūsčių ne tiek daug (kaip Londone, pavyzdžiui), bet išeinant iš vieno traukinio (tiesa, reikia man nusilenkti, nes jau kartą susitrenkiau galvą išeidamas) netyčia užkliudžiau vieną žmogų. Išėjus žmogus taip ir priėjo prie manęs ir klausia, "ką tu veiki?" paskui dar, "eime, aš tau parodysiu", o aš širdyj sunerimau, atsiprašiau ir ėjau savo keliu. Kai grįžau namo sutikau savo kambariokus, tai vienas klausia, "kur buvai šiandien? ar važiavai požeminiu?" ir supratau, kad čia jis mane netyčia sutiko, tai antrą kartą atsiprašiau ir pasiaiškinau, kad aš išsigandau jo ir nenorėjau susimušti. Iš viso mūsų kambaryje šeši ir jie visai malonūs. Aišku, neturiu gyvo supratimo, bet reikia turėti mintyj, kad toks sutapimas gali būti neatsitiktinis, gali būti saugumas, (nors abejoju) ir kas iš to? Kas pasikeitė per 20 metų yra, kad Šūhongo miestelyje aš kaip baltaodis buvau žvaigždė ir dažnai man mojodavo ir iš tolo sveikindavo, bet čia didelis miestas ir niekam nesvarbu, kas aš toks. Bet visur maloniai padeda ar pabendrauju kai užkalbinu, tai pradėjau prie progos pakalbinti, "kaip tariasi šis rašmuo?" arba "kaip pavadintumėte šį daiktą?" Juokinga įsidėmėti visokius ženklus ir draudimus, pavyzdžiui, "nesisupti" požeminiam traukinyje, bet šį vakarą pamačiau kaip vienas jaunuolis daro prisitraukimą, tai parodžiau kitam tą ženklą, kad taip negalima, ir jis nusijuokė. Visai miela gyventi muzikos klube, gražiai groja, lyriškai dainuoja ir už jų rodo Charlie Chaplin filmą.

2018.07.27 Laimingai nuvažiavau greituoju traukiniu į Nandžingą. Maždaug 1,050 kilometrų įveikė per 4 su puse valandas. Mes siekėme 304 km į valandą, bet yra greitesnių traukinių, nuvažiuojančių per 3 valandas 20 minučių. O kainavo 59 eurus. Žodžiu, nuotolis panašus, kaip kad iš Vilniaus į Berlyną ar Maskvą ar Budapeštą. Traukinys labai ramiai važiuoja, tik keista, kad nėra apsaugos diržų. O atvykęs pats stotyje nusipirkau bilietą sekančiai kelionei, tai jaučiausi labai gerai, kad tiek sugebu susikalbėti Kinijoje. Ir stotyje pirkdamas sutaupiau keturis eurus. Nakvynės namai šalia Konfucijaus šventyklos. Nandžingas tai Kinijos "pietų sostinė", kaip kad Beidžingas "šiaurės sostinė". Šalia šventyklos yra pilna įvairiausių restoranų, kur kiniečiai turistai paskaniauja maisto. Pasivaikščiojau, paskui miegamajame pabendravau su dviem 23-jų metų kiniečiais studentais, kurie čia vasarą gyvena ir dirba kaip "interns". Smagu, kad sugebėjau su jais nemažai pabendrauti kinų kalba. Mūsų aukšte taip pat veikia baras ir netikėtai jaunuolis pagrojo gitara ir padainavo kažką panašaus į dainuojamąją poeziją. Vadinas, tai muzikos klubas.

2018.07.26 Popiet nuvažiavau į Beidžingo universitetą. Bet sargyba neįleido. Sako, reikia iš anksto susitarti dėl pasimatymo. Tai nuvažiavau į valstybinę biblioteką. Rankraščių skyriuje mačiau parodą. Paskui išvaikščiojau naująją biblioteką. Tiltu perėjau gatvę ir pavalgiau makaronų sriubos. Pirkau pigiausius už 2,1 euro. Buvo įdomu pamatyti, kaip juos gamina ranka. Kepalėlio dydžio gumulą tešlos ištempia ir sulanksto, sudeda galus, ir paskui vėl taip ištempia, lanksto ir sudeda, iš viso 7 kartus, taip kad gaunasi 128 siūlai-makaronai, ir panašu, kad jų galai visi suverpti. Paskui parbėgau. Man nakvynės namų darbuotoja padėjo nusipirkti bilietą į Nandžingą, nes pasirodo beveik visi traukiniai išparduoti, nors jų kasdien yra 50.

2018.07.25 Šiandien popiet požeminiais traukiniais nuvažiavau į šiuolaikinio meno kvartalą 798. Vienoje galerijoje prašė įrašyti pasikalbėjimą su manimi kinų kalba, kokie man jausmai kyla, bet buvo sunku, nes aš nemoku žodžių apie jausmus! Pusryčiams valgiau kinietiškų dumplings, pietums tofu ir vakarienei mėsainį su menke. Vakare nakvynės namuose pabendravau su vienu filosofu iš Floridos, kuris irgi dalyvaus kongrese.

2018.07.24 Atskridau po 1:00. Paskui valandėlę laukiau praeiti paso skyrių. Dar prieš tai reikėjo prieiti prie automato, kad nufotografuotų pirštų antspaudus. Sugalvojau pėsčiam nueiti iki viešbučio, maždaug 3 km nuo viešbučio. Bet pasirodo jisai ne ten kur žemėlapyje nurodyta, nes atsiradau tarp daugiaukščių butų. Pradėjo lynoti. Galiausiai susigaudžiau iš adreso, kad jisai buvo už dar pusės kilometro. Atsiradau maždaug 4:30. Geriau mokėjau kinų kalbą kaip kad jie anglų kalbą. Miegojau aštuonias valandas, nuo 5:00 (vidurnakčio Lietuvos laiku) iki 13:00 (reikėjo išeiti iki 14:00). Paskui metro traukinėliu nuvažiavau iki nakvynės namų. Mūsų kambaryje trys lovos - pabendravau su anglu, kuris Kinijos pietuose mokėsi kung fu. Bendrai viskas gerai, laimingai atvykau. Vakare pabėgiojau po Beihai parką.

2018.07.23 Laimingai atvykau į Vilniaus aero uostą, paskui į Kievo aero uostą.

Svetaines, kurias galiu matyti Kinijoje: Wikipedia, Baidu, Yahoo Japan, Vertimas

Galvoju kinų kalba pasivadinti "gyventi tiesa". Tai bandau tai išversti į kinų kalbą.

  • Sheng di. - Sheng huo zhen di.
  • 按照真相生活 Ànzhào zhēnxiàng shēnghuó - to live according to the truth
  • 以真理为生 Yǐ zhēnlǐ wéi shēng - living by truth
  • 真实的生活 Zhēnshí de shēnghuó - truthful living
  • 真相 Zhēnxiàng - the truth

Maršrutas

Mintys

20180723Kelionė


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Redaguoti - Istorija - Spausdinti Naujausi pakeitimai Ieškoti
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 rugpjūčio 29 d., 21:25