Mintys.20190620PaprieštaravimaiDerridai istorija
Rodyti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus
2019 liepos 15 d., 21:51
atliko -
Pakeistos 1-2 eilutės iš
Pranešimas skaitytas 2019 m., birželio mėn. 20 d., konferencijoje [[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]]. '''[[Attach:20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas]]'''
į:
Pranešimas skaitytas 2019 m., birželio mėn. 20 d., konferencijoje [[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]].
Pakeista 81 eilutė iš:
[[Derrida | Juodraštis]]
į:
[[Derrida | Juodraštis]], [[Attach:20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas]]
2019 liepos 15 d., 21:50
atliko -
Pakeistos 1-2 eilutės iš
Pranešimas skaitytas 2019 m., birželio mėn. 20 d., konferencijoje [[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]].
į:
Pranešimas skaitytas 2019 m., birželio mėn. 20 d., konferencijoje [[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]]. '''[[Attach:20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas]]'''
Pakeistos 4-6 eilutės iš
http://www.youtube.com/watch?v=5r4mVUlSYSs
į:
%center%http://www.youtube.com/watch?v=5r4mVUlSYSs
2019 liepos 15 d., 21:50
atliko -
Pakeista 5 eilutė iš:
į:
http://www.youtube.com/watch?v=5r4mVUlSYSs
2019 liepos 15 d., 21:49
atliko -
Pakeista 5 eilutė iš:
https://youtu.be/5r4mVUlSYSs
į:
https://www.youtube.com/watch?v=5r4mVUlSYSs
2019 birželio 27 d., 12:05
atliko -
Pakeista 3 eilutė iš:
'''[[20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas]]'''
į:
'''[[Attach:20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas]]'''
2019 birželio 27 d., 12:04
atliko -
Pakeista 3 eilutė iš:
'''[[20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas'''
į:
'''[[20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas]]'''
2019 birželio 27 d., 12:04
atliko -
Pakeistos 1-3 eilutės iš
į:
Pranešimas skaitytas 2019 m., birželio mėn. 20 d., konferencijoje [[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]].
-----------------------------
'''[[20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas'''
-----------------------------
'''[[20190620-PapriestaravimaiDerrida.mp3 | Garso įrašas'''
Pakeistos 76-78 eilutės iš
-------------------------
į:
-------------------------
[[Derrida | Juodraštis]]
[[Derrida | Juodraštis]]
2019 birželio 22 d., 14:24
atliko -
Pakeista 1 eilutė iš:
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d. Prasideda 13:20, mano pranešimas 14:00. [[Derrida |
į:
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d. Prasideda 13:20, mano pranešimas 14:00. [[Derrida | Juodraštis]]
2019 birželio 22 d., 14:24
atliko -
Pakeistos 1-2 eilutės iš
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d. Prasideda 13:20, mano pranešimas 14:00.
į:
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d. Prasideda 13:20, mano pranešimas 14:00. [[Derrida |
2019 birželio 22 d., 14:20
atliko -
Pakeistos 51-69 eilutės iš
Pasirinkimai tarp troškimų
* Dairytis židinio ar kurti židinį?
* Kaip yra ar kaip atrodo? Dievas ir viskas
* Ar Jėzus Dievas
* Kuo domėtis
* Iš ko pragyventi
* Bendrystės
* Dievas ir troškimai
* Dievas ir viskas
* viskas ir troškimai
* troškimai ir meilė
* viskas ir meilė
* Dievas ir meilė
į:
-------------------------
Pakeistos 55-62 eilutės iš
dėmesio centras
nesidairome centro
prisilietimas akimis
į:
-------------------------
Ištrintos 58-462 eilutės:
Viskas ir Dievas
visko savybės
susikalbėjimas su visais - su seneliu Kulikausku
------------------------------------
[+Išvados - Žaismingumas ir rimtumas+]
* Žaismo pavyzdys - šachmatus žaidžiantys kompiuteriai. Ir nebuvimo pavyzdys - žaidžia, kaip smauglys, atima priešininko galimybes.
* Kompiuterio žaismas - kaip ir kodėl jinai leidžia sau "pažaisti", kaip katė su pele, užbaigiant žaidimą.
* Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
* Įžvalgos (žaismas, išmintis) ar mokslas?
* Prievartinis žaismas - tai negali būti rimta. O mano kaip tik rimta - atsiliepti į smurtą kenčiančius, rasti kiekvieno žmogaus centrą, jo kertinę vertybę.
----------------------
A system of differences. (Palyginti: skirtumas tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse - niekas, kažkas, betkas, viskas). Vidiniai skirtumai - ne išoriniai skirtumai
Dievo galimybę - priimti ar atmesti
atmesti - nesimetriška priešingybė, priimti galimybę - simetriška priešingybė
Derrida: Buvimas v. nebuvimas. (Man jie nėra lygiaverčiai.) Ar Dievas pąmastomas ar nepamąstomas?
* ''Derrida admires the reflexivity and abstract analyses of structuralism, but argues that these discourses have still not gone far enough in treating structures as free-floating (or 'playing') sets of relationships. In particular, he accuses structuralist discourses of holding on to a "center": a privileged term that anchors the structure and does not play. Whether this center is "God", "being", "presence", or "man" (as it was at the colloquium), its function is the same, and the history of structures is a history of substitutions, one center after another, for this constant position. Derrida suggests that this model of structure will end—is ending—and that a newer and freer (though still unknown) thinking about structures will emerge.''
* ''The 'event' under discussion is the opening of the structure, which became inevitable "when the structurality of structure had to begin to be thought" and the contradictory role of the center exposed.[13] The result of the event, according to Derrida, must be the full version of structural "freeplay", a mode in which all terms are truly subject to the openness and mutability promised by structuralism. Derrida locates the beginning of this process in the writings of earlier philosophers, who continued to use the pattern of metaphysics even as they denounced it in others.''
--------------------------------
'''Viskas ir Dievas'''
Center is what "appears" fixed. - Skirti Dievą nuo visko. Viskas yra tai kas mums "atrodo", o Dieva yra tai kas "yra".
Dievas viską sukūrė. Negali būti, juk kas sukūrė Dievą?
* Aš ieškau bendros tiesos, tad noriu parodyti, kuria prasme visi teisingi, tuo tarpu filosofai bando paneigti kitus filosofus, su jais ginčytis.
sąvoka viskas - išeities taškas
Derrida: centras
"Everything becomes discourse" viskas - bet užtat tylėjimas yra diskursas, svarbiausias, jeigu rimtai
* ''The "center" is that element of a structure which appears given or fixed, thereby anchoring the rest of the structure and allowing it to play. In the history of metaphysics specifically, this function is fulfilled by different terms (which Derrida says are always associated with presence): "eidos, archè, telos, energia, ousia (essence, existence, substance, subject) aletheia, transcendentality, consciousness, or conscience, God, man, and so forth."[11] Whichever term is at the center of the structure, argues Derrida, the overall pattern remains similar. This central term ironically escapes structurality, the key feature of structuralism according to which all meaning is defined relationally, through other terms in the structure. From this perspective, the center is the most alien or estranged element in a structure: it comes from somewhere outside and remains absolute until a new center is substituted in a seemingly arbitrary fashion. "The center", therefore, "is not the center."''
* Derrida: Besides the tension of freeplay with history, there is also the tension of freeplay with presence. Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.
----------------------
Viską žinoti.
Center stage
There is nothing out of context
Absence of transcendental signified. Palyginti su Dievu.
----------------------
Susidariau savo mokymosi programą. Parašiau rašinį apie senovės Egipto istoriją. Perskaičiau knygą apie Afrikos kultūras ir civilizacijas.
* ''Having described a pattern—denouncing metaphysics while relying on it—in discourses about metaphysics, Derrida suggests consideration of the same pattern within the "human sciences",[16] whose subjection to the "critique of ethnocentrism" parallels the "destruction of the history of metaphysics" in philosophy.[17] Derrida argues that, just as philosophers use metaphysical terms and concepts to critique metaphysics (and criticize the use of these concepts by others), the ethnologist "accepts into his discourse the premises of ethnocentrism at the very moment when he is employed in denouncing them".[17] He examines the work of Claude Lévi-Strauss, particularly as it concerns "the opposition between nature and culture", as his case study and primary focus for the essay.''
atsirinkti, ką dėti į savo protą - baladė apie išprievartavimą
---------------------------
Dievas gelbėdavo
----------------------
Dievo paieškos lubose - kur blankiausia, dviprasmiškiausia. O tai yra mąstymas be žodžių - dvasinis stebėjimas, laukimas.
Derrida: But from the moment anyone wishes this to show, as I suggested a moment ago, that there is no transcendental or privileged signified and that the domain or the interplay of signification has, henceforth, no limit, he ought to extend his refusal to the concept and to the word sign itself-which is precisely what cannot be done. For the signification "sign" has always been comprehended and determined, in its sense, as sign-of, signifier referring to a signified, signifier different from its signified. If one erases the radical difference between signifier and signified, it is the word signifier itself which ought to be abandoned as a metaphysical concept.
Derrida: But we cannot do without the concept of the sign, we cannot give up this metaphysical complicity without also giving up the critique we are directing against this complicity, without the risk of erasing difference [altogether] in the self-identity of a signified reducing into itself its signifier, or, what amounts to the same thing, simply expelling it outside itself.
---------------
legendinis mąstymas - Rachel Baca
ir mylimoji
----------------------
yra gerų ateistų - senelis Kulikauskas - tad įmanoma, kad visi susikalbėtų, jeigu tik juose glūdi tos pačios sąvokos, jeigu tik nuoširdūs - tad reikia, kad visi būtų teisingi, visus suprasti
Derrida: vieni griauna kitus
---------------------
valdyti savo mąstymą - mąstyti lietuvių kalba - galiu rinktis, kuria kalba mąstysiu
Derrida: kalbos pasaulis mus supa
* Kalbų pasaulyje yra labai įvairių ir tas pats protas gali jomis visomis mąstyti. Ne kalba lemia galimybes, o ji tiesiog jas išreiškia. Užtat kalba padeda daug ką įžvelgti, bet jinai nėra pagrindas.
----------------------
Atsiriboti nuo mus supančios kultūros - puoselėti savo, alternatyvią kultūrą - ir rūpintis tolima tėvyne
Lietuvybė Amerikoje. Tautybės nesiskiria, bet jos kažką gero duoda. Tai žmogus gali pasirinkti savo tautybę, ir gali dalyvauti keliose tautose, kiek tiktai įstengia, arba jokioje. Ir tauta mus veikia per savo lobius, per pasąmonę, kalbą ir ženklus. O kiekvienas gali ją prisiimti, tad to linkėti.
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių. Asmuo, ne asmenybė. Tad tai žalingas mąstymas, joks mokslas. Derrida šito nepastebi, nesuvokia.
Derrida: What is the relevance of this formal schema when we turn to what are called the "human sciences"? One of them perhaps occupies a privileged place-ethnology. One can in fact assume that ethnology could have been born as a science only at the moment when a de-centenng had come about: at the moment when European culture-and, in consequence, the history of metaphysics and of its concepts-had been dislocated, driven from its locus, and forced to stop considering itself as the culture of reference. This moment is not first and foremost a moment of philosophical or scientific discourse, it is also a moment which is political, economic, technical, and so forth. One can say in total assurance that there is nothing fortuitous about the fact that the critique of ethnocentrism-the very condition of ethnology-should be systematically and historically contemporaneous with the destruction of the history of metaphysics. Both belong to a single and same era.
--------------------
nemeluoti
-----------------------
Gyvenome utopijoje. Sukūrė utopiją
* Disnyeland 1955. Pravažiuoji Disneylandą - Materhorno kalną pravažiuoji Derrida
--------------------
Iš kur aš žinau, kad aš nesu Dievas? Kas aš esu? Valia ar protas ar kas? Aš esu savo būklė.
savęs glamonėjimas - skirtumas tarp proto ir valios
* Egzistencializmas atsisako metafizikos -
* tvirtina, kad gyvenimas yra tarsi beprasmis - mąstyti iš centro pusės, taip pat - įsisavinimas šešerybėje
* Ontologija yra tarsi buvimo, būties nusakymas, bet iš tikrųjų, tai gaunasi ištakų ir pamatų paieškos.
* Gyvenimo klausimas ir atsakymas. "Kas aš esu?" Mes esame klausimas. Tillich: Atsakymas yra iš už mūsų, jisai transcendentinis, už mus platesnis. Klausimu ir atsakymu susisiekiame su tuo, kas už mus plačiau.
---------------------
Derrida netikintis/tikintis, melsdavosi, panagrinėdavo šventąjį Raštą - bet klausimas, kaip jis suprato Dievo santykį su jo žodžiu
Jėzus yra Dievas - gali Dievą atpažinti iš jo žodžių
Mitas, kad Jėzus buvo, kad jį nukryžiavo, kad jis prisikėlė.
* Galima mąstyti be kalbos. Ir tai grynesnis, paprastesnis mąstymas. Kalba trukdo mąstyti paprastai, įveda papildomus klodus, keičia mąstymo kryptį.
Jėzaus pasisakymai - "Mylėk priešą" - remiasi milžinišku susikaupusiu, nusistovėjusiu kalbos krūviu - tai žodžiai ne šiaip. Kalba yra pasidalinimas išgyvenimais. Jinai lanksti - ją galima suprasti kaip norime - tačiau jinai sukaupia įsipareigojimus. Užtat kiekvienas galime kalbą perprasti, ją pakankamai suprasti, susikurti sau kalbos modelį, kalboje sudalyvauti, ją taipogi sąmoningai ar nesąmoningai perkurti. Bet tai vyksta nesurenkant atomus, o atrenkant tinkamus veiksmus.
* ''In effect the study of myths poses a mythological problem by the fact that it cannot conform to the Cartesian principle of dividing the difficulty into as many parts as are necessary to resolve it. There exists no veritable end or term to mythical analysis, no secret unity which could be grasped at the end of the work in decomposition. The themes duplicate themselves to infinity. When we think we have disentangled them from each other and can hold them separate, it is only to realize that they are joining together again, in response to the attraction of unforeseen affinities.''
** ''Post-structuralism rejects the structuralist notion that the dominant word in a pair is dependent on its subservient counterpart and instead argues that founding knowledge either on pure experience (phenomenology) or systematic structures (Structuralism) is impossible because history and culture condition the study of underlying structures and these are subject to biases and misinterpretations. This impossibility was not meant as a failure or loss, but rather as a cause for "celebration and liberation". A post-structuralist approach argues that to understand an object (e.g., a text), it is necessary to study both the object itself and the systems of knowledge that produced the object.''
Derrida: But the remarkable endeavor of Levi-Strauss is not simply to put forward, notably in the most recent of his investigations, a structural science or knowledge of myths and of mythological activity. His endeavor also appears-I would say almost from the first-in the status which he accords to his own discourse on myths, to what he calls his "mythologicals." It is here that his discourse on the myth reflects on itself and criticizes itself. And this moment, this critical period, is evidently of concern to all the languages which share the field of the human sciences. What does Levi-Strauss say of his "mythologicals"? It is here that we rediscover the mythopoetical virtue (power) of bricolage.
Derrida: There is no unity or absolute source of the myth. The focus or the source of the myth are always shadows and virtualities which are elusive, unactualizable, and nonexistent in the first place. Everything begins with the structure, the configuration, the relationship. The discourse on this acentric structure, the myth, that is, cannot itself have an absolute subject or an absolute center. In order not to short change the form and the movement of the myth, that violence which consists in centering a language which is describing an acentric structure must be avoided. In this context, therefore, it is necessary to forego scientific or philosophical discourse, to renounce the episteme which absolutely requires, which is the absolute requirement that we go back to the source, to the center, to the founding basis, to the principle, and so on.
Levi-Strauss: The myth and the musical work thus appear as orchestra conductors whose listeners are the silent performers. If it be asked where the real focus of the work is to be found, it must be replied that its determination is impossible. Music and mythology bring man face to face with virtual objects whose shadow alone is actual. . . . Myths have no authors.
Mitai yra šiukšlynas, melas. Geriau nagrinėti savo tikėjimą.
Derrida: What I want to emphasize is simply that the passage beyond philosophy does not consist in turning the page of philosophy (which usually comes down to philosophizing badly), but in continuing to read philosophers in a certain way. The risk I am speaking of is always assumed by Levi-Strauss and it is the very price of his endeavor. I have said that empiricism is the matrix of all the faults menacing a discourse which continues, as with Levi-Strauss in particular, to elect to be scientific.
empiricizmas - gyvenimo duomenys - yra "knyga", kurią reikia tirti - ir jos tikslas yra apžvelgti visumą
Levi-Strauss: Syntax does not wait until it has been possible to enumerate a theoretically unlimited series of events before becoming manifest, because syntax consists in the body of rules which presides over the generation of these events. And it is precisely a syntax of South American mythology that I wanted to outline. Should new texts appear to enrich the mythical discourse, then this will provide an opportunity to check or modify the way in which certain grammatical laws have been formulated, an opportunity to discard certain of them and an opportunity to discover new ones. But in no instance can the requirement of a total mythical discourse be raised as an objection. For we have just seen that such a requirement has no meaning. Derrida: Totalization is therefore defined at one time as useless, at another time as impossible. This is no doubt the result of the fact that there are two ways of conceiving the limit of totalization.
-----------------------
posityvizmo atsisakymas
išmintis ten kur žmonės neieško
----------------------
rinkausi mokytis fizikos (sėkmingo mokslo), matematikos, humanitarinių, socialinių - bet filosofija nesėkmingas mokslas, nes jie dėl nieko nesutaria
sėkmingas mokslas remiasi gerai sustatytais tyrimas - eksperimentais - ir reikia tikslingai eksperimentuoti su savo gyvenimu
Derrida: Ethnology-like any science-comes about within the element of discourse.
būtina atsiriboti nuo diskurso - turėti savo nepriklausomą nuostatą, nepriklausomą tyrimą, nepriklausomą lauką
fizikai kažką žino ir žino daug
-------------------------------
'''Visko padalinimai - proto ribos ir besąlygiškas žinojimas'''
bet kaip žinoti besąlygiškai?
trejybės ratas
visko padalinimai - "Kas yra laimė?" - besąlygiški atsakymai
"The thinkable" and "the unthinkable" - fenomenologija
Structure neutralized by giving it a center. Organizes the structure. To limit free play. Andrius: I note the limits phenomenologically and express them with structure.
Derrida: But there are many ways of being caught in this circle. They are all more or less naive, more or less empirical, more or less systematic, more or less close to the formulation or even to the formalization of this circle. It is these differences which explain the multiplicity of destructive discourses and the disagreement between those who make them. It was within concepts inherited from metaphysics that Nietzsche, Freud, and Heidegger worked, for example. Since these concepts are not elements or atoms and since they are taken from a syntax and a system, every particular borrowing drags along with it the whole of metaphysics.
aš bandau viską išsiaiškinti - ir man protas yra tarsi kalėjimas - mokausi iš varžymo, ne iš laisvumo
savarankiškai išmokau skaityti nes norėjau dekoduoti žinojimą, tada mokiausi sandarų kalbos, dabar mokausi skaityti matematikos sąvokas
Derrida: There are thus two interpretations of interpretation, of structure, of sign, of freeplay. The one seeks to decipher, dreams of deciphering, a truth or an origin which is free from freeplay and from the order of the sign, and lives like an exile the necessity of interpretation. The other, which is no longer turned toward the origin, affirms freeplay and tries to pass beyond man and humanism, the name man being the name of that being who, throughout the history of metaphysics or of ontotheology-in other words, through the history of all of his history-has dreamed of full presence, the reassuring foundation, the origin and the end of the game. The second interpretation of interpretation, to which Nietzsche showed us the way, does not seek in ethnography, as Levi-Strauss wished, the "inspiration of a new humanism" (again from the "Introduction to the Work of Marcel Mauss").
------------------------------
Dvejybė - padalinimas - laisva valia ir likimas.
Derrida: In order to follow this movement in the text of Levi-Strauss, let me choose as one guiding thread among others the oppostion between nature and culture. In spite of all its rejuvenations and its disguises, this opposition is congenital to philosophy. It is even older than Plato. It is at least as old as the Sophists. Since the statement of the opposition - Physis/nomos, physis/techne [nature/culture, nature/art or making] - it has been passed on to us by a whole historical chain which opposes "nature" to the law, to education, to art, to technics - and also to liberty, to the arbitrary, to history, to society, to the mind, and so on.
Derrida: In the Elementary Structures, he begins from this axiom or definition: that belongs to nature which is universal and spontaneous, not depending on any particular culture or on any determinate norm. That belongs to culture, on the other hand, which depends on a system of norms regulating society and is therefore capable of varying from one social structure to another.
Derrida: The incest-prohibition is no longer a scandal one meets with or comes up against in the domain of traditional concepts; it is something which escapes these concepts and certainly precedes them--probably as the condition of their possibility. It could perhaps be said that the whole of philosophical conceptualization, systematically relating itself to the nature/culture opposition, is designed to leave in the domain of the unthinkable the very thing that makes this conceptualization possible: the origin of the prohibition of incest.
Mąstau ne žodžiai ("culture", "nature"), o sąvokomis.
Derrida: I have dealt too cursorily with this example, only one among so many others, but the example nevertheless reveals that language bears within itself the necessity of its own critique. This critique may be undertaken along two tracks, in two "manners." Once the limit of nature/culture opposition makes itself felt, one might want to question systematically and rigorously the history of these concepts. This is a first action. Such a systematic and historic questioning would be neither a philological nor a philosophical action in the classic sense of these words. Concerning oneself with the founding concepts of the whole history of philosophy, de-constituting them, is not to undertake the task of the philologist or of the classic historian of philosophy. In spite of appearances, it is probably the most daring way of making the beginnings of a step outside of philosophy. The step "outside philosophy" is much more difficult to conceive than is generally imagined by those who think they made it long ago with cavalier ease, and who are in general swallowed up in metaphysics by the whole body of the discourse that they claim to have disengaged from it.
Derrida: Levi-Strauss: One begins to understand that the distinction between state of nature and state of society (we would be more apt to say today: state of nature and state of culture). while lacking any acceptable historical signification, presents a value which fully just)fies its use by modern sociology: its value as a methodological instrument.
----------------------
Čikagoje niekas netikėjo jokiais atsakymais
kaip susikalbėti su kitais? ne raštu, o bendraujant - parodyti, kad jie bendraudami naudoja sąvoką "viskas"
----------------------
* Derrida: Prieštaravimo ieškojimas ir radimas. O kodėl nepradėti nuo prieštaravimo?
Įsivaizduoti Dievo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs į save, kaip jisai klausia, Ar Dievas būtinas?
Taip įmanoma mąstyti jeigu mąstome būtent ne savo požiūriu, o Dievo požiūriu - jeigu atsisakome savęs.
Derrida: For there are two heterogenous ways of erasing the difference between the signifier and the signified: one, the classic way, consists in reducing or deriving the signifier, that is to say, ultimately in submitting the sign to thought; the other, the one we are using here against the first one, consists in putting into question the system in which the preceding reduction functioned: first and foremost, the opposition between the sensible and the intelligible. The paradox is that the metaphysical reduction of the sign needed the opposition it was reducing. The opposition is part of the system, along with the reduction.
----------------------
* 1986-1993. UCSD - 30tas pasaulyje, 5-tas Kalifornijoje
* 1986-2004. UC Irvine - 96tas pasaulyje, 9-tas Kalifornijoje, Helsinkio universitetas
* Gorbačiovo laikais: kognityviniai mokslai, smegenų mokslai, neuroniniai tinklai, dirbtinis intelektas, robotika, psichologija, kalbotyra, genetika, biotechnoligojos, internetas, kompiuterija, medijos, nanotechnologija, gamtosauga, feminizmas, globalizmas, lytinės pakraipos, multikultūralizmas
Vilniaus Universitetas - 800tas
---------------------------
pasakojimo teorija
rinkausi tirti liaudies pasakas
* Palyginti pasakojimą ir [[https://en.wikipedia.org/wiki/Diff%C3%A9rance | differance]].
* ''Derrida highlights Lévi-Strauss's use of the term bricolage, the activity of a bricoleur. "The bricoleur, says Lévi-Strauss, is someone who uses 'the means at hand,' that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary."[19] Bricolage becomes a metaphor for philosophical and literary critiques, exemplifying Derrida's previous argument about the necessity of using the language available.[19] The bricoleur's foil is the engineer, who creates out of whole cloth without the need for bricolage—however, the engineer is merely a myth since all physical and intellectual production is really bricolage.'' Palyginti: modernizmas - inžinierius, postmodernizmas (masinių gaminių pasaulio apsuptyje) - bricoleur (derintojas).
--------------------------
pragyvenimo klausimai - rinkausi nedirbti universitete
------------------------
žaismas ir žaismingumas (problematiški žodžiai nes reikėtų skirti Dievą ir gerumą, o Derrida Dievą laiko žaismu, tad gaunasi, kad gerumas yra žaismas sąlygose - ir kaip suprasti?)
laisvumas ir gerumas
Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
--------------------
dėsniai, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis - empiriniu pagrindu
egzistencinis klausimas - ką pasirinksiu tirti
Being as presence - ar dalyvausiu gyvenime
Derrida: The thematic of historicity, although it seems to be a somewhat late arrival in philosophy, has always been required by the determination of being as presence.
"Being as presence" - man buvimas yra antraeilis dalykas, kaip ir nebuvimas - užtat iš to seka, kad žmogus nėra centras - aš nesu centras - jo ieškoti kitur
"laws of symbolic thought" - laws of thought
Levi-Strauss: man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
Post-modernizmas - bricolage -
Derrida: On the other hand, still in The Savage Mind, he presents as what he calls bricolage what might be called the discourse of this method. The bricoleur, says Levi-Strauss, is someone who uses "the means at hand," that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary, or to try several of them at once, even if their form and their origin are heterogenous -- and so forth. There is therefore a critique of language in the form of bricolage, and it has even been possible to say that bricolage is the critical language itself. I am thinking in particular of the article by G[erard] Genette, "Structuralisme et Critique litteraire," published in homage to Levi-Strauss in a special issue of L'Arc, where it is stated that the analysis of bricolage could "be applied almost word for word'' to criticism, and especially to "literary criticism."
engineer - modernizmas
Derrida: The engi~eer, whom Levi-Strauss opposes to the bricoleur, should be one to construct the totality of his language, syntax, and lexicon. In this sense the engineer is a myth.
visko atradimas - o Derrida "supaistymas"
Derrida: A subject who would supposedly be the absolute origin of his own discourse and would supposedly construct it "out of nothing," "out of whole cloth," would be the creator of the verbe, the verbe itself. The notion of the engineer who had supposedly broken with all forms of bricolage is therefore a theological idea; and since Levi-Strauss tells us elsewhere that bricolage is mythopoetic, the odds are that thee engineer is a myth produced by the bricoleur. From the moment that we cease to believe in such an engineer and in a discourse breaking with the received historical discourse, as soon as it is admitted that every finite discourse is bound by a cenain bricolage, and that the engineer and the scientist are also species of bricoleurs then the very idea of bricolage is menaced and the difference in which it took on its meaning decomposes.
-------------------
kaip pradėjau klausytis Dievo - Tėve mūsų
Derrida: centras viduje ir už manęs
-------------------
Minčių sodas - šviesuolių bendrystė
Aš ir Jėzus - imamės kurti šviesuolių bendrystę - tuo tarpu Derrida kalba apie istoriją, kuri nenumaldomai krypsta.
Derrida: For my part, although these two interpretations must acknowledge and accentuate their difference and define their irreducibility, I do not believe that today there is any question of choosing-in the first place because here we are in a region (let's say, provisionally, a region of historicity) where the category of choice seems particularly trivial; and in the second, because we must first try to conceive of the common ground, and the difference of this irreducible difference. Here there is a sort of question, call it historical, of which we are only glimpsing today the conception, theformation, the gestation, the labor. I employ these words, I admit, with a glance toward the business of childbearing-but also with a glance toward those who, in a company from which I do not exclude myself, turn their eyes away in the face of the as yet unnameable which is proclaiming itself and which can do so, as is necessary whenever a birth is in the offing, only under the species of the non-species, in the formless, mute, infant, and terrifying form of monstrosity.
palyginti su Alpha Zero
------------------
Aleksandras - stiprūs židiniai, aiškios ribos
Derrida: the appearance of a new structure, of an original system, always comes about-and this is the very condition of its structural specificity-by a rupture with its past, its origin, and its cause. One can therefore describe what is peculiar to the structural organization only by not taking into account, in the very moment of this description, its past conditions: by failing to pose the problem of the passage from one structure to another, by putting history into parentheses.
palyginti su Aleksandru - pasikartojanti veikla iškyla
-------------------
kaip Dievas man melavo - mano asmenybės nebebuvimas
----------------------
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
--------------------
Panaudoti derrida kaip priemonę galiu nes jam nesvarbu niekas.
------------------------------
mano mokiniai - per daug galingas protas
--------------------
[+Kitos mintys+]
* Pasaulis, kuriame Amerikoje augdamas atsidūriau, tai išsakytas Derrida pranešimo.
* Žinojimui reikalingi pagrindai.
* Tų pagrindų suderinamumas.
* Paprasčiausi pavyzdžiai, kaip su jais susidūriau. Sąvoka viskas. Visko padalinimai. Dvejonės. Išsiaiškinimo būdai. Pasakų tyrimas.
* Šių pagrindų santykis filosofijos istorijoje.
* Filosofijos istorijoje šių pagrindų raida, jų pasireiškimas pirmykštėje filosofijoje, jų išgryninimo aplinkybės, paskirų pagrindų išryškėję trūkumai, pagrindų susiklostę ar nesusiklostę santykiai.
* Santykis tarp filosofijos ir gyvenimo - kodėl kai kurie egzistencialistai - Heidegeris, Maceina, Girnius - nusižengė žmonijai, kodėl kiti ne? Kodėl aš ėjau savo keli
* Priešingybių rūšys. Matematika - esiniai ir savybės.
---------------------
[+Mano klausimai+]
* Pavyzdžiui, kokios struktūralizmo sąsajos su egzistencializmu, kodėl struktūralizmas buvo sukritikuotas, kas yra poststruktūralizmas, kas toliau vystėsi, ir kaip mano filosofija su visa tai susijusi, kaip išsprendžiu esminius sunkumus.
[+Mano ontologija+]
Mano pastabos:
* Būtis nusakoma dvejybės, tad būtis negali būti pirmapradis pagrindas. Viskas yra pirmesnė sąvoka.
* Dievas klausia, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų, jeigu jo nebūtų? Tad prieštaravimas yra pirm neprieštaravimo.
* Galima ir reikia sąvokas nusakyti jų santykiais, ir būtent požiūrių santykiais.
Mano ontologija:
* Klausimai: Ar esu? Koks esu? Kaip esu? Kodėl esu?
* Ypač: Koks esu?
* Tarpas Dievui iškylant - santykis tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse.
* Grynasis sąmoningumas.
* Keturi troškimai ir netroškimai, šešios atjautos
Dvasios prielaidos yra gyvenimo lygties lygmenys: -1 sandara, -2 atvaizdai, -3 esmė.
Filosofijos istorijoje, tai sietina su kalba ir logika, jais išsakomi skirtumai:
* Aristotelis: "Kategorijos" sąrašas dešimt dalykų, ką gali būti veiksnys ar tarinys.
* Heidegeris: Esantysis - skirtumas tarp asmuo ir daikto.
* Sandaros pavyzdys: Aristotelio keturios priežastys.
-----------------------------
Skaitiniai
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Contemporary_philosophy | Contemporary philosophy]]
* [[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Structuralism | Struktūralizmo kritika]]
* The French hermeneutic philosopher Paul Ricœur (1969) criticized Lévi-Strauss for constantly overstepping the limits of validity of the structuralist approach, ending up in what Ricœur described as "a Kantianism without a transcendental subject".
* Philip Noel Pettit (1975) called for an abandoning of "the positivist dream which Lévi-Strauss dreamed for semiology" arguing that semiology is not to be placed among the natural sciences.
* Cornelius Castoriadis (1975) criticized structuralism as failing to explain symbolic mediation in the social world; he viewed structuralism as a variation on the "logicist" theme, and he argued that, contrary to what structuralists advocate, language—and symbolic systems in general—cannot be reduced to logical organizations on the basis of the binary logic of oppositions.
* Critical theorist Jürgen Habermas (1985) accused structuralists, such as Foucault, of being positivists; he remarked that while Foucault is not an ordinary positivist, he nevertheless paradoxically uses the tools of science to criticize science (see Performative contradiction and Foucault–Habermas debate).
* Sociologist Anthony Giddens (1993) is another notable critic; while Giddens draws on a range of structuralist themes in his theorizing, he dismisses the structuralist view that the reproduction of social systems is merely "a mechanical outcome".
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Deconstruction | Deconstruction]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Ontology | Wikipedia: Ontology]]
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Structure,_Sign,_and_Play_in_the_Discourse_of_the_Human_Sciences | Derrida: Sandara, ženklas ir žaismas humanitarių mokslų diskurse | Structure, Sign and Play in the Discourse of the Human Sciences]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Social_constructionism | Foucault: Social constructionism]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Post-structuralism | Post-structuralism]]
------------------------------
Mūsų laikų filosofai:
* [[https://thebestschools.org/features/most-influential-living-philosophers/ | The 50 most influential living philosophers]]
* Thomas Nagel 1937, Saul Kripke 1940, John McDowell 1942, Gayatri Spivak 1942, Martha Nussbaum 1947, Slavoj Žižek 1949, Cornel West 1952, Gu Su 1955, Judith Butler 1956, David Chalmers 1966
* [[https://www.thereadinglists.com/best-modern-philosophy-books/ | The Best Modern Philosophy Books]]
* [[https://www.goodreads.com/shelf/show/21st-century-philosophy | Popular 21st Century Philosophy Books]]
Pakeistos 61-71 eilutės iš
'''Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas
Filosofijos istorijos raidoje, egzistencializmą pakeitė struktūralizmas, o juos abu paneigė poststruktūralizmas
O man nuo vaikystės rūpėjo viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Užtat galiu J.Derridai priešpastatyti visiškai priešingą gyvenimo kelionę, vedančią iš Kalifornijos utopijos į Čikagos getus, Lietuvos kaimą ir jos globos bei pataisos namus. 1982 metais, įstojęs į Čikagos universitetą, trokšdamas besąlygiško žinojimo, supratau, kad jį tenka išsakyti sandaromis, kurių visas turinys teišplaukia iš sandaros sustatytų požiūrių savitarpių santykių. Ėmiau mąstyti visko padalinimais į dvi dalis, tris ir keturis dalis, ir taip toliau. Tokiu būdu grūmiausi su pačiu Židiniu, kurį mąsčiau, kaip Viską.
Išvysčiau savitą jungtinį tyrimo būdą, nežinojimu grindžiantį ir plėtojantį žinojimą. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Parodysiu, kaip šis jungtinis tyrimo būdas susidoroja su paskirų filosofijos srovių sunkumais iškylančiais nagrinėjant priešingybes, abejones ir pasakojimą.
į:
Attach:PD-07.png
-------------------------
Attach:PD-08.png
-------------------------
Attach:PD-09.png
-------------------------
Attach:PD-10.png
-------------------------
-------------------------
Attach:PD-08.png
-------------------------
Attach:PD-09.png
-------------------------
Attach:PD-10.png
-------------------------
2019 birželio 20 d., 12:27
atliko -
Pridėtos 43-50 eilutės:
Derida kritikuoja egzistencializmą tokiais žodžiais. Tai sąvokų žaismas, kuriuo tikslas suprantamas, galas, lemtis, pabaiga ar mirtis. O žaismas suprantamas kaip vaidyba, tai yra, žaismas su mirtimi. Vaidinimas skamba taip:
Būties mąstymas yra žmogaus galas. Būties mąstymo galas yra žmogus. Žmogaus galas yra būties mąstymo galas. Nuo pradžių pradžios, žmogus yra sau deramas galas, tai yra, savo deramumo galas. Būtis, nuo pradžių pradžios, yra sau deramas galas, tai yra, savo deramumo galas.
Suprasti Derida tenka kritikuoti Deridą, ko matyt, jis pats troško. O kritikuoti Deridą, tai reiškia suprasti reiškinių ir ypač bendravimo dviprasmybę, kaip vaisingai ar nevaisingai suprasti tai, kas pasakyta ar netgi nepasakyta.
2019 birželio 20 d., 12:05
atliko -
Pakeista 38 eilutė iš:
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Savo gyvenimo pavyzdžiais ieškosiu, koks esu egzistencialistas, koks egzistencializmo vaidmuo mano jungtiniame tyrimo būde.
į:
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Jisai pats filosofus atidžiai skaito, bet kryptingai nepripažįsta jų geranoriškų pastangų su savo skaitytojais rasti sąlytį tarp eilučių, juk tokios pastanga ta dvasia, kurią J.Derrida apsisprendęs neigti. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Savo gyvenimo pavyzdžiais ieškosiu, koks esu egzistencialistas, koks egzistencializmo vaidmuo mano jungtiniame tyrimo būde.
2019 birželio 20 d., 11:57
atliko -
Pakeista 24 eilutė iš:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse"]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]] arba "Žmogaus galai", kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse"]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kitaip išvertus, "Žmogaus galai", kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
2019 birželio 20 d., 11:56
atliko -
Pakeista 24 eilutė iš:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse"]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse"]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]] arba "Žmogaus galai", kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
2019 birželio 20 d., 11:23
atliko -
Pakeista 70 eilutė iš:
prisilietimas akimis
į:
prisilietimas akimis - kviesti Dievą, įtraukti Dievą
2019 birželio 20 d., 11:22
atliko -
Pridėtos 43-60 eilutės:
Egzistencialistas renkasi
Pasirinkimai tarp troškimų - žiūrėti pirmyn ar atgal
* Dairytis židinio ar kurti židinį?
* Kaip yra ar kaip atrodo? Dievas ir viskas
* Ar Jėzus Dievas
* Kuo domėtis - smurtingaisiais
* Iš ko pragyventi
* Bendrystės
* Dievas ir troškimai - neieškoti Dievo, o kviesti Dievą
* Dievas ir viskas
* viskas ir troškimai
* troškimai ir meilė
* viskas ir meilė
* Dievas ir meilė
2019 birželio 20 d., 11:12
atliko -
Pakeista 32 eilutė iš:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas remėsi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja žlugo viltis žinoti viską, besąlygiškai.
į:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas rėmėsi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja žlugo viltis žinoti viską, besąlygiškai.
2019 birželio 20 d., 11:05
atliko -
Pridėtos 261-276 eilutės:
------------------------------
Dvejybė - padalinimas - laisva valia ir likimas.
Derrida: In order to follow this movement in the text of Levi-Strauss, let me choose as one guiding thread among others the oppostion between nature and culture. In spite of all its rejuvenations and its disguises, this opposition is congenital to philosophy. It is even older than Plato. It is at least as old as the Sophists. Since the statement of the opposition - Physis/nomos, physis/techne [nature/culture, nature/art or making] - it has been passed on to us by a whole historical chain which opposes "nature" to the law, to education, to art, to technics - and also to liberty, to the arbitrary, to history, to society, to the mind, and so on.
Derrida: In the Elementary Structures, he begins from this axiom or definition: that belongs to nature which is universal and spontaneous, not depending on any particular culture or on any determinate norm. That belongs to culture, on the other hand, which depends on a system of norms regulating society and is therefore capable of varying from one social structure to another.
Derrida: The incest-prohibition is no longer a scandal one meets with or comes up against in the domain of traditional concepts; it is something which escapes these concepts and certainly precedes them--probably as the condition of their possibility. It could perhaps be said that the whole of philosophical conceptualization, systematically relating itself to the nature/culture opposition, is designed to leave in the domain of the unthinkable the very thing that makes this conceptualization possible: the origin of the prohibition of incest.
Mąstau ne žodžiai ("culture", "nature"), o sąvokomis.
Derrida: I have dealt too cursorily with this example, only one among so many others, but the example nevertheless reveals that language bears within itself the necessity of its own critique. This critique may be undertaken along two tracks, in two "manners." Once the limit of nature/culture opposition makes itself felt, one might want to question systematically and rigorously the history of these concepts. This is a first action. Such a systematic and historic questioning would be neither a philological nor a philosophical action in the classic sense of these words. Concerning oneself with the founding concepts of the whole history of philosophy, de-constituting them, is not to undertake the task of the philologist or of the classic historian of philosophy. In spite of appearances, it is probably the most daring way of making the beginnings of a step outside of philosophy. The step "outside philosophy" is much more difficult to conceive than is generally imagined by those who think they made it long ago with cavalier ease, and who are in general swallowed up in metaphysics by the whole body of the discourse that they claim to have disengaged from it.
Derrida: Levi-Strauss: One begins to understand that the distinction between state of nature and state of society (we would be more apt to say today: state of nature and state of culture). while lacking any acceptable historical signification, presents a value which fully just)fies its use by modern sociology: its value as a methodological instrument.
Dvejybė - padalinimas - laisva valia ir likimas.
Derrida: In order to follow this movement in the text of Levi-Strauss, let me choose as one guiding thread among others the oppostion between nature and culture. In spite of all its rejuvenations and its disguises, this opposition is congenital to philosophy. It is even older than Plato. It is at least as old as the Sophists. Since the statement of the opposition - Physis/nomos, physis/techne [nature/culture, nature/art or making] - it has been passed on to us by a whole historical chain which opposes "nature" to the law, to education, to art, to technics - and also to liberty, to the arbitrary, to history, to society, to the mind, and so on.
Derrida: In the Elementary Structures, he begins from this axiom or definition: that belongs to nature which is universal and spontaneous, not depending on any particular culture or on any determinate norm. That belongs to culture, on the other hand, which depends on a system of norms regulating society and is therefore capable of varying from one social structure to another.
Derrida: The incest-prohibition is no longer a scandal one meets with or comes up against in the domain of traditional concepts; it is something which escapes these concepts and certainly precedes them--probably as the condition of their possibility. It could perhaps be said that the whole of philosophical conceptualization, systematically relating itself to the nature/culture opposition, is designed to leave in the domain of the unthinkable the very thing that makes this conceptualization possible: the origin of the prohibition of incest.
Mąstau ne žodžiai ("culture", "nature"), o sąvokomis.
Derrida: I have dealt too cursorily with this example, only one among so many others, but the example nevertheless reveals that language bears within itself the necessity of its own critique. This critique may be undertaken along two tracks, in two "manners." Once the limit of nature/culture opposition makes itself felt, one might want to question systematically and rigorously the history of these concepts. This is a first action. Such a systematic and historic questioning would be neither a philological nor a philosophical action in the classic sense of these words. Concerning oneself with the founding concepts of the whole history of philosophy, de-constituting them, is not to undertake the task of the philologist or of the classic historian of philosophy. In spite of appearances, it is probably the most daring way of making the beginnings of a step outside of philosophy. The step "outside philosophy" is much more difficult to conceive than is generally imagined by those who think they made it long ago with cavalier ease, and who are in general swallowed up in metaphysics by the whole body of the discourse that they claim to have disengaged from it.
Derrida: Levi-Strauss: One begins to understand that the distinction between state of nature and state of society (we would be more apt to say today: state of nature and state of culture). while lacking any acceptable historical signification, presents a value which fully just)fies its use by modern sociology: its value as a methodological instrument.
Pridėtos 327-338 eilutės:
egzistencinis klausimas - ką pasirinksiu tirti
Being as presence - ar dalyvausiu gyvenime
Derrida: The thematic of historicity, although it seems to be a somewhat late arrival in philosophy, has always been required by the determination of being as presence.
"Being as presence" - man buvimas yra antraeilis dalykas, kaip ir nebuvimas - užtat iš to seka, kad žmogus nėra centras - aš nesu centras - jo ieškoti kitur
"laws of symbolic thought" - laws of thought
Levi-Strauss: man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
Being as presence - ar dalyvausiu gyvenime
Derrida: The thematic of historicity, although it seems to be a somewhat late arrival in philosophy, has always been required by the determination of being as presence.
"Being as presence" - man buvimas yra antraeilis dalykas, kaip ir nebuvimas - užtat iš to seka, kad žmogus nėra centras - aš nesu centras - jo ieškoti kitur
"laws of symbolic thought" - laws of thought
Levi-Strauss: man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
Ištrinta 388 eilutė:
Ištrintos 391-419 eilutės:
----------------------
Dvejybė - padalinimas - laisva valia ir likimas.
Derrida: In order to follow this movement in the text of Levi-Strauss, let me choose as one guiding thread among others the oppostion between nature and culture. In spite of all its rejuvenations and its disguises, this opposition is congenital to philosophy. It is even older than Plato. It is at least as old as the Sophists. Since the statement of the opposition - Physis/nomos, physis/techne [nature/culture, nature/art or making] - it has been passed on to us by a whole historical chain which opposes "nature" to the law, to education, to art, to technics - and also to liberty, to the arbitrary, to history, to society, to the mind, and so on.
Derrida: In the Elementary Structures, he begins from this axiom or definition: that belongs to nature which is universal and spontaneous, not depending on any particular culture or on any determinate norm. That belongs to culture, on the other hand, which depends on a system of norms regulating society and is therefore capable of varying from one social structure to another.
Derrida: The incest-prohibition is no longer a scandal one meets with or comes up against in the domain of traditional concepts; it is something which escapes these concepts and certainly precedes them--probably as the condition of their possibility. It could perhaps be said that the whole of philosophical conceptualization, systematically relating itself to the nature/culture opposition, is designed to leave in the domain of the unthinkable the very thing that makes this conceptualization possible: the origin of the prohibition of incest.
Mąstau ne žodžiai ("culture", "nature"), o sąvokomis.
Derrida: I have dealt too cursorily with this example, only one among so many others, but the example nevertheless reveals that language bears within itself the necessity of its own critique. This critique may be undertaken along two tracks, in two "manners." Once the limit of nature/culture opposition makes itself felt, one might want to question systematically and rigorously the history of these concepts. This is a first action. Such a systematic and historic questioning would be neither a philological nor a philosophical action in the classic sense of these words. Concerning oneself with the founding concepts of the whole history of philosophy, de-constituting them, is not to undertake the task of the philologist or of the classic historian of philosophy. In spite of appearances, it is probably the most daring way of making the beginnings of a step outside of philosophy. The step "outside philosophy" is much more difficult to conceive than is generally imagined by those who think they made it long ago with cavalier ease, and who are in general swallowed up in metaphysics by the whole body of the discourse that they claim to have disengaged from it.
Derrida: Levi-Strauss: One begins to understand that the distinction between state of nature and state of society (we would be more apt to say today: state of nature and state of culture). while lacking any acceptable historical signification, presents a value which fully just)fies its use by modern sociology: its value as a methodological instrument.
"laws of symbolic thought" - laws of thought
Levi-Strauss: man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
Derrida: The thematic of historicity, although it seems to be a somewhat late arrival in philosophy, has always been required by the determination of being as presence.
"Being as presence" - man buvimas yra antraeilis dalykas, kaip ir nebuvimas - užtat iš to seka, kad žmogus nėra centras - aš nesu centras - jo ieškoti kitur
2019 birželio 20 d., 11:01
atliko -
Pridėtos 195-196 eilutės:
Mitas, kad Jėzus buvo, kad jį nukryžiavo, kad jis prisikėlė.
Pridėtos 205-219 eilutės:
Derrida: But the remarkable endeavor of Levi-Strauss is not simply to put forward, notably in the most recent of his investigations, a structural science or knowledge of myths and of mythological activity. His endeavor also appears-I would say almost from the first-in the status which he accords to his own discourse on myths, to what he calls his "mythologicals." It is here that his discourse on the myth reflects on itself and criticizes itself. And this moment, this critical period, is evidently of concern to all the languages which share the field of the human sciences. What does Levi-Strauss say of his "mythologicals"? It is here that we rediscover the mythopoetical virtue (power) of bricolage.
Derrida: There is no unity or absolute source of the myth. The focus or the source of the myth are always shadows and virtualities which are elusive, unactualizable, and nonexistent in the first place. Everything begins with the structure, the configuration, the relationship. The discourse on this acentric structure, the myth, that is, cannot itself have an absolute subject or an absolute center. In order not to short change the form and the movement of the myth, that violence which consists in centering a language which is describing an acentric structure must be avoided. In this context, therefore, it is necessary to forego scientific or philosophical discourse, to renounce the episteme which absolutely requires, which is the absolute requirement that we go back to the source, to the center, to the founding basis, to the principle, and so on.
Levi-Strauss: The myth and the musical work thus appear as orchestra conductors whose listeners are the silent performers. If it be asked where the real focus of the work is to be found, it must be replied that its determination is impossible. Music and mythology bring man face to face with virtual objects whose shadow alone is actual. . . . Myths have no authors.
Mitai yra šiukšlynas, melas. Geriau nagrinėti savo tikėjimą.
Derrida: What I want to emphasize is simply that the passage beyond philosophy does not consist in turning the page of philosophy (which usually comes down to philosophizing badly), but in continuing to read philosophers in a certain way. The risk I am speaking of is always assumed by Levi-Strauss and it is the very price of his endeavor. I have said that empiricism is the matrix of all the faults menacing a discourse which continues, as with Levi-Strauss in particular, to elect to be scientific.
empiricizmas - gyvenimo duomenys - yra "knyga", kurią reikia tirti - ir jos tikslas yra apžvelgti visumą
Levi-Strauss: Syntax does not wait until it has been possible to enumerate a theoretically unlimited series of events before becoming manifest, because syntax consists in the body of rules which presides over the generation of these events. And it is precisely a syntax of South American mythology that I wanted to outline. Should new texts appear to enrich the mythical discourse, then this will provide an opportunity to check or modify the way in which certain grammatical laws have been formulated, an opportunity to discard certain of them and an opportunity to discover new ones. But in no instance can the requirement of a total mythical discourse be raised as an objection. For we have just seen that such a requirement has no meaning. Derrida: Totalization is therefore defined at one time as useless, at another time as impossible. This is no doubt the result of the fact that there are two ways of conceiving the limit of totalization.
Derrida: There is no unity or absolute source of the myth. The focus or the source of the myth are always shadows and virtualities which are elusive, unactualizable, and nonexistent in the first place. Everything begins with the structure, the configuration, the relationship. The discourse on this acentric structure, the myth, that is, cannot itself have an absolute subject or an absolute center. In order not to short change the form and the movement of the myth, that violence which consists in centering a language which is describing an acentric structure must be avoided. In this context, therefore, it is necessary to forego scientific or philosophical discourse, to renounce the episteme which absolutely requires, which is the absolute requirement that we go back to the source, to the center, to the founding basis, to the principle, and so on.
Levi-Strauss: The myth and the musical work thus appear as orchestra conductors whose listeners are the silent performers. If it be asked where the real focus of the work is to be found, it must be replied that its determination is impossible. Music and mythology bring man face to face with virtual objects whose shadow alone is actual. . . . Myths have no authors.
Mitai yra šiukšlynas, melas. Geriau nagrinėti savo tikėjimą.
Derrida: What I want to emphasize is simply that the passage beyond philosophy does not consist in turning the page of philosophy (which usually comes down to philosophizing badly), but in continuing to read philosophers in a certain way. The risk I am speaking of is always assumed by Levi-Strauss and it is the very price of his endeavor. I have said that empiricism is the matrix of all the faults menacing a discourse which continues, as with Levi-Strauss in particular, to elect to be scientific.
empiricizmas - gyvenimo duomenys - yra "knyga", kurią reikia tirti - ir jos tikslas yra apžvelgti visumą
Levi-Strauss: Syntax does not wait until it has been possible to enumerate a theoretically unlimited series of events before becoming manifest, because syntax consists in the body of rules which presides over the generation of these events. And it is precisely a syntax of South American mythology that I wanted to outline. Should new texts appear to enrich the mythical discourse, then this will provide an opportunity to check or modify the way in which certain grammatical laws have been formulated, an opportunity to discard certain of them and an opportunity to discover new ones. But in no instance can the requirement of a total mythical discourse be raised as an objection. For we have just seen that such a requirement has no meaning. Derrida: Totalization is therefore defined at one time as useless, at another time as impossible. This is no doubt the result of the fact that there are two ways of conceiving the limit of totalization.
Pridėtos 255-260 eilutės:
aš bandau viską išsiaiškinti - ir man protas yra tarsi kalėjimas - mokausi iš varžymo, ne iš laisvumo
savarankiškai išmokau skaityti nes norėjau dekoduoti žinojimą, tada mokiausi sandarų kalbos, dabar mokausi skaityti matematikos sąvokas
Derrida: There are thus two interpretations of interpretation, of structure, of sign, of freeplay. The one seeks to decipher, dreams of deciphering, a truth or an origin which is free from freeplay and from the order of the sign, and lives like an exile the necessity of interpretation. The other, which is no longer turned toward the origin, affirms freeplay and tries to pass beyond man and humanism, the name man being the name of that being who, throughout the history of metaphysics or of ontotheology-in other words, through the history of all of his history-has dreamed of full presence, the reassuring foundation, the origin and the end of the game. The second interpretation of interpretation, to which Nietzsche showed us the way, does not seek in ethnography, as Levi-Strauss wished, the "inspiration of a new humanism" (again from the "Introduction to the Work of Marcel Mauss").
savarankiškai išmokau skaityti nes norėjau dekoduoti žinojimą, tada mokiausi sandarų kalbos, dabar mokausi skaityti matematikos sąvokas
Derrida: There are thus two interpretations of interpretation, of structure, of sign, of freeplay. The one seeks to decipher, dreams of deciphering, a truth or an origin which is free from freeplay and from the order of the sign, and lives like an exile the necessity of interpretation. The other, which is no longer turned toward the origin, affirms freeplay and tries to pass beyond man and humanism, the name man being the name of that being who, throughout the history of metaphysics or of ontotheology-in other words, through the history of all of his history-has dreamed of full presence, the reassuring foundation, the origin and the end of the game. The second interpretation of interpretation, to which Nietzsche showed us the way, does not seek in ethnography, as Levi-Strauss wished, the "inspiration of a new humanism" (again from the "Introduction to the Work of Marcel Mauss").
Pridėtos 300-304 eilutės:
žaismas ir žaismingumas (problematiški žodžiai nes reikėtų skirti Dievą ir gerumą, o Derrida Dievą laiko žaismu, tad gaunasi, kad gerumas yra žaismas sąlygose - ir kaip suprasti?)
laisvumas ir gerumas
laisvumas ir gerumas
Pakeistos 309-310 eilutės iš
dėsniai, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis
į:
dėsniai, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis - empiriniu pagrindu
Post-modernizmas - bricolage -
Derrida: On the other hand, still in The Savage Mind, he presents as what he calls bricolage what might be called the discourse of this method. The bricoleur, says Levi-Strauss, is someone who uses "the means at hand," that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary, or to try several of them at once, even if their form and their origin are heterogenous -- and so forth. There is therefore a critique of language in the form of bricolage, and it has even been possible to say that bricolage is the critical language itself. I am thinking in particular of the article by G[erard] Genette, "Structuralisme et Critique litteraire," published in homage to Levi-Strauss in a special issue of L'Arc, where it is stated that the analysis of bricolage could "be applied almost word for word'' to criticism, and especially to "literary criticism."
engineer - modernizmas
Derrida: The engi~eer, whom Levi-Strauss opposes to the bricoleur, should be one to construct the totality of his language, syntax, and lexicon. In this sense the engineer is a myth.
visko atradimas - o Derrida "supaistymas"
Derrida: A subject who would supposedly be the absolute origin of his own discourse and would supposedly construct it "out of nothing," "out of whole cloth," would be the creator of the verbe, the verbe itself. The notion of the engineer who had supposedly broken with all forms of bricolage is therefore a theological idea; and since Levi-Strauss tells us elsewhere that bricolage is mythopoetic, the odds are that thee engineer is a myth produced by the bricoleur. From the moment that we cease to believe in such an engineer and in a discourse breaking with the received historical discourse, as soon as it is admitted that every finite discourse is bound by a cenain bricolage, and that the engineer and the scientist are also species of bricoleurs then the very idea of bricolage is menaced and the difference in which it took on its meaning decomposes.
Post-modernizmas - bricolage -
Derrida: On the other hand, still in The Savage Mind, he presents as what he calls bricolage what might be called the discourse of this method. The bricoleur, says Levi-Strauss, is someone who uses "the means at hand," that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary, or to try several of them at once, even if their form and their origin are heterogenous -- and so forth. There is therefore a critique of language in the form of bricolage, and it has even been possible to say that bricolage is the critical language itself. I am thinking in particular of the article by G[erard] Genette, "Structuralisme et Critique litteraire," published in homage to Levi-Strauss in a special issue of L'Arc, where it is stated that the analysis of bricolage could "be applied almost word for word'' to criticism, and especially to "literary criticism."
engineer - modernizmas
Derrida: The engi~eer, whom Levi-Strauss opposes to the bricoleur, should be one to construct the totality of his language, syntax, and lexicon. In this sense the engineer is a myth.
visko atradimas - o Derrida "supaistymas"
Derrida: A subject who would supposedly be the absolute origin of his own discourse and would supposedly construct it "out of nothing," "out of whole cloth," would be the creator of the verbe, the verbe itself. The notion of the engineer who had supposedly broken with all forms of bricolage is therefore a theological idea; and since Levi-Strauss tells us elsewhere that bricolage is mythopoetic, the odds are that thee engineer is a myth produced by the bricoleur. From the moment that we cease to believe in such an engineer and in a discourse breaking with the received historical discourse, as soon as it is admitted that every finite discourse is bound by a cenain bricolage, and that the engineer and the scientist are also species of bricoleurs then the very idea of bricolage is menaced and the difference in which it took on its meaning decomposes.
Pridėtos 343-346 eilutės:
Derrida: the appearance of a new structure, of an original system, always comes about-and this is the very condition of its structural specificity-by a rupture with its past, its origin, and its cause. One can therefore describe what is peculiar to the structural organization only by not taking into account, in the very moment of this description, its past conditions: by failing to pose the problem of the passage from one structure to another, by putting history into parentheses.
palyginti su Aleksandru - pasikartojanti veikla iškyla
palyginti su Aleksandru - pasikartojanti veikla iškyla
Pakeistos 384-411 eilutės iš
Derrida: On the other hand, still in The Savage Mind, he presents as what he calls bricolage what might be called the discourse of this method. The bricoleur, says Levi-Strauss, is someone who uses "the means at hand," that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary, or to try several of them at once, even if their form and their origin are heterogenous -- and so forth. There is therefore a critique of language in the form of bricolage, and it has even been possible to say that bricolage is the critical language itself. I am thinking in particular of the article by G[erard] Genette, "Structuralisme et Critique litteraire," published in homage to Levi-Strauss in a special issue of L'Arc, where it is stated that the analysis of bricolage could "be applied almost word for word'' to criticism, and especially to "literary criticism."
engineer - modernizmas
Derrida: The engi~eer, whom Levi-Strauss opposes to the bricoleur, should be one to construct the totality of his language, syntax, and lexicon. In this sense the engineer is a myth.
visko atradimas - o Derrida "supaistymas"
Derrida: A subject who would supposedly be the absolute origin of his own discourse and would supposedly construct it "out of nothing," "out of whole cloth," would be the creator of the verbe, the verbe itself. The notion of the engineer who had supposedly broken with all forms of bricolage is therefore a theological idea; and since Levi-Strauss tells us elsewhere that bricolage is mythopoetic, the odds are that thee engineer is a myth produced by the bricoleur. From the moment that we cease to believe in such an engineer and in a discourse breaking with the received historical discourse, as soon as it is admitted that every finite discourse is bound by a cenain bricolage, and that the engineer and the scientist are also species of bricoleurs then the very idea of bricolage is menaced and the difference in which it took on its meaning decomposes.
Pasakojimas
Derrida: But the remarkable endeavor of Levi-Strauss is not simply to put forward, notably in the most recent of his investigations, a structural science or knowledge of myths and of mythological activity. His endeavor also appears-I would say almost from the first-in the status which he accords to his own discourse on myths, to what he calls his "mythologicals." It is here that his discourse on the myth reflects on itself and criticizes itself. And this moment, this critical period, is evidently of concern to all the languages which share the field of the human sciences. What does Levi-Strauss say of his "mythologicals"? It is here that we rediscover the mythopoetical virtue (power) of bricolage.
Derrida: There is no unity or absolute source of the myth. The focus or the source of the myth are always shadows and virtualities which are elusive, unactualizable, and nonexistent in the first place. Everything begins with the structure, the configuration, the relationship. The discourse on this acentric structure, the myth, that is, cannot itself have an absolute subject or an absolute center. In order not to short change the form and the movement of the myth, that violence which consists in centering a language which is describing an acentric structure must be avoided. In this context, therefore, it is necessary to forego scientific or philosophical discourse, to renounce the episteme which absolutely requires, which is the absolute requirement that we go back to the source, to the center, to the founding basis, to the principle, and so on.
Levi-Strauss: The myth and the musical work thus appear as orchestra conductors whose listeners are the silent performers. If it be asked where the real focus of the work is to be found, it must be replied that its determination is impossible. Music and mythology bring man face to face with virtual objects whose shadow alone is actual. . . . Myths have no authors.
Mitai yra šiukšlynas, melas. Geriau nagrinėti savo tikėjimą.
Derrida: What I want to emphasize is simply that the passage beyond philosophy does not consist in turning the page of philosophy (which usually comes down to philosophizing badly), but in continuing to read philosophers in a certain way. The risk I am speaking of is always assumed by Levi-Strauss and it is the very price of his endeavor. I have said that empiricism is the matrix of all the faults menacing a discourse which continues, as with Levi-Strauss in particular, to elect to be scientific.
empiricizmas - gyvenimo duomenys - yra "knyga", kurią reikia tirti - ir jos tikslas yra apžvelgti visumą
Levi-Strauss: Syntax does not wait until it has been possible to enumerate a theoretically unlimited series of events before becoming manifest, because syntax consists in the body of rules which presides over the generation of these events. And it is precisely a syntax of South American mythology that I wanted to outline. Should new texts appear to enrich the mythical discourse, then this will provide an opportunity to check or modify the way in which certain grammatical laws have been formulated, an opportunity to discard certain of them and an opportunity to discover new ones. But in no instance can the requirement of a total mythical discourse be raised as an objection. For we have just seen that such a requirement has no meaning. Derrida: Totalization is therefore defined at one time as useless, at another time as impossible. This is no doubt the result of the fact that there are two ways of conceiving the limit of totalization.
į:
Ištrintos 393-404 eilutės:
Derrida: the appearance of a new structure, of an original system, always comes about-and this is the very condition of its structural specificity-by a rupture with its past, its origin, and its cause. One can therefore describe what is peculiar to the structural organization only by not taking into account, in the very moment of this description, its past conditions: by failing to pose the problem of the passage from one structure to another, by putting history into parentheses.
palyginti su Aleksandru - pasikartojanti veikla iškyla
laisvumas ir gerumas
aš bandau viską išsiaiškinti - ir man protas yra tarsi kalėjimas - mokausi iš varžymo, ne iš laisvumo
Derrida: There are thus two interpretations of interpretation, of structure, of sign, of freeplay. The one seeks to decipher, dreams of deciphering, a truth or an origin which is free from freeplay and from the order of the sign, and lives like an exile the necessity of interpretation. The other, which is no longer turned toward the origin, affirms freeplay and tries to pass beyond man and humanism, the name man being the name of that being who, throughout the history of metaphysics or of ontotheology-in other words, through the history of all of his history-has dreamed of full presence, the reassuring foundation, the origin and the end of the game. The second interpretation of interpretation, to which Nietzsche showed us the way, does not seek in ethnography, as Levi-Strauss wished, the "inspiration of a new humanism" (again from the "Introduction to the Work of Marcel Mauss").
2019 birželio 20 d., 10:50
atliko -
Pridėtos 63-64 eilutės:
Pridėta 71 eilutė:
* Įžvalgos (žaismas, išmintis) ar mokslas?
Pakeistos 106-107 eilutės iš
* ''Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.''
į:
* Derrida: Besides the tension of freeplay with history, there is also the tension of freeplay with presence. Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.
Pridėtos 155-156 eilutės:
* Kalbų pasaulyje yra labai įvairių ir tas pats protas gali jomis visomis mąstyti. Ne kalba lemia galimybes, o ji tiesiog jas išreiškia. Užtat kalba padeda daug ką įžvelgti, bet jinai nėra pagrindas.
Pridėtos 179-180 eilutės:
Iš kur aš žinau, kad aš nesu Dievas? Kas aš esu? Valia ar protas ar kas? Aš esu savo būklė.
Pridėtos 183-188 eilutės:
* Egzistencializmas atsisako metafizikos -
* tvirtina, kad gyvenimas yra tarsi beprasmis - mąstyti iš centro pusės, taip pat - įsisavinimas šešerybėje
* Ontologija yra tarsi buvimo, būties nusakymas, bet iš tikrųjų, tai gaunasi ištakų ir pamatų paieškos.
* Gyvenimo klausimas ir atsakymas. "Kas aš esu?" Mes esame klausimas. Tillich: Atsakymas yra iš už mūsų, jisai transcendentinis, už mus platesnis. Klausimu ir atsakymu susisiekiame su tuo, kas už mus plačiau.
* tvirtina, kad gyvenimas yra tarsi beprasmis - mąstyti iš centro pusės, taip pat - įsisavinimas šešerybėje
* Ontologija yra tarsi buvimo, būties nusakymas, bet iš tikrųjų, tai gaunasi ištakų ir pamatų paieškos.
* Gyvenimo klausimas ir atsakymas. "Kas aš esu?" Mes esame klausimas. Tillich: Atsakymas yra iš už mūsų, jisai transcendentinis, už mus platesnis. Klausimu ir atsakymu susisiekiame su tuo, kas už mus plačiau.
Pridėtos 195-196 eilutės:
* Galima mąstyti be kalbos. Ir tai grynesnis, paprastesnis mąstymas. Kalba trukdo mąstyti paprastai, įveda papildomus klodus, keičia mąstymo kryptį.
Pridėtos 246-247 eilutės:
* Derrida: Prieštaravimo ieškojimas ir radimas. O kodėl nepradėti nuo prieštaravimo?
Pridėtos 267-268 eilutės:
* Palyginti pasakojimą ir [[https://en.wikipedia.org/wiki/Diff%C3%A9rance | differance]].
Pridėtos 271-274 eilutės:
--------------------------
pragyvenimo klausimai - rinkausi nedirbti universitete
pragyvenimo klausimai - rinkausi nedirbti universitete
Pridėtos 293-298 eilutės:
Aš ir Jėzus - imamės kurti šviesuolių bendrystę - tuo tarpu Derrida kalba apie istoriją, kuri nenumaldomai krypsta.
Derrida: For my part, although these two interpretations must acknowledge and accentuate their difference and define their irreducibility, I do not believe that today there is any question of choosing-in the first place because here we are in a region (let's say, provisionally, a region of historicity) where the category of choice seems particularly trivial; and in the second, because we must first try to conceive of the common ground, and the difference of this irreducible difference. Here there is a sort of question, call it historical, of which we are only glimpsing today the conception, theformation, the gestation, the labor. I employ these words, I admit, with a glance toward the business of childbearing-but also with a glance toward those who, in a company from which I do not exclude myself, turn their eyes away in the face of the as yet unnameable which is proclaiming itself and which can do so, as is necessary whenever a birth is in the offing, only under the species of the non-species, in the formless, mute, infant, and terrifying form of monstrosity.
palyginti su Alpha Zero
Derrida: For my part, although these two interpretations must acknowledge and accentuate their difference and define their irreducibility, I do not believe that today there is any question of choosing-in the first place because here we are in a region (let's say, provisionally, a region of historicity) where the category of choice seems particularly trivial; and in the second, because we must first try to conceive of the common ground, and the difference of this irreducible difference. Here there is a sort of question, call it historical, of which we are only glimpsing today the conception, theformation, the gestation, the labor. I employ these words, I admit, with a glance toward the business of childbearing-but also with a glance toward those who, in a company from which I do not exclude myself, turn their eyes away in the face of the as yet unnameable which is proclaiming itself and which can do so, as is necessary whenever a birth is in the offing, only under the species of the non-species, in the formless, mute, infant, and terrifying form of monstrosity.
palyginti su Alpha Zero
Pridėtos 307-310 eilutės:
----------------------
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
Pakeistos 382-383 eilutės iš
į:
Pakeistos 388-393 eilutės iš
Derrida: For my part, although these two interpretations must acknowledge and accentuate their difference and define their irreducibility, I do not believe that today there is any question of choosing-in the first place because here we are in a region (let's say, provisionally, a region of historicity) where the category of choice seems particularly trivial; and in the second, because we must first try to conceive of the common ground, and the difference of this irreducible difference. Here there is a sort of question, call it historical, of which we are only glimpsing today the conception, theformation, the gestation, the labor. I employ these words, I admit, with a glance toward the business of childbearing-but also with a glance toward those who, in a company from which I do not exclude myself, turn their eyes away in the face of the as yet unnameable which is proclaiming itself and which can do so, as is necessary whenever a birth is in the offing, only under the species of the non-species, in the formless, mute, infant, and terrifying form of monstrosity.
[+Temos
į:
[+Kitos mintys+]
Pakeistos 397-408 eilutės iš
* Nusakyti savo tyrimų programą.
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
* Palyginti pasakojimą ir [[https://en.wikipedia.org/wiki/Diff%C3%A9rance | differance]].
* Santykis tarp filosofijos ir gyvenimo - kodėl kai kurie egzistencialistai - Heidegeris, Maceina, Girnius - nusižengė žmonijai, kodėl kiti ne? Kodėl aš ėjau savo keliu?
* Mano filosofija, kaip pavadinti: centrizmu - židinys, esmės - išmintis
* Įžvalgos (žaismas, išmintis) ar mokslas?
------------------
Priešingybių rūšys. Matematika - esiniai ir savybės.
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
* Palyginti pasakojimą ir [[https://en.wikipedia.org/wiki/Diff%C3%A9rance | differance]].
* Santykis tarp filosofijos ir gyvenimo - kodėl kai kurie egzistencialistai
* Mano filosofija, kaip pavadinti: centrizmu - židinys, esmės - išmintis
* Įžvalgos (žaismas, išmintis) ar mokslas?
------------------
Priešingybių rūšys
į:
* Santykis tarp filosofijos ir gyvenimo - kodėl kai kurie egzistencialistai - Heidegeris, Maceina, Girnius - nusižengė žmonijai, kodėl kiti ne? Kodėl aš ėjau savo keli
* Priešingybių rūšys. Matematika - esiniai ir savybės.
* Priešingybių rūšys. Matematika - esiniai ir savybės.
Pakeistos 402-406 eilutės iš
Dvasios prielaidos yra gyvenimo lygties lygmenys: -1 sandara, -2 atvaizdai, -3 esmė.
Smulkiau
į:
[+Mano klausimai+]
Pakeistos 405-420 eilutės iš
* Egzistencializmas atsisako metafizikos -
* tvirtina, kad gyvenimas yra tarsi beprasmis - mąstyti iš centro pusės, taip pat - įsisavinimas šešerybėje
Apibrėžti savo ontologiją lyginant ją su klasikine ir egzistencialistine ontologijomis.
* Fenomenologija, egzistencializmas, struktūralizmas, pragmatizmas
* Gyvenimo klausimas ir atsakymas. "Kas aš esu?" Mes esame klausimas. Tillich: Atsakymas yra iš už mūsų, jisai transcendentinis, už mus platesnis. Klausimu ir atsakymu susisiekiame su tuo, kas už mus plačiau.
Ontologija yra tarsi buvimo, būties nusakymas, bet iš tikrųjų, tai gaunasi ištakų ir pamatų paieškos.
Filosofijos istorijoje, tai sietina su kalba ir logika, jais išsakomi skirtumai:
* Aristotelis: "Kategorijos" sąrašas dešimt dalykų, ką gali būti veiksnys ar tarinys.
* Heidegeris: Esantysis - skirtumas tarp asmuo ir daikto.
* Sandaros pavyzdys: Aristotelio keturios priežastys.
į:
[+Mano ontologija+]
Ištrintos 408-409 eilutės:
* Galima mąstyti be kalbos. Ir tai grynesnis, paprastesnis mąstymas. Kalba trukdo mąstyti paprastai, įveda papildomus klodus, keičia mąstymo kryptį.
Pridėtos 419-425 eilutės:
Dvasios prielaidos yra gyvenimo lygties lygmenys: -1 sandara, -2 atvaizdai, -3 esmė.
Filosofijos istorijoje, tai sietina su kalba ir logika, jais išsakomi skirtumai:
* Aristotelis: "Kategorijos" sąrašas dešimt dalykų, ką gali būti veiksnys ar tarinys.
* Heidegeris: Esantysis - skirtumas tarp asmuo ir daikto.
* Sandaros pavyzdys: Aristotelio keturios priežastys.
2019 birželio 20 d., 10:19
atliko -
Pakeistos 69-70 eilutės iš
į:
* Prievartinis žaismas - tai negali būti rimta. O mano kaip tik rimta - atsiliepti į smurtą kenčiančius, rasti kiekvieno žmogaus centrą, jo kertinę vertybę.
Pridėtos 93-94 eilutės:
* Aš ieškau bendros tiesos, tad noriu parodyti, kuria prasme visi teisingi, tuo tarpu filosofai bando paneigti kitus filosofus, su jais ginčytis.
Pridėtos 186-187 eilutės:
** ''Post-structuralism rejects the structuralist notion that the dominant word in a pair is dependent on its subservient counterpart and instead argues that founding knowledge either on pure experience (phenomenology) or systematic structures (Structuralism) is impossible because history and culture condition the study of underlying structures and these are subject to biases and misinterpretations. This impossibility was not meant as a failure or loss, but rather as a cause for "celebration and liberation". A post-structuralist approach argues that to understand an object (e.g., a text), it is necessary to study both the object itself and the systems of knowledge that produced the object.''
Ištrintos 380-399 eilutės:
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
[[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Structuralism | Struktūralizmo kritika]]
* The French hermeneutic philosopher Paul Ricœur (1969) criticized Lévi-Strauss for constantly overstepping the limits of validity of the structuralist approach, ending up in what Ricœur described as "a Kantianism without a transcendental subject".
* Philip Noel Pettit (1975) called for an abandoning of "the positivist dream which Lévi-Strauss dreamed for semiology" arguing that semiology is not to be placed among the natural sciences.
* Cornelius Castoriadis (1975) criticized structuralism as failing to explain symbolic mediation in the social world; he viewed structuralism as a variation on the "logicist" theme, and he argued that, contrary to what structuralists advocate, language—and symbolic systems in general—cannot be reduced to logical organizations on the basis of the binary logic of oppositions.
* Critical theorist Jürgen Habermas (1985) accused structuralists, such as Foucault, of being positivists; he remarked that while Foucault is not an ordinary positivist, he nevertheless paradoxically uses the tools of science to criticize science (see Performative contradiction and Foucault–Habermas debate).
* Sociologist Anthony Giddens (1993) is another notable critic; while Giddens draws on a range of structuralist themes in his theorizing, he dismisses the structuralist view that the reproduction of social systems is merely "a mechanical outcome".
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Deconstruction | Deconstruction]]
Ištrintos 382-383 eilutės:
Ištrintos 416-425 eilutės:
Egzistencialistinė ontologija
Mano dėsniai ir kitų dėsniai
* Aš ieškau bendros tiesos, tad noriu parodyti, kuria prasme visi teisingi, tuo tarpu filosofai bando paneigti kitus filosofus, su jais ginčytis.
* Prievartinis žaismas - tai negali būti rimta. O mano kaip tik rimta - atsiliepti į smurtą kenčiančius, rasti kiekvieno žmogaus centrą, jo kertinę vertybę.
Pridėtos 420-431 eilutės:
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Contemporary_philosophy | Contemporary philosophy]]
* [[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Structuralism | Struktūralizmo kritika]]
* The French hermeneutic philosopher Paul Ricœur (1969) criticized Lévi-Strauss for constantly overstepping the limits of validity of the structuralist approach, ending up in what Ricœur described as "a Kantianism without a transcendental subject".
* Philip Noel Pettit (1975) called for an abandoning of "the positivist dream which Lévi-Strauss dreamed for semiology" arguing that semiology is not to be placed among the natural sciences.
* Cornelius Castoriadis (1975) criticized structuralism as failing to explain symbolic mediation in the social world; he viewed structuralism as a variation on the "logicist" theme, and he argued that, contrary to what structuralists advocate, language—and symbolic systems in general—cannot be reduced to logical organizations on the basis of the binary logic of oppositions.
* Critical theorist Jürgen Habermas (1985) accused structuralists, such as Foucault, of being positivists; he remarked that while Foucault is not an ordinary positivist, he nevertheless paradoxically uses the tools of science to criticize science (see Performative contradiction and Foucault–Habermas debate).
* Sociologist Anthony Giddens (1993) is another notable critic; while Giddens draws on a range of structuralist themes in his theorizing, he dismisses the structuralist view that the reproduction of social systems is merely "a mechanical outcome".
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Deconstruction | Deconstruction]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Contemporary_philosophy | Contemporary philosophy]]
* [[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Structuralism | Struktūralizmo kritika]]
* The French hermeneutic philosopher Paul Ricœur (1969) criticized Lévi-Strauss for constantly overstepping the limits of validity of the structuralist approach, ending up in what Ricœur described as "a Kantianism without a transcendental subject".
* Philip Noel Pettit (1975) called for an abandoning of "the positivist dream which Lévi-Strauss dreamed for semiology" arguing that semiology is not to be placed among the natural sciences.
* Cornelius Castoriadis (1975) criticized structuralism as failing to explain symbolic mediation in the social world; he viewed structuralism as a variation on the "logicist" theme, and he argued that, contrary to what structuralists advocate, language—and symbolic systems in general—cannot be reduced to logical organizations on the basis of the binary logic of oppositions.
* Critical theorist Jürgen Habermas (1985) accused structuralists, such as Foucault, of being positivists; he remarked that while Foucault is not an ordinary positivist, he nevertheless paradoxically uses the tools of science to criticize science (see Performative contradiction and Foucault–Habermas debate).
* Sociologist Anthony Giddens (1993) is another notable critic; while Giddens draws on a range of structuralist themes in his theorizing, he dismisses the structuralist view that the reproduction of social systems is merely "a mechanical outcome".
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Deconstruction | Deconstruction]]
Pakeista 433 eilutė iš:
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]
į:
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]]
Ištrintos 434-436 eilutės:
Ištrinta 436 eilutė:
2019 birželio 20 d., 10:13
atliko -
Pridėtos 58-61 eilutės:
visko savybės
susikalbėjimas su visais - su seneliu Kulikausku
2019 birželio 20 d., 09:50
atliko -
Pakeista 63 eilutė iš:
A system of differences. Vidiniai skirtumai - ne išoriniai skirtumai
į:
A system of differences. (Palyginti: skirtumas tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse - niekas, kažkas, betkas, viskas). Vidiniai skirtumai - ne išoriniai skirtumai
2019 birželio 20 d., 09:43
atliko -
Pridėtos 83-88 eilutės:
sąvoka viskas - išeities taškas
Derrida: centras
"Everything becomes discourse" viskas - bet užtat tylėjimas yra diskursas, svarbiausias, jeigu rimtai
Derrida: centras
"Everything becomes discourse" viskas - bet užtat tylėjimas yra diskursas, svarbiausias, jeigu rimtai
Pridėtos 91-92 eilutės:
* ''Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.''
Pridėtos 142-143 eilutės:
Atsiriboti nuo mus supančios kultūros - puoselėti savo, alternatyvią kultūrą - ir rūpintis tolima tėvyne
Pridėtos 172-173 eilutės:
* ''In effect the study of myths poses a mythological problem by the fact that it cannot conform to the Cartesian principle of dividing the difficulty into as many parts as are necessary to resolve it. There exists no veritable end or term to mythical analysis, no secret unity which could be grasped at the end of the work in decomposition. The themes duplicate themselves to infinity. When we think we have disentangled them from each other and can hold them separate, it is only to realize that they are joining together again, in response to the attraction of unforeseen affinities.''
Pakeistos 210-219 eilutės iš
sąvoka viskas - išeities taškas
Derrida: centras
"Everything becomes discourse" viskas - bet užtat tylėjimas yra diskursas, svarbiausias, jeigu rimtai
----------------------
į:
Ištrintos 399-400 eilutės:
Ištrintos 443-444 eilutės:
* ''Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.''
2019 birželio 20 d., 09:33
atliko -
Pakeistos 97-98 eilutės iš
Susidariau savo mokymosi programą.
į:
Susidariau savo mokymosi programą. Parašiau rašinį apie senovės Egipto istoriją. Perskaičiau knygą apie Afrikos kultūras ir civilizacijas.
* ''Having described a pattern—denouncing metaphysics while relying on it—in discourses about metaphysics, Derrida suggests consideration of the same pattern within the "human sciences",[16] whose subjection to the "critique of ethnocentrism" parallels the "destruction of the history of metaphysics" in philosophy.[17] Derrida argues that, just as philosophers use metaphysical terms and concepts to critique metaphysics (and criticize the use of these concepts by others), the ethnologist "accepts into his discourse the premises of ethnocentrism at the very moment when he is employed in denouncing them".[17] He examines the work of Claude Lévi-Strauss, particularly as it concerns "the opposition between nature and culture", as his case study and primary focus for the essay.''
atsirinkti, ką dėti į savo protą - baladė apie išprievartavimą
* ''Having described a pattern—denouncing metaphysics while relying on it—in discourses about metaphysics, Derrida suggests consideration of the same pattern within the "human sciences",[16] whose subjection to the "critique of ethnocentrism" parallels the "destruction of the history of metaphysics" in philosophy.[17] Derrida argues that, just as philosophers use metaphysical terms and concepts to critique metaphysics (and criticize the use of these concepts by others), the ethnologist "accepts into his discourse the premises of ethnocentrism at the very moment when he is employed in denouncing them".[17] He examines the work of Claude Lévi-Strauss, particularly as it concerns "the opposition between nature and culture", as his case study and primary focus for the essay.''
atsirinkti, ką dėti į savo protą - baladė apie išprievartavimą
Pakeistos 229-236 eilutės iš
į:
pasakojimo teorija
rinkausi tirti liaudies pasakas
* ''Derrida highlights Lévi-Strauss's use of the term bricolage, the activity of a bricoleur. "The bricoleur, says Lévi-Strauss, is someone who uses 'the means at hand,' that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary."[19] Bricolage becomes a metaphor for philosophical and literary critiques, exemplifying Derrida's previous argument about the necessity of using the language available.[19] The bricoleur's foil is the engineer, who creates out of whole cloth without the need for bricolage—however, the engineer is merely a myth since all physical and intellectual production is really bricolage.'' Palyginti: modernizmas - inžinierius, postmodernizmas (masinių gaminių pasaulio apsuptyje) - bricoleur (derintojas).
------------------------
rinkausi tirti liaudies pasakas
* ''Derrida highlights Lévi-Strauss's use of the term bricolage, the activity of a bricoleur. "The bricoleur, says Lévi-Strauss, is someone who uses 'the means at hand,' that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary."[19] Bricolage becomes a metaphor for philosophical and literary critiques, exemplifying Derrida's previous argument about the necessity of using the language available.[19] The bricoleur's foil is the engineer, who creates out of whole cloth without the need for bricolage—however, the engineer is merely a myth since all physical and intellectual production is really bricolage.'' Palyginti: modernizmas - inžinierius, postmodernizmas (masinių gaminių pasaulio apsuptyje) - bricoleur (derintojas).
------------------------
Ištrintos 442-443 eilutės:
* ''Derrida highlights Lévi-Strauss's use of the term bricolage, the activity of a bricoleur. "The bricoleur, says Lévi-Strauss, is someone who uses 'the means at hand,' that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary."[19] Bricolage becomes a metaphor for philosophical and literary critiques, exemplifying Derrida's previous argument about the necessity of using the language available.[19] The bricoleur's foil is the engineer, who creates out of whole cloth without the need for bricolage—however, the engineer is merely a myth since all physical and intellectual production is really bricolage.'' Palyginti: modernizmas - inžinierius, postmodernizmas (masinių gaminių pasaulio apsuptyje) - bricoleur (derintojas).
2019 birželio 20 d., 09:27
atliko -
Ištrintos 60-64 eilutės:
Dievas viską sukūrė. Negali būti, juk kas sukūrė Dievą?
Pakeistos 63-64 eilutės iš
A system of differences.
į:
A system of differences. Vidiniai skirtumai - ne išoriniai skirtumai
Pridėtos 67-68 eilutės:
atmesti - nesimetriška priešingybė, priimti galimybę - simetriška priešingybė
Pridėtos 71-84 eilutės:
* ''Derrida admires the reflexivity and abstract analyses of structuralism, but argues that these discourses have still not gone far enough in treating structures as free-floating (or 'playing') sets of relationships. In particular, he accuses structuralist discourses of holding on to a "center": a privileged term that anchors the structure and does not play. Whether this center is "God", "being", "presence", or "man" (as it was at the colloquium), its function is the same, and the history of structures is a history of substitutions, one center after another, for this constant position. Derrida suggests that this model of structure will end—is ending—and that a newer and freer (though still unknown) thinking about structures will emerge.''
* ''The 'event' under discussion is the opening of the structure, which became inevitable "when the structurality of structure had to begin to be thought" and the contradictory role of the center exposed.[13] The result of the event, according to Derrida, must be the full version of structural "freeplay", a mode in which all terms are truly subject to the openness and mutability promised by structuralism. Derrida locates the beginning of this process in the writings of earlier philosophers, who continued to use the pattern of metaphysics even as they denounced it in others.''
--------------------------------
'''Viskas ir Dievas'''
Center is what "appears" fixed. - Skirti Dievą nuo visko. Viskas yra tai kas mums "atrodo", o Dieva yra tai kas "yra".
Dievas viską sukūrė. Negali būti, juk kas sukūrė Dievą?
* ''The "center" is that element of a structure which appears given or fixed, thereby anchoring the rest of the structure and allowing it to play. In the history of metaphysics specifically, this function is fulfilled by different terms (which Derrida says are always associated with presence): "eidos, archè, telos, energia, ousia (essence, existence, substance, subject) aletheia, transcendentality, consciousness, or conscience, God, man, and so forth."[11] Whichever term is at the center of the structure, argues Derrida, the overall pattern remains similar. This central term ironically escapes structurality, the key feature of structuralism according to which all meaning is defined relationally, through other terms in the structure. From this perspective, the center is the most alien or estranged element in a structure: it comes from somewhere outside and remains absolute until a new center is substituted in a seemingly arbitrary fashion. "The center", therefore, "is not the center."''
* ''The 'event' under discussion is the opening of the structure, which became inevitable "when the structurality of structure had to begin to be thought" and the contradictory role of the center exposed.[13] The result of the event, according to Derrida, must be the full version of structural "freeplay", a mode in which all terms are truly subject to the openness and mutability promised by structuralism. Derrida locates the beginning of this process in the writings of earlier philosophers, who continued to use the pattern of metaphysics even as they denounced it in others.''
--------------------------------
'''Viskas ir Dievas'''
Center is what "appears" fixed. - Skirti Dievą nuo visko. Viskas yra tai kas mums "atrodo", o Dieva yra tai kas "yra".
Dievas viską sukūrė. Negali būti, juk kas sukūrė Dievą?
* ''The "center" is that element of a structure which appears given or fixed, thereby anchoring the rest of the structure and allowing it to play. In the history of metaphysics specifically, this function is fulfilled by different terms (which Derrida says are always associated with presence): "eidos, archè, telos, energia, ousia (essence, existence, substance, subject) aletheia, transcendentality, consciousness, or conscience, God, man, and so forth."[11] Whichever term is at the center of the structure, argues Derrida, the overall pattern remains similar. This central term ironically escapes structurality, the key feature of structuralism according to which all meaning is defined relationally, through other terms in the structure. From this perspective, the center is the most alien or estranged element in a structure: it comes from somewhere outside and remains absolute until a new center is substituted in a seemingly arbitrary fashion. "The center", therefore, "is not the center."''
Pakeistos 423-424 eilutės iš
į:
-----------------------------
Pakeistos 427-428 eilutės iš
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]]
į:
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]
Pakeistos 429-431 eilutės iš
* ''The "center" is that element of a structure which appears given or fixed, thereby anchoring the rest of the structure and allowing it to play. In the history of metaphysics specifically, this function is fulfilled by different terms (which Derrida says are always associated with presence): "eidos, archè, telos, energia, ousia (essence, existence, substance, subject) aletheia, transcendentality, consciousness, or conscience, God, man, and so forth."[11] Whichever term is at the center of the structure, argues Derrida, the overall pattern remains similar. This central term ironically escapes structurality, the key feature of structuralism according to which all meaning is defined relationally, through other terms in the structure. From this perspective, the center is the most alien or estranged element in a structure: it comes from somewhere outside and remains absolute until a new center is substituted in a seemingly arbitrary fashion. "The center", therefore, "is not the center."''
* ''The 'event' under discussion is the opening of the structure, which became inevitable "when the structurality of structure had to begin to be thought" and the contradictory role of the center exposed.[13] The result of the event, according to Derrida, must be the full version of structural "freeplay", a mode in which all terms are truly subject to the openness and mutability promised by structuralism. Derrida locates the beginning of this process in the writings of earlier philosophers, who continued to use the pattern of metaphysics even as they denounced it in others.''
į:
2019 birželio 20 d., 09:13
atliko -
Pridėta 56 eilutė:
* Kompiuterio žaismas - kaip ir kodėl jinai leidžia sau "pažaisti", kaip katė su pele, užbaigiant žaidimą.
Pridėtos 127-132 eilutės:
-----------------------
Gyvenome utopijoje. Sukūrė utopiją
* Disnyeland 1955. Pravažiuoji Disneylandą - Materhorno kalną pravažiuoji Derrida
Gyvenome utopijoje. Sukūrė utopiją
* Disnyeland 1955. Pravažiuoji Disneylandą - Materhorno kalną pravažiuoji Derrida
Pridėtos 139-147 eilutės:
Derrida netikintis/tikintis, melsdavosi, panagrinėdavo šventąjį Raštą - bet klausimas, kaip jis suprato Dievo santykį su jo žodžiu
Jėzus yra Dievas - gali Dievą atpažinti iš jo žodžių
Jėzaus pasisakymai - "Mylėk priešą" - remiasi milžinišku susikaupusiu, nusistovėjusiu kalbos krūviu - tai žodžiai ne šiaip. Kalba yra pasidalinimas išgyvenimais. Jinai lanksti - ją galima suprasti kaip norime - tačiau jinai sukaupia įsipareigojimus. Užtat kiekvienas galime kalbą perprasti, ją pakankamai suprasti, susikurti sau kalbos modelį, kalboje sudalyvauti, ją taipogi sąmoningai ar nesąmoningai perkurti. Bet tai vyksta nesurenkant atomus, o atrenkant tinkamus veiksmus.
-----------------------
Jėzus yra Dievas - gali Dievą atpažinti iš jo žodžių
Jėzaus pasisakymai - "Mylėk priešą" - remiasi milžinišku susikaupusiu, nusistovėjusiu kalbos krūviu - tai žodžiai ne šiaip. Kalba yra pasidalinimas išgyvenimais. Jinai lanksti - ją galima suprasti kaip norime - tačiau jinai sukaupia įsipareigojimus. Užtat kiekvienas galime kalbą perprasti, ją pakankamai suprasti, susikurti sau kalbos modelį, kalboje sudalyvauti, ją taipogi sąmoningai ar nesąmoningai perkurti. Bet tai vyksta nesurenkant atomus, o atrenkant tinkamus veiksmus.
-----------------------
Pridėtos 203-210 eilutės:
----------------------
* 1986-1993. UCSD - 30tas pasaulyje, 5-tas Kalifornijoje
* 1986-2004. UC Irvine - 96tas pasaulyje, 9-tas Kalifornijoje, Helsinkio universitetas
* Gorbačiovo laikais: kognityviniai mokslai, smegenų mokslai, neuroniniai tinklai, dirbtinis intelektas, robotika, psichologija, kalbotyra, genetika, biotechnoligojos, internetas, kompiuterija, medijos, nanotechnologija, gamtosauga, feminizmas, globalizmas, lytinės pakraipos, multikultūralizmas
Vilniaus Universitetas - 800tas
* 1986-1993. UCSD - 30tas pasaulyje, 5-tas Kalifornijoje
* 1986-2004. UC Irvine - 96tas pasaulyje, 9-tas Kalifornijoje, Helsinkio universitetas
* Gorbačiovo laikais: kognityviniai mokslai, smegenų mokslai, neuroniniai tinklai, dirbtinis intelektas, robotika, psichologija, kalbotyra, genetika, biotechnoligojos, internetas, kompiuterija, medijos, nanotechnologija, gamtosauga, feminizmas, globalizmas, lytinės pakraipos, multikultūralizmas
Vilniaus Universitetas - 800tas
Pakeistos 428-438 eilutės iš
* 1986
* 1986
* Gorbačiovo laikais: kognityviniai mokslai, smegenų mokslai, neuroniniai tinklai, dirbtinis intelektas, robotika, psichologija, kalbotyra, genetika, biotechnoligojos, internetas, kompiuterija, medijos, nanotechnologija, gamtosauga, feminizmas, globalizmas, lytinės pakraipos, multikultūralizmas
Vilniaus Universitetas
Jėzaus pasisakymai
Kompiuterio žaismas
į:
------------------------------
2019 birželio 20 d., 09:08
atliko -
Pakeistos 18-19 eilutės iš
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau? Sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Ar žinau? Sąlygiškai, pagal reikalą, kaip moko pragmatizmas. Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
į:
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
Pridėtos 37-38 eilutės:
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Savo gyvenimo pavyzdžiais ieškosiu, koks esu egzistencialistas, koks egzistencializmo vaidmuo mano jungtiniame tyrimo būde.
2019 birželio 20 d., 08:55
atliko -
Pakeistos 40-41 eilutės iš
į:
ramiai ir sutelktai žiūrėjau
dėmesio centras
nesidairome centro - mes kuriame centrą
dėmesio centras
nesidairome centro - mes kuriame centrą
Ištrintos 53-55 eilutės:
----------------------
2019 birželio 20 d., 08:26
atliko -
Pakeista 14 eilutė iš:
Prof.Antanas Andrijauskas yra, manau, surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau. Bet jau galiu pasakyti, kad svarbiausia yra prof.Antano širdingas noras, kad dalyvautumėme, vienas kitą paskatintumėme. Užtat branginu šią mūsų šviesiaminčių salelę.
į:
Prof.Antanas Andrijauskas yra, manau, surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į akademinę visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau. Bet jau galiu pasakyti, kad svarbiausia yra prof.Antano širdingas noras, kad dalyvautumėme, vienas kitą paskatintumėme. Užtat branginu šią mūsų šviesiaminčių salelę.
2019 birželio 20 d., 07:51
atliko -
Pakeistos 45-46 eilutės iš
Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
į:
* Žaismo pavyzdys - šachmatus žaidžiantys kompiuteriai. Ir nebuvimo pavyzdys - žaidžia, kaip smauglys, atima priešininko galimybes.
* Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
* Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
Pakeistos 50-55 eilutės iš
There is nothing out of context
Structure neutralized by giving it a center. Organizes the structure. To limit free play. Andrius: I note the limits phenomenologically and express them with structure.
į:
ramiai ir sutelktai žiūrėjau
----------------------
Dievas viską sukūrė. Negali būti, juk kas sukūrė Dievą?
----------------------
----------------------
Dievas viską sukūrė. Negali būti, juk kas sukūrė Dievą?
----------------------
Ištrintos 59-67 eilutės:
Center stage
Panaudoti derrida kaip priemonę galiu nes jam nesvarbu niekas.
----------------------
Pakeistos 68-69 eilutės iš
į:
Center stage
There is nothing out of context
Absence of transcendental signified. Palyginti su Dievu.
There is nothing out of context
Absence of transcendental signified. Palyginti su Dievu.
Pridėtos 76-79 eilutės:
Susidariau savo mokymosi programą.
---------------------------
---------------------------
Pridėtos 153-154 eilutės:
Structure neutralized by giving it a center. Organizes the structure. To limit free play. Andrius: I note the limits phenomenologically and express them with structure.
Pakeistos 208-212 eilutės iš
į:
Panaudoti derrida kaip priemonę galiu nes jam nesvarbu niekas.
------------------------------
------------------------------
Pakeista 217 eilutė iš:
į:
2019 birželio 20 d., 07:24
atliko -
Pakeistos 54-55 eilutės iš
į:
Pridėtos 141-142 eilutės:
'''Visko padalinimai - proto ribos ir besąlygiškas žinojimas'''
Pridėtos 148-149 eilutės:
"The thinkable" and "the unthinkable" - fenomenologija
2019 birželio 20 d., 07:23
atliko -
Ištrintos 55-56 eilutės:
Pakeistos 151-152 eilutės iš
į:
'''Viskas'''
Pridėtos 156-157 eilutės:
"Everything becomes discourse" viskas - bet užtat tylėjimas yra diskursas, svarbiausias, jeigu rimtai
2019 birželio 20 d., 07:20
atliko -
Pakeistos 34-35 eilutės iš
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, tačiau neigė galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie tapo negyvenimiški, sukosi apie kalbos plonybes ar dirbtinus modelius. Akademikų džiaugsmui, Derrida sujungė abi šias sroves, taip kad jie išsikovojo sau teisę plėtoti nereikšmingiausius klausimus ir neatsakyti dėl jokių išvadų. O aš nuo mažens drįstu viską sužinoti, tą žinojimą gražiai taikyti, ir tam tikslui burti šviesuolius.
į:
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, tačiau neigė galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie tapo negyvenimiški, sukosi apie kalbos plonybes ar dirbtinus modelius. Akademikų džiaugsmui, Derrida sujungė abi šias sroves, taip kad jie išsikovojo sau teisę būti žaismingais, plėtoti nereikšmingiausius klausimus ir neatsakyti dėl jokių išvadų. O aš nuo mažens drįstu būti rimtu, viską sužinoti, tą žinojimą gražiai taikyti, ir tam tikslui burti šviesuolius.
Pakeistos 45-46 eilutės iš
į:
Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
Ištrintos 65-83 eilutės:
Pirmiausia, kaip suprasti J.Derrida? Ar tai įmanoma?
Įdomu jį suprasti jau nugyvenus savo gyvenimą, suvokti viską priešingai, bet dėl to gal suprasti iš esmės.
Tad, egzistencializmą pavaizduosiu ir apginsiu savo paties gyvenimu, savo filosofine autobiografija, kaip priešingybę J.Derridai.
Toks prisistatymas yra neįprastas - bet iš vienos pusės, Derrida savo gyvenime dažnai išeidavo iš akademinio pranešimų ir straipsnių ribų, ir iš kitos pusės, manyčiau egzistencializmas turėti pirmiausiai remtis autobiografiniais tyrimais, ir toks yra pats tikriausias, gryniausias egzistencializmas, savo kailiu išbandytas - Sartre, Camus, de Beauvoir, Kierkegaard.
----------------------
Filosofijos istorija, glaustai. Po Kanto - kontinentinė ir analitinė filosofija. Kaip įsipaišo Sartre, Derrida (neigiamas požiūris ir smulkus požiūris) ir Aš (teigiamas požiūris ir platus požiūris).
----------------------
Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija, pragmatizmas. Kodėl, kaip, koks, ar.
2019 birželio 20 d., 07:12
atliko -
Ištrintos 2-5 eilutės:
[++''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''++]
Pridėtos 8-11 eilutės:
[++Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.++]
[++''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''++]
[++''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''++]
2019 birželio 20 d., 07:12
atliko -
Pridėtos 7-8 eilutės:
------------------------------
Pridėta 11 eilutė:
---------------------------
Pakeistos 35-36 eilutės iš
į:
---------------------------------------------------
Pakeistos 39-40 eilutės iš
į:
------------------------------------
2019 birželio 20 d., 07:06
atliko -
Pakeista 27 eilutė iš:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas remiasi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja žlugo viltis žinoti viską, besąlygiškai.
į:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas remėsi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja žlugo viltis žinoti viską, besąlygiškai.
2019 birželio 20 d., 07:04
atliko -
Pakeista 23 eilutė iš:
Leisiu sau sekti jo pavyzdžiu atkreipti dėmesį į filosofijos konferencijų žaidimo taisykles ir jas geranoriškai laužyti. Supratau, kad nuoširdžiausias atsakas į Derridos kritika yra autobiografinis. Derridos įžvalgomis priešpastatysiu pavyzdžius iš savo gyvenimo, ką susivokiau ir kaip rinkausi. Neakademiška reikalauti už savo mąstymą atsakyti savo gyvenimu, ir nekuklu save lyginti su aptariamais mąstytojais. Visgi, patys tikriausi egzistencialistai - Kierkegaard, Sartre, Camus, de Beauvouir - rėmėsi būtent savo įspūdingų gyvenimų įspūdžiais, kurių stokoja akademikai.
į:
Leisiu sau sekti jo pavyzdžiu atkreipti dėmesį į filosofijos konferencijų žaidimo taisykles ir jas geranoriškai laužyti. Supratau, kad nuoširdžiausias atsakas į Derridos kritika yra autobiografinis. Derridos įžvalgomis priešpastatysiu pavyzdžius iš savo gyvenimo, ką susivokiau ir kaip rinkausi. Neakademiška reikalauti už savo mąstymą atsakyti savo gyvenimu, ir nekuklu save lyginti su aptariamais mąstytojais. Visgi, patys tikriausi egzistencialistai - Kierkegaard, Sartre, Camus, de Beauvouir - rėmėsi būtent savo įspūdingų gyvenimų įspūdžiais, kokių stokoja akademikai.
2019 birželio 20 d., 06:59
atliko -
Pakeista 31 eilutė iš:
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, bet neigdami galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie sukosi apie . Derrida O aš nuo mažens drįstu viską sužinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
į:
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, tačiau neigė galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie tapo negyvenimiški, sukosi apie kalbos plonybes ar dirbtinus modelius. Akademikų džiaugsmui, Derrida sujungė abi šias sroves, taip kad jie išsikovojo sau teisę plėtoti nereikšmingiausius klausimus ir neatsakyti dėl jokių išvadų. O aš nuo mažens drįstu viską sužinoti, tą žinojimą gražiai taikyti, ir tam tikslui burti šviesuolius.
2019 birželio 20 d., 06:46
atliko -
Pridėtos 25-26 eilutės:
Attach:PD-03.png
Pridėtos 28-29 eilutės:
Attach:PD-04.png
2019 birželio 20 d., 06:44
atliko -
Pakeistos 25-27 eilutės iš
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas remiasi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja viltis žinoti viską, besąlygiškai. Kontinento filosofai toliau puoselėjo didžiuosius klausimus
į:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas remiasi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja žlugo viltis žinoti viską, besąlygiškai.
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, bet neigdami galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie sukosi apie . Derrida O aš nuo mažens drįstu viską sužinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
Heidegeris ir Vitgenšteinas man atstovavo du būdus, kaip mūsų laikais filosofai yra su tuo susitaikę. Kontinento filosofai, kaip kad egzistencialistai, toliau puoselėjo didžiuosius klausimus, bet neigdami galimybę juos besąlygiškai atsakyti. O analitiniai filosofai išlaikė tiksliesiems mokslams būdingą teigiamą nusiteikimą, bet labai susiaurino savo klausimus, taip kad jie sukosi apie . Derrida O aš nuo mažens drįstu viską sužinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
2019 birželio 20 d., 06:29
atliko -
Pakeista 25 eilutė iš:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas
į:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas Tomas Kačerauskas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas remiasi vidine tikrove, kaip kad Sokratas ir Platonas, ar išorine tikrove, kaip kad Aristotelis. Tad, pavyzdžiui, šventas Tomas Akvinietis labiau vertino Aristotelį ir bandė pasauliu įrodyti Dievą, o ne atvirkščiai. Akviniečio filosofinė sistema žlugo, ir nauja išaugo kitais, vidinės tikrovės pagrindais, visgi Kanto filosofinė sistema taipogi žlugo, ir kartu su ja viltis žinoti viską, besąlygiškai. Kontinento filosofai toliau puoselėjo didžiuosius klausimus
2019 birželio 20 d., 05:50
atliko -
Pakeistos 25-27 eilutės iš
Savo įvado pradžiai išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog juos mokiau susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Kai vedėjas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, aš uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog gali pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas
Filosofijos istorijos - Derrida ir aš.
Filosofijos istorijos - Derrida ir aš.
į:
Savo įvadą baigdamas išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog mokiau studentus susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Vedėjas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, tai uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog moka pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas
2019 birželio 20 d., 05:49
atliko -
Pakeista 23 eilutė iš:
Leisiu sau sekti jo pavyzdžiu atkreipti dėmesį į filosofijos konferencijų žaidimo taisykles ir jas geranoriškai laužyti. Supratau, kad nuoširdžiausias atsakas į Derridos kritika yra autobiografinis. Derridos įžvalgomis priešpastatysiu pavyzdžius iš savo gyvenimo, ką susivokiau ir kaip rinkausi. Neakademiška reikalauti už savo mąstymą atsakyti savo gyvenimu, ir nekuklu save lyginti su aptariamais mąstytojais. Visgi, patys tikriausi egzistencialistai - Kierkegaard, Sartre, Camus, de Beauvouir - rėmėsi būtent savo įspūdingų gyvenimų įspūdžiais.
į:
Leisiu sau sekti jo pavyzdžiu atkreipti dėmesį į filosofijos konferencijų žaidimo taisykles ir jas geranoriškai laužyti. Supratau, kad nuoširdžiausias atsakas į Derridos kritika yra autobiografinis. Derridos įžvalgomis priešpastatysiu pavyzdžius iš savo gyvenimo, ką susivokiau ir kaip rinkausi. Neakademiška reikalauti už savo mąstymą atsakyti savo gyvenimu, ir nekuklu save lyginti su aptariamais mąstytojais. Visgi, patys tikriausi egzistencialistai - Kierkegaard, Sartre, Camus, de Beauvouir - rėmėsi būtent savo įspūdingų gyvenimų įspūdžiais, kurių stokoja akademikai.
2019 birželio 20 d., 05:43
atliko -
Pakeista 25 eilutė iš:
Savo įvado pradžiai išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš
į:
Savo įvado pradžiai išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš tiesiog juos mokiau susigalvoti ir gvildenti savo klausimus. Kai vedėjas paspaudė vis dėl to kažką pamokyti iš filosofijos istorijos, aš uždaviau savo studentams prisirinkti faktų žaidimui, kuriuo parodytų, jog gali pasakyti po sakinį apie dešimtuką žymiausių filosofų. Dešimtuką išdėsčiau šiuo brėžiniu, kuriuo nurodau ar filosofas
2019 birželio 20 d., 05:39
atliko -
Pakeistos 23-28 eilutės iš
žaidimo taisyklių laikytis, jas laužyti - susigaudyti, kuria prasme esu egzistencialistas - ką jis reiškia mano tyrimo būdą
Derrida mano priešininkas
į:
Leisiu sau sekti jo pavyzdžiu atkreipti dėmesį į filosofijos konferencijų žaidimo taisykles ir jas geranoriškai laužyti. Supratau, kad nuoširdžiausias atsakas į Derridos kritika yra autobiografinis. Derridos įžvalgomis priešpastatysiu pavyzdžius iš savo gyvenimo, ką susivokiau ir kaip rinkausi. Neakademiška reikalauti už savo mąstymą atsakyti savo gyvenimu, ir nekuklu save lyginti su aptariamais mąstytojais. Visgi, patys tikriausi egzistencialistai - Kierkegaard, Sartre, Camus, de Beauvouir - rėmėsi būtent savo įspūdingų gyvenimų įspūdžiais.
Savo įvado pradžiai išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš
Savo įvado pradžiai išsakysiu, kaip įsivaizduoju Derridos ir savo vietas filosofijos istorijoje. Kai VGTU dėsčiau filosofiją, aš
2019 birželio 20 d., 04:11
atliko -
Pakeista 15 eilutė iš:
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Ar žinau? Sąlygiškai, pagal reikalą, kaip moko pragmatizmas. Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
į:
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau? Sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Ar žinau? Sąlygiškai, pagal reikalą, kaip moko pragmatizmas. Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
2019 birželio 20 d., 04:10
atliko -
Pakeista 11 eilutė iš:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau. Bet jau galiu pasakyti, kad svarbiausia yra prof.Antano širdingas noras, kad dalyvautumėme, vienas kitą paskatintumėme. Užtat branginu šią mūsų šviesiaminčių salelę.
į:
Prof.Antanas Andrijauskas yra, manau, surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau. Bet jau galiu pasakyti, kad svarbiausia yra prof.Antano širdingas noras, kad dalyvautumėme, vienas kitą paskatintumėme. Užtat branginu šią mūsų šviesiaminčių salelę.
2019 birželio 20 d., 04:09
atliko -
Pridėtos 18-19 eilutės:
Derrida kritika yra mąsli. Ją beskaitydamas supratau, kad jisai daugybę kartų prieina prie tų pačių reiškinių, kaip ir aš, tik iš visiškai priešingos pusės. Supratau, kad jisai yra bene tas mąstytojas, kuris įtakojo ar, tiksliau sakant, atspindėjo tą akademinį pasaulį, kuriame atsiradau Čikagos universitete, kuriam visą gyvenimą priešinausi, ir kūriam kūriau alternatyvą. Pastebėjau keistą dalyką, kad aš, augdamas Kalifornijos utopijoje, jaučiau pareigą iš jos išeiti, ir iš jos išėjau maždaug tada kai Derrida susiviliojo mano gimtajame krašte įsikurti. Žodžiu, veidrodyje atpažįstu Derrida, kaip savo tobulą priešingybę. Jo kritiką pasitelkęs galiu save suprasti, kaip egzistencialistą.
2019 birželio 20 d., 03:57
atliko -
Pakeista 17 eilutė iš:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse"]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
2019 birželio 20 d., 03:56
atliko -
Pakeistos 17-23 eilutės iš
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida Ir 1968 metais jisai sukritikavo egzistencializmą savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kalbėdamas užduota tema, "Kaip šiuo metu Prancūzijoje gvildenamas žmogaus klausimas?"
Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijose skaitė pranešimą, [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse]], kuriame sukritikavo struktūralizmą ir būtent Claude Levi-Strauss. Už poros metų, 1968 metais, jisai sukritikavo egzistencializmą, tiek Sartre, tiek Heidegerį, savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kalbėdamas kas naujo Prancūzijoje žmogaus klausimu.
Ištrintos 59-60 eilutės:
Pasirinksiu vieną jo pranešimą. 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
2019 birželio 20 d., 03:42
atliko -
Pakeista 17 eilutė iš:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida Ir 1968 metais jisai sukritikavo egzistencializmą savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf "Žmogaus tikslai"]], atsakydamas į klausimą, "
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida Ir 1968 metais jisai sukritikavo egzistencializmą savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | "Žmogaus tikslai"]], kalbėdamas užduota tema, "Kaip šiuo metu Prancūzijoje gvildenamas žmogaus klausimas?"
2019 birželio 20 d., 03:38
atliko -
Pakeistos 17-19 eilutės iš
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas.
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas. 1966 metais Prancūzijos filosofas Jacques Derrida Ir 1968 metais jisai sukritikavo egzistencializmą savo pranešimu [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf "Žmogaus tikslai"]], atsakydamas į klausimą, "
Pakeista 312 eilutė iš:
į:
2019 birželio 19 d., 22:28
atliko -
Pakeista 15 eilutė iš:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu puolė poststruktūralizmas.
2019 birželio 19 d., 22:27
atliko -
Pakeistos 13-15 eilutės iš
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Ar žinau? Sąlygiškai, pagal reikalą, kaip moko pragmatizmas. Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, ogi gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tai turbūt akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kieksuprantu iš vikipedijos,
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek
į:
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Ar žinau? Sąlygiškai, pagal reikalą, kaip moko pragmatizmas. Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, juk gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tikriausia tai akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek nutuokiu iš vikipedijos, mada keičia madą, bent Prancūzijoje. Egzistencializmą pranoko struktūralizmas, o juos abu
2019 birželio 19 d., 22:13
atliko -
Pakeista 18 eilutė iš:
į:
Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
2019 birželio 19 d., 22:13
atliko -
Pakeista 15 eilutė iš:
į:
Aš norėčiau pasižiūrėti į veidrodį, kuria prasme esu egzistencialistas, juk tas lygmuo Kodėl yra pats plačiausias, aukščiausias ir dieviškiausias. Bet tuo pačiu veidrodžiu galiu paklausti, Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla? Kiek suprantu iš vikipedijos,
2019 birželio 19 d., 22:09
atliko -
Pakeistos 13-18 eilutės iš
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
į:
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Ar žinau? Sąlygiškai, pagal reikalą, kaip moko pragmatizmas. Sakyčiau, kad tokį visuminį gyvenimo tyrimo būdą susikūriau kai buvau septyniolikos metų, nieko nežinodamas apie filosofiją, juo labiau šias akademines mokyklas. Pagalvojus, man keista, kad šios mokyklos rūpinosi tarsi paskirais klodais, ogi gyvenimas yra daugiaklodis. Bet tai turbūt akademinio pasaulio reiškinys. Užtat suprantama kodėl tokios vienaklodės mokyklos suskamba ir nutyla, kodėl gal neprasminga į jas labai rimtai žiūrėti, nes jos nėra gyvenimiškos, jos nėra tikros.
Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla?
Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
Kodėl išnyko egzistencializmo mokykla?
Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
2019 birželio 19 d., 21:53
atliko -
Pakeistos 11-12 eilutės iš
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau.
į:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau. Bet jau galiu pasakyti, kad svarbiausia yra prof.Antano širdingas noras, kad dalyvautumėme, vienas kitą paskatintumėme. Užtat branginu šią mūsų šviesiaminčių salelę.
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
Aš norėčiau išsiaiškinti ir išsakyti, kaip mano filosofija susijusi su egzistencializmu. Man rūpi viską žinoti. Kodėl žinau? Nes tai mano žmogiška būklė, kaip moko egzistencializmas. Kaip žinau, sandaromis, požiūrių tarpusaviais santykiais, taip moko struktūralizmas. Ką žinau? Savo išgyvenimus, taip moko fenomenologija. Egzistencializmu aiškinuosi kodėl žinoti, struktūralizmu sprendžiu kaip žinoti, Ką žinau? Savo išgyvenimus, tai fenomenologija. atsirenku ką žinoti ir pragmatizmu
Pridėtos 16-19 eilutės:
Derrida mano priešininkas.
Filosofijos istorijos - Derrida ir aš.
2019 birželio 19 d., 21:03
atliko -
Pakeista 11 eilutė iš:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiaus sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau.
į:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiau sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau.
2019 birželio 19 d., 21:02
atliko -
Pakeistos 3-5 eilutės iš
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
[+''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''+]
[+''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''+]
į:
[++Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.++]
[++''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''++]
[++''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''++]
2019 birželio 19 d., 21:02
atliko -
Pakeista 5 eilutė iš:
į:
[+''Iš didelio rašto išėjo iš krašto.''+]
2019 birželio 19 d., 21:02
atliko -
Ištrintos 2-6 eilutės:
* Mano tikslas
* Autobiografinis tyrimas - Derridos kritikai papriešpastatyti savo gyvenimą
* Išvados - Žaismingumas ir rimtumas -
Pakeistos 16-20 eilutės iš
į:
[+Autobiografinis tyrimas+]
Derridos kritikai papriešpastatyti savo gyvenimą
[+Išvados - Žaismingumas ir rimtumas+]
Derridos kritikai papriešpastatyti savo gyvenimą
[+Išvados - Žaismingumas ir rimtumas+]
2019 birželio 19 d., 20:58
atliko -
Pakeista 1 eilutė iš:
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d.
į:
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d. Prasideda 13:20, mano pranešimas 14:00.
2019 birželio 19 d., 20:56
atliko -
Pakeista 16 eilutė iš:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiaus sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų joje pildyti spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau.
į:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiaus sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų pildyti jos spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau.
2019 birželio 19 d., 20:55
atliko -
Pakeista 16 eilutė iš:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi susirasti bendražygių.
į:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi kažką labiaus sudominti, susirasti bendražygių, dargi norėjau pasitikrinti, kaip įsipaišysiu į visuomenę. Dažnai mane pakursto puikybė, kad savo filosofiją galiu sėkmingai taikyti bet kurioje srityje, o iš tiesų, pasitaiko daug progų joje pildyti spragas. Visada naudinga prisiversti surašyti kai kurias mintis ir jas plėtoti toliau.
2019 birželio 19 d., 20:46
atliko -
Pridėtos 15-16 eilutės:
Prof.Antanas Andrijauskas yra be abejo surengęs keletą šimtų konferencijų. Aš pats jau jose vienuoliktą kartą skaitau pranešimą. Iš pradžių vyliausi susirasti bendražygių.
2019 birželio 19 d., 20:38
atliko -
Pakeista 12 eilutė iš:
į:
Attach:PD-00.png
2019 birželio 19 d., 20:36
atliko -
Pakeista 16 eilutė iš:
į:
žaidimo taisyklių laikytis, jas laužyti - susigaudyti, kuria prasme esu egzistencialistas - ką jis reiškia mano tyrimo būdą, apibūdinti ir patikslinti savo tyrimo būdą - Derridos kritika -
2019 birželio 19 d., 20:35
atliko -
Pridėtos 3-24 eilutės:
Santrauka
* Mano tikslas
* Autobiografinis tyrimas - Derridos kritikai papriešpastatyti savo gyvenimą
* Išvados - Žaismingumas ir rimtumas -
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
"Iš didelio rašto išėjo iš krašto"
[PD-00 Disneyland - okupuota Europa - Derrida 198? - Kulikauskas 198?]
[+Mano tikslas+]
- žaidimo taisyklių laikytis, jas laužyti - susigaudyti, kuria prasme esu egzistencialistas - ką jis reiškia mano tyrimo būdą, apibūdinti ir patikslinti savo tyrimo būdą - Derridos kritika -
--------------------------------
* Mano tikslas
* Autobiografinis tyrimas - Derridos kritikai papriešpastatyti savo gyvenimą
* Išvados - Žaismingumas ir rimtumas -
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
"Iš didelio rašto išėjo iš krašto"
[PD-00 Disneyland - okupuota Europa - Derrida 198? - Kulikauskas 198?]
[+Mano tikslas+]
- žaidimo taisyklių laikytis, jas laužyti - susigaudyti, kuria prasme esu egzistencialistas - ką jis reiškia mano tyrimo būdą, apibūdinti ir patikslinti savo tyrimo būdą - Derridos kritika -
--------------------------------
Pakeistos 43-45 eilutės iš
"Iš didelio rašto išėjo iš krašto"
į:
2019 birželio 18 d., 15:00
atliko -
Pakeistos 15-19 eilutės iš
į:
Center stage
Panaudoti derrida kaip priemonę galiu nes jam nesvarbu niekas.
Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
Panaudoti derrida kaip priemonę galiu nes jam nesvarbu niekas.
Kompiuteris gali būti žaismingas bet kol jas negali būti rimtas.
2019 birželio 18 d., 11:40
atliko -
Pridėtos 2-13 eilutės:
Structure neutralized by giving it a center. Organizes the structure. To limit free play. Andrius: I note the limits phenomenologically and express them with structure.
"The thinkable" and "the unthinkable" - fenomenologija
"Everything becomes discourse" viskas - bet užtat tylėjimas yra diskursas, svarbiausias, jeigu rimtai
A system of differences.
Absence of transcendental signified. Palyginti su Dievu.
2019 birželio 18 d., 10:50
atliko -
Pridėtos 228-231 eilutės:
Aš ir Jėzus - imamės kurti šviesuolių bendrystę - tuo tarpu Derrida kalba apie istoriją, kuri nenumaldomai krypsta.
Derrida: For my part, although these two interpretations must acknowledge and accentuate their difference and define their irreducibility, I do not believe that today there is any question of choosing-in the first place because here we are in a region (let's say, provisionally, a region of historicity) where the category of choice seems particularly trivial; and in the second, because we must first try to conceive of the common ground, and the difference of this irreducible difference. Here there is a sort of question, call it historical, of which we are only glimpsing today the conception, theformation, the gestation, the labor. I employ these words, I admit, with a glance toward the business of childbearing-but also with a glance toward those who, in a company from which I do not exclude myself, turn their eyes away in the face of the as yet unnameable which is proclaiming itself and which can do so, as is necessary whenever a birth is in the offing, only under the species of the non-species, in the formless, mute, infant, and terrifying form of monstrosity.
2019 birželio 18 d., 10:22
atliko -
Pridėtos 220-227 eilutės:
laisvumas ir gerumas
Derrida: Besides the tension of freeplay with history, there is also the tension of freeplay with presence. Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived of before the alternativeof presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.
aš bandau viską išsiaiškinti - ir man protas yra tarsi kalėjimas - mokausi iš varžymo, ne iš laisvumo
Derrida: There are thus two interpretations of interpretation, of structure, of sign, of freeplay. The one seeks to decipher, dreams of deciphering, a truth or an origin which is free from freeplay and from the order of the sign, and lives like an exile the necessity of interpretation. The other, which is no longer turned toward the origin, affirms freeplay and tries to pass beyond man and humanism, the name man being the name of that being who, throughout the history of metaphysics or of ontotheology-in other words, through the history of all of his history-has dreamed of full presence, the reassuring foundation, the origin and the end of the game. The second interpretation of interpretation, to which Nietzsche showed us the way, does not seek in ethnography, as Levi-Strauss wished, the "inspiration of a new humanism" (again from the "Introduction to the Work of Marcel Mauss").
2019 birželio 18 d., 10:17
atliko -
Pridėtos 216-219 eilutės:
Derrida: the appearance of a new structure, of an original system, always comes about-and this is the very condition of its structural specificity-by a rupture with its past, its origin, and its cause. One can therefore describe what is peculiar to the structural organization only by not taking into account, in the very moment of this description, its past conditions: by failing to pose the problem of the passage from one structure to another, by putting history into parentheses.
palyginti su Aleksandru - pasikartojanti veikla iškyla
2019 birželio 18 d., 10:14
atliko -
Pakeistos 211-215 eilutės iš
man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
į:
Levi-Strauss: man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
Derrida: The thematic of historicity, although it seems to be a somewhat late arrival in philosophy, has always been required by the determination of being as presence.
"Being as presence" - man buvimas yra antraeilis dalykas, kaip ir nebuvimas - užtat iš to seka, kad žmogus nėra centras - aš nesu centras - jo ieškoti kitur
Derrida: The thematic of historicity, although it seems to be a somewhat late arrival in philosophy, has always been required by the determination of being as presence.
"Being as presence" - man buvimas yra antraeilis dalykas, kaip ir nebuvimas - užtat iš to seka, kad žmogus nėra centras - aš nesu centras - jo ieškoti kitur
2019 birželio 18 d., 10:12
atliko -
Pridėtos 208-211 eilutės:
"laws of symbolic thought" - laws of thought
man therefore always has at his disposition a surplus of signification (which he portions out amongst things according to the laws of symbolic thought-which it is the task of ethnologists and linguists to study)
2019 birželio 18 d., 10:09
atliko -
Pridėtos 206-207 eilutės:
Levi-Strauss: Syntax does not wait until it has been possible to enumerate a theoretically unlimited series of events before becoming manifest, because syntax consists in the body of rules which presides over the generation of these events. And it is precisely a syntax of South American mythology that I wanted to outline. Should new texts appear to enrich the mythical discourse, then this will provide an opportunity to check or modify the way in which certain grammatical laws have been formulated, an opportunity to discard certain of them and an opportunity to discover new ones. But in no instance can the requirement of a total mythical discourse be raised as an objection. For we have just seen that such a requirement has no meaning. Derrida: Totalization is therefore defined at one time as useless, at another time as impossible. This is no doubt the result of the fact that there are two ways of conceiving the limit of totalization.
2019 birželio 18 d., 10:01
atliko -
Pakeistos 203-205 eilutės iš
į:
Derrida: What I want to emphasize is simply that the passage beyond philosophy does not consist in turning the page of philosophy (which usually comes down to philosophizing badly), but in continuing to read philosophers in a certain way. The risk I am speaking of is always assumed by Levi-Strauss and it is the very price of his endeavor. I have said that empiricism is the matrix of all the faults menacing a discourse which continues, as with Levi-Strauss in particular, to elect to be scientific.
empiricizmas - gyvenimo duomenys - yra "knyga", kurią reikia tirti - ir jos tikslas yra apžvelgti visumą
empiricizmas - gyvenimo duomenys - yra "knyga", kurią reikia tirti - ir jos tikslas yra apžvelgti visumą
2019 birželio 18 d., 09:57
atliko -
Pridėtos 166-203 eilutės:
Dvejybė - padalinimas - laisva valia ir likimas.
Derrida: In order to follow this movement in the text of Levi-Strauss, let me choose as one guiding thread among others the oppostion between nature and culture. In spite of all its rejuvenations and its disguises, this opposition is congenital to philosophy. It is even older than Plato. It is at least as old as the Sophists. Since the statement of the opposition - Physis/nomos, physis/techne [nature/culture, nature/art or making] - it has been passed on to us by a whole historical chain which opposes "nature" to the law, to education, to art, to technics - and also to liberty, to the arbitrary, to history, to society, to the mind, and so on.
Derrida: In the Elementary Structures, he begins from this axiom or definition: that belongs to nature which is universal and spontaneous, not depending on any particular culture or on any determinate norm. That belongs to culture, on the other hand, which depends on a system of norms regulating society and is therefore capable of varying from one social structure to another.
Derrida: The incest-prohibition is no longer a scandal one meets with or comes up against in the domain of traditional concepts; it is something which escapes these concepts and certainly precedes them--probably as the condition of their possibility. It could perhaps be said that the whole of philosophical conceptualization, systematically relating itself to the nature/culture opposition, is designed to leave in the domain of the unthinkable the very thing that makes this conceptualization possible: the origin of the prohibition of incest.
Mąstau ne žodžiai ("culture", "nature"), o sąvokomis.
Derrida: I have dealt too cursorily with this example, only one among so many others, but the example nevertheless reveals that language bears within itself the necessity of its own critique. This critique may be undertaken along two tracks, in two "manners." Once the limit of nature/culture opposition makes itself felt, one might want to question systematically and rigorously the history of these concepts. This is a first action. Such a systematic and historic questioning would be neither a philological nor a philosophical action in the classic sense of these words. Concerning oneself with the founding concepts of the whole history of philosophy, de-constituting them, is not to undertake the task of the philologist or of the classic historian of philosophy. In spite of appearances, it is probably the most daring way of making the beginnings of a step outside of philosophy. The step "outside philosophy" is much more difficult to conceive than is generally imagined by those who think they made it long ago with cavalier ease, and who are in general swallowed up in metaphysics by the whole body of the discourse that they claim to have disengaged from it.
Derrida: Levi-Strauss: One begins to understand that the distinction between state of nature and state of society (we would be more apt to say today: state of nature and state of culture). while lacking any acceptable historical signification, presents a value which fully just)fies its use by modern sociology: its value as a methodological instrument.
Post-modernizmas - bricolage -
Derrida: On the other hand, still in The Savage Mind, he presents as what he calls bricolage what might be called the discourse of this method. The bricoleur, says Levi-Strauss, is someone who uses "the means at hand," that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary, or to try several of them at once, even if their form and their origin are heterogenous -- and so forth. There is therefore a critique of language in the form of bricolage, and it has even been possible to say that bricolage is the critical language itself. I am thinking in particular of the article by G[erard] Genette, "Structuralisme et Critique litteraire," published in homage to Levi-Strauss in a special issue of L'Arc, where it is stated that the analysis of bricolage could "be applied almost word for word'' to criticism, and especially to "literary criticism."
engineer - modernizmas
Derrida: The engi~eer, whom Levi-Strauss opposes to the bricoleur, should be one to construct the totality of his language, syntax, and lexicon. In this sense the engineer is a myth.
visko atradimas - o Derrida "supaistymas"
Derrida: A subject who would supposedly be the absolute origin of his own discourse and would supposedly construct it "out of nothing," "out of whole cloth," would be the creator of the verbe, the verbe itself. The notion of the engineer who had supposedly broken with all forms of bricolage is therefore a theological idea; and since Levi-Strauss tells us elsewhere that bricolage is mythopoetic, the odds are that thee engineer is a myth produced by the bricoleur. From the moment that we cease to believe in such an engineer and in a discourse breaking with the received historical discourse, as soon as it is admitted that every finite discourse is bound by a cenain bricolage, and that the engineer and the scientist are also species of bricoleurs then the very idea of bricolage is menaced and the difference in which it took on its meaning decomposes.
Pasakojimas
Derrida: But the remarkable endeavor of Levi-Strauss is not simply to put forward, notably in the most recent of his investigations, a structural science or knowledge of myths and of mythological activity. His endeavor also appears-I would say almost from the first-in the status which he accords to his own discourse on myths, to what he calls his "mythologicals." It is here that his discourse on the myth reflects on itself and criticizes itself. And this moment, this critical period, is evidently of concern to all the languages which share the field of the human sciences. What does Levi-Strauss say of his "mythologicals"? It is here that we rediscover the mythopoetical virtue (power) of bricolage.
Derrida: There is no unity or absolute source of the myth. The focus or the source of the myth are always shadows and virtualities which are elusive, unactualizable, and nonexistent in the first place. Everything begins with the structure, the configuration, the relationship. The discourse on this acentric structure, the myth, that is, cannot itself have an absolute subject or an absolute center. In order not to short change the form and the movement of the myth, that violence which consists in centering a language which is describing an acentric structure must be avoided. In this context, therefore, it is necessary to forego scientific or philosophical discourse, to renounce the episteme which absolutely requires, which is the absolute requirement that we go back to the source, to the center, to the founding basis, to the principle, and so on.
Levi-Strauss: The myth and the musical work thus appear as orchestra conductors whose listeners are the silent performers. If it be asked where the real focus of the work is to be found, it must be replied that its determination is impossible. Music and mythology bring man face to face with virtual objects whose shadow alone is actual. . . . Myths have no authors.
Mitai yra šiukšlynas, melas. Geriau nagrinėti savo tikėjimą.
2019 birželio 18 d., 00:30
atliko -
Pakeista 15 eilutė iš:
Toks prisistatymas yra neįprastas - bet iš vienos pusės, Derrida savo gyvenime dažnai išeidavo iš akademinio pranešimų ir straipsnių ribų, ir iš kitos pusės, manyčiau egzistencializmas turėti pirmiausiai remtis autobiografiniais tyrimais, ir toks yra pats tikriausias, gryniausias egzistencializmas - Sartre, Camus, de Beauvoir, Kierkegaard.
į:
Toks prisistatymas yra neįprastas - bet iš vienos pusės, Derrida savo gyvenime dažnai išeidavo iš akademinio pranešimų ir straipsnių ribų, ir iš kitos pusės, manyčiau egzistencializmas turėti pirmiausiai remtis autobiografiniais tyrimais, ir toks yra pats tikriausias, gryniausias egzistencializmas, savo kailiu išbandytas - Sartre, Camus, de Beauvoir, Kierkegaard.
2019 birželio 18 d., 00:29
atliko -
Pridėtos 14-15 eilutės:
Toks prisistatymas yra neįprastas - bet iš vienos pusės, Derrida savo gyvenime dažnai išeidavo iš akademinio pranešimų ir straipsnių ribų, ir iš kitos pusės, manyčiau egzistencializmas turėti pirmiausiai remtis autobiografiniais tyrimais, ir toks yra pats tikriausias, gryniausias egzistencializmas - Sartre, Camus, de Beauvoir, Kierkegaard.
2019 birželio 18 d., 00:19
atliko -
Pakeista 68 eilutė iš:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių. Asmuo, ne asmenybė. Tad tai žalingas mąstymas, joks mokslas.
į:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių. Asmuo, ne asmenybė. Tad tai žalingas mąstymas, joks mokslas. Derrida šito nepastebi, nesuvokia.
2019 birželio 18 d., 00:19
atliko -
Pakeista 68 eilutė iš:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių. Asmuo, ne asmenybė.
į:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių. Asmuo, ne asmenybė. Tad tai žalingas mąstymas, joks mokslas.
2019 birželio 18 d., 00:18
atliko -
Pakeista 68 eilutė iš:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių.
į:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių. Asmuo, ne asmenybė.
2019 birželio 18 d., 00:18
atliko -
Pakeista 68 eilutė iš:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas.
į:
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas. Ir yra nevaisingų klausimų - pavyzdžiui, dėl rasių - nevaisingų žinių.
2019 birželio 18 d., 00:16
atliko -
Pridėtos 96-97 eilutės:
fizikai kažką žino ir žino daug
Pridėtos 100-101 eilutės:
bet kaip žinoti besąlygiškai?
Pridėtos 113-118 eilutės:
----------------------
Čikagoje niekas netikėjo jokiais atsakymais
kaip susikalbėti su kitais? ne raštu, o bendraujant - parodyti, kad jie bendraudami naudoja sąvoką "viskas"
2019 birželio 18 d., 00:14
atliko -
Pridėtos 94-95 eilutės:
būtina atsiriboti nuo diskurso - turėti savo nepriklausomą nuostatą, nepriklausomą tyrimą, nepriklausomą lauką
Pridėtos 97-98 eilutės:
trejybės ratas
2019 birželio 18 d., 00:12
atliko -
Pridėtos 87-94 eilutės:
rinkausi mokytis fizikos (sėkmingo mokslo), matematikos, humanitarinių, socialinių - bet filosofija nesėkmingas mokslas, nes jie dėl nieko nesutaria
sėkmingas mokslas remiasi gerai sustatytais tyrimas - eksperimentais - ir reikia tikslingai eksperimentuoti su savo gyvenimu
Derrida: Ethnology-like any science-comes about within the element of discourse.
-------------------------------
2019 birželio 18 d., 00:10
atliko -
Pakeista 27 eilutė iš:
Derrida: Buvimas v. nebuvimas. (Man jie nėra lygiaverčiai.)
į:
Derrida: Buvimas v. nebuvimas. (Man jie nėra lygiaverčiai.) Ar Dievas pąmastomas ar nepamąstomas?
2019 birželio 18 d., 00:09
atliko -
Pridėtos 26-27 eilutės:
Derrida: Buvimas v. nebuvimas. (Man jie nėra lygiaverčiai.)
2019 birželio 18 d., 00:08
atliko -
Pakeista 21 eilutė iš:
Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija, pragmatizmas.
į:
Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija, pragmatizmas. Kodėl, kaip, koks, ar.
2019 birželio 18 d., 00:08
atliko -
Pridėtos 61-68 eilutės:
----------------------
Lietuvybė Amerikoje. Tautybės nesiskiria, bet jos kažką gero duoda. Tai žmogus gali pasirinkti savo tautybę, ir gali dalyvauti keliose tautose, kiek tiktai įstengia, arba jokioje. Ir tauta mus veikia per savo lobius, per pasąmonę, kalbą ir ženklus. O kiekvienas gali ją prisiimti, tad to linkėti.
Bet kokia nors etnologija būtų didžiausias pseudomokslas.
Derrida: What is the relevance of this formal schema when we turn to what are called the "human sciences"? One of them perhaps occupies a privileged place-ethnology. One can in fact assume that ethnology could have been born as a science only at the moment when a de-centenng had come about: at the moment when European culture-and, in consequence, the history of metaphysics and of its concepts-had been dislocated, driven from its locus, and forced to stop considering itself as the culture of reference. This moment is not first and foremost a moment of philosophical or scientific discourse, it is also a moment which is political, economic, technical, and so forth. One can say in total assurance that there is nothing fortuitous about the fact that the critique of ethnocentrism-the very condition of ethnology-should be systematically and historically contemporaneous with the destruction of the history of metaphysics. Both belong to a single and same era.
2019 birželio 17 d., 23:58
atliko -
Pridėtos 65-68 eilutės:
--------------------
savęs glamonėjimas - skirtumas tarp proto ir valios
2019 birželio 17 d., 23:56
atliko -
Pridėtos 75-76 eilutės:
Derrida: But there are many ways of being caught in this circle. They are all more or less naive, more or less empirical, more or less systematic, more or less close to the formulation or even to the formalization of this circle. It is these differences which explain the multiplicity of destructive discourses and the disagreement between those who make them. It was within concepts inherited from metaphysics that Nietzsche, Freud, and Heidegger worked, for example. Since these concepts are not elements or atoms and since they are taken from a syntax and a system, every particular borrowing drags along with it the whole of metaphysics.
2019 birželio 17 d., 23:53
atliko -
Pridėtos 80-87 eilutės:
----------------------
Įsivaizduoti Dievo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs į save, kaip jisai klausia, Ar Dievas būtinas?
Taip įmanoma mąstyti jeigu mąstome būtent ne savo požiūriu, o Dievo požiūriu - jeigu atsisakome savęs.
Derrida: For there are two heterogenous ways of erasing the difference between the signifier and the signified: one, the classic way, consists in reducing or deriving the signifier, that is to say, ultimately in submitting the sign to thought; the other, the one we are using here against the first one, consists in putting into question the system in which the preceding reduction functioned: first and foremost, the opposition between the sensible and the intelligible. The paradox is that the metaphysical reduction of the sign needed the opposition it was reducing. The opposition is part of the system, along with the reduction.
Įsivaizduoti Dievo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs į save, kaip jisai klausia, Ar Dievas būtinas?
Taip įmanoma mąstyti jeigu mąstome būtent ne savo požiūriu, o Dievo požiūriu - jeigu atsisakome savęs.
Derrida: For there are two heterogenous ways of erasing the difference between the signifier and the signified: one, the classic way, consists in reducing or deriving the signifier, that is to say, ultimately in submitting the sign to thought; the other, the one we are using here against the first one, consists in putting into question the system in which the preceding reduction functioned: first and foremost, the opposition between the sensible and the intelligible. The paradox is that the metaphysical reduction of the sign needed the opposition it was reducing. The opposition is part of the system, along with the reduction.
Pridėtos 98-103 eilutės:
kaip pradėjau klausytis Dievo - Tėve mūsų
Derrida: centras viduje ir už manęs
-------------------
Derrida: centras viduje ir už manęs
-------------------
Pridėtos 111-114 eilutės:
kaip Dievas man melavo - mano asmenybės nebebuvimas
--------------------
2019 birželio 17 d., 23:49
atliko -
Pridėtos 42-43 eilutės:
Derrida: But we cannot do without the concept of the sign, we cannot give up this metaphysical complicity without also giving up the critique we are directing against this complicity, without the risk of erasing difference [altogether] in the self-identity of a signified reducing into itself its signifier, or, what amounts to the same thing, simply expelling it outside itself.
2019 birželio 17 d., 23:45
atliko -
Pridėtos 38-42 eilutės:
Dievo paieškos lubose - kur blankiausia, dviprasmiškiausia. O tai yra mąstymas be žodžių - dvasinis stebėjimas, laukimas.
Derrida: But from the moment anyone wishes this to show, as I suggested a moment ago, that there is no transcendental or privileged signified and that the domain or the interplay of signification has, henceforth, no limit, he ought to extend his refusal to the concept and to the word sign itself-which is precisely what cannot be done. For the signification "sign" has always been comprehended and determined, in its sense, as sign-of, signifier referring to a signified, signifier different from its signified. If one erases the radical difference between signifier and signified, it is the word signifier itself which ought to be abandoned as a metaphysical concept.
---------------
2019 birželio 17 d., 23:42
atliko -
Pridėtos 39-42 eilutės:
legendinis mąstymas - Rachel Baca
----------------------
----------------------
Pridėtos 54-57 eilutės:
nemeluoti
---------------------
2019 birželio 17 d., 23:40
atliko -
Pridėtos 44-49 eilutės:
valdyti savo mąstymą - mąstyti lietuvių kalba - galiu rinktis, kuria kalba mąstysiu
Derrida: kalbos pasaulis mus supa
--------------------
2019 birželio 17 d., 23:39
atliko -
Pakeistos 7-9 eilutės iš
1966 Derrida
į:
Pirmiausia, kaip suprasti J.Derrida? Ar tai įmanoma?
Pasirinksiu vieną jo pranešimą. 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
Įdomu jį suprasti jau nugyvenus savo gyvenimą, suvokti viską priešingai, bet dėl to gal suprasti iš esmės.
Tad, egzistencializmą pavaizduosiu ir apginsiu savo paties gyvenimu, savo filosofine autobiografija, kaip priešingybę J.Derridai.
Pasirinksiu vieną jo pranešimą. 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
Įdomu jį suprasti jau nugyvenus savo gyvenimą, suvokti viską priešingai, bet dėl to gal suprasti iš esmės.
Tad, egzistencializmą pavaizduosiu ir apginsiu savo paties gyvenimu, savo filosofine autobiografija, kaip priešingybę J.Derridai.
2019 birželio 17 d., 23:37
atliko -
Pakeista 7 eilutė iš:
Mano egzistencialistinis gyvenimas, kaip priešingybė J.Derridai.
į:
Mano egzistencialistinis gyvenimas, kaip priešingybė J.Derridai. Įdomu jį suprasti jau nugyvenus savo gyvenimą, suvokti viską priešingai, bet dėl to gal suprasti iš esmės.
2019 birželio 17 d., 23:33
atliko -
Pridėtos 5-6 eilutės:
"Iš didelio rašto išėjo iš krašto"
Pridėtos 70-74 eilutės:
-------------------
mano mokiniai - per daug galingas protas
2019 birželio 17 d., 23:18
atliko -
Pakeistos 23-24 eilutės iš
Viską žinoti
į:
Viską žinoti.
Susidariau savo programą.
Susidariau savo programą.
Pridėtos 37-42 eilutės:
---------------------
posityvizmo atsisakymas
išmintis ten kur žmonės neieško
posityvizmo atsisakymas
išmintis ten kur žmonės neieško
Pakeistos 55-63 eilutės iš
į:
Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
--------------------
dėsniai, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis
-------------------
Minčių sodas - šviesuolių bendrystė
--------------------
dėsniai, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis
-------------------
Minčių sodas - šviesuolių bendrystė
2019 birželio 17 d., 23:15
atliko -
Pakeistos 31-32 eilutės iš
yra gerų ateistų - senelis - tad įmanoma, kad visi susikalbėtų, jeigu tik juose glūdi tos pačios sąvokos - tad reikia, kad visi būtų teisingi, visus suprasti
į:
yra gerų ateistų - senelis Kulikauskas - tad įmanoma, kad visi susikalbėtų, jeigu tik juose glūdi tos pačios sąvokos, jeigu tik nuoširdūs - tad reikia, kad visi būtų teisingi, visus suprasti
Pridėtos 36-53 eilutės:
visko padalinimai - "Kas yra laimė?" - besąlygiški atsakymai
----------------------
sąvoka viskas - išeities taškas
Derrida: centras
---------------------------
------------------
Aleksandras - stiprūs židiniai, aiškios ribos
--------------------
2019 birželio 17 d., 23:13
atliko -
Pridėtos 16-33 eilutės:
----------------------
Dievo galimybę - priimti ar atmesti
----------------------
Viską žinoti
----------------------
Dievas gelbėdavo
----------------------
yra gerų ateistų - senelis - tad įmanoma, kad visi susikalbėtų, jeigu tik juose glūdi tos pačios sąvokos - tad reikia, kad visi būtų teisingi, visus suprasti
Derrida: vieni griauna kitus
2019 birželio 17 d., 23:01
atliko -
Pakeistos 5-22 eilutės iš
Mano egzistencialistinis gyvenimas.
Įžvalgos (žaismas, išmintis) ar mokslas?
Matematika - esiniai ir savybės.
[[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger
* 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign
* 1968 Derrida [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20
Temos
į:
Mano egzistencialistinis gyvenimas, kaip priešingybė J.Derridai.
1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
----------------------
Filosofijos istorija, glaustai. Po Kanto - kontinentinė ir analitinė filosofija. Kaip įsipaišo Sartre, Derrida (neigiamas požiūris ir smulkus požiūris) ir Aš (teigiamas požiūris ir platus požiūris).
----------------------
Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija, pragmatizmas.
----------------------
Pabaigai: Žaismo pavyzdys - šachmatus žaidžiantys kompiuteriai. Ir nebuvimo pavyzdys - žaidžia, kaip smauglys, atima priešininko galimybes.
----------------------
[+Temos+]
1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
----------------------
Filosofijos istorija, glaustai. Po Kanto - kontinentinė ir analitinė filosofija. Kaip įsipaišo Sartre, Derrida (neigiamas požiūris ir smulkus požiūris) ir Aš (teigiamas požiūris ir platus požiūris).
----------------------
Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija, pragmatizmas.
----------------------
Pabaigai: Žaismo pavyzdys - šachmatus žaidžiantys kompiuteriai. Ir nebuvimo pavyzdys - žaidžia, kaip smauglys, atima priešininko galimybes.
----------------------
[+Temos+]
Pakeistos 36-37 eilutės iš
į:
* Įžvalgos (žaismas, išmintis) ar mokslas?
------------------
Priešingybių rūšys. Matematika - esiniai ir savybės.
---------------------
Skaitiniai
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* 1968 Derrida [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | The Ends of Man]]
[[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
------------------
Priešingybių rūšys. Matematika - esiniai ir savybės.
---------------------
Skaitiniai
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* 1968 Derrida [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | The Ends of Man]]
[[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
2019 birželio 15 d., 01:07
atliko -
Pakeista 10 eilutė iš:
*
į:
* 1946 Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
2019 birželio 15 d., 01:06
atliko -
Pridėta 10 eilutė:
* Sartre [[https://warwick.ac.uk/fac/cross_fac/complexity/people/students/dtc/students2011/maitland/philosophy/sartre-eih.pdf | Existentialism is a Humanism]]
2019 birželio 14 d., 23:54
atliko -
Pakeistos 7-14 eilutės iš
į:
[[https://plato.stanford.edu/entries/derrida/ | Jacques Derrida]]
Skaitiniai
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
* 1968 Derrida [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | The Ends of Man]]
Skaitiniai
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
* 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
* 1968 Derrida [[http://www2.hawaii.edu/~freeman/courses/phil360/20.%20Derrida%20-%20The%20Ends%20of%20Man.pdf | The Ends of Man]]
Ištrintos 28-30 eilutės:
* 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
2019 birželio 14 d., 09:34
atliko -
Pridėtos 18-19 eilutės:
* Žaismo pavyzdys - šachmatus žaidžiantys kompiuteriai. Ir nebuvimo pavyzdys - žaidžia, kaip smauglys, atima priešininko galimybes.
2019 birželio 14 d., 09:16
atliko -
Pridėtos 2-3 eilutės:
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
2019 birželio 14 d., 09:16
atliko -
Pakeistos 3-14 eilutės iš
'''Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas.'''
Filosofijos istorijos raidoje, egzistencializmą pakeitė struktūralizmas, o juos abu paneigė poststruktūralizmas. Pastarajam pradžią davė Jacques Derrida pranešimas 1966 metais, "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse", kuris išlaisvino JAV akademinį pasaulį nuo visų pareigų kylančių iš besąlygiškos tiesos paieškų. Anot jo, bet kokia metafizika prieštarauja sau, neigdama ankstyvesnę metafiziką grindžiantį židinį ir tesiūlydama naują židinį. Įdomu, kad nuo 1984 metų iki savo mirties 2004 metais, J.Derrida rinkosi dėstyti pietinėje Kalifornijoje, netoli Disneilando, bene pažangiausiame pasaulio krašte, mažiausiai besidominančiame akademine filosofija, kaip tik ten kur aš gimiau, užaugau ir baigiau doktorantūrą.
O man nuo vaikystės rūpėjo viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Užtat galiu J.Derridai priešpastatyti visiškai priešingą gyvenimo kelionę, vedančią iš Kalifornijos utopijos į Čikagos getus, Lietuvos kaimą ir jos globos bei pataisos namus. 1982 metais, įstojęs į Čikagos universitetą, trokšdamas besąlygiško žinojimo, supratau, kad jį tenka išsakyti sandaromis, kurių visas turinys teišplaukia iš sandaros sustatytų požiūrių savitarpių santykių. Ėmiau mąstyti visko padalinimais į dvi dalis, tris ir keturis dalis, ir taip toliau. Tokiu būdu grūmiausi su pačiu Židiniu, kurį mąsčiau, kaip Viską.
Išvysčiau savitą jungtinį tyrimo būdą, nežinojimu grindžiantį ir plėtojantį žinojimą. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Parodysiu, kaip šis jungtinis tyrimo būdas susidoroja su paskirų filosofijos srovių sunkumais iškylančiais nagrinėjant priešingybes, abejones ir pasakojimą.
į:
Pakeistos 112-126 eilutės iš
* [[https://www.goodreads.com/shelf/show/21st-century-philosophy | Popular 21st Century Philosophy Books]]
į:
* [[https://www.goodreads.com/shelf/show/21st-century-philosophy | Popular 21st Century Philosophy Books]]
-------------------------
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
'''Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas.'''
Filosofijos istorijos raidoje, egzistencializmą pakeitė struktūralizmas, o juos abu paneigė poststruktūralizmas. Pastarajam pradžią davė Jacques Derrida pranešimas 1966 metais, "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse", kuris išlaisvino JAV akademinį pasaulį nuo visų pareigų kylančių iš besąlygiškos tiesos paieškų. Anot jo, bet kokia metafizika prieštarauja sau, neigdama ankstyvesnę metafiziką grindžiantį židinį ir tesiūlydama naują židinį. Įdomu, kad nuo 1984 metų iki savo mirties 2004 metais, J.Derrida rinkosi dėstyti pietinėje Kalifornijoje, netoli Disneilando, bene pažangiausiame pasaulio krašte, mažiausiai besidominančiame akademine filosofija, kaip tik ten kur aš gimiau, užaugau ir baigiau doktorantūrą.
O man nuo vaikystės rūpėjo viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Užtat galiu J.Derridai priešpastatyti visiškai priešingą gyvenimo kelionę, vedančią iš Kalifornijos utopijos į Čikagos getus, Lietuvos kaimą ir jos globos bei pataisos namus. 1982 metais, įstojęs į Čikagos universitetą, trokšdamas besąlygiško žinojimo, supratau, kad jį tenka išsakyti sandaromis, kurių visas turinys teišplaukia iš sandaros sustatytų požiūrių savitarpių santykių. Ėmiau mąstyti visko padalinimais į dvi dalis, tris ir keturis dalis, ir taip toliau. Tokiu būdu grūmiausi su pačiu Židiniu, kurį mąsčiau, kaip Viską.
Išvysčiau savitą jungtinį tyrimo būdą, nežinojimu grindžiantį ir plėtojantį žinojimą. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Parodysiu, kaip šis jungtinis tyrimo būdas susidoroja su paskirų filosofijos srovių sunkumais iškylančiais nagrinėjant priešingybes, abejones ir pasakojimą.
-------------------------
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
'''Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas.'''
Filosofijos istorijos raidoje, egzistencializmą pakeitė struktūralizmas, o juos abu paneigė poststruktūralizmas. Pastarajam pradžią davė Jacques Derrida pranešimas 1966 metais, "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse", kuris išlaisvino JAV akademinį pasaulį nuo visų pareigų kylančių iš besąlygiškos tiesos paieškų. Anot jo, bet kokia metafizika prieštarauja sau, neigdama ankstyvesnę metafiziką grindžiantį židinį ir tesiūlydama naują židinį. Įdomu, kad nuo 1984 metų iki savo mirties 2004 metais, J.Derrida rinkosi dėstyti pietinėje Kalifornijoje, netoli Disneilando, bene pažangiausiame pasaulio krašte, mažiausiai besidominančiame akademine filosofija, kaip tik ten kur aš gimiau, užaugau ir baigiau doktorantūrą.
O man nuo vaikystės rūpėjo viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Užtat galiu J.Derridai priešpastatyti visiškai priešingą gyvenimo kelionę, vedančią iš Kalifornijos utopijos į Čikagos getus, Lietuvos kaimą ir jos globos bei pataisos namus. 1982 metais, įstojęs į Čikagos universitetą, trokšdamas besąlygiško žinojimo, supratau, kad jį tenka išsakyti sandaromis, kurių visas turinys teišplaukia iš sandaros sustatytų požiūrių savitarpių santykių. Ėmiau mąstyti visko padalinimais į dvi dalis, tris ir keturis dalis, ir taip toliau. Tokiu būdu grūmiausi su pačiu Židiniu, kurį mąsčiau, kaip Viską.
Išvysčiau savitą jungtinį tyrimo būdą, nežinojimu grindžiantį ir plėtojantį žinojimą. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Parodysiu, kaip šis jungtinis tyrimo būdas susidoroja su paskirų filosofijos srovių sunkumais iškylančiais nagrinėjant priešingybes, abejones ir pasakojimą.
2019 birželio 14 d., 09:15
atliko -
Ištrintos 2-3 eilutės:
Pakeistos 5-7 eilutės iš
Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas.
--------------------------------------------------------
į:
'''Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas.'''
2019 birželio 14 d., 09:15
atliko -
Pridėtos 1-127 eilutės:
[[http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html | Egzistencializmas, jo ištakos, sklaida ir pėdsakas kultūroje]], 2019 m., birželio mėn. 20 d.
Klasikinė ir egzistencializmo ontologija
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
--------------------------------------------------------
Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas. Paprieštaravimai J.Derridai.
--------------------------------------------------------
Filosofijos istorijos raidoje, egzistencializmą pakeitė struktūralizmas, o juos abu paneigė poststruktūralizmas. Pastarajam pradžią davė Jacques Derrida pranešimas 1966 metais, "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse", kuris išlaisvino JAV akademinį pasaulį nuo visų pareigų kylančių iš besąlygiškos tiesos paieškų. Anot jo, bet kokia metafizika prieštarauja sau, neigdama ankstyvesnę metafiziką grindžiantį židinį ir tesiūlydama naują židinį. Įdomu, kad nuo 1984 metų iki savo mirties 2004 metais, J.Derrida rinkosi dėstyti pietinėje Kalifornijoje, netoli Disneilando, bene pažangiausiame pasaulio krašte, mažiausiai besidominančiame akademine filosofija, kaip tik ten kur aš gimiau, užaugau ir baigiau doktorantūrą.
O man nuo vaikystės rūpėjo viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Užtat galiu J.Derridai priešpastatyti visiškai priešingą gyvenimo kelionę, vedančią iš Kalifornijos utopijos į Čikagos getus, Lietuvos kaimą ir jos globos bei pataisos namus. 1982 metais, įstojęs į Čikagos universitetą, trokšdamas besąlygiško žinojimo, supratau, kad jį tenka išsakyti sandaromis, kurių visas turinys teišplaukia iš sandaros sustatytų požiūrių savitarpių santykių. Ėmiau mąstyti visko padalinimais į dvi dalis, tris ir keturis dalis, ir taip toliau. Tokiu būdu grūmiausi su pačiu Židiniu, kurį mąsčiau, kaip Viską.
Išvysčiau savitą jungtinį tyrimo būdą, nežinojimu grindžiantį ir plėtojantį žinojimą. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Parodysiu, kaip šis jungtinis tyrimo būdas susidoroja su paskirų filosofijos srovių sunkumais iškylančiais nagrinėjant priešingybes, abejones ir pasakojimą.
Temos
* Pasaulis, kuriame Amerikoje augdamas atsidūriau, tai išsakytas Derrida pranešimo.
* Žinojimui reikalingi pagrindai.
* Tų pagrindų suderinamumas.
* Paprasčiausi pavyzdžiai, kaip su jais susidūriau. Sąvoka viskas. Visko padalinimai. Dvejonės. Išsiaiškinimo būdai. Pasakų tyrimas.
* Šių pagrindų santykis filosofijos istorijoje.
* Filosofijos istorijoje šių pagrindų raida, jų pasireiškimas pirmykštėje filosofijoje, jų išgryninimo aplinkybės, paskirų pagrindų išryškėję trūkumai, pagrindų susiklostę ar nesusiklostę santykiai.
* Nusakyti savo tyrimų programą.
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
* Palyginti pasakojimą ir [[https://en.wikipedia.org/wiki/Diff%C3%A9rance | differance]].
* Santykis tarp filosofijos ir gyvenimo - kodėl kai kurie egzistencialistai - Heidegeris, Maceina, Girnius - nusižengė žmonijai, kodėl kiti ne? Kodėl aš ėjau savo keliu?
* Mano filosofija, kaip pavadinti: centrizmu - židinys, esmės - išmintis
* 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Structuralism | Struktūralizmo kritika]]
* The French hermeneutic philosopher Paul Ricœur (1969) criticized Lévi-Strauss for constantly overstepping the limits of validity of the structuralist approach, ending up in what Ricœur described as "a Kantianism without a transcendental subject".
* Philip Noel Pettit (1975) called for an abandoning of "the positivist dream which Lévi-Strauss dreamed for semiology" arguing that semiology is not to be placed among the natural sciences.
* Cornelius Castoriadis (1975) criticized structuralism as failing to explain symbolic mediation in the social world; he viewed structuralism as a variation on the "logicist" theme, and he argued that, contrary to what structuralists advocate, language—and symbolic systems in general—cannot be reduced to logical organizations on the basis of the binary logic of oppositions.
* Critical theorist Jürgen Habermas (1985) accused structuralists, such as Foucault, of being positivists; he remarked that while Foucault is not an ordinary positivist, he nevertheless paradoxically uses the tools of science to criticize science (see Performative contradiction and Foucault–Habermas debate).
* Sociologist Anthony Giddens (1993) is another notable critic; while Giddens draws on a range of structuralist themes in his theorizing, he dismisses the structuralist view that the reproduction of social systems is merely "a mechanical outcome".
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Deconstruction | Deconstruction]]
* Prieštaravimo ieškojimas ir radimas - kodėl nepradėti nuo prieštaravimo?
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Contemporary_philosophy | Contemporary philosophy]]
Dvasios prielaidos yra gyvenimo lygties lygmenys: -1 sandara, -2 atvaizdai, -3 esmė.
Smulkiau
* Pavyzdžiui, kokios struktūralizmo sąsajos su egzistencializmu, kodėl struktūralizmas buvo sukritikuotas, kas yra poststruktūralizmas, kas toliau vystėsi, ir kaip mano filosofija su visa tai susijusi, kaip išsprendžiu esminius sunkumus.
* Palyginti su savo filosofijos istorijos brėžiniu.
* Egzistencializmas atsisako metafizikos -
* tvirtina, kad gyvenimas yra tarsi beprasmis - mąstyti iš centro pusės, taip pat - įsisavinimas šešerybėje
Apibrėžti savo ontologiją lyginant ją su klasikine ir egzistencialistine ontologijomis.
* Fenomenologija, egzistencializmas, struktūralizmas, pragmatizmas
* Gyvenimo klausimas ir atsakymas. "Kas aš esu?" Mes esame klausimas. Tillich: Atsakymas yra iš už mūsų, jisai transcendentinis, už mus platesnis. Klausimu ir atsakymu susisiekiame su tuo, kas už mus plačiau.
Ontologija yra tarsi buvimo, būties nusakymas, bet iš tikrųjų, tai gaunasi ištakų ir pamatų paieškos.
Filosofijos istorijoje, tai sietina su kalba ir logika, jais išsakomi skirtumai:
* Aristotelis: "Kategorijos" sąrašas dešimt dalykų, ką gali būti veiksnys ar tarinys.
* Heidegeris: Esantysis - skirtumas tarp asmuo ir daikto.
* Sandaros pavyzdys: Aristotelio keturios priežastys.
Mano pastabos:
* Kalbų pasaulyje yra labai įvairių ir tas pats protas gali jomis visomis mąstyti. Ne kalba lemia galimybes, o ji tiesiog jas išreiškia. Užtat kalba padeda daug ką įžvelgti, bet jinai nėra pagrindas.
* Galima mąstyti be kalbos. Ir tai grynesnis, paprastesnis mąstymas. Kalba trukdo mąstyti paprastai, įveda papildomus klodus, keičia mąstymo kryptį.
* Būtis nusakoma dvejybės, tad būtis negali būti pirmapradis pagrindas. Viskas yra pirmesnė sąvoka.
* Dievas klausia, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų, jeigu jo nebūtų? Tad prieštaravimas yra pirm neprieštaravimo.
* Galima ir reikia sąvokas nusakyti jų santykiais, ir būtent požiūrių santykiais.
Mano ontologija:
* Klausimai: Ar esu? Koks esu? Kaip esu? Kodėl esu?
* Ypač: Koks esu?
* Tarpas Dievui iškylant - santykis tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse.
* Grynasis sąmoningumas.
* Keturi troškimai ir netroškimai, šešios atjautos
Klasikinė ontologija
Egzistencialistinė ontologija
Mano dėsniai ir kitų dėsniai
* Aš ieškau bendros tiesos, tad noriu parodyti, kuria prasme visi teisingi, tuo tarpu filosofai bando paneigti kitus filosofus, su jais ginčytis.
* Prievartinis žaismas - tai negali būti rimta. O mano kaip tik rimta - atsiliepti į smurtą kenčiančius, rasti kiekvieno žmogaus centrą, jo kertinę vertybę.
Skaitiniai
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Ontology | Wikipedia: Ontology]]
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Structure,_Sign,_and_Play_in_the_Discourse_of_the_Human_Sciences | Derrida: Sandara, ženklas ir žaismas humanitarių mokslų diskurse | Structure, Sign and Play in the Discourse of the Human Sciences]]
** ''Derrida admires the reflexivity and abstract analyses of structuralism, but argues that these discourses have still not gone far enough in treating structures as free-floating (or 'playing') sets of relationships. In particular, he accuses structuralist discourses of holding on to a "center": a privileged term that anchors the structure and does not play. Whether this center is "God", "being", "presence", or "man" (as it was at the colloquium), its function is the same, and the history of structures is a history of substitutions, one center after another, for this constant position. Derrida suggests that this model of structure will end—is ending—and that a newer and freer (though still unknown) thinking about structures will emerge.''
* ''The "center" is that element of a structure which appears given or fixed, thereby anchoring the rest of the structure and allowing it to play. In the history of metaphysics specifically, this function is fulfilled by different terms (which Derrida says are always associated with presence): "eidos, archè, telos, energia, ousia (essence, existence, substance, subject) aletheia, transcendentality, consciousness, or conscience, God, man, and so forth."[11] Whichever term is at the center of the structure, argues Derrida, the overall pattern remains similar. This central term ironically escapes structurality, the key feature of structuralism according to which all meaning is defined relationally, through other terms in the structure. From this perspective, the center is the most alien or estranged element in a structure: it comes from somewhere outside and remains absolute until a new center is substituted in a seemingly arbitrary fashion. "The center", therefore, "is not the center."''
* ''The 'event' under discussion is the opening of the structure, which became inevitable "when the structurality of structure had to begin to be thought" and the contradictory role of the center exposed.[13] The result of the event, according to Derrida, must be the full version of structural "freeplay", a mode in which all terms are truly subject to the openness and mutability promised by structuralism. Derrida locates the beginning of this process in the writings of earlier philosophers, who continued to use the pattern of metaphysics even as they denounced it in others.''
* ''Having described a pattern—denouncing metaphysics while relying on it—in discourses about metaphysics, Derrida suggests consideration of the same pattern within the "human sciences",[16] whose subjection to the "critique of ethnocentrism" parallels the "destruction of the history of metaphysics" in philosophy.[17] Derrida argues that, just as philosophers use metaphysical terms and concepts to critique metaphysics (and criticize the use of these concepts by others), the ethnologist "accepts into his discourse the premises of ethnocentrism at the very moment when he is employed in denouncing them".[17] He examines the work of Claude Lévi-Strauss, particularly as it concerns "the opposition between nature and culture", as his case study and primary focus for the essay.''
* ''Derrida highlights Lévi-Strauss's use of the term bricolage, the activity of a bricoleur. "The bricoleur, says Lévi-Strauss, is someone who uses 'the means at hand,' that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary."[19] Bricolage becomes a metaphor for philosophical and literary critiques, exemplifying Derrida's previous argument about the necessity of using the language available.[19] The bricoleur's foil is the engineer, who creates out of whole cloth without the need for bricolage—however, the engineer is merely a myth since all physical and intellectual production is really bricolage.'' Palyginti: modernizmas - inžinierius, postmodernizmas (masinių gaminių pasaulio apsuptyje) - bricoleur (derintojas).
* ''In effect the study of myths poses a mythological problem by the fact that it cannot conform to the Cartesian principle of dividing the difficulty into as many parts as are necessary to resolve it. There exists no veritable end or term to mythical analysis, no secret unity which could be grasped at the end of the work in decomposition. The themes duplicate themselves to infinity. When we think we have disentangled them from each other and can hold them separate, it is only to realize that they are joining together again, in response to the attraction of unforeseen affinities.''
* ''Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.''
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Social_constructionism | Foucault: Social constructionism]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Post-structuralism | Post-structuralism]]
** ''Post-structuralism rejects the structuralist notion that the dominant word in a pair is dependent on its subservient counterpart and instead argues that founding knowledge either on pure experience (phenomenology) or systematic structures (Structuralism) is impossible because history and culture condition the study of underlying structures and these are subject to biases and misinterpretations. This impossibility was not meant as a failure or loss, but rather as a cause for "celebration and liberation". A post-structuralist approach argues that to understand an object (e.g., a text), it is necessary to study both the object itself and the systems of knowledge that produced the object.''
* Disnyeland 1955. Pravažiuoji Disneylandą - Materhorno kalną pravažiuoji Derrida
* 1986-1993. UCSD - 30tas pasaulyje, 5-tas Kalifornijoje
* 1986-2004. UC Irvine - 96tas pasaulyje, 9-tas Kalifornijoje, Helsinkio universitetas
* Gorbačiovo laikais: kognityviniai mokslai, smegenų mokslai, neuroniniai tinklai, dirbtinis intelektas, robotika, psichologija, kalbotyra, genetika, biotechnoligojos, internetas, kompiuterija, medijos, nanotechnologija, gamtosauga, feminizmas, globalizmas, lytinės pakraipos, multikultūralizmas
Vilniaus Universitetas - 800tas
Jėzaus pasisakymai - "Mylėk priešą" - remiasi milžinišku susikaupusiu, nusistovėjusiu kalbos krūviu - tai žodžiai ne šiaip. Kalba yra pasidalinimas išgyvenimais. Jinai lanksti - ją galima suprasti kaip norime - tačiau jinai sukaupia įsipareigojimus. Užtat kiekvienas galime kalbą perprasti, ją pakankamai suprasti, susikurti sau kalbos modelį, kalboje sudalyvauti, ją taipogi sąmoningai ar nesąmoningai perkurti. Bet tai vyksta nesurenkant atomus, o atrenkant tinkamus veiksmus.
Kompiuterio žaismas - kaip ir kodėl jinai leidžia sau "pažaisti", kaip katė su pele, užbaigiant žaidimą.
Mūsų laikų filosofai:
* [[https://thebestschools.org/features/most-influential-living-philosophers/ | The 50 most influential living philosophers]]
* Thomas Nagel 1937, Saul Kripke 1940, John McDowell 1942, Gayatri Spivak 1942, Martha Nussbaum 1947, Slavoj Žižek 1949, Cornel West 1952, Gu Su 1955, Judith Butler 1956, David Chalmers 1966
* [[https://www.thereadinglists.com/best-modern-philosophy-books/ | The Best Modern Philosophy Books]]
* [[https://www.goodreads.com/shelf/show/21st-century-philosophy | Popular 21st Century Philosophy Books]]
Klasikinė ir egzistencializmo ontologija
[+Paprieštaravimai egzistencializmo kritikui J.Derridai.+]
--------------------------------------------------------
Kodėl, kaip, ką ir ar žinome? Egzistencializmas, struktūralizmas, fenomenologija ir pragmatizmas. Paprieštaravimai J.Derridai.
--------------------------------------------------------
Filosofijos istorijos raidoje, egzistencializmą pakeitė struktūralizmas, o juos abu paneigė poststruktūralizmas. Pastarajam pradžią davė Jacques Derrida pranešimas 1966 metais, "Sandara, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse", kuris išlaisvino JAV akademinį pasaulį nuo visų pareigų kylančių iš besąlygiškos tiesos paieškų. Anot jo, bet kokia metafizika prieštarauja sau, neigdama ankstyvesnę metafiziką grindžiantį židinį ir tesiūlydama naują židinį. Įdomu, kad nuo 1984 metų iki savo mirties 2004 metais, J.Derrida rinkosi dėstyti pietinėje Kalifornijoje, netoli Disneilando, bene pažangiausiame pasaulio krašte, mažiausiai besidominančiame akademine filosofija, kaip tik ten kur aš gimiau, užaugau ir baigiau doktorantūrą.
O man nuo vaikystės rūpėjo viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Užtat galiu J.Derridai priešpastatyti visiškai priešingą gyvenimo kelionę, vedančią iš Kalifornijos utopijos į Čikagos getus, Lietuvos kaimą ir jos globos bei pataisos namus. 1982 metais, įstojęs į Čikagos universitetą, trokšdamas besąlygiško žinojimo, supratau, kad jį tenka išsakyti sandaromis, kurių visas turinys teišplaukia iš sandaros sustatytų požiūrių savitarpių santykių. Ėmiau mąstyti visko padalinimais į dvi dalis, tris ir keturis dalis, ir taip toliau. Tokiu būdu grūmiausi su pačiu Židiniu, kurį mąsčiau, kaip Viską.
Išvysčiau savitą jungtinį tyrimo būdą, nežinojimu grindžiantį ir plėtojantį žinojimą. Kodėl žinau? Nes tiriu visuminius klausimus, mus siejančius su prasme grindžiančia visuma, tad su mūsų bukle, egzistencializmu. Kaip žinau? Sandarų apžvelgtais ir priešpastatytais galimais atsakymais, įmanomais požiūriais, kuriuos sieju su visuma, ir taip juos apibrėžiu, atkuriu, jais dalinuosi, struktūralizmu. Ką žinau? Savo įmanomus požiūrius, tegul ir klaidingus ar beprasmiškus, kuriuos tačiau būtent aš išgyvenu, kurių kaip tokių niekas nepaneigs, mano fenomenologijos. Ar žinau? Jeigu esu nuoširdus, atviras ir prieinamas, jeigu nuolat pasitikrinu su manimi bendraujančiais, yra vaisinga savo tariamas išvadas, mokslinius gyvenimo reiškinių modelius, laikyti sąlygiškai besalygiškomis, laikantis pragmatizmo, tai yra, besąlygiškai sąlygiškai.
J.Derrida apibūdina filosofijos istoriją, kaip pastangas paneigti tai, kas buvo ankščiau. Aš neigiu J.Derridą, tvirtindamas, kad filosofijos istorijoje pasikartojančios sandaros parodo, jog visi nuoširdūs mąstytojai iš esmės sutaria. Parodysiu, kaip šis jungtinis tyrimo būdas susidoroja su paskirų filosofijos srovių sunkumais iškylančiais nagrinėjant priešingybes, abejones ir pasakojimą.
Temos
* Pasaulis, kuriame Amerikoje augdamas atsidūriau, tai išsakytas Derrida pranešimo.
* Žinojimui reikalingi pagrindai.
* Tų pagrindų suderinamumas.
* Paprasčiausi pavyzdžiai, kaip su jais susidūriau. Sąvoka viskas. Visko padalinimai. Dvejonės. Išsiaiškinimo būdai. Pasakų tyrimas.
* Šių pagrindų santykis filosofijos istorijoje.
* Filosofijos istorijoje šių pagrindų raida, jų pasireiškimas pirmykštėje filosofijoje, jų išgryninimo aplinkybės, paskirų pagrindų išryškėję trūkumai, pagrindų susiklostę ar nesusiklostę santykiai.
* Nusakyti savo tyrimų programą.
* Centras, kaip toks, yra nebuvimas - žiūrėk matematikoje.
* Palyginti pasakojimą ir [[https://en.wikipedia.org/wiki/Diff%C3%A9rance | differance]].
* Santykis tarp filosofijos ir gyvenimo - kodėl kai kurie egzistencialistai - Heidegeris, Maceina, Girnius - nusižengė žmonijai, kodėl kiti ne? Kodėl aš ėjau savo keliu?
* Mano filosofija, kaip pavadinti: centrizmu - židinys, esmės - išmintis
* 1966 Derrida [[http://hydra.humanities.uci.edu/derrida/sign-play.html | "Structure, Sign, and Play in the Discourse of the Human Sciences"]]
* 1946 Heidegger [[http://timothyquigley.net/cont/heidegger-lh.pdf | Letter on Humanism]] ''Existentialism says existence precedes essence. In this statement he is taking existentia and essentia according to their metaphysical meaning, which, from Plato's time on, has said that essentia precedes existentia. Sartre reverses this statement. But the reversal of a metaphysical statement remains a metaphysical statement. With it, he stays with metaphysics, in oblivion of the truth of Being.'' (Buvimas nėra būtina, o esmė yra visako prielaida - juk Dievo esmė yra meilė.)
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Structuralism | Struktūralizmo kritika]]
* The French hermeneutic philosopher Paul Ricœur (1969) criticized Lévi-Strauss for constantly overstepping the limits of validity of the structuralist approach, ending up in what Ricœur described as "a Kantianism without a transcendental subject".
* Philip Noel Pettit (1975) called for an abandoning of "the positivist dream which Lévi-Strauss dreamed for semiology" arguing that semiology is not to be placed among the natural sciences.
* Cornelius Castoriadis (1975) criticized structuralism as failing to explain symbolic mediation in the social world; he viewed structuralism as a variation on the "logicist" theme, and he argued that, contrary to what structuralists advocate, language—and symbolic systems in general—cannot be reduced to logical organizations on the basis of the binary logic of oppositions.
* Critical theorist Jürgen Habermas (1985) accused structuralists, such as Foucault, of being positivists; he remarked that while Foucault is not an ordinary positivist, he nevertheless paradoxically uses the tools of science to criticize science (see Performative contradiction and Foucault–Habermas debate).
* Sociologist Anthony Giddens (1993) is another notable critic; while Giddens draws on a range of structuralist themes in his theorizing, he dismisses the structuralist view that the reproduction of social systems is merely "a mechanical outcome".
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Deconstruction | Deconstruction]]
* Prieštaravimo ieškojimas ir radimas - kodėl nepradėti nuo prieštaravimo?
[[https://en.wikipedia.org/wiki/Contemporary_philosophy | Contemporary philosophy]]
Dvasios prielaidos yra gyvenimo lygties lygmenys: -1 sandara, -2 atvaizdai, -3 esmė.
Smulkiau
* Pavyzdžiui, kokios struktūralizmo sąsajos su egzistencializmu, kodėl struktūralizmas buvo sukritikuotas, kas yra poststruktūralizmas, kas toliau vystėsi, ir kaip mano filosofija su visa tai susijusi, kaip išsprendžiu esminius sunkumus.
* Palyginti su savo filosofijos istorijos brėžiniu.
* Egzistencializmas atsisako metafizikos -
* tvirtina, kad gyvenimas yra tarsi beprasmis - mąstyti iš centro pusės, taip pat - įsisavinimas šešerybėje
Apibrėžti savo ontologiją lyginant ją su klasikine ir egzistencialistine ontologijomis.
* Fenomenologija, egzistencializmas, struktūralizmas, pragmatizmas
* Gyvenimo klausimas ir atsakymas. "Kas aš esu?" Mes esame klausimas. Tillich: Atsakymas yra iš už mūsų, jisai transcendentinis, už mus platesnis. Klausimu ir atsakymu susisiekiame su tuo, kas už mus plačiau.
Ontologija yra tarsi buvimo, būties nusakymas, bet iš tikrųjų, tai gaunasi ištakų ir pamatų paieškos.
Filosofijos istorijoje, tai sietina su kalba ir logika, jais išsakomi skirtumai:
* Aristotelis: "Kategorijos" sąrašas dešimt dalykų, ką gali būti veiksnys ar tarinys.
* Heidegeris: Esantysis - skirtumas tarp asmuo ir daikto.
* Sandaros pavyzdys: Aristotelio keturios priežastys.
Mano pastabos:
* Kalbų pasaulyje yra labai įvairių ir tas pats protas gali jomis visomis mąstyti. Ne kalba lemia galimybes, o ji tiesiog jas išreiškia. Užtat kalba padeda daug ką įžvelgti, bet jinai nėra pagrindas.
* Galima mąstyti be kalbos. Ir tai grynesnis, paprastesnis mąstymas. Kalba trukdo mąstyti paprastai, įveda papildomus klodus, keičia mąstymo kryptį.
* Būtis nusakoma dvejybės, tad būtis negali būti pirmapradis pagrindas. Viskas yra pirmesnė sąvoka.
* Dievas klausia, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų, jeigu jo nebūtų? Tad prieštaravimas yra pirm neprieštaravimo.
* Galima ir reikia sąvokas nusakyti jų santykiais, ir būtent požiūrių santykiais.
Mano ontologija:
* Klausimai: Ar esu? Koks esu? Kaip esu? Kodėl esu?
* Ypač: Koks esu?
* Tarpas Dievui iškylant - santykis tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse.
* Grynasis sąmoningumas.
* Keturi troškimai ir netroškimai, šešios atjautos
Klasikinė ontologija
Egzistencialistinė ontologija
Mano dėsniai ir kitų dėsniai
* Aš ieškau bendros tiesos, tad noriu parodyti, kuria prasme visi teisingi, tuo tarpu filosofai bando paneigti kitus filosofus, su jais ginčytis.
* Prievartinis žaismas - tai negali būti rimta. O mano kaip tik rimta - atsiliepti į smurtą kenčiančius, rasti kiekvieno žmogaus centrą, jo kertinę vertybę.
Skaitiniai
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Ontology | Wikipedia: Ontology]]
* [[https://plato.stanford.edu/entries/logic-ontology/ | Stanford: Logic and Ontology]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Structure,_Sign,_and_Play_in_the_Discourse_of_the_Human_Sciences | Derrida: Sandara, ženklas ir žaismas humanitarių mokslų diskurse | Structure, Sign and Play in the Discourse of the Human Sciences]]
** ''Derrida admires the reflexivity and abstract analyses of structuralism, but argues that these discourses have still not gone far enough in treating structures as free-floating (or 'playing') sets of relationships. In particular, he accuses structuralist discourses of holding on to a "center": a privileged term that anchors the structure and does not play. Whether this center is "God", "being", "presence", or "man" (as it was at the colloquium), its function is the same, and the history of structures is a history of substitutions, one center after another, for this constant position. Derrida suggests that this model of structure will end—is ending—and that a newer and freer (though still unknown) thinking about structures will emerge.''
* ''The "center" is that element of a structure which appears given or fixed, thereby anchoring the rest of the structure and allowing it to play. In the history of metaphysics specifically, this function is fulfilled by different terms (which Derrida says are always associated with presence): "eidos, archè, telos, energia, ousia (essence, existence, substance, subject) aletheia, transcendentality, consciousness, or conscience, God, man, and so forth."[11] Whichever term is at the center of the structure, argues Derrida, the overall pattern remains similar. This central term ironically escapes structurality, the key feature of structuralism according to which all meaning is defined relationally, through other terms in the structure. From this perspective, the center is the most alien or estranged element in a structure: it comes from somewhere outside and remains absolute until a new center is substituted in a seemingly arbitrary fashion. "The center", therefore, "is not the center."''
* ''The 'event' under discussion is the opening of the structure, which became inevitable "when the structurality of structure had to begin to be thought" and the contradictory role of the center exposed.[13] The result of the event, according to Derrida, must be the full version of structural "freeplay", a mode in which all terms are truly subject to the openness and mutability promised by structuralism. Derrida locates the beginning of this process in the writings of earlier philosophers, who continued to use the pattern of metaphysics even as they denounced it in others.''
* ''Having described a pattern—denouncing metaphysics while relying on it—in discourses about metaphysics, Derrida suggests consideration of the same pattern within the "human sciences",[16] whose subjection to the "critique of ethnocentrism" parallels the "destruction of the history of metaphysics" in philosophy.[17] Derrida argues that, just as philosophers use metaphysical terms and concepts to critique metaphysics (and criticize the use of these concepts by others), the ethnologist "accepts into his discourse the premises of ethnocentrism at the very moment when he is employed in denouncing them".[17] He examines the work of Claude Lévi-Strauss, particularly as it concerns "the opposition between nature and culture", as his case study and primary focus for the essay.''
* ''Derrida highlights Lévi-Strauss's use of the term bricolage, the activity of a bricoleur. "The bricoleur, says Lévi-Strauss, is someone who uses 'the means at hand,' that is, the instruments he finds at his disposition around him, those which are already there, which had not been especially conceived with an eye to the operation for which they are to be used and to which one tries by trial and error to adapt them, not hesitating to change them whenever it appears necessary."[19] Bricolage becomes a metaphor for philosophical and literary critiques, exemplifying Derrida's previous argument about the necessity of using the language available.[19] The bricoleur's foil is the engineer, who creates out of whole cloth without the need for bricolage—however, the engineer is merely a myth since all physical and intellectual production is really bricolage.'' Palyginti: modernizmas - inžinierius, postmodernizmas (masinių gaminių pasaulio apsuptyje) - bricoleur (derintojas).
* ''In effect the study of myths poses a mythological problem by the fact that it cannot conform to the Cartesian principle of dividing the difficulty into as many parts as are necessary to resolve it. There exists no veritable end or term to mythical analysis, no secret unity which could be grasped at the end of the work in decomposition. The themes duplicate themselves to infinity. When we think we have disentangled them from each other and can hold them separate, it is only to realize that they are joining together again, in response to the attraction of unforeseen affinities.''
* ''Freeplay is the disruption of presence. The presence of an element is always a signifying and substitutive reference inscribed in a system of differences and the movement of a chain. Freeplay is always an interplay of absence and presence, but if it is to be radically conceived, freeplay must be conceived before the alternative of presence and absence; being must be conceived of as presence or absence beginning with the possibility of freeplay and not the other way around.''
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Social_constructionism | Foucault: Social constructionism]]
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Post-structuralism | Post-structuralism]]
** ''Post-structuralism rejects the structuralist notion that the dominant word in a pair is dependent on its subservient counterpart and instead argues that founding knowledge either on pure experience (phenomenology) or systematic structures (Structuralism) is impossible because history and culture condition the study of underlying structures and these are subject to biases and misinterpretations. This impossibility was not meant as a failure or loss, but rather as a cause for "celebration and liberation". A post-structuralist approach argues that to understand an object (e.g., a text), it is necessary to study both the object itself and the systems of knowledge that produced the object.''
* Disnyeland 1955. Pravažiuoji Disneylandą - Materhorno kalną pravažiuoji Derrida
* 1986-1993. UCSD - 30tas pasaulyje, 5-tas Kalifornijoje
* 1986-2004. UC Irvine - 96tas pasaulyje, 9-tas Kalifornijoje, Helsinkio universitetas
* Gorbačiovo laikais: kognityviniai mokslai, smegenų mokslai, neuroniniai tinklai, dirbtinis intelektas, robotika, psichologija, kalbotyra, genetika, biotechnoligojos, internetas, kompiuterija, medijos, nanotechnologija, gamtosauga, feminizmas, globalizmas, lytinės pakraipos, multikultūralizmas
Vilniaus Universitetas - 800tas
Jėzaus pasisakymai - "Mylėk priešą" - remiasi milžinišku susikaupusiu, nusistovėjusiu kalbos krūviu - tai žodžiai ne šiaip. Kalba yra pasidalinimas išgyvenimais. Jinai lanksti - ją galima suprasti kaip norime - tačiau jinai sukaupia įsipareigojimus. Užtat kiekvienas galime kalbą perprasti, ją pakankamai suprasti, susikurti sau kalbos modelį, kalboje sudalyvauti, ją taipogi sąmoningai ar nesąmoningai perkurti. Bet tai vyksta nesurenkant atomus, o atrenkant tinkamus veiksmus.
Kompiuterio žaismas - kaip ir kodėl jinai leidžia sau "pažaisti", kaip katė su pele, užbaigiant žaidimą.
Mūsų laikų filosofai:
* [[https://thebestschools.org/features/most-influential-living-philosophers/ | The 50 most influential living philosophers]]
* Thomas Nagel 1937, Saul Kripke 1940, John McDowell 1942, Gayatri Spivak 1942, Martha Nussbaum 1947, Slavoj Žižek 1949, Cornel West 1952, Gu Su 1955, Judith Butler 1956, David Chalmers 1966
* [[https://www.thereadinglists.com/best-modern-philosophy-books/ | The Best Modern Philosophy Books]]
* [[https://www.goodreads.com/shelf/show/21st-century-philosophy | Popular 21st Century Philosophy Books]]
20190620PaprieštaravimaiDerridai
Naujausi pakeitimai
网站
Įvadas #E9F5FC
Klausimai #FFFFC0
Teiginiai #FFFFFF
Kitų mintys #EFCFE1
Dievas man #FFECC0
Iš ankščiau #CCFFCC
Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius