Gvildenu | Mintys / 20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymas

Pranešimas skaitytas 2019 m. spalio mėn. 26 d. konferencijoje Rytai-Vakarai: Civilizacinio mąstymo, politikos ir vaizduotės aktualėjimas

Garso įrašas

Dievo žodžio skaitymas ir rašymas

Biblijos laikų šiuolaikiškumas ir mūsų laikų biblijiškumas

Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko žmonių sąlygiškumu, o Dievo besąlygiškumu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Prieisiu prie klausimo, ką reikštų mūsų laikais Dievo žodį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?

Kai buvau penkiolikos metų, perskaičiau Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas? Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kuris jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko besąlygiškiau, ko ryškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.

Tokiu skaitymu įmename Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokiniams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, jam duota suvalgyti, užtat tampanti jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes ją suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.

Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia Jėzaus dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų įžvelgti savyje prieštaravimą ir pranokti save.

Jėzaus dievišką kilmę taip pat nurodo sandaros, kuriomis jis mąstė. Šiose konferencijose esu iškėlęs visko padalinimus, kaip mūsų vaizduotė viską dalina į du požiūrius būties klausimams, į tris požiūrius dalyvavimo klausimams, ir taip toliau. Šie visko padalinimai labai gražiai atitinka Pradžios knygoje nusakytas dienas, kuriomis Dievas sukūrė pasaulį. Kiek esu tyręs, žmogaus protas gali vienu metu aprėpti šešis požiūrius, bet ne daugiau. Užtat sandaros apimančios septynis aštuonis požiūrius išsako mūsų nuojautą, kurią išgyvename, bet neaprėpiame. Žmogus savo protu tokių sandarų neįžvelgs, o turi jas atrasti nagrinėjant turiningą šventraštį, arba bet kokią visapusišką gyvenimo apžvalgą.

Kažkas tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias, kurio sandaros atmainai, mano supratimu, yra Jėzaus malda "Tėve mūsų", jo Palaiminimai, ir šv.Petro aštuoni raktai į dangų, nuo tikėjimo į meilę. Mes kiekvienas turbūt daugiausia pasisemsime iš savo tikėjimo šventraščių.

Šv.Morkaus evangelija itin jausminga, tad jos pagrindu tyriau Jėzaus jausmus. Jisai bijojo, pavyzdžiui, mūsų per daug neįtakoti, kad liktumėme laisvi. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti. Jėzui rūpi, kad jo klausytojai galėtų rinktis, ar apmąstyti palyginimų turinį, ar numoti ranka, kad tai nesąmonės.

Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk mes norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę, Jėzaus svajotą dangaus karalystę, ne danguje, o žemėje. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų", tuo tarpu Sūnus atviravo Tėvui, "Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius", visgi Tėvą palaikė, "tebūna ne mano, o tavo valia!" Panašiai, atpažįstu savyje Tėvo pamiltą blogą vaiką, išdykėlį, kurį slegia nuodėmės, ir taipogi Sūnui artimą gerą vaiką, šviesuolį, kurį įkvėpia Pamokslas nuo kalno.

Gyvenimo mokomės ne iš knygų, bet tik iš gyvenimo, širdingo arba neširdingo. Dievo žodžio prieštaravimai leidžia mums rinktis, ar numosime į juos ranka, ar bandysime juos išrišti, ar laikysime juos širdyje, ar įžvelgsime juos pasaulyje. Nuolankiai, paraidžiui, nuoširdžiai priimtas Dievo žodis mus padrąsina savo kailiu pasimokyti iš širdingo gyvenimo. Ir pasimokę iš širdingo gyvenimo, Dievo žodis patvirtina mūsų išvadas, kaip dvigubu mąstymu, savo sąlygiška valia ir Dievo besąlygiška valia, atsiplėšiame nuo pasaulio. Užtat Dievo knyga gali būti tobula, ji gali teigiamai veikti kiekvieną širdingą skaitytoją, o gal net ir ją cituojantį Šėtoną, nes jos prieštaravimai, tarsi dzen budizmo koanai, verčia susimąstyti, net jeigu jinai prastai išversta į kitą kalbą, ir net jeigu skaitytojas ją tiesiog klaidingai supranta. Dievo žodis mus veikia ne savo turiniu, o mūsų santykiu.

Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo. Norėjau suprasti šią sandarą, o kartu ir Dievo Tėvo požiūrį, tad paprašiau savo draugo, profesoriaus Dovid Katz, pamokyti mane, kaip žydai supranta Tanaką, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu. Iš jo patyriau, kad žydai pripažįsta visą eilę šventumo pakopų. Švenčiausi yra pirmi du Dievo įsakymai, kuriuos žydų tauta išgirdo tiesiogiai iš Dievo. Kitus aštuonis įsakymus pats Dievas kalbėjo Mozės lūpomis. Sinajaus kalne Mozė tiesiogiai mokėsi iš Dievo, tad Mozės perteikta Tora, tiek rašytinė, tiek sakytinė, laikoma Dievo žodžiu. Kitų pranašų ryšys su Dievu nebuvo toks skaidrus, tad jų knygos, nors šventos, nelaikomos tiesioginiu Dievo žodžiu. Yra visa eilė tolimesnių šventumo pakopų, įtraukiančių išminčių ir komentatorių raštus, siekiančius vos ne mūsų amžių. Rabinas Elchonon Baron man paaiškino esminį dėsnį, "Yeridat Hadorot", menkėjančios kartos, pagal kurį kiekviena karta yra mažiau įžvalga ir išmintinga, kaip buvusios kartos, taip kad vėlyvesniem išminčiam nevalia prieštarauti ankstyvesniem išminčiam. Žydų tikėjimas yra tokiu būdu pasipildęs šimtais išminčių ir tūkstančiais šventraščių.

Profesorius Katz man paskolino Finkelstein ir Silberman knygą apie Dovydo ir Saliamono laikus. Šiedu archeologai tvirtina, kad anų karalių sostinėje, Jeruzalėje, tegyveno trys šimtai žmonių. Tai mane labai sukrėtė, nes gyvenu Pivašiūnų parapijoje, tad puikiai įsivaizduoju tokio dydžio kaimą su šventykla. Naujai skaitydamas Mozės penkiaknygę, Torą, nusiteikiau viską vertinti nepatikliai.

Mane suglumino Skaičių knygoje pateiktas Izraelio dvylikos giminių surašymas. Didžiausia giminė, Judo, buvo maždaug du kartus skaitlingesnė, kaip mažiausia giminė, Manaso. Aš, kaip matematikas, suprantu, kad tokie skaičiai negyvenimiški ir juos tegalėjo prisigalvoti nemokša. Juk Europos sąjungoje, Vokietija nepalyginamai skaitlingesnė, nė Malta. Sovietų sąjungoje Rusija nepalyginamai skaitlingesnė, nė Estija. Taip nebūna, kad visi vienetai būtų panašaus dydžio.

Esu patiklus žmogus. Galiu patikėti, kad Enochas nesulaukė mirties, ar kad Mozė padalino Raudonąją jūrą. Bet mane žeidžia mintis, kad Dievas panorėtų, kad aš tikėčiau, jog menkas kaimas buvo pasaulio bamba, arba netikroviški skaičiai yra tikri. Manau, kiekvieną skaitytoją neramina skirtingi dalykai. Šventasis raštas parašytas ne man vienam, ir ne vieno laikmečio gyventojams. Jėzus brangino Tanaką, ir aš jį gerbiu. Visgi ryžausi pasitikrinti, ar Senąjį Testamentą tiesiog susigalvojo žmonės?

Susirūpinau, kada parašyta Pradžios knyga? Nuo senų laikų, rabinai laiko, kad Dievas ją davė Mozei 1312 metų prieš mūsų erą. Patiklūs mokslininkai tvirtina, kad bent dalis rašto siekia tuos laikus, tačiau pripažįsta, kad jis šimtmečius buvo redaguojamas toliau. O nepatiklūs tyrėjai teigia, kad Pradžios knyga ir didesnė dalis Toros parašyta maždaug 400 metų prieš mūsų erą, persų valdovui Kirui leidus žydams grįžti iš tremties. Galima pamanyti, kad žydų šventraštis buvo raštininkų sumanytas, kaip priemonė išsaugoti žydų tautą, jau po to kai žydų karalystė buvo žlugusi.

Pradžios knyga turtinga neužmirštamais pasakojimais apie Adomą ir Ievą, Nojų, Abraomą ir Izaoką. Šiuos veikėjus ir jų nuotykius mini evangelijos, šv.Pauliaus laiškai, ir visa vakarų literatūra. Sugalvojau kompiuterio paieška pasitikrinti ar jie pasirodo ankstyvesnių pranašų knygose. Pasirodo, kad ne! Jų neaptinkame nė psalmėse, nė patarlėse, nė istorijose, nė pranašystėse. Akivaizdu ir žiauru, kad Pradžios knygos pasakojimai negali būti senos legendos, o tėra raštininkų literatūra, panašiai, kaip karaliaus Artūro nuotykiai tėra literatūra prasimanyta po jo mirties praėjus daugelį šimtmečių.

Kas belieka iš šventraščio, jeigu jisai tėra raštininkų susigalvotas, kaip priemonė išsaugoti tautą? Kunigų knyga yra man pavyzdys, ką duoda raštininko beribis atsidavimas. Skaičiau, kaip Mozė krauju apšlakštė vyriausią kunigą Aaroną ir jo sūnus, apsipuošusius puikiausiais rūbais. Kaip kaimo gyventojas, ranka skalbiantis rūbus, pajutau, jog tai didžiausia nesąmonė, ir kad tas raštininkas vargu ar už mane geriau suprato, ką reiškia skersti gyvulius ir juos aukoti. Visos jo aprašytos aukos galėjo būti iš jo piršto išlaužtos. Ir visgi, jis taip nuoširdžiai tai aprašė, kad jam parūpėjo visą knygos devynioliktą skyrių skirti kunigų dorovei, kad aukas aukodami būtų dori, tyri, šventi. O dorovės viršūnė, tai dieviškas pamokymas: "Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį; aš esu VIEŠPATS."

Man tai nuostabus pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai prasiveržia iš žmoniško mąstymo ir pakyla į dievišką mąstymą. O kas yra mano tautietis, kas yra nuklydęs mano artimas, kurio visgi nereikėtų neapkęsti? Jėzus išryškino šią įtampą savo palyginimu apie gerąjį samarietį. Jėzus klausė, kas buvo artimas kelyje nuskriaustajam? Artimas buvo gerasis kitatautis, samarietis! Vadinas, mylėk tikrą draugą, ir gausis tas pats, kaip mylėti priešą. Bet dėl savo neatidumo Jėzaus žodžiams liekam jo nesupratę.

Galim pagrįstai suabejoti Dovydo ir Saliamono karalystės biblijiškumu. Bet nėra jokio pagrindo abejoti mūsų laikų biblijiškumu, kurį mini Holokausto siaubas, Izraelio atkūrimas, stebuklingi karai su arabais. Susivokime, kad lietuvių tauta yra biblinė tauta, kad patys šauniausi žydai kilę iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Mūsų laikmečio grėsmės akivaizdžiai biblijinės: komunizmas, nacizmas, branduolinis karas, klimato kaita, apgaulinga finansinė sistema, nanotechnologija, dirbtinis intelektas, kosmoso ateiviai.

Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius. Ne viskas šventraštyje yra Dievo žodis, bet galime išmokti atpažinti, išgauti ir išspausti prieštaringą Dievo žodį. Išmokim rašyti ne tik sau, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras, kurie įžvelgs mūsų prieštaravimus, ir ieškos jų ištakų savo gyvenimuose.

Santrauka, Juodraštis, Dievas Tėvas