Pasirinkimų malūnas

---

Renkamės apibendrinti, tikslinti save, Mane

Pasirinkimas: Gyventi Dievu, nežinojimu, arba gyventi savimi ir tikslinti savo žinojimą.

• Žmogus gyvena pasąmone, žinojimu, neatitinka sąmonei, nežinojimui. Tad gali išspręsti pereinant į Dievo požiūrį, arba septintuoju požiūriu žengiant gilyn.
• Aš noriu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Aš noriu pats spręsti, pilnai.
• Iškyla skirtumas tarp dorovės (kaip derėtų elgtis) ir elgesio (kaip elgiamės). Atitinkamai,iškyla skirtumas tarp Dievo troškimų (jo išėjimo už savęs pakopos) ir mūsų netroškimų (savistovios pakopos). Dorovė, tai judėjimas su Dievu - galime judėti pripažindami nulinį požiūrį, Dievo judėjimą - arba galime septintuoju požiūriu patys judėti Dievo kryptimi. Arba galime nejudėti.
• Skiria įsijautimą ir atsitokėjimą, kaip pasąmonės žinojimą kažko ir sąmonės nežinojimą kažko. Sąmoningumą įvairiai išgyvena šiuo skirtumu: pasirinkimais, sąmoningumo kryžkelėmis.

Pasirinkimas: Gyventi septintuoju požiūriu - asmeniu, ne asmenybe.

• Žmogus bręs amžinai, bus išskirtinesnis, ypatingesnis, pilnesnis, jeigu gyvens asmeniu - bendru žmogumi - nežinojimu - atliepimu, o ne asmenybe - savimi - žinojimu - netroškimu. Darys ką bet kuris geras žmogus darytų savo aplinkybėse, o nesivadovaus savivaliavimu.
• Žengiam gilyn iš kūno į protą, iš proto į širdį, iš širdies į valią. Tas žengimas gilyn vis prideda požiūrį, kurio pagrindu sustatytas netroškimas: poreikių tenkinimas jokiu požiūriu, abejonių dvejonės vienu požiūriu, lūkesčių jauduliai ir gėrio kryptys dviem požiūriais, vertybių klausimai trimis požiūriais.
• Apibrėžia gerumą, laisvumą, tapatumą, tobulumą. Gerumas yra skirtumas tarp dorovės ir elgesio.
• Žmogus savo ruožtu, septintuoju požiūriu, gyvendamas Kitu, gyvena Dievu savyje, tad požiūriu. Taip žmogus gyvena gilesniu ir tikslesniu netroškimu. Išsivysto trijų požiūrių grandinė.
• Palaipsniui prisiimu Tave. Aš įsijausdamas į Tave, atjausdamas Tave, išplečiu klausimą, Koks Aš esu? ir apsiimu tirti, Kaip Tu esi?
• Ar Mano žinojimas-įsijautimas gali prilygti Tavo nežinojimui-atsitokėjimui? Meilė (atsisakymas savęs) palaiko sąmoningėjimą. Pilnai atsiskleidęs sąmoningėjimas prilygsta grynam sąmoningumui.
• Apibendrindamas save, Mane, apibrėžiu Tave.
• Dorovės pagrindas.

Dievas ryškėja: Dievas už mūsų eina link Dievo mumyse.

• Skirtumą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse išreiškia apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Tai augantis skirtumas Dievui išeinant už savęs, taip kad būtent viskuo jisai pilnai išėjęs už savęs, tuo tarpu mums viskas yra išeities taškas, iš kurio viskas išsiveda.
• Teisingai vystosi nežinojimo ir žinojimo santykis: Žinojimas vis besitikslindamas besąlygiškai neprilygsta nežinojimui tačiau būtent sąlygiškai prilygsta.
• Netroškimai yra lėkšti ir platūs, kuomet Dievas už santraukos, bet tampa gilūs ir tikslūs, Dievui beišeinant už savęs.

Išryškiname savo esmę, savo valią, ir Dievo pranašumą

Valia užsiskleidžia trejybės ratas, Dievas už mūsų prilygsta Dievui mumyse, galutinai nustato mūsų savastį.

• Valia - aštuongubu keliu - išsibaigia septintasis požiūris - jisai verčia pasikliauti Dievu už mūsų - tad tenka rinktis Dievą už mūsų.
• Vertybių klausimais užsiskleidžia trejybės ratas. Tad pereiname Dievo troškimais, pirmiausia savarankiškumu, jei ne, tai užtikrintumu, jei ne, tai ramybe, jei ne, tai meile. Ir bet kokiu atveju meile, tai Dievo esmė.
• Išgryninant save, esame valia. Tuomet išaiškėja, kad Dievas už mūsų visiškai sutampa su Dievu mumyse. O tai reiškia, kad Dievas yra būtent už mūsų. Tad būtent jį reikėtų rinktis vietoj savęs, net ir esant jam toliau už mūsų.
• Dievo klausimas: Kaip (geranoriškam) Dievui pasiekti kiekvieną iš mūsų (nebūtinai geranoriškus)? (Kokios negeranoriškumo (savasties) ištakos?) Jeigu susiduriame su negeranoriškumu - savo ar kitų - tuomet tenka septintuoju požiūriu pereiti į gilesnį lygmenį. Pačiame giliausiame lygmenyje save pilnai išplėtojame ir susiduriame su savo nepakankamumu, užtat galime pereiti iš savo kertinės vertybės į Dievo meilę. Tokiu būdu pasikeičia mūsų išeities taškas - pereiname nuo savęs (ir savo žinojimą) į Dievą (ir jo nežinojimą). Kada visi tiksliai išsisakome ko norime, tuomet visi sutelpame, ir gali būti bendrystė.
• Atsakymas, kad Aš esu nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o valia. Mano valią išreiškia mano kertinė vertybė. Ir mano klausimai parodo mano kertinės vertybės nepakankamumą, mano pasąmonės ir žinojimo nepakankamumą, taip kad yra Dievas, jo meilė, už manęs, už santvarkos.
• Žmogus, išryškindamas save kaip savo valią, savo ribose, gali tuomet pripažinti beribę Dievo valią.
• Išgyvenimo apytaka grindžia sandarą, ja atsiranda valia.
• Galiausiai, Dievas yra pilnai išėjęs už savęs, tad likdamas už žmogaus, visgi sutampa su Dievu žmoguje, taip kad žmogus savo vertybe ir vertybiniais klausimais yra visiškai tiksliai išsakytas.
• Valios, vertybių ir klausimų pakopa visko nežinojimą išreiškia visko žinojimu. Šešerybės ir aštuongubo kelio trejybės ratu galutinai išplėtoja žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo) ribas, jomis įkūnija sąmoningumą.
• Veda iš sąmoningumo trejybės į dorovės šešerybę. Dievo šokio trejybės ratą priima, kaip prielaidas. Tad Dievas naujai tiria, kaip grynas sąmoningumas, derinantis įsijautimą ir atsitokėjimą. Ir šie trys naujai įsikūnija (žmogaus pasitikrinimo) trejybės ratu (šešerybėje).

Pasirinkimas: Pripažįstame ir renkamės Dievą už mūsų.

• Išgyvenimo apytaka vieną valią. Dievo vali apima ne tik tobulą, bet atjautomis ir netobulą.
• Iškyla meilės-vykdymo svarba - neigiamas neigimo - tad elgesio ir dorovės svarba - mūsų išėjimo už savęs. Išeiname už savęs išeidami už elgesio į dorovę.
• Pilnai išsakytas žmogus gali suvokti savo nepakankamumą ir priimti Dievą už savęs.

Sandara išreiškiame savo išgyvenimą ir santykį su Dievu

Pasirinkimas: Renkamės, kaip vykdyti Dievo valią.

• Išaiškėja, kad dorovė išplaukia iš paklusimo (Kodėl) vietoj kad iš rūpėjimo (Koks). Rūpėjimą telkia tikėjimas, ir tikėjimą telkia paklusimas. Dorovė kyla iš (valios) paklusimo ir ne iš (proto) rūpėjimo. Savotiška, kad tai išsako būtent Koks Dievas yra.
• Žmogus tikslindamas save sudaro trejybės ratą, kuris suderinamas su Dievo trejybe. Tuomet aiškėja, kad Dievas už santvarkos, įvairiose kopose, gali atjausti žmogaus įvairius netroškimus. Tad žmogus gali būti suprastas, kaip bendrą būtybę, kaip bendrystės dalyvį.
• Gyvename Dievu, jo valia: širdimi paklūstame, protu tikime ar kūnu rūpinamės.

Išvystome Dievo ir Tavo sampratas: "Tu esi Dievas"

Pasirinkimas: Iš karto savo netobulumu gyventi Dievu, ne savimi.

• Atjauta parengia galimybę atsiliepiant į poreikius, abejones ir lūkesčius, iš karto rinktis gyventi Dievu - nuliniu požiūriu, savo netobulumu, vietoj kad tik išryškinus vertybes.
• Išvysto asmenybės suvestį, kertinę vertybę, iš kurios požiūriu "Tu esi Dievas" išplaukia matematika ir visų asmenybių bei mokslų žinojimo rūmai. Išsiaiškinimas, skirtumas tarp klausimo ir atsakymo, tampa tyrimo dalyku.

---

Išėjimas už savęs į sąlygišką sąmoningumą

Suvestinė išsako Mano suvokimą, kaip viskas - visi asmenys - išsiveda iš grynojo sąmoningumo ir susiveda į įkūnytą sąmoningumą.

Žinojimu ir nežinojimu pagrįstas sąlygiškas sąmoningumas.

• Dievas yra besąlygiškai sąmoningas. Šioje būsenoje Dievas klausia, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Šiuo Dievo klausimu, jo tyrimu, jisai pasitraukia, sąlygiškai dingsta sąmoningumas, užtat išsiskiria žinojimas ir nežinojimas ir jų skirtumas plėtojasi. Juos skiria (tuomi sieja) niekas, kažkas, betkas, viskas, ir atitinkamai juos sieja (tuomi skiria) asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas, taip kad naujai auga žinojimu ir nežinojimu pagrįstas sąlygiškas sąmoningumas.

Gyvenimo lygtis

• Gyvenimo lygtis 4x4 išreiškia semantiką sintakse 4 lygmenimis ir išreiškia sintaksę semantika 4 lygmenimis.
• Gyvenimo lygtis iškyla išgyvenimo apytaka, išplečiant Dievo šokį ketverybe, žinojimu ir nežinojimu. Gyvenimo lygtis išryškina skirtumą tarp Dievo žinojimo ir žmogaus nežinojimo. Dievą naujai išreiškia pabrėžiant jo nežinojimą.

Kas aš esu? Sąmoningumas ir sąmoningėjimas

Sąmoningumas: Amžinai gyventi ar šiaip gyventi? Renkamės, ar atsiremti į Dievą už mūsų ar į Dievą mumyse?

• Išgyvendamas Dievą, vieningumą (Dievo, asmens ar asmenų), jisai renkasi ar amžinai bręsti (išskiriant Dievą ir gerumą) ar šiaip gyventi (sutapatinant Dievą ir gerumą). Amžina branda jisai išgyvena nevieningumą, tad kurį nors Dievo klausimą ir atitinkamą sandarą. Jis tad gyvena dvilypiškai, Tėvu ir Sūnumi. O šiaip gyvendamas jis reikalauja, kad Dievas būtų geras, tad pripažįsta tiktai gerumą, gyvena "bloguoju vaiku" ir nevykdo Dievo tyrimo.
• Amžinas gyvenimas yra atsitokėjimas, o gyvenimas yra įsitraukimas.
• Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.
• Renkamės, ar įsijausti, ar atsitokėti?
• Renkamės, ar sąmoningai atsiverti - priimant Dievo valią, paklūstant, tikint ar besirūpint, ar vengti atsivėrimo, taip kad mus gyvenimas trejybės rato poslinkiais verčia atsiverti.
• Jei gyvename savimi, savo jėgomis, tai renkamės išorinius požiūrius: teisingumą, ištikimybę, pareigą.
• Vis renkamės, ar atsiverti Dievui (ryšiu), kitiems (jautrumu, kad Dievas nebūtinai geras) ir sau pačiam (trejybe), ar užsidaryti nuo savęs ir visų?

Tarpas tarp pasąmonės (savasties) ir sąmonės (Dievo). Sąmoningėjimas.

• Tarpo išryškėjimas. Susitelkimas: kūnas, protas, širdis, valia. Dievo ir savęs išskyrimas, Dievo valios ir savo valios išskryimas gyvenimo lygties lygmenimis.
• Tarpas tarp pasąmonės ir sąmonės. Pertvarkymai.
• Išgyvenimo rūšys išryškina nežinojimą, žadina sąmoningumą. Išgyvenimų rūšys - esamybė, galimybė, siekiamybė, nesamybė, negalimybė, nesiekiamybė.
• Nusistatome ar vykdome - siekiame, vykdome ar permąstome - susiduriame su esamybe, permąstome ar nusistatome - galimybes. Taip ar ne: teigiamai ar neigiamai.
• Rūšys mumyse išryškina ir išjudina trejybės ratą.

Įsisavinti trejybės ratą

Trejybės ratu save pasitiksliname. pasitikslinimu apiename trejybės ratą ir išbaigiame išgyvenimą. Nežinojimą išreiškiame žinojimu ir taip patiksliname savasties ribą tarp žinojimo ir nežinojimo.

Pačiam įsisavinti trejybės ratą ar būti jo spaudžiamam

• Tad jeigu žmogus renkasi amžiną gyvenimą, jisai pats savo valia vykdo Dievo tyrimą, užtat atveria kurią nors nevieningumo sandarą. Tokiu būdu jisai savanoriškai žengia trejybės ratu. Tai trejybės rato įsisavinimas, jo išgyvenimas vidiniu požiūriu. Kitu atveju jisai tiesiog gyvenimo spaudžiamas žengti trejybės ratu. Jis gali atsisakyti, bet gyvenimas vis jį spaus toliau. Tai išorinis požiūris.

Išgyvenimo pakartotinas išgyvenimas

• Išgyvename skirtingais sąmoningumo lygmenimis: +1, +2, +3. Padalinimų lygtys: padalinimas + veiksmas = padalinimas.
• Požiūris. (Padalinimai) Požiūris į požiūrį. (Atvaizdai, aplinkybės) Požiūris į požiūrį į požiūrį. (Trys kalbos).
• Išgyvenimo išraiška atjautomis: padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, trimis kalbomis.
• Pakartotinis išgyvenimas yra kitas požiūris į tą patį išgyvenimą. Ir pakartotinu išgyvenimu jisai tampa bendras, tiek mūsų pačių atžvilgiu, tiek bendro asmens atžvilgiu, tiek visų atžvilgiu.
• Būtent trejybės ratu - apeidami jį - gyvenami bendriau, abstrakčiau. Ir priešingai, pasirinkdami gyventi bendriau - pasirinkdami vykdyti Dievo valią rūpėjimu, tad tikėjimu, tad paklusimu - įveikiame trejybės ratą trukdančias kliūtis

Žmogaus ir Dievo išgyvenimų - jų trejybių - sulyginimas

• Dievas ar žmogus. Dievo nežinojimas (sąlygiškumas - trejybės ratas) ir Dievo žinojimas (besąlygiškumas - Dievo trejybė).
• Šešerybė - Dievo ir žmogaus nežinojimas sutampa trejybės rate. Dievas veda į besąlygišką žinojimą už sandaros. O žmogus veda į sąlygišką žinojimą sandaroje, trejybės ratu.
• Laipsnynas - aštuongubas kelis.
• Žmogaus ir Dievo trejybės ratų sulyginimas leidžia apibrėžti paskirą išgyvenimo atkarpą, kuri dalis žmogaus trejybinio išgyvenimo ratu, bet turi savarankišką prasmę, kaip kad Dievo trejybė. Tai vienas rato apėjimas.

Sąlygiško sąmoningumo puoselėjimas.

• Trejybės rato poslinkiais deriname kiek žiūrėti į Dievą ir kiek žiūrėti su Dievu. Tokiu būdu naujai išpuoselėjame sąlygišką sąmoningumą, gryno sąmoningumo prielaidas. Sąlygiškas sąmoningumas reiškiasi sąmoninga visuomene, šviesuolių bendryste, tiesos aplinkybėmis.
• Gryną sąmoningumą ir sąlygišką sąmoningumą galima palyginti. Tai Dievo šokio esmė, kad grindžiamas grynas sąmoningumas.

---

---

---

---

---

---

Grynas sąmoningumas

Dievo šokio trejybės ratas grindžia gryną sąmoningumą

• Ar Dievas būtinas? iššaukia Dievo prielaidas nusakantį trejybės ratą, kuriuo suskamba klausimas, Koks Dievas būtinas? Dievas savo prielaidomis yra trejybinis: Dievo vienumas yra grynas sąmoningumas; asmens vienumas yra atsitokėjimas (nežinojimas, sąmonė); asmenų vienumas yra įsijautimas (žinojimas, pasąmonė).
• Užtat pradedant nuo trejybės rato, taip suprasto, tenka naujai suprasti Dievo šokio sandaras. Taip ir gaunasi išgyvenimo apytaka.
• Dievo šokiu tyrimu akivaizdu, jog Dievas iš anksto žino, kuom viskas baigsis. Visgi, jo tyrime glūdi tyrimo sandara - žmogaus trejybės ratas - o tai nežinojimo sandara. Tad būtent žmogus savo būkle ir savo supratimu įžvelgia Dievo nežinojimą, jo tyrimą, jojo kūrybą - įžvelgia Tėvo nusistatymą, Sūnaus vykdymą ir Dvasios permąstymą, užtat Dievo amžiną nežinojimą, besireiškiantį žmogiškuoju trejybės ratu ir pačiu žmogumi.

Pirmapradį Dievą išplečia grynas sąmoningumas

• Pirmapradį Dievą išplėtus jo klausimu, ar jisai būtinas, tad išplėtus jo prielaidomis, yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atsitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.

Sąmoningumas išgyvena Koks esu? ir ištiria savo ribas.

• Sąmoningumas išgyvena Dievo šokį.
• Dievas klausia ar Aš būtinas? tad gaunasi Koks esu?
• Sąmoningumas tiria ne Dievo, o Savo būtinumą.
• Sąmoningumas ištiria savasties ribas, ir tuomi apibrėžia, kas savastis yra.
• Grynas sąmoningumas įsikūnija atsiskleidimu, kuriuo sąmoningėjimas atskleidžia sąmoningume glūdinčias prielaidas.
• Koks yra Dievas? Dievas yra savo prielaidos: Esu, koks esu. (Jahvė).
• Pirmapradis Dievas gali nieko nedaryti. Tačiau grynajame sąmoningume jau glūdi klausimas, Ar Dievas būtinas? Tad jisai plėtojasi: Koks Dievas būtinas
• Koks esu - tai sandaros lygmens klausimas - užtat remiasi Viskuo - ir jo padalinimais - kuriais Viskas išgyvenamas - o išgyvenimas, tai juslių reikalas (koks)

Sąmoningumas yra tarpas

• Jisai yra tiek visuma, tiek tarpas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad jisai kaip tarpas išsipildo didesniaisiais padalinimais: ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe ir galiausiai aštuonerybe jisai sutampa su visuma.

Dievą išplečia jo prielaidos, Dievo Dievas - meilė - prielaidų visuma

• Meilė yra Dievo esmė į kurią viskas susiveda.
• Meilė yra Dievo esmė, iš kurios viskas atstatoma. Panašiai yra su ženklais ir su žinojimo ir su kalba. Tad žinojimas yra esmė, o nežinojimas yra dvasia.
• Meilė yra Dievo sąlygose glūdintis platesnis Dievas, kuriuo iš viso galime visi būti ir kuriuo esame viena.
• Meilė yra Dievo pasitraukimas vardan jo brandesnio, išplėsto Dievo, vardan mūsų visų vienumo, vardan mūsų visų įtraukimo į Dievą. Mes taipogi dalyvaujame tame įtraukime ir įsitraukime. Tad meilė yra mūsų vienumo bendra veikla, kuria atsisakome savęs priimdami visus, tuomi ir visiems išplečiant save.
• Meilė iškyla gyvenimo lygtimi - dvasia - asmeniu - asmens vieningumu - Kitu. Atitinkamai, sandara - vaidmeniu - iškyla amžinas gyvenimas. Amžinas gyvenimas yra amžinas tikslinimas, kad žinojimas-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

Branda yra tikslinimas, kad žinojimo-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

• Užtat mūsų valia turi būti savarankiška, nes būtent mes turime save tikslinti trejybės ratu.
• Betgi taip pat mes turime dairytis besąlygiškos Dievo valios.
• Amžinas gyvenimas yra šis amžinas tikslinimas.
• Aštuongubas kelias ir šešerybė derina meilę, laisvę, valią ir Dievo valią, kad galėtumėme save tikslinti.
• Meilė suteikia laisvumą ir malonę, ir brandos galimybę, tad aplinkybes, kuriomis sąlygiškas, įkūnytas sąmoningumas prilygsta besąlygiškam, grynam sąmoningumui. Meilė tuo pačiu įpareigoja mus bręsti.
• Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas išsako tai, kas mums opu save tikslinant.

---

Viskas

Išgyvenimas išsako koks esu.

• Išgyvenimas atsiremia į viską.
• Išgyvename visko padalinimą.

Pasirinkimo išgyvenimas

• Visko padalinimas yra tuo pačiu išgyvenimo rėmai, pasirinkimo rėmai ir reikalo rėmai.
• Pasirinkimu renkamės tarp požiūrių. Tad pasirinkimą išgyvename visko padalinimu. Tik jį išgyvename būtent padalinimo visuma (kuomet atsitokėję apžvelgiame galimybes) ir paskui įsijausdami (kuomet įsijaučiame į vieną paskirą požiūrį). Tad rinkdamiesi - svyruodami tarp visumos ir paskirų požiūrių - išgyvename sąmoningumą.
• Būtent septynerybe pilnai išsakome (logika, santvarka) visas pasirinkimo prielaidas ir galimybes, išryškinant pasąmonės ir sąmonės kampus. Tuomet septintu požiūriu padaliname požiūrį į dvi dalis. Užtat išgyvename kitą lygmenį. Vienos santvarkos apdorotuvo pagrindu plėtojame kitą santvarką, kurią pilnai išvysčius bus kitas apdorotuvas. Iš viso trys apdorotuvai grindžia pilną sąmoningumą.

Jeigu gyvenu Dievu, gyvenu vienumu, besąlygškai, tada dorovė ir elgesys sutampa, nes esu tobulas (kaip Sūnus linkėjo)(gyvenimu). Jeigu gyvenu savimi, ne vienumu, tai elgesys ir dorovė išsiskiria, nes esu netobulas (kaip Tėvas mylėjo) ir nuolatos bręstu (amžinu gyvenimu). Tuomet galiu gyventi sąlygišku vienumu, pasirinkti gyventi dorove vietoj kad šiaip elgtis.

Pasirinkimo sustatymas

• Tėvas prideda visumą, tai padalinimas.
• Sūnus supranta kaip veiksmą, prideda visumą ir gelmę, veidrodėlį atvaizdai veidrodis.
• Dvasia prideda lęšį, derina sustato pasirinkimą tarp bendros taisyklės ir paskirų atvejų, aplinkybė yra lęšis.

Dievo tyrimo išeities taškas yra jo prielaidų išsakyta sandara: viskas, jo savastis. Viskas tuo pačiu yra ir mūsų išeities taškas, tad mes, sąlygiški, išplečiame besąlygišką Dievą.

Sandara sieja įsijautimą ir atsitokėjimą

• Padalinimais įsijaučiame paskiru požiūriu, o atsitokėjame visuma.
• Ir panašiai su visomis sandaromis.

Viskas sieja įsijautimą ir atsitokėjimą

• Sąmoningumas išgyvena jautrumu tą ribą tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, tad būtent tuo jautrumu, jo dvilypumu išjaučia koks sąmoningumas būtinas, juk jautrumas yra iš vienos pusės įsijautimas, iš kitos pusės to įsijautimo tarpiškumas, jų pavidalo bendrumas, tad atsitokėjimas. Tad ištirk visko vaidmenį, koks viskas būtinas, pavyzdžiui, jį dalinant į padalinimus. Juk veiksmai parodo visko nebūtinumą, kad jį galima vis išplėsti ir papildyti požiūriais. Tad trys veiksmai yra išgyvenimo apytakos variklis, trijų pasirinkimų pagrindas. Juos ištirk, jų trejybės ratą, ir suprasi ką išgyvenimo apytaka išgyvename: įsijautimą, atitokėjimą ir sąmoningumą, +1, +2 ir +3, atitinkamai.
• Aš esu viskas, tačiau tuo pačiu, viskas yra daugia nė Aš.

Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti jau čia ir dabar, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį.

Keturių asmenų susidėliojimas

• Keturi asmenys turi susidėlioti. Tai vyksta dorove. Tai suderina Dievo, Mano, Tavo, Kito klodus, būtent Dievo kūną, Mano protą, Tavo širdį ir Kito valią. Šiuos asmenis ir klodus suprantame, kaip savo sąmonės ir pasąmonės pokalbio dalyvius.
• Asmenys yra keturios grynojo sąmoningumo prielaidos, kurios turi būti išskirtos. Taip iškyla Dievas.

Sąlygiškas sąmoningumas

• Asmenys susidėlioja įkūnytu sąmoningumu.
• Grynas sąmoningumas skiria Ar ir Kodėl, o įkūnytas sąmoningumas skiria Koks ir Kaip.

Koks ir kaip

• Skirtumas tarp Mano (Koks) ir Tavo (Kaip) grindžia skirtumą tarp Dievo (Ar) ir Kito (Kodėl). Tai ketverybė.
• Grynasis sąmoningumas svyruoja ant ribos tarp buvimo santvarkoje ir už santvarkos. Tad ta riba yra kažkur tarp koks ir kaip. O jinai išsiplečia ir siekia ar ir kodėl.
• Dievo šokio prielaida, tai požiūris. Požiūrį apibrėžia sąmoningumo tarpas, požiūrį vedantis iš įsijautimo (koks) į atsitokėjimą (kaip), tad požiūryje glūdi trejybė.
• Sėkmingas pasislinkimas trejybe įvyksta kada tamsuolė gyvena ne asmenybe, o asmenimi, ne paskiru žmogumi, o bendru žmogumi. Šitokia patirtis padeda jai atskirti šias galimybes, tad ir gyventi bendru žmogumi, rinktis amžiną gyvenimą, gyventi visais.
• Sąmoningumas yra savasties ribos sąmoningumas, o tą ribą išryškina žmogiški lygmenys Koks ir Kaip. O jų esmė ir dieviški lygmenys Ar ir Kodėl.
• Šešerybės atvaizduose visi teigiami jausmai yra neigimas. Tarp jų, meilė yra neigimo neigiamas. Užtat meilė yra tarp išorės neigimo (artimumo) ir vidaus neigimo (žavesio). Išeiname už savęs iš vidaus į išorę, iš nusistatymo į permąstymą, o tai išgyvename būtent vykdymu. Tad išgyvenimo esmė yra vykdymas ir įsakymas yra meilė. Esame pašaukti išeiti už savęs, bet ar mes tai susigaudome? O meilė pati sau prieštarauja, nes jinai yra neigimo neigimas, nebent neigimo nėra - tuomet ir meilės nėra, jinai gali nebūti - ir jos prieštaravimo būsena sutampa su jos nebuvimo. Tad būtent meile subliuška aštuonerybė, užtat būtent meilė yra Dievo esmė. Viskas susilanksto būtent į meilę.

Ribos iškyla su pasirinkimu, kur Dievas

• Mūsų ribos iškyla kai yra Dievas už mūsų, tad kuomet pasirinkimas yra prasmingas. Kai nėra tokio pasirinkimo, tai neturime ribų (panašiai, kaip kad su teigiamais jausmais, arba su vidiniu požiūriu). (Teisingumas yra pasirinkimas - paklusti ar nepaklusti, tuo tarpu paklusime tokio pasirinkimo nėra.) Kai nėra pasirinkimo, tai Dievas reiškiasi mumyse savo sąmoningumu - Tėvo dorovė trejybės ratu +3, Sūnaus dorovė dvejybe +2, Dvasios dorovė vienybe (širdies tiesa - dvejonėmis) +1.

Žinojimas ir nežinojimas

• Gerumas artimai susijęs su žinojimu ir nežinojimu. Žinojimu skiriame gėrį ir blogį, tuo tarpu nežinojimu mąstome tiktai gerumą.
• Žinantis Dievas grindžia Dievo būklės sandarą - jo išėjimą už savęs - tad Dievo nebūtinumą ir žmogaus sąlygas, jo trejybės ratą. O žmogus turi ryšį su nebūtinu Dievu - nežinančiu Dievu - jo gelmėse, kurį jisai įtvirtina ketverybe - jos veidrodžiu, tad ypač paklusdamas - taip kad įsitvirtina nesąmoningasis Dievas mumyse - tai, kas yra savaime. Tokiu būdu, kaip tikime, taip ir yra.
• Mes visais atvejais gyvename dvejomis vėžėmis: pasąmonės žinojimu ir sąmonės nežinojimu. Tiesiog klausimas, kaip jas suderiname, kokiu sąmoningumu, atsakingumu, įsisavinimu

Dvilypumas

Išgyvenimo apytaka pasižymi ištisiniu Dievo ir žmogaus dvilypumu. Visus reiškinius galima suprasti išvirkščiai, ką žmogus išgyvena ir ką Dievas ištiria.

Dvilypumo reiškiniai:

• Nežinanti sąmonė ir žinanti pasąmonė.
• Išgyvenimo apytaka išsako bendro žmogaus būklę, taip pat visų paskirų žmonių būkles.
  • Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas. Pasaulis įjungiamas Tėvo požiūriu ir išjungiamas Sūnaus požiūriu.
• Aštuonerybė.
  • Sūnaus aštuonerybė išsako dvilypumo sąlygas. Ja atsiranda papildiniai.
  • Ketverybė ir požiūrių lygtis.
  • Dievo asmenis papildo Sūnaus sandaros. Keturios Dievo šokio sandaros, ir visos kitos, iš jų išplaukiančios sandaros, atsiranda jo aštuonerybe. Sūnaus aštuonerybė bendrai, vieningai supranta keturias Dievo šokio sandaras - tai pirminės sandaros - jas išplėtoja išgyvenimo apytaka.
  • Dievas siunčia mus į pasaulį, o mes dairomės Dievo.
• Aštuongubas kelias
  • Kalbos išreiškia Dievo valios vykdymą veiksmais +1, +2, +3, o taip pat kubu 2x3x4 išreiškia dviprasmybę, skaidymą, sandarų poras, būtent žmogaus trejybe. Tai dvi aštuongubo kelio pusės.
  • Laipsnyno dvi Dievo trejybės (sąmonei ir pasąmonei) 3+3 virsta viena Dievo trejybe ir viena žmogaus trejybe. Skirtingi ketverybės atvaizdai, skirtingai suprasti, tai grindžia. Bandyti tai susieti su homologija ir kohomologija
• Požiūrių grandinė
  • Dievo valios vykdymo grandinė - besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai - ir pasiklydusio vaiko grandinė - žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį

Sąlygiškas sąmoningumas

• Sąlygišku sąmoningumu deriname žinojimą ir nežinojimą tam tikroje apimtyje: kažkame, betkame, viskame.
• Nusistatymu mes tvirtiname tiesą visko apimtyje, vykdymu tą tiesą puoselėjame betko apimtyje, o permąstymu vertiname kažko apimtyje, taip kad mes tokiu būdu lyginame sąmoningumą ir nesąmoningumą.
• Tuo pačiu siejame tiesos būtinumą, tikrumą ir galimumą. Užtat tokiu būdu lyginame savo asmenišką buvimą, veikimą ir mąstymą su Dievo besąlygišku būtinumu, tikrumu ir galimumu. Lyginame savo atsakymą su Dievo klausimu.
• Šitame palyginime man reikia ieškoti šešerybės ir aštuongubo kelio.
• Gyventi Dievu, tai gyventi besąlygiškai. Tačiau gyvendami besąlygiškai, galime gyventi sąlygose valingai, ne savo, o Dievo valia. Toksai gyvenimas pasireiškia sąmoningumu.

Gyventi papildomu požiūriu

Įvairiai pasipildome požiūriu

• poreikius tenkinant: nuliniu (Dievu) ir septintuoju požiūriu (bendru žmogumi)
• gyvename širdies tiesa vietoj kad pasaulio tiesa
• geros valios pratimais renkamės ramybę vietoj jaudulio
• Padalinimais atpažįstame skirtingus požiūrius, išvengiame ginčų.
• Išsiaiškinimais bręstame, nes gyvename klausimu, pasipildome požiūriu. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymas, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui.
• Teigiamais įsakymais pasipildome ir bręstame keturiais požiūriais: Dievo, Mano, Tavo, Kito. Jais palaikome išsiaiškinimą. Juos sieja šeši pokalbiai, tai neigiami įsakymai, nepaneigti požiūrių, išsiaiškinimų.

---

Padalinimų ratas

Visko padalinimas skiria žinojimą (savo požiūrius) ir nežinojimą (likusius aštuonerybės požiūrius). Taip kad žinomi ir nežinomi požiūriai sudaro aštuonerybę. Nulybė yra nieko nežinojimas, tuo pačiu aštuonerybė - visko žinojimas. Septynerybė yra vieno požiūrio nežinojimas, tad tai žinojimas ko nežinome.

Padalinimų ratą (visko padalinimus) susieti su požiūrių santykiais (permainomis, pertvarkymais)

Sąlygiškas sąmoningumas - trejybės rato apėjimas

• Išgyvename tarsi sąmoningumo liepsną tarp esamos pasąmonės ir būsimos pasąmonės.
• Sąmoningumas atsiranda kada apimame ir apeiname visą trejybės ratą, ne tik vieną jos poslinkį. O tada jau dalyvaujame padalinimų rate, taip pat Dievo trejybe, taipogi pirminėmis ir antrinėmis sandaromis (dešimts Dievo įsakymų).
• Sąmoningumas iškyla pridėjus tris požiūrius, tad Dievo trejybę pridedant prie kažkokio esamo pagrindo, kad ir nulinio. Pasąmonė išsako tą esamą pagrindą. Tad sąmoningumas gali vis naujai iškilti bet kokiose aplinkybėse atsisakant visko (mod by kernel).

Reikšmingos sandaros

Gyvenimo lygtis:

dvasia	sandara	atvaizdai	esmė
poreikiai	abejonės	lūkesčiai	vertybės

Sąvokų apibrėžimas

• Savastis yra tai, ką mes žinome, tai mūsų žinojimas, mūsų atmintis, mūsų atitikmuo, mūsų smegenys. Tai sandara, užtat dvasios aplinkybės. Tai mūsų galimybės išgyventi, pajusti ir atsiliepti.
• Dvasia išgyvena bendrai, sandaros tarpais, aplamai tarpu, žmogaus galimybe, Kitu.
• Žinojimas, tai mūsų savastis, atspindinti mūsų brandą. Taikyti žinojimą, tai jį išgyventi, tai bręsti, tai išmintis.
• Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume.
• Troškimai išsako brandos dvasią, o netroškimai išsako savastį.

---

Trys pasirinkimai

Dorovė iškyla išryškinant tris skirtumus tarp Dievo išėjimo už savęs pakopų, ir tais išskyrimais grindžiant atitinkamus pasirinkimus:

• Išskirdami Dievą ir asmenį, suvokiame kodėl veikti.
• Išskirdami asmenį ir asmenybę, suvokiame kaip veikti.
• Išskirdami asmenybę ir pasaulį, suvokiame ką veikti.

Renkamės ar gyventi viena (Dievu) ar ne viena (savimi). Trys vienumai sudaro trejybės ratą ir sulygina tris lygmenis.

Įsijautimas ir atsitokėjimas siejami požiūrių poromis (sąlygišku ir besąlygišku):

• nulybe - jokiu požiūriu
• dvejybe - požiūriu (grynas sąmoningumas)
• ketverybe - požiūriu į požiūrį (išėjimas už savęs)
• šešerybe - požiūriu į požiūrį į požiūrį (šešerybė: trejybės ratas)
• aštuonerybe - požiūriu į požiūrį į požiūrį į požiūrį (kvadratas).

Prielaidos išsako pakopas

• Dievas savo tyrimu savyje atveria jį grindžiančias prielaidas, kuriomis Dievas būtinai iškyla net ir jam nesant. Jame slypi Dievo Dievas - meilė - kuria jisai atsisako savęs ir visakam atveria savo galimybes.

Trys pasirinkimai tarp keturių netroškimų

Trys veiksmai trimis pasirinkimais išreiškia įsijautimą, atsitokėjimą ir sąmoningumą. Tai pasirinkimai tarp keturių netroškimų, vis brandžiau išsakant išėjimo už savęs pakopą, savasties ribą: jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais.

• Ketverybe išsakomas Dievo ryšys su savo besąlygiškumu. Užtat trys kalbos tą ryšį išreiškia poromis. Tuo tarpu padalinimai, atvaizdai, aplinkybės išreiškia Dievo trejybės vidinius tarpusavio ryšius. Žmogus iškyla kaip besąlygiškumo išplėtimas sąlygiškumu, tad ketverybe ir trejybės ratu.
• Dievo šokiu atsiskleidžia, jog Dievo tyrimą galime suprasti, kaip jau įvykusį (Tėvo kampu) ar įvykstantį (Sūnaus kampu) ar įvyksiantį (Dvasios kampu) arba kaip neįvykusį (žmogaus kampu). Atitinkamai, tai yra išėjimo už savęs pakopos - visko, betko, kažko, nieko. Ir tai yra atitinkami vienumo pagrindai - Dievu, asmeniu, asmenybėmis. Ir tos pakopos grindžia pirmines sandaras, įskaitant aštuongubą kelią, taip kad aukščiausias sąmoningumas yra Dievo tyrimui išsipildžius. Dievas išgyvena žinojimą. Tuo tarpu žmogui aukščiausias sąmoningumas yra Dievo nežinojime. Užtat žmogaus ryšys su Dievu išsako tą nežinojimą. Dievo nežinojimas ir jo būtinumas remiasi žmogaus nežinojimu ir jo esamumu. O dorovė yra sąžiningas žinojimo ir nežinojimo santykis: žinojimas negali būti kuomet yra nežinojimas, tačiau žinojimas yra labiau pasirinktinas, nė nežinojimas.

Sąmoningėjimas

Požiūrių grandine

• Požiūrių grandinė vis nauju požiūriu brandžiau, sąmoningiau išryškina skirtumą tarp žinojimą ir nežinojimą, o požiūris susidaro iš Dievo nežinojimo ir žmogaus žinojimo.
• Permąstyti dorovės tyrimą: Gal grandinėje Ž-D-Ž-D-Ž elgesį ir dorovę išsako Dievo požiūriai.

Šeši palyginimai

• Visko padalinimais išplečiame betką ligi visko; atvaizdais kažką ligi visko; aplinkybėmis kažką ligi betko; pagrindimu nieką ligi kažko; įvardijimu nieką ligi betko; pasakojimu nieką ligi visko.

Sąmoningumo tyrimas

Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais

Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? plėtojasi Dievo šokiu, kuriuo Dievas įžvelgia asmenis. Dievas Tėvas įžvelgia, "Aš esu Dievas"; Dievas Sūnus įžvelgia, "Tu esi Dievas"; Dievas Dvasia įžvelgia, "Tai yra Dievas". Tokiomis įžvalgomis išsiskiria žinantis Dievas (Tėvas, Sūnus, Dvasia) ir jų žinomas asmuo, nežinantis, užtat tiriantis Dievas. Pradžioje žinantį ir nežinantį Dievą skiria niekas, tačiau toliau šiomis įžvalgomis juos atitinkamai skiria kažkas, betkas ir viskas. Žinantis Dievas yra santvarkoje, o jo aptariamas asmuo, nežinantis Dievas lieka už santvarkos, tad būtent į santvarką vis giliau besiskverbiantis, žinantis Dievas išreiškia Dievo žinojimą. O tas žinantis Dievas yra asmenyje įžvelgiamas dieviškas vienumas: asmens vienumas Manyje - vienų vienumas, asmenybės vienumas Tavyje - bendras žmogus, pasaulio vienumas Kitame - plazdenanti dvasia. Vienumas yra Dievo žvilgsnis, o tyrimas yra Dievo požiūris. Dievo žvilgsnio vienumą išsako žmogaus trejybės ratas. Juo Dievo žvilgsnis grindžia Dievo vienumą, visų Dievo kampų vienumą, už santvarkos.

Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Dievo tyrimas ir jo atsiskleidimas

• Mūsų amžinu gyvenimu, mūsų (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
• Dievo požiūris išsiskleidžia Dievo tyrimu.
• Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.
• Išsiskiria nežinojimas, Dievas asmenų tyrimais išgyvenantis visko žinojimą, ir žinojimas, išsakytas tyrimus grindžiančiomis apytakomis. Kiekviena apytaka atspindi šį santykį, tad pusė apytakos - 12 požiūrių - nusako asmenį pirm santvarkos, ir kita pusė - 12 požiūrių - nusako žinojimo santvarką.
• Dievo žinojimas auga Dievui išeinant už savęs į save, Tėvui artėjant prie Sūnaus: iš pradžių juos skiria viskas - Dievo savastis, toliau betkas - Mano savastis, kažkas - Tavo savastis ir niekas - Kito savastis, taip kad Kitu Dievas sutampa su savimi.
• Kiekvienas požiūris reiškiasi dviem asmenimis, pavyzdžiui, Dievas Tėvas yra Dievas už sąlygų, be savasties, taip pat Aš sąlygose, kaip savastis.

Keturių asmenų tyrimai

---

asmuo	Dievas	Aš	Tu	Kitas
valių santykis	jokia valia	bendra valia	skirtingos valios	suvestos valios
vienumo samprata	visuomenės dalia	asmenų dalia	asmenų troškimai	trokštama visuomenė
vienumo Dievas	Dievas	vienų vienumas	bendras Žmogus	plazdenanti Dvasia
tyrimas	Ar Dievas būtinas?	dorovės tyrimas: Kas aš esu?	paskiri žinojimo rūmų tyrimai, paskirų mokslo šakų apžvalgos	Kaip žmonėms vienas kitą labiau mylėti?
apytaka	Dievo šokis	išgyvenimo apytaka	žinojimo rūmai	meilės mokslas
sandara		požiūrių grandinė		3 kalbos
Dievo raiška	Dievas	gerumas	gyvenimas	amžinas gyvenimas
lygties lygmuo	dvasia	sandaroje	atvaizdais	atvaizdų vieningumas

---

Sąmoningumo pakopos

• Sąmoningumas: troškimų ir netroškimų derinimas.

Asmenys

Pasirinkimo pagrindas

• Vienumo ir savasties pasirinkimo pagrindimas.
  • Žinojimo ir nežinojimo išskyrimas leidžia jų apimtims plėtotis. O tai yra sąmoningėjimas.
  • Nežinojimas yra dvilypis ir išskiria žinojimą, tad atveria sąmoningėjimą. O žinojimas kaip toks yra vienalypis. Tiktai sąmoningas žinojimas (kodėl) prilygsta nežinojimui ir jį atskiria.
  • Dvilypumas. Dvilypis požiūris glūdi būtent mūsų išgyvenimuose, būtent mūsų brandoje. Dvilypis požiūris yra atsitokėjus, žiūrint iš šalies, nes tuomet matosi tiek pradžia, tiek pabaiga. O išgyvenant virsmą, užmirštame ištakas ir lieka vienareikšmiškas pasaulio požiūris. Tad svarbu vis prisiminti ir pripažinti ištakas, visko aplinkybes.
• Kas yra vienumas?
  • Vienumas yra pirm asmenų, bendras išeities taškas, nepaskirtas paskiriems asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam. Vienumas esame Mes. Vengiu sakyti Mes, neminu jo be reikalo, nes kalbu už save, ir manau taip pritinka šviesuoliui. Mes esame tarsi Dievo Dievas. Mes atsiradome, kai atsirado bendras reikalas. Tuo išsiskyrė žmonija.
  • Dievo šokiu iškyla trys vienumai: Dievo, asmens ir asmenų. Vienumai yra sąmoningumai, siejantys įsijautimą (buvimą) ir atsitokėjimą (nebuvimą).
• Koks yra vienumo pagrindas?
  • Vienumas yra už santvarkos, tačiau jo pagrindas turi būti santvarkoje. Tas pagrindas yra valių atskyrimas. Užtat santvarkoje yra sandara atskiranti jokią, vieną, dvi ar tris valias. Sąmoningumams atitinkamai auga. Užtat gali būti balsų, valių sutarimas tiek viename asmenyje, tiek bendruomenėje.
  • Vienumo pagrindas yra gerumas, laisvumas. Dievo šokyje šeši neigiami įsakymai nusako gerumą, o keturi teigiami įsakymai nusako Dievą. Jie prilygsta vienas kitam - jų santykis nusako gyvenimą ir amžiną gyvenimą.
  • Kai yra suderinamos trys valios, tuomet gali būti pagrįstas Dievo šokis. Juk jisai grindžiamas trim kampais. O jame žmogaus trejybė yra Dieve glūdinčių sąlygų prileistas trejybinis pagrindas. Užtat tokiu būdu sąmoningumas leidžia Dievui save pagrįsti. Sąmoningumu išaiškėja, išryškėja Dievo pagrindimas.
• Mūsų vaidmuo
  • Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Jisai Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Užtat klausimas ar tose sąlygose iškylantis būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
  • Amžinas gynimas reiškiasi kūnu, išmintis reiškiasi protu, gera valia reiškiasi širdimi, Dievo valia reiškiasi valia.
  • Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
  • Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
  • Dorovė iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas, vykstantis mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?
  • Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.
  • Pirmapradžio Dievo pasirinkimai yra likiminiai. Jisai plėtoja visas galimybes. Mumis atsiveria laisvos valios pasirinkimai. Užtat mumis jisai yra laisvas ir gali plėtoti paskiras galimybes. Tai primena skirtumą tarp kvantinės mechanikos ir klasikinės mechanikos.
• Mes ir Dievas vienas kitą papildome.
  • Dievas įsijaučia (visko) nežinojimu (savo žvilgsniu) ir atsitokėja (visko) žinojimu (savo požiūriu). O mes atvirkščiai įsijaučiame žinojimu ir atsitokėjame nežinojimu.
  • Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.
• Koks amžino gyvenimo vaidmuo?
  • Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
  • Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
  • Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
  • Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.

Asmenys išplečia Dievo tyrimą savo nežinojimu priimdami jo požiūrį, jo žinojimą.

Nesąmoningai mylėti Dievą (sąmoningumą) ar sąmoningai mylėti Kitą (sąmoningėjimą)

• Kokiu pagrindu renkamės Dievą ar Kitą
  • Mes mylime Dievą priimdami Dievo žvilgsnį. Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį.
  • Nesąmoningai gyvendami (žinojimu) gyvename vienoje iš keturių apimčių, vienu iš keturių asmenų, tad savaime atsiskleidžiame, ar nesąmoningai renkamės save, ar Dievą (vienumą) už mūsų. Tai meilė Dievui - mylime Dievą vietoj savęs - tai sąmoningumas. Tačiau kuomet sąmoningai renkamės, tuomet šešiais būdais lyginame apimčių porą, užtat tuomet svarbiausia vienytis Kito pagrindu, laisvų valių suvedimo pagrindu, šviesuolių bendrystės pagrindu. Tai meilė artimui, dorovė - mylime artimą kaip save - tai sąmoningėjimas.
  • Dievo požiūrį galime priimti dvejopai, mylėdami Dievą, ir atsiskleisdami kartu su juo, arba mylėdami Kitą, ir sąmoningėdami kartu su juo. Yra du lygiagretūs vienumo pagrindai:
    • besąlygiškumas (meilė Dievui) - nulybė (Dievo nežinojimas)
    • sąlygiškumas (meilė artimui) - vienybė (visko žinojimas - Kito žinojimas, nešališkas žinojimas).
  • Reikia mąstyti išeities tašką, būtent Dievo, iš kurio viskas išplaukia, ir taip pat mąstyti iš šalies, ką mes visi pašaliniai išgyvename, kaip visi amžinai bręstame, koks mūsų bendras vienumas, į kurį viskas susiveda.
• Kito privalumai
  • Dievo požiūris plačiausiai atsiskleidžia Kitu, tad meilės mokslu.
  • Dievui (jo visko nežinojimui) prilygsta Kitas (jo žinojimas visko). Dievo atžvilgiu, būtent Kitu žinojimas tampa nešališku. Užtat būtent Kitas gali liudyti Dievo buvimą. Būtent Kitas (Sūnus, mes) yra tas suvesties taškas, kuriuo Dievas žino viską. Visko žinojimas nusako Dievo požiūrį, grindžia gyvenimo lygtį ir susidėlioja tyrimais - apytakomis.
  • Amžinu gyvenimu galiausiai gyvename Kitu. Tai mūsų brandos pilnatvė. Dievas savo tyrimu bręsta apimtimis ir atitinkamais asmenimis. Jisai pradeda nieko žinojimu ir nieko nežinojimu, o baigiasi Kitu - visko žinojimu ir visko nežinojimu. Atitinkamai išauga skirtumas tarp Dievo ir gerumo.

Vieningumas

Gyventi vieningumu, tai tenka vis naujai atsisakyti savęs, išeiti už savęs, nes keičiasi, kas už mūsų, tad ir vieningumas, ir mes patys keičiamės, bręsdami.

Vieningumą įvairiai pripažinti

• Dievas ir Aš esame viena -> vieningas Dievas; Dievas ir Aš ir Tu esame viena -> vieningas Asmuo; Dievas ir Aš ir Tu ir Kitas esame viena -> vieningi Asmenys..

Vieningumą pripažinti Dieve, ne asmenyje. (Teisingumas, susilaikymas, žavesys, drąsa).

Mūsų paskiri požiūriai yra paskiri išėjimai už savęs. Svarbu, kad jie visi pasiduoda požiūrių bendrystei taip kad įsipaišo į didįjį Dievo tyrimą, jo išėjimą už savęs.

Santykis su santvarka

• Dievo asmenų santykis su santvarka
  • Tėvas yra už santvarkos. Sūnus yra kitoje pusėje santvarkos, jos gelmėse. O Dvasia juos abu supranta, kaip esančius santvarkoje.
  • 10 Dvasios raiškų yra išsiaiškinimai santvarkoje, o 8 Sūnaus raiškos yra išsiaiškinimai už santvarkos. Juk Sūnus išsiaiškina dar neįsigalėjus santvarkai, tuo tarpu Dvasia žiūri iš šalies, jau esant santvarkai. Žmogaus trejybės ratas taip pat vyksta neįsigalėjus santvarkai. Žmogaus trejybės ratas tad papildo Sūnaus 8 raiškas ir jas kartu papildo žinojimo rūmų židinys - Sūnaus pilnatvė. (Tačiau ar trejybės ratą neturėtų papildyti "pakankamas Dievas"?) O Tėvo raiškos sieja tai kas santvarkoje ir už santvarkos, tad santvarkai priskirtina pradžia (nepriklausomo tyrimo išsiaiškinimo būdas) ir pabaiga (aplinkybių išsiaiškinimo būdas). Tad pradžia yra santvarkos tuštuma, o pabaiga yra neišsemiamumas to, kas už santvarkos.
• Vienumo išgyvenimas santvarkoje
  • Tokiu būdu, tai kas yra už santvarkos, ką Sūnus ir mes išgyvename, iš tikrųjų yra apimta santvarkos. Mes "išgyvename" santvarką savo nežinojimo pertekliumi, savo dvasios pertekliumi, malonės pertekliumi. O pati santvarka pasižymi teisingumu, ne pertekliumi. Pertvarkymai savo tarpais derina malonę ir teisingumą.

Atsiskleidimo eiga asmenimis

• tai paklusti (Dievas vietoj asmens), tikėti (asmuo-sąmonė vietoj asmenybės-pasąmonės) ar rūpintis (asmenybė vietoj pasaulio)
• Dievas atsiskleidžia dvinariu medžiu, o žmogus trejybės ratu.
• Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Ir naujai ir toliau Dievu.

dorovės šaltinis ir Dievo būtinimo klausimas

Dvasios dorovė yra labiausiai įsitraukiusi į pasaulį, tad renkasi tarp Koks (asmenybės) ir Ar (pasaulio). Sūnaus dorovė renkasi tarp Kaip (asmens) ir Koks (asmenybės). O Tėvo dorovė renkasi tarp Kodėl (Dievo) ir Kaip (asmens). Užtat gyvenimo lygtis veda iš pasaulio lygmens (kuriame glūdi Dievas-gerumas-gyvenimas-amžinas gyvenimas) atgal link Dievo lygmens (kuriame veikia meilė-tobulumas-valia-Dievo valia). Gyvenimo lygtis tad Dievo išėjimą už savęs apverčia išėjimu į Dievą. Ir paaiškėja jog dorovė kyla iš Dievo, iš Sūnaus paklusimo, o ne iš mūsų, ne iš mūsų rūpėjimo. Juk pirmą reikia santykį su Dievu išplėsti paklusimu, ir paskui tikėjimu, ir tik tada rūpėjimu. Tad dorovė išplaukia iš paklusimo, ir ne iš rūpėjimo. O tai parodo Dievo reikalingumą. Ir jo reikalingumą parodo būtent tikėjimas, kaip laidas tarp paklusimo ir rūpėjimo.

Išvedant iš Dievo, atsiranda pirmas požiūris tarp Kodėl ir Kaip, tad kartu padalinimų ratas; antras požiūris tarp Kaip ir Koks, ir kartu atvaizdai ir aplinkybės; ir trečias požiūris tarp Koks ir Ar, ir kartu trys kalbos. Tačiau tveriant iš pasaulio, padalinimai kyla iš proto dvejonių ir remiasi Dvasios išmintimi; atvaizdai ir aplinkybės kyla iš širdies jaudulių ir remiasi Sūnaus gera valia; trys kalbos kyla iš valios klausimų ir remiasi Tėvo Dievo valia. Tad neaišku kaip su gyvenimo lygtimi suderinti šias dvi kryptis iš Dievo ir iš pasaulio.

Klausimai dėl elgesio jam prideda sąmoningumą ir privalėjimą: Ką daryti? Kaip daryti? Kodėl daryti? iškarto atveria galimybę įterpti sąvoka "derėtų".

dorovė	Dvasios	Sūnaus	Tėvo
veikiame	Ką?	Kaip?	Kodėl?
elgiamės	protu	širdimi	valia
derėtų	išmintimi	gera valia	Dievo valia
renkamės	išmintį vietoj betko	gerą valią vietoj pasirinkimo	Dievo valią vietoj savo valios
netroškimų atsakais	dvejonėmis	gėrio kryptimis	aštuongubu keliu
Puoselėjame vienumą	asmenų	asmens	Dievo
išgyvenamų požiūrių santykis	požiūris į požiūrį į požiūrį	požiūrį į požiūrį	požiūris
požiūrių santykių apytaka	meilės mokslas	žinojimo rūmai	išgyvenimo apytaka
reikalo sandara	šešerybė - dorovė	ketverybė - išėjimas už savęs	dvejybė - laisva valia
Dorovinis pasirinkimas, kas esu	pasaulis rūpi asmenybei	asmenybė tiki asmeniu	asmuo paklūsta Dievui
Vidiniu požiūriu vykdome Dievo valią	rūpėjimu	tikėjimu	paklusimu
kaip įgyvendinti	rūpėti	tikėti	paklusti
vertybės	pareiga rūpėjimas artimumas nuoširdumas	ištikimybė tikėjimas meilė viltis	teisingumas paklusimas žavesys drąsa
kalbos	pagrindimas	įvardijimas	pasakojimas
aštuongubo kelio atmainos	Tėve mūsų	šv.Petro raktai į dangų	Palaiminimai
laipsnynai	matematiniai įrodymo būdai	linksniai	poreikiai
kalbų netroškimai	jauduliai	dvejonės	tenkinimai
pagrindas	žinojimo rūmai	išgyvenimo apytaka	Dievo šokis
sąmoningumo raiška	klausimu	sąmone, pasąmone	nusistatyti, vykdyti, permąstyti
Išgyvename veiksmą	+1	+2	+3
sąmoningumas	vienu požiūriu	dviem požiūriais	trimis požiūriais
Pasipildome	požiūriu	požiūriu į požiūrį	požiūriu į požiūrį į požiūrį
bręsti	padalinimais	atvaizdais, aplinkybėmis	3 kalbomis
Išgyvename trejybės narį	permąstome	vykdome	nusistatome
Suvokiame	gyvenimas nebūtinai teisingas	aš nebūtinai tobulas	Dievas nebūtinai geras
takoskyra	Ar įmanoma teisingai elgtis? Ar gyvenimas teisingas?	Ar gyventi asmeniu-sąmone ar asmenybe-pasąmone?	Ar turim ryšį su Dievu ar neturim? Ar nesam ar esam Dievas?
Dorovė remiasi	dešimt Dievo įsakymų	aštuonerybe	Dievo trejybe
tikslas: vienumas, branda, sąlygos	(daug) asmenybių (bendrystės)(ir pasaulio)	asmens (ir asmenybių)	Dievo (be savęs)(ir asmens)
branda	savimi	tavimi	kitu
atvirumas	Dievui ir sau	sau ir tau	tau ir kitiems
prasmė	permąstyti	vykdyti	nusistatyti
renkamės	širdies tiesą vietoj pasaulio tiesos	blogąjį vaiką vietoj gerojo	Dievą vietoj savęs
dorovės raiška	dorovės liūnas	pamokslas nuo kalno	dešimt Dievo įsakymų
dorovės trūkumas	gyventi tarsi būtumėme viena	paskiram žmogui	nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl

Ketverybė eina viena kryptimi iš Ar į Kodėl, o trejybė eina priešinga kryptimi: nusistatyti (Kodėl), vykdyti (Kaip), permąstyti (Koks). Įdomu, kad trys kalbos apverčia netroškimų eilės tvarką, nes pasakojimas susijęs su poreikiais.

Iš gyvenimo patirties

Dorovės pavyzdžiai

• Rinkti dorovės pavyzdžius, su tikslu, atpažinti Dievo išmintį. Sugebėti atpažinti ir rašyti šventraštį.
• Mokėti pačiam užsiimti.
• Ieškoti Dievo, su juo bendrauti.
• Ieškoti teigiamo užsiėmimo, vietoj, kad vien kovoti su neigiamais.
• Diegti gerus įpročius, rauti blogus įpročius.
• Lavinti valią.
• Mokytis, ypač tų dalykų, kurie padeda mokytis.
• Ieškoti giluminių priežasčių
• Prisiversti, tik tada, pasidžiaugti
• Atsiduoti, pasišvęsti
• Būti dėkingam
• Gyventi sakramentais
• Gilintis į šventąjį raštą
• Atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis
• Priversti save vietoj, kad būti priverstam gamtos, visuomenės ar Dievo.
• padalinimais vengti ginčų
• atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

• Sieti (savo, Dievo, artimo, priešo) savastį pirm ir po brandos, tad išplėsti savastį.
• Gyvybės dėsniai: ryškus židinys, ryškios ribos, ryškūs lygmenys. Pastarasis, tai skurdžiadvasių bendrystės pagrindas. O persekiojami dėl teisybės yra didžiadvasiai, kankiniai.
• Meilė mus atveria brandai. Meilė yra brandos sąlyga, nes parengia augimo lygmenis.
• Siejimo pagrindas, tai bendrumas. Žmogaus siejimo pagrindas, tai bendras žmogus. O siejimo pagrindas aplamai, tai Dievas.
• Laikytis 10 Dievo įsakymų
  • Mylėti Dievą, priešą, besąlygiškai - būti viena su visais
  • Myleti save, artimą kaip save patį - būti viena su savimi
    • Neatkirsti kūno, proto, širdies (jausmų) ir dvasios (valios, vertybių) - laikyti vienos savasties.
    • Mylėti artimą, tai įveikti paskirumą, gyventi ne viena, ne paskirai, ne sandara.
• Būti viena - gyventi besąlygiškai visose sąlygose

Iš Dievo išmokau:

• Mylimąją mylėti širdingai, visa širdimi, visu protu, visu kūnu, visa valia, juk aš tam sukurtas, ir taip suvoksiu, kaip mylėti Dievą ir kitus. Ir joje yra gera sėkla į kurią visada atsiremsiu, kaip į Dievą.

Kaip negyventi

---

Tėvo dorovė - nusistatyti - asmuo (kaip) paklūsta Dievui (kodėl)

Dievo vienumas - Kodėl derėtų veikti - Ar nesam ar esam Dievas? Turim ar neturim ryšio su Dievu?

Įsiklausome ir pajuntame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime. Jei neturime ryšio su Dievu, tai patys esame Dievas, tegul ir sąlygiškai. Suvokę savo sąlygas iš karto galim atpažinti Dievą už sąlygų. Ar sutampame su savo vertybe, ar esame jinai ar jinai už mūsų? Kodėl derėtų veikti: Išsiaiškinti ar esame Dievas, ar ne. Rinktis taip, kad paklustumėme - kad mūsų santykis išryškėtų, kad atsakytumėme ir galėtumėme paklusti.

Tėvo dorovė

• Išsako tarpą tarp Dievo ir sąmonės.
• Paklūstame - atsisakome savęs vardan Dievo, jo vieningumo.
• Tuomi pripažįstame, kad Dievas nebūtinai geras.
• Tuomi esame viena su Dievu.
• Paklusti; gyventi vieningu Dievu; gyventi Dievu, dvasia; išsakyti savastį padalinimais
• Tėvo dorovė yra rinktis gyventi amžinai vietoj kad šiaip gyventi.
• Tai yra mūsų "kodėl" - mūsų Dievas, kaip jį kiekvienas asmeniškai suvokiame.
• Tėvo dorovė yra amžiną brandą puoselėti paklusimu, kaip Dievo vienumą, kad visiškai paklustų.
• Tėvo dorovę išsako: Teisingumas, paklusimas, žavesys, drąsa. Teisingumą grindžia Dievo nevienumas, tačiau jį įsisavindami, kaip paklusimą pripažįstame Dievo vienumą - žavesį kurį įamžiname drąsa, kuria pripažįstame ir išsakome Dievo nevienumą.
• Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose. Įsijungti į Dievą, jojo atsiskleidimą, kūrybą, savastį, brandą.

Turėti ryšį su Dievu

neturime ryšio su Dievu	turime ryšį su Dievu
esame neviena, atskirti	esame viena
daliniu vienumu, vykdome dalinį, sąlygišką tyrimą, atkarpėles, po truputį, žmogaus trejybės ratu	dalyvaujame amžiname, besąlygiškame, sąlygas plėtojančiame Dievo tyrime Dievo trejybe, ar Dievas mus visus pasieks?

Ryšys su Dievu reikalingas asmenybei - ne-Dievui. Bendram žmogui, asmeniui, nereikia ryšio nes jis pats gyvena Dievu.

• Kai bendrauju su Dievu malda, tai esu asmenybė, paskiras žmogus. Ir jisai bendrauja su manimi būtent mano asmenybe, kaip aidas to, kas man asmeniškiausia, širdingiausia. Užtat jam be galo svarbu ko aš, kaip asmenybė, noriu, ką myliu. Ir būtent kaip asmenybė galiu mylėti visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia. O kai esu bendras žmogus, tada man ryšys su Dievu yra nereikalingas, tiktai jo globa, kad galėčiau gyventi trejybe, kad galėčiau atsisakyti savęs, išeiti už savęs. Užtat gerasis vaikas būtinai išeis už savęs kai nejaučia ryšio su Dievu, nes jisai tada gyvena bendru žmogumi. O blogasis vaikas turės įveikti save, savo asmenybę, savyje rasti bendrą žmogų, o tai labai sunku, ir baisu, ypač jei nejaučia Dievo globos.
• Būtent asmenybė turi ieškoti Dievo.
• Užtat būtent per pasąmonės langą ieškome ryšio su Dievu, ieškome atspindžio už savęs ir savyje.
• Asmuo, tai veidrodis siejantis, atspindintis Dievą už mūsų ir Dievą mumyse. Mes savo veidrodį, savo asmenį, savo asmenybę taip išpuoselėjame jog atitiktų Dievas už mūsų ir Dievas mumyse. Sūnus žvelgia į Dievą už mūsų, o Tėvas žvelgia į Dievą mumyse. Pirmumą tenka teikti Dievui mumyse. Taip kad negalime mylėti Dievo nesuvaržę jo žiaurumo, nemylėdami artimo. Mūsų asmenų vieningumas tarpusavyje grindžia Dievo vieningumą. Lęšyje atsispindi ir sutampa Dievo (Tėvo) požiūris, klausimas ar jisai būtinas, ir Sūnaus atsakymas, kaip gyventi.

Dviem skirtingais būdais išryškiname save: lyginame save su Dievu (tad, besąlygiškai, aš kaip toks, visa savo apimtimi) ir lyginame save su savimi (trejybės ratu - sąlygiškai, kiek aš skiriuosi nuo savęs, koks skirtumas).

• Pažinti save, kad galėtum atsisakyti savęs, išeiti už savęs
  • atskirti save ir Dievą
  • ištirti savo proto ribas
  • pažinti save, atsakyti 12 klausimų, jie aplinkybėmis apibūdina mūsų savastį, tuo pačiu, kaip galim išeiti už savę

Jei turime ryšį su Dievu, tai gyventi jo požiūriu, vykdyti jo valią, plėtoti šviesuolių mokslą, kalbą, santvarką, bendrystę

Turint ir neturint ryšio su Dievu

• Kai yra ryšys su Dievu (21 raiškos), tai rinktis Dievą. Kai nėra ryšio su Dievu, tai tiesiogiai gyventi Dievu (trejybe).

Turint ryšį su Dievu:

• Savanoriškai išorinį požiūrį įsisaviname vidiniu požiūriu. Tai šešerybės atvaizdo nusakyta gyvenimo prasmė.
• Kai turiu ryšį su Dievu, tai nesu Dievas. Renkuosi Dievą (kad jis būtų, veiktų, mąstytų) vietoj savęs.
• Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes.
• Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.
• Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).
• Kai yra ryšys su Dievu, yra dvasia - tai išeiti už savęs į Dievą - rinkti Dievą vietoj savęs
• Atvirumas yra vieningumo sustatymas, atpažinimas ir atskyrimas (suprantančio, pasitraukiančio) Dievo Tėvo už mūsų ir iškylančio Dievo Sūnaus sandaroje, mūsų gelmėse. Sandara vyksta apibrėžimas. Renkamės ar gyventi dvasia, Dievo požiūriu.
• Kai yra dvasia, ryšys su Dievu - tai atvirumas yra vieningumo sustatymas - tai atskyrimas savęs sandaroje ir Dievo už jos - išskyrimas suprantančio Dievo (už sandaros) ir suprasto Dievo (sandaroje) - gyventi sandara, išryškinti jos galimybes - sandaroje ir už jos atpažinti Dievą - išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą už sandaros ir iškylantį Dievą Sūnų sandaroje - gyventi dvasia, Dievo požiūriu - Veiksmai mus praplėčia Dievo dvasia. Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą. Veiksmai atveria naują sandarą. Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys. - Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Sandara vyksta apibrėžimas.

Jei neturime ryšio su Dievu, tai patiems tikrinti save trejybe

Aukščiausiame sąmoningume - būtent Tėvo - jisai trokšta visko - trejybės ratas yra pasaulyje įstatytas.

Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis.

Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpindamasi. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.

Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė gyvena trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.

Sąlygiškas užsidarymas - galimybė pasitikslinti ir klysti

• Mums pavyksta sąlygiškai užsidaryti - ir iš tiesų, mūsų išgyvenimai remiasi tuo užsidarymu, pasąmonės vykdiniais, kuriais Dievas nebūtinas - tačiau vis atsiveriame. Šešerybė išsako mūsų užsidarymą, mūsų sąlygiškumą, tad neaprėpimo Dievo šokio sandarų visų požiūrių, tiktai pagavimą jų bendrų esmių - paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.

Kai neturiu ryšio su Dievu, tai pats esu Dievas, veikiu trejybės ratu. Tyrinėtojas yra Dievas: sustato aplinkybes, pasitraukia ir laukia, tad stebi pasekmes. Dievo tyrimas yra vienkartinis, amžinas, o mūsų tyrimai yra daliniai, sąlyginiai.

• Trejybės ratas iškyla kada neturime ryšio su Dievu. Tada mes patys gyvename Dievu. O Dievo trejybė reiškiasi sandaromis, kada turime ryšį su Dievu. Tai mūsų ryšys su Dievu už mūsų: Dievu Tėvu, Sunumi ir Dvasia.
• Gyventi bendru žmogumi, ne paskiru žmogumi. Gyventi tarsi būtum vienas vienintelis žmogus, bendrybinis, už visus gyvenantis.
• Neturėdami ryšio su Dievu - teigiamą jausmą įamžiname dorybe

Kai trūksta dvasios, kai nėra ryšio su Dievu, kai nusistovi sandara - tai atvirumas yra vieningumas; gyventi vieningai, esme; būti viena; išeiti už savęs; gyventi trejybės poslinkiu; gyventi kitu kampu, platesniu požiūriu; vykdyti Dievo valią.

Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia, valių susivedimas, dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė. Visko nežinojimas (Dievo žvilgsnis) ir visko žinojimas (pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris)

• Atsakymas, kodėl Dievas būtinas.
  • Valių susivedimas (valia) yra atsakymas į klausimą, Kodėl Kitas yra? Dievo valia yra atsakymas į klausimą, Kodėl Dievas būtinas?
  • Valių susivedimas yra dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė, gebėjimas betkame ir įsijausti išgyvenimu, ir atsitokėti sąvokų kalba. Tai yra tiesos dvilypumas.
  • Visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas yra įkūnyti Dievą. Dievas (Dvasia) įsikūnija šviesuolių bendryste, juk tai yra žinojimas, atsakymas, gyventi klausimais, nežinojimu, amžina branda.
• Dievo požiūris (Kito požiūris, visko žinojimas) prilygsta Dievo žvilgsniui (visko nežinojimui). Juos derina suvedimas, sąmoningumas, gyvenimas Dievu, gyvenimo lygtis.
  • Dievo požiūris yra visko atsakymas, susivedimas, susiklausymas. Suvesties Dievas yra nesąmoningo žinojimo Dievas, Dievo atsakymas. Suvedimas yra atsakymas, kad gyvename Dievu.
  • Dievo žvilgsnis yra visko nežinojimas. Jam prilygsta visko žinojimas, pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris, kuris yra būtent Kito požiūris, kuriuo visi galime būti viena. Išsiskleidimas vyksta Dievui išeinant už savęs į save. Kitas yra būtent ten, santvarkoje, kur išsikleidžia Dievo požiūris, tačiau Kitam - ir tuo pačiu, mums - gali trūkti sąmoningumo.
  • Nežinojimas yra dvasia, o žinojimas yra sandara. Daodejing pirmasis skyrius pasakoja, kaip jie kartu išsiskleidžia.
  • Visko nežinojimo (sąmonės klausimo) ir visko žinojimo (pasąmonės atsakymo) sutapimas yra dvejopas požiūris.
  • Asmenys visko nežinojimu (Dievo žvilgsniu) išgyvena visko žinojimą (Dievo požiūrį). Asmenys tad suveda visko nežinojimą ir visko žinojimą.
  • Besąlygiškumas (nežinojimas, sąmonė) yra nuo pat pradžių ir visakame išlieka. O sąlygiškumas (žinojimas, pasąmonė) atsiranda, vystosi, bręsta ir prilygsta besąlygiškumui, kaip jo raiška. Gyvenimo lygtis derina besąlygiškumo požiūrį ir sąlygiškumo požiūrį.
• Kaip visko žinojimas suveikia.
  • Visko žinojimas suderina sąlygišką žinojimą ir besąlygišką nežinojimą nes viskas yra dvireikšmiška sąvoka. Viskas gali ribotis santvarka, taip kad Dievo nėra, arba jisai gali apimti ir Dievą už santvarkos. Tad jisai kaip sandara išreiškia Dievo tiriamąją veiklą. Jo keturi atvaizdai, troškimai, išreiškia tam tyrimui reikalingas būsenas. Taip pat gerumo du atvaizdai yra gyvenimas (mažėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas sutampa) ir amžinas gyvenimas (didėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas atskiriami). Tad gyvenimas turi šešis atvaizdus (nes sulygina Dievą ir gerumą, jų aplinkybes sudeda), o amžinas gyvenimas turi aštuonis atvaizdus (nes atskiria Dievą ir gerumą, jų aplinkybes daugina).
  • Visko žinojimas žino, kaip rasti tinkamą liudytoją - asmenį, kuris atitinkamos apimties klausimu paliudytų. Užtat visko žinojimas aprėpia visumą, o kartu žino betką.

---

Sūnaus dorovė - vykdyti - Asmenybė (koks) tiki asmenį (kaip)

Asmens vienumas - Kaip derėtų veikti - Šiaip gyventi ar amžinai bręsti? Gyventi žinančia pasąmone (asmenybe) ar nežinančia sąmone (asmeniu)?

Rinktis gyventi bendru žmogumi. Daryti tai, ką kiekvienas geras žmogus darytų. Rinktis taip, kad tikėtumėme.

Sūnaus dorovė:

• Išsako tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Puoselėti asmens vienumą - sąmonės (nežinojimo, klausimo, gerojo vaiko) ir pasąmonės (žinojimo, atsakymo, blogojo vaiko) vienumą.
• Amžiną brandą puoselėti tikėjimu, kaip asmens vienumą, kad tvirtai tikėtų.
• Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje.

Tikėti; gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, kitu; išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis

• gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
• gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
• geru vaiku, šviesuoliu
  • Turėti ko mažesnius nuotykius - gyventi pasąmone ko siauresnėje apimtyje - užtat gyventi sąmone - skurdžiadvasiais - kad trejybė suktųsi ko greičiau. Blogasis vaikas išgyvena vieną trejybės ratą. Gerasis vaikas jų išgyvena ko daugiau. Gerasis vaikas (sąmonė) galiausiai suteikia pirmenybę blogajam vaikui (pasąmonei) bet ko siauresnėje apimtyje, kad nereikėtų daug nuklysti. Tai geros valios rodymas.
  • pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtų verčiami nuodėmių ir nelaimių
  • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
  • gyventi sakramentais
  • gilintis į šventąjį raštą
• malone, ne teisingumu
  • didėjančiu laisvumu, ne mažėjančiu laisvumus
• Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis.
  • Ištikimybę grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami, kaip tikėjimą pripažįstame asmens vienumą - meilę kurią įamžiname viltimi, kuria pripažįstame ir išsakome asmens nevienumą.
• Suvokti, jog aš nebūtinai tobulas.
• Gyventi (Sūnaus) gera valia, ne pasirinkimais.
• Nusileisti Dievui, kaip kad Jėzus nusileido Tėvui. Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.
  • Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
  • Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4).
• Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą
• Įsisavinti išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, įamžinti teigiamus jausmus dorybėmis
• Jėzaus palyginimų turiniais: ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus
• Šviesuolė atvira Dievui, tad pirmumą teikia gyventi turint ryšį su juo.
• Remtis išsiaiškinimais, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga.
• Didinti Dievo galimybes. Atvaizdai tai išsako dvejopai (didėjančiu laisvėjimu ir apimtimis).
• Bręsti atvaizdais (visais 6 pokalbiais, pertvarkymis) ir aplinkybėmis (12 klausimų - savo vertybe, klausimais, svajonėmis).
• Gyventi antitezėmis (dvejonėmis), taip asmeniškai įsisavinant Dievo įsakymus.
• Negyventi pasąmone, negyventi taip, kaip mums patogu, o atsiplėšti nuo pasąmonės, nuo patogumų, ugdyti valią, gyventi sąmoningai.
• John Muir žodžiais: Patogiai gyventi nepatogiai.
• Dievas Sūnus nusileidžia Dievui Tėvui. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.
• Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.
• Gyventi (dangaus karalystės) tikėjimu: Kaip tiki, taip yra (gera valia) - ką randi, tą myli (gera širdis).
• Atsirėmimai į Dievą. Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.
• Nežinojimas reiškiasi klausimais, tad atsakymas neišbaigtas.

Gyvenimas ir amžinas gyvenimas

• Gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas yra? Amžinas gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas būtinas?

Šiaip gyventi	Amžinai bręsti
Gyventi žinojimu, sulaukimu, atsakymais, Dievu mūsų gelmėse	Gyventi nežinojimu, laukimu, klausimais, Dievu už mūsų
Įsijausti	Atsitokėti
Gėrio ir blogio pažinimas	Gyvybė
Gyventi mažėjančiu laisvumu, nelaisve.	Gyventi didėjančiu laisvumu, laisve.
Siaurinti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.	Plėsti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.
Nebrandinti savęs	Brandinti save
Gyventi mažesniu sąmoningumu (poreikių, abejonių, lūkesčių...)	Gyventi didesniu sąmoningumu (vertybių, lūkesčių, abejonių...)
Gyventi vienareikšmiškai	Gyventi dvireikšmiškai, papildomu požiūriu
Elgesys - elgtis	Dorovė - privalėti
Nesilaiko kelio, laikosi krypties, klaidų netaiso, taiso rečiau, nuklysta labiau, gyvena nekryptingai, kreipia dėmėsį papuolamai	Laikosi kelio, tikslina kryptį, taiso klaidas, taiso dažniau, nuklysta mažiau, gyvena kryptingai, kreipia dėmesį į savo dėmesį
Gyvent pasąmone - greituoju, nesąmoningu, sustabarėjančiu mąstymu, įpročiu, sandara	Gyventi sąmone - lėtuoju, sąmoningu mąstymu - dvasia.
Mokytis tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai. (Asilo girnomis.)	Auklėti save dėsningai.
Slopinti tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukinti sąžinę.	Išryškinti nepatogumus, pavyzdžiui, dvejonėmis, tuo pačiu ryškinti sąžinę.
Gyventi nevieningumu	Gyventi vieningumu
Gyventi paskiru, išsiskiriančiu žmogumi, asmenybe, kūriniu, savimi, savo patirtimi, gyvenimu, valia, požiūriu.	Išeit už savęs, gyventi vienu, bendru žmogumi, asmeniu, kūrėju, Jėzumi, Dievu, Dievo požiūriu.
Gyventi pasaulio tiesa, vienareikšmiškai.	Gyventi širdies tiesa, dvireikšmiškai.
Gyventi sąlygiška meile artimui, neigiamais įsakymais.	Gyventi besąlygiška meile priešui, teigiamais įsakymais.
Gyventi netroškimais, sąlygiškai, santvarkoje.	Gyventi troškimais, besąlygiškai, už santvarkos.
Gyventi viena galimybe. Rinktis.	Gyventi visomis galimybėmis. Nesirinkti.
Gyventi savimi, savatikslį gyvenimą. Laikytis savęs.	Nesitenkinti savimi, savo gyvenimu. Atsisakyti savęs. Išeiti už savęs. Vis pranokti save.
Tarnauti savo tikslui.	Tarnauti tiesiogiai kitam.
Savo valia mylėti tobulą.	Dievo valia mylėti netobulą.
Gyventi tamsuoliu, bloguoju vaiku. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.	Gyventi šviesuoliu, geruoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume.
Siekti laimės - tarnaujame jausmams.	Siekti ramybės - jausmai tarnauja mums.
Teisingumas	Malonė
Iš (pasaulio tiesos) teisingumo į (širdies tiesą) malonę	Iš (širdies tiesos) malonės į (pasaulio tiesą) teisingumą
Būti pasaulio valdomam.	Valdyti ir kurti pasaulį.
Gyventi išoriniais požiūriais: teisingumu, ištikimybe, pareiga	Gyventi vidiniais požiūriais: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
Atidėti atsakomybę. Būti likimo malonėje. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.	Prisiimti atsakomybę. Pačiam spręsti.
Raminti save: Viskas gerai, Dievas būtinai geras, aš būtinai tobulas, gyvenimas būtinai teisingas. Būti gyvenimo užkluptam ir priverstas auklėtis.	Save auklėti, augti sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobulas, gyvenimas nebūtinai teisingas". Bijoti Viešpaties.
Pas Dievą eiti verčiamas nuodėmių ir nelaimių.	Savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti.
Žiūrėti atgal į Dievą, besitraukiantį Tėvą, tad į baigtinybę, gyvenimą, pasekmes, mirtį, pragarą, Dievo pirmapradę būseną	Žiūrėti su Dievu, į beiškylantį Sūnų, į nebaigtinybę, Dievo pažadus, Dievo valią, amžiną gyvenimą, galimybes.
Sieti Dievą ir gerumą.	Atskirti Dievą ir gerumą.
Gyventi tiesiogiai pasaulyje, nesąmoningai	Gyventi netiesogiai, mintyse, tad sąmoningai.

Amžinai gyventi

• Amžinai bręsti
  • nepriklausomais Dievo išsiaiškintojais, liudytojais ir šlovintojais.
  • Branda, tai vis smulkesnis lygmenų išskyrimas tarp gerumo mūsų viduje ir Dievo už mūsų, taip kad tarp mūsų ir Dievo vis naujai stovi kitas. Tad vis tampa jautresnis, dalykiškesnis, gyvesnis mūsų santykis su kitu, vis didėja mūsų atjauta. Bręstame savyje suvokdami vis turiningesnėje visuomenėje, ją tuomi sukurdami. Jaučiame poreikį taisyti, puoselėti, vystyti šią mūsų įsivaizduotą, menamą visuomenę. Branda, tai dvasingos sandaros plėtra, šviesuolių bendrystės vystymas, tiesos įkūnijimas moksle, kad ji būtų prieinama.
  • Brandai tenka gyventi tarpe, gyventi kitu, koks žmogus galėtų būti, juo gyventi, jį pripažinti.
  • Sąmoningas pasirinkimas: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo.
• Išeiti už savęs
  • Gyventi, kaip Dievas gyvena, išeinant už savęs, ar gyventi šiaip sau, kokiais esame, savyje, tad atskyrime, pragare.
  • Ievos žodžiais: "ėjimas pirmyn", "tikėjimo vedimas pirmyn".
• Gyventi dvasia
  • Susivokti, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras); gerumas turi kilti būtent mumyse.
• Atsiverti
  • Žmogui gyventi šešerybe, visais jos požiūriais, dorove, tai gyventi atvirais brandai, visaip pasiruošiusiems bręsti - o būtent Dievu bręstame, Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, tai Dievo raiškos.
• Suvokti
  • Suvokti, jog nežinome.
  • Suvokti, kad "Dievas nebūtinai geras" - patirtis Englewood - amžinas gyvenimas vyksta ne po mirties, o vyksta jau čia ir dabar, kaip mes renkamės - amžino gyvenimo esmė yra, kad manyje yra gera sėkla
  • Amžinai bręsdami išskiriame (ką, kaip, kodėl) veikiame ir (ką, kaip, kodėl) galėtumėme veikti. O šiaip gyvendami to neišskiriame, tiesiog gyvename toliau.
• Pasipildyti požiūriu
  • Priimti naują požiūrį, ar jį atmesti.

Kaip Dievas būtinas? Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

• Žiūrėti į Dievą ar su Dievu?
  • Esmėmis (meile, tobulumu, valia, Dievo valia) susiveda taip: tobulo Dievo valia mylėti netobulą deri su mūsų, netobulųjų valia mylėti tobulą. Tobulas, tai besąlygiškas, ir netobulas, tai sąlygiškas. Vadinas, mes mylime besąlygišką, tuo tarpu, besąlygiškai mylėdami, turėtumėme besąlygiškai mylėti sąlygišką. Mes žiūrime į Dievą už sąlygų, o turėtumėme žiūrėti su Dievu į sąlygas. Mes turėtumėme būti jo pasiuntiniai. Toks mūsų apsisukimas sutampa su Dievo išėjimu už savęs ir jį paantrina.
• Dievas daugiau nė gerumas. Dievas nebūtinai geras.
  • Gerumas yra Dievo atspindis veidrodyje - santvarkoje. Ogi Dievas yra daugiau nė jojo atspindys.
  • Tai yra mintis, kuria gyvenu ne šiaip, tarsi viskas būtų gerai. Tai yra mintis, kuria amžinai bręstu, nes atskiriu Dievą ir gerumą, ir suvokiu, jog Dievas gali elgtis, kaip jam tinka, tačiau nepaisant to, būtent aš privalau atjausti kitus, jais rūpintis, juos mylėti. Būtent aš privalau liudyti, koks Dievas iš tikrųjų yra, ar tiesiog liudyti, kad kol kas dar neaišku. Galų gale, būtent manimi turi gyventi Dievas.
• Kaip Dievas (sąmonė) ir žmogus (pasąmonė) vienas kitą palaiko?
  • Dievas, kaip tyriausias sąmoningumas, įsikūnija pasąmonės tinklu - bendryste. O žmogus iš pasąmonės auga sąmoningumu. Taip jie vienas kitą palaiko. Sąmonę išsako nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė, o jos santykį su pasamonę išsako ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė.
• Skirtingos valios (pasirinkimai) yra atsakymas į klausimą, Kaip esi? Gera valia yra atsakymas į klausimą, Kaip Dievas būtinas?

---

Dvasios dorovė - permąstyti - pasaulis (ar) rūpi asmenybei (koks)

Asmenybių vienumas - Ką derėtų veikti - Ar įmanoma elgtis teisingai? Ar gyvenimas būtinai teisingas?

Svarbu būti neabejingais, gyvent taip kad nors mums patiems rūpėtų. Rinktis taip, kad rūpėtų.

Dvasios dorovė remiasi mūsų kiekvieno patirtimi - mūsų išgyventu trejybės ratu, mūsų išdavomis. Užtat būtina spręsti apie medį pagal vaisių, kitaip tai yra nuodėmė prieš šventąją Dvasią.

Dvasios dorovės esmė yra dorovės liūno išgyvenimas. Klausiame, ar įmanoma teisingai elgtis? Jeigu įmanoma, tai gyvename teigiamais įsakymais sąmonei, renkamės kaip savo valia mylėti Dievą, savo kūryba puoselėti šviesuolių bendrystę, kaip palaikyti kitus, nuskriaustuosius ar pasiklydusius. Jeigu neįmanoma teisingai elgtis, tada vadovaujamės neigiamais įsakymais pasąmonei, mylime artimą, esame viena su juo.

Dvejonės išskiria sąmonės (širdies) ir pasąmonės (pasaulio) tiesas. Sąmonės tiesos grindžia šviesuolių bendrystę.

Dvasios dorovė

• Išsako tarpą tarp pasąmonės ir pasaulio.
• Dvasios dorovė yra amžiną brandą puoselėti rūpėjimu, kaip asmenybių vienumą, kad visiems viskas rūpėtų. Dvasios dorovę išsako: Pareiga, rūpestis, artimumas, nuoširdumas. Pareigą grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami pripažįstame asmenų vienumą - artimumą, kurį įamžiname atvirumu, kuriuo pripažįstame ir išsakome asmenų nevienumą.
• Šviesuolė gyvena klausimais, dvejonėmis.
• Dvejonės išsako mąstymo būdus, maldos rūšis, dėsnius, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis.

Rūpintis; gyventi vieningais asmenimis; išsakyti išbrandintą savastį kalbomis

• gyventi suvokimu
• plėtoti žinojimą
• puoselėti šviesuolių bendrystę
• iššaukti Dvasią, pakaitomis įsijausti, atitokėti

Dorovės liūnas yra būklė, kurioje nesvarbu kaip besielgtumėme, vis tiek kaip nors prasižengsime. Ši būklė išryškėja kada tampame labai jautrūs. Tad klausimas, kokia dorovė tinka tokiai būklei. Iš savo patirties galiu išsakyti visą eilę dėsnių, kaip elgtis tokioje būklėje.

• Nedaryti blogo, bet vardan nedarymo blogo, daryti gerą.
• Gyventi visom kryptim iš karto, lankstus, jautrus ir atviras visakam, kaip ir verslininkas.
• Pripažinti blogį, kurį darai, ir atsakyti už jį.
• Atsakyti už savo netobulą visuomenę ir bendruomenes, kaip jų dalyvis.
• Gerbti nuskriaustuosius.
• Sutikti iškentėti kai kurias nuoskaudas.
• Mokytis iš klaidų, ydų ir nuodėmių.
• Puoselėti savo valią.
• Rinktis taip, kad visiems būtų geriau, taip kad nuskriaustieji pritartų ar nors suprastų.
• Vienas kitą mylėti, kad galėtumėme atsisakyti savęs ir bręsti. Kai esame mylimi, galime atsisakyti savęs.

Asmenybių vienumas

• Asmenybių vienumo tikslas ir veikla yra puoselėti ryšį su Dievu ir kurti jį įkūnijančią bendrystę. Trejybės ratu tai veda į Dievo vienumą.

Puoselėti šviesuolių bendrystę

• Išvystyti sąlygas amžinai brandai, kad visiems viskas rūpėtų, kad galėtumėme pasąmone įsijausti ir vienas kitą pilnai atjausti, tuo pačiu samone atsitokėti, susiprotėti ir atsiliepti.
• Rūpi visais gyventi prasmingai, visais bręsti. Kartu su kiekvienu, nepaisant brandos lygio, patys vis naujai bręstame, patys gyvename visais savo brandos pakopomis.
• Rūpi gyventi bendru žmogumi, vienas už kitą galvas guldyti.
• Siekti giluminio susikalbėjimo, ne paviršutiniško. Nesitaikstyti. Mąstyti sąvokomis, savo vidine kalba, ne žodžiais.
• Susikalbėti vertybėmis ir klausimais. Ištirti tris kalbas ir jomis susikalbėti.
• Išvystyti mokslą, kaip pagrindą bendradarbiavimui.
• Dangaus karalystė, tai skurdžiadvasių brandos palaikymas, ko mažesniais žingsniais, kad būtų galima tikėti ko mažiau. Išmąstyti - tai apibrėžti mažą žingsnį - tai netrokšti.
• Melstis dviese trise, prašyti Dievo (maldų rūšys), išvystyti meilės mokslą.
• Suvokti jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas, tad atitinkamai grūdintis, sugebėti nors kiek priimti persekiojimą, nuoskaudas, vienas kitam atleisti.
• Atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Gyventi širdies tiesomis, dviprasmiškomis, geros valios pratimais.
• Iššaukti Dvasią, jos plazdenimą. Pakaitomis įsijausti ir atitokėti.
• Besąlygišką tiesą padaryti visapusiškai apčiuopiamą ir prieinamą.
• Gyventi pavyzdžiais, atvirai.
• Gyventi bendru žmogumi, asmeniu, tad įsakymu, esme, vieningumu, išeiti už savęs, už savo patirties, būnant su kitais, taip plėsti save, būti viena su Dievu ir kitais, gyventi Dievu. Puoselėti asmenų vienumą.
• Šviesuolių bendrystės tikslas yra, kad visiems viskas rūpėtų. Vykdau, ar permąstau?
• Gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.
• Puoselėjame mokslą.

Šviesuolių bendrystė sandarų pagrindu

• išskirti teigiamus įsakymus (mylėti Dievą) ir neigiamus įsakymus (mylėti artimą)
• gerbti skirtingas plotmes: kūno, proto, širdies, valios
• Tu ir Kitas esame viena
• keturgubas vieningumas (Dievo išėjimas už savęs)
• vieningumas tveriamoje būklėje, meilėje
• apibrėžiamas tarpas tarp Dievo išeinančio už savęs ir Dievo atsiradusiame savyje (mane) - apibrėžiamas Dievo buvimas ir jo nebuvimas ir jų skirtumas. Jų bendrumas bene -1.

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Koks Dievas būtinas? Vienumas (nežinojimas) ar savastis (žinojimas)

• Koks mūsų pasirinkimas?
  • Renkamės gyventi žinojimu (atsakymais, sąsajomis, pasąmone, semantika, savastimi, asmeniu, santvarkos sąlygiškumu, šiaip gyvenimą) ar nežinojimu (klausimais, atskyrimu, sąmone, sintakse, vienumu, be asmenų, besąlygiškumą už santvarkos, amžiną gyvenimą). Vadinas, ar mus išgyvens savastis (santvarkoje) ar vienumas (už santvarkos)? Tai blogojo ir gerojo vaiko požiūriai į Dievo išėjimą už savęs.
  • Nežinojimu atsisakome savęs, mylime. Žinojimu prisirišame prie savęs, esame (savęs) mylimi.
  • Renkamės mylėti save ar mylėti plačiau (artimą, Dievą). Asmens apimtis skiria mylintįjį ir mylimąjį užtat toks pasirinkimas tampa įmanomu.
  • Esmė yra santvarkos gelmes (Kitu asmeniu) rinktis išgyventi būtent vienumu (už santvarkos), o ne savastimi (santvarkoje).
• Aš gyvenu ar manimi gyvena?
  • Jei "aš" mąstau tą vienumą, tai gaunasi aklavietė, tai kas uždara, svetima, neskaidru ir negyva. Tačiau jeigu tas vienumas mąsto manimi, žino manimi, gyvena manimi, tai ir aš galiu juo gyventi. Reikia, kad "manęs" nebūtų. Užtat tokiu atveju tą vienumą galime suprasti kaip Dievą, kaip jo išsipildymą amžinu gyvenimu. O man tenka ištisai rinktis, ar man įsijausti į save, ar man atsitokėti ir tapti Dievui atviram.
• Tiriu save ar Dievą?
  • Bendra valia (betkas) yra atsakymas į klausimą, Koks esu? Išmintis yra atsakymas į klausimą, Koks Dievas būtinas?
• Kokios mūsų pasirinkimo pasekmės?
  • Mes išpildome savo galimybes įstengdami gyventi besąlygiškai, besąlygiškumo sąvokomis. Taip gyvename kada mylime tai kas mums nepavaldu, mums nepriklausoma. Tam tikslui esame įsakyti mylėti Dievą, būti tobulais ir elgtis nerūšiuodami kitų.
  • Jėzus kalba apie mūsų pasirinkimą, kad jisai pakeičia mūsų šeimą ir namus daugybe šeimų ir namų.
• Sąmoningumas aprėpia nežinojimą ir žinojimą, tad amžiną gyvenimą
  • Gyvybės medis yra nežinojimas, o gėrio ir blogio pažinimo medis yra žinojimas. Anot Pradžios knygos, valgymas iš abiejų medžių yra amžinas gyvenimas.
  • Gyvenimo lygtis grindžia gyvenimą ir amžiną gyvenimą ir skirtumą tarp jų.
  • Esame sąmoningi tirdami, nes tuomet renkamės tarp žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo), juos skiriame ir deriname. Užtat tyrimas yra pagrindas šviesuolių bendrystei.

Tamsuolę paauklės gyvenimas, pastatys į trejybę.

Nuodėmė

• Nuodėmė iškyla kada žmogus laikosi asmenybės vietoj asmens.
• Palaikyti išsiaiškinimą, jam netrukdyti (nuodėmėmis).

Tamsuolę gali išgelbėti šviesuolių pavyzdys ir santvarka.

• Tamsuolė gali nepajudėti iš vietos, jei tik ją varžys nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas, jei tik ją kaustys bjauresys, neapykanta ir baimė. Tuo tarpu šviesuolių pavyzdys gali perkurti tamsuolių pasaulį, joms nušviesti, jog užtenka truputį paklusti, nors kiek tikėti, tegul ir sau pačiai likti neabejinga. Šviesuolės nuotykiai trejybės ratu šviečia kelią tamsuolėms, jas kviečia įsijungti į Dievo amžiną tyrimą, ar jisai būtinas, ar jisai šviesuolėmis kiekvieną pasieks?
• Tamsuolė negyvena širdingai nes ji nejaučia Dievo globos, nejaučia ryšio su Dievu. O šviesuolių bendrystė tai suteikia. Taip kad net tada kada nejaučiame ryšio su Dievu, kai Dievas mumis tiesiogiai gyvena asmens trejybe, jaučiame taip pat pakankamo Dievo globą už mūsų.
• Šviesuolė veikia tamsuolę nes jinai perkuria pasaulį sąmoningumu, taip kad tamsuolei išryškėja jos aplinka.

Šviesuolė bręsta dorybėmis, kuriomis vis sunkiau nuklysti, kuriomis auga sąmoningėsnė

Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė.

Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.

Gyventi dorybėmis - išlavinta pasąmone

• Gyventi dorybėmis vis labiau, ne mažiau. Dorybėmis vis mažiau nuklysti nuo trejybės rato.
• Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Šviesuolė išmoksta visakame puoselėti sąmoningumą.

Šviesuolė jaučiasi Dievo mylima

Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

---

Trejybės ratas

Trejybės ratu poslinkis nuo sąmonės požiūrio į pasąmonės požiūrį yra trečio požiūrio apverčiamas, taip kad poslinkis yra sulaikomas, išlaikomas, paneigiamas, panaikinamas. Ir kiekvienas iš trijų požiūrių gali būti taip suprastas, taip kad iš jų susidaro trejybės ratas, o šešerybė tai įsisąmonija.

Trys veiksmai

Trys veiksmai - sąmonė

• Sąmoningumo liepsną nusako veiksmai +0 (poreikiai-tenkinimai), +1 (abejonės-dvejonės), +2 (lūkesčiai-jauduliai), +3 (aštuongubas kelias). Tai papildo mus požiūriais ir išsako mūsų nežinojimą.
• Trys veiksmai +1, +2, +3, išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, atveriančią naują sandarą.
• Sąmoningumo lygmenys trejybės rato poslinkius suvokiu trimis požiūriais, dviem požiūriais ar vienu požiūriu.
• Joks požiūris - pasąmonė - +0, ir trys sąmoningumo laipsniai - +1, +2, +3.
• Dievo (besąlygiško) santykis su mumis (sąlygiškaisiais) vyksta ketverybės lygmenimis, kuriomis išsidėsto Dievo trejybė - nusistatyti +3, vykdyti +2, permąstyti +1 - ir atitinkamas požiūrių skaičius (3, 2, 1) išsako būtent mūsų sąmoningumą, kurį įrėmina atitinkamos sandaros - aštuongubas kelias, gėrio kryptys, dvejonės.

Dorovės apžvalga

Dievas ir žmogus - trejybė ir ketverybė

Ar ir kodėl - ketverybė tampa trejybės ratu

• Žmogaus sąmoningumo patvirtinimas ketverybe susieja Dievo buvimą (kodėl) ir nebuvimą (ar - pasaulyje) ir juos sutapatina. Užtat žmogus gyvena trejybės rate. O tas trejybės ratas sutelpa ketverybėje.

Sandarų suvedimas

• Trejybe trejopai išreiškia besąlygiškumą. Tą trejopą raišką nusako požiūrių grandinė išreikšta besąlygiškumu (Dievo požiūriu) ir sąlygiškumu (žmogaus požiūriu). Tuo pačiu besąlygiškumai išdėstomi ketverybės lygmenimis +1, +2, +3 lyginant su nuliniu lygmeniu. Šešerybės atvaizdai sieja trejybę ir ketverybę.

Dievo trejybė ir žmogaus trejybė

• Blogasis vaikas gyvena paskirais trejybės poslinkiais, be Dievo. Tad jis auga be galo lėtai. Ir jisai gali kartoti savo klaidas ir pamokas. Jisai auga be atminties, tarsi pirmapradis Dievas. Užtat blogasis vaikas artimas Dievui Tėvui. Tuo tarpu gerasis vaikas auga atmintimi, jisai auga ištisomis trejybėmis, ketverybės lygmenimis. Jisai atsiranda ketverybe, kartu su savastimi ir sąmoningumu. Gerasis vaikas artimas Dievui Sūnui.
• Trejybės rate neturime ryšio su Dievo požiūrio už sandaros, nes tas požiūris yra pačioje sandaroje, kiekviename naryje, taip pat globojantis mus, už sandaros. Kitais atvejais turime ryšį su Dievo požiūriu už mūsų, už sandaros. Bet kokiu atveju, mes save suvokiame trejybėje, tad tai yra trejybės atvaizdai.
• Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?

Dorovės ratas

Abejotini

Veikimas

trejybės poslinkiu

vieno nario pakeitimu kitu

kada esame mylimi, galime atsisakyti savęs ir bręsti

• Dievas yra suvokimas Kodėl. Tad ką derėtų veikti priklauso nuo to ar mes žinome kodėl.

Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį

• Sąmoningumu gyvenam dvejopu požiūriu.
  • Mes mylime, atsisakome savęs vardan platesnės savasties, vardan mūsų visų vienumo, pasirinkdami Dievą vietoj savęs, priimdami jo požiūrį vietoj savo požiūrio. Sąmoningumu vis išlaikome pasirinkimo galimybę, skirtumą tarp sąmonės ir pasąmonės, tad dvejopą požiūrį, dvejopą žinojimą ir nežinojimą.
  • Dievo tyrimą išgyvename dvejopu požiūriu
  • Gyvendami dvejopu požiūriu, išskirdami besąlygišką nežinojimą ir sąlygišką žinojimą, įsijungiame į Dievo tyrimą, tad ir į visko žinojimą. Tarpas tarp nežinojimo ir žinojimo išauga sąmoningėjant nuo nieko iki visko. Pilnatvėje išgyvename amžiną gyvenimą kuomet gyvename besąlygiško Dievo valia.
• Dievo požiūrį priimame atstatyti jo pirmapradį sąmoningumą, tad jo būtinumą.
  • Dievo požiūrį priimame sąmoningėjimu, amžinu gyvenimu. Tai visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas.
• Savo žvilgsniu supaprastiname Dievo požiūrį ir tuo praplečiame Dievo žvilgsnį.
  • Mūsų žvilgsnis nėra Dievo žvilgsnis, juk nesame Dievas. Užtat priimdami Dievo požiūrį išplečiame Dievą, juk tuomi atskiriame Dievo žvilgsnį (su mūsų žvilgsniu nesutampantį) ir Dievo požiūrį (su kuriuo mūsų požiūris sutampa). Nors priimdami Dievo požiūrį jį matome tik tiek kiek esame pajėgūs savo žvilgsniu. Tuo tarpu Dievo žvilgsnis toliau apibrėžia ir nusako Dievo požiūrį. Tačiau mes atskleidžiame Dievo požiūrio sandarą, kad jo požiūrį galima išsakyti grubiau ir tiksliau. O tai yra šviesuolių bendrystė, dangaus karalystė, skurdžiadvasių mokslas, tiesos apčiuopiamumas ir prieinamumas.
  • Dievo požiūris mumis atsiveria ir prasiplečia, kaip būtinas.

Išpuoselėtas sąmoningumas

Savasties išgryninimas

• Vis labiau gyvename valia - o tai palaiko Dievo valia: rūpėjimu verčiau gyventi protu-asmenybe nė kūnu-pasauliu; tikėjimu verčiau gyventi širdimi-asmeniu nė protu-asmenybe; paklusimu verčiau gyventi valia-Dievu nė širdimi-asmeniu.
• Trejybės rato išgryninta vertybė, vis labiau atitinkanti nežinojimą, tad vis labiau išpuoselėtas sąmoningumas, skiriantis žinojimą ir nežinojimą.

Susivedimo pagrindimas

• Prielaidų atradimas
  • Būtinumo tyrimas savo sąlygose atranda prielaidas reikalingas (Dievo) išeities taškui, tad jį grindžiančias būtinumu.
• Tyrime glūdintis liudytojas
  • Gyvendami Dievu, gyvename jo išeities tašku, klausimais: Ar Dievas būtinas? Tad suvedimas veda į jį grindžiantį išvedimą.
  • Esame teisingi liudytojai būdami atviri, mąstydami ką tirti, rūpindamiesi tyrimo tikslu. Tai primena skirtumą tarp gerojo ir blogojo vaiko.
  • Rasdami tyrimo tikslą, mes suvedame savo valią ir Dievo valią, tad suderiname valias. Esame įrankis atrandantis savo tikslą.
  • Viską suvedame gyvendami Dievo tyrimo liudytojais. Mūsų rišlus liudijimas viską suveda. O tai parodo Dievo tyrimo tikrumą ir Dievo, kaip tyrinėtojo, būtinumą.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC