Gvildenu | Mintys / 20210711IstorijosPolitika

Andrius Kulikauskas

Kaip palaikyti susikalbėjimą, bendradarbiavimą istorijos politikos klausimais?

2021 m. liepos mėn. 11 d.

Gerbiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistenctijos tyrimo centro generalini direktoriau dr.Arūnai Bubny,

Kaip tarėmės, norėčiau su jumis pakalbėti apie galimybes palaikyti susikalbėjimą ir bendradarbiavimą jautriais istorijos politikos klausimais. Svarbiausia būtų iš jūsų išgirsti ką šia kryptimi jau veikiate, ką esatę numatę, kas jums būtų prasminga. Iš savo pusės, šiuo laišku išdėstau savo mintis apie istorijos politikos ratelį, kurį galėtumėme steigti jei tik jį paglobotumėte.

Norėčiau ateiti pas jus su savo tėvu Edmundu Kulikausku su kuriuo ketvirtadienį pabendravote knygos pristatyme. Šio laiško juodraštį parodžiau Antanui Žilinskui, Valdui Valiūnui, Rimantui Stankevičiui, Ilonai Strumickienei, Evaldui Balčiūnui, Giedriui Šarkanui, Arkadijui Kurliandchik ir Edmundui Kulikauskui. Jie visi sutiktų su jumis dalyvauti istorijos politikos ratelyje.

Mudu su jumis esame pažįstami nuo kokių 2014 metų. Mane geranoriškai priimdavote pasikalbėti Lietuvos istorijos ir kartu istorijos politikos klausimais. Manau, platesni tokie pasitarimai labai praverstų išrišant daugybę istorijos politikos mazgų, gydant aibę skaudulių.

Pradžiai siūlau telkti neformalų istorijos politikos ratelį, kuris aptartų veiklos poreikius ir galimybes. Šiame laiške įvardinu eilę galimų veiklos barų. Įdomu, kokios veiklos, įvardintos ar neįvardintos, jums atrodo prasmingiausios. Pabaigai, polėkio pagautas, parašau koks galėtų būti LGGRTC žinioje ir globoje steigtiamas Malvinos Šokelytės Valeikienės "Stalas po stogu" palaikyti visuomenininkų pastangas susikalbėti ir bendradarbiauti Lietuvos istorijos politikos klausimais.

Visuomenės stalas po valstybės stogu

Eilę metų jaučiasi Lietuvos visuomenėje šioks toks susipriešinimas jautriais istorijos politikos klausimais ten kur verčiau galėtų būti susižinojimas, susipratimas, susikalbėjimas, bendradarbiavimas ir susidraugavimas.

LGGRTC ir kitų Lietuvos valdžios padalinių laikysena įtakoja ar Lietuvos piliečiai, visuomenininkai, mokslininkai, istorikai drįsta pasisakyti istorijos politikos klausimais, paprieštarauti neteisingiems ar nepagrįstiems tvirtinimams, gilintis į skaudžius klausimus, ieškoti tiesos ir skelbti savo atradimus. Kartu įtakoja ar mes įsisaviname Lietuvos istoriją kaip mus vienijančių pamokų rinkinį, ar suprantame Lietuvą kaip mus gerbiančią ir mylinčią tėvynę, ar save laikome jos kūrėjais, globėjais ir gynėjais.

Lietuva yra maža šalis, kurioje galia dažnai sutelkta valdžioje. Universitetai priklauso nuo valdžios. Spauda taipogi priklauso nuo valdžios užsakymų. Lietuvos istorija išplaukia iš vieno šaltinio - išeivijoje išpuoselėto tautinio supratimo - kuris kai kur smarkiai prasilenkia su tiesa, nepripažįsta kitų paaiškinimų ar didvyrių nusikaltimus atskleidžiančių dokumentų ar faktų. Nepriklausomų istorijos tyrimų jautriais klausimais kaip ir nebūna. Valdžios požiūris ramstomas pasiteisinimu, kad kariaujame informacinį karą su Rusija. Kas rimtai tyrė Jono Noreikos nusikaltimus be Evaldo Balčiūno, Andriaus Kulikausko ar Silvia Foti? Kas tyrė 1941 m. sukilimą Kaune ar Rainių kankinių kūnų atradimo aplinkybes ar Lietuvos partizaninės kovos pasekmes ar Lietuvos vadovybės laikyseną sausio 13 d. išvakarėse?

Valdžia negali už žmones susikalbėti. Valdžia gali tiktai palengvinti ar apsunkinti susikalbėjimo aplinkybes. Tad bendrai siūlau skirti "stalą" ir "stogą" ir siekti "stalo po stogu". Šeimos stalas, tai vieta išsikalbėti, nebūtinai sutarti, tačiau vienas kitą išklausyti ir bandyti suprasti. O stogas yra aplinka, kurioje esame namiškiai "viduj", o ne laukiniai kur nors "lauke", miške ar pogrindyje ar užkampyje. Piliečiams ir visuomeninkams dera bandyti susikalbėti. O valdžiai dera veiksmais ar žodžiais patvirtinti ir patikinti, kad tai nėra jokie "valstybės priešai", kad jų keliami skauduliai nėra "informacinio karo veiksmai", "sąmokslo teorijos" ar "melagienos", kad jų nurodomi dokumentai nėra "KGB klastotės". Jei palyginti su krepšiniu, valdžia neturėtų būti laimėtojas ar pralaimėtojas, neturėtų būti žaidimo sprendėjas, nė vienos kurios pusės vadovas, bet tiesiog tvarkos palaikytojas, užtikrinantis žaidimo sklandžią eigą, kad žaidėjai nesimuštų, arba patvirtinantis, kada kamuolys išėjo už aikštės ribų.

Iš karto siūlau remtis Malvinos Šokelytės Valeikienės pavyzdžiu. 2018 m. mudviem su Dovid Katz pasiūlus jinai išrinkta Defending History šimtmečio žmogumi. Ieškojome lietuvio pasižymėjusio Lietuvos nepriklausomybės kovose ir Holokausto metu gelbėjusio žydus. Jinai apdovanota Vyčio kryžiumi už žygį, kuriuo metu ją pačią gelbėjo Lietuvos žydas. Taip pat jinai pirmoji Lietuvoje iškėlė Raudonojo kryžiaus vėliavą ir ta proga rūpinosi ne tik sužeistais lietuviais bet ir sužeistais lenkais. Po karo jinai dirbo mokytoja (žodžiu, buvo sovietų kolaborantė) ir, matyt, taip tautiškai auklėjo savo mokinius, jog maloniai nustebau kada ją 2019 m. birželio 23 d. prisiminė ir išgyrė 1941 m. sukilimo minėjimo pasivaikščiojimu metu priėjus prie jos mokyklos. Betirdamas jos gyvenimą asmeniškai įsidėmėjau, kad jos augintinis ir sūnėnas Matas Valeika dalyvavo kaip radijo specialistas 1941 m. sukilime ir jo pasirengime, priklausė Lietuvių nacionalistų partijai, mokėsi Jono Pyragiaus rengtoje Abvero desantininkų stovykloje, Berlyne bendradarbiavo su Antanu Valiukėnu, buvo vienas iš septynių lietuvių, kuriuos ŠMERŠ suėmė Vokietijoje, kalėjo tremtyje, ir grįžęs į Lietuvą toliau šiltai bendravo su jį auginusia Malvina. Užtat Malviną Šokelytę Valeikienę suprantu kaip žmogų sugebantį visus priimti prie savo stalo.

Siūlomos veiklos

Siūlau Malvinos Šokelytės Valeikienės "Stalui po stogu" tokias veiklas:

A) Susipažinimas
B) Susidomėjimas sprendimais
C) Skaudulių pripažinimas
D) Dokumentų skelbimas
E) Dokumentų paieškos
F) Žinių tvarkymas
G) Žinių pristatymas
H) Istorijų palyginimas
I) Patirčių vertinimas
J) Požiūrių įtraukimas
K) Tyrimų aptarimas
L) Pasimokymas iš istorijos
M) Rūpesčių iškėlimas
N) Istorikų sudominimas
O) Piktybinių priešų įvardijimas
P) Melagienų paneigimas
Q) Sumanymų palaikymas
R) Ryšių mezgimas

A) Susipažinimas. Kas ir kodėl mums rūpi Lietuvos istorijos politikoje? Daug laimėtumėme tiesiog susipažindami su įvairiai mąstančiais. Ilonos Strumickienės žodžiais, "DRAUGIŠKUMAS, atvirumas, bandymas suprasti ir BEGALINĖ KANTRYBĖ turėtų būti šio ratelio būtinybė."

B) Susidomėjimas sprendimais. Ilona taip pat siūlo pasimokyti kaip kam pasaulyje yra pavykę pavyzdingai spręsti istorijos politikos klausimus.

C) Skaudulių pripažinimas. Svarbu juos įvardinti, kad galėtumėme po truputį jais rūpintis. Lietuvių žydų santykiuose išskirčiau 1) žmonijai nusikaltusių lietuvių laikymas nepakaltinamais tautos didvyriais, 2) žydų partizanų niekinimas ir prilyginimas sovietams, 3) Vilniaus seniausių žydų kapines išniekinančių Vilniaus sporto rūmų naudojimas, 4) Lietuvos žydų šviesuolio Dovid Katz laikymas "persona non grata". Juos papildyčiau lietuvių skauduliais 5) nesidomėjimu žmonėmis, nukentėjusiais nuo Lietuvos partizanų, 6) sąžinės ir žodžio laisvės varžymai - Giedrius Šarkanas šįmet išsėdėjo tris mėnesius Lietuvos kalėjime dėl to, kad jis savo bloge partizanus vadino banditais, taip pat tvirtino (kiek suprantu, teisingai), kad sausio 13 d. lietuviai buvo apsirūpinę ginklais, 7) Lietuvos kariuomenės slapta vykdomas informacinis karas prieš civilius, jų laikymas "valstybės priešais", 8) nepaneigimas įvairių Lietuvos išeivijoje išvystytų ir tautinėje visuomenėje kartojamų mitų (kad sovietai išsiskyrė žiaurumu, kad įvairiausi dokumentai yra KGB klastotės ir t.t.)

D) Dokumentų skelbimas. Valstybė skelbdama, pavyzdžiui, K.Škirpos 1942-1943 m. rašytus prisiminimus ir surinktus dokumentus, juos pripažįsta kaip tikrus ir svarbius. Keista, kad Užsienio reikalų ministerija rūpinasi Krištopaičio statula Ukmergėje, o pati nepaskelbia savo diplomatų K.Škirpos, S.Lozoraičio, P.Klimo nusikalstamų tekstų.

E) Dokumentų paieškos. Pavyzdžiui, Hamburgo archyve yra milžiniška Algirdo Klimaičio byla, kuri nušviestų įvykius Kaune, 1941 m. Galima nebrangiai užsisakyti skaitmeninę kopiją. Diplomatų J.Šaulio ir P.Žadeikio susirašinėjime gal aptiktinas jų nepritarimas LAF sukilimo rengimui. Ch.Bargmanas tvirtina, kad von Pohl archyve turėtų būti Lietuvos šviesuolių laiškas užstojantis žydus.

F) Žinių tvarkymas. Bendrom jėgom kurtina internetinė duomenų bazė kurioje būtų kaupiami visi nusikaltimų žmonijai faktai ir susijusios aplinkybės, kas kada įvyko, kas ką ir kaip pažinojo, ir tai grindžiantys dokumentai. Būtų galima pradėti nuo 1941 m. birželio ir liepos mėn. įvykių.

G) Žinių pristatymas. Atsiremiant į tokią duomenų bazę ir jos nurodomus dokumentus, būtų prasminga kurti ir tobulinti susijusius vikipedijos puslapius, nes tai yra svetainė pirmiausia pasirodanti internetinėse paieškose. Juo labiau, prie jos visi gali prisidėti.

H) Istorijų palyginimas. Tiriant ir apmąstant istoriją svarbu palyginti reiškinius visoje Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje bei kitose šalyse. Prasminga bendrauti su kitų šalių visuomeninikais ir istorikais.

I) Patirčių vertinimas. Norint suprasti ir vertinti istorijos dalyvius, manau svarbu atsiremti ir į savo gyvenimišką patirtį, kaip asmeniškai esame pasielgę ar pasirinkę elgtis? Pavyzdžiui, kuria prasme mes patys esame buvę kolaborantai ar disidentai, niekšai ar didvyriai, sąmoningi ar nesąmoningi? Ko galime pasimokyti iš gyvų partizanų, disidentų ir kitų žmonių?

J) Požiūrių įtraukimas. Svarbu pasistengti apžvelgti visus požiūrius, ar jie mums patinka, ar ne. Gerai, kad birželio 18 d. konferencijoje kalbėjo Violeta Davoliūtė ir Donatas Puslys. Vardan susikalbėjimo ir bereikalingo nesusipriešinimo, daug būtų pasiekta jeigu į kitas tokias konferencijas būtų pakviesti Dovid Katz, Vytautas Sinica, Grant Gochin, Vidmantas Valiušaitis arba kalbėtų jų pasiūlyti pranešėjai.

K) Tyrimų aptarimas. Silvia Foti išleido savo knygą "Nacio anūkę" anglų ir ispanų kalbomis. Kiek suprantu, ji pasirodys ir lietuvių kalba. Labai daug laimėtumėme jeigu jos knyga būtų Lietuvoje pagarbiai sutikta ir geranoriškai aptarta. Juk jinai kaip žurnalistė nuodugniai ištyrė savo senelio gyvenimą ir surinko daugybę naujos medžiagos. Būtų gražu su ja užmegzti ryšį, ją pakalbinti vaizdo ryšiu arba renginį su ja surengti Lietuvoje. Panašiai, Dieckmanno ir Vanagaitės knyga galėtų būti aptarta.

L) Pasimokymas iš istorijos. Ar nereikėtų bandyti prieiti prie kažkokių išvadų? Pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais mūsų buvę partizanai mus mokino neiti ginkluoto pasipriešinimo keliu, verčiau taikiai dainuoti partizanų dainas. Ar negalime gerbti savo partizanus ir vis dėlto daryti išvadą, kad partizaninis karas yra netinkamas pasipriešinimo būdas, juo labiau mūsų laikais? Ar nereikėtų tokius klausimus viešai svarstyti?

M) Rūpesčių iškėlimas. Daug visokiausių atvejų kaip Lietuvos įstaigos klaidingai ar ydingai pasireiškia istorijos politikos klausimuose. Pavyzdžiui, Damijono Riaukos paraginta Lietuvos karo akademija išleido Jono Noreikos rinktinius raštus, įskaitant jo antisemitinę brošiūrą "Pakelk galvą, lietuvi!!!", be jokio aptarimo iš savo pusės, o tiesiog siūlydama jaunimui semtis iš jo. Būtų gerai, kad šios įstaigos išgirstų ne tik iš pavienių asmenų, kad pastabos joms turėtų kažkokį rimtesnį užnugarį, ir kad problemos būtų viešai pripažintos.

N) Istorikų sudominimas. Lietuvos istorikai akivaizdžiai vengia gilintis į jautrius klausimus. Tuo tarpu yra begalė su jomis susijusių įdomių klausimų ir nepaskelbtų, neaptartų šaltinių. Būtų gerai Lietuvos istorikams pristatyti tyrimų galimybes visuomenininkams svarbiais klausimais ir paskatinti ypač jaunuosius studentus ir mokslininkus.

O) Piktybinių priešų įvardijimas. Neleistina Lietuvos valdžios įstaigoms, jūsų centrui ar juo labiau Lietuvos kariuomenei kurti ir puldinėti informacinio karo baubus, tarsi su valdžia nesutinkantys civiliai būtų sąmoningi ar nesąmoningi Rusijos agentai. Svarbu reikalauti priešus įvardinti - kas jie tokie, o kur kyla abejonės, įvardinti ir nepriešus.

P) Melagienų paneigimas. Lietuvos spaudoje ir visuomenėje aidi neteisingos, suktos, piktybiškos, žalingos melagienos istorijos klausimais. Jas reikia rūpestingai ravėti ir rauti. Svarbu palaikyti aiškų paprieštaravimą Lietuvos išeivijoje išpuoselėtams mitams, taip pat gerbiamam Lietuvos patriarchui Vytautui Landsbergiui, krašto gynybos ministrui Arvydui Anušauskui, Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkui Laurynui Kasčiūnui, Vidmantui Valiušaičiui, Vytautui Sinicai, ar galų gale Defending History kai prasižengia su tiesa, kviesti juos pasiaiškinti ir tiesiog geranoriškai susikalbėti dėl ko sutariama ar nesutariama.

Q) Sumanymų palaikymas. Po visą Lietuvą visuomenininkai savo jėgomis įgyvendina sumanymus įamžinti Lietuvos istorinius įvykius, vietoves, asmenybes, dažnai be jokio valdžios palaikymo. Yra svarbu paviešinti sumanymus ir paskatinti visuomenę ir valdžią atsiliepti ir palaikyti.

R) Ryšių mezgimas. Lietuvai ir jos istorijai neabejingiems žmonėms yra svarbu susipažinti ir vienas kitą padrąsinti ir palaikyti.

Siūlau mums pradžioje telkti geranoriškus taikdarius kuriems rūpėtų išmąstyti kaip Lietuvos istoriją branginantiems bandyti susikalbėti ir bendradarbiauti. Susipažintumėme su galimybėmis bendradarbiauti su jūsų vadovaujamu Genocido centru ir taip pat su kitomis Lietuvos įstaigomis, ar pavyzdžiui, su žiniasklaida ir mokyklomis.

Antanas Žilinskas pastebi, kad Lietuvos provincijoje visa tai yra svarbu. Iš tiesų, galėtumėme ir rūpintis būtent provincijoje iškylančiais klausimais. Užtat būtų tikslingai bendrauti internetinėmis vaizdo ryšio priemonėmis, kaip antai Zoom.

Darnus bendradarbiavimas

Mano tėvas Edmundas Kulikauskas domisi, kaip mums užtikrinti darnų bendradarbiavimą?

Manau, svarbu suvokti ir atskirti, kas kokio vaidmens ketina imtis. Manau, bendradarbiavimą žlugdo mėtymasis tarp vaidmenų. Krepšinio žaidimo teisėjui nedera mesti tritaškius. Rimtam ligoniui netinka būti savo smegenų chirurgu. Ir vargas tam kaltinamajam teisme, kuris neturi savo advokato.

Šioje vietoje man Jėzaus "Palaiminimai" yra labai prasmingi. Galėtumėme, kaip ir jis, išskirti tokius vaidmenis:

norinčius pasitikrinti (skurdžiadvasius, atsisakančius aklai tikėti)
liūdinčius (netekusius giminių)
stebėtojus (romuosius)
trokštančius teisybės
gailestinguosius (galinčius pašalinti skaudulius)
tyraširdžius (įžvelgiančius istorines tiesas)
taikdarius
persekiotus dėl teisybės (nuoskriaudas asmeniškai patyrusius disidentus)

Bendras sutarimas vargu ar įmanomas jei vienas ir tas pats žmogus laiko save nuskriaustu, pats ištiria ir išsako tą skriaudą, įžvelgia kaltininką, išrašo nuosprendį ir išreikalauja baudą.

Taip pat vargu ar gali valdžia išsakyti tą vieną tiesą kuri mus visus vienytų iš esmės. Verčiau valdžia palaikytų bendrą susikalbėjimą, kuriame nebūtinai visi sutartumėme, tačiau vienas kitą gerbtumėme kaip vieno bendro pokalbio dalyvius.

Užtat man patinka mintis, kad siūlomos veiklos dalyviai nurodytų ar jie dalyvauja "prie stalo" (asmeniškai, kaip piliečiai ir visuomenininkai) ar "kaip stogas" (kaip santvarkos dalis). Ši veikla turėtų išplaukti iš nepriklausomų žmonių, kokiais Lietuvos įstaigų, institutų, universitetų istorikai ir valstybininkai nelaikytini. Stogui dera palaikyti stalą ir ne atvirkščiai.

Man taip pat patinka mintis, kad kiekvienas nepriklausomas dalyvis nurodytų, kokio vaidmens imasi, kaip kad išvardinau. Juk taikdariai turėtų atsisakyti savęs, nesirūpinti savo skauduliais, o būtent kitų skauduliais. Manau, aiškus pasisakymas dėl vaidmenų leistų į veiklą įtraukti visus, net ir tuos, kurių geranoriškumas abejotinas.

Išsakiau gana tolimus siekius. Įdomu, kiek jus tai domintų, kas jums tokio labiausiai rūpi. Tikiu aptartumėme pirmuosius žingsnius, kuriuos galėtumėme žengti, ar bent aptarti su kitais.

Andrius

Andrius Kulikauskas ms@ms.lt +370 607 27 665 http://www.ms.lt Vytauto g. 15 Eičiūnų km Alytaus raj