Gvildenu | Mintys / 20211105AdomasPavadinoGyvūnus

Juodraštis, Žmogaus amžiaus iššūkiai

Šį pranešimą skaičiau Lietuvos kultūros tyrimo instituto rengtoje konferencijoje Antropoceno iššūkiai: Žmogaus ir gamtos santykių problemos rytų ir vakarų mąstytojų akiratyje, 2021 m. lapkričio 5 d.

Adomas pavadino gyvūnus

Biologijos epistemologijoje glūdi meilė gyvybei

Žmonijos ir gamtos tikslų suvokimas nušviestų žmonijos ir gamtos santykių galimybes. Žmogus lig šiol nesugeba net apibrėžti gyvybės sąvokos. Tuo tarpu gyvybės mokslas, biologija, lydėjo laukinį žmogų kada jisai jaukino vilkšunius (Eurazijoje) ir sodino javus (Levante) bei bulves (Anduose). Jau tada turėjo žmogaus vaizduotėje glūdėti gyvybės mokslo galimybės. Užtat prasminga apžvelgti visų laikų biologijos epistemologiją, ir būtent įvairiausius biologijos išsiaiškinimo būdus, tiek Rytų, tiek Vakarų.

Apžvelgus pamąstykime naujai, kas yra gyvybė, gyvenimas, gamta, žmogus, žmonija, meilė ir kokie yra tikslai - gyvos būtybės, žmogaus, gamtos, žmonijos ir Dievo.

Mes paglostome gyvulėlį, palaistome gėlytę. Mes nežinome, kas yra gyvybė, bet mes mokame ją mylėti. Tai yra biologijos pradžia.

Gyvybei būdingos sistemų sistemos. Ir kaip jas visas išnarplioti?

Gyvas sistemas įžvelgiame įvairiausiuose lygmenyse - baltymo veikloje, kraujo ląstelėje, kepenyse, rožėje, skruzdėlyne, sengirėje, planetoje. Visa tai yra gyva. Pavyzdžiais įsitikinau, kad nepaisant šios įvairovės, biologai rakinėja gyvybės klausimus 24 išsiaiškinimo būdais, kuriuos šiame brėžinyje esu išdėliojęs.

Iš vienos pusės, gyvybė susideda iš gyvybingų dalių, tad prasminga nagrinėti paskirų dalių gyvybingumą. Brėžinyje, dešinėje pusėje, žalia spalva pažymėjau, kur biologai aprėžia gyvybę. Jos pavyzdžius įžvelgia pačioje gamtoje, paskui nusineša į savo laboratorijas, kur juos panagrinėja tiek atskirtyje, tiek terpėje, ir galiausiai biologai susidomi, kas atsitinka kai tą gyvybę paleidžia atgal į gamtą.

Iš kitos pusės, gyvybę apibūdina ją palaikančios sąlygos, tad prasminga tas sąlygas išsiaiškinti. Kairėje pusėje raudona spalva pažymėjau, kad biologai nustatinėja sąlygas kuriose gyvybės bruožai yra pastebimi, kuriose gyvybė žlunga, kuriose pažeista atsistato, kuriose save net pranoksta savo vaisiais.

Kaip biologai sieja gyvybės būtybes ir gyvybės sąlygas? Violetine spalve pažymėjau kaip biologai sudalyvauja gamtos užvaldyme, užtat remiasi milžiniškais žmonijos ištekliais. Jie atsirenka mokslui patogiausias gyvybės rūšis (pavyzdžiui, pelytes) ir jas veisdami išpuoselėja pavyzdines savybes (nu, kad būtų baltos). Veisles taiko žmonijos reikalams (tad kai kurioms pelytėms tenka sirgti vėžiu).

Visa tai priveda prie svarbiausio biologijos tyrimo būdo, kuriuo biologai į gamtos buveinę paleidžia ją sėkmingai perkuriančią būtybę. Užtat gyvybę galima suprasti kaip sėkmingų savybių rinkinį. Biologas išmoksta skaityti šių savybių abėcėlę ir ja rašyti visai naujus žodžius. Savybių tyrimo ir tvarkymo būdus sužymėjau mėlynai, brėžinio viršutinėje dalyje. Jais atsiskleidžia gyvos būtybės tikslus įgyvendinanti savastis, kurią galime dėsningai atjausti, apskaičiuodami jos galimybes, kaip kad pažymėjau juodai.

Viską smulkiau aptarsiu nuo pradžių atkreipiant dėmesį kaip gamtoje iškyla tikslai. Mokslininkai dažnai tvirtina, kad gamtoje nėra ir negali būti jokių tikslų. Tuo tarpu biologijos išsiaiškinimo būduose įvairiai slypi būtybių tikslai, jų pastangos, jų siekiai, jų pasisekimai ir nepasisekimai.

Ką išmokstame mylėdami gyvybę? Kalifornijoje mūsų šeima kieme globojo dykumų vėžlį Ollie. Iš Čikagos atskridusi Senelė Marija Kapačinskienė, nuo mažų dienų žąsis ganiusi, tik dvi klases baigiusi, mane nustebino. Ji pradėjo glostyti vėžlio viršugalvį, o jis atsargiai išsitraukė galvą, taip kad jai pavyko pakasyti jam sprandą. Jis taip nėrėsi iš savo kiauto tarsi visą gyvenimą būtų tik šito laukęs. Jinai nuspėjo jo gyvenimo tikslą! Jisai nepražiopsojo šios laimingos akimirkos!

Susidomėję vėžliu Ollie, stebėkime jį keturiose aplinkybėse. Pirmiausia, jį buvo galima aptikti Kalifornijos dykumose. Iš ten jis buvo neteisėtai paimtas, tad galiausia jį policija atidavė mano Mamai Rūtai, vaikų bibliotekininkei. Įsivaizduokime, jį būtų buvus galima gražinti į gamtą, gal net jam įtaisyti siųstuvą, tačiau jisai jau buvo atpratęs nuo atšiaurių dykumos sąlygų. Užtat jisai laukdavo po Mamos rožėmis, kad nukristų žiedai, kuriais jisai misdavo. Tačiau kartais jisai prasilauždavo pro sietą į mūsų namus ir visu įmanomu greičiu užsirioglindavo ant laiptelio į virtuvę.

Vėžlys dykumoje yra savo vietoje, lotyniškai tariant, in situ. Mūsų kieme jisai yra gamtiškoje terpėje, lotyniškai, in vivo, o mūsų namuose jisai atskirtas nuo gamtos, sakyčiau, lotyniškai, in vitro, tarsi laboratorijos stiklinėje lėkštėje.

Jį pasiimdami iš gamtos ir susigražindami į gamtą įsitikiname, kad jisai yra savarankiška gamtos būtybė. Tiriame jo qi4, kinietiškai tariant, jo vieką, lietuviškai tariant. Jojo qi4 pasireiškia kieme, in vivo, terpėje, sąsajose, kaip yin1, ir namuose, in vitro, atskirtyje, be ryšių, kaip yang2. Panašiai, galima priešpastatyti įjungtą neuroną ir išjungtą neuroną, užtat įsitikinti neurono savarankiškumu.

Įsitikinome, kad vėžlys gali siekti tikslo. O kokie galėtų būti vėžlio tikslai? Tenka susidomėti gyvybės sąlygomis. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie sėjėją, ir suvoksime koks Jėzus buvo įžvalgus biologas.

Pirma, biologams rūpi sudaryti sąlygas, kuriose įžvelgtų gyvybės bruožus. Camillo Golgi išrado būdą kaip sidabro chromatu dažyti smegenų audinius, kad matytųsi paskiri neuronai. Panašiai, Jėzaus palyginime dalis grūdų nukrito palei kelią, taip kad atskridę paukščiai juos lengavi pastebėjo ir sulesė.

Antra, biologai ir ypač toksikologai ieško sąlygų gyvybę sunaikinti ar sužlugdyti, žodžiu, savo tikslų neįgyvendinti. Panašiai, kai kurie "grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo." Gyvybė turi tikslą išlikti.

Trečia, biologus domina homeostazė, tai yra, pastovios būsenos palaikymas. Jiems įdomu kaip sudrumsta ar sutrikdyta sistema išvengia nukrypimų, kaip ji išsilaiko ar atsistato. Jėzaus žodžiais, "Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus."

Gyvybė turi tikslą išsilaikyti, bet kaip Jėzus paskui paaiškina, tai yra bevaisis tikslas. Visgi, gyvybė kuri vis labiau įstengia atlaikyti nukrypimus, atsigauti po bet kokių pažeidimų, kuri šiuo atžvilgiu nukrypsta į tobulumą, tokia gyvybė gali netgi pranokti save, sukurdama į save panašią gyvybę. Vaikiškai tariant, jeigu šimtakojis įstengia naujai užsiauginti vieną kitą prarastą koją, kas jam neleis užsiauginti viso šimtakojo?

Taigi, ketvirta, biologai tiria kokiose sąlygose būtybė pranoksta save, ar tai augdama didesnė, ar įgaudama visai kitą pavidalą, kaip kad peteliškė, ar pasidaugindama. Jėzui tai Dievo žodis, kuris "nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą."

Iš būdų kaip biologai tiria sąlygas matome, kad gyvybė turi tikslus išlikti, išlaikyti savo būseną ir pranokti save. Gyvybė gali išlaikyti buveinės pastovumą, betgi tuo pačiu, pranokdama save, ji gali pakeisti buveinės būseną, nukreipti buveinę į kitą būseną.

Ką duoda tokie vaikiški tyrimo būdai? Įsisąmoniję, kad gyvybė siekia tikslų, galime ieškoti savybių, kurių dėka jai pasiseka savo tikslus pasiekti. Iš pradžių atsiremiame į tas savybes, kurias žmogaus įžvelgia savo įgimtais gebėjimais. Puoselėjame tas gyvybės rūšis, kurių savybes mums lengva įžvelgti, kurias nesunkiai veisiame, kurios naudingos mūsų visuomenei, kaip antai Meksikos kukurūzus prieš devynis tūkstančius metų, Mendelio pupas devynioliktame amžiuje, Drozofilos genties vaisines museles dvidešimtame amžiuje, ir įvairiausias bakterijas mūsų laikais. Šias rūšis vis naujai paleidžiame gamtoje arba gamtiškoje terpėje arba vienalytėje terpėje, kokių prikuria žmonijos pramonė ir išmonė, taip kad atsiskleidžia savybių algebra, ką reiškia, kad savybė įjungta ir prisideda prie rūšies veiksmingumo, prie buveinės perkūrimo, jos nukreipimo iš vienos būsenos į kitą būseną.

Gyvybė veikia savybėmis. Jų veiksmingumas, jų priežastingumas reiškiasi keturiais žinojimo lygmenimis - ar, koks, kaip, kodėl buveinė pakrypsta, tai yra, pereina iš vienos pastovios būsenos į kitą pastovią būseną. Lygmenys prilygsta biologijos filosofo Aristotelio keturioms priežastims.

Biologai pastebi užkrėtimus, tai yra, gyvybės netikėtus proveržius. Vienalytę terpę pakeičia užkratas, pavyzdžiui, pienas surūgsta. Užkratas yra genetinė medžiaga. Tai Aristotelio materialioji priežastis, paaiškinanti Ar buveinė pakrypsta.

Genai išpuoselėja ir išlaiko tam tikrą cheminę aplinką. Tie patys genai skirtingai suveikia skirtingose aplinkose. Užtat žmogaus kūne tų pačių genų pagrindu susikuria maždaug 200 rūšių lastelių, o jų pagrindu skirtingi organai, tarsi skirtingos gamtos buveinės. Šie skirtingi audiniai yra labai tampriai susiję. Ne taip tampriai, tačiau panašiai susijusi visa gamta. Tokios gamtos sąsajos yra Aristotelio formalioji priežastis, paaiškinanti Koks buveinės pakrypimas. Biologai renka tokias sąsajas, koreliacijas. Jas rinko Levi-Strausso aptartos gentys, jų pilna lietuvių kalboje, pavyzdžiui, moteriškose bei vyriškose galūnėse. Jas išpuoselėjo tradicinė kinų medicina, susitelkianti į simptomus, tad į audinius ir jų sąsajas.

Biologai gali ieškoti betkurio gamtos požymio šaltinio, tai yra, fenotipą paaiškinti genotipu, kaip kad įprasta Vakarų medicinoje. Toks ryšys yra Aristotelio veikimo priežastis, paaiškinanti Kaip buveinė pakrypsta. Jis priskirtinas genus paveldėjusiai gamtos būtybei, vardan kurios genai yra suderinę visus audinius. Atsakymus kaip veikla vyksta gamtoje suprantame paskirų gyvūnų pagrindu, ir teisingai, nes gyvūnas yra būtybė, kuriai genai pavedė atsakyti už audinių visumą.

O kodėl gamtos buveinė pakrypsta viena ar kita linkme? Biologai gilinasi kaip buveinę įvairiai spaudžia jos gyvybės rūšys ir kitos gamtos sąlygos, kaip jinai viską suderina, kaip buveinė vystosi. Buveinė nuolat pasipildo naujomis genetinėmis galimybėmis, kurias nešioja gyvūnai, kurios reiškiasi jų audiniuose, kurios įsitvirtina kažkurioje buveinės dalyje. Darvino įžvelgta genų, audinių, būtybių, buveinių lygiagreti raida yra Aristotelio tikslinė priežastis, paaiškinanti Kodėl buveinė pakrypsta, kodėl jinai vystosi. Ji grindžia kiekvienos gamtos būtybės savybės tikslingumą, kad jinai besireikšdama genuose, audiniuose, būtybėse, buveinėse atlieka savo užduotis.

Būtybių bendri tikslai yra išlikti, išlaikyti savo būseną, pranokti save. Juos įgyvendina gausybės ragas sėkmės savybių. Atsiranda gyvybės savybių abėcėlė kurią galima valdyti įvairiais svertais, kuria galima tvarkyti naujas galimybes, taip kad savybės veikia sutartinai - sekomis, hierarchijomis, tinklais - o šias tvarkas gali pertvarkyti vėl kitos tvarkos.

Biologai pastebi kaip buveinės atsispindi būtybėse. Išsiskiria rūšių viešpatavimo laikmečiai. Pavyzdžiui, po gaisro miškas atsigauna pirmiausia kaip beržynas, ir tik vėliau kaip ąžuolynas.

Biologai pastebi kaip buveinės atsisipindi audiniuose. Akis yra nepriklausomai išsivysčiusi skirtinguose gyvūnuose. Užtat biologai veda įvairiausių sprendimų žinynus.

Būtybės atsispindi savo audiniuose. Audinių sustatymą galima suprasti kaip apdorojimo vadovėlį. Žmogus savo fiziologija, savo žarnynu yra tiesiog kirminas, tik su rankomis ir kojomis.

Audiniai atsispindi genuose. Biologai tiria gamtos raidą, visus genetinius ir morfologinius išsiskyrimus.

Būtybės atsispindi genuose. Biologai daug sužino tirdami anatomiją, kaip būtybė susideda iš savo dalių, užtat sudaro anatomijos atlasus. Biologai pažymi kas būdinga visai būtybės rūšiai, kokių skirtumų būna toje pačioje rūšyje, vadinas, kokia yra genetinė įvairovė.

Buveinės atsispindi genuose. Biologai tiria medžiagų apykaitą, sudėtingas būsenų kilpas, pavyzdžiui, kaip medžių šaknys aprūpina grybus anglimi, o grybai aprūpina medžius azotu ir fosforu.

Galiausia, biologai bando suderinti visus šešis valdymo svertus. Tam reikalingi skaičiavimai, modeliavimai, kuriais galima palyginti skirtingų galimybių pasekmes.

Panašiai, gamtos būtybei yra svarbu vienaip ar kitaip daryti tokius skaičiavimus, kad jinai suderintų savo visas savybes, visus jų puoselėjamus tikslus.

Drįstu siūlyti, kad galima gyvybę apibrėžti kaip tą savybę, kuri vienaip ar kitaip derina tuos šešis svertus. Kitaip tarus, gyva yra tai, kas valdo savo sėkmės savybes, o juos valdo būtent šiais svertais.

Apžvelgus visus biologijos išsiaiškinimo būdus, man asmeniškai atrodo, kad jos sudaro glaudžią, išbaigtą santvarką. Panašu, kad ji gali nepasipildyti dar kažkokiais išsiaiškinimo būdais, o tiesiog esamus reikėtų vis patikslinti ir geriau suprasti jų tarpusavio santykius. Reikėtų rinkti tūkstančius išsiaiškinimo būdų ir atsižvelgti į biologų praktinį darbą.

Visa tai ką pažymėjau mėlynai, visa kas išreiškia ir tvarko sėkmės savybes, turėtų reikštis ne tiktai biologų makaulėse, bet ir pačiuose gyvūnuose, jų makaulėse. Viena iš didžių biologijos mįslių yra išsiaiškinti, kodėl žinduolių smegenų žievėje yra šeši sluoksniai. Įtariu, kad šie sluoksniai atitinka šešis sėkmės savybių valdymo svertus. Vadinas, žinduoliai yra gyvi nes turi smegenis. Kitos būtybės save valdo kitu pagrindu. Tačiau vienaip ar kitaip nesuderinus sėkmės savybių, nė jų svertų, būtybė bemat iširtų, būtų savo aplinkos suėsta. Siūlau ieškoti tokio valdymo taško ne vien smegenyse.

Žmonės, būtent šviesuoliai, turi kiekvienas savo kertinę vertybę, kurios pagrindu suderina visas kitas savo vertybes, tai yra, savo sėkmės savybes. Biologai galėtų susidomėti šviesuoliais, gal jiems atidaryti zoologijos sodą?

Mes galime asmeniškai atjausti visas būtybes turinčias savo nepajudinamą valdžios tašką, savo kažkokią kertinę vertybę. Jos kartu turi pagrindą save atjausti. Save atjaučiančios būtybės, kaip pavyzdžiui, laboratorijų pelytės, yra ne tiktai gyvos bet kartu turi gyvenimus pilnus išgyvenimų.

Gamtos paradoksas yra, kad būtybės išlaiko savo būsenas, tačiau vis labiau tam atsiduodamos, jos pačios nukrypsta, jos pranoksta savo tikslą, jos auga ir dauginasi. O savęs pranokime yra milžiniškai laisvė, juk tai galima labai plačiai suprasti.

Atsiveria amžinos brandos ir amžino gyvenimo galimybė. Žmogus renkasi ar gyventi kūniška būtybe ar gyventi dvasiniu audiniu. Tai dorovinis iššūkis. Žmogus gali mylėti įgimtai būtent tai kas jam miela. Arba jisai gali mylėti dėsningai, besąlygiškai, įsakmiai. Jisai gali įkūnyti savo kertinę vertybę ir palaikyti kitų kertines vertybes.

Žmogus gamtoje yra tyrėjas nagrinėjantis gyvybės medžiagas ir sąlygas, išsiaiškinantis gyvybės savybių abėcėlę ir augantis vis labiau raštingu gyvybės galimybėmis. Žmoniją gali papildyti už jį žymiai galingesni galaktikos ateiviai ir dirbtini protai. Visgi, milijardus metų vystomas ir ugdomas žmogus liks visiems brangus kaip būtybė mylinti tiek įgimtai, tiek dėsningai.

Pabaigai prisiminsiu Pradžios knygą. Visi žinome, kad Adomas buvo botanikas, jisai atpažino medžius. Bet užmirštame, kad Adomas taipogi buvo zoologas.

VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.

Taigi, Adomas tyrė gyvūnus, o Dievas tuo pačiu tyrė Adomą, pamatyti, kaip jis juos pavadins. Ir viso to tikslas buvo rasti ką mylėti.

Dėkoju fizikui Thomas Gajdosik už pabendravimą besirengiant šiam pranešimui.