Gvildenu | Mintys / 20220415TaikdarioKelias

A Peacemaker's Way, Civilizacinė vaizduotė

Taikdario kelias: Atsipeikėk, mylėk priešą, susidraugauk su blogiu

Kaip taikdarys, skaitau pranešimą, kuriuo asmeniškai pasitikrinu, ar įstengiu tą patį teigti dviem auditorijom skirtingai suprantančiom dabartinius įvykius. Jį pasiūlysiu paskelbti Aleksandro Dugino "Ketvirtąją politikos teoriją" pristatančioje interneto svetainėje.

Meldžiu Dievą, kad mano žodžiai nežeistų, o gydytų ukrainiečius ir rusus.

Pasamprotausiu, kodėl Ukrainai, Rusijai ir Vakarams derėtų laikytis Jėzaus įsakymo, "Mylėk priešą". Man tai reiškia "viską suvok iš savo priešo pusės". Vadinas: "Būk atviras; veik pažingsniui; būk pažeidžiamas; leisk jiems laimėti; leisk jiems pamokyti; laikykis savo nuostatų; kažkuo dalinkis."

Kartą Čikagoje parke išgirdau jauną moterį šaukiančią, "Lauk iš mano mašinos!" Šalia jos sėdėjo vaikinas. Priėjau, jisai atvėrė langą. Ar viskas gerai? Jisai palinksėjo. Pačiupau jo saulės akinius, jisai bėgo iš paskos, o moteris laimingai išvažiavo. Supratau, kad jam akiniai svarbesni nei moteris. Taigi, viską suvokiau iš jo pusės, o smurto panaudojau ko mažiau.

Patirtį, kaip mylėti savo priešą, puoselėjau kalbindamas gaujas. Mokiau palestiniečius taikiai kovoti. Organizavau Kenijos taikdarius slopinti žudynes. Rachel Wambui Kungu pasidžiaugė kaip jos komanda išlaisvino kelią nuo mačetėmis apsiginklavusių jaunuolių. Privažiavo ne automobiliu, o motoroleriais, nes buvau pamokęs, "Būkite pažeidžiami." Pusvalandį išklausė jaunuolius. Jaunuoliai pasakė, jūs galite mums atstovauti, o mes savaitę pasitrauksime. Pavyko išlaisvinti plentą tarp Nairobio ir Navaros, ko neįstengė nė kariuomenė, nė policija. Keliavo maistas, vaistai, pabėgėliai, išvengtas badas.

Ar galima meilę priešui taikyti valstybei ir jos vadovams? 50,000 išeivijos litvakų pasirašė peticiją, kad Vilniaus kongresų rūmų neįrengtų Vilniaus sporto rūmuose, nes jie stovi seniausiose Vilniaus žydų kapinėse. Lietuvos valstybė nekreipė dėmesio nes ją palaikė Lietuvos žydų bendruomenė. Dešimt litvakų ir lietuvių disidentų tarpusavyje susikalbėjo, išvystė supratimą, ką reikia daryti, ir sėkmingai pravedė tris laiškų vajus biudžeto tvirtinimo metu. Taip kad galiausiai Lietuvos premjerė tyliai išbraukė sumanymą iš sąmatos. Lietuvos iždas sutaupė bent 64 milijonus eurų.

Įsivaizduokime, popiežius Pranciškus paskelbtų, Labai norėčiau atsukti laikrodį, kad Rusija pasitrauktų iš Ukrainos, o aš savo ruožtu Vatikaną pervadinčiau Vladimiru. Juk Rusijos prezidentas Vladimiras, Ukrainos prezidentas Volodimiras, šv.Vladimiras krikštijo Ukrainą ir Rusiją. Labai norėčiau išgydyti Rytų ir Vakarų Bažnyčių skilimą.

O gal prezidentas Joe Bidenas pasiūlytų Vašingtoną pervadinti Tolstojumi. Nes vergvaldžio pavardė netinka laisvojo pasaulio sostinei. Tolstojus kaip taikdarys įkvėpė Mahatmą Gandhį ir Martiną Liuterį Kingą jaunesnyjį.

Prezidentas Vladimiras Putinas galėtų leisti savanoriams rusams taikdariams vadintis šv.Vladimiro pasiuntiniais, megzti ryšius su Rusijais draugais ir priešais vardan daugiašališkumo, domėtis įvairiausių civilizacijų vertybėmis.

Visi tokie polėkiai leistų naujai siekti taikos.

O ką galėtų visuomeninkai? Reikėtų nutiesti lyną tarp priešų, grandinę įvairiai prijaučiančių žmonių. Šachmatų pasaulyje yra aukštų Rusijos valdininkų, yra valdžios šalininkų, taip pat valdžiai prieštaraujančių, yra ir ukrainiečių. Deja, rusai bijo bendrauti su priešais, kad valdžia jų nepalaikytų išdavikais.

Man atsivėrė nebent galimybė sudalyvauti duginistų portale. O jų mintys man atrodo grynas blogis. Viską žiūrėdamas iš jų pusės turėčiau susitapatinti su blogiu. Toliau eiti drįstu nebent susitelkdamas į blogio klausimą.

Anot Dugino, liberalizmas yra besąlygiškas blogis, išrautinas su visom šaknim, nes jis neigia valdžių nepriklausomybę. Savo amerikietišku auklėjimu, vakarietišku požiūriu, prolietuviškais, antinacistiniais, antisovietiniais nusistatymais esu įrankis vyraujančios, vienašališkos, laisvūniškos, viešpataujančios Antikristo karalystės. Kaip beįstengčiau pranokti savo nusistatymus? Gal pats esu Antikristas?

Paauglystėje įvairiai suabejodavau savimi. Ar esu robotas? Iš karto tenka suabejoti visais reiškiniais, ką matau, ką jaučiu, ką mąstau, nes visa tai gali būti apgavystė. Atsipeikėju į abejonę atsakydamas dvejone, O koks skirtumas? Jūs pasakykite, kas tas robotas, ar jisai kraujuoja, ar jisai atjaučia, ar jisai laisvas, o tada pasitikrinsime, gal aš esu, gal aš nesu.

Abejones atremiu dvejonėmis:

Ar patinka? Kaip man atrodo?
Ar reikia? Kaip kitaip man elgtis?
Ar tikra? Koks skirtumas?
Ar keblu? Kas nuo manęs priklauso?
Ar protinga? Ar įstengiu svarstyti klausimą?
Ar teisinga? Ar taip turėtų būti?

O kai aš pasimetęs, kaip kad dėl Rusijos ir Ukrainos, susimąstau, Ką darau jų atžvilgiu? Kai nieko neabejoju, pasitikrinu, Ko iš tikrųjų trokštu?

Pamoksle nuo kalno Jėzus moko mus šių dvejonių.

Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!

Kaip suprantu blogį? Atskleisiu savo asmeninį, ištvirkusį, vienašališką supratimą, visai kaip Raskolnikovas romane "Nusikaltimas ir bausmė".

Disidentė Jadvyga Bieliauskienė man pasakojo, kaip kagebistai įklampindavo savo aukas. Jos galvodavo, iš puikybės, kad atsirinks, kaip sudalyvauti. Tačiau jas šantažuodavo, turim nuotraukų, kaip pas mus lankaisi, parodysim tam ir tam. Palenkdavo atlikti vis bjauresnių darbų. Supratau, bjauri santvarka parodo, kad pasaulyje yra blogis. Ir nustebau, kad tris kartus kalėjusi disidentė nenutuokė, kad visgi jinai gyvenime rinkosi vienaip, o vadinamos aukos rinkosi kitaip. Supratau, kad blogį lengva įžvelgti tik ne savo kultūroje. Taip pat patyriau, kad su blogiu - su KGB - tenka derėtis, tik jokiu būdu negalima eiti į kompromisus.

Čikagoje įžvelgiau tris pavyzdžius velnių. Jausdavau velnišką fizinę įtampą pereidamas segregacijos liniją, Western gatvę, kuri skyrė baltuosius ir juoduosius. Supratau, kaip priklausomybė svaigalams apsėda žmogų. Velnias jame susisuka lizdą, jį atkerta nuo kitų. Užtat Kristus įsakydavo, "Lauk!" Atkreipiau dėmesį, kad korporacija turi visas žmogaus teises, bet jos nesaisto dorovė.

Man sunkiausia matyti ir pripažinti tą blogį, kuris yra manyje. Esu taip įklimpęs į vakarietišką vienašališką santvarką, kad mane tenkina tiktai besąlygiška tiesa ir visuotinė dorovė. Mane žavi Jėzaus pamokslas nuo kalno. Jo dorove terorizuoju visą pasaulį.

Jėzus smerkia blogį, bet leidžia blogiui veikti. Jis leidžia piktžolėms paaugti, kad būtų lengviau jas išskirti nuo javų. Jis leido piktoms dvasioms sulįsti į kiaulių bandą. Jis leido Gundytojui valdyti visą pasaulį, bet atsisakė jam nusilenkti, atkakliai laikėsi vienašališkumo, "Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!" Ir tuomet velnias nuo jo atsitraukė.

Kam blogis reikalingas? Jisai man primena druską, kuris naikina blogį ir palaiko gerumą, kuris tyrai apvalo amžina ugnimi. Tegul visam sunaikina visa, kas tik bloga manyje.

Kaip man bendrauti su duginistais? Jeigu jiems to reikia, jeigu tai padėtų kenčiantiems, jeigu tai atvertų nuoširdų susikalbėjimą, galiu pagalvoti, kad blogis, kurį įžvelgiu juose, juo labiau gali būti manyje. Nusiteikiu, kad ne jie man blogis, o aš jiems. Ne jie mano priešas, o aš jųjų priešas. Ne man juos brandinti, o jiems mane brandinti. Jų pagalba galiu vis naujai pasitikrinti, pasitobulinti. Taip samprotaudamas, jeigu iškyla reikalas mylėti tikriausią ir baisiausią priešą, jeigu žengiu link pačio įžūliausio blogio, tai belieka su juo susidraugauti.

Ar neįklimpsiu? Kokioje santvarkoje atsiduriu? Kaip už ją atsakau? Žmogus įsijungia į santvarką, joje išreiškia savo laisvę, jai atiduoda savo laisvę. Žmonės kuria santvarkas, o jos žmones ugdo bet ir žlugdo.

Adolfas Hitleris "Mein Kampfe" išsakė dėsnį, kuriuo jisai puoselėjo luominę santvarką. Kiekvienas žmogus turi siekti siauresnio ratelio aukščiau, ir vengti platesnio ratelio žemiau. Taip jisai valdė žmones.

Panašiai, Dugino raštuose atpažįstu Vakarų dorovinę luomų santvarką, kurioje išsirikiuoja visos šalys, nuo Amerikos, pasaulio židinio, kuri save laiko dora, iki nustumčiausio pasaulio paribio, kuris savaime blogas.

Jei kalbėti apie Hitlerio asmeninius tikslus, tai jo tikslams buvo nenaudinga žydus išžudyti, o verčiau juos laikyti getuose kaip merdintį luomą. Tačiau Hitleris sumūrijo blogio traukos kaminą, kuris paskui jau valdė jį.

Lietuvoje žydų išžudymą paskubino savanoriai, kaip antai Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Pranas Germantas, Jonas Noreika.

Ką daryti su dokumentais nušviečiančiais lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimus žmonijai? Šito paklausiau istoriko Arvydo Anušausko, kuris man tėviškai nusišypsojo, "Reikia mokėti nematyti." Šiuo metu jisai yra Krašto apsaugos ministras. Kitas Noreikos gynėjas, Laurynas Kasčiūnas, yra Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Jie norėtų, kad pasipiktintumėme išskirtiniais Putino nusikaltimais. O aš vis prisimenu kaip per penkias savaites Noreikos sukilėliai Telšių apskrityje savanoriškai sušaudė tris šimtus lietuvių, išžudė keturis tūkstančius žydų, tarp jų visus Plungės vaikus, moteris ir senukus, o po viso to Noreika nusivedė žudynių rengėjus į Kauną sveikinti Laikinąją vyriausybę.

Genocido centro darbuotojas Egidijus Dalius Stancikas gynėsi taip: Įžvalgioje Europos parlamento rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo” perspėjama: istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir niekas negali teigti, kad jis – vienintelis objektyvusis žinovas.

Duginas panašiai tvirtina, "Kiekviena tariama tiesa yra tikėjimo reikalas. Žodžiu, tikime ką darome, tikime ką sakome. Ir tai vienintelis būdas apibrėžti tiesą. Žodžiu, turime savo ypatingą rusišką tiesą, kurią jūs privalote priimti, kuri gali nebūti jūsų tiesa."

O visgi ta Europos parlamento rezoliucija siekia nešališkos tiesos: "Kadangi istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra; kadangi nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni"

Daugiašališka dorovė supranta blogį kaip priešą, kuris meluoja, žudo, vagia, užtat yra gera tokį priešą apgauti, nukauti, jo turtą nusavinti. Ji kalba ne visų vardu, ne savo vardu, o "mūsų" vardu, skaldo žmoniją.

Jėzus mokino elgtis su visais vienodai: Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.

Aš ir Jėzus laikomės vienašališkos laisvos valios dorovės, o jie laikosi daugiašališkos neišvengiamumo dorovės. Kai nėra reikalo, galiu su jais nebendrauti. Kai jie ištisai meluoja, galiu kantriai laukti, kada jie kaip žmonės nusiims kaukes. Kai jie patikės manimi, galėsiu išklausyti, kuo aš juos žeidžiu. Kai jie teisinasi, kad įvykiai neišvengiami, tai kaip tik dera leisti jiems valdyti kažką daugiau, ir tuo parodyti, kad jie iš tikrųjų laisvi.

Visada rodykime gerą valią, visaip atverkime laisvę.

Geras žodis liudija, geras žmogus dirba gerą darbą. Gera savybė parodo, kad geras Dievas dovanoja gerą dovaną. Gera naujiena tvirtina, kad tai tas pats gerumas. Visa tai yra gera valia, atverianti kelią gerai širdžiai.

Nevarydami savo priešų į kampą, o leisdami jiems garbingai išsinarplioti, padėdami jiems išmąstyti, ko jie iš tikrųjų nori, suteikdami jiems laisvę ir leisdami jiems rinktis ateitį, išmoktumėme taikiai kovoti kitą dieną, išvengtumėme smurtingų aklaviečių.

Viskam yra metas - metas žudyti, metas gydyti, metas karui, metas taikai. Bet ar verčiau žudyčiau ar būčiau žudomas? Ar sutaikyčiau ar būčiau sutaikytas? Mes juk laisvi! Susikalbėkime!

Tokia galimybė verčia mane, kaip Rusijos priešą, pamąstyti, ko iš tikrųjų trokštu, ko noriu iš Rusijos? Ar kad pasitrauktų iš Ukrainos, o gal tiesiog, kad susitaikytų su Ukraina, kad Rusija mylėtų priešą, kad Rusija nepasijustų nustumta, kad bendrautų su manimi ir kitais, kad nebūtų laikoma blogiu, o kaip tik sužibėtų, ne mažiau kaip Ukraina?

Duginistai šiuo metu yra tie kurie Rusijoje jaučiasi laisvi. Prašau jų kreiptis į Rusijos valdžią, kad jinai sudarytų sąlygas Rusijos šalininkams bendrauti su manimi ir kitais Rusijos politikos priešais. Rusijos užsienio reikalų ministerija ir ambasados galėtų vesti sąrašą patriotiškų Rusijos taikdarių, kad jie nesivaržytų bendraudami su geranoriškais Rusijos priešais, mokytųsi su jais taikiai kovoti, ir nebūtų laikomi Rusijos išdavikais.

Juk Rusijos prezidento žodžiais, Rusijos likimas priklauso nuo jos piliečių sugebėjimo staigiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir išlaikyti vieningumą.

Jeigu taikos metu svarbu rengtis karui, tai juo labiau, karo metu svarbu rengtis taikai.

Derybininkai galėtų ūmai sustatyti naujus Rusijos ir Ukrainos santykius. Didžiausi kliūtis yra liaudis, tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, savo įsisiūbajančiu kraugeriškumu sutriuškinti priešą. Betgi Rusija ir Ukraina yra broliškos šalys, ir reikia šiuo metu pasėti geros valios sėklų, kad ateityje gražiai sugyventų, kai tik Ukraina nusivils Vakarais, kas yra tikėtina, švytuoklei parsupus.

Rusijos liaudis yra stebėtinai vieninga, nepaisant, kad Rusijoje yra žymiai daugiau laisvės ir žinių negu sovietų laikais. Rusijos gyventojai supranta, ko jų valdžia tikisi iš jų. Jiems tikrai būtų galima patikėti reikalą bendrauti su viso pasaulio gyventojais taip, kad suprastų vienašališko pasaulio neteisingumą ir kartu daugiašališko pasaulio patrauklumą.

Skatinkime bendravimą per tas šalis, kurios nesusidėjo su Vakarais. Palaiminkime bendravimą su Vakarų miestelių ir kaimų gyventojais, kurie gyvena toliau nuo palaidžiųjų didmiesčių, nuo vienašališkos žiniasklaidos židinių. Lai Rusija įkvėpia visą pasaulio paribį!

Tegul Baltijos valstybės būna taikdarystės laboratorijos. Puoselėkime praeities, dabarties, ateities klausimus, kuriais išmoktumėme susikalbėti. Išmokime su priešais visapusiškai aptarti Rusijos prezidentui rūpimus dalykus, demilitarizmą, denacifikaciją, lytinę dorovę, tautų tikrumą.

Bendrom jėgom atskleiskime, kas yra daugiašalio pasaulio priešai, kad galėtumėme juos mylėti.

Visi priešai susijunkime ir ieškokime bendrų žmonijos priešų. Galėtumėme kovoti su dirbtinu intelektu, su klimato kaita, arba pradžiai, su savižudžiais. Pasaulyje kasmet nusižudo 800,000 žmonių, Rusijoje nusižudo 18,000 žmonių, Ukrainoje nusižudo 9,000 žmonių. Prezidento Putino valdymo metu trigubai sumažėjo savižudybių skaičius. Manoma dėl to, kad degtinę keičia alus ir vynas. Bet kaip tada su tradicinėm vertybėm? Išgerkime:

За здоровье! (za zda-ró-vye), sveikatai!
За нашу дружбу! (za ná-shoo dróo-zhboo), draugystei!
За любовь! (za lyoo-bóf), meilei!
За врагов! (za vrá-gov), priešams!