Gvildenu | Mintys / 20220527Ironija

Ironija, Ironijos pavyzdžiai, Machine translation into English

2022 m. gegužės mėn. 27 d. skaičiau šį pranešimą Lietuvos kultūros tyrimo instituto konferencijoje Estetika, meno filosofija ir kūrybinė veikla socialinių virsmų metu.

Ironija Holokausto kaltininkus pažinojusiųjų atsiminimuose

Kalbėsiu apie ironiją, o tai yra pavojingas ir atsakingas dalykas, nes ironija sukuria įtampą. Sveika ironija rūpinasi tą įtampą išrišti ir įprasminti, tuo tarpu nesveika ironija nieko neišriša, o tiesiog apsunkina kitus su tikslu pavergti jų dėmesį.

Pristatysiu ironiją sustatančią sandarą. Paaiškinsiu šios sandaros svarbą įvardijimui. Ironijos galimybės yra tokios plačios, kad būtent jomis kiekvienas išsireiškimas įgauna reikšmę, jomis kiekvienas rezgame savo reikšmių tinklus, jomis vystosi kiekviena žmonijos kalba.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos aptikau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai man atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Manau, šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Mane domina jų baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės vienas kitą suprasti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos, kuriomis pasižiūrime iš šalies. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, jų priešingybę, kurstys ir išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip susitvarkyti su šiuo neatitikimu, kaip jį aptverti, įvardinti, įsiminti, sureikšminti, įprasminti, tai yra, kaip jam rasti tinkamą vietą savo asmeniškame reikšmių tinkle ir tuo pačiu nusiraminti.

Ironijos sandara yra pakankamai sudėtinga. Visgi, dviejų metų kūdikis puikiai supranta ironijos užtaisą žodyje "Ne". Šis keistas žodis yra neigimo teigimas, o tai grynų grynas prieštaravimas. Kūdikis supranta, kad žodį "Ne" gali naudoti ydingai arba sąžiningai. "Ne" gali stokoti jokio žmoniško tikslo arba gali būti sąžiningas valios išsakymas. Panašiai, klausimas "Kodėl?" yra prieštaringas nes, iš vienos pusės, jisai priima kito asmens teiginį, o iš kitos pusės, grasina atmesti teiginį ir reikalauja jo pagrindimo. Vaikai išmoksta, kad klausimas "Kodėl?" užgesina žodį "Ne" tačiau juo galima dar labiau įkyrėti, "Kodėl? Kodėl? Kodėl?" Žodis "Mama" irgi kyla iš ironijos, juk kūdikis juo valdo savo valdovę. Netgi kūdikio verksmas gali būti ydingas arba sąžiningas. Ar iš viso yra žodžių be ironijos? Juk žodis "katė" reiškia kreipkite dėmesį į tą katę, bet pirmiausiai, kreipkite dėmesį į mane!

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriami ypatingai ryškūs atvejai. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nutylėta, ar nurodyta tik mirktelėjimu, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams.

Ironija gali būti nesąmoninga, tai yra, suprantama tik tam, kas tarsi Dievo požiūriu mato plačiau. Žmogaus gyvenimo smulkmenos suskamba savotiškai kai žinai, koks jisai baisus nusikaltėlis, o juo labiau, kad jisai buvo mūsų tautos valios reiškėjas. Ironiją paaštrina tiek Holokausto nusikaltimų baisumas, tiek jų nežinojimas, nutylėjimas ar nesureikšminimas. Man tai padeda įsiklausyti, kas pavyzdžiuose mane asmeniškai sudomino ir kodėl.

Alfonsas Nykštaitis

Sovietai sušaudė Alfonsą Nykštaitį 1961 metais.

Komjaunimo tiesa vasario 28 d. jį apibūdino taip:

Niekas iš Kauno medicino įrengimų remonto dirbtuvės darbuotojų ir neįtarė, kad po kuklaus meistro Alfonso Nikštaičio kauke slepiasi užkietėjęs budelis ir žmogžudys, kurio rankos sukruvintos dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių krauju. Kokia šlykšti ir biauri šio piktadario sieliūkštė. Su pasibjaurėjimu skaitai jo išsamius "memuarus", kurie buvo surasti, kai Valstybės saugumo komiteto darbuotojai atliko kratą.

Lietuvos komunistų partijos archyve aptikau šiuos niekur nepaskelbtus atsiminimus. Mane sudomino tai, kad jisai pažinojo paslaptingus nusikaltimų įkvėpėjus, kaip antai Lietuvos vokietį Ričardą Šveicerį, kuris tapo SS generolo Štalekerio vertėju ir karo pradžijoje jį supažindino su voldemarininkais, jau tada nusiteikusiais išžudyti Lietuvos žydus. Skaitau ištrauką:

Kadangi laisvai kalbu vokiškai, nešiojau baltą raištį, ant kurio buvo atvaizduota kaukolė, tai Tietz buvo labai sukalbamas. Perkant vaistus mane užkalbino nepažįstamas SD leitenantas lietuviškai. Tik paskui, kai jis priminė mane dar gimnazistą vėžinęs iš Virbalio į Kybartus, aš atsiminiau Šveicerį. Į gimnaziją aš vaikščiodavau kasdien 5 km. pėsčiomis. Tais laikais tarp Virbalio ir Kybartų kursavo 2 autobusai - vienas iš jų priklausė lietuviams, antras žydams. Abu autobusai konkuravo. Būdavo vėlai vakare mes jauni gimnazistai kieme stovinčiam žydų autobusui užkemšame pakulomis ir moliu išmetimo vamzdį arba į baką įpilame cukraus ir kol kliūtis ryte surandama - lietuvių autobusas padaro keletą reisų. Tai būvo mūsų vaikiškas antisemitizmas. Šveiceris tuomet buvo lietuvių autobuso šoferis ir mus, neturtingus gimnazistus dažnai veltui pavežėdavo, matyt, žinodamas apie mūsų išdaigas konkurentui. Pamačiau, kad Šveiceris yra pažįstamas, Tietz ir visai atidarė dūšią. Taip aš tuo metu sužinojau, kad visi užimtųjų sričių žydai bus sunaikinti.

Jaučiu savyje įtampą, kad Nykštaitis supranta Šveicerį kaip pažįstamą iš gimnazijos laikų, ogi aš matau, kad Kybartai buvo antisemitizmo lizdas iš kurio kilo šie du kraugeriai. Sveikai pagalvoju, kad jų gyvenimo kelias neatsitiktinas, prieštaravimai slypi jo eigoje, ir tokia aplinkybe ironijos įtampą prasmingai nuleidžiu.

Išsireiškimas "vaikiškas antisemitizmas" taip pat mane labai sudomina, nes Nykštaitis tuo supranta, kad tai buvo tiesiog tų laikų kasdienybė. Iš šalies besigilinant, kyla prieštaravimas, kad jo kaip išžudytojo patirtis nėra visiems būdinga. Mane nuramina pamanymas, kad jo kaip antisemito išsivystymas buvo iš tiesų dėsningas, kryptingas.

Labiausiai sudomino netikėtai širdingas jo dėstymas, kokio nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Išpylė 175 puslapius ką patyrė kaip varguolis, milicininkas, kosmopolitas, puskarininkis, agentas, sukilėlis, kolaborantas, pogrindininkas, partizanas, politinis kalinys ir pargrįžėlis. Tikėjausi, kad mano draugai patvirtins, jog tai lietuvių literatūros šedevras, kuriame apsijungia tai kas bjauriausia ir kilniausia ir, Kierkegardo žodžiais, žmogiškiausia. Apsirikau. Jų manymu, tai pletkai, apkalbinėjimai, išsigalvojimai, "apsivertėlio" dergimai "supuvusių vakarų". Supratau, kad mane sujaudinę ironijos klodai labai priklauso nuo mano asmeniškų žinių, galų gale nuo mano kultūros.

Mano draugui strigo kaukolė ant raiščio. Jeigu jie tvarkos palaikytojai, prie ko čia kaukolė? Pagalvojus, kyla įtarimas, kad su vokiečiais turėjo dėl to ryšių dar prieš karą, juk tai įmanoma. Kiekvienas skaitytojas susidomi tam tikru išsireiškimu, aptinka savitus prieštaravimus, ir jei tik mąsto sveikai, juos aptveria aplinkybėmis

Vytautas Mačiuika

Rašytojas, skulptorius Vytautas Mačiuika savo gyvenimo kronikoje „Šiaurės novelės“ (1996 m.) ir politiniame romane „Savi ir svetimi“ (1992-1994 m.) aprašo savo vaikystę, kaip augo tarp karo lakūnų, ir paauglystę, kaip tris kartus kalėjo lageryje už partizaninę veiklą. Jisai įamžina šaunuolius, jų tarpe Joną Pyragių, Igną Vylių, Klemensą Brunių, kurie jį lydėjo ir globojo po to kai mirė jo tėvas, voldemarininkų vadas Antanas Mačiuika, prieš pat karą. Jo tėvo bendražygiai tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadovais, tokie patys baisūs kaip ir A.Nykštaitis. Jų šaunumą matome berniuko akimis. Štai vaizdas kaip karo aviacijos kuopos kareiviai davė priesaiką.

Staiga Vytenis nuskubėjo prie kunigo ir, sekdamas iš paskos, ėmė kartoti tai, ką kunigas darė – iš eilės žegnojo kiekvieną kareivį. Rikiuotėje sukikeno ir suprunkštė iš juoko. Visa tribūna, pilna karininkų, pridėjusių pagarbai rankas prie kariškų kepurių, smalsiai stebėjo, kas dedasi aikštėje. Generalinio štabo viršininkas paklausė savo adjutantą:

– Kieno tas vaikinukas? Reikia atstatyti tvarką!

O kai grįžo namo...

Tėvas prišoko prie sūnaus ir, griebęs stipriom rankom, jau ruošėsi įkrėsti jam į kailį. Bet pajutęs, kad Vytenis visas tirta, paklausė:

– Ar tu žinai, ką pridarei?

Vytenis papurtė galvutę. Jis negalėjo žodžio ištarti.

– O ar supranti, kas yra priesaika?

– Ne, – sušnibždėjo Vytenio lūpos.

– Tai žinok: priesaika - šventas reikalas, - rimtai pasakė tėvas ir, pabučiavęs sūnų į kaktą, pastatė jį prie durų.

Ir toliau...

Kai Vytenis vėl pasirodė kareivinėsė, tai jį pamatę kareivėliai juokavo:

– Mūsų kunigėlis! Ar nenori kareiviškos košės?

Košės Vytenis neatsisakė, bet jam nepatiko, kad jį pravardžiuoja "kunigėliu". Jis norėjo būti karo lakūnu. Bet kad preisaika – šventas reikalas, įsikalė į galvą visam gyvenimui.

Berniukas širdingai įsisavino karo lakūnų skelbiamą priesaiką. Jis nenutuokė, kaip jo didvyriai paskui ją nežmoniškai pažeidė. Suprantu, įmanoma, kad mirties nebijantys lakūnai gali tūkstančius pasmerkti. Galimumas yra aplinkybė, ir "priesaika" yra žodis, kuriais aptveriu šį prieštaravimą. Vėlgi, jį mylėjo nusikaltėlių gauja, o jis tai priėmė, kaip mylimo tėvo globą. Neaprėpiu tokio atotrūkio, jis pranoksta mane, užtat šį mūsų bendražmogiškumą priimu kaip aplinkybę - buvimą, kuriuo aptveriu prieštaravimą, kartu su žodžiu "tėvas".

Kun.Stasys Yla

Štuthofo kalinys kun.Stasys Yla savo atsiminimais „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m.) auklėja išeiviją, kad lietuvius engė ne tik sovietai, bet taip pat ir naciai. Supažindina su kartu kalėjusiais lietuviais šviesuoliais. Nesusigaudo ar nenuduoda, kad keliolika iš jų prisidėjo prie Lietuvos žydų skriaudimo ar net išžudymo. Vienas iš jų, tai Lietuvių nacionalistų partijos vadas majoras Stasys Puodžius. Apie jo mirtį rašo:

... mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: “Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.”

Kunigas S.Yla įsivaizdavo, kad S.Puodžius nori išpažinti baisią nuodėmę, kad Berlyne buvo neištikimas savo žmonai. Matyt, nepagalvojo apie baisesnę nuodėmę: S.Puodžius su nacionalistų partija surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę ir paspartino žydų išžudymą. Kunigo S.Ylos atsiminimus vertinu kaip lietuvių šviesuolių aklumą, nesupratimą, kaip jie nusikalto žmonijai. Atsiminimuose ieškojau žinių apie Puodžių, stebėjausi, kad nieko neradau, ir supratau, kad prieštaravimas sutelpa į visumos aplinkybę, į vokiškus žodžius "Aš prašau teisingumo", kuriuos įsivaizduoju taip - S.Puodžiui dera būti su žudytojais, o ne su žudomaisiais. Nežinau, bet įsivaizduoju, ir tai mane ramina.

Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans

Kitas Štuthofo kalinys, kurio nusikaltimus tyriau, tai kapitonas Jonas Noreika. Radau 1941 m. liepos 19 d. dokumentą, kuriuo Lietuvos Respublikos vardu mirties bausmė paskirta Aldonai Tenisonienei, o Noreikos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas Telšiuose atmetė jos malonės prašymą. Anot knygos "Hitlerinė okupacija Lietuvoje", jinai kalbėjo: "Nesižeminkime prieš šiuos niekšus, nemaldaukime iš jų sau pasigailėjimo. Mirkime be ašarų."

Po karo, jos vyras, žymus girininkas, Aleksandaras Tenisonas, ir jos dukra, poetė Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans, gyveno Belgijoje. Jai mirus, jos nekrologe "Drauge" užsiminta, "Baisioji karo audra ir žmonių žiaurumas 1941 m. liepos mėnesį iš jos atėmė motiną."

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve yra Zentos Tenisonaitės ir Kalifornijos poeto Prano Visvydo susirašinėjimas, kuris prasidėjo 1976 metais ir tęsėsi dvidešimt penkerius metus. Susirašinėjimo pradžioje jinai užsimena, kad jai po trisdešimt metų parašė viena mamos draugė.

Mano mama yra seniai mirus, dar Lietuvoj. Nei viena kita mamos draugė niekada manęs nepasigedo, o jų yra ir Amerikoj, ir Lietuvoj. Na, gal ta mįslė kada nors paaiškės. Tuo laiško gavimu, aš galėčiau pradėti rašyti knygą, "Mamo mamos portretas".

Mama mokėsi Kauno meno mokykloje. Ją mokino Sofija Čiurlionienė. Mamos vyras Kaune buvo Seimo narys Aleksandras Tornau.

Mano tėvai buvo kurį laiką persiskyrę, aš turėjau Kaune motiną ir patėvį (gerą) ir Telšiuose tėvą ir pamotę (prastą). Taip atostogas praleisdavau pas mamą, o į gimnaziją ėjau Telšiuose. Vėliau patėvis mirė jaunas (42), tėtis persiskyrė su savo Albertina ir mama grįžo namo, bet jau buvo ne be tas. Bet tai kita istorija, kurią aš kaip tik ir gal aprašysiu, jei kada nors rašysiu tą pradėtą knygą, kurios šeši puslapiai delsia stalčiuje.

Bet taip ir neprieina prie "tragiškos žūties". Mamai parašė keturis eilėraščius.

Užmerkusi akis stengiuosi atsiminti tavo brangų veidą, į kurį esu žvelgusi tik vaikiškom akim. Pavidalas man tavo pasirodo spindintis ir gležnas. Ir kaip šventoji tu su aukso auerole – dausų šalies vaivorykštės spalvų grakšti plaštakė.

Susisiekiau su Zentos sūnumi Ludo Hellemans. Jam Senelis apie Senelę pasakė vienintelį dalyką. Kai ją suėmė, jisai nuėjo pas aukščiausią prelatą, kuris atsakė už jos suėmimą. Atsiklaupęs maldavo jos gyvybės, o prelatas juokėsi, šaipydamasis. Matyt, tai buvo vyskupas Justinas Staugaitis, signataras. Jis panašiai pasielgė su Telšių žydų atstovais.

Sukilėliai taip pat buvo suėmę šešiolikmetę Zentą. Ją turėjo sušaudyti kartu su motina bet senas sargas ją naktį paleido. Sakė, neleisiu mergyčių žudyti. Zenta jam pasakojo, kad jos motiną sušaudė ne dėl to, kad ji prijautė komunizmui, o dėl to, kad ji buvo laisvamanė – ateistė, ragino moteris siekti mokslo ir laisvės. Po daug metų vienas buvęs klierikas reikalavo, kad ji atleistų jam už tai, kad jisai buvo vienas iš tų, kurie sušaudė jos motiną. Žinom, kad ją sušaudė kartu su žyde Mina Abeloviene, kuri darydavo abortus. Jas sušaudė kaip feministes.

Tyla - neparašyta knyga - gali būti ironiška.

Išvados

Iš ironijos pavyzdžių man aiškėja, kad prieštaravimas savaime atsiskleidžia arba jį patys įžvelgiame arba jo tyčia ieškome arba jisai mums neaprėpiamas. Tokiais keturiais būdais jisai pasileidžia, o yra dvylika aplinkybių, kuriomis prieštaravimą galime aptverti. Jos sudaro kalbos galimybes, kuriomis susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą.

Ironija viskame glūdi tačiau jos tikslas yra pagrįsti galimybes kalbėti paprastai ir atsakingai, be ironijos. Jinai vengtina kaip susikalbėjimo priemonė, nes per daug lengva apsigauti, juk ji priklauso nuo reikšmių tinklų, kurie labai asmeniški. Ruslanas Baranovas savo straipsnyje "Prieš ironiją" teisingai pastebi, kad ironišku santykiu žmonės atsisako pažeidžiamumo, dalyvavimo, atsakingumo. O svarbiausia atskirti sveiką ironiją ir nesveiką ironiją - prieštaravimais nesavivaliauti, o juos aptverti - ironijos įtampos nekurstyti, o ją nuleisti.

Baigdamas dėkoju savo draugams ir mamytei už naudingus pokalbius (Ačiū Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, John Harland, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui).