Gvildenu | Mintys / AleksandrasPakalniškis

Žr. Holokaustas

Tariamas paneigimas išsakytas pasikalbėjime su "Akiračiais" https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003640252?exId=195379&seqNr=12 https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003640252?exId=195379&seqNr=13

Evaldas Balčiūnas, anarchija.lt, 2012 m. vasario mėn. 5 d.

J. Noreika kaltinamas 1941 m. vasarą prisidėjęs prie žydų žudynių Plungėje, Telšiuose ir Šiauliuose. Štai ką apie kapitono Noreikos vaidmenį žydų žudynėse Plungėje knygoje „Per dvidešimtąjį amžių” (Chicago, 1995) rašo JAV gyvenantus fizikas, rašytojas A. Pakalniškis:

„Naktį iš liepos 12 į 13-tą buvo išžudyti visi Plungės žydai, neišskiriant nė moterų ir vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Liepos 12-tą keli iš uždarymo pabėgę trijose vietose padegė miestą. Kai Gaisro plėtimasis buvo sustabdytas, tuojau prasidėjo skerdynės. Vyko jos visą naktį, iki sekančios dienos, sekmadienio pietų. Per sumą buvo užkasti paskutiniai Plungės žydai.

Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendatūros raštinėje. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų komendatūroje, jų tarpe ir kapitonas Vensclauskis iš Juodeikių. Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl savo žinioje turėjo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. Kai buvo sustabdytas gaisras, vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendatūrą ir truputį drebėdamas iš susijaudinimo, paklausė komendantą:

– Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais?

– Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika.

Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs.“ Aleksandras Pakalniškis. Per dvidešimtąjį amžių: – Chicago, 1995.

Donatas Glodenis, 2016 m. kovo mėn. 12 d.

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

2014-03-27 Nr. 13R-81

Į 2014-01-20 Nr. 10-12-S-2021

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos Komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkei Danutei Brazdeikienei

Žirmūnų g. 139A, Vilnius 09120

DĖL DUOMENŲ PATEIKIMO MEDŽIAGOJE Nr. 10-9-00920-13

Išeivijos lietuvis, buvęs Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojas Aleksandras Pakalniškis prisiminimuose rašo, kad jis vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Plungės komendantūros raštinėje. Naktį iš liepos l2-osios į 13-ąją dieną buvo išžudyti Plungės žydai, t. y. vyrai, moterys ir vaikai. Vienas vokiečių kareivis paklausė komendanto: – Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais? – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvių komendantas Noreika (Aleksandras Pakalniškis, Per dvidešimtąjį amžių, Chicago, 1995, p. 119). Istoriniuose darbuose yra žinių, kad 1941 m. liepos 15-16 d. Telšių aps. Plungės vls. Kaušėnų k. Rudelio atkalnėje (4 km. į šiaurvakarius nuo Plungės, 600 m nuo Plungės – Kretingos vieškelio) buvo nužudyta apie 1800 žmonių (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944 m), Vilnius, 1973, d. 2, p. 409).

Pagal A. Pakalniškio prisiminimus išeina, kad aukas baudėjai sušaudė vykdydami Plungės komendanto kpt. Jono Noreikos įsakymą. Lietuvos ypatingajarne archyve saugomi po karo teistų Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų baudžiamosios ir kitokio pobūdžio bylos (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15668/3, 4619/3, 832/3, 34861/3, 6964/3, 1236/3, 12410/3, P-14200, 2833/3, P-16600, b. 35402/3, b. 29105/3, b, 17051/3, b. 21015/3, b. P-16827,b. 21012/3, b. 11284/3, ap. 46, b.1254). Ši medžiaga nepatvirtina A. Pakalniškio prisiminimuose apie kpt. Joną Noreiką formuojamos nuomonės. Buvę Plungės pagalbinės policijos nariai, liudininkai Zenonas Rudavičius, Jonas Buivydas, Jonas Šližius, Zigmas Daržinskas, Laurinavičius Leonas, kunigas Povilas Pukys per apklausas parodė, kad Plungės miestelio komendantu buvo lietuvių karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 24, 38a.p.,45, b. 34851/3, l. 15 (t.p. – 16, b. 12410/3, l. 15 ap., b. 21015/3, l. 19).

Apie Joną Noreiką prisimena tik buves Plungės bažnyčios kunigas Povilas Pukys. Per 1945 m. rugpjūčio 4 d. apklausą jis parodė, kad Plungėje pirmąją okupacijos dieną buvo įsteigta komendantūra. Jai vadovavo buržuazinės kariuomenės karininkas – kapitonas. Po to iš jo pareigas perėmė Povilas Alimas. Komendantūroje dirbo ir Noreika, kurį vokiečiai vėliau perkėlė į Šiaulius. Anksčiau, t. y. prie Smetonos valdžios Noreika dirbo Lietuvos buržuazinės kariuomenės generaliniame štabe. Turėjo kapitono laipsnį (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34851/3. l. 15 a.p -16).

Po karo teistų buvusių Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų bylose kpt. Jonas Noreika nefigūruoja ir kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis, organizatorius, įsakymų davėjas. Jie parodė, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, kad žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vykusios operacijos metu vadovavo lietuvių karininkas P. Alimas ir jo pagalbininkas A. Pabrėža (LYA, f K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 18-18 ap., 24 ap., 76 ap., b. 15668/3, t. 1, 29, 56-56 ap.). Reikia pastebėti, kad kpt. J. Noreika pats savo asmenine iniciatyva negalėjo įsakyti sušaudyti Plungės žydų (vyrų, moterų, vaikų), nes jei jis ir būtų buvęs šių žudynių dalyvis. Istoriniai tyrimai holokausto Lietuvoje tema rodo, kad masines visų žydų – vyrų moterų ir vaikų – naikinimo operacijas lietuvių policinių struktūrų darbuotojai, pagalbinės policijos nariai vykdė ne savo asmenine iniciatyva, o paklusdami ir vykdydami vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigos pareigūnų nurodymus.

Paulius Gritėnas, 15 min., 2015 m. liepos mėn. 24 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės patvirtinti duomenys rodo, kad Generolu Vėtra vadintas Jonas Noreika prisidėjo prie Plungės žydų žudynių bei sudarė sąlygas naciams naikinti Šiaulių krašto žydus.

Išeivijos lietuvio Aleksandro Pakalniškio prisiminimuose rašoma, kad 1941 metų liepos mėnesį būtent J.Noreikos įsakymu buvo sušaudyti 1800 žydų vyrų, moterų ir vaikų. Tiesa, atliktas tyrimas rodo, kad A.Pakalniškio prisiminimai ne visiškai atitinka tikrovę. J.Noreika Plungėje veikė tik kelias dienas ir ten jokių įsakymų, kaip manoma, nespėjo duoti.

Teresė Birutė Burauskaitė, bernardinai.lt, 2015 m. lapkričio mėn. 9 d.

Tačiau Centro istorikų atlikti pakartotiniai išsamūs tyrimai nepatvirtino išeivijos lietuvio, buvusio Telšių apskrities Plungės valsčiaus gyventojo, dirbusio Plungės komendantūroje, Aleksandro Pakalniškio prisiminimuose pateiktų teiginių, esą J. Noreika yra buvęs žydų masinio naikinimo operacijų dalyvis. 1941 m. liepos 15–16 d. Telšių aps. Plungės vls. Kaušėnų k. Rudelio atkalnėje (4 km. į šiaurvakarius nuo Plungės, 600 m. nuo Plungės–Kretingos vieškelio) buvo nužudyta apie 1800 žmonių (Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944 m.), Vilnius, 1973, d. 2, p. 409). Pakalniškis prisiminimuose rašo: „Naktį iš liepos 12-tos į 13-tą buvo išžudyti Plungės žydai, neišskiriant nė moterų, nė vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Liepos 12-tą keli iš uždarymo pabėgę trijose vietose padegė miestą. Kai gaisro plėtimasis buvo sustabdytas, tuojau prasidėjo skerdynės. Vyko visą naktį, iki sekančios dienos, sekmadienio, pietų. Per sumą buvo užkasti paskutiniai Plungės žydai. Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendantūros raštinėje. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų komendantūroje, jų tarpe ir kapitonas Venclauskis iš Juodeikių. Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl savo žinioje turėjo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. Kai buvo sustabdytas gaisras, vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir, truputį drebėdamas iš susijaudinimo, paklausė komendantą: – Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais? – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvių komendantas Noreika. Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs“ (A. Pakalniškis, Per dvidešimtąjį amžių, Chicago, 1995, p. 119). Taigi, pagal A. Pakalniškio prisiminimus išeitų, kad šias aukas baudėjai sušaudė vykdydami Plungės komendanto kpt. Jono Noreikos įsakymą. Centro istorikai, remdamiesi galimai visų šiuo metu prieinamų archyvinių dokumentų analize, nustatė, kad minėtų įvykių aplinkybės paneigia A. Pakalniškio prisiminimuose pateiktus teiginius.

Pirma. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos po karo teistų Plungės pagalbinės policijos būrio narių, kitų asmenų baudžiamosios ir kitokio tipo bylos (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 15668/3, 4619/3, 832/3, 34861/3, 6964/3, 1236/3, 12410/3, P-14200, 2833/3, P-16600, b. 35402/3, b. 29105/3, b, 17051/3, b. 21015/3, b. P-16827, b. 21012/3, b. 11284/3, ap. 46, b.1254). Apklausiami buvę Plungės pagalbinės policijos nariai ir liudininkai Zenonas Rudavičius, Jonas Buivydas, Jonas Šližius, Zigmas Daržinskas, Leonas Laurinavičius, kunigas Povilas Pukys parodė, kad Plungės miestelio komendantas buvo lietuvis karininkas Povilas Alimas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 24, 38 a.p.,45, b. 34851/3, l.15 a.p.,16, b. 12410/3, l. 15 a.p., b. 21015/3, l. 19). 4 Remiantis jų liudijimais (ypač kunigo Povilo Pukio) darytina išvada, kad J. Noreika apskritai net nėra buvęs Plungės miesto komendantu.

Antra. Čia minėtose bylose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu organizatorius ar dalyvis. Kaltinamieji ir liudininkai per apklausas liudijo, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Povilas Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6964/3, l. 18, 18 a.p., 24 a.p., 76 a.p., b. 15668/3, t. 1, 29, 56, 56 a.p.).

Trečia. J. Noreika pats savo asmenine iniciatyva negalėjo įsakyti šaudyti Plungės žydus (vyrus, moteris, vaikus). Nacių okupacinės valdymo sistemos istoriniai tyrimai leidžia teigti, kad masinėse visų žydų – vyrų moterų ir vaikų – naikinimo operacijose dalyvavę lietuvių policinių struktūrų darbuotojai buvo klusnūs vokiečių saugumo policijos ir SD įstaigos pareigūnų nurodymų vykdytojai, t. y. buvo griežtai subordinuojamoje padėtyje. Išdėstyti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad 1941 m. liepos mėn. nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti J. Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją.

Rita Žadeikytė, 2015 m. rugpjūčio 6 d.

Nepriklausomybės Akto signataras, žurnalistas Rimvydas Valatka straipsnyje, paskelbtame šių metų liepos pabaigoje, gvildena J. Noreikos biografiją, kurioje yra vienas nei paneigtas, nei oficialiai įrodytas faktas, kad J. Noreika galėjo prisidėti prie Plungės žydų žudynių, nes tuo metu buvo Plungės komendantu.

Viešai žinomas faktas, kad 1944 metais į Vakarus pasitraukęs fizikas A. Pakalniškis, kuris kelias dienas dirbo Plungės komendantūros raštinėje, knygoje „Per dvidešimtąjį amžių“ aprašė Plungės žydų žudynes: „Naktį iš liepos 12 į 13-tą buvo išžudyti visi Plungės žydai, neišskiriant nė moterų ir vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų (...). Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl turėjo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. (...) vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir truputį drebėdamas iš susijaudinimo paklausė komendantą: – Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais? – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika. Iš pagarbos tam mizernam vokietukui buvo jis atsistojęs“, – rašoma A. Pakalniškio knygoje.

Tačiau to nei besąlygiškai patvirtinti, nei besąlygiškai paneigti kol kas niekas nesiėmė.

Vytautas Sinica, Voruta, 2018 m. rugpjūčio mėn. 8 d.

Dar didesnį disonansą sukelia kaltinimas dėl tiesioginio dalyvavimo Plungės žydų žudynėse ir esą paties Noreikos duoto įsakymo „visus iki vieno sušaudyti“. Masinės Plungės žydų žudynės vyko jau 1941 metų liepą, kai J.Noreika vadovavo Lietuvių aktyvistų frontui Telšių apskrityje, taigi netoli. Tai ir visos sąsajos. Be minėtų atsiminimų ir autoritetingojo 1984-ųjų „Der Spiegel“ J.Noreikos su Plungės žudynėmis niekas nesieja. A.Pakalniškio atsiminimų knyga seniai išleista lietuviškai ir buvo prieinama atsakingiems tyrėjams. Joje esantis liudijimas atmestas, kaip nepagrįstas, ir tam turėta svaraus pagrindo. R.Valatka rašo kaltinimus ignoruodamas jau anksčiau pasirodžiusias ir A.Pakalniškio liudijimą paneigiančias išvadas.

Pirma, Lietuvos ypatingame archyve saugomi suimtų bent šešių Plungės pagalbinės policijos būrio narių liudijimai vieningai teigia, kad miestelio komendantu buvo irgi lietuvis karininkas Povilas Alimas, ne J.Noreika. Antra, J.Noreika pokario liudijimuose ir tardymuose apskritai niekur neminimas kaip masinių žudynių dalyvis ar organizatorius. Trečia, J.Noreika jokiose pareigose tiesiog savo iniciatyva įsakyti išžudyti žydų taip, kaip pasakojama R.Valatkos cituojamuose atsiminimuose.

Tai, kad kaltinimai Vėtrai remiasi selektyviai parinktais ir nepasitvirtinusiais šaltiniais, ignoruojant nepatogius faktus, meta abejonės šešėlį ant viso kaltinimo teksto. Nėra kuo pagrįsti aiškinimų, kad Lietuva teikia garbės ordinus kraugeriškam žydšaudžiui.

Ir kokiam gudriam žydšaudžiui! Tais pačiais metais, kai esą pats įsakė išžudyti visus Plungės žydus (tomis liepos dienomis jų Plungėje nužudyta apie 1800), po mėnesio jis jau rašė rizikingus įsakymus griežtai saugoti žydų nekilnojamąjį turtą nuo grobimų, o jo šeima organizavo, tegu ir simbolinę pagalbą žydams maistu. Kam tokia kvaila rizika? Mėtant pėdas? Dėl visa ko vaizduojant žydų draugą prieš nacių valdžią? R.Valatka sako, kad karo metais vyko šėtoniškiausi virsmai. Tiesa, bet jie paprastai paaiškinami prisitaikymo logika.

(G.Gochino mintys), lyrtas.lt, 2015 m. rugpjūčio mėn. 21 d.

J. Noreikos dalyvavimas Holokauste nėra naujiena – apie tai jau 1984 metais rašė vokiečių žurnalas „Der Spiegel“, o Aleksandras Pakalniškis, kuri trumpai dirbo J.Noreikos biure Plungėje, 1995 metais išleistuose prisiminimuose teigė savo ausimis girdėjęs, kaip J.Noreika vokiečių kariams pranešė apie savo įsakymą nužudyti visus miesto žydus.

Karys 2015 m. Nr.10. Kas menkina Karą po karo? vyriausiasis redaktorius Darius Varanavičius

Jei prisiminsime šią vasarą iškart po balvonų nukėlimo nuo Žaliojo tilto užvi- rusias diskusijas dėl Jono Noreikos-Ge- nerolo Vėtros nuopelnų Tėvynei bei jo atminimo įmažinimo teisėtumo, pama- tysime, jog beveik visi, siekę pasmerkti buvusį Lietuvos kariuomenės karininką, antinacinio bei antisovietinio pasiprieši- nimo organizatorių, rėmėsi bene vienin- teliu šaltiniu – 1995 m. Čikagoje išleista Aleksandro Pakalniškio knyga „Per dvide- šimtąjį amžių“. Tiksliau, vienintele citata iš šio „veikalo“: „Naktį iš liepos 12-os į 13- tą buvo išžudyti Plungės žydai, neišskiriant nė moterų, nė mažų vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vežami grupelėmis į miškus ir šaudomi. Liepos 12-tą keli iš užda- rymo pabėgę trijose vietose padegė mies- tą. Kai gaisro plėtimasis buvo sustabdytas, tuojau prasidėjo skerdynės. Vyko jos visą naktį, iki sekančios dienos, sekmadienio, pietų. Per sumą buvo užkasti paskutiniai Plungės žydai. Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendantūros raštinėje. Komen- dantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir dau- giau lietuvių karininkų komendantūroje, jų tarpe ir kapitonas Venclauskis iš Juodeikių. Jie buvo paskelbę jaunų vyrų mobilizaciją Plungės valsčiuje, todėl savo žinioje turė- jo nemažą ginkluotų vyrų būrį. Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mi- zernai atrodą kareivėliai. Kai buvo sustab- dytas gaisras, vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir, truputį drebėdamas iš su- sijaudinimo, paklausė komendantą: 2015 m. Nr. 10 5 – Ką jus žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais? – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė Lietuvos komendantas kapitonas Noreika. Iš pagarbos tam mizer- nam vokietukui buvo jis atsistojęs. Kai pamačiau pirmąjį žydų būrį varomą mirčiai pro dar teberūkstančią gaisravietę, tiek persigandau ir susijaudinau, kad grie- bęs dviratį bėgau iš Plungės. Nervai visą va- karą buvo įtempti.“ Jei tai būtų vienintelis istoriškai bei tei- siškai neginčijamas liudijimas apie Joną Noreiką, Karo po karo demitologizavimo temą lengvai pasigavusiems ir iš eilės apie viską rašantiems apžvalgininkams būtų galima pritarti. Tačiau A. Pakalniš- kio atsiminimai toli gražu nėra vieninte- lis informacijos apie Jono Noreikos veiklą II pasaulinio karo metais šaltinis. Be to, nuostabą turėtų kelti faktas, jog taip uo- liai žydus šaudyti įsakinėjęs veikėjas pa- čių vokiečių buvo uždarytas Štuthofo koncentracijos stovykloje... Vis dėlto, pavienių citatų mėgėjams, aklai pasikliaunantiems užjūryje išleistų knygų turinio autentika, norisi pateikti ir kitą tos pačios A. Pakalniškio knygos fragmentą – beje, nuo baisaus liudiji- mo apie J. Noreiką jį teskiria 5 puslapiai: „Kita didelė vokiečių viešpatavimo Lie- tuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir ra- dikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. Tautininkų val- džia bandė šitą skaudulį gydyti vaistais, švelniu būdu, per „Verslą“ ir verslininkus. Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpiauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaiz- dą.“

2015 m. lapkričio mėn. 2 d.

Vytautas Landsbergis, www.voruta.lt, 2015 m. lapkričio mėn. 2 d.

1. Tariamas įsakymas sušaudyti Plungės žydus, minimas tariamuose JAV lietuvio Aleksandro Pakalniškio atsiminimuose ( išl. 1995 m. Čikagoje ).

Neva 1941 07 12/13 po Plungės gaisro komendantas J. Noreika dėl žydų pasakęs vokiečiams: „Aš daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti“. Pasakoja Pakalniškis – tarsi liudininkas, pats girdėjęs ir matęs pokalbį, net vokiečių elgesį.

Iš tikrųjų tas epizodas A. Pakalniškio arba jo leidėjų apgaulingai įmontuotas į knygą iš 11 metų senumo (1984 m. ) publikacijos žurnale „Der Spiegel“ (1984 04 23), kurioje buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lifšicas nupasakoja tariamą J. Noreikos pokalbį su vokiečių kareiviais, vėliau žodis į žodį pakartotą neva „liudininko“ A. Pakalniškio neva „atsiminimuose“.

Deja, šią klastotę karštai priima, kartoja ir komentuoja Rimvydas Valatka, prieš trejus metus – tūlas E. Balčiūnas, gal ir kiti dabar vadinantys Joną Noreiką žydų žudiku.

Čia dar verta pažymėti, kad „atsiminimų“ apie Plungę autorius A. Pakalniškis, neva buvęs labai susijaudinęs dėl žydų žūties, savo knygoje 5 puslapiais anksčiau rašo: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų./.../ Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne./.../ Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“.

Štai tikroji žydšaudžio pasaulėžiūra, o epizodas 5 puslapiais vėliau – tikriausiai, ne jo, bet montažas.

Joana Lapėnienė, Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, www.lrt.lt, 2015 m. lapkričio 16 d. 14:44

Anarchizmo istoriku, judėjimo „Antifa“ aktyvistų, valkatavimo ir elgetavimo ekspertu prisistatantis šiaulietis Evaldas Balčiūnas savo straipsnyje tvirtina, kad J. Noreika – žydšaudys. Į straipsnį tuojau sureagavo Rusijos, Izraelio spauda. Savo tiesą E. Balčiūnas grindžia remdamasis Plungės komendantūroje dirbusio Aleksandro Pakalniškio knyga bei dienraščiu „Der Spiegel“.

„Man nekyla abejonių, kad jis tai padarė. Vienas dalykas, jis buvo LAF aktyvistas ir vadas tiek Plungėje, tiek Telšiuose, tuo metu, kai buvo nužudyti žydai. Šitos organizacijos neabejotinai prie to prisidėjo. […] Šiaulių apskrityje yra nepaneigiami įrodymai, kad jis yra pasirašęs įsakymus, persekiojančius žydus. To užtenka pasakyti, kad jis nėra didvyris. Jis yra žmogus, labai smarkiai nusidėjęs to krašto žmonėms“, – tikina straipsnio apie J. Noreiką autorius E. Balčiūnas.

Straipsnis „Spiegel`yje“, kaltinantis J. Noreiką „organizavus ir vykdžius Plungės gyventojų žydų žudynes“, pasirodė 1984 m., jį parašė iš Lietuvos kilęs buvęs Raudonosios Armijos karininkas Leonidas Olšvangas. Tuo metu E. Balčiūno cituojamas A. Pakalniškis savo prisiminimų knygoje, išleistoje Jungtinėse Valstijose, pasakoja, kaip 1941 m. liepos 12–13 dienomis Plungėje žydai buvo suvaryti į sinagogą ir sušaudyti.

„Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendantūros raštinėje. Komendantu buvo kapitonas Noreika. Buvo ir daugiau lietuvių karininkų. [...] Iš vokiečių kariuomenės Plungėje tada buvo tik du mizernai atrodą kareivėliai. [...] Vienas iš tų kareivėlių atėjo į komendantūrą ir, truputį drebėdamas iš susijaudinimo, paklausė komendantą:

– Ką jūs žadate daryti su tais sinagogoje uždarytais žydais?

– Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti, – atsakė lietuvis komendantas kapitonas Noreika.“ (A. Pakalniškis, „Per dvidešimtąjį amžių“, psl. 119)

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas, tyrinėjęs J. Noreikos veiklą, tvirtina, kad E. Balčiūno straipsnyje išdėstytuose įvykiuose J. Noreika nedalyvavo.

„Jisai komendantu tikrai nėra buvęs, o komendantu yra buvęs Povilas Alemas, o prieš jį dar 2 dieneles greičiausiai buvo kpt. Lipčius. [...] Ne, jisai tikrai neįsakė šaudyti žydų, ir tuo galima įsitikinti, panagrinėjus baudžiamąsias bylas asmenų, kurie buvo nuteisti už dalyvavimą masinių žudynių operacijose, kurios vyko ties Kaušėnų kaimu 1941 m. liepos 12–13 dienomis“, – teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėjas dr. Alfredas Rukšėnas.

Beje, A. Pakalniškis toje pačioje memuarų knygoje aprašo ne tik kapitoną J. Noreiką, esą į mirtį siuntusį žydus, bet ir savo paties požiūrį į nacių vykdytą politiką žydų atžvilgiu.

„Kita didelė vokiečių viešpatavimo nauda Lietuvoje būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. Tautininkų valdžia bandė šitą skaudulį gydyti vaistais, švelniu būdu, per „Verslą“ ir verslininkus. Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“ (A. Pakalniškis, „Per dvidešimtąjį amžių“, psl. 114). J. Noreikai kaltinimus metantį straipsnį E. Balčiūnas parašė 2012 m. vasarį.

Šių metų vasarą apžvalgininkas Rimvydas Valatka savo komentare apie J. Noreiką-Generolą Vėtrą taip pat remiasi L. Olšvango straipsniu „Der Spiegel“ ir A. Pakalniškio knyga. Paklaustas, ar skaitė knygą, R. Valatka sakė: „Tikrai neskaičiau. Jūs domitės, kas buvo generolas Vėtra? Jis buvo vokiečių kolaborantas. Jeigu jūs pasakysit, kad J. Noreika veikė prieš vokiečius, būdamas šitose pareigose, tai jūs pasakysit didžiausią nesąmonę.“

Algimantas Zolubas, XXI amžius, 2015 m. gruodžio mėn. 4 d.

Jono Noreikos kaltintojai remiasi Aleksandro Pakalniškio prisiminimais „Per dvidešimtąjį amžių“, išleistais 1995 metais JAV. Jų autorius apkaltino J. Noreiką įsakius sušaudyti Plungės žydus. LGGRT centro atliktas tyrimas paneigė A. Pakalniškio prisiminimuose J. Noreikai sviestą kaltinimą. Dar paaiškėjo, kad šiandieniniai kaltintojai remiasi atviro antisemito ir holokausto šalininko liudijimu. A. Pakalniškis prisiminimuose („Per dvidešimtąjį amžių“, p. 114) entuziastingai pritaria holokaustui: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. (...) Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“. Tai K. Škirpos ir J. Noreikos kaltintojų neglumina.

Nelengva informaciniame kare tiems, kurie atstovauja tiesai, nes meluojančioji pusė gali teigti bet ką, jai tinka ir klastotės.

Santrauka "Jono Noreikos - Generolo Vėtros biografijos kontroversijos" „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39), Alfredas Rukšėnas

Remiantis istoriniais šaltiniais ir istoriniais darbais paneigiamos išeivijos lietuvio Aleksandro Pakalniškio ir buvusio Šiaulių geto kalinio Leibos Lifšico versijos, kad 1941 m. vasarą ir rudenį J. Noreika dalyvavo Telšių aps. Plungės vls. ir Šiaulių aps. masinio žydų žudymo operacijose.

Vaidas Saldžiūnas, Delfi, 2018 m. liepos mėn. 19 d.

Vis dėlto dar 2012 metais šiaulietis Evaldas Balčiūnas, kuris save vadina anarchizmo istoriku, judėjimo „Antifa“ aktyvistų, valkatavimo ir elgetavimo ekspertu straipsnyje tvirtino, kad J. Noreika – žydšaudys. Savo tiesą E. Balčiūnas grindžia remdamasis Plungės komendantūroje dirbusio Aleksandro Pakalniškio knyga bei dienraščiu „Der Spiegel“. „Man nekyla abejonių, kad jis tai padarė. Vienas dalykas, jis buvo LAF aktyvistas ir vadas tiek Plungėje, tiek Telšiuose, tuo metu, kai buvo nužudyti žydai. Šitos organizacijos neabejotinai prie to prisidėjo. […] Šiaulių apskrityje yra nepaneigiami įrodymai, kad jis yra pasirašęs įsakymus, persekiojančius žydus. To užtenka pasakyti, kad jis nėra didvyris. Jis yra žmogus, labai smarkiai nusidėjęs to krašto žmonėms“, – tikina straipsnio apie J. Noreiką autorius E. Balčiūnas.

Tiesa, pats „Spiegel“ straipsnis, kaltinantis J. Noreiką „organizavus ir vykdžius Plungės gyventojų žydų žudynes“, pasirodė 1984 m., jį parašė iš Lietuvos kilęs buvęs Raudonosios Armijos karininkas Leonidas Olšvangas. LGGRTC ekspertas, tyrinėjęs J. Noreikos veiklą, tvirtina, kad E. Balčiūno straipsnyje išdėstytuose įvykiuose J. Noreika iš viso nedalyvavo.

„Jis komendantu tikrai nėra buvęs, o komendantu yra buvęs Povilas Alemas, o prieš jį dar 2 dieneles greičiausiai buvo kpt. Lipčius. [...] Ne, jisai tikrai neįsakė šaudyti žydų, ir tuo galima įsitikinti, panagrinėjus baudžiamąsias bylas asmenų, kurie buvo nuteisti už dalyvavimą masinių žudynių operacijose, kurios vyko ties Kaušėnų kaimu 1941 m. liepos 12–13 dienomis“, – teigė LGGRTC tyrėjas dr. Alfredas Rukšėnas.

Valdas Vasiliauskas, www.alkas.lt, 2018 m. spalio mėn. 2 d.

Pirmąsyk šią pavardę su Plungės žydų žudynėmis susiejo išeivijos raštininkas Aleksandras Pakalniškis, savo abejotinos literatūrinės ir istorinės vertės knygas kepęs su grafomano įkarščiu. Iš čia J. Noreikos pavardė atsidūrė žydų žurnalisto Leonido Olšvango straipsnyje apie holokaustą Lietuvoje vokiečių žurnale „Der Spiegel“. Nors netrukus paaiškėjo, kad tuo metu J. Noreikos Plungėje ir būti nebuvo, dezinformacija iki šiol klaidina net patyrusius žurnalistus.

Vidmantas Valiušaitis, www.delfi.lt, 2018 m. rugpjūčio mėn. 14 d.

Nepaisant to, kad paties L. Olschwango, kai prasidėjo žydų persekiojimas, net tik Plungėje, bet ir Lietuvoje nebuvo (tuo metu jis buvo pasitraukęs į Sovietų Rusiją), savo straipsnyje „Der Spiegel“ jis tvirtina, kad 1941 metais Plungės žydus išžudė lietuviai savo iniciatyva, be vokiečių pagalbos. Šį savo tvirtinimą jis grindžia Aleksandro Pakalniškio atsiminimais, pavadintais „Plungė“, kurie buvo išleisti Čikagoje 1980 m.

Nekalbėsiu apie tai, kad L. Olschwango straipsnis pilnas faktinių klaidų ir nuorodų į sovietinės propagandos klastotes, kurios čia bandomos pristatyti kaip „faktai“.

Į tai išsyk po publikacijos „Spiegel’yje“ teisingai atkreipė dėmesį išeivijos mėnraštis „Akiračiai“ („Vieno pikto straipsnio istorija“, 1984 m. birželis, Nr.6(160)). Sovietai tuo metu dar atkakliai bandė neigti 1941 m. birželį masiškai žudę žmones Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse, Budavonės miške ir daugelyje kitų vietų Lietuvoje, taip pat Latvijoje bei Estijoje, todėl melagingai tvirtino, kad nukankintų žmonių nuotraukos iš „tarybinių pareigūnų“ bei raudonarmiečių surengtų egzekucijų vietų yra ne kas kita kaip „Lietūkio“ garaže įvykdyto žydų pogromo atvaizdai.

Bet šituos melagingus išvedžiojimus palikime nuošalyje, mūsų temai jie yra antraeiliai. Pažvelkime į konkrečius kaltinimus J. Noreikai, kaip juos pristato A. Pakalniškis ir L. Olschwangas.

„Akiračiai“, susipažinę su A. Pakalniškio atsiminimais, pagrįstai suabejojo jų patikimumu, kiek tai susiję su Jonui Noreikai priskiriamomis veikomis. Todėl kreipėsi į autorių prašydami sutikimo patikslinti klausimus keliančias vietas. A. Pakalniškis sutiko ir mėnraštis paskelbė su juo pasikalbėjimą („Apie žudynes Plungėje“, „Akiračiai“, 1984 m. liepa, Nr.7(161)). Knygos autoriaus atsakymai parodo, kiek tie atsiminimai yra „patikimi“ ir kiek gali būti naudojami kaip „istorijos šaltinis“. Štai kelios ištraukos.

Nežinojo nė vardo, tik pavardę

Kreipdamasis į A. Pakalniškį, mėnraštis pastebi, kad knyga parašyta taip, tarsi autorius visur buvo ir viską matė. „Ar knyga paremta vien faktais, ar subeletrizuota?“ – klausia „Akiračiai“

Pakalniškis: Ten tik aprašyta, ką aš mačiau ir ką girdėjau šnekėdamas su žmonėmis. „Akiračiai“: Ar knygą rašėt iš atminties?

P.: Iš atminties.

A.: Tai kaip Jūs, po tiek laiko, galite atsiminti, kokius žodžius kas pasakė ir kokią dieną kas atsitiko?

P.: Aš turiu dienoraštį. Man jį atsiuntė iš Lietuvos.

A.: Bet tai turėjo būti stori dienoraščiai. Kaip jie praėjo pro cenzūrą?

P.: Praėjo. Kas savaitę gaudavau po du ar tris laiškus. Kiekviename laiške būdavo po vieną arkužą (arkužas – du didelio formato popieriaus lapai – red.). Truko gal metus laiko, bet atėjo visi mano dienoraščiai. Tik vienų metų negavau.

A.: Kai Jūs „Plungėje“ pažodžiui perduodate kitų žmonių kalbą, ar Jūs cituojate iš atminties?

P.: Jums turbūt labiausiai rūpi kapitono Noreikos (komendanto) pasakymas: „Aš daviau įsakymą visus sušaudyti iki vieno“. Man tai labai įstrigo. Noreikos aš nepažinojau. Jis sėdėdavo gretimame kambaryje. Su juo niekada nesišnekėdavau. Buvau komendatūros tarnautojas. Mano stalas buvo greta jo kambario. Matydavau pas jį ateinančius, girdėdavau šnekantis.

A.: Bolševikų paskelbti dokumentai rodo, kad Noreika nuo pat karo pradžios buvo Šiaulių apskrities viršininku…

P.: Ką padarysi, kad jie, rodo… Kai aš pasižiūrėjau į Noreikos nuotrauką Enciklopedijoje – man jis nepažįstamas. [...]

A.: Bet Jūs nesat tikras, ar tai buvo tas pats Noreika…

P.: Koks tas pats? Aš nežinau. Aš tik jo pavardę žinau. Nežinau net, ar jis buvo vardu Jonas. [...]

A.: Jeigu kpt. Noreikos giminės patrauktų Jus į teismą už apšmeižimą...

P.: Jeigu mane trauktų į teismą, sakyčiau: – kokį Noreiką? Nejaugi pasaulyje yra tik vienas Noreika? Pavardė Noreika buvo Lietuvoje populiari. Man J. Girnius yra parašęs, kad tuo metu Noreikos nebuvo Plungėje. Tvarkoj. Kodėl tada Noreikos giminės turėtų rūpintis?..“

„Visuotinai žinomi faktai“

Nežinau, ar dėl to rūpinosi Jono Noreikos giminės. Tačiau L. Olschwangas aiškiai nebuvo labai skrupulingas. Jis tiesiog šitam bevardžiui „Pakalniškio Noreikai“ nuo savęs priskyrė Jono vardą ir paskelbė pasauliui, kad įsakymą išžudyti Plungės žydus davęs būtent Generolas Vėtra.

„Vakarų žurnalistai šitokį informacijos „papildymą“ vadintų klastote“, – rašo „Akiračiai“ („Plungės žydų likimas“, 1984 m. rugsėjis, Nr.8(162)), ir čia pat priduria, kad „tokių Olschwango fantazijos kūrinių minėtame rašinyje yra daug“.

[...]

L. Olschwango straipsnį „Akiračiai“ argumentuotai sukritikavo. Bet tai buvo žinia tik riboto rato lietuvių išeivijos skaitytojams. Vakarų spaudoje niekas to straipsnio klaidų nepaneigė ir jis iki šiol tebėra „žinių šaltinis“ platiesiems Vakarų visuomenės sluoksniams ir nekritiškiems istorijos tyrinėtojams. Silvia Foti – geras pavyzdys. „Ar mano senelis nebuvo susijęs su žydų išžudymu (Plungėje – V.V.)?“ – Jono Noreikos vaikaitė pasiteiravo Generolo Vėtros bendražygio Damijono Riaukos. – „Jo čia nebuvo, – išgirdo atsakymą. – Su tuo jis niekaip nesusijęs. Tai padarė vokiečiai.“ Tačiau S. Foti netiki: „Tuo momentu aš įtariau, kad jis nesako tiesos, bet man reikėjo įrodymų.“

Kur ieško įrodymų S. Foti? Eina pas tetą: „Teta Aldona pirmąsyk sudėliojo įvykius vieną paskui kitą taip, kaip ir aš keliaudama, ir papurčiusi galvą pravirko: „Aš tiesiog negaliu patikėti. Gal jis neturėjo pasirinkimo. Jam reikėjo palaikyti tvarką. Aš nežinau, ką galvoti. Manau, kad tai įmanoma.“

J. Noreikos vaikaitei tai buvo „įrodymas“: teta pravirko, atrodė sutrikusi, jos matymu, „stengėsi susigyventi su dėdės Jono įsivėlimu į žydų žudynes“. Palyginkime šias žurnalistės ir jos tetos pasikalbėjimo nuotaikas bei iš viso to išplaukusias prielaidas su A. Pakalniškio ir L. Olschwango teiginiais.

„Nėra jokios abejonės, – rašo „Akiračiai“, – kad 1941 metų vasarą buvo nužudyti beveik visi Plungėje gyvenę žydai. Pakalniškis teigia, kad žudynės vyko liepos 12–13 dienomis. Vilniuje 1973 m. „Minties“ išleistas dokumentų rinkinys „Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m., 2 dalis“ (MŽL-II) nurodo kitokią žudynių datą – 1941 m. liepos 15–16.“

Ką į tai sako A. Pakalniškis?

„Akiračiai“: Sovietų šaltiniai teigia, kad masinės žydų žudynės Plungėje, kur nužudyta 1800 žydų, buvo liepos 15–16 d. Tai būtų antradienis ir trečiadienis.

P.: Tos masinės žudynės buvo iš šeštadienio į sekmadienį...

A.: Tai pagal jus taip išeitų...

P.: Ne „pagal jus“, o tikrai taip buvo. Pažiūrėkit mano knygoje, mano dienoraštyje.“

A. Pakalniškis toliau teigia, kad Plungėje buvo nužudyta apie 3000 žydų. Tačiau pokalbyje jokių argumentų tam skaičiui pateisinti neturėjo. Paklaustas, kuo remdamasis jis tai tvirtina, atsakė, „kad sinagogoje uždarytų žydų buvo daug, tai ir parašė tris tūkstančius“.

Tuo metu L. Olschwangas mini 1800 nužudytųjų. Tokį patį skaičių nurodo ir minėtasis rinkinys MŽL-II. Turint galvoje, kad Plungėje tuo metu gyveno apie 2000 žydų, arčiau tiesos, matyt, yra L. Olschwango nurodytas skaičius, nors žudynių datos jis nenurodo.

Pasikalbėjime su „Akiračiais“ A. Pakalniškis aiškina, kad komendantu galėjęs būti kitas Noreika. Tačiau knygoje MŽL-II skelbiami du dokumentai, rodantieji, kad 1941 m. liepos mėn. Plungėje komendantu buvo ne Noreika, o Alimas. Leitenantą Alimą Pakalniškis sakė pažįstąs ir tvirtinęs, kad Alimas komendantu buvo vėliau, po Noreikos ir po žydų sušaudymo.

„Akiračiai“ rašo: „Pakalniškis aiškina, kad po žydų sušaudymo jis į Plungę nebegrįžo ir todėl nežino, kada ir kur Noreika iš Plungės išvyko. Tačiau šitokiam aiškinimui prieštarauja… pats Pakalniškis. „Septintoje knygoje“ jis rašo, kad iš Plungės išvykęs tik rugpjūčio vidury. Taigi, po žydų sušaudymo Pakalniškis Plungėje buvo dar mėnesį laiko.“

„Išskyrus Pakalniškį, – tęsia mėnraštis, – jokie kiti mums žinomi šaltiniai apie kpt. Noreiką Plungėje 1941 m. neužsimena.

Pakalniškis irgi prieštarauja pats sau. O apie žmogų, kurį turėtume laikyti didžiausiu Plungės istorijoje žudymo kaltininku, Pakalniškis stebėtinai beveik nieko nežino: nei vardo, nei kilmės, ar vedęs, kur vėliau išvyko ir t. t.

Taip pat Pakalniškis neužsimena, kad komendantūroje būtų vykęs pasiruošimas masinėms žudynėms. Todėl visų šių prieštaravimų akivaizdoje mums atrodo, jokio kpt. Noreikos Plungėje anuomet iš viso nebuvo.

Taip pat atrodo, kad Plungėje, tuo metu buvo daugiau vokiečių, negu „Plungėje“ mini Pakalniškis. Paties Pakalniškio liudijimu, vokietis ateidavo į Plungės policijos nuovadą ir nuspręsdavo, ką iš areštuotųjų reikia sušaudyti, o ką paleisti. Tie patys vokiečiai, atrodo, nusprendė ir žydus išžudyti. Iš Pakalniškio knygos atrodo, kad tam nusikaltimui vykdyti talkininkų jie ir rado lietuvių tarpe.“

„Akiračiai“ tad daro tokią išvadą: „Klausimas, kas iš tikrųjų atsakingas už Plungės žydų žudynes, dar tebelaukia atsakymo. Taip pat dar neturime paaiškinimo, kaip atsirado Pakalniškio knygoje teiginiai (pvz., apie kpt. Noreiką), kuriuos neigia visi kiti mums žinomi šaltiniai. Spėjama, kad kaltas čia Pakalniškio rašymo būdas.

Tai pasakojimas viską žinančio, viską mačiusio ir visur buvusio pasakotojo vardu. Grožinėje literatūroje toks pasakojimas dažnai vartojamas. Dokumentinėje ar istorinėje apybraižoje, ypač rašant apie įvykius iš gandų ir nuogirdų, lieka plyšiai, kuriuos užpildyti savo vaizduote autorius nebeturi teisės.

Pakalniškis, atrodo, šią tiesą per vėlai įsisąmonino. Tai jokiu būdu nereiškia, kas viskas, kas „Plungėje“ rašoma apie žydų tragediją, būtų netiesa. Priešingai, manytume, kad daug kas ten yra teisybė. Gaila tik, kad autoriaus stilius ir forma neleidžia sužinoti, ties kur tiesa užleidžia vietą gandams ir vaizduotei.“

Tiesą dar reikia atrasti

Ar viso to galėjo nežinoti Generolo Vėtros vaikaitė S. Foti, savo išvadas pagrindusi gana naiviu būdu – pasikliovusi spėlionėmis savo tetos, kuri 1941 m. tebuvo 10 m. amžiaus, bet atmetusi jos senelio amžininkų ir bendrabylių liudijimus?

Nustebčiau, jeigu toje gausioje medžiagoje, kurią yra surinkusi jos mama Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, ir prie kurios pati S. Foti išraiškingai nusifotografavusi savo internetiniam puslapiui iškalbingu pavadinimu „Ieškant tiesos“, mano cituotų straipsnių nebūtų.

Vargu ar tikėtina, kad J. Noreikos duktė, literatūros mokslininkė ir Generolo Vėtros biografijos tyrinėtoja, nebūtų žinojusi išeivijoje skelbtų svarbių tekstų apie jos tėvą ir nebūtų išsisaugojusi jų savo archyve?

Bet kuriuo atveju S. Foti kategoriškumas – kelia nuostabą. Suprantu, kad ji nėra istorikė. Bet kaip žurnalistei-amerikietei Amerikos žurnalistams įprasti profesiniai etikos standartai neturėtų būti svetimi. Gali būti įvairių nuomonių apie objektyvumą, bet sąžiningumo sąvoka visų žurnalistų turėtų būti suprantama vienodai.

„Washington Post“ nurodo labai aiškius sąžiningumo kriterijus:

„* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei praleisti reikšmingi ir ypatingai svarbūs faktai. Sąžiningumas – tai garbingai ir iki galo parašytas straipsnis.

Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei menkavertė informacija pateikiama kaip ypač svarbi. Sąžiningumas šiuo atveju būtų kokybiškos informacijos pateikimas.
Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei jame sąmoningai ar nesąmoningai klaidinami ar apgaudinėjami skaitytojai. Sąžiningumas – tai dorumas ir pagarba skaitytojui.
Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei reporteris perša savo pažiūras ar principus subtiliai juos pridengdamas neigiamą atspalvį turinčiais žodžiais. Sąžiningumas – tai paprastumas, o ne trumpalaikio efekto siekimas.“

Nesiimsiu vertinti, ar S. Foti straipsnis parašytas sąžiningai. Tačiau, kad jis nutyli svarbius faktus – irgi faktas. Priežastys, kodėl taip atsitiko – jau antraeilis dalykas.

Mano paminėtus faktus, susijusius su Jono Noreikos tikru ar tariamu vaidmeniu Plungės žydų žudynių byloje, maniau esant svarbu priminti, siekiant klausimą svarstyti sąžiningai.

Vidmantas Valiušaitis, Vakarų ekspresas, 2018 m. spalio mėn. 3 d.

Dar visai neseniai tas pats „choras“, mojuodamas Aleksandro Pakalniško atsiminimais, aukšta balso tonacija kaltino J. Noreiką esant asmeniškai atsakingu už Plungės žydų išžudymą. Paaiškėjus, kad Pakalniškio atsiminimuose pareikšti priekaištai jokio istorinio pagrindo neturi,