Gvildenu | Mintys / AmžinaiBręstiArŠiaipGyventi

Pranešimas skaitytas 2016.01.21 konferencijoje Gyvenimo būdas ir stilius: Filosofinis ir sociologinis aspektai.

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės.

Aptarsiu esminį pasirinkimą, kurį įžvelgiu mūsų gyvenimuose. Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį. Išskirsiu dvi skirtingas kultūras, gyvensenas, bendrystes: šiaip gyvenančių tamsuolių ir amžinai bręstančių šviesuolių.

Lietuvių kalboje pirmenybė teikiama vyriškąjai galūnei, tad įprasta kalbėti apie šviesuolį ir tamsuolį, šviesuolius ir tamsuolius. Mano mamytė Rūta Kulikauskienė yra feministė, tai kartais susirūpinu, kur galėčiau palaikyti moteris. Supratau, kad šioj vietoj galiu gyventi ne šiaip, ir atsisakyti tam tikrų vyriškų galūnių. Dėl to ir kalbėsiu apie šviesuolę ir tamsuolę, šviesuoles ir tamsuoles. Gal tai padės į viską pasižiūrėti truputį kitaip, ar bent sąmoningai ir nesąmoningai išklausyti moteris ir apskritai kitus.

Tas pats žmogus gali vienu atveju pasireikšti šviesuole ir kitu tamsuole. Jums pateiksiu pora pavyzdžių, kaip aš pats esu pasielgęs, kad žinotumėte kur mano mintys yra mane nuvedę. Sekmadienį mane draugas nusivedė į nemokamą koncertą. Trys šimtai žmonių salėje laukė koncerto, liko tik stovimos vietos. Man krito į akį, kad gal dešimt žmonių sėdi papildomose kėdėse, pagrindiniame praėjime, ką draudžia priešgaisrinės apsaugos tarnyba. Mane tuomet įkvėpė šviesuolei būdingas klausimas, Nejaugi aš liksiu abejingas? Pakalbinau pora sėdinčiųjų, galiausiai, beieškodamas vadovo, paaiškinau publikai, kad draudžiama taip statyti kėdes, juk gaisro atveju žmonės turi tvarkingai apleisti salę, vienas kito mirtinai nesuspausti, nesumindžioti. Būkim piliečiai, susirūpinkim! Don Kichotui kadaise vėjo malūnai pasirodė, kaip milžinai, o man publika pasirodė, kaip avinai, be ganytojo. Sakau, kolei jūs patrauksite savo kėdes, aš jums padeklamuosiu eilėraštį. Baigėsi, kad mano draugas ir dar trys vyrai mane išnešė už rankų ir kojų. Vienas daužė mane keliu, bet kitas draudė, aiškindamas, jog psichiniai ligoniai neatsako už save. Tai čia vienas pavyzdys, kaip aš, šviesuolis, skiriuosi nuo tamsuolių.

Vaikystėje, šešerių metų amžiaus, mąsčiau, kaip šviesuolėms būdinga, koks mano gyvenimo tikslas, kuriam atsiduočiau? Užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Betgi tokiame žygyje reikia laisvai mąstyti pavojingiausias mintis: gal Dievo nėra, gal jisai nėra geras. Užtat Dievui siūliau, prašau, duok man laisvę mąstyti, ką bereikėtų, o aš savo ruožtu, visada tave tikėsiu, nepaisant ką besužinočiau ar ką bepamanyčiau. Įsivaizdavau Dievo palankumą. Galvojau, gal reikia kokio nors ženklo, bet susigriebiau, joks ženklas neišsklaidys abejonių. Tad jo prašiau, tegul ženklas būna, jog man nedavei jokio ženklo. Kai norėsi, duosi. Kitą dieną savo Mamai prasitariau, kad bendravau su Dievu, ir iš jos veido supratau, jog tokių dalykų geriau niekam nepasakoti.

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Toliau duosiu pajusti, kokia sąvokų kalba galėtumėme iš esmės susikalbėti, kaip gyventi. Svarbiausia, tai mąstyti ko lėčiau, stebėti kur įvariausiai krypsta dėmesys, ir taip gerai pažinti savo vaizduotės ribas. Esame laisvi rinktis tarp galimybių. Užtat galim įsivaizduoti ir išvirkščiai, kaip dėmesys galėtų apžvelgti visas tas galimybes. Žodžiu, galim įsivaizduoti Dievą, kuriam mūsų gyvenimai yra atsakymai. Koks jojo klausimas?

Įsivaizduoju, Dievas klausia, ar jisai būtinas? Ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Jisai pasitraukia ir sukuria sau nepalankiausias sąlygas. Užtat jisai naujai iškyla, kaip kad Jėzumi Kristumi, kuriam teko susigaudyti, jog jisai Dievas. Kokiu pagrindu jiedu yra tasai pats Dievas? Būtent jų bendrai suvokta Dvasia. Tokia Dievo trejybe vyksta Dievo Tėvo tyrimas. Tačiau tą patį tyrimą tenka įsivaizduoti Sūnaus ir Dvasios akimis. Iškyla trys skirtingi jų vienumo pagrindai: Dievo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas.

Ar šie trys vienumai lygiaverčiai? Jų lygiavertiškumas pasireiškia žmogaus trejybe, kuria žmogus kaip mokslininkas tiria bet kokį klausimą, nusistatydamas, vykdydamas, permąstydamas ir vėl naujai nusistatydamas, amžinu ratu.

Dievo trejybė ir žmogaus trejybė susiveda į šešerybę, grindžiančią dorovės klausimus. Atkreipsiu dėmesį į tris skirtingus vertybių rinkinius įvairiai suderinančius žmogaus valią ir Dievo valią.

Platono "Respublika" pasižymi teisingumu. Jos liaudis teisingumą įsisavina paklusnumu, susilaikymu. Ji atsisako nepaklusnumo, iš kurio kyla visa kas mumyse nelauktina, visa kas bjauru. Liaudį valdo išminčiai, kuriuos traukia tai, kas iš tiesų žavu, ir atstumia tai, kas bjauru. O išminčių nuosprendžius įgyvendina kariai savo drąsa. Apskritai, tokioje drausmingoje visuomenėje galima bendrom jėgom mylėti Dievą, tai yra, jį pritraukti širdinga bendryste, kaip svajojo Jėzus, jeigu tik pirmiausiai gerbiama kiekvieno asmens laisvė, kaip reikalauja Tėvas, mylėti artimą, kaip save patį.

Šv.Pauliaus vertybėmis žmogus draugauja su Dievu. Draugystės pagrindas yra ištikimybė. Ją įsisaviname tikėjimu. O kada tikime, tada atsisakome savo atskirties, atsisakome laukti to, ko netrokštame, atsisakome netikėjimo, ir iš jo išplaukiančio neapykantos. Užtat mus traukia meilė ir atstumia neapykanta. Tikime Dievą, kada jo nepažįstame, bet jį mylime, kada tik pažįstame. Mūsų pažinimą įsimena viltis siekti ko geriausio, užtat nenupulti į tai kas menka. Nepergyvename, kad pirmauja tamsuoliai, kaip reikalauja Tėvas, juk šviesuolių laukia tobulybė. "Paskutiniai bus pirmi, ir pirmi bus paskutiniai."

Dėstant šias sandaras iškyla trečias vertybių rinkinys. Jomis regime viską, tarsi sėdėtumėme Dievui ant kelių. Įsisaviname jo pareigą, kaip rūpestį visakuo. Atsisakome abejingumo, užtat mums viskas artima. Mus traukia artimumas ir mes kratomės baimės. Artimumą išpažįstame nuoširdumu. Užtat nuoširdžiai skelbiame, kaip Dievas pasitraukia ir kaip jisai naujai iškyla.

Kiekvienu atveju šviesuolė savo valia atsižvelgia į Dievo valią. Šviesuolė panaši į pasiklydusią mergaitę, kuri pati neieško savo mamos, bet verčiau eina ten, kur jos mama jos ieškos. Dievas nesiriboja savo troškimais, bet išeina už savęs į mūsų netroškimus. Dievas savarankiškas, jisai nieko netroškta, bet mes turim poreikius; Dievas užtikrintas, trokšta kažko, bet mes abejojame; Dievas ramus, trokšta betko, o mes su lūkesčiais; Dievas mylintis, trokšta visko, o mes laikomės kokios vertybės. Dievas savo santvarkoje teisingas, ištikimas, pareigingas, tačiau visa tai sąlygiška. Mes šviesuoliai nesame sandarūs, nesiribojame savimi. Mes gyvename plačiau ir renkamės teisingumą įsisavinti paklusnumu, ištikimybę tikėjimu ir pareigą rūpėjimu, taip atsiduodami Dievui, kuris mus myli labiau nė mes patys save, ir neatmesdami visa tai nepaklusnumu, netikėjimu ir nerūpėjimu, tad negyvendami vien savo valia. Kaip susistyguosim, taip ir suskambėsime: žavesiu ar bjauresiu, meile ar neapykanta, artimumu ar baime, žodžiu, Dievo plačia valia ar savo siauria valia. O tas skambesys suvirpins mūsų asmenybę, žadins ar bukins mūsų sąmoningumą, ryškins ar slopins mūsų dorybes, kurios tačiau niekados nenustygsta visiškai. Juk augam labiau ar mažiau drąsūs, tačiau net ir didžiausia bailė turi nors lašelį drąsos.

Mūsų valia myli tobulą, bet Dievo valia myli ir netobulą. Juk Dievas nebūtinai geras. Dievas išeina už savęs į santvarką. Dievas santvarkoje yra gerumas. Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nevien santvarkoje, bet ir už jos. Amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar, tai jautrumas, kad gyvenime yra begalę neteisybių, kurių Dievas dar neištaisė. Dar anksti liudyti, kad jisai suveiks, kolei mes patys liekam abejingi. Juk Dievo amžinas tyrimas, ar jisai būtinas, vyksta mumis, mūsų gyvenimais. Mumis paaiškės, ar jisai kiekvieną įtrauks, kiekvieną pasieks. Tuo tarpu žinome, kad Dievas nebūtinas, juk yra įstatymas, kurio mums turėtų pakakti, jei tik paklustumėme, kaip Jėzus. O kas nepaklūstame, galime tikėti Jėzų ir gyventi juo pavyzdžiu. O kas negali tikėti, gali tiesiog rūpintis visa tuo, kuo Dievas rūpinasi. Bet kas visakam abejinga, tas pasmerkta, ir mes visi kartu su ja.

Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo. Ji tad gyvena papildomais požiūriais, Dievo ir kitų. Ji įsiklauso, ar turi ryšio su Dievu ar jo neturi? Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes. Juk tamsuolę paauklės gyvenimas, taip kad jai teks sukti galvą: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau? Ji gali nepajudėti iš vietos, jei tik ją varžys nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas, jei tik ją kaustys bjauresys, neapykanta ir baimė. Tuo tarpu šviesuolių pavyzdys gali perkurti tamsuolių pasaulį, joms nušviesti, jog užtenka truputį paklusti, nors kiek tikėti, tegul ir sau pačiai likti neabejinga. Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis. Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė. Šviesuolės nuotykiai trejybės ratu šviečia kelią tamsuolėms, jas kviečia įsijungti į Dievo amžiną tyrimą, ar jisai būtinas, ar jisai šviesuolėmis kiekvieną pasieks?