Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Apytakos

Skyriai

• Kas yra apytaka? Kokia jos esmė? Kaip ji suveikia?
  • Iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą
  • Dvejybė: asmuo ir savastis
  • Trejybė: Vaizduotė, pasirinkimas, liudijimas
  • Ketverybė: keturios apimtys
  • Kaip apytaka sustatyta
• Ką bendro turi visos keturios apytakos?
• Kaip skiriasi keturios apytakos?
  • Suvokimo lygmenys sieja apytakų nežinojimus ir asmenų žinojimus
  • Asmenų žinojimai: Kodėl! Kaip! Koks! Ar!
  • Apytakų nežinojimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl?
  • Liudijimai: Asmenys atsako apytakomis. Apytakos apibrėžia asmenis.
  • Suderinimas
  • Peržiūrėti: Keturi lygmenys
• Mokslas
• Užrašai

Apytaka

Kas yra apytaka

• Apytaka yra asmens tyrimo galimybės, kuriomis asmuo tampa tyrėju.
  • Apytaka yra asmens mokslas, jo pasitikrinimas, jo tyrimo išorinės galimybės, sąlygos, žiūrint iš šalies, Dievo akimis. Atitinkamas netroškimas išsako tyrimo vidines galimybes, sąlygas, žiūrint iš vidaus, tyrėjo akimis.
  • Apytaka sustato tyrimą nukreiptą į žinojimo apimtyje esantį asmenį.
  • Apytaka išsako asmens aplinkybes, jo mokslą apie Dievą.
  • Apytaka yra vaizduotės pranokimas tyrimu.
  • Apytaka asmuo išeina už savęs į save, vis gilyn.
• Apytaka nusako tyrimo lygtį: asmuo (Aš, Tu, Kitas) yra asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas).
  • Apytaka nusako santykį tarp trejybės rato ir trejybės atvaizdo. Šie santykiai išplaukia iš požiūrio ir visų jo prielaidų. Požiūriu dvasia telkiasi.

Yra keturios apytakos:

• Dievo šokis - Dievo mokslas apie Dievą.
• Išgyvenimo apytaka - Mano mokslas apie viską.
• Žinojimo rūmai - Tavo mokslas apie troškimus.
• Meilės mokslas - Kito mokslas apie meilę.

Ką apytaka pasiekia, kokia jos prasmė

• Apytakos grindžia tyrėją, tad asmenis, tiriančius vis giliau, brandžiau, gyvenimiškiau - savaime, tyrėju, tyrėjo tyrėju, tyrėjo tyrėjo tyrėju.
• Dievas visomis apytakomis išeina už savęs, bręsta, reiškiasi, viską tveria ir palaiko.
  • Apytakos suveda neapibrėžtumo dvasios brandą ir jos apibrėžimą.
  • Apytakomis iškyla požiūriai ir sandaros, vaizduotės žvilgsniai ir atvaizdai, sąvokos ir jų vieningumas.
• Asmenys atitinkamomis apytakomis savo apimtyje tiria, tad žino.
  • Apytakos sustato netroškimus.
  • Apytakos išplaukia iš tiriančio, susivokiančio Dievo mumyse (Sūnaus), kuris mus išgyvena, užtat mums yra artimas ir suprantamas kaip asmuo.
  • Dievas asmenimis gyvena ir tiria.
  • Dievas visais įmanomais būdais išgyvena savo požiūrį atsisakydamas savęs, išeidamas už savęs į save, į atitinkamo asmens apimtį. Kiekvienu asmeniu savasties apimtis platėja (niekas, kažkas, betkas, viskas) ir Dievo už savasties apimtis siaurėja (viskas, betkas, kažkas, niekas).
  • Dievas išgyvena apytaką kai jo požiūrį priima atitinkamas asmuo.
• Apytaka asmuo randa Dievą, tad kartu su juo išeina toliau už savęs į save.
  • Kiekvienoje apytakoje svarbu nurimti, tad sudalyvauti nulinėje veikloje kartu su neapibrėžtuoju.
• Apytaka iš Dievo požiūrio, iš šalies, sustato asmenį ir kartu jo Dievą už jo.
  • Asmens Dievas yra už apytakos apimties, už žinojimo ir nežinojimo apimties, tad troškimų ir netroškimų apimtyje. Žinojimo ir troškimų apimtys vienas kitą papildo.
  • Apytaka remiasi į nulybę, į Dievą už santvarkos, jos pagrindu grindžia trejybės atvaizdą, o trejybės ratas yra pačioje apytakoje, tačiau jį išgyvenanti dvasia išplaukia iš Dievo už apytakos.
  • Asmens apytaka jam nurodo jo ribotumą, jo žinojimo ir nežinojimo apimtį, už kurio slypi kažkas daugiau, Dievas, jo vienumas. Tai ypač akivaizdu žinojimo rūmuose, nes jie puoselėja kažko žinojimą, ir turėtų juo labiau paaiškėti meilės moksle.
  • Apytakos veda į tai, kas mums visiškai svetima, yra kažkoks vienumas už mūsų. Veda į besąlygišką Dievą už mūsų, į vienumą su juo. Tas vienumas turėtų mus suvokti ir pažinoti ir išgyventi. Pažįsta ne tik iš vidaus, ne tik šališkai, o pažįsta nešališkai.
  • Ieškome, kas mus pažintų ne tik šališkai, bet mus įprasmintų nešališkai.
  • Ieškome, kas mus išlaisvintų iš mūsų požiūrio, kuris mus pagrįstų be jokio požiūrio.
  • Mano Dievas jau yra išėjęs už savęs, atsisakęs savęs, atsiradęs manyje, visai panašiai kaip kad aš atsisakau savo pasąmonės (savo asmeninės patirties) ir savo sąmonės (savo įvairiausių prielaidų). Tad asmens Dievas įprasmina asmenį. Tikslas yra atrasti esmę, o ta esmė gali mus praturtinti, sureikšminti, įprasminti, atskleisti, brandinti.

Dievo tyrimas

Dievo tyrimas

• Dievas išgyvena savo požiūrį visais įmanomais būdais, visais tyrėjais, visais jo požiūrį priimančiais asmenimis.
• Visos apytakos palaiko bendrą Dievo tyrimą.
• Tyrimu nežinojimas virsta žinojimu, tad keičiasi jų apimtys.

Tyrimas

Tyrimas ir tyrėjas

• Tyrimo išgautos žinios nešališkai, tad besąlygiškai grindžia tyrėją, jo tyrimo sąlygas, išvadas ir juos siejantį tyrimą.

Viskas

• Viskas yra Dievo būklė, jo aplinkybės, kurios atsiranda jam pasitraukus, jam išėjus už savęs į save.
• Viskas yra Dievo buvimo prielaidos, jo sąlygiškumas.

Visko žinojimas

• Visko žinojimas yra nežinojimas, nieko nežinojimas.
• Visko žinojimas yra Dievo požiūris.
  • Visko žinojimas (Dievo požiūris) išplečia Dievą.
  • Visko žinojimas yra Dievo aplinkybių išdėliojimas taip, kaip prie jų prieina Dievas.
• Visko žinojimą vis smulkesnėse apimtyse, vis didesnio sąmoningumo lygmenyse, sudėlioja ir išsako apytakos.
  • Visko žinojimo išsiplėtojimu išaiškėja, kad Dievo žinojimas priklauso nuo mūsų žinojimų, užtat Dievas pats nežino, o žino būtent mumis.
  • Visko žinojimas (kartu ir viskas) išsivysto ir susidėlioja apytakomis, asmenų tyrimais.
  • Visko žinojimą (Dievo požiūrį, nežinojimą) gali priimti, išgyventi ne tiktai Dievas, bet ir visi, savo požiūriais (žinojimais).
  • Žinočiau žmoniškai atjausdamas kiekvieną apimtį atskirai, atjausdamas, gerbdamas, suprasdamas jį numanantį asmenį, kaip jisai susižino. Užtat žinočiau ką kiekvienas asmuo numano, atjausdamas jį, kaip jisai susižino. O jisai susižino tyrimu, apytaka.
• Visko žinojimu (būtent nežinojimu) išeiname už savęs, už savo požiūrio, nes turime apžvelgti savo žinojimo ribas.
  • Visko žinojime dalyvaujanti apytaka suderina požiūrius (nežinojimą).

Laisvė ir sąmoningumas

• Apytakomis, besivystant asmenims, atsiranda laisvumas tarp prielaidų ir išdavų, jų sąsajai tampa reikalingas atitinkamo laipsnio sąmoningumas. Užtat meilei reikalingas pilnai atsiskleidęs visiškas sąmoningumas.

Trys kampai

Trys kampai skiria tiriantįjį ir tiriamąjį ir grindžia apytakas.

• Nepaneigiamumas - paneigiamumas skiria Dievą už tyrimo ir Dievą tyrime. Tai dvi galimybės įrodyme prieštaravimo būdu.
• Nešališkumas - šališkumas skiria asmenį kaip tyrėją ir kaip liudytoją. Ši asmens savybė grindžia naują, siauresnę liudijimo apimtį. Reiškiasi požiūrių grandine.
• Besąlygiškumas - sąlygiškumas skiria kas už apytakos apimties ir kas apytakos apimtyje. Ši apimties savybę sąlygoja platesnį tyrėją, asmenį už esamos apimties. (Tai akivaizdu su žinojimo rūmais, kurie susitelkia tiktai į rūpimo mokslo dalyką, kažką.) Reiškiasi žmogaus ir Dievo požiūrių grandine.

Trys kampai yra šešerybės šeši požiūriai suporuoti.

• Paneigiamumas grindžia nešališkumą ir šališkumą,
• Šališkumas grindžia sąlygiškumą ir besąlygiškumą,
• Besąlygiškumas grindžia nepaneigiamumą ir paneigiamumą.

Tad besąlygiškumas-sąlygiškumas išverčia šališkumą-nešališkumą. Trejybės ratą sudaro paneigiamumas (permąstymas), šališkumas (nusistatymas), besąlygiškumas (vykdymas).

Dievo trejybė

Dievo požiūris yra gyvenimo knyga, susidaranti iš 12=1+4+6+1 kampų, nusakančių santvarką.

• Dievo šokyje šie kampai iškyla Dievo Dvasios požiūriu, "Jis yra Dievas", siejantis Sūnaus ir Tėvo požiūrius. Sūnus išgyvena Sūnaus ir Tėvo požiūrių sutapimą ir sutapimą, o Dvasia pilnai apibrėžia šį bendrą Dievo požiūrį.
• Apytaka išsako kaip Dievas savo žvilgsniu per asmenį išgyvena gyvenimo knygą 12=1+4+6+1.

Asmuo ir Dievo savastis

Sąmoningumas (nešališkumas): Dievas, viskas, troškimai, meilė

• Yra sąmoningumo-nešališkumo keturi lygmenys.
• Sąmoningumo-nešališkumo lygmuo skiria asmenį ir Dievo savastį (mokslą, apytaką)
  • Sąmoningumu-nešališkumu išsiskiria asmuo (Dievas) ir jo mokslas (Dievo savastis).
  • Sąmoningumas-nešališkumas leidžia iš šalies pasižiūrėti į Dievą.
    • Iš šalies, bręstame atsiplėšdami nuo savo požiūrio, ketverybės lygmenimis.
  • Nulybės atvaizdai išsako skirtumą tarp Dievo asmens ir Dievo savasties keturiose pakopose: tiesa nesiskiria turinys ir raiška, o betarpiškumu, pastovumu, prasmingumu vis labiau skiriasi.
    • Šį skirtumą (tarp turinio ir raiškos) išsako nešališkumas, tuo tarpu Dievą (turinį) išsako besąlygiškumas.
• Sąmoningumas naujai suveda asmenį Dievo savasties pagrindu

Iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą

Apytaka sieja trejybės ratą ir asmens (Dievo, Mano, Tavo, Kito) trejybę, trejybės atvaizdą.

Trejybės ratas nusako tyrimą.

• Tyrimo, kaip ir bet kokio tyrimo, sandara yra žmogaus trejybės ratas.

Trejybės ratas išsako Dievo sąmoningumą

• Trejybės ratas išsako sąlygiškume glūdintį besąlygiškumą. Besąlygiškas Dievas išeina už savęs į save, tad į apimtis. O sąlygiškumą apibrėžiantis trejybės ratas grindžia besąlygiškumą.
• Sąlygiškumas išsakytas trejybės ratu yra Dievo sąmoningumas ir grindžia Dievą. Tad Dievo sąmoningumas yra prielaida Dievui. Vadinas, Dievas yra sąmoningas.
• Asmenų apytakos sieja Dievą ir trejybės ratą.
• Trejybės ratas išreiškia Dievo būtinumą.
• Trejybės ratas yra apytakos esmė.
• Trejybės ratas yra apytakų širdis, išsakantis meilę, vieningumą, esmę.

Dievas išgyvena trejybės ratą asmenimis.

• Trejybės ratas sieja asmenį su Dievu.
• Trejybės ratas gali būti susijęs su padalinimais, su asmens išgyvenimu, su Dievo padalinimu atvaizdais, požiūriais, žvilgsniais.

Trejybės ratas ir asmuo

• Trejybės ratas išsako asmens besąlygišką vidinį santykį su savimi, kuriuo jisai ištisai išeina už savęs, už savo nulinės veiklos. Asmenį kaip tokį neskiria kas jisai yra - Dievas, Aš, Tu, Kitas.
• Be trijų asmenų ir jų trejybės rato, nebūtų aišku, kaip išėjimas už savęs (kaip veikla apibrėžianti Dievą) skiriasi nuo Dievo išeinančio už savęs į save.
• Apytaka grindžia asmens tyrime glūdintį trejybės ratą.
• Dvasia gyvena trejybės ratu ir būtent juo išgyvena brandą, būtent asmens brandą.
• Trejybės ratas atsako asmens klausimą, pavyzdžiui, "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Kitas yra Dievas".
• Asmuo trejopai išgyvena apytaką kaip vaizduotę, pasirinkimą, liudijimą. Ši trejybė skirtingai suprastina žiūrint šališkai (asmens požiūriu) ar nešališkai (iš šalies).
• Iš vidaus, bręstame trejybės ratu, vis savęs atsisakome ir prie savęs grįžtame, sąlygiškai, užtat šio bendro atsisakymo pagrindu, atsparos tašku, gaunasi ratas.

Trejybės rato dvilypiškumas

• Trejybės ratas sutampa neapibrėžtume ir apibrėžtume. Suderinimas trejybės rato dvilypumu. Viskas iš to išplaukia.

Trejybės rato posūkis

• Trejybės ratas gali sutarti su trejybės atvaizdu pradedant bet kuriuo trejybės rato nariu. Tad trejybės rato posūkis suprantamas kaip savasties brandos įvykis. Dvasia nesikeičia, ji tiesiog gyvuoja trejybės ratu, tačiau tai atsispindi brandoje, kurią išsako trejybės atvaizdas. Tai vyksta per trejybės rato begalinę eigą.

Trejybės ratas kyla iš Manęs Tavo vietoj

• Trejybės rato esmė: Iš besąlygiškumo kyla sąlygiškumas ir sąlygiškumai. Trečiojo laipsnio sąlygiškume glūdi besąlygiškumas. (Kaip kad meilė visiems yra meilė meilei, tad meilė Dievui).
• Tarp Dievo ir Manęs esi Tu; tarp Manęs ir Tavęs yra Kitas; tarp Tavęs ir Kito esu "Aš Tavo vietoj", kas prilygsta Man. Tokiu būdu užsisklendžia trejybės ratas.
• Nes "Aš Tavo vietoj" yra tarsi bešališkas požiūris į Tave kurio vietoje Aš iškylu, įsijaučiu ir prabylu.
• Nuo "Aš" apeiname trejybės ratą ir sugrįžtame į "Aš Tavo vietoj". Taip kad trejybės ratu išsiskiria Aš ir Mano būklė, tik šią būklę dabar suprantu bendriau, kad tai Tavo būklė, bendro žmogaus būklė. Tad išryškinu save.
• Santykis tarp Manęs ir Manęs Tavo vietoj yra santykis tarp nuostatos ir patikrintos nuostatos. Tai ta pati nuostata tiktai patirties patikslinta.
• Ir toliau po "Aš Tavo vietoj" eina "Tu Savo vietoj" ir "Kitas Tavo vietoj" ir vėl "Aš Tavo vietoj".

Trejybės rato užsisklendimas

• Trejybės atvaizdas remiasi Dievo dvasia, jo išeities tašku, o Dievui pasitraukus, jo buvimas sutampa su nebuvimu, ir trejybės ratas užsisklendžia.
• Dievas yra Dieve (Tėvas), asmenyje (Sūnus), asmenybėse (Dvasia). Kur Dievas pasaulyje? Dievas pasitraukia, pasaulis yra jo nebuvimas. Dievui buvimas ir nebuvimas sutampa. Užtat šiuo pagrindu užsiskleidžia trejybės ratas.

Trejybė ir nulybė

• Dievas yra nulybė, o asmenis įsivaizduojame nulybės atvaizdais. Juos siejame su trejybės atvaizdais, kuriais įsivaizduojame trejybės ratą.
• Nulybės atvaizdai yra laisvumo paneigimai sukeliantys įtampą.
• Nulybės atvaizdai išsako asmens laisvumo apimtį, skirtumą tarp turinio ir raiškos, tarp Dievo ir asmens savasčių.
• Trejybės atvaizdas remiasi nulybe nurodančia Dievą už apytakos apimties.
• Nulybė suprantama už apimties, o taip pat kaip nulinė veikla nevaržoma apimties.

Asmens ir Dievo atsakomybės

• Žinios sieja trejybės ratu išsakytą asmens atsakomybę ir trejybės atvaizdu išsakytą Dievo atsakomybę už save apimtyje. Atsakomybė reiškiasi žinių apytaka. Mokslas yra pažinovo atsakomybė už savo žinias. Apytaka išsako asmens mokslą.

Trejybės ratas glūdi žmogui išeinant už savęs

• O žmogui išeinant už savęs iš savęs, atsilupa trejybės atvaizdai kaip klodai, lieka visuose juose glūdintis trejybės ratas.

Trijų protų tyrimu trejybės ratą atliepia trejybės atvaizdu

• Apytakose tiriančiojo išgyvenimais sulyginame atsakančiojo apibrėžtumą (trejybės atvaizdą) ir klausiančiojo neapibrėžtumą (trejybės ratą).
• Tyrimas reiškiasi trejybe. Tyrimo išgyvenimas sieja nežinojimą ir žinojimą ir tyrimą. Tyrimą išgyvena tyrėjas kuris yra kažkurioje apimtyje, tad trejybės atvaizde, kažkurioje išėjimo už savęs pakopoje, ir taipogi tyrimas vyksta už tyrėjo, savyje, trejybės rate.
• Vaizduotė, pasirinkimas, liudijimas sieja trejybės rato poslinkius ir tris protus.

Apytakoje trejybės ratas ir trejybės atvaizdas vienas kitą papildo.

• Apytakos sieja trejybės ratą su trejybės atvaizdu. Trejybės atvaizdas yra papildinio apimties sąvokų. Tad asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) savo apytakos trejybės ratu išgyvena trejybės atvaizdą nusakantį sąvokas kurių apimtis yra asmens apimties papildinys. Tokiu būdu asmuo išgyvena tai kas yra už savęs. Trejybės ratas suderina ir sustato visų asmenų išgyvenimus.
• Trejybės ratas išsako Dievo buvimą, yra viena reikšmė, trys kampai. Trejybės atvaizdai išsako nebuvimą, yra keturios reikšmės, pakopos. Tad trejybės atvaizdas papildo trejybės ratą.

Apytaka veda iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą

• Apytaka atsiskleidžia išėjimu už savęs, iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą, o požiūriai ir išsivertimai žiūri priešinga kryptimi, iš trejybės rato į trejybės atvaizdą.

Trejybės atvaizdas grindžia apytaką, trejybės ratas suveda

• Apytakas įsivaizduojame trejybės atvaizdais.
• Kiekviena apytaka išreiškia vieną kurį asmenį (Dievą, Mane, Tave, Kitą) trimis asmenimis (Manimi, Tavimi, Kitu), pavyzdžiui, Dievo šokis byloja, "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Kitas yra Dievas". Apytaka trejybės ratu išsako X=X, pavyzdžiui, "Dievas yra Dievas". Gyvenimo lygtimi keturi lygmenys (Dievo, Mano, Tavo, Kito) savaip išreiškia požiūrio lygtį.
• Apytaka išsako ką trejybės atvaizdas (tyrimas) reiškia visiems trims jo nariams. O šias reikšmes sustato trejybės ratas.
• Kiekvienoje apytakoje trejybės ratas išreiškia prielaidas, tačiau keičiasi santykis su pasekmėmis, jų įvykimu.
• Trejybės ratas suveda apytaką, suveda tris skirtingus trejybės atvaizdo narius, jų supratimus, į jų suvedimą grindžiantį troškimą.

Trejybės atvaizde įžvelgti trejybės ratą

• Asmuo savame trejybės atvaizde įžvelgia trejybės ratą.
• Asmuo savo tyrimu savame trejybės atvaizde įžvelgia jame glūdintį trejybės ratą.

Trys matai išgyvenami trejybės atvaizdais

• Apytakos sieja tris matus ir trejybės ratą. Trejybės ratas sandaroje nesikeičia. O tris matus asmuo išgyvena atitinkamai kaip trejybės atvaizdą. Pavyzdžiui, Dievas tris matus išgyvena kaip būtinumą, tikrumą, galimumą.
• Trejybės (rato) atvaizdai išreiškia tris matus, kad būtų galima juos apytaka sulyginti su trejybės ratu.

Visomis apytakomis atsiskleidžia visi trys protai.

• pasąmonė (šaltinis), sąmonė (akistata), sąmoningumas (darna)
• Apytaka tyrimo klausimai tampa įmanomi ir prasmingi.
• Apimtys-tyrimai derina išvadas-atsakymus ir prielaidas-klausimus.
• Pasąmonės-daikto atsakymai-išvados, sąmonės-eigos klausimai-prielaidos, sąmoningumo-asmens apimtys-tyrimai.
• Tiesa, akivaizdumas, yra tai, kad kiekvienas (sąmonės) klausimas turi savo (pasąmonės) atsakymą, kaip kad žinojimo rūmuose. O tai vyksta apimtyje. Tad tiesa atsiskleidžia kurioje nors apimtyje. Sąmoningumas išsako ar yra tiesa, ar tiesos kol kas nėra, nes klausimas ir atsakymas yra atskirti.
• Dvasios sąmoningumas reiškiasi tiek neapibrėžtume, tiek apibrėžtume. Nes Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus bendras suvokimas.
• Asmuo tyrimu pažįsta save, nežinojimą išreiškia žinojimu, tampa sąmoningu.
• Kiekvienas asmuo, savo apimtyje, dalyvauja savo tyrime, kaip žinojime iškyla nežinojimas?
• Asmuo savo apimtyje suvokia, aptaria, pažįsta ir žino tiek žinojimą, tiek nežinojimą.
• Kiekvienas asmuo tiria savo klausimą.
• Tyrimu asmuo suvokia savo santykį su savimi.
• Asmens tyrimas atskleidžia jame glūdinčias prielaidas, kartu jį išlaisvina nuo savęs, jį grindžia plačiau.
• Asmens tyrimas sustato asmens požiūrį, kuriuo suvokia sąlygiškumo ir besąlygiškumo santykį.
• Asmuo tyrimu išpuoselėja savo požiūrį, santykį tarp savo žinojimo ir nežinojimo. Tyrimu atsisakome savo požiūriu, užtat suprantame savo apimtį, jį sąmoningai suvokiame.
• Apytakos išsako tyrinėtojų aplinkybes. Nusako ribą, kas yra už tyrinėtojo, kas jam nežinoma.
• Tyrimas vyksta sąlygose, būtent tiriančio asmens apimtyje.
• Apytaka yra asmens tyrimo prielaidos, sandara, rėmai.
• Asmens tyrimas jo nevaržo, bet išreiškia jo amžiną gyvenimą, kuriuo išsako jo išgyventą žinojimo ir nežinojimo vienumą.
• Apytaka apibrėžia žinojimą, veda iš vieno žinojimo į kitą žinojimą, ir nežinojimą išreiškia žinojimu.
• Apytaka išsako paskiro asmens vykdymą-permąstymą, jo tyrimo galimybes, jo vaizduotę.
• Asmuo savo tyrimu išmano savo apimtį.
• Tyrimo liudytojams reikalingas nelaisvumas (įtampa).
• Apytakos apibrėžia žinojimą, tad pagrindines sąvokas.

Trejybės atvaizdas apytakoje išreiškia trejybės ratą

• Už visų apytakų glūdi trejybės ratas, o kiekviena apytaka tai išreiškia asmens klausimu (trejybės atvaizdu) kurioje nors Dievo išėjimo už savęs pakopoje.
• Visi trejybės atvaizdai yra už jų slypinčio trejybės rato atvaizdai.
• Tas pats trejybės ratas glūdi už kiekvieno asmens trejybės, tai trejybės rato atvaizdai.
• Trejybės ratas išsako tyrimo eigą, kurią vieningai išgyvena tyrėjas, o trejybės atvaizdas išsako paskirus tyrimo kampus, kurie susiveda tyrėju.

Trejybės atvaizdai veda iš išorės į vidų

• Trys protai grindžia tris aplinkybes apytakos apimtyje.
• Dievo trejybė (nežinojimas, už santvarkos - būtinumas, tikrumas, galimumas) kitais trejybės atvaizdais galutinai pasireiškia žmogaus trejybės rato išgyvenimu (žinojimu, santvarkoje - buvimu, veikimu, mąstymu).
• Dievo išėjimu už savęs į save, trejybės ratas reiškiasi skirtingais trejybės atvaizdais, tad skirtingomis apytakomis.
• Skiriasi trejybės atvaizdo santykis su trejybės ratu.
• Trejybės ratas sustato išsako pilną sąmoningumą. Trejybės atvaizdai išreiškia kaip pilnai tas sąmoningumas išgyvenamas. Tad buvimu, veikimu, mąstymu jis išgyvenamas pilnai, šališkai, o būtinumu, tikrumu, galimumu jisai neišgyvenamas, jisai lieka nešališkas. Daiktas, eiga, asmuo ir vienis, visybė, daugis išsako tarpinius lygmenis.
• Dievo trejybė išreiškia, kad nėra sąlygų. Kiti trejybės atvaizdai išreiškia, kad yra kažkokios sąlygos. Trejybės ratas išreiškia, kad gali būti sąlygų. Tad trejybės ratas yra besąlygiškiausias, nes apima tiek sąlygiškumą, tiek besąlygiškumą.
• Trejybės atvaizdas nusako žinojimą ir nežinojimą, ką asmeniui reiškia jo tyrimas.
• Kiekvienoje apytakoje trejybės ratas pasireiškia trejybės atvaizdu sustatančiu atitinkamo asmens tyrimą, atitinkamoje apimtyje, tad atitinkamu sąlygiškumu.
• Ketverybės lygmenys (tad trejybės atvaizdai) išsako nežinojimus ir žinojimus. Nežinojimas ir žinojimas priklauso nuo asmens, nuo pažinovo.
• Asmuo išgyvena trejybės rato atvaizdą.
• Trejybės atvaizdai apytakose išreiškia savasties išgyvenimą - nuo nešališko pristatymo (būtinumu, tikrumu, galimumu) iki šališko pristatymo (buvimu, veikimu, mąstymu).
• Trejybės atvaizdai derina apibrėžtumo apimtį (pavyzdžiui, nieką, tad būtinumą, tikrumą, galimumą) ir neapibrėžtumo (asmens) apimtį (pavyzdžiui, viską, Dievą - Dievo šokyje).
• Ketverybė susijusi su dvylika aplinkybių.
• Apimtys yra Dievo išėjimo už savęs pakopos. Tad taip pat kiekvienoje apimtyje yra atsiskleidimas, savo apimtyje išreiškiantis Dievo išėjimą už savęs į save. Asmens tyrimas yra šios apimties atsiskleidimas sau, būtent tos pakopos pažinovui. Užtat atsiskleidimo prielaida yra (pasąmonės) požiūrių-(sąmonės) prielaidų-(sąmoningumo) apimčių grandinė. Tad sąmoningumo apimtyse reiškiasi santykis tarp pasąmonės išvadų-atsakymų ir sąmonės prielaidų-klausimų.
• Apytakos išreiškia keturis tyrimus. Įsivaizduojamume neapibrėžtumo trejybę išsako klausimas - tyrimas - atsakymas.
• Klausimas-tyrimas-atsakymas reiškiasi keturiomis apytakomis, keturiais trejybės atvaizdais, keturių asmenų tyrimuose keturios apimtyse.
• Išsiskiria nežinojimas, Dievas asmenų tyrimais išgyvenantis visko žinojimą, ir žinojimas, išsakytas tyrimus grindžiančiomis apytakomis. Kiekviena apytaka atspindi šį santykį, tad pusė apytakos - 12 požiūrių - nusako asmenį pirm santvarkos, ir kita pusė - 12 požiūrių - nusako žinojimo santvarką.

Keturios pakopos

• Trejybės atvaizdas nusako tris poslinkius tarp pakopų.

Trys sandaros

• Kiekvienoje apytakoje trejybės atvaizdas (pavyzdžiui, Dievo trejybė) nulemia kaip reikėtų suprasti aštuonerybę ir dešimts Dievo įsakymų.

Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

• Trejybė yra apibrėžimas, tad apytaka sieja besąlygišką savasties apibrėžimą (trejybės ratu) ir sąlygišką savęs apibrėžimą (trejybės atvaizdu).
• Šešerybė (dvi trejybės): Sąlygiškumas: jei yra tik požiūriai, (jei nėra nulinio asmens, Dievo), gaunasi trejybės ratas. Nesąlygiškumas: Bet už jo gaunasi trys besąlygiški matai, kuriuos būtina skirti. (Kartu sudaro šešerybę.)
• Aštuonerybė (pridėjus besąlygiškumą ir sąlygiškumą prie dviejų trejybių): Besąlygiškumas 1 - 3 (trejybės atvaizdas) - 3 (trejybės ratas - poslinkiai yra santvarkoje) - 1 Sąlygiškumas

Trejybės atvaizdas sustato asmens tyrimą

• Trejybės atvaizdas sustato asmens tyrimą, asmens tris vaidmenis-balsus.
• Kiekvienas trejybės atvaizdas nurodo tyrėją (asmenį apimtyje), tačiau kiekvienas tyrėjas išgyvena trejybės ratą (kurį atvaizduoja trejybės atvaizdas).

Trejybės atvaizdas išsako brandą

• Trejybės atvaizdas išsako kaip branda vyksta savastimi. Būtent savastis bręsta.
• Trejybės atvaizdu savęs atsisakymu pereinama iš senos savasties į naują savastį.
• Veiksmas +2 praplečia veiksmą +1. Veiksmas +3 praplečia veiksmą +2.

Aštuonerybė

• Apytakų aštuonerybė yra pagrindas pirminėm sandarom.

Apytakų aštuonerybės išsako netroškimus. Jų pagrindu, Dievui einant pirmyn ir atgal, sustatomi:

• 8 padalinimai - (proto) dvejones išgyvenant veiksmą +1, tad pirmyn ir atgal judant ratu
• 6 atvaizdai ir 12 aplinkybių - (širdies) jaudulius išgyvenant veiksmu +2, bene skiriant vidų ir išorę, o gal lūkesčių tenkinimą ir netenkinimą, nes apeinama tik dalis
• 3 kalbos - (valios) aštuongubį kelią išgyvenant veiksmu +3, tad tris kalbas, atsiremiant į atitinkamą Dievo troškimą

24 = 2 x 3 x 4.

• Įvairių Dievo kampų ir sandarų išgyvenimas.
• Aš esu 3 pasirinkimai (ir trejybės ratas) tarp 4 pakopų tarp 2 kraštutinumų (Dievo už manęs ir mano gelmėse).

Gyvenimo lygtis

• Santvarka ketveriopai suprantama apytakomis pagal santykį su Dievu, kurį nurodo gyvenimo lygties lygmenys.

Asmenys

• Kiekvienas požiūris reiškiasi dviem asmenimis, pavyzdžiui, Dievas Tėvas yra Dievas už sąlygų, be savasties, taip pat Aš sąlygose, kaip savastis.
• Asmenų išsiskyrimas.
• Kiekvieno asmens tyrimo apytaka yra savarankiška nes asmuo pats sau artimiausias, jo pasirinkimas visiškai laisvas, jis labiausiai atsako už liudijimą, kuris privalo būti visiškai savarankiškas. Užtat apytaka pilnai atspindi apimtį ir jos asmenį. Asmuo išreiškia kas lieka po atsisakymo savęs. Dievas - Dievas = Aš, Viskas

Apytaka išsako paskiro asmens nusistatymą-vykdymą, jo pasirinkimą, jo tyrimą.

• Asmens liudijimas privalo būti visiškai savarankiškas. Asmuo renkasi laisvai.
• Apytaka išsako kaip tyrinėtojas savo pasirinkimais priima ir išgyvena savo aplinkybes.
• Apytaka yra asmens tyrimo eiga.

Apytaka išsako paskiro asmens permąstymą-nusistatymą, jo sukauptą supratimą, jo liudijimą, jo mokslą apie Dievą.

• Asmenys yra liudytojai.
• Asmuo labiausiai atsako už savo liudijimą.
• Asmuo liudija savo atsiskleidimu.
• Apytaka išsiskleidžia asmens tyrimu, jo išiplėtojančiu klausimu.
• Asmens liudijimas yra savaip nuoseklus užtat turi sau būdingą apytaką.
• Liudijimai yra nelaisvumai. Žinojimas yra laisvumo mažėjimas, o nežinojimas yra laisvumo didėjimas.
• Apytaka nubrėžia ką tyrinėtojas yra išgyvenęs, kas jam tapo žinoma.
• Amžinai bręstame kaip Dievo tyrimo liudytojai.
• Asmens tyrimų seka nežinojimas įsiprasmina žinojimu, išvedančiu į neaprėpiamumą.
• Amžinai tobulėjame kaip Dievo tyrimo liudytojai, jo tyrimo priemonės.
• Sukauptas mokslas išsako asmens išsilaisvinimą (ar neišsilaisvinimą), kaip jisai savo pasirinkimais išplečia savo galimybes, didina laisvumą nežinojimą išreikšdamas žinojimu.
• Apytakos nežinojimą išreiškia ir atliepia jam prilygstančiam žinojimu.
• Dievas yra pradžia be pabaigos, atvirumas jokiam santykiui.
• Aš esu pradžia vedanti link pabaigos, atvirumas kažkokiam santykiui.
• Tu esi pabaiga vedanti link pradžios, atvirumas betkokiam santykiui.
• Kiti yra pabaiga be pradžios, atvirumas visokiems santykiams. (Žr. D:2020.09.18)

Asmenys iškyla išsivertimais

• Dievo išsivertimais iškyla asmenys ir jų daugialypumas (Aš: Dievas; Tu: Aš, Dievas; Kitas: Tu, Aš, Dievas). Šis daugialypumas reiškiasi asmenų pokalbiais. Dievo trimis išsivertimais iškyla asmenų trys pasirinkimai. O asmenims atsiveria papildomos galimybės, ne tik Dievo pakopa bet ir Mano bei Tavo.
• Santvarka yra tos ribos kurios grindžia požiūrį išverčiant Dievo išėjimą už savęs į save.
• Aš santvarką išgyvenu požiūriu. Ja išverčiu Dievo išėjimą už savęs į save.
• Užtat Tu pratęsi šį išvertimą.
• O Kitas pasižiūri į šį pratęsimą iš šalies.

Gyvenimo lygtis reiškiasi keturiais lygmenimis: Dievas dvasia, Aš santvarka, Tu atvaizdais, Kitas jų vieningumu. (D:2020.09.15)

Vaidmenų poros

• Apytakų sandaros sieja vaidmenų poras.

Apimtys

• Apimtis apibrėžia asmenį, nusako jo sąlygas.
• Asmuo pats artimiausiai pažįsta savo apimtį.
• Kiekvieną apimtį pažįsta už ją atsakantis asmuo.
• Apytakos veda iš vienos apimties į kitą apimtį, tad iš vieno nežinojimo į kitą nežinojimą, iš vieno klausimo į kitą klausimą, iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, iš vienos laisvės į kitą laisvę.
• Ketverybė: keturios apimtys
• Apytakas skiria asmenys.: Tyrimuose skiriasi (tiesiogiai dalyvaujantis) asmuo ir požiūrių grandinė (kuria Dievas netiesiogiai dalyvauja).

Septynerybė

• Septynerybė apytakomis išsako Dievo vaizdavimo prielaidas, ką Dievo vaizdavimas ryšiais reiškia tam tikrame kampe, tam tikroje pakopoje, kaip tai išgyvenama, kaip tuo plėtojasi santvarka: sandaros, kalbos, savastys, bendrystė.

Padalinimai nepadalinimai

• Dvejybė, trejybė, ketverybė yra visko padalinimai. Jos taip pat reiškiasi apytakose - moksluose apjungiant raiškas. Tačiau apjungdamos raiškas jos nepadalina visko. Jos išsako, kaip mes išgyvename apytaką dalimis, aplinkomis. Kai kuriais atvejais tai yra padalinimų atvaizdai, nors trejybės ratas yra būtent visko padalinimas.

Požiūrių grandinės, asmenys, apimtys

• Asmenis skiria požiūrių grandinė. O apimtis skiria žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė.

Santvarka 4+6

• Keturis lygmenis skiria ir sieja 4+6.

Dievas, atvaizdai, požiūriai, žvilgsniai

• Iš besąlygiško Dievo atvaizdais išplaukia sąlygų apimtys, jose asmenys ir savastys.
• Pirma iš Dievo išplaukia atvaizdai, jam pasidalinus perpus. Toliau atsiranda požiūriai, atvaizdams pasidalinus perpus. Galiausiai atsiranda žvilgsniai, požiūriams pasidalinus perpus. Taip išsiskiria galimybės, pasireiškia daugiareikšmiškumas, sutrinka simetrija.
• Dievu sutampa asmuo ir savastis.
• Dievas yra besąlygiškas, tad Dievo savastis yra Dievas.

Asmuo ir apytaka

• Asmuo išgyvena apytaką.
  • Žiūrint iš šalies, asmuo išgyvena apytaką (24 raiškas). O pats asmuo savo akimis išgyvena netroškimą (8 požiūrius). Apytaka yra atsakymas, o netroškimas yra asmens atsakymas.
  • Asmenį (Dievą) papildo apytaka (Dievo būklė).
  • Asmuo ir apytaka išsako Dievo (esančiojo, turinio) ir Dievo (būklės, raiškos) atsiskyrimą nuo savęs. Atsiskyrimas galimas tiktai Dievui išeinant už savęs į save, jam tiriant.
• Tyrimas: Asmuo klausia, apytaka atsako
  • Dievo klausimas - asmuo, Dievo atsakymas - apytaka. Juos sieja Dievas tyrėjas.
• Gyvenimo lygtis, suvokimas
  • Dievas išsiskiria į asmenį ir apytaką. Už jų glūdi jų ryšys ir atotrūkis.
• Apytaka klausia apie asmenį.
  • Klausimas iššaukia atsakymą.
  • Apytaka išsako įmanomus klausimus asmeniui.
  • Asmuo liudija, taip pat tiria.
  • Asmuo bręsta, sąmoningėja klausdamas klausimus, tokiu būdu susitapatindamas su savimi, su savo vaizduote, su savo apytaka. Asmuo pereina iš atsakinėtojo į klausinėtoją.
• Apytaka pilnai atspindi apimtį ir jos asmenį.
• Apimtys skiria Dievą už mūsų ir Dievą mumyse.
  • Apimtys skiria asmenį ir apytaką.

Dvi kryptys

Iš Dievo išplaukia asmenys, ir išvirkščiai, asmenys apytakomis įsivaizduoja Dievą.

• Apytakos reiškiasi viena kryptimi (visko žinojimu) ir kita kryptimi (gražu taikymu). Dievas visko žinojimu nuodugniai asmenimis ištiria visas galimybes, visus kampus. Asmuo gražu taikymu savo savarankišką, laisvą veiklą atremia į Dievą.
• Apytaka atveria santykį tarp Dievo už vaizduotės (už sąlygų) ir asmens vaizduotėje (sąlygose).
• Asmenys išplečia Dievo tyrimą, kad jis būtų nešališkas, tad besąlygiškas. Dievas savo besąlygiškumu praplečia asmens sąlygišką tyrimą.
• Apimtis išverčia apytaką (žinojimą) į asmenį (nežinojimą) ir atvirkščiai.
• Apytaka yra Dievo ir asmens tyrimų santykis.

Dievas išeina už savęs į save

• Dievas išeina už savęs į save ir tuomi persikuria kaip Aš, sukuria asmenis vis sąlygiškesnėse sąlygose. Taip kuriama savastis.
• Nulinė veikla apimtyje grindžia apytaką. Nulinė veikla yra tūnojimas savyje, grimzdamas į save, tad išėjimas už savęs į save, tai apibrėžia asmenį.
• Dievas tiria asmeniu, tad juo išgyvena apytaką.
• Netgi besąlygiškasis Dievas yra apibrėžtas savo sąlygų - visko, užtat jisai išeina už savęs į kitas, siauresnes apimtis.
• Apytaka išsako Dievo požiūrį į asmenį, tad į Save, tad Dievo tam tikrų apimčių tyrimus, nežinojimus ir žinojimus.
• Apytaka besąlygiškumu grindžia sąlygišką asmenį.
  • Sąlygiškumai reiškiasi požiūriais ir jų grandinėmis.
  • Požiūrių grandinės apibrėžia apimtis.

Asmuo išeina už savęs iš savęs

• Apytaka paskiras, sąlygiškas asmuo sąlygiškai išeina už savęs, už savo savasties, jos atsisakydamas, savo sąlygiškumo.
• Asmens nuosava Dievo sąvoka yra pagrindas atpažinti save, tai kas skiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą, ir atsiremiant į savo Dievą, atsisakyti savęs (sąlygų).

Apytakos išsako asmenų supratimus Dievo.

• Apytaka išsako santykį tarp asmens vaizduotėje ir Dievo už vaizduotės.
• Apytakos išsako asmens vaizduotei prieinamas galimybes.
• Vaizduotė yra santvarka, kurioje asmuo gyvena. Šioje santvarkoje asmuo yra, kaip kad netroškimuose, septintasis požiūris, o Dievas yra nulinis požiūris.
• Apytaka išsako mano, asmens, vaizduotę, tad kartu, per mane ir vaizduotės santykiu su manimi, išsako vaizduotės santykį su tuo ką vaizduotė tiria. Tad apytaka atsiremiu į savo vaizduotę ir suprantu ką galiu iš jos išgauti.
• Asmens atsakomybė teisingai liudyti, kartu nuodugniai tirti
  • Apytaka atveria kryptį atgal į Dievą.
  • Apytaka asmuo atsako nesutrukdyti visko žinojimui. Kiekvienam iš mūsų tenka pabūti Kitu, Tavimi, Savimi, o gal ir Dievu.
  • Asmens tyrimas išsako jo atsakomybę už savo žinojimą ir nežinojimą savo apimtyje. Nes žinojimas išplaukia būtent apimtyje. O nežinojimas neturi apimties, tad yra dieviškas. Žinojimo apimtis išreiškia nežinojimą papildinio.
  • Asmenys atsako už (savo savasties) tyrimus, tai savęs tyrimai.
  • Asmenų tyrimai išplaukia iš atsakomybės už savo žinojimą, už savo žinias.
  • Teisingai liudydami prisiimame savo ribotą vaidmenį, pripažįstame, kad už mūsų yra tiesos ieškotojas, tyrėjas, kuriam rūpi mūsų teisingas liudijimas.
  • Būtent tyrimu (ir atsakingu liudijimu) kiekvienas asmuo atsiplėšia nuo savęs, pažindamas save įtaria, pripažįsta ir suvokia už save platesnius asmenis, įskaitant Dievą.
  • Savimi įrodau Dievo buvimą - aš išreiškiu Dievą (yra tai, kas pasireiškia) - ir aš savo tyrimu išeinu už savo apimties, taip pat savimi įsileidžiu Dievą.
  • Kiekvienas asmuo savo tyrimu savo sąlygose išreiškia tą patį Dievo besąlygiškumo postūmį, nesilaikyti savo sąlygų, išeiti už jų, ne tik siauriau, bet ir plačiau.
  • Asmuo tyrimu išeina už savo apimties, savo sąlygų, tad juos pažįsta. Asmuo pažįsta savo apimtį, tad gali pažinti save ir Dievą už jos.
  • Asmuo tiria klausimą. Tai klausimas apie Dievą (jį patį, jo sandarą, savybę, esmę) ir kartu apie tiriantį asmenį (kuriuo jis pažįsta save). Tai klausimas ar Dievas yra besąlygiškas tiriančio asmens sąlygose. Tai klausimas apie Dievo būtinumą.
  • Asmuo renkasi save (likti savyje) ar Dievą (išeiti už savęs). Gyvenantis savyje gyvena be tiesos, gyvenantis tiesa pripažįsta Dievą ir juo gyvena.
  • Atsakomybę išsako atitinkama žinių apytaka.
  • Tyrimu išsiaiškiname, kas mes esame, kuris asmuo, kad susiderintumėme su kitais asmenimis, jiems netrukdytumėme, būtumėme viena.
  • Tyrėjas yra apimtyje, tačiau jisai tiria Dievą už apimties.
  • Apimtyse vyksta tyrimo veikla - tai kas keičiasi, už jų yra netyrimai - tai kas nesikeiča. Visgi tyrimai tiria tai kas už apimties, kas nesikeičia.
  • Apimties papildinys (už apytakos apimties) palaiko apimtį. Tai meilės kampas, nes meilė viską išverčia.

Kaip apytaka sustatyta

• Apytakos plėtojasi trimis sandaromis, kuriomis jos sustato požiūrius, išeina už savęs į save. O priešinga kryptimi apytakos susiveda trejybės ratu, meile, Dievo nebuvimu, taip kad trys sandaros yra susiejamos.
• Apytakoje asmens trejybė pasąmonei išreiškia trijų veiksmų turinį, atitinkamus dalyvius, sąmonė aštuoniomis būsenomis išreiškia vieningą pagrindą trim veiksmam, jų padarinius, o sąmoningumas keturiais lygmenimis ir šešiomis poromis išskiria veiksmų pasekmes. Tad apytakų sandaros išsako kaip kiekvienas iš trijų vaidmenų supranta jų tarpusavius santykius. Tai kiekvienoje apytakoje vyksta atitinkame asmens suvokimo lygmenyje.
• Pirm ir po santvarkos. Apytakose vidinis asmuo išverčia ir sulygina sandaras 1+4+4+3 ir 1+4+6+1, vidinius ir išorinius pasaulius. Santvarkoje jisai tampa išoriniu dalyku, tarp kitų dalykų, su santykiais su jais. O pirm santvarkos išsakomos jo visumos dalys.
• Visos apytakos yra sustatytos panašiai kaip žinojimo rūmai. Jos veda iš Tėvo pradžoje (turinio už santvarkos - visų galimybių šaltinį) per Sūnų viduryje (turinį ir raišką santvarkoje - akistata prijungiantį kiekvieną paskirą galimybę) į Dvasią pabaigoje (raišką už santvarkos - bendrą svajonę). Būtent Sūnumi išgyvenama. Sūnus prilygsta savo keturiom raiškom (1=4 santvarkoje), o Tėvas prilygsta Dvasiai (1=2 už santvarkos), ir tai aštuonerybėje pasireiškiai nulybės, vienybės, dvejybės, trejybės keturiais atvaizdais, ir ketverybės, penkerybės, šešerybės, septynerybės dvejais atvaizdais.
• Sutapimai trejybės kryptimis
  • Meile sutampa sąlygiškumas (mylėti artimą) ir besąlygiškumas (mylėti priešą). Juos sutapatina dešimt Dievo įsakymų.
  • Aštuonerybe sutampa nepaneigiamumas (išėjimais į save) ir paneigiamumas (išėjimais už savęs).
  • Trejybės atvaizdu sutampa šališkumas ir nešališkumas.
• Apytaka sieja lygtį X=X ir trejybės ratą. Juos sulygina 8-bė. O 4+6 tam parūpina rėmus.
• Požiūrių grandinė
  • 8-bė Sūnus padalinimai - požiūris
  • 6,12 atvaizdai, aplinkybės - kaip atrodo iš visumos ar iš dalies - požiūris į požiūrį
  • 3 kalbos - kas lieka iš šalies, lygiagrečiai, kaip papildomas požiūris, kuris prie visumos prisidės vėliau, tai kas lieka už visumos, kas yra atėmus visumą nuo aštuonerybės - požiūris į požiūris į požiūrį.
• Dievo ir žmogaus santykį pirmiausiai išsako Dešimt Dievo įsakymų 4 teigiamais dieviškais įsakymais, išsakantys Dievą, ir 6 neigiamais žmoniškais įsakymais, išsakantys žmogų ir gerumą, laisvumą. Toliau Dievo ir žmogaus santykį lygesniu pagrindu išreiškia aštuongubas kelias ir juo labiau šešerybė. Tokiu būdu Dievo trejybė sulyginama su ją išplečiančia žmogaus trejybe. Tai ir yra Dievo ir žmogaus santykių esmė - Dievas eina į gyvenimą, į pasąmonę, į atsakymą.
• Dievo šokis grindžia asmenis ir jų tyrimus. Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? plėtojasi Dievo šokiu, kuriuo Dievas įžvelgia asmenis. Dievas Tėvas įžvelgia, "Aš esu Dievas"; Dievas Sūnus įžvelgia, "Tu esi Dievas"; Dievas Dvasia įžvelgia, "Tai yra Dievas". Tokiomis įžvalgomis išsiskiria žinantis Dievas (Tėvas, Sūnus, Dvasia) ir jų žinomas asmuo, nežinantis, užtat tiriantis Dievas. Pradžioje žinantį ir nežinantį Dievą skiria niekas, tačiau toliau šiomis įžvalgomis juos atitinkamai skiria kažkas, betkas ir viskas. Žinantis Dievas yra santvarkoje, o jo aptariamas asmuo, nežinantis Dievas lieka už santvarkos, tad būtent į santvarką vis giliau besiskverbiantis, žinantis Dievas išreiškia Dievo žinojimą. O tas žinantis Dievas yra asmenyje įžvelgiamas dieviškas vienumas: asmens vienumas Manyje - vienų vienumas, asmenybės vienumas Tavyje - bendras žmogus, pasaulio vienumas Kitame - plazdenanti dvasia. Vienumas yra Dievo žvilgsnis, o tyrimas yra Dievo požiūris. Dievo žvilgsnio vienumą išsako žmogaus trejybės ratas. Juo Dievo žvilgsnis grindžia Dievo vienumą, visų Dievo kampų vienumą, už santvarkos.

Kiekviena apytaka sieja keturis asmenis

• 4 apytakos savaip išreiškia asmens santykį su trejybės ratu.
• Kiekvienas asmuo tiria savo prielaidas, ir kiekvieno asmens prielaidos skiriasi, tad kiekvienas asmuo turi savo tyrimą. Panašu, kad požiūris ir prielaida išverčia vienas kitą. Tad asmenis turėtų išreikšti tiek požiūrių grandinės, tiek prielaidų grandinės.
• Kiekviena apytaka išskiria keturias plotmes grindžiančias asmenis: Kitą, Tave, Mane, Dievą. O tai leidžia apytakos išgyventojui įsitraukti į šviesuolių bendrystę, joje sudalyvauti.

Kiekviena apytaka susideda iš 24 raiškų.

• Kiekvieną apytaką suveda trejybės ratas. Jisai sustato trejybės atvaizdo narius, kaip savarankiškus kampus. Tai požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį.
• Kiekvienoje apytakoje taip pat yra atitinkamas trejybės atvaizdas išreiškiantis buvimą-nebuvimą už santvarkos, buvimą-nebuvimą santvarkoje, ir buvimą-nebuvimą riboje tarp jų.
• Yra aštuonerybė išsakanti dvi kryptis, pirmyn ir atgal, išeinant už savęs į save arba iš savęs. Dievas visumos pusėje, neribotas, o mes kitoje pusėje, riboti. Padalinimai yra santykis tarp visumos ir požiūrio.
• Yra keturios pakopos (visuma, požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį) ir šeši tarpai-santykiai (persitvarkymai, permainos, pokalbiai) išsakantys santvarką.
  • Yra pažinovas, kas išsakoma (12 požiūrių pirm sistemos), ir pažintasis, pažinimas, kas išsakyta (12 požiūrių sistemoje). Tai, kas išsakyta, yra gyvenimo knyga.

Mokslas (24-erių raiškų) apima

• 3 protus (veiksmus)
• 8 proto būsenas (padalinimus)
• 10 protų santykių būsenų pagrindu: 4 sutapimai ir 6 atskyrimai
• 3 išgyvenimo taškus

Keturių asmenų tyrimai

Apytakų išsakomi reikalai

• Dievo šokis išsako kaip yra.
• Išgyvenimo apytaka tai išsako tyrėjui galiojančiomis besąlygiškomis taisyklėmis (dorove).
• Žinojimo rūmai tai išsako tyrėjo tyrėjui sustatytomis sąlygiškomis taisyklėmis.
• Meilės mokslas tai išsako tyrėjo tyrėjo tyrėjui atskiriančiam, išnarpliojančiam sąlygiškas ir besąlygiškas taisykles.

Keturios apytakos išsako kaip grindžiame, išgyvename, apibrėžiame, palaikome sąmoningumą:

• Dievo šokis grindžia sąmoningumą;
• išgyvenimo apytaka išgyvename sąmoningumą;
• žinojimo rūmais apibrėžiame sąmoningumą;
• meilės mokslu palaikome sąmoningumą.

Sąmoningumas reiškiasi atitinkamais suvokimo lygmenimis, netroškimais ir jų laidais.

• išgyvenimo apytaka išgyvename aplinkos taisykles (išgyvenimais)
• žinojimo rūmai sustato ir išreiškia savo taisykles (bendrą reikalą, žaidimą ir jo taisykles...)
• maldos mokslas grindžia savo ir aplinkos taisyklių suderinimą (biologijos žinojimo rūmus, gyvenimo apibrėžimą, gyvybės dėsnius...)

Klausimas pasitraukia ir naujai iškyla. Dievo veikla.

• Dievo šokis veda iš Dievo (neapibrėžtumo). Dievo veikla (klausimu-tyrimu) Dievas pasitraukia ir naujai iškyla.
• Išgyvenimo apytaka veda iš Dievo veiklos (klausimo-tyrimo). Klausimas pasitraukia ir naujai iškyla atsakymu.
• Žinojimo rūmai veda iš atsakymo. Atsakymas pasitraukia ir naujai iškyla apibrėžtumu.
• Meilės mokslas veda iš apibrėžtumo-apibrėžimo. Apibrėžimas pasitraukia ir naujai iškyla neapibrėžtumu.
• Dievo šokiu atsisakome savęs, įsivaizduojame ką viskas reiškia Dievui be mūsų.
• Išgyvenimo apytaka įsistatome su savo išgyvenimais.
• Žinojimo rūmais išmokstame susitelkti į bendrą pažinovą.
• Meilės mokslu su Dievu susikalbame, pasijungiame jo visatoje meilės mokslu, šviesuolių bendrystę.

Pažinovo ryškėjimas. Dievo ir žmogaus santykiai.

• Dievo šokis grindžia susivokėjo savastį, ją nusako Dievo įsakymais, ji išreiškia pažinovą, kuris susivokia, tad dar nesuvokia ar bent tik dalinai.
• Išgyvenimo apytaka išsako to pažinovo brandą, jo susivokimo eigą. Išgyvenimo apytaka yra pagrįsta savasties bendromis aplinkybėmis ir išsako kaip atsisakome savasties (kartu su aplinkybėmis) ir ją naujai prisiimame.
• Žinojimo rūmai išskleidžia savasties pažinovą tam tikrose aplinkybėse, kurias nusako išgyvenimo apytakos santvarkos sandaros, kurios apibrėžia paskirą pažinovą.
• O kaip suprasti meilės mokslo pažinovą?

Išsivysto Dievo ir žmogaus santykiai, kaip Dievas tampa žmogumi, kaip iš Dievo iškyla žmogus, kaip Dievas gyvena žmogumi.

• Dievo šokis
• Kaip išgyvenimo apytaka išgyvenamas žmoniškumas.
• Žinojimo rūmai, kaip atvaizdai, išsako kaip žmogus įvairiausiai reiškiasi, kaip pažinovas.
• Meilės mokslas, vienumo mokslas išsako kertines vertybes (kaip vienumas reiškiasi mumis) ir santykius su tiesa, kaip atsiranda žmogus kaip taškas tiesos kraštovaizdyje.
• Dievo šokis - būtinumą, išėjimą už savęs
• Išgyvenimo apytaka - savastį, išgyvenimą, brandą
• Žinojimo rūmai - vienodai suvokti (tarpuose esančią) asmenybę, (bendro pažinovo) mokslą, uždavinį
• Meilės mokslas - bendrystę, (bendro pažinovo) meilę tarpuose tarpstančiai (paskirai) gyvybei

Atsakymai ir klausimai. Išsiverčia Dievo šokis - lyginant su žinojimo rūmais - žmogaus trejybė tampa vidinė širdis, daugkartinė, ne išorinis ratas - o Dievo trejybė išsidėsto trimis taškais - pradžia, viršūnė, pabaiga. Palyginti su išgyvenimo apytaka. Ir kaip su meilės mokslu? Ar jinai tveria trejybes?

• Dievo šokyje Tėvo esminis klausimas (Ar Dievas būtinas?) iššaukia Sūnaus atsakymą (Dievas būtinai geras).
• Išgyvenimo apytakoje pasąmonė (atsakymai) mus veda gilyn, o sąmonė (klausimai) išvirkščiai mus veda platyn.
• Žinojimo rūmuose gaunasi atvirkščiai, (bet koks) klausimas mus veda gilyn į žaidimą, o atsakymas mus išveda lauk iš žaidimo. Nes žinojimo rūmai poselėja bendrą reikalą, o jo pagrindą sudaro sąmonės.
• Meilės mokslu (bet koks) atsakymas ryškėja, jisai turėtų vesti į atitinkamą esminį klausimą (Ar Dievas būtinas?).

Apytakos išreiškia asmenų gerumą, išteklių laisvumą.

• Išgyvenimo apytaka - Dievas vienų vienas. Sandarų pagrindas yra atsisakymas žinojimo.
• Žinojimo rūmai - daryti gerą, kurį kiekvienas galėtų padaryti. Tai išsiaiškinimų bendrumas.
• Meilės mokslas - šv.Dvasios plazdenimas palaikantis sąmoningumą.
• Ką Dievas išgyvena Dievo šokiu?
• Išgyvenimo apytaka Aš išgyvenu kaip galimybių akistata veda prie galimybių šaltinio.
• Žinojimo rūmais Tu išgyveni kaip galimybių darna veda prie galimybių akistatos.
• Meilės mokslu Kitas išgyvena kaip galimybių šaltinis veda prie galimybių darnos. Tad Kitas išgyvena akistatą kaip poslinkį.

Apytaka apibrėžia asmens reikalų svarbą.

• Meilės mokslu susigaudome, kas yra niekas, dėl ko nereikia pergyventi, ką galime išrišti.

Vienumo sampratos

• Dievo šokio Dievu išgyvename bendrą likimą
• Išgyvenimo apytakos Manimi išgyvename paskirą likimą
• Žinojimo rūmų Tavimi išgyvename paskirą svajonę
• Meilės mokslo Kitu išgyvename bendrą svajonę

Svajonė yra mokslas arba asmenybė. Žinojimo rūmai yra mokslas apie paskirą mokslą (paskirą svajonę), o meilės mokslas yra mokslas apie mokslą apskritai (bendrą svajonę).

Išsivysto, išsidėlioja

• Dievo šokis - bendras likimas - baigtinis, visuotinis
• Išgyvenimo apytaka - paskiras likimas - baigtinis, paskiras išgyvenimas

Susiveda, susidėlioja

• Žinojimo rūmai - paskira svajonė - į pažinovą, dalinai apibrėžtas
• Meilės mokslas - bendra svajonė - į pažinovą, pilnai apibrėžtas

Dievo ir žmogaus išvestys ir suvestys:

• Dieviška išvestis: Dievo šokiu: Dievo klausimu, ar jisai būtinas? Jisai būtinas ir nebūtinas.
• Žmoniška išvestis: Išgyvenimo apytaka. Koks Aš esu?
• Žmoniška suvestis: Žinojimo rūmais. Kaip Tu esi? Mokslas susiveda į pažinovą - žinojimo rūmų vidurjye esantį išsiaiškinimo būdą.
• Dieviška suvestis: Meilės mokslu. Kodėl Kitas yra? Amžinu gyvenimu, mūsų suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Kaip geras vaikas, kaip blogas vaikas tą priima? Amžinai bręstame šviesuolių bendryste siedami pasąmonę ir sąmonę.

Tarpai tarp pasąmonės ir sąmonės

• Išgyvenimo apytaka grindžia tarpą tarp ketverybės atvaizdų.
• Žinojimo rūmai grindžia tarpą tarp šešių lygmenų porų.
• Meilės mokslas grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės žinojimo rūmų.

Apytaka tyrimu sieja klausimą ir atsakymą.

• Išgyvenimo apytaka pasižiūri iš šalies į trejybės ratą, skiria jokį požiūrį (klausimą) nuo požiūrio į požiūrį į požiūrį (atsakymo).
• Žinojimo rūmai pažinovu suveda klausimą ir atsakymą.
• Meilės mokslas turbūt tame pažinove neįžvelgia skirtumo tarp klausimo ir atsakymo.

Dievas apytakomis išsiskiria, atsiveria tarpas tarp nežinančio Dievo ir žinančio Dievo, o tą tarpą papildo sąmoningumas.

• Žinojimo rūmai. Matematikos žinojimo rūmuose išsiskiria dvi plotmės, meta ir paprastoji.
• Meilės mokslas. 12 gyvybės dėsnių: išsiskiria dvi plotmės, turinio ir raiškos.

Visaregis: Asmuo (pažinovas) atsiplėšia nuo savasties (pažinimo lauko).

Sąmoningumu nulybę pakeičia trejybės ratas

Sąmoningumu nulybę pakeičia trejybės ratas ir išsiverčia išėjimo už savęs kryptis (išėjimą už savęs į save pakeičia išėjimas už savęs iš savęs ir toliau vis atvirkščiai). Apytakos trejybės ratu sieja tris kampus, vaidmenis:

• Dievo šokis sieja meiles, vieningumus
• Išgyvenimo apytaka - troškimus, atvaizdus
• Žinojimo rūmai - viską, sandarą
• Meilės mokslas - Dievą, dvasią
• Meilė pasako kaip išėjimas už savęs atrodo iš kitos pusės. Tad meilė yra "išėjimo už savęs" išėjimas už savęs.

Trejybės rato reikšmė apytakose.

• Dievo šokyje, Dievas neturi jokio požiūrio. Trejybės ratas sieja tris vaidmenis - jie sieja vienas kitą.
• Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas yra trys veiksmai, ir jie sieja ne vienas kitą, o būsenas.

Keturi santvarkos šulai yra išsivertimo pagrindas. Jų poros išsako ką žinome.

Kiekviena apytaka (ir visi žinojimo rūmai) turi savo santvarkos išsakytas dešimt taisyklių.

Keturi santvarkos šulai

• Dievo šokyje: keturi troškimai.
• Išgyvenimo apytakoje: keturi netroškimai.
• Žinojimo rūmuose: susiję su keturiais troškimais, pažinovo raiškomis.
• Meilės moksle: keturios vienumo sampratos.

Dievo šokyje reiškiasi Dievas, o meilės moksle išsiskiria meilė ir vienumas ir tiesa.

Apytakų santvarkos 4+6, išsako ką žinome, kas bendrai suvokta.

• Dievo šokis neigiamais įsakymais išsako, ką žinome apie Dievą.
• Išgyvenimo apytaka grindžia šešias atjautas, ką žinome apie žmogaus išgyvenimą.
• Žinojimo rūmai grindžia santvarką, sistemą, ką žinome apie ją.
• Meilės mokslu šešeriopai palaikome tarpą, grindžiantį laisvę stebuklams.

Kitos raiškos, 8, 3, 3, išsako ko nežinome.

Ketverybės lygmenų dvi kryptys

• Apytakos išsako besąlygišką žinojimą visko, betko, kažko, nieko, o jais sąlygiškai tiriami ar, koks, kaip, kodėl.
• Būtent žinojimas apverčia ketverybės klausimų eiliškumą. Nežinojimu klausimai plėtojasi Ar? Koks? Kaip? Kodėl? asmenys yra. Žinojimu atsakymai siaurėja: kodėl viskas, kaip betkas, koks kažkas, ar niekas.
• Klausimai-nežinojimai Ar? Koks? Kaip? Kodėl? iššaukia išvirkštinius atsakymus-žinojimus Kodėl! Kaip! Koks! Ar! Pavyzdžiui, Dievas klausia Ar Dievas būtinas? užtat Dievas žino viską. Nes klausdamas Ar? kartu klausia Koks? Kaip? Kodėl? ir atsakydamas Kodėl! kartu atsako Kaip! Koks! Ar! Nors pažinovui klausimas Ar? yra nulinis ir pažintajam atsakymas Kodėl! yra nulinis. Tačiau būtent nulinis lygmuo reikalauja galingiausio pažinovo.

Apytakos tiria klausimus Ar? Koks? Kaip? Kodėl?

• Dievo Tėvo tyrimas, Dievo šokis, mokslas apie Dievą (kodėl): Ar Dievas būtinas? Ar Dievas yra?
• Dievo Sūnaus tyrimas, Išgyvenimo apytaka, mokslas apie asmenį (kaip): Koks Dievas būtinas? Koks Aš esu?
• Dievo Dvasios tyrimas, Žinojimo rūmai, mokslas apie asmenybę (koks): Kaip Dievas būtinas? Kaip Tu esi?
• Žmogaus tyrimas Meilės mokslas, mokslas apie pasaulį (ar): Kodėl Dievas būtinas? Kodėl Kitas yra?

Išsiverčia lygmenys, besąlygiškumą papildo sąlygiškumas:

• Dievo šokis išsako besąlygišką žinojimą visko, taip pat ar aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
• Išgyvenimo apytaka išsako besąlygišką žinojimą betko, taip pat ką aš salygiškai tiriu ir žinau.
• Žinojimo rūmai išsako besąlygišką žinojimą kažko, taip pat kaip aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
• Meilės mokslas išsako besąlygišką žinojimą nieko, taip pat kodėl aš sąlygiškai tiriu ir žinau.

Apimtys (viskas, betkas, kažkas, niekas) ir jų papildiniai (niekas, kažkas, betkas, viskas) skiriasi tuo ar asmuo juos išgyvena ar neišgyvena. Tad asmeniu išsiskiria neporinė apimtis ir porinis papildinys, kaip kad supersimetrija.

• Ketverybės atvaizdus Kodėl-Kaip-Koks-Ar ir Ar-Koks-Kaip-Kodėl derina išsivertime glūdintis dvilypumas.

Apimtį už apytakos papildo apimtis apytakoje

• Dievo viską papildo niekas
• Mano betką papildo kažkas
• Tavo kažką papildo betkas
• Kito nieką papildo viskas.

Troškimais Dievas bręsta, iš savarankiško į mylintį, o asmuo priešinga kryptimi bręsta iš mylimo į savarankišką.

• Savarankiškumu visi yra lygiaverčiai, o meile išsiskiria mylintysis ir mylimasis, išryškėja jų priešingybė. Tad troškimai brandina priešingybę, betgi dvejybės atvaizdu, tapatumui virstant skirtingumu. Ir dvi kryptys, Dievo ir asmens, grindžia aštuonerybę, padalinimų ratą.

Sąmoningumo pakopos

• Sąmoningumas: derinimas Dievo troškimų (išeinant už savęs į save apytakomis) ir žmogaus netroškimų (išeinant už savęs iš savęs netroškimais).

Apytakų nežinojimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl? Asmenų liudijimai

Keturios nežinojimo apytakos

• Dievo šokiu tiriame ir pažįstame Dievą, jo tyrimą, Ar Dievas būtinas?, iš kurio viskas išplaukia.
• Išgyvenimo apytaka tiriame ir pažįstame Save, Koks Aš esu?, savo vaizduotės ribas ir visa ką galiu išgyventi.
• Įvairiausiais žinojimo rūmais tiriame ir pažįstame Tave, Kaip Tu įmanomas?, kaip Tu atsakai klausimus, tad pažįstame kiekvieną asmenybę ir išmanome kiekvieną mokslą.
• Meilės mokslu tiriame ir pažįstame Kitą, Kodėl yra Kito tiesa?, susigaudome jo aplinkybėse, kaip jose būti taikdariu ir puoselėti šviesuolių bendrystę.

Klausimai apie asmenis

• Apytakos išsako vis brandesnius klausimus: Ar, Koks, Kaip, Kodėl? apie atitinkamus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.
• Kodėl yra brandžiausias, atsakymą ir asmenį labiausiai atskleidžiantis klausimas.

Žinau viską?

• Ar žinau viską
• Kokį žinau viską
• Kaip žinau viską
• Kodėl žinau viską.

Asmens nežinojimas: Dievas?

• Ar (Dievas būtinas)
• Koks (Aš tikras)
• Kaip (Tu galimas)
• Kodėl (Kitas yra)

Apytakos nusako asmenis:

• Kas yra viskas (ne Dievas)? Kas yra Dievas?
• Kas nesu? Kas esu Aš?
• Kas Tu nesi? Kas Tu esi?
• Kas nėra Kitas? Kas yra Kitas?

Tyrimai: Ar, Koks, Kaip, Kodėl

• Dievo šokis: Ar Dievas. Tėvas pasitraukia (Aš esu Dievas) Kaip Tėvui atrodo: (Aš esu Dievas), Sūnui (Tu esi Dievas), Dvasiai (Kitas yra Dievas), prielaidos - Dievo Dievas (Dievas yra Dievas). Trys kampai į tą patį Dievą.
• Išgyvenimo apytaka: Koks Dievas. Kaip Sūnui atrodo (Tu esi Dievas). Trys pasitraukia: pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas, tačiau vienas paskui kitą.
• Žinojimo rūmai: Kaip Dievas. Kaip Dvasiai atrodo (Kitas yra Dievas). Trys susiveda.
• Meilės mokslas: Kodėl Dievas. Kaip prielaidoms atrodo. Vienas suveda. (Dievas yra Dievas). Nėra tarpo, sutampa.
• Išgyvenimo apytaka išreiškia Koks gyvenimas, ką išgyvena pasąmonė, asmenybė.
• Žinojimo rūmai išreiškia Kaip gyvename, kaip gyvena sąmonė, asmuo.
• Meilės mokslas išreiškia Kodėl gyvenimas, kodėl gyvena sąmoningumas.

Liudijimai: Asmenys atsako apytakomis. Apytakos apibrėžia asmenis.

Valių santykis

• jokia valia
• viena bendra valia
• skirtingos valios
• suvestos valios

Trys protai

Tyrimas išreiškia sąmoningumo lygį santykiu tarp prielaidų ir išvadų.

• Dievo šokyje tyrimas yra visiškai nesąmoningas.
• Išgyvenimo apytakoje atsiranda pasąmonei suprantamas santykis tarp nežinojimo ir žinojimo.
• Žinojimo rūmuose atsiranda sąmonei suprantamas santykis tarp klausimo ir atsakymo.
• Meilės moksle atsiranda sąmoningumui suprantamas santykis tarp brandinančio ir bręstančio, pagal kurį tenka pasirinkti, ar remtis klausimu ar atsakymu, kada kurį klausimą klausti.

Išeiname už savęs į Dievą, o toliau Dievu išeinant už savęs į Save ir Tave ir Kitą, svarbu sąmoningėti.

• Mane (išgyvenimo apytaka) suveda pasąmonė.
• Tave (žinojimo rūmais) suveda sąmonė.
• Didžiausią atskyrimą (meilės mokslu) patiria Kitas, kurį naujai suvesti tegali sąmoningumas.

Trejybės ratas

Apytakose trejybės ratas vis labiau įsijungia.

• Išgyvenimo apytakoje yra padalinimų ratas ir trys veiksmai.
• Žinojimo rūmuose trejybės ratas jungia du sparnus.

Trejybės rato nariai

• Dievo šokyje apima viską
• išgyvenimo apytakoje betką
• žinojimo rūmuose kažką
• meilės moksle nieką

Trejybės atvaizdai

Trejybės atvaizdas sulygina tris protus (Mane - pasąmonę, Tave - sąmonę, Kitą - sąmoningumą) su asmeniu. Susitapatiname su asmenų sutapatinimu, tad su išgyvenančiu asmeniu, jo išgyventu asmeniu ir jo išgyvenimu.

• Dievo šokį išgyvenu Dievu (vaizduote, savęs atsisakymu) kaip būtinu, tikru, galimu. Tėvas: "Aš esu Dievas" - būtinas - vienų vienas myli save. Sūnus: "Tu esi Dievas" - tikras - bendras žmogus myli vienas kitą. Dvasia: "Tai yra Dievas" - galimas - plazdenanti dvasia, įsijaučianti ir atsitokėjanti, myli visus.
• Išgyvenimo apytaką išgyvenu Manimi (pasąmone) kaip daiktą, eigą, asmenį. Pasąmonė +1: "Aš esu Aš" - daiktas. Sąmonė +2: "Tu esi Aš" - eiga. Sąmoningumas +3: "Tai yra Aš" - asmuo.
• Žinojimo rūmus išgyvenu Tavimi (sąmone) kaip vienį, visybę, daugį. Įėjimas į santvarką: "Aš esu Tu" - vienis. Išėjimas iš santvarkos: "Tu esi Tu" - visybė. Buvimas santvarkoje: "Tai yra Tu" - daugis.
• Meilė mokslą išgyvenu Kitu (sąmoningumu) kaip buvimą, veikimą, mąstymą. Tvirti židiniai: "Aš esu Kitas" - buvimas. Aiškios ribos: "Tu esi Kitas" - veikimas. Laipsningi mąstai: "Tai yra Kitas" - mąstymas.

O trejybės ratas apibrėžia Mane, Tave, Kitą mūsų tarpusavio santykiais.

Išgyvenimo apytakoje dorovės ratas išsako Mano tyrimą (Koks Aš esu?) trimis asmenimis.

• Koks elgesys? išgyvenu kaip Aš (besąlygiškos dorovės taisyklėse)
• Kaip elgtis? išgyvenu kaip Tu (sustatant sąlygiškas taisykles)
• Kodėl elgtis? išgyvenu kaip Kitas (išnarpliojant sąlygiškas ir besąlygiškas taisykles)

Trejybių atvaizdai - aplinkybės

• Dievas trejybės atvaizdu būtina, tikra, galima išgyvena nieko apimties sąvokas
• Aš trejybės atvaizdu daiktas, eiga, asmuo išgyvenu kažko apimties sąvokas
• Tu trejybės atvaizdu vienis, visybė, daugis išgyveni betko apimties sąvokas
• Kitas trejybės atvaizdu buvimas, veikimas, mąstymas išgyvena visko apimties sąvokas.

Trejybės ratas trejybės atvaizdais išreiškia asmens sąmoningumo veiklos aplinkybes.

• Dievo šokyje Dievo trejybė išsako Dievo būtinumą Tėvu, Dievo tikrumą Sūnumi ir Dievo galimumą Dvasia.
• Išgyvenimo apytakoje pasąmonė dėmesį kreipia į savastį, kaip į daiktą, sąmonė kreipia dėmesį į save, tad savastį laiko eiga, o sąmoningumas yra tai į ką asmuo kreipia dėmesį.
• Žinojimo rūmais tos žinios, į kurias kreipia dėmesį, yra atrandamas vienis, neatrandama visybė ir ieškojimo daugis (dėsningumas).
• Meilės mokslas žinias įsiprasmina buvimu, veikimu, mąstymu.

Apytakos sieja trejybės ratą su jo atvaizdais, taip ketverybės lygmenyse išreiškia santykį su savimi:

• Dievo šokis: Nusistatau - būtina, vykdau - tikra, permąstau - galima.
• Išgyvenimo apytaka: Vykdau - daiktas, permąstau - eiga, nusistatau - asmuo.
• Žinojimo rūmai: Permąstau - vienis, nusistatau - visybė, vykdau - daugis.
• Meilės mokslas: Nusistatau - esu, vykdau - veikiu, permąstau - mąstau.

Meilės mokslas išsako tą patį, kaip ir Dievo šokis, tiktai asmeniškai išgyvename, viena su Dievu ir visais. Išgyvenimo apytaka esame viena su savimi, o žinojimo rūmais esame viena su vienas kitu, tai yra, su jų pažinovu.

Asmenų išgyvenami apytakų tyrimai trejybės ratą išsako savo nežinojimo lygmens trejybės atvaizdais. Keturių nežinojimo lygmenų asmenys išgyvena trimis vaidmenimis, tad požiūriu į požiūrį, dvylika aplinkybių.

Apytakos sieja trejybės atvaizdus (klausimą) ir trejybės ratą (atsakymą).

• Dievo šokyje trejybės atvaizdas yra pačioje pradžioje ir trejybės ratas pačiame gale.
• Išgyvenimo apytakoje trejybės atvaizdas yra ne pačioje pradžioje (nes balsai atsiskleidžia ne iš karto), bet pirm trejybės rato, kuris nėra pačiame gale. (Nes būna įstrigęs.) Ar įstrigimas susijęs su įsipareigojimais ir susipainiojimais iškylančiais dėl to, kad ne visi trys balsai atsiskleidžia iš karto?
• Žinojimo rūmuose trejybės ratas yra ne pačioje pradžioje (santvarkos kūrime), bet pirm trejybės atvaizdo (santvarkos pagrindo), kuris nėra pačiame gale.
• Meilės moksle trejybės ratas yra pačioje pradžioje ir trejybės atvaizdas yra pačiame gale. (Atsiranda kas išgyvena.)

Vystosi asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) ir atitinkamos vaidmenų trejybės (Aš, Tu, Kitas)

• Dievo šokiu išsiskiria suvokiantysis Tėvas, susivokiantysis Sūnus ir bendrai suvokta Dvasia.
• Išgyvenimo apytaka susivokiančiojo tarpe vystosi Aš, išsiskiria trys protai - pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas - daiktas, eiga, asmuo.
• Žinojimo rūmais vystosi Tu, išsiskiria trys žinojimai? Vienis, visybė, daugis.
• Meilės mokslas vystosi Kitas, išsiskiria trys susivedimai? Buvimas, veikimas, mąstymas.

Apytakų raida prasideda Dievo kampu (Dievo šokiu) ir baigiasi šalutiniu pažinovo Kito kampu (meilės mokslu), kaip Kitas įsijungia į Dievą, jo karalystę.

• Trečiosios aplinkybės išsako laisvę: galimumas, asmuo, daugis, mąstymas.
• Nulybės atvaizdai išsako apytakų santykį su besąlygiškumu. Tiesa-akivaizdumas yra besąlygiškume, o prasmingumas yra sąlygose bet nusako ryšį su besąlygiškumu.
• 4 trikampiai matematikoje ketveriopai išsako trejybės ratą jokiu matu (takais), vienu matu (tiesėmis), dviem matais (kampais), trimis matais (orientuotu plotu). Jie matematiškai išdėsto keturias apytakas, jas nusakančius trejybės atvaizdus, 12 aplinkybių.

Trejybės atvaizdai ir suvokimo lygmenys

• Ar suvokiame - Dievo šokis - suvokimo apibrėžimas
• Ką suvokiame - išgyvenimo apytaka - susivokimo, savęs suvokimo apibrėžimas - suvokimo turinys yra išgyvenimas
• Kaip suvokiame - žinojimo rūmai - bendro suvokimo (išsiaiškinimo būdų) apibrėžimas
• Kodėl suvokiame - meilės mokslas - palaikyti kitą, gyvybę, iš gyvybės išvystyti gyvenimą - susikalbėjimo apibrėžtimas

Trejybės atvaizdai yra asmenų trejybės ir kartu suvokimo lygmenys.

• Dievo trejybės atvaizdas - būtinas, tikras, galimas - Tėvas, Sūnus, Dvasia - suvokimas
• Mano trejybės atvaizdas - daiktas, eiga, asmuo - pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas - savęs suvokimas
• Tavo trejybės atvaizdas - bendras suvokimas
• Kito trejybės atvaizdas - susikalbėjimas

Tai raktas į apytakas.

• Dievo šokiu vyksta suvokimas. Išskiriami trys vaidmenys (jų trys vienumai - buvimai) kurie galiausiai gali sueiti trejybės ratu (trimis meilėmis - nebuvimais, pasitraukimais vardan vienumo, būklėmis).
• Išgyvenimo apytaka vyksta savęs suvokimas. Sąlygiškas vienumas - savastis - yra išplečiamas išgyvenimu, pasirinkimais sprendžiančiais, kaip juo išreikšti besąlygišką vienumą. Tai sprendžiasi plėtojant kalbą.
• Žinojimo rūmais vyksta bendras suvokimas. Šis bendras suvokimas plėtoja kalbos kalbą, sprendžia kaip sąvokų kalba (klausimais) išsakyti gyvenimo patirtį (atsakymus).
• Meilės mokslu vyksta susikalbėjimas. Malda suderinamos trys valios, kuri kuriai bus įrankis, kuri bus vidinė valia, kuri išreikš išorinę.

Suvokimo lygmenys vedantys iš žmogaus į Dievą sieja apytakų nežinojimus ir asmenų žinojimus

• Suvokimas yra visko, betko, kažko, nieko. Jisai reiškiasi trejybės atvaizdais, kurie išplaukia iš nulybės atvaizdų, kurių apimtis yra niekas, kažkas, betkas, viskas. Vadinas, suvoktojo apimtis (niekas, kažkas, betkas, viskas) papildo suvokėjo apimtį (viską, betką, kažką, nieką).
• Kai suvokėjo (nulybės atvaizdo) apimtis yra viskas, tai sutampa
• Suvokimas Dievo šokyje yra besąlygiškas (suvokimas visko). Jisai tampa sąlygiškas kitose apytakose nes apimtis siaurėja: savęs suvokimas (suvokimas betko), bendras suvokimas (suvokimas kažko), susikalbėjimas (suvokimas nieko). Keturi suvokimo lygmenys reiškiasi apytakose trejybės atvaizdais
• Dievo šokis išsako suvokiančiojo pasaulėžiūrą.
• Išgyvenimo apytaka - susivokiančiojo.
• Žinojimo rūmai - suvoktojo.
• Meilės mokslas - išsako trejybės rato Dievo pasaulėžiūrą.

Suvokimo lygmenys

Apytakos grindžia suvokimo lygmenis. Suvokimo lygmenys papildo troškimo lygmenis.

• Dievo šokis sustato ir dvasia visaip supranta suvokimą.
• Išgyvenimo apytaka sustato ir sandara visaip supranta savęs suvokimą.
• Žinojimo rūmai sustato ir atvaizdais visaip supranta bendrą suvokimą.
• Meilės mokslas sustato ir vieningumu visaip supranta susikalbėjimą.

Dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas

• Dievo šokis išsako dvasią.
• Išgyvenimo apytaka susitelkia į savasties brandą, kurios pagrindu išsakytinos visos sandaros.
• Žinojimo rūmai susitelkia į savastį - bendrą arba asmenišką - kuriais pasireiškia atvaizdai.
• Meilės mokslas susitelkia į savasties pilną atsiskleidimą šviesuolių bendrystėje, kuria pasireiškia vieningumai.
• Dievo šokis naujai suprantamas išgyvenimo apytaka, kaip vienas iš keturių apytakų (tai sandaros).
• Toliau žinojimo rūmai remiasi šešiomis tų apytakų poromis (tai atvaizdai).
• Galiausiai, meilės mokslas nusako gerumo aplinkybes, šviesuolių mokslą ir bendrystę (tai vieningumas ir esmė).

Veiksmas +3

Asmenys atsiranda trejybės ratu, veiksmu +3. Asmenys apytakomis tiria klausimus. Asmenis sieja sąmoningumas.

• Dievas yra nulybė. (Kartu, kaip prielaidas, apima šešerybę, septynerybę?)
• Aš esu trejybė, dalyvavimas, Dievo sąmoningumas. (Kartu apimu vienybę, dvejybę)
• Tu esi šešerybė, dorovė, Mano sąmoningumas. (Kartu apimi ketverybę, penkerybę)
• Kitas yra vienybė, mūsų visų vienybė, Tavo sąmoningumas. (Kartu apima septynerybę-laisvumą, nulybę)

Apytakų plėtotė išgyvenama trejybės ratu

• 0+3=3 Dievo šokis - sąmoningai išgyventi Dievą
• 3+3=6 išgyvenimo apytaka - dorovės pagrindas
• 6+3=1 žinojimo rūmai - vienumo pagrindas
• 1+3=4 meilės mokslas - žinojimo prasmė

Keturiais žingsniais +3 sutampa su +1. Abu veda iš nulybės į ketverybę.

Apytakos veda iš vienos apimties į kitą apimtį, tad iš vieno klausimo į kitą klausimą, ir iš vieno padalinimo į kitą padalinimą:

• Dievo šokis veda iš nulybės į trejybę, iš klausimo Ar Dievas yra? į klausimą Koks Aš esu?
• Išgyvenimo apytaka veda iš trejybės į šešerybę, iš klausimo Koks Aš esu? į klausimą Kaip Tu esi?
• Žinojimo rūmai veda iš šešerybės į vienybę, iš klausimo Kaip Tu esi? į klausimą Kodėl Kitas yra?
• Meilės mokslas vienybe sustato ir amžinai puoselėja klausimą Kodėl Kitas yra?

Tad visas apytakas kartu paėmus, jos veda iš Dievo į Kitą, iš nulybės į vienybę, iš klausimo Ar Dievas yra? į klausimą Kodėl Kitas yra?

Pirmasis priėmimo (0) ratilas (1,2,3) yra neapibrėžtumas, antrasis (4,5,6) yra apibrėžtumas, trečiasis (-1,0,1) yra jų dvilypumas - siuntimas.

Trejybės ratas apytakose įvairiai sudalyvauja.

• Dievo šokyje - jokiu požiūriu - po visko.
• Išgyvenimo apytakoje - požiūriu - išsiskiria du takai - gyvenimas (trejybės ratas) ir išgyvenimas (žmogaus tyrimas - trejybės atvaizdas), juos sąmoningumas skiria amžinu gyvenimu, širdies dvilypiu požiūriu, juos apima dorovė - šešerybė.
• Žinojimo rūmuose - požiūriu į požiūrį - išsiskiria trys takai?
• Meilės moksle - požiūriu į požiūrį į požiūrį - išsiskiria keturi takai?

Kampų skaičius

Apytakos suveda valias

• Dievo šokis suveda jokią valią, išgyvenimo apytaka vieną valią, žinojimo rūmai dvi valias (klausimo ir atsakymo) ir meilės mokslas tris valias.
• Valia (sandara) atsiranda išgyvenimo apytaka. Skirtingos valios (atvaizdai) atsiranda žinojimo rūmais. Skirtingos valios susiveda (į esmę) meilės mokslu.
• Meilės mokslas, taikdarystė nusako Dievo ir mūsų, paskirų tyrėjų, tarpusavius santykius, kaip susiveda mūsų tyrimai.

Asmenys savastyse

• Aš - Savastis
• Tu - savastis savastyje
• Kitas - savastis savastyje savastyje.

Nesantykinė ir santykinė apytaka.

• Dievo šokis yra nesantykinė apytaka, o išgyvenimo apytaka yra santykinė apytaka. Išgyvenimo apytaka yra kaip Dievo šokis, tiktai vyksta sąlygose, papildo ir išplečia esamą, besąlygišką Dievo šokį. Požiūris yra kaip išvestinė. Sąlygos yra besąlygiškumo išvestinė. Tad apytakomis galime suprasti sąlygiškumą ir jo atsisakyti, tad išgauti ir išmanyti Dievo šokį, kas išsako meilės esmę.

Sąvokų išsivystymas apytakomis

• Dvasiai reikalingas joks kampas, tad Dievo šokio apibrėžtas trejybės ratas.
• Išgyvenimui ir požiūriui reikalingas vienas kampas, atsakingasis asmuo gyvenantis savo pasirinkimais išgyvenimo apytaka.
• Vaizduotės atvaizdams reikalingi du kampai, kaip kad žinojimo rūmuose.
• Sąvokos vieningumui reikalingi trys kampai, kaip kad meilės moksle, kad galėtumėme jomis suvokti.

Dvasios buvimo ir nebuvimo santykis grindžia suvokimo lygmenis.

• dvasia: Dievo šokis. Dvasios buvimas grindžia suvokimą.
• sandara: išgyvenimo apytaka. Kaip atrodo dvasios nebuvimas jai pasitraukus? Grindžia savęs suvokimą. Prisideda === (požiūris). Išverčia ir išplečia Dievo šokį.
• atvaizdai: žinojimo rūmai. Kaip sutampa dvasios buvimas ir nebuvimas? Grindžia bendrą suvokimą. Prisideda požiūris (į požiūrį). Išverčia ir išplečia išgyvenimo apytaką.
• vieningumas: meilės mokslas. Kaip atskiriami dvasios buvimas ir nebuvimas? Grindžia susikalbėjimą. Prisideda požiūris (į požiūrį į požiūrį). Išverčia ir išplečia žinojimo rūmus.

Pirmapradžio Dievo esmė atsiskleidžia vis siauresnėse apimtyse ir įvairesnėse sąlygose. Dievo požiūris plėtojasi požiūrių grandine. Apytakos susiguli vis sąmoningesniu žinojimu, sudėliojant apimtis, išplečiant požiūrių grandinę.

• Dievo šokis - jokį požiūrį;
• išgyvenimo apytaka - vieną požiūrį, tad padalinimus. Visos sandaros susidaro iš požiūrių, ir išgyvenimo apytaka jas visas išdėsto.
• žinojimo rūmai - požiūrį į požiūrį - atvaizdus ir aplinkybes. Atvaizdai susideda iš dviejų požiūrių ir žinojimo rūmai turėtų susidėti iš tokių dvejybinių požiūrių. Sąmonė parūpina modelį, kuriuo tam tikrame ribotame lauke (moksle) įmanomas bendras suvokimas.
• meilės mokslas - dangaus karalystė - požiūrį į požiūrį į požiūrį - tris kalbas. Vieningumas remiasi trimis požiūriais ir meilės mokslas turėtų išsakyti trejybinį požiūrį.

Visko išsidėliojimas. Iš Dievo iškyla pasaulis, ir iš pasaulio naujai iškyla Dievas. Šis reiškinys reiškiasi keturiais asmenims.

• Paprasčiausiai iškyla Dievu, būtent Dievo šokiu, taip kad iš Suvokiančiojo iškyla pasaulis ir iš pasaulio naujai iškyla Susivokiantysis. Juos sutapatina Dvasia. Ar tai vyksta dvasios troškimais ir netroškimais?
• Manimi ... Išgyvenimo apytaka ... sutapatina sandara. Yra padalinimų ratas kuriuo požiūriais plėtojimasi gilyn ir paskui atgal papildiniais plėtojamas tarpas.
• Tavimi ... Žinojimo rūmais ... sutapatina atvaizdai. Vaizduote? yra išėjimas į pasaulį ir iš pasaulio, taip pat keturios apimtys. Tai vyksta tyrimais, klausimais (Ar Dievas būtinas?) ir atsakymais, aplinkybėmis.
• Kitu ... Meilės mokslu ... sutapatina vieningumas. Tai vyksta trimis kalbomis.

Trejybės ratas reiškiasi požiūrių grandinėmis.

• Tėvui, Sūnui, Dvasiai priskiriami joks požiūris Dievo šokyje,
• požiūris išgyvenimo apytakoje,
• požiūris į požiūrį žinojimo rūmuose,
• požiūris į požiūrį į požiūrį meilės moksle.

Į juos atsiremia trejybės ratas. Jo neapibrėžtumas pasireiškia jų apibrėžtumu.

• Apytakos išreiškia asmens sąmoningumo galimybes. Sąmoningumas atsiskleidžia trimis vaidmenimis. Tačiau apytaka nulemia skaičių požiūrių kuriais sąmoningumas gali reikštis:
  • Dievo apytaka jokiu požiūriu,
  • Mano apytaka vienu požiūriu,
  • Tavo apytaka dviem požiūriais,
  • Kito apytaka trim požiūriais.

Tai valių skaičius, kiek lygiagrečiai išgyvena. O Dievas be valios.

• Manyje yra pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas, bet jie pasireiškia vienu požiūriu, tad juos išgyvenu vieningai.
• Tavyje, žinojimo rūmais, išsiskiria klausiančiojo ir atsakančiojo žaidimas.
• Kitame, meilės mokslu, atsiveria ir Dievo požiūris, kaip jisai Dievo Dvasia derina įsijaučiantį ir atsitokėjantį, taip kad skirtingos, laisvos valios gali visgi suderintai veikti.
• Dievo šokis palaiko jokį požiūrį, nešališkumą.
• Išgyvenimo apytaka puoselėja požiūrį, pasąmonę.
• Žinojimo rūmai puoselėja požiūrį į požiūrį, sąmonę - mokslai atitrūksta nuo pasąmonės.
• Meilės mokslas puoselėja požiūrį į požiūrį į požiūrį, sąmoningumą - valią.
• O toliau pati valia save puoselėja, būtent savo pasąmonę, tad yra trejybės ratas. Tad trejybės ratas išsako tai kas yra puoselėjama, būtent kaip save puoselėjame.

Apibrėžtumo kampai, padalinimų atvaizdai, visumos savybės, Dievo šilumos laipsnis

• Nulybės atvaizdai - apibrėžto Dievo savybės - išsako Dievo šokio šaltąjį Dievą.
• Vienybės atvaizdai - visko savybės - išsako išgyvenimo apytakos šiltesnį Dievą.
• Dvejybės atvaizdai - padalinimo savybės - išsako žinojimo rūmų dar šiltesnį Dievą.
• Trejybės atvaizdai - apibrėžtumo savybės? - išsako meilės mokslo šilčiausią Dievą.

Neapibrėžtumo padalinimai yra apibrėžti

• Dievo šokiu neapibrėžtumo nulybė (priėmimas) yra apibrėžta.
• Išgyvenimo apytaka neapibrėžtumo vienybė (atsiskleidimas) yra apibrėžta.
• Žinojimo rūmais neapibrėžtumo dvejybė (Dievas už santvarkos ir gerumas santvarkoje) yra apibrėžta.
• Meilės mokslu neapibrėžtumo trejybė (visų galimybių išsiskyrimas, kiekvienos galimybės įtraukimas, bendra svajonė - suderintas atsiskleidimas) yra apibrėžta.

Jeigu išeiname už savęs tai išeiname į visas pakopas už mūsų:

• Išgyvenimo apytaka atsiveria 1 pakopa: Dievas.
• Žinojimo rūmais atsiveria 2 pakopos: Dievas ir Aš.
• Meilės mokslu atsiveria 3 pakopos: Dievas, Aš, Tu.

Sąlygų klodų skaičius

• Dievo šokis išreiškia besąlygišką tikrovę.
• Išgyvenimo apytakos tveriama vaizduotė yra sąlygiška tikrovė, sąlygiška tiesa, kurioje žmogus gali tuo tarpu susivokti, susigaudyti, tai susigaudymo erdvė, kurią žmogus gali pranokti.
• Žinojimo rūmai grindžia sąlygas sąlygoms.
• Meilės mokslas grindžia sąlygas sąlygų sąlygoms - žinojimo rūmų susivedimą, pažinovų susikalbėjimą.

Trejybės ratas glūdi neapibrėžtume. Jis apytaka parodo, kad jisai gali reikštis apibrėžtume bet kuriame santvarkos lygmenyje.

• Dievo šokiu jokiame požiūryje, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį, suvokimu
• išgyvenimo apytaka požiūriu, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį, savęs suvokimu
• žinojimo rūmais požiūriu į požiūrį, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį, bendru suvokimu
• meilės moksu požiūriu į požiūrį į požiūrį, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį, susikalbėjimu.

Tad tai yra vienas ir tas pats trejybės ratas visakame, betkame, kažkame, niekame.

Apytakų tyrimai

• Dievo šokis +0
• Išgyvenimo apytaka +1 Aš atsakymais 4 pakopomis
• Žinojimo rūmai +2 Tu klausimais 4 pakopomis
• Meilės mokslas +3 Kitas tyrimais 4 pakopomis
• Dievo šokiu trys asmenys išplaukia iš vieno Dievo.
• Išgyvenimo apytaka vienas asmuo sąmoningumu išsiskiria dviem asmenimis, pasąmone ir sąmone.
• Žinojimo rūmais du asmenys sueina į vieną santvarkos asmenį.
• Meilės mokslu trys nepriklausomi asmenys sueina Kito pagrindu.

Apytaka išsako, kaip iš asmens išsiplėtoja būtent jo požiūrių grandinės galimybės.

• Nešališkai, už santvarkos: Iš pradžių, yra pirmapradis Dievas, be jokio požiūrio, iš kurio išsiveda Dievo šokis. Dievas tiesiog išgyvena savo tyrimą.
• Išmintis: ketverybės ir dvejybės atskyrimas aštuonerybe. Iš pradžių, yra grynas sąmoningumas, Aš, kaip liepsna plazdenanti tarp atsitokėjančios sąmonės ir įsijaučiančios pasąmonės, vienu požiūriu, iš kurio išsiveda išgyvenimo apytaka.
• Kiekvienoje mokslo šakoje, kiekvienai asmenybei, Tau, yra Dievo trejybės atitikmuo (Tėvas už santvarkos, Sūnaus šablonas santvarkai, Dvasios tarpas santvarkoje), dviem požiūriais - požiūriu į požiūrį - klausimu ir atsakymu, kuriais išsivysto žinojimo rūmai.
• Visokiausiose Dievui nepalankiausiose aplinkybėse sužaibuoja Dievo blyksnis, keturios Dievo pakopos, kuriomis jisai išeina už savęs į savo esmę, meilę Kitam, tad trimis požiūriais, požiūriu į požiūrį į požiūrį, atkartotu Dievo šokio trejybės ratu, meilės mokslo stebuklu.

Požiūrių suvedimas. Kur tik požiūriai, iškyla iššūkis, kaip juos suvesti:

• vienas Dievas be jokio požiūrio
• daugybė žmonių Aš
• daugybė mokslų Tu
• daugybė žinių Kitas

Asmenų išsivertimai, jų daugialypumai, pasirinkimai ir pokalbiai iškyla ženklų savybių tvarka:

• Aš link Dievo
• Tu link Dievo arba Manęs
• Kitas link Tavęs, Manęs, Dievo - nes Kitas prie Dievo prieis tiktai per Tave ir Mane

Visaregio išeities taškai

Visaregis (1 x 2 x 3 x 4) yra ketveriopai suprastas, pagal savo lygmenis

• Dievo šokis: dvasia - kampas (skiria į vieną)
• Išgyvenimo apytaka: sandara - požiūris (skiria į du)
• Žinojimo rūmai: atvaizdai - klausimas, tyrimas, atsakymas (skiria į tris)
• Meilės mokslas: vieningumas - atsakomybės apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas (skiria į keturis)

Visaregis sieja visko žinojimo klodus ir keturis tyrimo būdus. Keturios apytakos yra keturi skirtingi priėjimai prie visaregio per jo žinojimo klodus, užtat atsiskleidžia vienu, dviem, trimis ar keturiais kampais.

Apytakos sieja vieno, dviejų, trijų, keturių asmenų išgyvenimus (iš Dievo, Manęs, Tavęs, Kito).

• Dievo šokis išsako vieno asmens išgyvenimą. Įsijaučiu į Save, Tave, Kitą.
• Išgyvenimo apytaka sieja dviejų asmenų išgyvenimus, tad gaunasi šešios poros asmenų. Išgyvename tiek sąmonę, tiek pasąmonę. Išgyvename tiek Dievą už mūsų, tiek Dievą mūsų gelmėse.
• Žinojimo rūmai sieja trijų asmenų išgyvenimus.
• Meilės mokslas sieja visų keturių asmenų išgyvenimus.

Visaregis suveda apytakas, išsakydamas nežinojimo išeities taškų skaičių:

• vieną (jokiam požiūriui),
• du (požiūriui),
• tris (požiūriui į požiūrį),
• keturis (požiūriui į požiūrį į požiūrį).

Tad visaregis yra bendra sandara glūdinti už apytakų, išsakanti kaip išeiname už savo požiūrio, kaip pasižiūrime plačiau, ir nurodanti kaip apytakos susiveda į Dievo šokį, tačiau neišsakanti kaip priešingai Dievas išeina už savęs į save ir pasižiūri siauriau.

Apžvelgiu kaip iš išeities taško (Dievo) išplaukia keturios pakopos kuriomis Dievas išeina už savęs.

• Dievo šokis: Išeities taškas yra Dievas.
• Išgyvenimo apytaka: Iš Dievo išplaukia Dievo požiūris, kurį galėtų priimti nebūtinai Dievas. Tad svarbu kaip mūsų išgyvenimuose iškyla Dievo požiūris.
• Žinojimo rūmai: Tad svarbu yra atitinkamas mano išeities taškas, mano užmojis viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti, kurį išsako visaregis. Tai yra žinojimo rūmai kurių apimtis (kažkas) yra viskas. Mano požiūrį gali priimti ne tik Aš bet ir Tu.
• Meilės mokslas: Mano užmojo išpildymas yra gyvenimas Dievu, tad mylėti, Dievo įsakymą išpildyti. Kartu tai yra suvesties taškas, kuris taipogi išmąstytinas. Tavo požiūrį gali priimti Kitas. Ir toliau Kito požiūrį tarsi Dievo požiūrį galiu priimti Aš. Juk Kito požiūris priklauso dieviškai ašiai. Tokiu būdu sandaroje įsisuka žmogaus ir Dievo dvilypumas.

Apimtys. Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas

Kiekvienas mokslas išsako visumą atitinkamo asmens (Dievo, Mano, Tavo arba Kito) atžvilgiu, jo reikalų apimtimi.

• Dievo šokiu tėra neišsakytas Dievas, iš kurio viskas išplaukia, iš jo siauriausios apimties, iš nieko. Neapibrėžtumas.
• Išgyvenimo apytaka kažko pagrindu sieja neapibrėžtumą ir apibrėžtumą.
• Žinojimo rūmai betko pagrindu sieja neapibrėžtumą, apibrėžtumą, įsivaizduojamumą.
• Plačiausia, visko apimtis, meilė mokslu supa Kitą, kuriam Dievas yra tolimas. Būtent iš to tolimo žvilgsnio Dievas (meilė) plėtojasi kaip Neapibrėžtumas, iš kurio išplaukia Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas ir galiausiai, Neįsivaizduojamumas. Juk visa tai išsakyta ryšium su Kitu.

O gal geriau atvirkščiai reikėtų suprasti apimtis, nuo visko iki nieko.

Dievas suveda kampus

Apytakos išsako ką Dieva mato suvesdamas kampus

• Išgyvenimo apytaka Dievas mato sąmoningumą (kuris apima visą gyvenimą ir tęsiasi visą gyvenimą).
• Žinojimo rūmų pažinovu sueina du požiūriai, "pirm santvarkos" ir "po santvarkos", taip kad Dievas mato jų darną.
• Meilės mokslu sueina trys nepriklausomos valios, Dievas mato tris kryptis.

Vaizduotė derina:

• Sueina nulis: Dievas: Dievas: Ar apie viską.
• Sueina vienas: Viskas: Aš: Koks apie betką.
• Sueina du: Troškimai: Tu: Kaip apie kažką.
• Sueina trys: Meilė: Kitas: Kodėl apie nieką.

Apytakų sandaros - Dievo kampai

Dievo trejybė

• Dievo šokis išreiškia Tėvo požiūrį.
• Išgyvenimo apytaka išreiškia Sūnaus požiūrį.
• Žinojimo rūmai išreiškia Dvasios požiūrį, kaip iš Tėvo išplaukia Sūnus ir juos toliau Dvasia derina santvarka.

vienumo Dievas

• pirmapradis Dievas
• Tėvo vienų vienumas
• Sūnus bendras Žmogus pažinovas
• plazdenanti Dvasia
• Dievo šokis išsako Dievo tyrimą Dievo Tėvo (suvokiančiojo) atžvilgiu.
• Išgyvenimo apytaka išsako Dievo Sūnaus (susivokiančiojo) atžvilgiu.
• Žinojimo rūmai išsako Dievo Dvasios (suvoktojo) atžvilgiu.
• Meilės mokslas išsako Dievo tyrimą trejybės rato Dievo, Dievo esmės, pirm vaidmenų, atžvilgiu.

Apytaka susiveda Dievo vaidmeniui.

• Tėvui susiveda Dievo šokiu, jo visakame prieinama pradžia, nuo kurios gali vis naujai pradėti.
• Sūnui susiveda išgyvenimo apytaka, ja išpuoselėta vienatine kertine vertybe.
• Dvasiai susiveda asmens klausimais ir kiekvienos asmenybės atsakymais, tad įvairiausiais žinojimo rūmais, bendrų asmenų mokslais ir savitų asmenybių pasaulėžiūromis.
• Žmogui susiveda žmogaus trejybe, meilės mokslu, kurios veikla suderina Dievą, Mane, Tave ir Kitą, tad visus šiuos keturis lygmenis.

Kiekviena apytaka remiasi atitinkamu Dievo vaidmeniu, jo kampu ir sandara.

• iš lauko - Dievo Tėvo trejybė - Dievo šokis
• iš vidaus - Dievo Sūnaus aštuonerybė (padalinimų ratas) - išgyvenimo apytaka
• iš šono (neigimas-teigimas) - Dievo Dvasios 10 Dievo įsakymų - žinojimo rūmai
• sandaroje - trejybės ratas - meilės mokslas

Yra keturios apytakų sandaros: Dievo trejybė, Mano aštuonerybė, Tavo 10 Dievo įsakymų, Kito trejybės ratas. Kiekviena apytaka remiasi viena iš jų, ją plėtoja kitų asmenų sandaromis.

• Dievo šokis trejopai (Tėvu, Sūnumi, Dvasia) išsako Tėvo trejybę.
• Išgyvenimo apytaka trejopai (pasąmone, sąmone, sąmoningumu) išsako aštuonerybę (padalinimų ratą trimis veiksmais).
• Žinojimo rūmai daugeriopai (pagal moklus ir asmenybes) išsako dešimts Dievo įsakymų (santvarką).
• Meilės mokslas vieningai (?) išsako trejybės ratą.

Apytakos grindžia sandaras, kuriomis atjaučiame asmenį: Dievą, Mane, Tave, Kitą.

• Dievo šokis grindžia aštuonerybę.
• Išgyvenimo apytaka išplečia aštuonerybę netroškimais, išskiria Mano ir Dievo išgyvenimus.
• Žinojimo rūmais Dievas atjaučia Tave, atjaučia antrinėmis sandaromis.
• Meilės mokslu dar kitaip turėtų susiklausyti visi.

Sandara

• požiūrių grandinė
• 3 kalbos

Netroškimai - tarpai tarp pasąmonės ir sąmonės

Netroškimai

• Dievo šokyje reiškiasi poreikių tenkinimas (Dievo įsakymais)
• Išgyvenimo apytakoje abejonių dvejonėmis išplaukia padalinimai
• Žinojimo rūmuose lūkesčių jauduliais
• Meilės moksle aštuongubu keliu.

Atjautos sandai

Apytakos grindžia santvarkos sandus, kurių pagrindu atjaučiame asmenį:

• Dievo šokis - požiūriai
• išgyvenimo apytaka - sandaros
• žinojimo rūmai - išsiaiškinimo būdai
• meilės mokslas - gyvybė

Gyvenimo lygtis

Dievas ir santvarka

• Dievo šokis išsako Dievą be santvarkos.
• Išgyvenimo apytaka išsako santvarką be Dievo.
• Žinojimo rūmai išsako Dievo ir santvarkos sutapimą.
• Meilės mokslas išsako jų išskyrimą.

Buvimas, veikimas, mąstymas

Apytakos mus sutelkia į atitinkamus trejybės rato narius.

• Dievo šokis yra pirm mūsų asmenų, tad tiesiog palaiko visą trejybės ratą.
• Išgyvenimo apytaka dorove susitelkiame į elgesį.
• Žinojimo rūmais nežinojimu susitelkiame į žinojimą, į mąstymą.
• Meilės mokslu susitelkiame į buvimą.

Asmenų žinojimai: Kodėl! Kaip! Koks! Ar!

Dievo klodai

• Dievo šokis apžvelgia ir grindžia dvasią, išplaukiančią iš Dievo
• Išgyvenimo apytaka apžvelgia ir grindžia sandaras, išplaukiančias iš Manęs
• Žinojimo rūmai apžvelgia ir grindžia atvaizdus, išplaukiančius iš Tavęs
• Meilės mokslas apžvelgia ir grindžia vienumą, išplaukiantį iš Kito

Apytakos apibrėžia gyvenimo lygties sandų (besąlygiškumo raiškų) saviraišką:

• Dievo šokis apibrėžia Dievo saviraišką.
• Išgyvenimo apytaka apibrėžia gerumo saviraišką.
• Žinojimo rūmai apibrėžia gyvenimo saviraišką.
• Meilės mokslas apibrėžia amžino gyvenimo saviraišką.

Keturios apytakos yra keturi mokslai apie Dievo klodus.

• Dievo Tėvo mokslas apie Dievą: Dievo šokis.
• Dievo Sūnaus mokslas apie viską (Dievo sandarą): Išgyvenimo apytaka.
• Dievo Dvasios mokslas apie troškimus (Dievo savybes): Žinojimo rūmai.
• Dievo, Dievo trejybės mokslas apie meilę (Dievo esmę): Meilės mokslas: malda ir šviesuolių bendrystė.

Dievą suprantame asmenimis išsidėsčiusiais jo išėjimo už savęs pakopose

• Dievui Dievas yra Dievas
• Man Dievas yra jo sandara, viskas
• Tau Dievas yra jo savybė, jo troškimas
• Kitam Dievas yra jo esmė, meilė

Asmenys savaip supranta Dievą:

• Dievui, tai Dievas,
• Man – viskas,
• Tau – troškimai,
• Kitam – meilė.
• Dievas yra Dievas,
• Aš esu viskas,
• Tu esi Tave brandinantys troškimai,
• Kitas yra mylimas.
• Dievas Dievo sąlygose yra Dievas,
• Dievas Mano sąlygose yra viskas,
• Dievas Tavo sąlygose yra troškimai,
• Dievas Kito sąlygose yra meilė
• Dievo sąlygos yra ne Dievas.
• Mano sąlygos yra ne viskas.
• Tavo sąlygos yra netroškimai.
• Kito sąlygos yra ne meilė.

Apytaka sieja Dievo klodą ir meilę.

• Dievo mokslas (Dievo šokis) sieja meilę su Dievu;
• išgyvenimo apytaka sieja meilę su viskuo;
• žinojimo rūmai sieja meilę su troškimais;
• meilės mokslas sieja meilę su meile.

Apytakos išsako dėmesio išteklių padalinimus, kas svarbu požiūrių grandinėms.

• Dievo padalinimai (Dievo šokyje Dievui kuriant +1) tampa
• visko padalinimais (išgyvenimo apytakoje) tampa
• troškimo padalinimais (antrinėmis sandaromis, jomis įrėminti) tampa
• meilės padalinimais - nepriklausomomis valiomis

Mokslus - apytakas - reikėtų suprasti plačiau, esmingiau, ne Dievo, o dvasios pagrindu.

• Dievo šokis yra Dievo mokslas. Dievo savastis plėtojasi kaip Dievas, kaip dvasia.
• Išgyvenimo apytakoje yra visko mokslas. Dievo savastis plėtojasi kaip viskas, kaip sandara.
• Žinojimo rūmai (žinojimo - tyrimo išdavos) yra troškimų mokslas, atvaizdų mokslas, pažinovo mokslas. Dievo savastis plėtojasi kaip žinojime ir nežinojime glūdintis troškimas.
• Meilės mokslas yra vieningumo mokslas. Dievo savastis plėtojasi kaip vieningumas, kaip meilė.

Dievo tyrimai (apytakomis) ir mūsų atsakymai (netroškimais)

• Ar Dievas yra? Amžinas gyvenimas. Ar Dievas būtinas? Dievas turi amžinai gyvenantį Dievą.
• Koks Dievas yra? Išmintingas. Koks Aš esu asmuo? Aš turiu išmintingą Dievą.
• Kaip Dievas yra? Gera valia. Kaip Tu esi daugis? Tu turi Dievą su gera valia.
• Kodėl Dievas yra? Dievo valia. Kodėl Kitas mąsto? Kitas turi Dievą su Dievo valia.

Troškimai

Troškimai išsako Dievo (asmens) santykį su savo savastimi:

• Dvasia (Dievas) yra savarankiška - jinai pati sau savastis,
• sandara (viskas) yra užtikrinta - visiškai išsakyta,
• atvaizdai (troškimai) yra ramūs - užtat tarnauja kaip pastovios pakopos,
• vieningumas (meilė) yra mylintis - būtent ir yra meilė.

Trejybės rato veikla kiekvienoje apytakoje suskamba atitinkamu Dievo troškimu, jo pasinėrimu į save, jo išėjimu už savęs į save.

• Dievo šokyje trejybės ratas sustato trijų vaidmenų supratimus Dievo trejybės, asmenis kuriems priskiria Dievą, atitinkamai meilės rūšis ir vienumo išgyvenimus. Trejybės ratas atskleidžia prielaidas, kas glūdi už ir pirm Dievo tyrimo. Tai savarankiškumas.
• Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas išsako įtampos nurodytus trikdžius ir kaip juos įveikti. Tai užtikrintumas.
• Žinojimo rūmuose trejybės ratas yra pirm santvarkos ir padeda jai. Tai ramumas.
• Meilės moksle trejybės ratas derina meilės veiklą ir brandą. Trejybės ratas išdėsto sąlygas, ko reikia suderinti valias ir jėgas. Tai meilė.

Tai kas Dievo šokyje jau buvo meilės moksle gali dar tiktai būti.

Tyrėjo įsikūnijimas netroškimais

Apytakos išplečia Dievo tyrimą.

• Dievo šokis išreiškia valios atžvilgiu.
• Išgyvenimo apytaka išplečia pasąmone išsakytos širdies atžvilgiu.
• Žinojimo rūmai sąmone išsakyto proto atžvilgiu.
• Meilės mokslas sąmoningumo išsakyto kūno atžvilgiu.

Išgyvenimo apytaka tai išdėsto iš viršaus, sieja gyvenimo visumą ir paskirą išgyvenimą. Žinojimo rūmai savaip, šališkai savo mokslu ar asmenybe išsako tą ryšį tarp paskiro išgyvenimo ir visumos. Meilės mokslas savarankiškai rutulioja paskirus išgyvenimus ir jų santykius, taip kad viską grindžia iš apačios.

• Dievo šokis - valia (kalbos nėra nes apima viską)
• Išgyvenimų apytaka - širdies kalba - rūpintis - pagrindimas (besąlygiškos taisyklės)
• Žinojimo rūmai - proto kalba - tikėti - įvardijimas (sąlygiškai sustatytos taisyklės)
• Meilės mokslas - kūno kalba - paklusti - pasakojimas (besąlygiškų ir sąlygiškų taisyklių išnarpliojimas).

Bendrumas ar paskirumas, vienumas ar išskaidymas

Keturis mokslus lemia bendrumas ar paskiras asmuo, vienumas ar išskaidymas.

• Dievo mokslas: vienumo mokslas
• visko mokslas: asmens vienumo mokslas
• troškimų mokslas: asmens išskaidymo mokslas
• meilės mokslas: išskaidymo mokslas

Kas čia yra asmuo? ir apimtis? Ar tai papildomi du atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas? Bendrumas tolygus vienumui, o asmuo tolygus išskaidymui.

Asmenų atsakomybė

Atsakomybė už žinojimą.

• Dievas atsako už kodėl.
• Aš už kaip.
• Tu už koks.
• Kitas už ar.

Atsakomybė reiškiasi siejant klausimą ir atsakymą ir atvirkščiai.

• Dievo šokiu Dievas klausia klausimą ir išgirsta atsakymą.
• Išgyvenimo apytaka atsakymą liudijantis sąmoningumu pripažįsta klausimą.
• Žinojimo rūmais klausimas plėtojamas kaip bendras reikalas kuriam išgaunamas atsakymas.
• Meilės mokslu paskiras išgirstas atsakymas yra suvokiamas kaip išplaukiantis iš atitinkamo klausimo, kuris kyla iš platesnių klausimų ir galiausiai, Dievo klausimo.

Taip kad Dievo klausimas yra ne šiaip atsakomas, o tampa visų klausimu įprasminantis visus atsakymus.

• Kaip išskiria klausimą ir atsakymą.
• Kodėl sutapatina klausimą ir atsakymą.

Yra keturi pažinovai, tad keturi mokslai, keturios žinių apytakos:

• Dievas atsako Dievo šokiu, kuris sieja visko nežinojimą ir visko žinojimą.
• Aš atsakau išgyvenimo apytaka, kuri sieja betko nežinojimą ir betko žinojimą.
• Tu atsakai žinojimo rūmais, kurie sieja kažko nežinojimą ir kažko žinojimą.
• Kitas atsako meilės mokslu, kuris sieja nieko nežinojimą ir nieko žinojimą.

Pažinovai.

• Žinojimo rūmai sprendžia: Ar santykis tarp Dievo ir savasties būtinas? Savastis šiuo atveju yra pažinovas. Kiekvienam pažinovui yra atitinkami žinojimo rūmai.

Mokslos apimties siaurėjimas, Dievo nebuvimo platėjimas

• Dievo šokis yra visko mokslas, grindžiantis viską.
• Išgyvenimo apytaka yra betko mokslas.
• Žinojimo rūmai yra kažko mokslas.
• Meilės mokslas yra nieko mokslas.

Apytakoje trejybės ratas veikia atitinkama apimtimi.

• Dievo šokio trejybė apima viską.
• Išgyvenimo apytakos trejybė apima betką.
• Žinojimo rūmų trejybė apima kažką.
• Meilės mokslo trejybė apima nieką.

Sandaros (visko) žinojimas: Viskas?

• Kodėl yra viskas
• Kaip yra viskas
• Koks yra viskas
• Ar yra viskas

Kiekvienai apimčiai – viskam, betkam, kažkam, niekam – įsivaizduojame ją numanantį asmenį – Dievą, Mane, Tave, Kitą.

• Dievu įsivaizduojame ką reiškia jokio požiūrio nevaržomam žinoti viską.
• Tuo tarpu betką riboja požiūris. Būtent Aš išgyvenu ir numanau betką.
• Kažką nusako požiūris į tą požiūrį. Užtat Tu apibrėži kažką.
• Tuomet Kitas iš šalies, savo požiūriu, stebi tarpą skiriantį požiūrį į požiūrį, tad susitelkia į nieką.

Susitapatinimas su apimtimi

• Dievo šokis. Aš esu viskas.
• Išgyvenimo apytaka. Aš esu betkas.
• Žinojimo rūmai. Aš esu kažkas.
• Meilės mokslas. Aš esu niekas.

Aš esu tai, ką žinau. Tad nežinojimu atsiplėšiu nuo savęs. O žinojimu įsikūniju.

Nesant savyje, išėjimas už savęs į save

• Dievo mokslu viskas prilygsta Dievui.

Esant savyje, išėjimas už savęs

• Visko mokslu betkas prilygsta viskam.
• Troškimų mokslu kažkas prilygsta betkam.
• Meilės mokslu niekas prilygsta kažkam.

Žinojimai

• Dievui - žinojimai visko, betko, kažko, nieko - vienu ypu
• Man - betko, kažko, nieko
• Tu - kažko, nieko
• Kitas - nieko

Visko žinojimo susiskaidymas:

• Visko žinojimas išskleidžiamas visišku nežinojimu - sąmoningumu.
• Pažingsnis betko žinojimas - kažko nežinojimas - sąmone, pažingsniui (kaip suskaldyti į žingsnius, kaip kad algebroje) - paskiras klausimas.
• Kažko žinojimas - betko nežinojimas - pasąmone (vienu ypu) - atsisakymas prielaidų - atsakymo išklausymas.
• Nieko žinojimas (vertinimas) visko nežinojimas (tiesos išaiškinimas, ir prieštaravimas sau).

Keturi pažinimai

• Keturiomis vaizduotės apytakomis tiriame ir pažįstame Dievą, Save, Tave ir Kitą, tad atitinkamai išsakome visko, betko, kažko ir nieko žinojimus.

Dievo žinojimas auga Dievui išeinant už savęs į save, Tėvui artėjant prie Sūnaus:

• iš pradžių juos skiria viskas - Dievo savastis,
• toliau betkas - Mano savastis,
• kažkas - Tavo savastis
• ir niekas - Kito savastis, taip kad Kitu Dievas sutampa su savimi.

Apytakos išreiškia Dievo santykį su gerumu. Apytakos išskiria Dievą (už santvarkos) ir gerumą (santvarkoje). Asmuo yra Dievas už santvarkos žengiantis į santvarką trimis sandaromis. Gerumas yra santvarkoje, trejybės rate, kuriame pasireiškia kaip poslinkių laisvumas, kaip trikdžių įveikimas, kaip santvarkos atpalaidavimą laisvumu, išeinant už savęs į platesnius prasmės laukus. Trejybės ratas išreiškia Dievo nebuvimo apimtį, meilės apimtį, gerumo apimtį.

• Dievo šokyje Dievo nebuvimas suprastas labai siaurai, nieko apimtyje, kaip menamybė kuri iškart įveikiama. Meilė pasireiškia šioje siauroje apimtyje ir išpažįsta Dievo vieningumo raiškas išbaigiančias Dievo šokį ir tobulai suvedančias tris vaidmenis ir jų sandaras.
• Išgyvenimo apytakoje Dievo nebuvimas suprastas plačiau, kažko apimtyje, užtat yra išgyvenimas išplečiantis savastį. Tuo pačiu yra trejybės rato trikdis kurį tenka įveikti.
• Žinojimo rūmuose Dievo nebuvimas suprastas dar plačiau, betko apimtyje, užtat yra tyrimas išplečiantis mokslą. Tyrimas remiasi trejybės ratu.
• Meilė mokslas Dievo nebuvimas suprastas itin plačiai, visko apimtyje, užtat meilė yra be galo plačiai suprasta, ir gerumas taipogi.

Apimtis yra santykis tarp asmens ir apytakos.

• Dievo šokyje: tarp išdavos ir prielaidos
• Išgyvenimo apytakoje: tarp pasąmonės žinojimo ir sąmonės nežinojimo
• Žinojimo rūmuose: tarp atsakymo ir klausimo
• Meilės moksle: tarp savasties ir mokslo.

Keturios apytakos išryškina šias keturias priešpriešas.

Išsivertimai išverčia apimtis.. Siaurėja apimtys, kaip pagrindai.

• Dievo šokis - Dievas iškyla iš visko
• Išgyvenimo apytaka - viskas iš betko
• Žinojimo rūmai - betkas iš kažko
• Meilės mokslas - kažkas iš nieko

Šitas požiūris išverčia Dievo veiklą - kuriuo jisai išeina už savęs (o viskas išlieka), ir jo neveiklą - kuria jisai nieko nedaro (užtat apimtys trejopai keičiasi, tai trejybės rato pagrindas).

• Dievas savo šokiu skiria nieko žinojimą ir nieko nežinojimą.
• Aš pasirinkimų malūnu skiriu kažko žinojimą ir kažko nežinojimą.
• Tu žinojimo rūmais skiri betko žinojimą ir betko nežinojimą.
• Kitas maldos mokslu skiria visko žinojimą ir visko nežinojimą.

Valdžios siaurėjimas

Skirtingos apytakos išreiškia skirtingų asmenų dieviškumą.

• Dievas yra grynas.
• Aš esu Dievas sąlygose, bet visgi savo gyvenimo kūrėjas.
• Tu esi sąlygiškas, tačiau pasireiški kaip valdovas savo sąlygose.
• Kitas yra kurinys, kuriam Dievas yra kūrėjas, yra už jo, ir jisai pats yra žemiškas.

Asmens savęs atsisakymo mažėjimas

• Dievas savo šokiu savęs atsisako visiškai, viską atima.
• Aš išgyvenimo apytaka išgyvenimu atimu (suspend, bracket) dalinai.
• Tu žinojimo rūmais pridedi dalinai, darai prielaidas (suppose), "yes, and".
• Kitas meilės mokslus prideda, teigia visiškai.

Dievas, asmuo, asmenybė, pasaulis

Dievas, asmuo, asmenybė, pasaulis

• Dievo šokis apibrėžia Dievo išgyvenimus
• išgyvenimo apytaka - bendro žmogaus - asmens
• žinojimo rūmai - asmenybės
• meilės mokslas - pasaulio
• Dievo šokiu viskas išvedama iš Dievo.
• Išgyvenimo apytaka viskas išvedama iš bendro žmogaus.
• Žinojimo rūmais viskas išvedama iš paskiro pažinovo.
• Meilės mokslu viskas išvedama iš bendrystės, pažinovo galimybės.
• Dievas išgyvena Dievo šokį.
• Asmuo išgyvena paskirus išgyvenimus.
• Asmenybė atsispindi išsiaiškinimo būdų visumoje, žinojimo rūmais.
• Pasaulis išgyvena meilės mokslą. (Dievas taip mylėjo pasaulį...)
• Ką tveria Dievo šokis? Sūnaus pasaulėžiūrą - Sūnui ir Tėvui bendrą Dvasią.
• Ką išgyvenimo apytaka tveria bendro žmogaus pasaulėžiūroje? Mane.
• Ką žinojimo rūmai tveria asmenybei? Tave.
• Ką meilės mokslas tveria pasauliui? Kitą - savarankišką asmenį.

Apytakomis iškyla pasaulis nuo mūsų vis labiau nepriklausomas.

• Abejonės ir kiti netroškimai sieja požiūrį ir aplinkybes.
• Išsiaiškinimo būdai išvysto sąvokas.
• Meilės moksle Yoneda lema įžvelgia daiktus.

Valia, širdis, protas, kūnas

Dievo tyrimas apytakomis vyksta vis plačiau netroškimų atžvilgiu.

• Dievo šokis jį apibūdina valios atžvilgiu,
• išgyvenimo apytaka - širdies,
• žinojimo rūmai - proto,
• meilės mokslas - kūno.

O žmogaus netroškimai atsiskleidžia priešinga tvarka.

Paskiros apytakos

Dievo šokis ir žinojimo rūmai

• Dievo šokis susideda iš 24 Dievo raiškų. Žinojimo rūmai susideda iš 24 išsiaiškinimo būdų.
• Dievo šokyje aštuonerybė sieja vidurį-apibrėžtą-Sūnų ir pradžią-neapibrėžtą-Tėvą, dešimt Dievo įsakymų sieja pabaigą-Dvasią (įžvelgiantį nesutapimą) ir vidurį-Sūnų (išgyvenantį sutapimą), Dievo trejybė suvokimu sieja pradžią-Tėvą (suvokiantį) ir pabaigą-Dvasią (suvoktą).
• Žinojimo rūmuose aštuonerybė sieja pradžią ir vidurį, dešimt Dievo įsakymų sieja vidurį ir pabaigą, trejybės atvaizdas sieja pradžią ir pabaigą.

Dievo šokis ir meilės mokslas

• Dievo šokis viską išveda iš Dievo ir jo tyrimo Ar Dievas yra?
• Meilės mokslas surenka troškimus ir suveda į meilę ir į dviprasmybės išlaikymą ir tyrimą Kodėl Kitas yra? Dviprasmybės išlaikymas grindžia šį klausimą.

Apytakos sieja savastį ir vienumą.

• Dievo šokis labiausia pabrėžia savastį. Dievo šokiu iškyla trys vienumai: Dievo, asmens ir asmenų.
• Meilės mokslas labiausia pabrėžia vienumą, jo visos raiškos išsako vienumą.

Netroškimai grindžia pasirinkimą tarp savasties ir vienumo.

• Vienumas ir Dievas sutampa trejybės ratu Dievo šokyje ir meilės moksle, nes Dievas yra Dievas. O toliau Tėvo, Sūnaus, Dvasios sandarose išsiskiria Dievas (jo raiška Dievo šokyje) ir jame glūdintis vienumas (išsakytas meilės moksle).

Išgyvenimo apytaka ir žinojimo rūmai

• Išgyvenimo apytaka išverčia Dievo šokį. Trejybės ratas išsako vidinį išgyvenimą, tai naujai išsako ketverybė išorine išraiška.
• Toliau žinojimo rūmai naujai išverčia, ir meilės mokslas bene dar savaip išverčia.

Žinojimo rūmai ir meilės mokslas

• Žinojimo rūmais Dievas ir Aš susiklauso. O meilės mokslu jie palaiko tarpą Kitam, sieja visus įmanomus žinojimo rūmus.

Apytakos išreiškia Dievo nebūtinumą ir būtinumą.

• Žinojimo rūmai. Dievo nebūtinumas: Dievas trokšta betko.
• Meilės mokslas. Dievo būtinumas.

Primena visko savybių neigimą, kuriuo vaizdo įraše "Trokštu išmanyti" tvirtinau Dievo nebūtinumą.

Moksliškumas

• Mokslinė veikla yra visuomeninis pasitikrinimas. Asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) išsako tos visuomenės išeities tašką, tad panašiai su apytakomis.
• Galima suabejoti gyvybe, kaip reiškiniu, juk kol kas neįmanoma tai apibrėžti. Panašiai buvo suabejota psichologija. O ypač gyvulių jausmais, bet Jaak Panksepp parodė, kad tikrai manytina, jog jausmus išgyvena. William James tvirtina dvasinio pasaulio buvimą ir jo sąlytį su mūsų pasauliu. Antropologė Tanya Marie Luhrmann mūsų laikais tyrė bendravimą su Dievu. Kaip suvokti tų maldų poveikio dėsningumus?
• Kiek mažai suvokiame. Tai rodo atradimai. Grybas - kilometrinis. Bakterijų ekosistemos skrandyje. Lastelių simbiozė. Debesys ir bacilos. Smegenys. Gyvūnijos medis.

Dievo šokyje, Dievas Tėvas yra įvadinė būsena, Dievas Sūnus yra vidurinė būsena, Dievas Dvasia yra baigtinė būsena. Sūnus aštuonerybe stebi Tėvą. Dvasia sandara 4+6 stebi Sūnų. Trejybės ratas jungia Sūnaus ryšį su Tėvu, Tėvo ryšį su Sūnumi ir Dvasios ryšį su jais abiem.

Iš ankščiau: Apytakų raidos aplinkybės

• Aštuonerybė sieja apytakas. Aštuonerybę galima sieti su kampais ar su strėlėmis. Svarbiausi kampai yra Dievo šokio - 6-7-0-1 ir meilės mokslo 2-3-4-5, betgi ypač 7-0-1 ir abėcėlė 2-3-4. O išgyvenimo apytaka 0-1-2 ir 5-6-7, žinojimo rūmai 1-2-3 ir 4-5-6.

  „Šventas, šventas, šventas
  Viešpats, visagalis Dievas,
  kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“

  „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve,
  priimti šlovę, pagarbą ir galybę,
  nes tu visa sutvėrei,
  tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ 

  „Vertas esi paimti knygą
  ir atplėšti jos antspaudus,
  nes buvai nužudytas
  ir atpirkai Dievui savo krauju žmones
  iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.
  Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus,
  ir jie karaliaus žemėje.“

  „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas,
  imti galybę ir lobį, ir išmintį,
  ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“
  Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė:

  „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui
  tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė,
  ir valdžia per amžių amžius!“