Suvokimas

Gryna sąmonė

Žmogus iškilo...

• Sutelkiant bendrą dėmesį - meilę
• Tad grindžiant žaidimą
• Dievas: Ar esu ar nesu?
• Aš: Koks esu ar nesu?
• Tu: Kaip esu ar nesu?
• Kitas: Kodėl esu ar nesu?

Buvimas, tai žinojimo. Nebuvimas, tai nežinojimo.

Dievo išėjimas už savęs į save, mūsų už savęs.

• Dievo išėjimas už savęs vyksta keturiomis pakopomis, tuo tarpu žmogaus išėjimas už savęs vyksta trimis poslinkiais, trimis būsenomis, nes jisai pradeda jau išėjęs už savęs, tad jam vis sutampa pirma ir paskutinė būsena, taipogi Dievo trys poslinkiai sutampa su žmogaus trimis poslinkiais. Šešios keturių lygmenų poros sutampa su šešiomis trejybės poslinkių galimybėmis, juk poslinkiai išskiria pirminę ir paskutinę būseną, tai ir yra sąmoningumas. Gal Dievo ir žmogaus išėjimai už savęs sieja (4 2) permainas ir (3 x 2) pertvarkymus?
• Mes, išeidami už savęs, gyvendami širdimi, pralenkiame Tėvą, nes jisai nebuvo aplinkybės, o mes esame aplinkybėse, tiek už jų. Tačiau jeigu neišeiname už savęs, tai nepralenkiame Tėvo. O būtent mūsų aplinkybės - ar išeisime ar neišeisime už savęs - yra tas lęšis, kuris mus sulygina, sutapatina su Tėvu. Ir Sūnus, kuris visada išeina už savęs, yra mūsų pilnatvė, mus suvedanti.

10 Dievo įsakymų

• 10 Dievo įsakymų esmė yra erdvių pasikeitimai, erdvės nepagerbimas - vagystės, svetimavimo ir t.t.

Būti viena su Dievu:

• turėti vieną Dievą, jo savarankiškumą, tiesumą - kūnas
• gerbti jo vardą, vaizdą, užtikrintumą, betarpiškumą - protas
• jo ramybės, pastovumą - širdis
• jo meilės, prasmingumą - valia

Troškimai: Būti viena su kitais - su atskirtais - gerbti paskirumą:

• paskiri kūnai, kūniškos savastys (nežudyk)
• paskiri protai, protinės savastys (nevok, nesvetimauk)
• paskiros širdys, širdiškos savastys (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk žmogaus)

Tuo tarpu valia gali būti viena.

Gerbti netroškimus, jų vienumą:

• pasaulyje yra vienaip
• paskiriem žmonėm yra vienaip
• bendram žmogui yra vienaip

Ar kelias tiesus? Kiek mes nuo jo nuklydome?

• Nemeluoti - arčiausiai kelio. Kelias, tai tiesa, jisai "tiesus". Tai sprendžiama mūsų viduje.
• Nesvetimauti, negeisti daiktų - galima atitaisyti, atsiriboti. Tai spręstina pasaulyje.
• Nežudyti, nevogti, negeisti svetimo žmogaus - neatitaisysime, jau priklausome nuo visumos. Tai spręstina už šio pasaulio?
• Pradžia: paklusnumas. Dievas už mūsų. (Nežudyk)
• Vidurys: tikėjimas. Esame vienas asmuo skirtingose aplinkybėse. (Nevok, nesvetimauk)
• Pabaiga: rūpėjimas. Kiekvienas privalome išskirtinai atsiskleisti. (Nemeluok, negeisk svetimo daiktų, negeisk svetimo asmens.)
• Permainomis esame vienas į kitą panašūs, kaip ir su Dievu sutampame troškimais.

Jaudulių ir nuotaikų geometrija susijusi su esminiais meilės įsakymais:

• Būk teisingas (mylėk Dievą) - įsikibk į savo tiesą (kuria esi ne linksmas, o laimingas), lai ji būna sava, užtat nepakeičiama
• Nebūk klaidingas (mylėk artimą) - atsitokėk, atsipalaiduok, atsisakyk savęs, persimesk į svetimą (vadinamąjį artimą - ko mažiau svetimą, visgi svetimą), suprask save plačiau. Lai tavo tiesa būna nuasmeninta, kad galėtum gyventi kitu, jam tarnauti

Galima ir taip, ir taip - būti teisingu arba savo klaidas atitaisyti. Tai įsakymo dviprasmybė. Tai du atvaizdai: didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

Dešimt Dievo įsakymų išsako tarpą tarp Dievo (Tėvo) ir Manęs (Sūnaus). Tas tarpas tai Kitas. Jo požiūris, tai nežinojimas, amžinas gyvenimas. Kitą išsako Tėvo įsijautimas į pirmines sandaras, jo nepakankamas išėjimas už savęs, tad tarpas to Dievo ir Manęs. Kito požiūrį išsako antrinės sandaros: padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir trys kalbos. Kito pasaulėžiūra iškyla iš tarpo, būtent iš pertvarkymo, iš nesusivedimo. O pertvarkymai sulygintini su pokalbiais, su Dievo pasaulėžiūra. Šeši pertvarkymai yra ketvirta sandara derinanti Dievo trejybės sandaras.

4 apytakos

Keturias apytakas aprašysiu vadovėlio šviesuoliams trečioje dalyje, skyriuose 8-11.

Mano supratimu, Dievo išgyvenimais susiveda keturios požiūrio apytakos. Dievas jas visas išgyvena išsyk.

• Dievo šokis - Dievo - bendro asmens bendras požiūris, iš ko viskas prasideda.
• Išgyvenimo apytaka - Mano - bendro asmens paskiri požiūriai, kuriais viskas vystosi.
• Žinojimo rūmai - Tavo - paskirų asmenų bendri požiūriai, viską apribojantys.
• Meilės mokslas - Kito - paskirų asmenų paskiri požiūriai, į kuriuos viskas susiveda.

Jisai pastarasias tris išgyvena mumis. O mums tenka jose suvokti Dievą už mūsų, kurio požiūriu užsiveda Dievo šokis, iš kurio viskas kyla.

• savarankiškas - Dievas trokšta nieko - Dievo šokis
• užtikrintas - Dievas trokšta kažko - išgyvenimo apytaka
• ramus - Dievas trokšta betko - žinojimo rūmai
• mylintis - Dievas trokšta visko - meilės mokslas

Asmenys ir apimtys

• Amžinas gyvenimas, kaip visuma, reiškiasi keturiomis apytakomis: Dievo šokiu, išgyvenimo apytaka, žinojimo rūmais ir meilės mokslu.
• Dievas yra būtinas, tad jo būtinumą parodo būtent apimties susiaurėjimas, taip kad Dievas yra visakame - Dieve, betkame - Manyje, kažkame - Tavyje ir nieke - Kitame. Apytaka išreiškia atitinkamą meilę asmeniui, tai meilė man vis kitoje apimtyje.

Tas pats Dievas skirtingais požiūriais, skirtingais asmenimis įvairiai išgyvena tą pačią apytaką. Tad bandau bendrai suvokti tą apytaką, kaip ji ketveriopai reiškiasi.

Žinojimas yra požiūrio apimtis, o požiūris yra išeities taškas. Visko žinojimas yra keturių lygmenų, nes žinojimas yra keturių apimčių, taipogi nežinojimas yra keturių apimčių. Tai reiškiasi keturiomis požiūrio apytakomis.

• Dievo požiūriu nežinoti visko ir žinoti nieką. Tai Dievo klausimas, ar Dievas būtinas? kurį sustato Dievo šokis.
• Mano, bendro žmogaus požiūriu nežinoti betko ir žinoti kažką. Tai išgyvenimo apytaka, kuriuo renkamės ar šiaip gyventi, ar amžinai bręsti.
• Tavo, paskiro žmogaus požiūriu, nežinoti kažko ir žinoti betką. Tai įvairių mokslų ir asmenybių žinojimo rūmai, jų išsiaiškinimo būdai.
• Kito, pasaulio požiūriu, nežinoti nieko ir žinoti viską. Tai meilės mokslas, kaip dviese trise galime puoselėti stebuklus iššaukiančią dviprasmybę.

Dievo šokis išsako Dievo nebūtinumą, nes iš logikos trejybės išveda trejybės ratą išgyvenantį žmogų. Ir Dievas tesutampa su viskuo, tad jisai nereikalingas. Tačiau keturios apytakos išsako Dievo būtinumą, nes Dievo šokio trejybės ratą pakeičia meilės mokslo logine trejybe. Tad Dievo nebūtinumas veda iš sąmonės į pasąmonę, tuo tarpu Dievo būtinumas veda iš pasąmonės į sąmonę. Žmogaus sąmoningumas išsako Dievo būtinumą. Dievas būtinas nes Dievas reikalingas kiekviename nieke.

Dievo šokis yra sandaras vamzdynas (hermeneutinis gyvenimas "burbule") iš kurio visgi Dievas išeina mumis. Dievo šokyje Dievas vieningas, o toliau vieningumas auga. Dievo šokis, tai prieštaravimo indas, kuris paskui išsiplečia. Dievo šokiui Dievas nebūtinas nes Dievas sutampa su viskuo. Pats šokis jį kaip sandara pakeičia, ir žmogui būtent trejybės ratu. O meilės mokslu Dievas būtinas nes jo nėra, bet mes reikalaujame, kad jisai būtų kiekviename nieke, taip kad jis vis tiek iškyla.

Žmogus išgyvena Dievo būtinumo apimtį. Ko siauresnė apimtis, to plačiau ir labiau Dievas būtinas.

Keturi lygmenys, kaip paskiri asmenys susitelkia į bendrą reikalą

• Malda yra susitelkimo dvasia - amžino gyvenimo veikla - nusiteikimas bendram reikalui
• Žinojimo rūmai yra susitelkimo sandara
• Išgyvenimo apytaka yra susitelkimo atvaizdai
• Dievo šokis yra susitelkimo esmė, dvasios vieningumas - bendras klausimas, ar Dievas būtinas?

Susitelkimu mylime - vienas kitą suprantame ir palaikome.

Nežinojimu pažįstame save ir mylime save. Žinojimas išgyvenamas nežinojimu. Užtat būtent Dievas mus išgyvena, nes jisai visko nežino. Užtat mes Dievu galime visus išgyventi, bet ypač Kitus.

Kiekvienas papildomas požiūris išplečia išeities tašką. Dievo išeities taškas yra siauriausias, jo žinojimas apima nieką, mat jo nežinojimas apima viską. Mes matome plačiau, kaip Dievas, nes mes gyvename sąlygose.

Keturi lygmenys išreiškia visko žinojimo neišbaigtumo lygį. Visko žinojimas yra išbaigtas arba neišbaigtas, amžinai besiplėtojantis. Požiūris yra langas iš išbaigtų sąlygų į neišbaigtas sąlygas ir tuo pačiu, neišbaigtų sąlygų sandas ar tiesiog sąlyga. Pertvarkymai taipogi sieja išbaigtą (nežinojimo) ir neišbaigtą (žinojimo) santvarką, tik trijų skirtingų rūšių.

• Dievo šokis apibrėžia sąlygas išgyvenimo apytakai;
• Išgyvenimo apytaka išsiplečia žinojimo rūmais;
• Žinojimo rūmai grindžia meilės mokslą, kuriuo sprendžiasi Dievo būtinumas.

Aštuongubas kelias išskiria Dievo (Tėvo) ir žmogaus (Sūnaus) požiūrius - sudaro sąlygas dvejopam požiūriui - ir leidžia jiems papildyti vienas kitą (Dievo troškimais ir mūsų netroškimais) kuomet yra bendras suvokimas, bet taip pat leidžia jiems būti atitrūkusiems (Dievo atjauta ir mūsų atitrūkimais) kuomet vyksta Sūnaus susivokimas - Dvasia tai mato iš šalies. Visgi, būtent neigiami įsakymai išsako kaip turėtų būt - ko turėtumėm laikytis - dorovės, o teigiami įsakymai išsako kaip bet kokiu atveju yra - elgesys.

• Žinojimo rūmai: klausimo-atsakymo, sąmonės-pasąmonės vienumas +2. O meilės mokslas išreiškia vienumą +3, išgyvenimo apytaka vienumą +1.
• Sandaros išplaukia iš Sūnaus 8-bės, žinojimo rūmai išplaukia iš Dvasios 10 įsakymų, meilės mokslas išplaukia iš žmogaus 3-bės.

Išeities taškas (asmens visuminis požiūris). Išeities taškai svarbūs suvedime. Jie priklauso nuo asmens, tad nuo požiūrių skaičiaus.

• Dievo išeities taškas: Dievo šokis - Dievo troškimas nieko (tad jo savarankiškumas). Jo klausimas, ar Dievas būtinas? Dvasios lygmuo.
• Mano išeities taškas: išgyvenimo apytaka - Dievo troškimas kažko (tad jo rūpestis mūsų užtikrinta, kryptinga branda). Viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Sandaros lygmuo.
• Tavo išeities taškas: žinojimo rūmai - Dievo troškimas betko (tad jo nebūtinumas). Atvaizdų lygmuo.
• Kito išeities taškas: maldų mokslas - Dievo troškimas visko (tad jo būtinumas mūsų nesąmonėms). Vieningumo lygmuo.

Lygmenų santykiai

Dievo šokis išsivynioja klausimu, ar Dievas būtinas? Dalis išsivyniojimo išsisemia baigtiniu atsakymu, jog Dievas nebūtinas. Tačiau susivynioja žmogaus atsakymu, išgyvenimo apytaka, kaip gyventi, ir taip pat abu susiliečia daugybe žinojimų rūmų, įvairių mokslų ir asmenybių.

• Dievo šokis +3
• Išgyvenimo apytaka 3+3=6
• Žinojimo rūmai 6+3=1
• Meilės mokslas 1+3=4

Pirmapradės sandaros

Dievo šokyje, išgyvenimo apytaka ir žinojimo rūmuose veikia tos pačios sandaros (Dievo trejybė, aštuongubas kelias, dešimt Dievo įsakymų, trejybės ratas), tačiau jos skirtingai išdėstytos.

Išgyvenimo apytaka yra du trejybės ratai: didesnis, šviesuoliui siejantis Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves, ir mažesnis, kuriuo save tikriname ir ugdome kuomet neturime ryšio su Dievu. Didesnis yra žmogaus trejybės ratas, kuriuo žmogus išgyvena rato visumą ir juo pasitikslina, o mažesnis yra žmogaus išgyventas Dievo trejybės ratas, kuriuo žmogus yra išbandomas ir išgyvena paskirą poslinkį.

Išgyvenimo apytaka aštuonerybė tampa aštuongubu keliu. Pasidalina sandaros į Tėvo ir Sūnaus puses: aštuongubas kelias pasidalina į ryšio turėjimą (Dievo trejybe) ir ryšio neturėjimą (asmens trejybės ratu). Aštuongubas kelias išskiria ir suveda šiaip gyvenantį blogąjį vaiką ir amžinai bręstantį gerąjį vaiką. Jisai taip pat išskiria ir suveda gerąjį vaiką ir Dievą.

• Asmens trejybės ratas grindžia blogojo vaiko požiūrį, taip pat gerojo vaiko, neturinčio ryšio su Dievu, taip kad Dievas juo gyvena.
• Gerojo vaiko požiūrį grindžia trys sandaros (Dievo trejybė, aštuongubas kelias, dešimt Dievo įsakymų) kuriais jisai jaučia ryšį su Dievu ir renkasi Dievo valią vietoj savo valios.

Išgyvenimo apytaka tad atskiria sandarų apibrėžimą geruoju vaiku ir jų taikymą išgelbėti blogąjį vaiką, suskaidyti asmens trejybės rato poslinkius, pašalinti poslinkių trikdžius.

Žinojimo rūmus sustato Dievo trejybė. Tėvas globoja trejybės ratą, susaistantį, susiuvinėjantį dvi aštuongubo kelio puses. Tai dvi kryptys, Sūnaus tikėjimo atsakymas vedantis atgal iš Sūnaus į Tėvą ir atitinkantis Dvasios rūpėjimo klausimas vedantis iš Tėvo į Sūnų. Jos susiveda Sūnumi, apibrėžia rūmų taikymo apimtį. Jį naujai suskaido keturios apimtys, kuriomis tos dvi kryptys sutampa. Šešiomis apimčių poromis išsakomas tarpas tarp jų. Kartu paėmus tai dešimt Dievo įsakymų apibėžiantys tarpą tarp Tėvo ir Sūnaus. Tas tarpas, tai Dvasia, tuo pačiu tai paklusimas Tėvui.

Širdies ir pasaulio tiesa įvardijama žaidimu.

Trejybės ratas

Trys sandaros skirtingai išsako tarpą tarp klausimo ir atsakymo, tarp išvirkštinių pasaulėžiūrų.

• Dievo trejybė: pasitraukia Tėvas, iškyla Sūnus. Tarpu iš Dievo iškylu Aš.
• aštuongubas kelias: tarpas tarp Tėvo kelio (iš nieko į viską) ir Sūnaus kelio (iš visko į nieką). Tarpu iš Manęs iškyli Tu.
• dešimt Dievo įsakymų: tarpas tarp sutapimo (Tėvo ir Sūnaus) ir jų nesutapimo (tarpo tarp jų iki to). Tarpu iš Tavęs iškyla Kitas.

Aštuonerybė (Sūnaus požiūriu) veda į (baigtinį, bet didesnį) aštuonių padalinimų ratą 8 x 3, veda į Dvasios požiūrį (4+6) grindžiantį aštuongubą kelią (ir nebaigtumas tampa begaliniu) ir veda atgal į aštuonerybę.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC