• Išgyvenimų sąsajas ir išdavas Vykdyti Dievo valią
  • Kaip vykdom Dievo valią
  • Dievo būtinumas
  • Pasiklydęs vaikas
  • Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas
  • Aštuongubas kelias
  • Kalbos
  • Pokalbis
  • Kalbų tikslas

Kas yra Dievo valia?

• Dievo valia yra meilės ir tobulumo atskyrimas, taip kad Dievas myli netobulą.
• Dievo valia - mylėti netobulą. Išklausyti nesąmones, palaikyti nesąmones.
• Dievo valia yra mūsų laisvė, mūsų laisvi pasirinkimai.

Ką reiškia vykdyti Dievo valią?

Vykdyti Dievo valią reiškia:

• gyventi amžiną gyvenimą - vienete, išgyvenime, savyje, visapusiškai atskirti ir sieti Dievą ir gerumą
  • gyventi tiltu/riba (Kitu) tarp Dievo ir Savęs, tarp besąlygiško ir sąlygiško, gyventi tarpe - tarpas atsiranda išverčiant požiūrį
  • gyventi dvasia, vienumu - vieningumas įkūnija dvasią, leidžia ją išversti (ketverybe) - kad remtųsi nuliumi "ar" vietoj kad "kodėl"
• išversti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu - tai įvyksta prisiimant požiūrį
  • pereiti iš vienybės į nulybę, iš sandaros į dvasią - sujungti teigiamais įstatymais (lygmenimis) arba neigiamų įstatymų (ir pasirinkimų) visuma, esme, vieningumu su Dievo valia - teigiami įstatymai tai troškimai, perėjimai iš vienybės į nulybę
  • teigiamus jausmus įprasminti, įamžinti dorybėmis - dorybės tai sąvokos, vertybės, atstojančios Dievą, sutelkiančios viską - tai išgyvenimo, sąvokos apibrėžimas, įvedus vidinį požiūrį
  • gyventi šuoliu, klausimu, ne savastimis, atsakymais
• gyventi išvien su Dievu laikytis jo teigiamų ir neigiamų įsakymų - jų dviprasmybe esame viena su Dievu - tarpas, mūsų laisvė, atsiranda tarp jų, neigiami išsako mūsų savastį, teigiami Dievą, jo troškimus
  • laikomės jo įsakymų paklusdami, tikėdamiesi, rūpindamiesi - tai skiriasi laisvumu, daugiausia yra paklūstant; kas paklūsta (ar) turi laisvę ką, kaip, kodėl; kas tiki turi laisvę kaip ir kodėl; kam rūpi, turi laisvę kodėl.
  • 4+2 gyvenimo atvaizdus įstatyti į 4x2 amžino gyvenimo atvaizdus, kaip kad aštuongubu keliu - tai 6 neigiami įstatymai įstatyti tarp 4 teigiamų įstatymų, matyt, teigiami įsakymai vienija, tapatina du požiūrius
• susiskaldyti, atskirti Dievą už savęs, gerumą savyje, ir jų bendrai suvoktą dvasią, palaikančią tai vieną, tai kitą, liepsnojančią - mūsų sąmonėje atskirti dvi, tris sąmones, trejybe, jas paleisti ir sieti
  • savo valia atskirti ir sieti (ketveriopą) Dievą už mūsų ir (dvejopą) gerumą mumyse - juos padauginant, pereinant per visas aštuonias galimybes, parodant, kad jos visos nepriklausomos
  • suvokti jog Dievas yra mūsų tėvas, už mus platesnis, ir mes kaip pasiklydęs vaikas turime eiti ten, kur jis mūsų ieškotų. Dievas yra už mus platesnis, o mes už jį siauresni. Dievas be sąlygų, o mes sąlygose.

Kaip vykdome Dievo valią

Paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu

• Neturėti poreikių - priimti kito poreikius - rūpintis
• Neturėti abejonių - tikėti
• Neturėti lūkesčių, nesivilti - paklusti

Paklusimas

• Paklūstantis yra Jėzus ant kryžiaus, sutraiškytas, kurį Dievas apleido, kuriam Dievas nebūtinas.

Susivokimo eiga

• Aprėpiama vis plačiau. Susivokiant pirma iškyla paklusimas ir susikalbėjimas. Pradedama aukščiausiu laipsniu ir išsiplečiama vis žemesniais laipsniais: tikėjimu, rūpėjimu ir amžinu gyvenimu.

Pasiklydusiu vaiku - susikalbėjimu

• Susikalbėjimu suprantame, kad Dievas yra tėvas, o mes esame vaikai.
• Pasiklydusiu vaiku, jo mąstymo lygmenimis, suvokiame ir priimame Dievo valią.
• Jėzus pergyveno ne dėl savo gyvybės, bet dėl pasaulėžiūros, kuri jam buvo mielesnė, priimtinesnė, artimesnė

Kalbomis vykdome Dievo valią

Kalbomis vykdome Dievo valią, išgyvename viską, išgyvenimų sąsajas.

Kiti būdai

Dievo valią vykdome

• Sandaromis: Dievas nebūtinas (Viskas)
• Išsiaiškinimais (Betkas)
• Klausimais (Kažkas)

Sąvokos susijusios su Dievo valia

Asmenų lygtis

• Asmenų lygtis kuris gal nesiderina su žinojimo rūmais.

Lygmenų poros

• Lygmenų poros irgi nesutaria.

Išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu

• Išorinį požiūrį priimti vidiniu

Pasiklydęs vaikas

• "Pasiklydusio vaiko" palyginimas paaiškina, kaip Dievas ir žmogus gali sutapti net neturint ryšio. Vaikas suvokia jog, koks jis protingas bebūtų, būtent jisai yra vaikas, ir jam pasimetus priklauso eiti ten kur jo tėvai jo ieškos. Tai vaiko požiūris į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį. Jie sutampa požiūriais. Sutampama paklūstant, tikint ar besirūpinant. Kiekvienu atveju skiriasi laisvė, skiriasi tolimesnė sutapimo galimybės, išsišakojimai, sutapimai su kitais, plėtotė.

Mūsų, vaiko požiūris sąlygiškas; Dievo, tėvo požiūris besąlygiškas. Mūsų požiūris yra išorinis - į jį įsijungę, pripažįstame "daiktus", "vienetus", "erdves". Neįsijungę, matom savo požiūrius kaip galimus langus, tarsi iš kambario juos matome. Sąlygiškas požiūris yra rėmuose. Besąlygiškas yra be rėmų. Vidinis yra be rėmų. Įsisavinam išorinį požiūrį (pavyzdžiui, teisingumą) vidiniu požiūriu (susivaldymu, paklusimu) jį išgyvenant savimi, suasmeninant, jaučiant asmeninius ryšius su kitais, lygiaverčiais, vietoj kad išorinius ryšius su nelygiaverčiais. Tampame vienu iš narių ir jo ryšiais tampame lygiaverčiai su kitais tokiais. Tokiu būdu išnykstame, kaip ašis; vienybė tampa nulybe.

• Paklusti: vaiko požiūris į tėvo požiūrį
• Tikėti: vaiko požiūris į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį
• Rūpėti: vaiko požiūris į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį į vaiko požiūrį į tėvo požiūrį

Kas yra požiūris? sąlygiškas požiūris? besąlygiškas požiūris? Kaip jie suduriami?

• Požiūris yra laisvas praėjimas, ypač į sandarą, taip pat, per vieningumą, iš sandaros. Požiūris reiškia ėjimą iš nulybės į vienybę (?) Požiūriais susijungia tvarkos, užsimezga kalbos. Žvilgsnis (dėmesys) keliauja sudurtų požiūrių takais.
• Požiūris yra visko padalinimo dalis, tai ryšys tarp besąlygiškos visumos ir sąlygiškos visumos.
• Požiūris tai sąlygos uždėjimas.

Išorinis ir vidinis požiūris vienas kitą papildo. Išorinis mato visus iš lauko, tarsi narius. Vidinis išgyvena vieną narį iš vidaus, ir tuo pačiu, išgyvena visus narius.

• +0 Išorinis požiūris, sąlygiškas?
• +1 Vidinis požiūris, sąlygiškas?
• +2 Dorybė, besąlygiškas?
• +3 Teigiamas/neigiamas jausmas, besąlygiškas, bet gi juk priklauso nuo lūkesčių?

Išgyventojas

• Išgyvenimas išplaukia iš neišgyvenimo.
• Viskas išplaukia iš Išgyventojo, tai yra, iš to, kas išgyvena viską.
• Būtent mes įvairiai įžvelgiame tokį Išgyventoją, jį atjaučiame ir liudijame. Išgyventojas yra mūsų paliudytasis.
• Mes patys dalinai išgyvename viską, taip pat pripažįstame vienų kitų išgyvenimus. Kartu mes atsiremiame į mintį, kad yra mums bendras Išgyventojas, kuris mumis viską išgyvena.
• Mes tikime arba netikime, kad yra Išgyventojas. Mūsų tikėjimas remiasi mūsų supratimu, jog mūsų išgyvenimai tėra trejybės atvaizdai, o už jų slypi mums visiems bendra trejybė, kurią išgyvena nulinis asmuo, Dievas, kuris sutampa su viską išgyvenančiu Išgyventoju.
• Mūsų tikėjimas reiškiasi mūsų pasirinkimu ne šiaip gyventi, o gyventi amžinai.
• Mūsų tikėjimą maitina patirtis, jog ištisai turime tokį pasirinkimą ir jisai yra lemtingas.
• Mes gyvename ir išgyvename. Mes gyvename savo gyvenimus. Iš to kyla daugybė klausimų. O ką reikštų negyventi ir neišgyventi? Kaip suprantame neišgyvenimą?

Kaip kalbomis vykdom Dievo valią

Kaip du požiūriai sutampa?

Mes pasirodome Englewood, nes žinome kad Dievas mūsų ten ieškos, ten kur jo trūksta. O mūsų kertinės vertybės būtent yra tai, kur jaučiam, jog Dievo trūksta; tai dalis jo meilės; mes ten įsijungiame, kur Dievo trūksta, iš kur jis pasitraukė.

Kaip pasiklydusio vaiko išgyvenimu išsakomi Dievo valios vykdymai: paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? ir savastys?

• Vaiko požiūris į (kur vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas turi būti) ten vaikas ras tėvą - vaikui rūpi nieko nežino, tik ką išsiaiškina
• tėvo požiūrį į (kur tėvas mano, kad vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas turi būti) ten tėvas ras vaiką
• vaiko požiūrį į (kur vaikas mano, kad tėvas mano, kad vaikas turi būti) ten vaikas lauktų, ieškotų tėvo - vaikas tiki, pažįsta savo tėvą
• tėvo požiūrį į (kur tėvas mano, kad vaikas mano, kad turi būti) ten tėvas ieškotų vaiko
• vaiko požiūrį. (kur vaikas mano, kad turi būti) ten turi būti - vaikas paklūsta jei žino, kur būti, jam pasakyta

Rūpėjimas reikalauja daugiau sąmoningumo, išminties. Tikėjimas, paklusimas, gali būti paprastesni.

Požiūris į požiūrį ir t.t. ... apriboja galimybes, varžo, suartina, sutapatina. Palyginti su asmenų lygties lygmenimis.

• dvasia: vienų vienumas
• sandara: požiūris
• atvaizdai: požiūris į požiūrį
• vieningumas (kalba): požiūris į požiūrį į požiūrį

Paklusimas, tikėjimas rūpėjimas

Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas susiję su...

• Dievo valios vykdymu (pridėjus pasidavimą)
  • Būtinumo lygmenimis - Savastis gali paklusti, tikėti, rūpintis, o tai yra Dievo būtinumo lygmenys: vieningumas, atvaizdai, sandara, dvasia (asmenys). Gyvenam asmenimis: kitu, tavimi, savimi, Dievu.
  • Paklūstame Dievo valiai, tikime gera valia, mums rūpi išmintis. Ir taip artėjame prie to, kad Dievas būtinas, žengiame į paprastesnį asmens lygties lygmenį, arčiau dvasios; išgyvename; suvokiame. Pakeičiame savo valią Dievo valia; savo pasirinkimus gera valia; betką išmintimi; gyvenimą amžinu gyvenimu. Pakeičiame vienetą (gyvenimą, vienybę apibrėžtą 4+2) jo papildiniu (amžiną gyvenimą, nulybę apibrėžtą 4x2), atisakome savęs meile, gyvename šuoliu. Tai priklauso nuo lygmens, o jį išgyvename Dievu, jo troškimu - pasakojimą požiūriais (Dievas savarankiškas - paklūsti jo dėsniams), įvardijimą dvejonėmis (Dievas užtikrintas - tikėti jo dvejonėmis), rūpėstį gėrio kryptimis (Dievas ramus - rūpintis jo gėrio kryptimis). Kaip sudalyvauja laipsnynai?
  • Trokštame: Paklūsdami esame ramūs; tikėdami užtikrinti; rūpindamiesi savarankiški.
• Vidiniais požiūriais, Trejybe nuspalvinta ketverybe
  • Šešerybės atvaizdo nariais
  • Trejybė: Rūpėjimo, tikėjimo, paklusimo trejybė (pagal nuspalvintą ketverybę, kaip vidiniai požiūriai) atitinka Vykdymą, Permąstymą, Nusistatymą. Tačiau juos suprantant trejybiškai, kaip gautųsi? Lyginant, pavyzdžiui, pareigą, ištikimybę, teisingumą?
  • Požiūriu į požiūriu į požiūrį. Taip įsisaviname požiūrį, dėmėsį sutapatindami su vienu iš šitų trijų, kada mums rūpi, ar tikime, ar paklūstame.
• Žinojimo rūmų šakomis: rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas
• Kalbomis - pasakojimą išgyvename seka, paklūstame; įvardijimą išgyvename tinklu, tikime; pagrindimą išgyvename medžiu, mums rūpi. Ar atvirkščiai? pasakojimu sutampame rūpesčiu, o pagrindimu sutampame paklusimu?
  • Pirminėmis sandaromis: Pasiduoti vertybėms? Rūpintis jausmais? Tikėti dvejonėmis? Paklusti dėsniais? ar atvirkščiai?
  • Įtampos balsai pasakojime: Rūpėjimas, tikėjimas (aiškinimas), paklusimas (liepimas), pasidavimas (vertimas) - kodėl pastarasis pasirodo tokia tvarka?
• Žmogaus sąmoningumo laipsniais: Kokią Dievo valią vykdom? Rūpi. Kaip Dievo valią vykdom? Tikim. Kodėl Dievo valią vykdom? Paklūstam.
  • Brandos šuoliu
• Ryšiai: pagrindimas tai paklusimo ryšys (Dvasia) tarp Sūnaus (geros valios) ir Tėvo (Dievo valios); įvardijimas tai tikėjimo ryšys (Sūnus) tarp Tėvo (Dievo valios) ir Dvasios (išminties); pasakojimas tai rūpėjimo ryšys (Tėvas) tarp Dvasios (išminties) ir Sūnaus (geros valios). Kalbos kyla iš atitinkamų lygmenų. Tai šuoliai tarp savasčių. Užtat taip painu.

Kaip išsiskiria paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Kyla iš asmens lygties lygmenų:

• Paklusimas, susivaldymas - tai atsisakymas poreikių (septintas požiūris, vardan kito)
• Tikėjimas - tai atsisakymas abejonių
• Rūpėjimas - tai atsisakymas lūkesčių (įtampa)

Taip vykdome Dievo valią, gyvename septintu požiūriu, atsisakome savęs, sutampame su nuliniu požiūriu, su troškiančiu Dievu.

Išsiaiškinimais išryškiname pašnekovą (Dievą), kad su juo sutaptumėme ir būtų įmanoma kalba. Žinojimo rūmai išskiria:

• Paklusimas - išsiaiškinimo pašnekovas yra Dievo dvasia, jo žodis, pilnai išsakytas.
• Tikėjimas - pašnekovas yra Dievo sūnus, mums tapatus, bendras žmogus.
• Rūpėjimas - išsiaiškinimo pašnekovas yra pats Dievas, migločiausias.

Šitie atitikimai yra teisingi, juk žinojimo rūmai labai aiškiai, nuodugniai apibrėžti. T

Asmens lygties lygmenys išskiria būtinumo eigą (Dievo valią, gerą valią, išmintį). Ar atitinkamai paklūstame, tikime, rūpi? Kodėl, kaip, kokią Dievo valią vykdom? Ar kaip nors įtrauktinas vertimas, ar juo pašnekesys nereikalingas, juk esame viena, nesusiskaldę, sutampame nesutampame, apibrėžta neapibrėžta, ar tai amžino gyvenimo lygmuo, ar vykdom Dievo valią?

Kaip tai susiję su pareiga, ištikimybe, teisingumu? Ir kaip seka "rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas" išsidėsto tokia tvarka aštuongubame kelyje?

Kam?

• Paklūstame Dievui, jo įsakymams - Dievo valiai - "Tėve mūsų" - pagrindimu
• Tikime Jėzų, paklūstantį, einantį teisingu keliu - gera valia - "šv.Petro raktais į dangų" - įvardijimu
• Rūpinamės kitu, mus vienijančia dvasia, tikinčia - išmintimi - "Palaiminimais" - pasakojimu

Tai šuoliai:

• Paklusimas, tai valios šuolis - Dievo valia
• Tikėjimas, tai tikėjimo šuolis - gera valia
• Rūpėjimas, tai atjautos šuolis - išmintis
• Pasidavimas, tai dvasios šuolis - amžinas gyvenimas

Skiriasi sąmoningumo lygis.

Tobulam žmogui (Jėzui) Dievas nebūtinas, tačiau mylint netobulą, suvokiama jog tai įmanoma per Dievo valią, platesnį požiūrį, per paklusnumą. O jei paklusnumo nėra visgi galima per tikėjimą...

Jausmas (žavesys, meilė, artimumas) yra "skylė" mus globojanti, ugdanti. Atitinkamai,

• žavesys tai išorinė atmintis, kuriai savanoriškai paklūstame
• meilė tai vidinė atmintis, kurią savanoriškai tikime
• artimumas tai tiesioginis gyvenimas, kuris savanoriškai mums rūpi.

Taip sutampa mūsų valia ir Dievo valia, manau, jei tik įprasminame, jei tik pasirenkame žavesį vietoj bjauresio, meilę vietoj neapykantos, artimumą vietoj svetimumo. O pasirenkame įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Tad trys galimybės skirtingais kampais suvokia tą įsisavinimą.

Jausmais renkamės ar priimti (teigiamus) ar atmesti (neigiamus):

• Žavimės pastovumu arba pasibjauriame nepastovumu.
• Mylime tiesumą (taip) arba neapkenčiame netiesumą (ne).
• Artimu laikome akivaizdumą arba svetimu laikome neakivaizdumą.

Informacijos atžvilgiu, tai tas pats. Jeigu teigiamai priimame, tada neigiamus galime priimti valia: nepastovumui paklūstam, netiesumą tikime, neakivaizdumas mums rūpi, nes už jų slypi Dievas - pastovumas, tiesumas, akivaizdumas. Užtat už neprasmingumu slypi prasmingumas, jeigu tik renkamės teigiamą. (Tai bene kaip nebūtinumas virsta būtinumu). O renkamės teigiamą jausmą išorinį požiūrį įsisavindami vidiniu požiūriu.

Vis ryškiau sutelkta: dvasia vieningume jungia visus vienetus; dvasia sąsajoje jungia gretimus vienetus;

• Kodėl vykdo Dievo valią... vertybės
• Kaip vykdo Dievo valią (rūpi)... lūkesčiai-gėrio kryptys
• Kokią Dievo valią vykdo (tiki)... abejonės-dvejonės
• Ar vykdo Dievo valią (paklūsta)... poreikiai-dėsniai

Kaip trejybė susijusi su: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu? Trejybė (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) įvairiai išreiškiama aplinkybėmis:

• būti, veikti, mąstyti
• daugis*, vienis, visybė
• daiktas, eiga, asmuo*
• būtinas, esamas*?, galimas

Ar esamas kaip nors suveda būtiną (tapatų) ir galimą (skirtingą)? Kaip trejybė susijusi su dvejybe?

Tai kad trokštam ar netrokštam ko laukiam parodo mūsų netrokštančių vieningumą su trokštančiu Dievu, taip pat skiria mus į dvi sąmones. Panašiai, rinkimas skiria mus į dvi sąmones. Tai gali lemti skirtumą tarp laipsnyno ir poreikių (0 matas), dvejonių (1 matas), gėrio krypčių (2 matai), vertybių (3 matai), kiek matų, tiek sąmoningumo, tiek sąmonių dalyvauja. Bene išsilanksto, vis apsiverčia dvasia, Dievo vaidmuo.

Laipsnyno lygtis X->Y trejopai suprantama, paklūstant X, tikint Y ar besirūpinant ->.

Tai iškyla įsisavinimu. Išorinis požiūris tampa vidiniu požiūriu:

• Ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe apsiverčia dvasios ir sandaros santykis, užtat jų yra tik po du atvaizdai. Šie aštuongubo kelio nariai neigia nulybės atvaizdus. Tai yra žmoniški išėjimai už savęs, grįžtantys iš savęs į Dievą, dvasią už mūsų. Jų nulis yra kodėl, o jisai lyginamas su lygmenimis kaip, koks, ar.
• Įsisavinimu-įamžinimu-įprasminimu, dieviški ketverybės lygmenys pakeičiami žmogiškais ketverybės lygmenimis. "Viskas" tampa žmogiškai aprėpiamas, skurdžiadvasiui, mažaširdžiui.
• Kažkaip požiūris apverčiamas, išverčiamas, kaip kad daiktas lytimi, arba Dievo požiūris žmogaus požiūriu ir atvirkščiai.
• Kodėl teigiami/neigiami jausmai, kylantys iš to ar trokštam, netrokštam ko laukiam, yra trijų rūšių?
• Šuolis turi du atvaizdus, o savastis keturis atvaizdus. Mums gyventi gerumu, o ne Dievu? Jeigu atvaizdais.

Ką reiškia nerūpėjimas (jausmai..?), netikėjimas (dvejonės?), nepaklusimas (dėsniai?)? Ar tai susiję su neigimaybe/teigiamybe ir išgyvenimų rūšis?

Trejybe nuspalvinta ketverybė

• Kaip nuspalvinta ketverybė susijusi su ketverybe?
• Ar rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas apverčia nuspalvintą ketverybe? sukeičia ketverybę ir trejybę? kas kurią spalvina ir kodėl?
• Perskaityt iš naujo Platono Respubliką (gal ispanų kalba) ir susigaudyti Platono vertybėse.
• Šešerybės atvaizdai sieja Dievą ir žmogų.

Valingumas: Dievo valia ir mūsų valia - suvokimas - išgyvenimas

Kas yra Dievo valia?

• Dievo valia tai trokšti visko. Jisai aštuongubo kelio papildinys, tad jo valia yra vieningumas aštuongubo kelio išreikštų laisvių, gėrio krypčių, geros valios. Užtat jo valia vyksta kalbos - pasakojimo (paklusimu), įvardijimo (tikėjimu), pagrindimo (rūpėjimu).
• Dievo valia yra išgyvenimas, būtent mūsų laisvumo (brandos tolydumo) ir jo apimties (meilės) atskyrimas, nepriklausomumas, kaip kad kreivės ir jos statmenosios plokštumos.
• Dievo valia, tai amžino gyvenimo sandaros (išminties) atvaizdų (geros valios: 2 sutapatinimų x 4 troškimų) vieningumas. Tai "tobulo" ir "pakankamo" Dievo vieningumas, jo mąstymo, veikimo ir buvimo, kaip aštuongubame kelyje.
• Dievo valia, tai amžino gyvenimo vieningumas. Tai vieningas nesiribojimas šiuo pasauliu, kuriuo esame viena, kuriuo išskaidyti susitelkiame į Dievą, kaip į dangų garuojantis vanduo. O tuo pačiu priimame šį gyvenimą, šį pasaulį, kaip ribotą bet užtat prasmingą, juk jame atkuriame esmę, ją išgyvename.
• Kaip pirminės sandaros įvairiai išreiškia sąsają tarp amžino gyvenimo ir gyvenimo? ar aštuongubas kelias sieja vieningumu; jauduliai sieja atvaizdais; dvejonės sieja sandaromis; poreikiai sieja dvasia?

Kaip Dievo valia skiriasi nuo mūsų valios ir kaip su ja sutampa?

• Dievo valia yra išgyvenimas, o mūsų valia yra savastis.
• Kaip aštuongubu keliu gera valia 2 x 4 suderinama su mūsų pasirinkimais 4 + 2 ? ir kaip tame suderiname 6 = 4 + 2 trejopai suvokiame, kas yra 2 - ar pirmas, antras ar trečias lygmuo? taip trejopai nuspalvinant aštuongubą kelią, taipogi nuspalvintas vertybes (šešerybės atvaizdus) ir būtent paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.
• Savo valia įsisavindami vykdome Dievo valią įamžinti. Įsisavindami, išorinį požiūrį išverčiame, praplečiame Dievo požiūriu už mūsų, šį papildomą požiūrį prisiimame, jį įtraukiame į išorinį požiūrį, jį išgyvename, taip kad tampa vidiniu požiūriu, ir mūsų ir Dievo požiūriai sutampa.
• Dievas tampa (sandaroje) nulybė, skylė, tad nulybės atvaizdai, užtat sandaroje mes esantys galim su juo sutapti.
• Pasiklydęs vaikas, sutampa Dievo ir žmogaus požiūriai, kas jie yra? Kaip jų požiūriai susiję su jų valia?
• Koks tarpas tarp Dievo valios (4x2) ir mūsų valios (4+2) ?
• Kaip mes vykdome Dievo valią ir būtent paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu ?
• Ar Dievo valia yra mums ertmė, meilė? ar sąvoka yra tokia ertmė?
• Esame viena su Dievu bendru suvokimu, kaip Tėvas ir Sūnus viena šventąja Dvasia
• Tas bendras suvokimas yra gyvenimas Kitu
• Kaip gyvybė skleidžiasi iš bet kur, kaip ji veda (asmenų lygtimi) į vieningumą, o vieningumas savo ruožtu peržengia visas ribas (išeina už savęs), kaip ir Dievas, užtat mums kartu ir rūpi, ir tikim ir paklūstam, netgi Dievas pats sau?

Dievo tikslas yra gerumas. Dievo valia yra, kad rastumėme savo tikslą. Mes nežinome savo tikslo. Mūsų tikslas yra prasmė. Dievo valia yra, kad prasmei paklustumėme, ją tikėtumėme, ja rūpintumėmės. Tai mums nepakitimo taškas, mūsų kertinė vertybė, mūsų atspirties taškas, mūsų savasties esmė, kurios pagrindu galime išeiti už savęs iš savęs, gyventi vis plačiau, klausimais amžinai bręsti.

• Paklusimas veda iš Dievo valios į amžiną gyvenimą, tikėjimas iš geros valios į amžiną gyvenimą, rūpėjimas iš išminties į amžiną gyvenimą. Jeigu neturi išminties, nė geros valios, belieka paklusti.
• Dievo valia - mylėti netobulą. Išklausyti nesąmones, palaikyti nesąmones
• Svarbiausia gyvenimui, ką reikėtų išsakyti, tai kaip vykdyti Dievo valią pasirinkimais - paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu - išėjimu už savęs iš savęs.
• Nusiteikti, kad savastis būtų sąlygiška, įsišaknijusi į Dievą, išplaukianti iš jo. Iš susikalbėjimo, iš jo valios vykdymo. Paklusimu, tikėjimu - iš asmens, rūpėjimu - sąlygiškos asmenybės. Asmenybė taip kad vykdyti jo valią. Sugebėjimas atsisakyti asmenybės, gyventi asmeniu. Pasirinkimas gyventi Dievu, ne savimi.
• Dievo valios vykdymas vyksta žmogaus viduje - jisai išorinį požiūrį įsisavina vidiniu požiūriu paklusdamas, tikėdamas, rūpėdamasis - ir taip pat vyksta už žmogaus, Dievo įsakymu mylėti, tad įsakymu įgyvendinti teigiamus jausmus.

Užrašai

Vienete (sąlygose) vykdoma valia (vieningumas), ar tai mūsų valia, ar tai Dievo valia.

Dievo valia

• Dievo valia nulemia mūsų veiksmus tačiau savo mąstymu esame laisvi. Užtat Kitu tiriama Kodėl Kitas mąsto? Visgi, trejybės ratas sieja mūsų buvimą, veikimą ir mąstymą.
• Dievo valia pranokstame savo vertybes, tad jas išryškiname, bręstame, pranokstame save ir puoselėjame save toliau. Nes mūsų vertybės savo raiška yra ribotos, tačiau jų galimybės yra neribotos. Užtat tai ir yra amžinas.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC