Gvildenu | Mintys / DorovėsRatas

Dorovės ištakos, Pasirinkimai, Dorovė, Šešerybė

Kuria prasme pasirinkimai sudaro trejybės ratą?

Koks yra dorovės ratas?

Koks mūsų pasirinkimų malūnas?
Kokios Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovės?
Koks ryšys tarp trijų dorovės rato klausimų, trijų kalbų ir šešerybės?
Kaip suveikia mūsų dorovės ratas: Ką, kodėl ir kaip mums veikti?
Dorovės rate ieškoti dvejonių ir abejonių (kaip kitaip derėtų elgtis? koks skirtumas? kas nuo manęs priklauso?)
Susieti šešerybės narius su Dievo, asmens ir asmenų vienumais ir su Dievo, asmens ir asmenų vieningumais (esmėmis).
Kaip dorovės ratas susijęs su Dievo šokiu?
Kokia mūsų dorovės rato prasmė Dievui?

Naujai bandysiu apžvelgti, kaip esame viena, ir tai susieti su Dievo šokiu ir šešerybe. Iš Dievo šokio akivaizdu, jog esame viena:

Dievo vienumu
asmens vienumu
asmenų vienumu

Kaip susiję kodėl, kaip ir ką turėtumėme veikti?

Kaip mūsų pasirinkimai seka vienas kitą ratu?
Kuria prasme dorovės klausimai (Kodėl? Kaip? Koks?) apie mūsų elgesį sudaro trejybės ratą?
Kuria prasme išgyvenimo apytaka yra paskirų asmenų susitelkimo atvaizdai?
4 pirmines sandaras išnagrinėti Dievo ir žmogaus santykio atžvilgiu.
Kaip ir kodėl aštuonerybė tampa rūpesčių, brandos ir klaidų rūšių sandara?
Apibrėžti gyvybę, kaip tai, kas gali patirti naudą.
Susieti dorovės klausimus - ką, kaip, kodėl derėtų veikti? ir elgesio atsakymus - ką, kaip, kodėl veikiame.
Elgesys ir dorovė yra tarsi du susiję atvaizdai, tačiau kodėl abu išreikšti pažinovo klausimais: Koks? Kaip? Kodėl?
Kaip susieti tris elgesio ir tris dorovės klausimus? Ar tai šeši vertybiniai klausimai? Ar juos sieja šešerybė?
Kaip įsisavinimas ir dorybės susiję su klausimais ką daryti, kaip elgtis, kodėl elgtis?
Kaip dorovės klausimai (Ką, Kaip, Kodėl derėtų elgtis?) susiję su išgyvenimu?
Koks dorovės klausimų vaidmuo požiūrių grandinėje?

Palyginti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves - santykį tarp sąmonės ir pasąmonės, nežinojimo ir žinojimo.

Kokios Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovės?
Išvystyti Dvasios dorovę liūne.
Iš Dievo šokio išvesti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves ir jas susieti su žmogaus dorove ir trimis kalbomis bei paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu.
Kaip trys dorovės susijusios su trimis dorovės klausimais: Ką derėtų veikti? Kodėl derėtų veikti? ir Kaip derėtų veikti?
Kaip suprasti, kad Dešimt Dievo įsakymų kyla iš Dievo dvasios, tuo tarpu tai išsako Dievo Tėvo dorovę?

Sąmonė ugdo pasąmonę

Tai vyksta:

šešerybe

Dorovės rato esmė

Būtent meile išsiskiria sąmonė ir pasąmonė, taip kad vienas žmogus gali mylėti, o kitas gali būti mylimas.

Dorovės rato esmė

Sąmonė ugdo pasąmonę.
Dorovės ratas, aštuongubas kelias, šešerybė suveda pasąmonės (elgesio) trejybę, kuria įsivaizduojame Dievą už mūsų, ir sąmonės (dorovės) trejybę, kuria žmogaus trejybė ratu tikriname save, pasąmonės išpuoselėtą savastį, kertinę vertybę.

Dvigubas mokymasis (double loop learning) - pasekmes vertiname dvejopai - pagal taikomus dėsnius, tuo pačiu pamąstome, ar patys dėsniai teisingi - kiekvienas patikrinimas yra tuo pačiu tikrinimo patikrinimas. O šešerybė mus sieja su besąlygiškumu, su besąlygiška plotme, su dėsningumu.

Dievo ir žmogaus trejybės: šešerybė. Laipsnynas.

Dievas tirdamas save, Ar jisai būtinas? trejopai išsiplečia: Tėvas nusistatydamas, Sūnus vykdydamas, Dvasia permąstydama. O žmogus trejybės ratu (jos atvaizdu) tai susieja savo vidiniu išgyvenimu išeidamas už savęs.
Šešerybės atvaizdai: trys įsisavinimai grindžia tris kalbas.
Dorybės užtikrina mažesnę paklaidą nežinojimo kelyje.
Mūsų gyvenimas Dievu niekaip neužtikrintas.
Dievo šokis grindžia žmogaus šešerybę, kuri grindžia vertybes ir jomis reiškiasi tarp netroškimų. Šešerybė taip pat grindžia dorovę (gėrio kryptis, gerą širdį, valią, lūkesčius), kuri toliau reiškiasi ir plėtojasi pagrindimu (kuris išplaukia iš vertybių rėmų ir lūkesčių laipsnyno). O pagrindimas grindžia nuotaikų kalbą, kurią galime nagrinėti sapnais (jie tveria nuotaiką), poezija (pavyzdžiui, Tang dinastijos) ir muzika. O muzika susijusi su matematika, dargi lūkesčiai tikslinami atitinkmai plėtojant erdvės ir laiko sąvokas.
Mums Dievas yra duotas statiškas, tad vietoj išėjimo už savęs keturiom pakopom, gaunam nulybę ir septynerybę tačiau keturiais troškimais netroškimais, tad 2x2 = (0+7)(T+N) O šeši negerumai lieka ištisai pastovūs, tai laipsnynas nuo vienybės iki šešerybės.
Laipsnynai sieja vertybės ciklinę trejybę su kitom trim trejybėm.
Mums lengva keisti paskutinius tris laipsnyno narius nes jais mes apibrėžiame, ką privalome; o pirmaisiais trimis laipsnyno nariais mums apibrėžiama, mes išgyvename, ką privalome.

Dorovės liūnas

Ieškau gairių, pamokančių kaip elgtis doroviniame liūne, klampynėje, jovale.

Svarbiausia - susigaudyti - gal neįmanoma teisingai elgtis, bet galima teisingai mąstyti - mokytis to, ko reikia mokytis, ir nesimokyti to, ko nereikia. Galima puoselėti teisingą mąstyseną net ir tada kada negalima teisingai elgtis.

Dorovės, tai būdai vykdyti Dievo valią.

Tėvo dorovė pasakojimo kalba paklusti. Palaiminimai. 10 Dievo įsakymų. Žmogaus būklė kūno poreikiai.
- Dievo valia - paklusimas (Tėvui), pirminis dorovės pagrindas: Dešimt Dievo įsakymų - keturi teigiami ir šeši neigiami. Ką daryti ir ko nedaryti. Už žmogaus pagrįsti dėsniai. Jie išsakyti paskirais, ryškiais gyvenimiškais atvejais, tačiau jų santvarkoje slypi išsamumas Jiems svarbu paklusti. Nesvarbu, ką mąstome, kaip paklūstame. Įsakymai susiję su poreikiais - gyvybe, saugumu, bendravimu, verte, galimybe, pilnavertiškumu.
- Dešimt Dievo įsakymų galų gale yra vienareikšmiški. Jie veda į vienareikšmiškumą. Žudyti, išprievartauti, svetimauti, meluoti yra vienareikšmiškas blogis.
Sūnaus dorovė įvardijimo kalba tikėti. Šv.Petro raktai į dangų. Pamokslas nuo kalno. Žmogaus būklė proto abejonės.
- (Sūnaus, žmogaus) gera valia - tikėjimas (Sūnų) - gėrio kryptys. Senesni (Sūnaus - tikėjimo) dorovės pagrindai: Jėzaus antitezės. Šešios dvejonės lavinančios sąžinę, dorovinį jautrumą. Ką mąstyti, kaip pagrįsti mąstymą. Vidinės sąžinės tobulinimas. Gyventi vis didesniu jautrumu, vis jautresne sąžine. Dvejonės atliepia abejones. Sąžiningumas, tad ir sąmoningumas?
Dvasios dorovė pagrindimo kalba rūpintis. Tėve mūsų. Teigiami jausmai (Andrius). Žmogaus būklė širdies lūkesčiai.

O mes savo valią vykdome meilės mokslu, gyvendami vertybėmis.

Malda "Tėve mūsų" yra mūsų tėvui, taigi, esame viena, kaip Jėzus liepė. Ir tuomi Dievas yra už mus didesnis, nes mes gyvename paskirai, o juo gyvename viena. Tai akivaizdu antroje dalyje, kur prašome atleisti mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams; kiti prašymai taipogi "mūsų" vardu. O pirmoje dalyje akivaizdu, jog Dievas gali rūpintis mumis visais paskirai (pavyzdžiui, teateinie tavo karalystė, kad kiekvienam būtų taip, kaip jisai tiki).

Liūno sąlygos. Pavyzdžiai:

KGB įklampinimas puikybe.
Karas, išžudymas, finansinė sistema, ekologinė krizė.
Painūs klausimai: narkotikai, alkoholis, lytiniai santykiai, abortai, homoseksualizmas, turtas, bankininkystė, doro darbo nebuvimas, tautiškumas, bažnyčia
Galvoju išmąstyti ir pagrįsti Kazio Škirpos pavyzdžiu, kitais Holokausto Lietuvoje pavyzdžiais, taip pat savo asmeniška patirtimi.

Nuopuolis liūne

"Nieko negaliu padaryti" - tada prasideda kaltė.
Nuodėmės pagrindai: puikybė, stabmeldystė, abejingumas.

Dangaus karalystė

Dorovės liūne galime visgi šalia jo kurti dangaus karalystę.
Jėzus irgi ribose mąstė (dangaus karalystė) bet sutiko mąstyti plačiau, atsisakyti ribų (išvadavimas-nukryžiavimas).

Vienumo dorovė

Pagrindinė mintis, gyventi taip, jog esame viena. Dorumas yra vienumo palaikymas. Leisti kitiems pataisyti mūsų nusižengimus, mums atleisti. Gyventi su viltimi, jog esame susieti.
Visus mylėdami palaikome Dievą.
Žmogaus trejybė sieja tris vienumus: Dievo, asmens ir asmenų.
Neigiami įsakymai pagrįsti trimis mūsų vienumais:
- Dievo vienumu: paklusimu: bendru Dievu už mūsų;
  - Kas laikosi įstatymų, tas palaiko vienumą, neatsisakydamas savo paskirumo.
  - Tėvo įsakymu gyvename poreikiais.
  - Laikymasis įsakymo.
  - Suvokti Dievo Tėvo požiūrį, Senąjį Testamentą, kaip nušviečiantį žmonių ir Dievo dorovės pagrindus.
- asmens vienumu: tikėjimu: bendras žmogus, kuriuo visais gyvename;
  - Esame tas pats žmogus, tik matome vienas kitą per veidrodžius, savęs neatpažįstame.
  - Kas tiki Jėzų, jį seka, tas juo gyvena, tas palaiko vienumą, neatsisakydamas jo, kaip bendro žmogaus, tačiau vis, dvejonėmis, atsisakydamas savęs, paskiro žmogaus.
  - Sūnaus pamokslu nuo kalno gyvename dvejonėmis.
  - atsižvelgti į kitus, gyventi viena
  - Gyventi ne paskirai, o kaip vienas žmogus, kaip pranašas, atsakantis už visus, už visą tautą ir visą žmoniją.
- asmenų vienumu: rūpėjimu: mūsų kiekvieno išskirtinumas amžinybėje.
  - Dievo Dvasia, kaip veidrodis-lęšis. Ja suvokiame išmintį, jog mes esame vaikai, o Dievas yra tėvas, ir ne mums jo ieškoti, o jisai turi mūsų ieškoti. Tai pagrindas gyvenimo Dievu, kuriuo esame viena.
  - Konstruktyvi komunikacija, tai susigaudymas iš mūsų būklės, jog turinys remiasi pavidalu, nes gali juo remtis, nes tai mums bendra, tai mūsų bendra būklė. Būklės vienumas grindžia veiklos, elgesio, valios, dorovės vienumą.
  - Komunikacija, tai veiksmų praplėtimas.
  - Siela, asmenybė, kertinė vertybė yra vieningumas, neišardomas, užtat blogis nepašalinamas nuo gerumo, tik suderinamas su juo.
  - Kas gyvena rūpėjimu (šv.Dvasios dorove - išmintimi - visko ir laisvumo atskirtimi), kam rūpi dorovė, tas atsisako savęs apskritai, atsisako net ir bendro žmogaus, gyvena visais ir Dievu, tarnauja tiek paskiriems žmonėms, tiek Dievui.
  - Mūsų (Dievo) troškimas, jog esame viena. Tad dorovė liūne susijusi su lūkesčiais, su gėrio kryptimis, su gera valia.
  - Gyventi vienumu, tai gyventi teigiamais lūkesčiais, ne neigiamais lūkesčiais: negyventi neapykanta, o gyventi meile; negyventi bjauresiu, o žavesiu; negyventi baime, o artimumu.
  - Dvasia gyvename širdimi - teigiamais jausmais.
  - Raktas: ne tik gyventi gera valia, bet ją rodyti, kad ji būtų matoma. Visada rodyk gerą valią.
  - Savo straipsniu, Visko išdalinimo rinka, tvirtinau: kaip visiems geriau?
  - Utilitarizmas kažkiek susijęs su dorove liūne nes klausia, kaip visiems geriau?
  - Palaikome viso spektro vieningumą, tolydumą.
  - Atsipirkimai. Žmogus gali padaryti gerą darbą, kuriuo susisieja su kitais žmonėmis, galinčiais atpirkti jo blogus darbus. Pavyzdžiui, Kaunas LAF patikėjo, kad Škirpa subūrė vieningą aktyvistų frontą, nors taip iš esmės nebuvo, tad Kaune tas vieningumas tapo tikrove, ir tai buvo kažkuria prasme gerai. Tad žmogaus darbų dora gali dar priklausyti nuo to, kaip mes sugebame pratęsti, praplėsti ir pataisyti tuos darbus.
  - Gėrio kryptys yra būdai rodyti gerą valią.
  - Mylėti savo artimą - tapti vis artimesniais arba (kiek ir kada?) susilaikyti (juos gerbiant).
  - Leidžiame kitiems dalyvauti, pasireikšti, bet ne stabdyti veiklą, o svarbiausia, neužgniaužti laisvę. Kiekvienas esame laisvas viduje, ta laisve vienas kitą palaikome, išryškiname ir patvirtiname tikrovę, kad kiekvienas galėtumėme rinktis.
  - Esame nepriklausomi, kartu ir laisvi, atsakingi. Tad kiekvienas galim būti atskaitos taškas visiems.
  - Darna - visų lūkesčių tenkinimas, visų laimė, (įgimtų lūkesčių) malonumas.
  - Jautrumas ir atsakingumas ne tik savo, bet ir kitų atžvilgiu. išėjimas už savęs. priėmimas kitų poreikių.
  - Esame už visus, pavyzdžiui, už savo tautą. Užtat kiti gali mums paprieštarauti, jog mes neteisingi.
  - Visiški atskirti (velnio) yra tuo pačiu visiškai išskirtini, o tai vienumo pagrindas. Tai nedirbtinas vienumas, tobuliausias vienumas, išbaigtas vienumas, kai visi išskirtini, vieningi savo išskirtinumu.

Išvystyti dorovės tyrimo priemones, pavyzdžiui, nagrinėjant Holokaustą Lietuvoje:

Ką rašė skirtingoms publikoms - tą pačią mintį vis kitaip pristatė
Kaip skirtingi žmonės žiūrėjo į tuos pačius įvykius, reiškinius, galimybes
Ką dokumentai rodo apie žmogaus būdą, sąmoningumą, mąstymą

Pasirinkimų malūnas (ir šešerybė)

rinktis amžiną gyvenimą, ne šiaip gyvenimą
suvokti, jog Dievas nebūtinai geras
- kaip išreikšti šią mintį, kad kiti mane suprastų?
pajusti, ar turime ryšį su Dievu
jei turime ryšį, įsisavinti Dievo valią, jo išorinį požiūrį (teisingumo įsisavinimas - dorumas, susivaldymas, paklusnumas)
jei neturime ryšio, gyventi savo vidiniu požiūriu, toliau dorybe, teigiamais jausmais, jais suktis trejybės ratu
- paklusimas Dievo valiai - paklusnumas, tikėjimas, rūpėjimas - Dievo valia, kad būtumėme jo vaikai (kaip Jėzus) - bet mes to atsisakome, nepaklūstame (kaip Sūnūs), tad tenka tikėti (Sūnų), arba rūpintis (Sūnumi, kas jam rūpi)

Atvaizdai ir aplinkybės

Kaip trejybė išgyvenama išsako jos atvaizdai. Trejybės ratu (buvimas, veikimas, mąstymas) ji išgyvenama žmogumi, į kurį Dievas yra įėjęs, tuo tarpu kitais atvaizdais Dievas laikosi plotmės, nuo kurios jisai skiria žmogų. Atvaizdu (būtinas, tikras, galimas) Dievas iš viso paskendęs plotmėje, atskirtas nuo žmogaus.
Aplinkybes galima sulyginti su Dievo trejybe, pavyzdžiui: Dievo Dvasios plazdenimas yra pastovus nepastovumuas (visybė); Dievo Sūnaus tikrumas yra vienas pastovumo atvejis (vienis); Dievo Tėvo kūryba yra daugio pastovumas.

Padalinimų rate lygtis 6+3=1 Tėvą ir Sūnų suveda Dvasia, sąmoningumu aprėpia du šešerybės atvaizdus, Tėvo ir Sūnaus, ir jų pagrindu išveda vienumą.

Trejybės rato keturi atvaizdai ir jų poros

Dievo šokiu atsiranda žmogus gyvenantis pasaulyje sandaru trejybės ratu, kuriam užtat Dievas nebūtinas. Tačiau keturiomis apytakomis žmogus savo Dievo šokiu apibrėžtą trejybės ratą pakeičia meilės mokslo logikos trejybe, kuria atsiveria dviprasmybės laisvė.

Įsivaizduoju, trejybės ratas yra raktas į keturias apytakas. O trejybės atvaizdu suprantame, kaip asmuo išgyvena trejybės ratą.

Trejybės ratas keturiose apytakose jas suveda ir būtent Kito požiūriu.

Dievo Tėvo šokis yra baigtinis, jisai jį Dievo trejybe šoka tuštumoje, be jokio pasaulio - vaizduotėje, Dievo raiškomis, tad jį pažistam iš savo vaizduotės ribų, kada visko atsisakome, sutramdome savo dėmesį ir stebime, kaip jisai įsijungia.
Dievo Sūnaus šokis, tai Aštuongubo kelio šokis, vykstantis Mano pasirinkimų malūne, kaip gyventi. Jį šokame esamame pasaulyje, asmeniškame pasaulyje, bendro žmogaus gyvenime.
O Dievo Dvasios šokis, tai dešimt Dievo įsakymų, vykstantis Tavo žinojimo rūmuose, tai paskiras pasaulis, kurį bendrai suvokia Tėvas ir Sūnus, baigtinis, besąlygiškas Dievo šokis ir amžinai atsiskleidžiantis, santykinis žmogaus pasirinkimų malūnas. Tai paskiras pasaulis išsakantis paskirą asmenybę arba mokslą.
Galiausiai, Kitame, jo tarpe, vyksta meilės mokslo šokis. Tai trejybės ratas trejybės rate, kuriuo susipina du žmonės. Kitas išsako pertvarkymo tarpą (Dievo trejybės tarpą) dviem asmens trejybės rato nariais (ar poslinkiais?). Pertvarkymas reiškiasi išgyvenimu.

Dievo šokyje Dievo požiūris išsiplečia Dievo trejybe, ją įrėminančia aštuonerybe ir ją įrėminančiais dešimt Dievo įsakymais. O trejybės ratas pakaitomis suveda visus tris išgyventus požiūrius. Tad anos trys sandaros išplečia Dievo požiūrį, o trejybės ratas jo požiūrį suveda. Tad kiekvienoje apytakoje reikia ieškoti trejybės rato ir būtent jisai suveda visas keturias apytakas, kad jas Dievu vieningai išgyventumėme.

Dievo šokį sustato šešerybė susidaranti iš Dievo trejybės ir asmens trejybės rato. Dievo trejybę išreiškia nariai, sandaros, kuriais:

esame: Tėvo požiūriu, Dievo trejybe, klausiame ar nusistatome besąlygiškai (Tėvo pasitraukimu) ar sąlygiškai (Sūnaus iškilimu)?
veikiame: Sūnaus požiūriu, aštuongubu keliu, klausiame ar vykdome besąlygiškai (palaikydami blogąjį vaiką) ar sąlygiškai (palaikydami gerąjį vaiką)?
mąstome: Dvasios požiūriu, dešimtimi Dievo įsakymų, klausiame ar permąstome besąlygiškai (šešeriopai mylėdami artimą, draugą) ar sąlygiškai (ketveriopai mylėdami Dievą, priešą)?

Asmens trejybės ratas atskiria šias tris sandaras. Ratu slenkame iš vieno nario į kitą klausimais: Nusistatome (Tėvu), ar vykdome (Sūnumi)? Vykdome (Sūnumi), ar permąstome (Dvasia)? Permąstome (Dvasia), ar nusistatome (Tėvu)? Tėvo, Sūnaus, Dvasios vienumas reiškiasi mumis, mūsų ratu.

Dievo ir žmogaus trejybės

Loginė Dievo trejybė yra klausimas vedantis į žmogaus trejybės rato atsakymą. Šešerybė sieja Dievo ir žmogaus trejybes, o aštuongubas kelias jas skiria. Žmogaus trejybė išreiškia, kad visada yra neišsakytas, poslinkį grindžiantis, trečias narys. Matome, kad trejybė yra pirmapradė sandara.

Žmogaus trejybė apibendrina Dievo trejybę. Dievo trejybė naujai suprantama, kaip poslinkis, kurį grindžia trečias narys, aplinkybė, pagrindimas. Taip kad Dievo Dvasia yra pagrindas, kuriuos besąlygiškas Dievas Tėvas virsta sąlygišku Dievu Sūnumi, ir panašiai, amžinai vyksta virsmai tolyn.

Atsakymas yra klausimo pavidalas, jo lukštas. Logine trejybe viskas išplaukia iš klausimo: Dievas Tėvas klausia, iškyla Dievas Sūnus, o jie sutampa bendrai suvokti Dievo Dvasia, kuri yra jų atsakymas. Tad tai išgyvename Dievo akimis ir vyksta jo branda. Tuo tarpu žmogaus trejybės ratu pradedame būtent Dievo Dvasios atsakymu, kuriuo būtent iš šalies grindžiamas poslinkis iš Tėvo į Sūnų.

Kelias iš Dievo klausimo į Dievo atsakymą yra kelias iš sąmonės į pasąmone, kuria Dievas įsijaučia. Ir trejybės turėtų atitinkamai išsidėstyti.

Tokiu būdu iš Dievo atsiranda meilė - buvimas šalia. Žmogaus trejybės ratas išsako tos meilės galimybes.

Tas pats trejybės ratas grindžia tris skirtingas doroves, kuriomis išgyvename bendrumą, pasipildome požiūriais.

Tėvo dorovė remiasi Dievo trejybe. Ją išgyvename šešerybe, išorinius požiūrius įsisavindami vidiniais požiūriais. Pirmenybę suteikiame Dievui. Tai yra besąlygiškas santykis, tad įgyvendinamas paklusimu.
Sūnaus dorovė remiasi aštuonerybe. Ja įvairiai rikiuojame save, pirminėmis sandaromis įvairiai pirmenybę suteikdami pasąmonei. Panašiai, gera valia pirmenybę suteikiame kitam žmogui, kurį gerbiame, kaip Dievo vaiką. Tai yra sąlygose - troškimų ir netroškimų apimtyje - tad įgyvendinamas tikėjimu.
Dvasios dorovė remiasi dešimt Dievo įsakymų. Ja puoselėjame šviesuolių bendrystę, kurioje visą gyvenimą lydi dorovinė išmintis. Dešimt Dievo įsakymų yra bet kurios santvarkos - bet kurių žinojimo rūmų - šerdis kuri visomis kryptimis išplečiama. Tai yra antrinių sandarų sąlygų sąlygose - atjautoje - tad įgyvendinamas rūpėjimu.

Dorovės ratas sieja tris doroves:

Tėvo: kodėl veikiame? valia, tad Dievo valia.
Sūnaus: kaip veikiame? širdimi, tad gera valia.
Dvasios: ką veikiame? protu, tad išmintimi.

2018.04.05 A: Kaip meilė atskiria sąmonę nuo pasąmonės?

D: Tu mąstyk šešerybę ir suvoksi, jog trejybės ratas įsisąmonijimas jo palaikymu, o jis palaikomas išskiriant besąlygiškumą nuo sąlygiškumo, kaip kad sąmonę nuo pasąmonės, ir būtent šis išskyrimas grindžia kiekvieną poslinkį, kad jis vestų iš žinančios pasąmonės į nežinančią sąmonę. Tad būtent trejybės ratas išsako sąmoningumą kaip gyvą reiškinį, išgyvenimą ir tuo išbaigia sąmonę. O ketverybė tai pastato pasąmonei būtent kaip žinojimą, jo įvairiausius lygmenis. Tad meilė yra kaip pasąmonė įsivaizduoja, kaip sąmonė palaiko pasąmonę. O toliau septynerybė - logika - nusako pasąmonės tinklą, kaip sąmonė ir pasąmonė viena kitą palaiko. O penkerybė, laikas ir erdvė, išsako kaip pasąmonė palaiko sąmonę.