Suvokimo lygmenys

Gyventi išmintimi

• Kuria prasme Dievo valios vykdymas yra požiūrio atsisakymas?
• Kaip sąmoningumu išvystyti teisingus įpročius?
• Kaip sąvokos ir sandaros grindžia įpročius?

Užrašai

Gyventi tiesa = gyventi Dievo išmintimi

Žinojimą gražiai taikau pranokdamas savo vaizduotę, gyvendamas, atsiremdamas ne į tai ką galiu įsivaizduoti, o į tai ko negaliu įsivaizduoti, tad į Kito kampą.

Gyvenimo lygtis

Atsiremiu į savo vaizduotės ribas

Viską žinau susipažindamas su savo vaizduotės galimybėmis, su jos ribomis, ką jinai gali ir negali įsivaizduoti, tad su savo požiūrių sandaromis. Viską įsivaizduoju ryšiais, sandarų atvaizdais, požiūriais į požiūrį, tad Tavo kampu.

Žinojimą gražiai taikau pranokdamas savo vaizduotę, gyvendamas, atsiremdamas ne į tai ką galiu įsivaizduoti, o į tai ko negaliu įsivaizduoti, tad į Kito kampą.

Santrauka: Žmogaus ir Dievo susikalbėjimas

Visumos esmę pristatau išdėstydamas žmogaus požiūrį, jo požiūrių grandinę. Besigilinant jos grandimis pavyksta atsisakyti savo supratimo, susiderinti su Dievu, įsijungti į darną.

Gerasis vaikas mumyse susikalba su Dievu

Mums žmonėms visko žinojimas išsiskleidžia keturiais klodais, suvokimo lygmenimis. Išsidėsto požiūrių grandine, kuria plėtojasi žmogaus ir Dievo požiūrių seka. Visuomet gyvename žmogaus požiūriu tačiau jį pranokstame kuomet jisai susikalbėjimu sutampa su Dievo požiūriu. Tai vyksta pažingsniui.

Žmogaus požiūris į suvokimą (Žmogaus požiūris į "Dievo požiūrį" į Dievą)

• Žmogus įsivaizduoja, kad visko esmė yra Dievo tapimas kažkieno Dievu. Tai vyksta keturiomis asmenų terpėmis: Dievo Neapibrėžtume, Mano Apibrėžtume, Tavo Įsivaizduojamume, Kito Neįsivaizduojamume.
• Amžinu gyvenimu: Dvasia tampa žmogaus Dievu.

Žmogaus požiūris į savęs suvokimą (Žmogaus požiūris į "Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį" į Dievą)

• Žmogaus įsivaizduoja, kad Dievas įsivaizduoja žmogaus požiūrį, taip kad neapibrėžtumo trejybės reikšmės susidėlioja trejybės ratu, išsakančiu tris dėsnius: Asmeninį požiūrį į Dievą išplečia dvasia pirm akistatos ir dvasia po akistatos; Tėra tai kas reiškiasi; Priimti savo Dievą reiškia priimti Dievą kaip tokį.
• Išmintimi: Trejybės ratu amžinai nusistatome, vykdome, permąstome.

Žmogaus požiūris į bendrą suvokimą (Žmogaus požiūris į "Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį" į Dievą)

• Žmogus įsivaizduoja, kad Dievas įsivaizduoja, kad žmogus įsivaizduoja, kad Dievas įsivaizduoja dvejopai, taip kad yra Dievas už mūsų ir tuo pačiu yra Dievas mumyse. Dievas už mūsų išeina už savęs į save, visko žinojimu. O Dievu mumyse išeiname už savęs iš savęs, gražiu taikymu.
• Gera valia: Dievas nebūtinai geras. Gyvenimas neteisingas. Užtat galime skirti Dievą ir save.

Žmogaus požiūris į susikalbėjimą (Žmogaus požiūris į "Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį" į Dievą)

• Žmogus įsivaizduoja, kad Dievas įsivaizduoja, kad žmogus įsivaizduoja, kad Dievas įsivaizduoja, kad žmogaus įsivaizduoja, kad jo ir visų vienumas išplaukia būtent iš Dievo. Užtat žmogus tokia požiūrių grandine susitelkia į Dievą, kaip kad gerasis vaikas. Žmogus priima Dievą įsisavindamas išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, paklusdamas, tikėdamas, rūpindamasis.
• Dievo valia: Esame viena dvasia ir amžinai bręstame. Dievo valią priimame įsisavindami požiūrius.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė

Žmogus priima Dievą

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės sieja (Dievo) ketverybės asmenų troškimus ir (žmogaus) požiūrio lygties asmenų netroškimus

• Suvokimai sieja ketverybės apibrėžtus asmenis, kuriais Dievas trokšta, ir požiūrio lygties apibrėžtus asmenis, kuriais žmogus netrokšta. Tad suvokimais galime gyventi meile, juk meilė yra troškimas nesutelpantis į netroškimą, tačiau užleidžiantis siauresnius troškimus. Suvokimais turime pasirinkimą, ar gyventi netroškimais, ar gyventi troškimais. Suvokimu gyvename amžiną gyvenimą, savęs suvokimu - išmintį, bendru suvokimu - gerą valią, susikalbėjimu - Dievo valią. Ir juos išgyvename atitinkamais troškimais ir netroškimais.

Apimtys grindžia asmenis, asmenys skiria troškimą (Dievo išėjimą už savęs požiūrių grandine) ir žinojimą (žmogaus išėjimą už savęs žmogaus ir Dievo požiūrių grandine)

• Asmenys yra dvasia išeinanti už savęs. O yra keturi asmenys nes yra keturi savasties atsiskleidimo lygmenys - niekas, kažkas, betkas, viskas. Kartu tai yra žinojimo lygmenys, tai yra troškimo lygmenys. Dievas žino viską, trokšta nieko, Aš žinau betką, trokštu kažko, Tu žinai kažką, trokšti betko, Kitas žino nieką, trokšta visko. Išėjimu už savęs išeinama už žinojimo į troškimą. Tai pasireiškia asmenimis, ėjimu iš Dievo per Mane ir Tave į Kitą. Tai yra sąmoningumas, gyvenimas Kitu, kuriuo esame viena.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės trumpinimas

• Išverčiant suvokimo lygmenų seką, pradedame susikalbėjimu ir išeiname už savęs į nesusikalbėjimą. Tai vyksta plečiant požiūrį, trumpinant žmogaus ir Dievo požiūrio grandinę. Galiausiai prieiname prie žmogaus požiūrio, tad prie Kito, prie požiūrio į požiūrį į požiūrį, ir toliau atsisakant požiūrių prieiname prie jokio požiūrio, prie Dievo požiūrio. Sutampa žmogaus ir Dievo požiūriai, sutampa žmogus ir Dievas.

Asmenimis susiglaudžia lygmenys

• Dievui vienam išeinant už savęs asmenų atžvilgiu yra keturios pakopos nes yra keturi asmenys. Tačiau kartu su juo išeina už savęs pirmiausia Aš, tad lieka trys pakopos, toliau Tu, tad lieka dvi pakopos, galiausiai prisijungia Kitas, tad yra viena pakopa išėjimo už savęs. O tada gyvenant tuo išėjimu už savęs nėra jokių pakopų ir nėra jokių asmenų, telieka pati veikla, dvasios veikla.

Susikalbėjimo pranokimas

• Dargi pirm susikalbėjimo gali būti žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį kuriuo žmogus visiškai atsisako savęs, žmogus išnyksta, taip kad tėra Dievas, kuris irgi tarsi išnykęs. Tai yra trejybės rato pilnatvė, jos visiškas suveikimas, sąlygiškumo išgryninimas, taip kad lieka tai kas besąlygiška. Žmogus glūdi Dieve kaip jo prielaida, jo sąmoningumas. Užtat iš Dievo išplaukia susikalbėjimas.

Suvokimo lygmenys yra trejybės atvaizdai, o trejybės ratas yra jų vieningumas. Suvokimo lygmuo išsako narį ir išėjimą už jo.

• Tai pirmiausia Dievo išėjimas už savęs į žmogų suvokimu.
• Toliau žmogus išeina už savęs į Dievą savęs suvokimu.
• Toliau Dievas grįžta į savę į žmogų bendru suvokimu.
• Galiausiai žmogus išeina už savęs į Dievą susikalbėjimu.
• Gyventi amžinu gyvenimu, tai susigaudyti, kad Dievas išeina už savęs į save, sąlygose yra gerumas, tad turėti Dievą yra suprasti gerumo prasmę, kad yra mūsų Dievas už gerumo.
• Gyventi išmintimi, tai gyventi trejybe.
• Gyventi gera valia, tai išeiti už savęs iš savęs kaip kad Dievas išeina už savęs į save.
• Gyventi Dievo valia, tai vadovautis Dievu, vykdyti Dievo valią paklusimu ar tikėjimu ar rūpėjimu.
• Ar Dievas būtinas? Tai Dievas turintis amžiną Dievą.
• Koks Aš asmuo? Tai Aš turintis išmintingą Dievą.
• Kaip Tu daugis? Tai Tu turintis geravališką Dievą.
• Kodėl Kitas mąsto? Tai Kitas turintis valingą Dievą.

Žmogus priima Dievą

Žmogus gyvena Dievu gyvendamas Dievo savybe: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia.

Dievo valią vykdome atsisakydami savasties, kaip tarpo, įsisavindami Dievą kaip požiūrį.

• Sąmoningumo atsisakome priimdami teisingus įpročius, išorinius požiūrius įsisavindami vidiniais požiūriais, vykdydami Dievo valią. Atsisakome vis artimiau priimdami Dievą:
  • Keturiais kampais suvokiame, iš šalies, kaip prisiimame Dievą, kaip Dievas tampa mūsų Dievu. Nieko neatsisakome.
  • Trimis kampais pasikliaujame Dievu išgyvendami trejybės ratą. Atsisakome savo pasąmonės.
  • Dviem kampais priešpastatome Dievo ir mūsų išėjimus už savęs. Atsisakome savo sąmonės.
  • Vienu kampu vykdome Dievo valią gyventi amžinai. Atsisakome savo sąmoningumo.
• Ketverybę grindžia esmės klodų lygtis: esmė yra dvasios sandaros atvaizdų vieningumas. Grindžia amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atskyrimą, suvokimą.
• Trejybę grindžia asmuo sustatantis besąlygiškumą-sąlygiškumą, nepaneigiamumą-paneigiamumą, nešališkumą-šališkumą. Grindžia išmintį, visko ir laisvumo atskyrimą, savęs suvokimą.
• Dvejybę grindžia ...?
• Vienybę grindžia ...?

Požiūrio atsisakymas

• Esmė yra atsisakyti požiūrio, o tai įvykdome sąmoningumu.

Nulybės atvaizdai nusako Dievo išėjimas už savęs į save, trejybės atvaizdai nusako žmogaus išėjimą už savęs iš savęs

• Pastovumas nusako Dievo santykį su savimi, tad jo savastį, kuria Dievas išeina už savęs į save, tuo tarpu paieška žmogus išeina už savęs iš savęs. Ši paieška yra suvokimo raiška (vaikui ir tėvui ieškant vienas kito), būtent bendro suvokimo, kurį pranoksta susikalbėjimas. Tad nulybės atvaizdai yra kartu suvokimo lygmenų supratimo pagrindai.
  • Suvokimas - būtina, tikra, galima
  • Savęs suvokimas - daiktas, eiga, asmuo
  • Bendras suvokimas - vienis, visybė, daugis
  • Susikalbėjimas - buvimas, veikimas, mąstymas

Suvokimo lygmenimis suvokiamas asmuo: Dievas - suvokimu, Aš - savęs suvokimu, Tu - bendru suvokimu, Kitas - susikalbėjimu.

Žmogaus tyrimas: Kaip gyventi Dievo savybe? Kaip žmogus tai supranta?

Jeigu glaustai, vienu kampu, susikalbėjimu, gyventi amžinai reiškia vykdyti Dievo valią. Vienu kampu susitelkiama kartu su Dievu į Kitą.

Dviem kampais, bendru suvokimu, gyventi amžinai reiškia gyventi gera valia. Tai reiškia kalbėti iš gerumo ir kalbėti į gerumą. Šia prasme viską žinoti tai yra viską priimti į save, o gražiai taikyti, tai reiškia kažką duoti iš savęs. Dviem kampais susitelkiama į Tave bendru žmogumi esančiu tiek Manyje, tiek už Manęs.

Trimis kampais, savęs suvokimu, gyventi amžinai reiškia gyventi išmintimi, tai reiškia gyventi trejybės ratu, vis naujai nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Susitelkiama į Mane, į save. Vaikystėje užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Išmintis yra visko žinojimas. Tačiau neužtenka nusistatyti, reikia tą žinojimą vykdyti gražiu taikymu. O toliau reikia pasitikrinti, reikia liudyti pasekmes to taikymo, tad reikia grįsti tolimesnį žinojimą.

Viską žinoti, tai reiškia

• turėti bendrą vaizdą visumos,
• taip pat sugebėti apsiimti bet kuriuo paskiru klausimu, jį prasmingai sustatyti ir išspręsti, ir grįžti prie bendro vaizdo, jį papildyti ir praturtinti nauju atsakymu.

Žinojimą gražiai taikyti, tai reiškia

• puoselėti šviesuolių bendrystę, kurioje
  • atsiremiame į Dievą už santvarkos,
    • suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas,
      • tad renkamės ne savo valią, o Dievo valią
        • tad gyvename ne šiuo gyvenimu ir Dievo gerumu, o amžinu gyvenimu, amžina branda,
          • užtat mes amžinai bręstame
            • užtat Dievas bręsta.

O ta branda vyksta mums papildant bendrą vaizdą vis naujais paskirais išsiaiškinimais, ir ta papildymo galimybė yra esminė, nes prijungia suvokėją, ir tuo remiasi visko žinojimas, visų tyrimų plėtojimas.

Keturiais kampais, suvokimu, gyventi amžinai reiškia Dievą priimti kaip savo Dievą. Dievo lygmenis, jo išėjimo už savęs pakopas, nusako ketverybė, asmenys. O mūsų Dievą nusako dvasios požiūrio lygtis.

Suvestinė, Buvimas Dievu, Gyventi Dievu

Gyvenimas Dievu yra suvokimas, tai amžinas gyvenimas.

Dievo savybes išreiškia suvokimo lygmenys:

• Amžinas gyvenimas - suvokimas
• Išmintis - savęs suvokimas
• Gera valia - bendras suvokimas
• Dievo valia - susikalbėjiams

Suvestinė, Buvimas Dievu