Gvildenu | Mintys / GyvenimoPrasmė

Kokia gyvenimo prasmė?

Koks ryšys tarp tiesos ir besąlygiškumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir tobulumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir visa ko sąlygotojo, Dievo?
Kaip išgyvenimuose susiję rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas, mano ir kitų?
Šešerybė išsako poreikius tenkinančius dėsnius. Tad ko ji susijusi su jausmais, jauduliais?
Kaip rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu vykdome Dievo valią, gyvename amžinai, atskiriame Dievą ir gerumą?

Gyvenimo prasmė: požiūrio įsisavinimas ir teigiamo jausmo įamžinimas

Tikslingumas: ženklų savybė

Prasmingumas: nulybės atvaizdas

Dievas yra besąlygiškas, užtat vienų vienas. Jisai tiria, ar jisai būtinas, tai yra, ar jis besąlygiškas, ar jisai būtų bet kokiose sąlygose? Ar jis būtų net jei jo nebūtų? Jis pasitraukdamas susikuria sau įvairiausias, nedėkingiausias sąlygas ir laukia, kaip jis iškils?

Jis vystosi asmenimis: Aš, Tu, ir galiausiai, Kitas. Jis sukuria mus, laisvus, kuriems jisai kaip ir nebūtinas, ir viliasi, kad mes jį įgyvendinsime, jį išreikšime. Jį išreiškiame, jį mylime, jei vykdome jo valią.

Dievo valia yra, kad jį išskirtumėme, sąlygišką ir besąlygišką. Dievas sąlygose yra gerumas, o pirm bet kokių sąlygų yra Dievas. Dievas, besąlygiškas, yra jeigu jisai išskiriamas nuo gerumo. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Mes priimame, kad Dievas nebūtinai geras, sutinkame gyventi amžinai. Amžinai gyventi tai reiškia amžinai mokytis, lavintis, ugdytis, bręsti. Ar įsitraukiame į amžiną gyvenimą jau čia ir dabar?

Geras vaikas šią galimybę priima, užtat gyvena skurdžiadvasiu, nori tikėti ko mažiau, savo valia. Savo valia kalbina Dievą, gyvena klausimais, šventaisiais, žmonėmis, kurie jam padeda. O blogas vaikas atmeta šią galimybę, kaip kad jam siūlo jo blogoji pusė, neigdama gerąją pusę, visgi ši mintis jį supa vis glausčiau, kol galiausiai jis smunka, palūžta, ir jį stebuklingai permeta per ją, Dievo didžiadvasiškumu.

Amžinas gyvenimas tai amžina branda, amžinas udgymas, amžinas mokymasis. Tai tad pažinimas, kurį išsako žinojimo rūmai. Pažįstame paklusimu, tikėjimu, rūpesčiu.

Dievo valią vykdome įsisavindami požiūrius: rūpindamiesi, tikėdami, paklusdami. Juos išgyvename iš vidaus. Priimame gyvenimą.

Teisingumas pakeičiamas paklusimu; ištikimybė pakeičiama tikėjimu; pareiga pakeičiama rūpėjimu. Išoriniai santykiai pakeičiami vidiniu sutarimu.

Sąlyginiai santykiai pakeičiami, išplėčiami santykiais su besąlygišku. Sąlyginiai išoriniai santykiai pakeičiami besąlygiškai vidiniais, savarankiškais.

Šis virsmas mumyse įtvirtina mūsų įpročius, užtat išplėčia mūsų sąmoningumą. O mūsų išgyvenamus laikinus jausmus įprasmina amžinomis dorybėmis.

Išpuoselėjame savo sąmoningumą, valingumą.

Mūsų skirtingos savastys paklūsta, tiki, rūpinasi.

Rūpesčiu, tikėjimu, paklusimu iškeliame Dievo būtinumą įvairiuose lygmenyse: vieningumas, atvaizdai, sandara, dvasia. Gyvename asmenimis: kitu, tavimi, savimi, Dievu.

Sąmoningumu išskiriame savo išorinį elgesį ir savo vidinius sprendimus. Užtat galim vadovautis savo vidumi ar savo išore. Tai yra skirtumas tarp amžino gyvenimo ir laikino gyvenimo.

Gyvenimo tikslas - priimti gyvenimo dovaną.

Išmokti bendrauti savanoriškai su Dievu ir kitais.

Tad sąmoningumas svarbus - ir amžinas sąmoningumo puoselėjimas.

Sąmoningumas yra įprotis.

Skurdžiadvasis nori ko smulkiau išgyventi gyvenimą. Tad jam rūpi, kad gyvenimo įvykiai būtų prasmingi. O tai didina sąmoningumą.

Suvokiame sąlygų, pasaulio neteisingumą, kad jis dalinai priklauso nuo mūsų, tuomi esame viena su Dievu. Tas vienumas plaukia iš mūsų sąmoningo, valingo bendradarbiavimo.

Dievo valia, kad mes mylėtumėme save - o mes nemylime savęs nes nesame tobuli, nes su savimi nesutariame, nes esame nepaslankūs išminčiai

Suvokiame neteisingumą:

jog atsisakome gyventi pilnavertį gyvenimą, atsisakome sąmoningumo - užtat pripažintina Dievo valia, kad galima mylėti netobulą - paklūstame palaikyti, mylėti mus mylintį, tad mylėti save
jog galim sutapti su kitu, su kuriuo nesutariame, užtat yra gera valia ir galime tikėti mus mylinčiu
jog nesame paslankūs, neaprėžiame apimties, tarsi visko - užtat yra išmintis ir galime kalba rūpintis apimtimi

Tai kas iš tikrųjų valinga, savita, būtina, strimagalviška išsiskiria, kai yra pilnas sąmoningumas, visiškas suvokimas.

Ar gyvename, tarsi būtumėme visi skirtingi? Ar tarsi būtumėme tas pats asmuo? Pažinimas kyla iš požiūrio, jog esame vienas ir tas pats žmogus.

Pasiklydęs vaikas sutampa su tėvu, suvokia jog yra vaikas, eina ten kur bus tėvo rastas.

Laipsniai susiję: išorinius požiūrius 0 įsisavinus vidiniais požiūriais 1, jausmai 3 įamžinami dorybėmis 2.

Meilė-neapykanta jaučiama lūkesčiui, kai jisai tenkinamas, priklausomai nuo to, ar jis mums linkėtinas ar nelinkėtinas, lauktinas ar nelauktinas. Užtat jis išsako ar esame viena ar neviena, pirmiausiai su savimi, su savo lūkesčiu, ar jis mums savas ar svetimas. Panašiai su artimumu-baime (kai nespėjame tikėtis) ir žavesiu-bjauresiu (kai viršija mūsų lūkesčius, mūsų vaizduotę).