Kokia gyvenimo prasmė?

Gyvenimo prasmė: požiūrio įsisavinimas ir teigiamo jausmo įamžinimas

Tikslingumas: ženklų savybė

Prasmingumas: nulybės atvaizdas

Meilė-neapykanta jaučiama lūkesčiui, kai jisai tenkinamas, priklausomai nuo to, ar jis mums linkėtinas ar nelinkėtinas, lauktinas ar nelauktinas. Užtat jis išsako ar esame viena ar neviena, pirmiausiai su savimi, su savo lūkesčiu, ar jis mums savas ar svetimas. Panašiai su artimumu-baime (kai nespėjame tikėtis) ir žavesiu-bjauresiu (kai viršija mūsų lūkesčius, mūsų vaizduotę).

Žr. Šešerybė, Išgyvenimai, Mąstysena

Geras vaikas šią galimybę priima, užtat gyvena skurdžiadvasiu, nori tikėti ko mažiau, savo valia. Savo valia kalbina Dievą, gyvena klausimais, šventaisiais, žmonėmis, kurie jam padeda. O blogas vaikas atmeta šią galimybę, kaip kad jam siūlo jo blogoji pusė, neigdama gerąją pusę, visgi ši mintis jį supa vis glausčiau, kol galiausiai jis smunka, palūžta, ir jį stebuklingai permeta per ją, Dievo didžiadvasiškumu.

Ar gyvename, tarsi būtumėme visi skirtingi? Ar tarsi būtumėme tas pats asmuo? Pažinimas kyla iš požiūrio, jog esame vienas ir tas pats žmogus.

Meilė-neapykanta jaučiama lūkesčiui, kai jisai tenkinamas, priklausomai nuo to, ar jis mums linkėtinas ar nelinkėtinas, lauktinas ar nelauktinas. Užtat jis išsako ar esame viena ar neviena, pirmiausiai su savimi, su savo lūkesčiu, ar jis mums savas ar svetimas. Panašiai su artimumu-baime (kai nespėjame tikėtis) ir žavesiu-bjauresiu (kai viršija mūsų lūkesčius, mūsų vaizduotę).

Kaip rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu vykdome Dievo valią, gyvename amžinai, atskiriame Dievą ir gerumą?

Mes priimame, kad Dievas nebūtinai geras, sutinkame gyventi amžinai. Amžinai gyventi tai reiškia amžinai mokytis, lavintis, ugdytis, bręsti. Ar įsitraukiame į amžiną gyvenimą jau čia ir dabar?

Tai kas iš tikrųjų valinga, savita, būtina, strimagalviška išsiskiria, kai yra pilnas sąmoningumas, visiškas suvokimas.

Ar gyvename, tarsi būtumėme visi skirtingi? Ar tarsi būtumėme tas pats? Pažinimas kyla iš požiūrio, jog esame vienas ir tas pats žmogus.

Amžinas gyvenimas tai amžina branda, amžinas udgymas, amžinas mokymasis. Tai tad pažinimas, kurį išsako žinojimo rūmai. Pažįstame paklusimu, tikėjimu, rūpesčiu.

Žr. Išgyvenimai, Mąstysena

Laipsniai susiję: išorinius požiūrius 0 įsisavinus vidiniais požiūriais 1, jausmai 3 įamžinami dorybėmis 2.

Dievo valia, kad mes mylėtumėme save - o mes nemylime savęs nes nesame tobuli, nes su savimi nesutariame, nes esame nepaslankūs išminčiai

• jog galim sutapti su kitu, su kuriuo nesutariame, užtat yra gera valia ir galime tikėti mus mylinčiu
• jog nesame paslankūs, neaprėžiame apimties, tarsi visko - užtat yra išmintis ir galime kalba rūpintis apimtimi

Dievo valia, kad mes mylėtumėme save - o mes nemylime savęs nes nesame tobuli, nes su savimi nesutariame,

• jog atsisakome gyventi pilnavertį gyvenimą, atsisakome sąmoningumo - užtat pripažintina Dievo valia, kad galima mylėti netobulą - paklūstame palaikyti, mylėti mus mylintį, tad mylėti save
• jog galim sutapti su kitu, su kuriuo nesutariame

Tai kas iš tikrųjų valinga, savita, būtina, strimagalviška išsiskiria, kai yra pilnas sąmoningumas, visiškas suvokimas. Yra

Tai kas iš tikrųjų valinga, strimagalviška išsiskiria, kai yra pilnas sąmoningumas.

Suvokiame neteisingumą:

• jog atsisakome gyventi pilnavertį gyvenimą, atsisakome sąmoningumo - užtat pripažintina Dievo valia, kad galima mylėti netobulą

Pasiklydęs vaikas sutampa su tėvu, suvokia jog yra vaikas, eina ten kur bus tėvo rastas.

Koks ryšys tarp tiesos ir besąlygiškumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir tobulumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir visa ko sąlygotojo, Dievo?

Koks ryšys tarp tiesos ir besąlygiškumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir tobulumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir visų prielaidų darytojo, Dievo?

Išpuoselėjame savo sąmoningumą, valingumą.

Šis virsmas mumyse įtvirtina mūsų įpročius, užtat išplėčia mūsų sąmoningumą. O mūsų išgyvenamus laikinus jausmus įprasmina amžinomis dorybėmis.

Sąlyginiai santykiai pakeičiami, išplėčiami santykiais su besąlygišku. Sąlyginiai išoriniai santykiai pakeičiami besąlygiškai vidiniais, savarankiškais.

Kaip išgyvenimuose susiję rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas, mano ir kitų?

Šešerybė išsako poreikius tenkinančius dėsnius. Tad ko ji susijusi su jausmais, jauduliais?

Meilė-neapykanta jaučiama lūkesčiui, kai jisai tenkinamas, priklausomai nuo to, ar jis mums linkėtinas ar nelinkėtinas, lauktinas ar nelauktinas. Užtat jis išsako ar esame viena ar neviena, pirmiausiai su savimi, su savo lūkesčiu, ar jis mums savas ar svetimas. Panašiai su artimumu-baime (kai nespėjame tikėtis) ir žavesiu-bjauresiu (kai viršija mūsų lūkesčius, mūsų vaizduotę).

Teisingumas pakeičiamas paklusimu; ištikimybė pakeičiama tikėjimu; pareiga pakeičiama rūpėjimu. Išoriniai santykiai pakeičiami vidiniu sutarimu.

Koks ryšys tarp tiesos ir besąlygiškumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir tobulumo?

Kaip išgyvenimuose susiję rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas, mano ir kitų?

Skurdžiadvasis nori ko smulkiau išgyventi gyvenimą. Tad jam rūpi, kad gyvenimo įvykiai būtų prasmingi. O tai didina sąmoningumą.

Geras vaikas šią galimybę priima, tačiau gyvena skurdžiadvasiu, nori tikėti ko mažiau, savo valia. Savo valia kalbina Dievą, gyvena klausimais, šventaisiais, žmonėmis, kurie jam padeda. O blogas vaikas atmeta šią galimybę, kaip kad jam siūlo jo blogoji pusė, neigdama gerąją pusę, visgi ši mintis jį supa vis glausčiau, kol galiausiai jis smunka, palūžta, ir jį stebuklingai permeta per ją.

Koks ryšys tarp tiesos ir besąlygiškumo? Koks ryšys tarp besąlygiškumo ir tobulumo?

Dievas yra besąlygiškas, užtat vienų vienas. Jisai tiria, ar jisai būtinas, tai yra, ar jis besąlygiškas, ar jisai būtų bet kokiose sąlygose? Ar jis būtų net jei jo nebūtų? Jis pasitraukdamas susikuria sau įvairiausias, nedėkingiausias sąlygas ir laukia, kaip jis iškils?

Suvokiame sąlygų, pasaulio neteisingumą, kad jis dalinai priklauso nuo mūsų, tuomi esame viena su Dievu. Tas vienumas plaukia iš mūsų sąmoningo, valingo bendradarbiavimo.

Koks ryšys tarp tiesos ir besąlygiškumo?

Dievas yra vienų vienas, be jokių sąlygų. Jisai tiria, ar jisai būtinas, tai yra, ar jis besąlygiškas, ar jisai būtų bet kokiose sąlygose? Ar jis būtų net jei jo nebūtų? Jis pasitraukdamas susikuria sau įvairiausias, nedėkingiausias sąlygas ir laukia, kaip jis iškils?

Jis vystosi asmenimis: Aš, Tu, ir galiausiai, Kitas. Jis sukuria mus, laisvus, kuriems jisai kaip ir nebūtinas, ir viliasi, kad mes jį įgyvendinsime, jį išreikšime. Jį išreiškiame, jį mylime, jei vykdome jo valią.

Šis virsmas mumyse įtvirtina mūsų įpročius, mūsų išgyvenamus laikinus jausmus įprasmina amžinomis dorybėmis.

Sąmoningumas yra įprotis.

Mūsų skirtingos savastys paklūsta, tiki, rūpinasi.

Rūpesčiu, tikėjimu, paklusimu iškeliame Dievo būtinumą įvairiuose lygmenyse: vieningumas, atvaizdai, sandara, dvasia. Gyvename asmenimis: kitu, tavimi, savimi, Dievu.

Sąmoningumu išskiriame savo išorinį elgesį ir savo vidinius sprendimus. Užtat galim vadovautis savo vidumi ar savo išore. Tai yra skirtumas tarp amžino gyvenimo ir laikino gyvenimo.

Šis virsmas mumyse mūsų išgyvenamus laikinus jausmus įprasmina amžinomis dorybėmis.

Dievo valią vykdome įsisavindami požiūrius: rūpindamiesi, tikėdami, paklusdami. Juos išgyvename iš vidaus. Priimame gyvenimą.

Teisingumas pakeičiamas paklusimu; ištikimybė pakeičiama tikėjimu; pareiga pakeičiama paklusimu. Išoriniai santykiai pakeičiami vidiniu sutarimu.

Sąlyginiai santykiai pakeičiami, išplėčiami santykiais su besąlygišku.

Mes priimame, kad Dievas nebūtinai geras, sutinkame gyventi amžinai. Amžinai gyventi tai reiškia amžinai mokytis, lavintis, ugdytis, bręsti.

Suvokiame sąlygų, pasaulio neteisingumą, kad jis dalinai priklauso nuo mūsų, tuomi esame viena su Dievu. Tas vienumas plaukia iš mūsų sąmoningo, valingo bendradarbiavimo.

Tad sąmoningumas svarbus - ir amžinas sąmoningumo puoselėjimas.

Suvokiame sąlygų, pasaulio neteisingumą, kad jis dalinai priklauso nuo mūsų, tuomi esame viena su Dievu.

Dievas yra vienų vienas, be jokių sąlygų. Jisai tiria, ar jisai būtinas, tai yra, ar jis besąlygiškas, ar jisai būtų bet kokios sąlygose? Ar jis būtų net jei jo nebūtų? Jis pasitraukdamas susikuria sau įvairiausias, nedėkingiausias sąlygas ir laukia, kaip jis iškils?

Dievas yra vienų vienas, be jokių sąlygų. Jisai tiria, ar jisai būtinas, tai yra, ar jis besąlygiškas, ar jisai būtų bet kokios sąlygose? Ar jis būtų net jei jo nebūtų? Jis sukuria sau nedėkingiausias sąlygas ir laukia, kaip jis iškils?

Jis sukuria mus, laisvus, kuriems jisai kaip ir nebūtinas, ir viliasi, kad mes jį įgyvendinsime, jį išreikšime. Jį išreiškiame, jį mylime, jei vykdome jo valią.

Dievo valia yra, kad jį išskirtumėme, sąlygišką ir besąlygišką. Dievas sąlygose yra gerumas, o pirm bet kokių sąlygų yra Dievas. Dievas, besąlygiškas, yra jeigu jisai išskiriamas nuo gerumo. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Išmokti bendrauti savanoriškai su Dievu ir kitais.

Tad sąmoningumas svarbus - ir amžinas sąmoningumo puoselėjimas.

Gyvenimo tikslas - priimti gyvenimo dovaną.

Išmokti bendrauti savanoriškai su Dievu ir kitais.

Įsisaviname požiūrius. Juos išgyvename iš vidaus. Priimame gyvenimą.

Gyvenimo tikslas - priimti gyvenimo dovaną.

Įsisaviname požiūrius. Juos išgyvename iš vidaus. Priimame gyvenimą.

Dievas tiria, ar jisai būtinas?

Mes priimame, kad Dievas nebūtinai geras, sutinkame gyventi amžinai.

Įsisaviname požiūrius. Juos išgyvename iš vidaus.

Žr. Išgyvenimai

Kokia gyvenimo prasmė? Šį klausimą tenka atsakyti iš įvairių taškų ir apimčių.

Dievas tiria, ar jisai būtinas?