Išėjimas už savęs iš savęs

• Suvokimo lygmenys
• Netroškimai Atjautos

Išėjimas už savęs iš savęs yra:

• Žmogaus veikla

Įsisavinimas Dievo meilės

• Dievo ir kitų meilė mumyse sužadina sąmoningumą bet mums tenka meilę įsisavinti (šešerybės atvaizdais), išvystyti meilės įgūdį, tad atisakyti savo požiūrio, sąmoningumo, priimti įsakymą mylėti besąlygiškai, rinktis žiūrėti su Dievu, su įstatymu.
• Dievo valia yra mūsų laisvė, kad teisingai pasirinkimais - rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu - savo laisvę įamžintumėme dorybėmis - nuoširdumu, viltimi, drąsa.
• Dievo valios vykdymas: Žmogus nežinojimu išeina iš susikalbėjimo: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.

Atsiplėšimas, atsisakymas savęs, savo sąmoningumo

• atsiplėšimas nuo savo vaizduotės
• Asmenys atsiplėšia nuo savęs.
• Visi žinojimai, sprendimai, dorovės, teisybės palaiko sąmoningumo atsisakymą teisinga bendryste, teisingais pasirinkimais. O tai išryškina mūsų laisvę, mūsų pasirinkimų svarbą.

Ėjimas link Dievo, pasirinkimas Dievo vietoj savęs

• Išejimas už savęs link Dievo
• Asmenys eina iš meilės link Dievo.
• Asmuo išeina už savęs išsirinkdamas Dievą vietoj savęs. Tokiu būdu asmuo išverčia Dievo išėjimą už savęs, užtat Dievo nebūtinumu grindžia Dievą ir jo būtinumą.

Ribos perėjimas

• išėjimas už savo ribų (transcendentaliai), tačiau tai išgyvename bręsdami, besimokydami, patirdami, atsiliepdami.

Suėjimas su Dievu

Atsisakome savęs dorove. Netroškimais išgyvename dorovės klausimus kūnų 6+0=6, protu 6+1=-1, širdimi 6+2=0, valia 6+3=1. Dorovė savaime iškyla aštuongubame kelyje trimis protais derinant žmogaus ir Dievo valios santykius. Galime plėsti dorovės apimtis, iš valios į širdį, protą, kūną, atitinkamai atsisakant sąmoningumo, sąmonės, pasąmonės. Tuomi atsisakome savo kertinės vertybės, kuria gyvename netiesiogiai, taip kad teisingai susiderinus galime tiesiogiai gyventi kūnu, tiek pasąmonės trimis poreikiais, tiek sąmonės trimis poreikiais, atskirai, visais atvejais pasirenkant Dievą vietoj savęs.

Dievui išeinant už savęs, Dievas atveria aplinką žmogui, kuriame žmogus iškyla.

• Meilės mokslas sustato neapibrėžtumą, apibrėžtumą, įsivaizduojamumą, neįsivaizduojamumą, kuriais grindžiamas susikalbėjimas.

Žmogus išeina už savęs iš savęs į Dievą

• Žmogus išeina už savęs šešiomis atjautomis, kuriais trokšantis Dievas atjaučia mus netrokštančius. Taip mes atsisakome savo sąmoningumo, jį įprasminame. Kartu išvyniojame savo ir Dievo nelygiavertį santykį, jį suprantame ir išgyvename ne savo kampu - susikalbėjimu, o Dievo kampu - jo suvokimu. Taip išsiplečiame iš valios, kur mums paprasčiausia vadovautis Dievu, į kūną, kur mums tai sudėtingiausia.
• Žmogus išmoksta atjausti Dievą. Tai vyksta suvokimo lygmenimis, pradedant susikalbėjimu ir baigiantis suvokimu.
• Yra papildiniai padalinimų, gyvybės lygties, kuriais žmogus gyvena, išeina už savęs į Dievą.

Žmogus atsisako neįsivaizduojamumo, įsivaizduojamumo, apibrėžtumo ir susitelkia į neapibrėžtumą, tad į Dievą.

• Susikalbėjimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas
• Bendras suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas
• Savęs suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas
• Suvokimas: Neapibrėžtumas

Žmogus gyvena Dievu

• Gyvenimas Dievu vyksta dviem kryptim. Keturiose apimtyse netroškimų tenkinimų atsiliepimais renkamės Dievą vietoj savęs, taip pat gyvename plačiau, dalykiškiau, kūniškiau, nuo Dievo valios (meilę netobulam) į amžiną gyvenimą (Dievas nebūtinai geras).

Susikalbėjimas

• Susikalbėjimas yra tas lygmuo iš kurio galime atsisakyti savęs, savo sąmoningumo, o tai vyksta pokalbiais, prasidedančiais Kitu - kai save suprantame kaip Kitą Dievo akivaizdoje - tasai Kitas gali mokytis iš Tavęs, Manęs, Dievo atjautomis - tada yra įmanoma atjauta.
• Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė. jų bendrystė.

Kai žmogus grįžta pas Dievą, prasideda susikalbėjimu - sąmoningumu būkle - ilgiausia žmogaus ir Dievo požiūriu grandine. Atsisakome savęs trumpindami grandinę:

• Sąmonė - bendru suvokimu
• Pasąmonė - savęs suvokimu
• Mūsų nėra - suvokimu - žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį

Sąmoningumo atsisakymas

• Žmogaus išgyvenimo apytaka išsako kaip žmogus išgyvena atkarpą, kuri prasideda sąmoningumu ir baigiasi sąmoningumo atsisakymu. Ir panašiai gal su visu gyvenimu. Gal tai vyksta fraktaliniu būdu. Gal už mūsų yra dar didesnė fraktalo atkarpa, kurios pilnai neįsisąmonijame, kuria gyvename amžiną gyvenimą. Visuose lygmenyse gyvename tarpe tarp sąmoningumo ir jo atsisakymo ar praradimo, mūsų įsijungimo į gyvenimą, mūsų sąmoningumo paaukojimo.
• Žmogus prasideda, įsijungia būtent trejybės ratu, būtent tai yra sąmoningumo santvarka. Tiktai toje santvarkoje žmogus išeina už savęs suveikiant, pereinant į kitas būsenas, kitus suvokimus, galiausiai visiškai atsisakant savęs.
• Žmogaus gyvenimas Dievu. Vertybių septintu poreikiu žmogus yra saugomas Dievo bet ne Dievas. O poreikių septintu poreikiu žmogus priima dievystę gyvendamas, besirūpindamas kitu, tad Dievu.
• Sąmoningumo atsisakymas baigiasi vienumu, kad priimame vienumą su kitais. Vienumo mokslas, meilės mokslas išsako visumą šito, kaip tai vyksta.
• Žmogus gyvena santvarkoje, tos pakopos jau nusakytos. Tad jis turi šešis būdus kaip kopti atgal, iš vieno lygmens į kitą. Tai yra šeši asmenų pokalbiai tarp jau nubrėžtų asmenų. Taip atrodo iš šalies 4+6. O kuris išgyvena tai supranta kaip 4+4. O Dievas išgyvena Dievo trejybe.
• Kiekviename moksle yra šitos sandaros ir jų išpildymas keičiasi su kiekvienu mokslu, vis nauju požiūriu.

Keturi netroškimai

• Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.
• Žinojimas išeina iš savęs link Dievo į bendrystę, bendruomenę, bendrą reikalą, bendrą žmogų Mes.

Žmogaus netroškimai išsako tai, kas atitinkame moksle yra pirm santvarkos.

Netroškimus išgyvename trimis protais

• Pasąmonė tiesiogiai išgyvena netroškimą (pavyzdžiui, abejonę)
• Sąmone atliepiame netroškimą, tai atsakas (pavyzdžiui, dvejonė)
• Sąmoningumu taikome Dievu arba savimi, tad renkamės, gyvename išmintimi (pavyzdžiui, širdies tiesa)

Septynerybę, kaip kad ir kitus padalinimus, galime nuojauta apžvelgti. Tačiau mums neįmanoma apžvelgti aštuonerybės aštuonių požiūrių nes susiduriame su priešingybe, tad nulybe. Visgi, netroškimais galime išgyventi, nuojauta apžvelgti šiuos aštuonis požiūrius tam tikroje apimtyje. Užtat yra keturi netroškimai. Apimtys išsako ką aprėpia joks požiūris - nieką, vienas požiūris - kažką - pasąmone, du požiūriai - betką - sąmone, ir trys požiūriai - viską - sąmoningumu. Tad apimtys išsako protų ribas. O laisvumo atvaizdai išsako išėjimo už savęs kryptį - Dievas išeina už savęs troškimais, didėjančiu laisvumu, o žmogus išeina už savęs žinojimu, mažėjančiu laisvumu. Žmogus išeidamas už savęs susiranda Dievo išeities tašką, išmoksta gyventi Dievu - tobulumu už žmogaus ir tapatumu žmogaus gelmėse.

Pradžia: valios netroškimai. Žmogus gali save parengti nes kūno netroškimais jis gyvena nesąmoningumu, o tai pabaiga. Gyvenimo prasmė yra šio sąmoningumo atsisakymas, išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniais požiūriais, dorybių išvystymas, suskambėjimas teigiamais jausmais.

• Poreikiai: Lygiagretiškumas.
• Dvejonės: Visi trys protai sustatyti į vieną. Sąmonė (požiūris) išgyvena pasąmonę (padėtį), o sąmoningumas jas surikiuoja.
• Jauduliai: Pasąmonė (kas žinoma, praktika, mumyse) ir sąmonė (kas nežinoma, teorija, už mūsų) sulyginami sąmoningumo, kuris renkasi kur nubrėžti ribą.
• Vertybės: Visi trys protai veikia savarankiškai klausimais - koks, kaip, kodėl.

Netroškimai grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės 0, 1, 2, 3 laidais, požiūriais.

• Kūnas: lygiagrečios trejybės, kaip su besąlygiškumu?
• Protas: sąmonė žiūri į pasąmonę
• Širdis: pasąmonė žiūri atgal į samonę (dvejystės požiūris)
• Valia:

Kiekvienam netroškimui yra atliepimai, kuriuos galima pritaikyti sau arba Dievui. Aštuongubame kelyje tie pritaikymai sueina.

• Poreikių tenkinimus galima taikyti sau arba Dievui (teiginiais "Aš esu...")
• Abejones atliepiame dvejonėmis, į kurias galime atsakyti (pasąmonės) pasaulio tiesa arba (sąmonės) širdies tiesa.
• Lūkesčius atliepiame jauduliais, kuriuos galime atliepti gėrio kryptimis, iš gėrio taipogi į gėrį.
• Vertybes atliepiame tyrimais, kuriais deriname savo valią ir Dievo valią, save ir Dievą.

Protas, širdis, valia turi kažkiek dvasios. O kūnas neturi.

Sąmoningėja suvokimas

• 3+3=6 suvokimas poreikiai
• 4+3=-1 savęs suvokimas abejonės
• 5+3=0 bendras suvokimas lūkesčiai
• 6+3=1 susikalbėjimas (atskyrimas) vertybės, sąmonės atskyrimas

Vienumo lygmenys

Iš keturių vienumo lygmenų, panašu, kad žmogaus požiūriu grįžtama į Dievo požiūrį pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, taigi, plėtojant atvirkščiai kaip Dievas. Tad meilės mokslas pagrįstas susikalbėjimu, Dievo ir žmogaus valių susistatymu. O baigiasi Dievo šokiu, suvokimu, mūsų poreikiais, kad Dievas yra savarankiškas, tad būtent jisai yra visko šaltinis.

Žmogus išsilaisvina iš savo vaizduotės suvokdamas, kad yra kažkas daugiau, pripažindamas Neįsivaizduojamąjį.

Atjautos

Atjautomis žmogus savo pasaulėžiūra, savo požiūriu, savo netroškimais, išgyvena Dievo pasaulėžiūrą, Dievo požiūrį, Dievo troškimus.

Atjautomis žmogus grindžia ne tik išgyvenimo apytakai bet ir visiems mokslams bendrą santvarką.

Atjautomis žmogumi iškyla Dievo Dievo galimybė. Dievas gali atjausti žmogų. Žmogus gali turėti Dievą. Tad Dievas gali turėti Dievą.

• Dievo Dievas iškyla, tampa geras. 6 blogumo gerumai (poros), 4 gerumo gerumai (šaltiniai). Gerumas neigia 4 šaltinius.
• Gerumu 4 savybės išverčiamos į 4 šaltinius. O 4 šaltiniai kyla iš 6 porų (išvertus).

Atjautomis reiškiasi ne Dievo lygmuo, o tas lygmuo į kurį Dievas įsijaučia.

• Apibrėžtumas reiškiasi proto dvejonėmis, tad padalinimais
• Įsivaizduojamumas reiškiasi širdies jauduliais, tad atvaizdais ir aplinkybėmis
• Neįsivaizduojamumas reiškiasi valios klausimais, tad trimis kalbomis

Dievo trejybe pakeičiame tris protus. Gyvename Dievo trejybe, ne trimis protais. Gyvename mokslu, atjautomis.

• Gyventi pasąmone - Dievu Tėvu - padalinimais - viena valia - Aš
• Gyventi sąmone - Dievu Sūnumi - atvaizdais, aplinkybėmis - dviem valiomis - Tu
• Gyventi sąmoningumu - Dievu Dvasia - trimis kalbomis - trimis valiomis - Kitu

Aš išgyvenu trejybę, jos pagrindu trimis protais, trimis veiksmais. O Dievas auga Mumis, kuria Mus, aštuonių padalinimu ratu. Palyginti su medicinos ratu. Atjauta atsisakome savo trejybės, priimame Dievo trejybę.

Valios išraiškos

• Šeši santykiai tarp septintųjų požiūrių yra šešios valios išraiškos.
• Valios išraiškos yra keturių pakopų poros, pasireiškiančios septintaisiais požiūriais. Jas grindžia netroškimų atjautos. Dievas atjaučia troškimais, nuliniais požiūriais. Valios išraiškos išsako, kaip mes kitais išgyvename tą Dievo atjautą.

Šeši atvaizdai

• Keturi netroškimai išreiškia subliuškiančią aštuonerybę keturiose apimtyse
• Aštuonerybė ir padalinimų ratas
• Žmogus kai grįžta link Dievo, grįžta atjautomis. Kai grįžta iš Kito, grįžta kalbomis, (požiūriais į požiūriais į požiūrius), tai pakankami palaida. Kai grižta iš Tavęs ar Manęs yra statiška ir pati statiškiausia (požiūrių išsakyta) yra padalinimai.

Trys kalbos

Trys kalbos išplaukia iš Dievo ir žmogaus valias derinančio aštuongubo kelio.

Kalbos išplaukia iš susikalbėjimo. Pradedame čia ir kalbą išverčiame į kitą suvokimo lygmenį. Taip atsisakome sąmoningumo.

• Pagrindimas veda į bendrą suvokimą.
• Įvardijimas veda į savęs suvokimą (pasakom sau žodį).
• Pasakojimas veda į suvokimą.

O gal atvirkščiai.

• Pasakojimas grindžia tarpusavio santykius ir susikalbėjimą.
• Įvardijimas grindžia sąvokas ir bendrą suvokimą.
• Pagrindimas grindžia savęs suvokimą.

Gyvenimas Dievu yra suvokimas, tai amžinas gyvenimas.

Dievo savybes išreiškia suvokimo lygmenys:

• Amžinas gyvenimas - suvokimas
• Išmintis - savęs suvokimas
• Gera valia - bendras suvokimas
• Dievo valia - susikalbėjiams

Jeigu glaustai, vienu kampu, susikalbėjimu, gyventi amžinai reiškia vykdyti Dievo valią. Vienu kampu susitelkiama kartu su Dievu į Kitą.

Dviem kampais, bendru suvokimu, gyventi amžinai reiškia gyventi gera valia. Tai reiškia kalbėti iš gerumo ir kalbėti į gerumą. Šia prasme viską žinoti tai yra viską priimti į save, o gražiai taikyti, tai reiškia kažką duoti iš savęs. Dviem kampais susitelkiama į Tave bendru žmogumi esančiu tiek Manyje, tiek už Manęs.

Trimis kampais, savęs suvokimu, gyventi amžinai reiškia gyventi išmintimi, tai reiškia gyventi trejybės ratu, vis naujai nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Susitelkiama į Mane, į save. Vaikystėje užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Išmintis yra visko žinojimas. Tačiau neužtenka nusistatyti, reikia tą žinojimą vykdyti gražiu taikymu. O toliau reikia pasitikrinti, reikia liudyti pasekmes to taikymo, tad reikia grįsti tolimesnį žinojimą.

Viską žinoti, tai reiškia

• turėti bendrą vaizdą visumos,
• taip pat sugebėti apsiimti bet kuriuo paskiru klausimu, jį prasmingai sustatyti ir išspręsti, ir grįžti prie bendro vaizdo, jį papildyti ir praturtinti nauju atsakymu.

Žinojimą gražiai taikyti, tai reiškia

• puoselėti šviesuolių bendrystę, kurioje
  • atsiremiame į Dievą už santvarkos,
    • suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas,
      • tad renkamės ne savo valią, o Dievo valią
        • tad gyvename ne šiuo gyvenimu ir Dievo gerumu, o amžinu gyvenimu, amžina branda,
          • užtat mes amžinai bręstame
            • užtat Dievas bręsta.

O ta branda vyksta mums papildant bendrą vaizdą vis naujais paskirais išsiaiškinimais, ir ta papildymo galimybė yra esminė, nes prijungia suvokėją, ir tuo remiasi visko žinojimas, visų tyrimų plėtojimas.

Keturiais kampais, suvokimu, gyventi amžinai reiškia Dievą priimti kaip savo Dievą. Dievo lygmenis, jo išėjimo už savęs pakopas, nusako ketverybė, asmenys. O mūsų Dievą nusako dvasios požiūrio lygtis.

Žmogus tiria gyvenimą Dievu

• kaip gyventi Dievo savybėmis?
• kaip žmogus supranta gyvenimą Dievo savybėmis?
• kaip žmogus supranta suvokimo lygmenis?
• kaip žmogus supranta Dievo turėjimą: dvasios tapimą žmogaus Dievu, gyvenimą trejybės ratu, savo ir Dievo kampus, Dievo valios vykdymą
• Dievo atsiskleidimo klodus: Dievą, viską, troškimus, meilę
• atsiliepimais į netroškimus, kuriais renkasi tarp Dievo ir savęs: teiginiais "Aš esu...", širdies tiesomis, gėrio kryptimis, aštuongubu keliu

Sąvoka: Gyventi Dievu

Yra Dievas už mūsų, yra Dievas mūsų gelmėse ir yra Dievas plazdenantis tarp mūsų kuomet mes savyje išryškiname ribą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse, ir taip pat šią ribą išryškiname kituose, taip kad Dievas šokinėja tarp mūsų, mums įsijaučiant ir atsitokėjant.

Būdai gyventi Dievu

Dievu gyvename

• mylėdami
• rūpindamiesi
• būdami neabejingais
• gyvendami gera širdimi (Dievu už mūsų kuris mūsų gelmėse)
• gyvendami gera valia (Dievu mumyse, bendru žmogumi, su kuriuo susitapatiname)
• klausdami klausimus

Būti Dievo tyrimo priemone

• Puoselėti Dievo tyrimą: Kaip žmonėms labiau vienas kitą mylėti?
• Leisti Dievui gyventi manimi, pavyzdžiui, leist jam daryti gerą manimi.
• Bendrauti su Dievu per nežinojimą.
• Gyventi Dievo kertine vertybe - meile.

Ugdyti pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą.

• Ugdyti pasąmonę.
  • Puoselėti pasąmonę, kad jinai dieviškai gyventų, taip kaip Dievas norėtų.
  • Puoselėti prasmingą poilsį.
  • Gyventi sveikai.
• Ugdyti sąmonę.
  • Gyventi turiningai.
  • Bandyti gyventi taip, kaip Dievas gyventų manimi.
  • Laikytis Dievo įsakymų, tiek teigiamų - ką daryti, tiek neigiamų - ko nedaryti.

Yra septynios dorovės tyrimo pakopos. Tirdamas dorovę susiduriu su šiais klausimais:

• Kas yra dorovė?
• Kokia dorovės esmė?
• Kaip išgyvename dorovę?
• Kokius pasirinkimus išgyvename?
• Kuris pasirinkimas esminis?
• Kaip dorovė grindžia sąmoningėjimą?
• Kaip išgyvenimais susiveda sandaros?

Dorovės tyrimo lygmenys atspindi suvokimo lygmenis, jų raidą, žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę, išėjimą už savęs iš savęs.

• Svarbu žinoti kur Dievas mūsų ieško, kad mes, pasiklydę, galėtumėme būtent ten jo laukti.

Išėjimas už savęs - suvokimo lygmenys

• neišgyvenant, o žiūrint iš šalies, suvokimmu: 4 pakopos
• išėjimą už savęs išgyvename susikalbėjimu, esme, vienumu
• Troškimai grindžia suvokimo lygmenis, taip pat atjautas.
• Susikalbėjimas vyksta dviem laidais. Sąmonės sąvokomis galime bendrauti tačiau jas suprasti galime tiktai pasąmonės atjauta, sąmoningumo dėka.
• Rūpėjimu pereiname iš suvokimo į savęs suvokimą.
• Tikėjimu pereiname iš savęs suvokimo į bendrą suvokimą.
• Paklusimu pereiname iš bendro suvokimo į susikalbėjimą.

Žmogus gyvena Dievu gyvendamas Dievo savybe: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia.

Dievo valią vykdome atsisakydami savasties, kaip tarpo, įsisavindami Dievą kaip požiūrį.

• Sąmoningumo atsisakome priimdami teisingus įpročius, išorinius požiūrius įsisavindami vidiniais požiūriais, vykdydami Dievo valią. Atsisakome vis artimiau priimdami Dievą:
  • Keturiais kampais suvokiame, iš šalies, kaip prisiimame Dievą, kaip Dievas tampa mūsų Dievu. Nieko neatsisakome.
  • Trimis kampais pasikliaujame Dievu išgyvendami trejybės ratą. Atsisakome savo pasąmonės.
  • Dviem kampais priešpastatome Dievo ir mūsų išėjimus už savęs. Atsisakome savo sąmonės.
  • Vienu kampu vykdome Dievo valią gyventi amžinai. Atsisakome savo sąmoningumo.
• Ketverybę grindžia esmės klodų lygtis: esmė yra dvasios sandaros atvaizdų vieningumas. Grindžia amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atskyrimą, suvokimą.
• Trejybę grindžia asmuo sustatantis besąlygiškumą-sąlygiškumą, nepaneigiamumą-paneigiamumą, nešališkumą-šališkumą. Grindžia išmintį, visko ir laisvumo atskyrimą, savęs suvokimą.
• Dvejybę grindžia ...?
• Vienybę grindžia ...?

Požiūrio atsisakymas

• Esmė yra atsisakyti požiūrio, o tai įvykdome sąmoningumu.

Nulybės atvaizdai nusako Dievo išėjimas už savęs į save, trejybės atvaizdai nusako žmogaus išėjimą už savęs iš savęs

• Pastovumas nusako Dievo santykį su savimi, tad jo savastį, kuria Dievas išeina už savęs į save, tuo tarpu paieška žmogus išeina už savęs iš savęs. Ši paieška yra suvokimo raiška (vaikui ir tėvui ieškant vienas kito), būtent bendro suvokimo, kurį pranoksta susikalbėjimas. Tad nulybės atvaizdai yra kartu suvokimo lygmenų supratimo pagrindai.
  • Suvokimas - būtina, tikra, galima
  • Savęs suvokimas - daiktas, eiga, asmuo
  • Bendras suvokimas - vienis, visybė, daugis
  • Susikalbėjimas - buvimas, veikimas, mąstymas

Atsiremiu į savo vaizduotės ribas

• Viską žinau susipažindamas su savo vaizduotės galimybėmis, su jos ribomis, ką jinai gali ir negali įsivaizduoti, tad su savo požiūrių sandaromis. Viską įsivaizduoju ryšiais, sandarų atvaizdais, požiūriais į požiūrį, tad Tavo kampu.
• Žinojimą gražiai taikau pranokdamas savo vaizduotę, gyvendamas, atsiremdamas ne į tai ką galiu įsivaizduoti, o į tai ko negaliu įsivaizduoti, tad į Kito kampą.

Iš meilės mokslo atgal į žinojimo rūmus

• Mąstydavau apie išsivertimų ratą, kuriuo išsivystoma apytakų klausimais ir grįžtama atgal apytakų atsakymais. Atsakymus galėtų sustatyti netroškimai atjautomis.
• Meilės mokslo išsivertimu grįžtame priešinga kryptimi susiderinus valioms. Tad kiekvieną apytaką galima naujai suprasti kaip atveriančią galimybę išlipti iš vaizduotės, žengti į pirmesnę apytaką link Dievo.
• Amžina branda, tai žmogaus kaip instrumento tobulėjimas.
• Sąmoningas gyvenimas yra rašmenų sekos raiška. Sieja žinojimo rūmų sąmonės medį ir pasąmonės tinklą. Laike išsivysto, brandina, tobulina, auga, ir taip amžinybėn suderina du tobulumus ir jiems ta amžina branda prilygsta.
• Pertvarkymai parodo santvarkų tarpų lygiavertiškumą, porų lygiavertiškumą.

Gyventi išmintimi

• Gyventi tiesa = gyventi Dievo išmintimi

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC