Išgyvenimo eiga 经验的过程

Santrauka

Išgyvenimo apytaka skiriasi nuo Dievo šokio nes jos trijų balsų pagrindimas gyvenimu skiriasi nuo jų suėjimu paskirais išgyvenimais.

Išgyvenimo apytakos trijų balsų ištakos

Išgyvenimo apytaka visi trys balsai atsisako savęs, kaip kad Dievas Tėvas. Gaunasi trejybės rato nariai iš kurių slenkame.

Išgyvenimo apytaka išplaukia iš Dievo šokio.

• Dievo šokis parodo, kaip Tėvas, Sūnus ir Dvasia žiūri į Tėvo tyrimą, jo pasitraukimą. Bet trejybės ratas išreiškia prielaidą, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia turėtų būti lygiaverčiai. Tad išgyvenimo apytaka šią prielaidą išpuoselėja trimis balsais: pasąmone, sąmone ir sąmoningumu. Kiekvienas balsas savaip atsisako savęs.

Pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas

• Pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas visi trys atsisako savęs. Skirtumas toks, kad pasąmonė, kaip tokia, savo prigimtimi yra užsibrėžusi atsisakyti savęs; sąmonė neturi tokio tikslo atsisakyti savęs, bet nėra prisirišusi prie savęs, tiesiog plėtojasi kol jinai verčiau nereikalinga; o sąmoningumas savo prigimtimi laikosi tvirtai, kad abu kiti galėtų atsisakyti savęs, visgi įsitvirtina atsisakydamas savęs, atsiverdamas kitiems, kad būtent kiti išgyventų išgyvenimą. Suprantama kodėl pavadinimai sąmonė ir sąmoningumas yra taip glaudžiai susiję, nes sąmoningumas yra sąmonės ir pasąmonės derinys, kurį sąmonė suderina, kaip sąmoningumą, kuris tiesiog save įtvirtina.

Pasąmonė savęs ištisai atsisako keturiomis pakopomis.

• Pasąmonė išvis nenori būti, savęs ištisai atsisako, ir galiausiai, vis didėjant įtampai, išryškėjus ribai tarp jos vidaus ir išorės, jinai visai pasišalina, tarsi užsimerktų akis. Užtat pasąmonė didele dalimi visai nepastebima, nes jei nėra reikalo jinai ir nenori rodytis.

Sąmonė iškyla kaip pasąmonės priešingybė

• Pasąmonės vietoje, toje aplinkos apgaubtoje ertmėje, iškyla sąmonė, kuri nenumanė nebūti. Sąmonė įsidėmi aplinką, ir dorove ima ją įsivaizduoti, kaip tarpusavio pokalbį tarp skirtingų lygmenų sąmonių. Taip atsiveria pačios sąmonės požiūris, kurį jinai išsako klausimu, kurį užduoda sau, tai yra, pasąmonei, kurią jinai tokiu būdu prisišaukia, taip kad jos yra dvi. Toliau sąmonė savo santykį su aplinkos pokalbį išreiškia deriniu, kuriame jinai pasišalina, kad jisai nuo jos nepriklausytų, taip kad jinai tėra savotiškas laisvumas, gerumas.

Sąmoningumas įtvirtina derinį

• Galiausiai, tam pačiam deriniui iškyla rūpestis kaip nors įsitvirtinti, kad derinys laikytųsi, reikalas nesikartotų. Deriniui parūpi save kaip nors įtvirtinti. Taip iškyla mūsų tikroji savastis, mūsų valia įsikūnija sąmoningumu. Derinio įtvirtinimas priklauso nuo teisingo pasąmonės ir sąmonės santykio, kad sąmonė galėtų išsinerti iš derinio. Užtat sąmoningumas privalo atjausti tiek pasąmonę, tiek sąmonę, derinti įsijautimą ir atsitokėjimą, išnarplioti pasaulio ir širdies tiesas, jas teisingai sustatyti. Santykis teisingai sustatytas kuomet derinio prielaidos atskleistos, giluminis pokalbis iškyla, sąmonės galimybės atvertos, taip kad Dievas ir mes patys ir kiti gali mūsų išgyvenimą išgyventi. Būtent taip sąmoningumas pasišalina savo siekimu išlikti. Sąmoningumas tampa valia, taip kad sutampa su sąmone ir kartu pasąmonę sutapatina su valia, taip kad visi trys sutampa ir tokiu būdu sąmoningumas dingsta, pilnai įgyvendinus, įsisavinus derinį. Vadinas, sąmoningumas pasišalina branda, kuria senoji savastis (senasis balsų santykis) pakeičiama naujaja savastimi (naujuoju balsų santykiu).

Paskiro išgyvenimo eiga

Išgyvenimu renkamės nesantykine ramybe.

• Išgyvenimo apytakos vienetas yra išgyvenimas. Jisai prasideda ir baigiasi santykine ramybe.
• Jisai išauga įtampa nusakančią žinojimo ir nežinojimo neatitikimą.
• Išgyvenimo viršūnėje prasiskiria senoji savastis ir naujoji savastis, meilės pagrindu išgyvename besąlygišką ramybę, jos pagrindu susigaudome.
• Ją įsisaviname rūpėjimu, tikėjimu, paklusimu, prieiname prie santykinės ramybės.
• Santykinė ramybė išsako mūsų savasties būseną. O nesantykinė ramybė nusako mūsų savastį pranokstantį Dievo pagrindą.
• Tad išgyvenimu renkamės Dievą vietoj savęs. Užtat visada galime susigaudyti ir persitvarkyti. Ir galime kurti bendrystę tos amžinos brandos pagrindu, tos meilės pagrindu, to tarpo pagrindu.
• Tai ir yra esmė ir tikslas, atskirti santykinę ramybę ir nesantykinę ramybę, ir rinktis gyventi nesantykine ramybe.

Išgyvenimo apytakos trijų balsų pagrindimas

Ištakos Dievo šokyje

Dievo šokio trejybės ratas

• Dievo šokis atveria galimybę, kad žmogaus trejybėje yra dvasia, neišeinanti už požiūrio, o tiesiog besisukanti tarp požiūrio, požiūrio į požiūrį ir požiūrio į požiūrio į požiūrį, tad visada tarp sąlygiškų būsenų. Tad gali būti trinaris žmogus susidedantis iš pasąmonės, sąmonės ir sąmoningumo. Šis trinaris žmogus supina tris balsus, ir kiekvienas balsas turi savo Dievą, atitinkamą Dievo vaidmenį: Tėvą, Sūnų ar Dvasią. Bet už trijų balsų yra vienas žmogus kaip kad už trijų vaidmenų yra vienas Dievas.
• Dievo šokis trejybės ratą išreiškia dvasios trejybės atvaizdu: (Dievas Tėvas) būtinas, (Dievas Sūnus) tikras, (Dievas Dvasia) galimas. Tai išplaukia iš tiesos nenuslepiamumo, jos akivaizdumo. Toliau išgyvenimo apytaka trejybės ratą išreiškia kitu, sandaros trejybės atvaizdu: pasąmonei savastis yra daiktas, sąmonei yra eiga, ir sąmoningumui yra asmuo. Sandara išreiškia savastį.

Suvokiančio Dievo ir Mano, susivokiančiojo, tyrimai

• Dievo šokis išreiškia Dievo Tėvo tyrimą, o išgyvenimo apytaka kiekvienas išgyvenimas išreiškia trejybės rato apibrėžto žmogaus tyrimą, kaip Dievo Sūnaus tyrimą. Dievo Sūnus susivokia, kad Tu esi Dievas. Jisai susivokia savo buvimą ir Dievo nebuvimą, Dievo buvimą tiek savo gelmėse, tiek už savęs, ir Dievo už savęs pirmumą.
• Žmogus yra besusivokiantis Sūnus. Sūnui Tėvas reiškiasi visko padalinimu į požiūrius, kuriais Tėvas eina link Sūnaus. Ir kiekvienas požiūris kurio Sūnus atsisako yra taipogi požiūris kuriuo Tėvas eina toliau link Sūnaus, kartu su Sūnumi.
• Užtat mąstant Tėvo požiūriu, žmogus mąsto visumą, jos padalinimus. Šalia ketverybės, penkerybės, šešerybės ir septynerybės, žmogus mąstantis Dievo visuma išgyvena nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę.
• Trinaris žmogus išgyvena padalinimus trejopai, išsišakoja trys veiksmai: pasąmonės +1, sąmonės +2, sąmoningumo +3.

Pasąmonė

Pasąmonė sustato pakopas, jomis pasitraukia

• Pasąmonė išaiškina, kas nėra savastis. Savastis nėra nė kūnas, nė protas, nė širdis. Tad lieka valia.
• Nustatome savo santykį su pasauliu: kūnu, protu, širdimi, valia.
• Šios pakopos yra pasirinkimų pagrindas.
• Išgryniname savo valią. Ją išryškiname kaip savo esmę. Ja save apibendriname.
• Pasąmonei savastis yra daiktas kuriam jinai skiria dėmesį.
• Pasąmonė rengia prielaidą, kad savastis nebūtina.

Sąmonė

Sąmonė, esant ryšiui Dievu, grindžia pasirinkimus

• Išgryninus savo valią iš savęs, kartu iš pasaulio išgryniname Dievą.
• Išryškiname Dievo pranašumą visumoje.
• Visumos apimtyje, už savęs, pasaulyje, renkamės Dievą vietoj savęs. Už mūsų, gyvenimas yra sąlygiškas.
• Galim rinktis iš karto savo netobulumu gyventi Dievu, ne savimi. Bet mes Dievą išgirstame, suvokiame, tiktai atskirdami jį nuo savęs. Užtat svarbu išryškinti save.
• Laikomės savo pranašumo savyje, save sau susidėliojant. Atitinkamai išryškiname savo ribą.
• Ribą tarp Dievo valios ir savo valios nusakome trejopai: asmuo paklūsta Dievui; asmenybė tiki asmeniu; pasaulis rūpi asmenybei.

Sąmoningumas

Sąmoningumas, nesant ryšio su Dievu, suka trejybės ratą

• Savyje gyvename trejybės ratu, neturime ryšio su Dievu. Savyje esame besąlygiški, savo sąlygas pranokstame trejybės poslinkiais. Valia užsiskleidžia trejybės ratas, Dievas už mūsų prilygsta Dievui mumyse, galutinai nustato mūsų savastį. Dievo šokis, kaip visuma, jos trejybės ratas, vyksta mumyse, mūsų savastyje.
• Kai trejybės ratu save išsakome, tada Dievas gali mus atjausti, mumyse gyventi, atjautomis. Atjautos iš Dievo pusės įprasmina mūsų atliepimą, išriša, išbaigia ir sandaromis išsako išgyvenimą.

Išgyvenimo eiga

Išgyventojas

• Išgyvenimo apytaka išsiskleidžia pasąmone, sąmone, sąmoningumu. Jais susiveda juos išgyvenantis žmogus.
• Iškilus "pakeleiviui" apytaka pasirinkimais užsiskleidžia sąmoningumu, sąmone, pasąmone. Tad išgyvenimo esmė yra atverti galimybę Man kad įsijungčiau, save susitvarkyčiau ir paleisčiau.

Išgyvenimo pagrindai

• Išgyvenimu bręstame kartu su Dievu.
• Išgyvenimu įsisąmonijame save, esame save, kuriame save, pažįstame save, Kas Aš esu. Tai grindžia trejybės ratas (vykdau, permąstau, nusistatau) ir trejybės atvaizdas (daiktas, eiga, asmuo):
  • Savastis yra daiktas, o pasąmonė veikia, ją kuria.
  • Savastis yra eiga, o sąmonė derėtų veikti, ji kuria.
  • Savastis yra asmuo, o sąmoningumas ją išgyvena, su ja susitapatina.

Sandara

Sandara išreiškia Sūnaus (mūsų) ir Tėvo (Dievo) santykį.

• Sandara išsako išgyventoją, jį suveda iš trijų balsų - pasąmonės, sąmonės, sąmoningumo.
• Sandara išsako išgyvenimą, kurį išgyvenant sutampa Dievas, aš ir kiti.
• Išgyvenimų sąmoningumo lygis (Tėvas +1, Sūnus +2, Dvasia +3) reiškiasi lygiui atitinkančiais pasirinkimais.
• Sandara patikslina mūsų ribas sustatydama mūsų pasirinkimus.

Pasąmonė jaučia įtampą

Įtampos sąlygos

• Pasaulio tiesa vystosi iš visuotinos įtampos į vietines įtampos jėgas. Širdies tiesa vystosi iš vietinės dorovės į visuminio sprendimo.

Dorovė

• Dorovė kyla iš smulkmenų kuriais gyvename jautresniais. Tos smulkmenos paprastai yra tai kas tiesiog tolima užtat tik atrodo smulku dabartinėse aplinkybėse bet yra tampriai susiję su visuma. Tad dorovė rūpinasi visuma.
• Pastebėdavau ką nors gyvenime: dorybę, neteisybę, sunkumą, pavyzdingą elgesį ar mąstymą, įdomybę, šaunumą. Suvokiu savo laisvę. Pasirenku, kaip elgsiuos, ir būtent taip, kaip išpuoselėsiu savo laisvę. Tad augu laisve.

Pasąmone jaučiame neatitikimą

• Pasąmone randame save, savo vidinį balsą, savo kertinę vertybę, savo gelmes.
• Pasąmonė pripažįsta dvi trejybes, buvimo (savo) ir nebuvimo (ne savo), bet nenutuokia jų skirtumo.
• Pasąmonė sulygina žmogaus valią (kas yra) ir Dievo valią (ko nėra).
• Pasąmonė išgyvenimų rūšimis skiria pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą iš savo pusės (esamybę, galimybę, siekiamybę) ir iš sąmonės pusės (nesamybę, negalimybę, nesiekiamybę).
• Tačiau pasąmonė nenutuokia sąmoningumo pusės.
• Užtat pasąmonė jaučia, kad kažką išgyvename. Ir pasąmonė supranta skirtumą tarp esamybės ir galimybės bei siekiamybės bet pati nesupranta dorovės nes pati neskiria savo siekių nuo aukštesnių siekių, kuriems reikėtų nusileisti.
• Pasąmonė požiūriu grindžia sąmonę. Užtat požiūrių seka sąmoningėjame, keturiais troškimais.
• Telkdami išteklius, susitelkdami, sąmoningėjame: išvystome požiūrį, požiūrį į požiūrį, ir požiūrį į požiūrį į požiūrį. Atitinkamai iškyla netroškimai - kūno, proto, širdies, valios.
• Pasąmonė supranta sąmonę kaip netroškimą, kurį išryškina, pereinant iš kūno į protą, iš proto į širdį, iš širdies į valią.
• Sutelkdami save, atsitraukdami į save, išvystome save kaip savo kertinę vertybę (valios netroškimą).
• Pasąmonė skiria dėmesį kitam, vadinas, daiktui. Ir tas Kitas siaurėja.

Sąmonė išsako ir priešpastato širdies ir pasaulio tiesas

Tiesų suderinimas

• Trejybės ratas juos sieja kaip du kraštutinumus ir tarp jų sustato padalinimą. (Tokiu būdu išverčia padalinimų ratą ir tris veiksmus, gaunasi trejybės ratas ir jo grindžiamas padalinimas).
• Išgyvenimas prasideda požiūriu, +1, tad padalinimu, sustatančiu pasąmonės elgesį.
• Įtampa kyla nes pasąmonė krypsta savaime.
• Išgyvenimas remiasi poreikiais, jie bene išsako pasąmonę.
• Palaipsniui išvystome jėgų suderinimą širdies tiesa.
• Kaip savęs atsisakymas palaipsniui ir jėgų suderinimas susijęs su sandaromis? Tai yra pirm santvarkos, tai grindžia santvarką - įsisavinimo lygmenis, o būtent jų pagrindu santvarkoje apibrėžtinos sandaros.

Pasirinkimai

Vienumo sampratų išskyrimas

• Vidinis vienumo suvedimas sąlygoja išorinį jo išskyrimą keturiais klodais.
• Išgyvenimas išsiplečia antru požiūriu, požiūriu į požiūriu, +2, tad nauja savastimi, sąmone ir dorove. Yra dvi savastys, sena ir nauja. Jas sieja atvaizdai (atsitokėjimas antruoju požiūriu) arba aplinkybės (įsijautimas pirmuoju požiūriu).
• Sąmonė išsako pasąmonės nebuvimą, tad išryškina jų įtampą. Ir jų skirtumo pagrindu apibrėžiamas išėjimas už savęs, keturios pakopos, vienumo sampratos.
• Išskyrimas pagrįstas dvylika aplinkybių.
• Sąmonė turi dėti pastangas pakreipti kitaip.
• 4 lygmenys - atsisakome savęs ir palaipsniui susigrąžiname naujai.
• Savastis, kaip požiūris, suvokiama ketveriopai, kaip apimtys, nulybės atvaizdai, (keturi vieningumo lygmenys, nuo mūsų išorinių tarpusavio santykių iki mūsų vidinių gelmių vienumo), kas prasminga, pastovu, tiesu ir akivaizdu, vaizduojantys trečią savastį ir taip pat dvejopai, kaip visas savastis sulyginantis laisvumas, didėjantis (augimu) ar mažėjantis (tapatumu).
• Iškyla abejonės, dvejonės, sąmonė, protas, padalinimai.
• Išgyvenime pasikeičia poreikiai, mąstymas, jausmai, o vertybės tiesiog pasitikslina.

Sąmonei savastis yra eiga kuria jinai skiria sau dėmesį.

• Sąmonė liudija, kad vis dėl to yra savastis. Jinai yra savastis, išplaukianti iš gelmių.
• Samonė tvirtina, kas yra savastis. Sąmonė yra valios balsas. Jinai tvirtina, kad būtent jinai yra savastis. Jinai išplečia savastį, tvirtindama, jog tai jos širdis, jos protas, jos kūnas.
• Savastis pakopomis atsiranda sąmone.
• Pasąmonei pilnai atsiskleidus, pasitraukus, sąmonė gali išvirkščiai atsiskleisti.
• Sąmonė iškyla iš atsisakymo savęs. Ir tas atsisakymas platėja.
• Sąmonė išverčia pasąmonės veiklą išvirkščiai, taip kad sąmonė pradeda valia - ir mus supančia meile, jos pagrindu išvysto ramumą, užtikrintumą ir savarankiškumą.
• Sąmonė suvokia besąlygišką Dievo valią kaip pranašesnę už sąlygišką žmogaus valią. Sąmonė nutuokia grįžtamąjį ryšį su pasąmone, 4+4. Netroškimai išsako skirtumą tarp Dievo požiūrio ir žmogaus požiūrio. Šį skirtumą išsako trimis požiūriais valia, dviem požiūriais širdimi, vienu požiūriu protu, ir jokiu požiūriu kūnu. Aštuongubame kelyje Dievo trys besąlygiški požiūriai yra lygiagretūs, tuo tarpu žmogaus trys požiūriai sudaro trejybės ratą kuriuo jisai tikslina save, tai yra savo pasąmonę. Užtat sąmonė supranta, jog pasąmonė netobula ir klysta, jos žinojimas ne visai sutampa su nežinojimu. Sąmonė susikalba su pasąmone trejybės atvaizdais - aplinkybėmis, jais išreiškia trejybės ratą.
• Sąmonė skiria besąlygiškumo trejybę ir sąlygiškumo trejybės ratą.
• Sąmonė skiria dėmesį sau, vadinas, eigai. Tad Savastis platėja, iš valios į širdį į protą į kūną.
• Sąmonė yra bendras žmogus, pasąmonė yra paskiras žmogus. Jėzus kalbėjo pamoksle nuo kalno, siauru keliu eina bendras žmogus, tad nedaug žmonių. Plačiu keliu eina paskiri žmonės, tad daug žmonių.

Susistatome Dievo atžvilgiu

• Vadovaujamės Dievo valia (gyvename Dievu, nežinojimu, savo netobulumu ir jo tobulumu) arba vadovaujamės savo valia (gyvename savimi, tobulėjimu, tad tiksliname savo žinojimą).
• Savo valia tobuliname, tiksliname save, daugiau ar mažiau atsisakome savęs: Atsisakome netinkamo žinojimo, ir nežinojimą (Dievą už mūsų) naujai išreiškiame žinojimu (Dievu mumyse).
• Renkamės, kaip vykdyti Dievo valią. Atitinkamai išryškiname savo ribą, kartu ir santykį tarp savo pasąmonės ir sąmonės.
• Savo valią pajungiame Dievo valiai gyvendami septintuoju požiūriu - asmeniu, ne asmenybe. Save išgyvename bendru žmogumi, nesusitelkiame į save, kaip į paskirą žmogų.
• Išryškinę savo santykį su Dievu, išgryniname kito žmogaus galimybę ir savo santykį su tuo žmogumi, per jį su Dievu.

Sąmoningumu vyksta brandos šuolis

Trijų vienumų sutelkimas

• Brandos šuolis sutelkiamas ir įvykdomas trejybės ratu sutapatinus tris vienumus, tris meiles - sau, vienas kitam, visiems.
• Išgyvenimu atsisakau vienos savasties ir prisiimu kitą. Tai vyksta per trečią, išvirkštinę-papildinę, savastį.
• Sutampa paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas.
• Rūpėti, tai pervesti iš blogo vaiko neigiamai sutelkto (priešingybių, aukštesnės ir žemesnės savasties) pasaulio į gero vaiko teigiamai sutelktą (amžinatvės) pasaulį. Tai pervesti iš laikinų jausmų į amžinas dorybes.

Išgyvenimu įsisąmonijame, kad be savo bręstančios savasties yra kitas, mus mylintis Dievas. Tad išsiskiria ir susidėlioja trys savastys: pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas.

• Grynas sąmoningumas tiria savo būtinumą klausimu, Koks aš esu? ir veda į klausimą, Kaip tu esi? Grynas sąmoningumas iš trejybės išauga į šešerybę.
• Išgyvenimo užtaisas yra pasąmonėje bręstantis pasimetimas tarp širdies ir pasaulio tiesų, tarp Dievo ir savo požiūrių. Išgyvenimo tikslas yra pirmiausiai išskirti savo valią ir Dievo valią, o toliau pajungti savo valią Dievo valiai, taip kad abi valios teisingai suderintos. Abi valias derina aštuongubo kelio atmainos ir jų laipsnynai.
• Dievas ryškėja: Dievas už mūsų eina link Dievo mumyse.

Išgyvenimo eiga tad išryškėja šie skirtingi požiūriai ir juos palaikančios sandaros.

• Išgyvenimas susidaro iš kelių sluoksnių, klodų. Išgyvenimas yra panašus į pasakojimą, kuris tėra išgyvenimo paviršutinis, visuminis sluoksnis. Išgyvenimas susideda iš papildomų, gilesnių klodų.
• Dorove ir atjauta išvystome sąlygišką pažinovą, kuris gali mus suprasti, kuriam galim pasakyti, "Tu esi Dievas", tad būtent kuriuo toliau galima tirti, Kaip Dievas yra?
• Išgyvenimu susistato Dievas, asmuo, asmenybė kaip gyvenantys Manimi.

Pažinovo virsmas

• Savasties virsmas iš pasąmonės daikto į sąmonės eigą.
• Pasakojime pagrindinis veikėjas kažką išmoksta pasakos viduryje.
• Išgyvenu atjaučiame, palaikome vienumą, esame "viena" su vienų viena esančiu, nepaliekame vieno, įprasminame vienumą. "Nekentėk be reikalo" - suteikiame reikalą.
• Išgyvenimu jaučiamės vienų vieni. Balsas mus sulaiko. Bet su laiku mes galim dalintis savo išgyvenimu. Tad išgyvenimas mus išverčia.

Vienumo sampratų porų surikiavimas

• Keturių klodų išskyrimas įtvirtinamas (simetrija sugriaunama) dviejų vieningumo sampratų surikiavimu.
• Surikiavimas pagrįstas šešiais atvaizdais.
• Iškyla lūkesčiai, jauduliai, širdis, atvaizdai ir aplinkybės, sąmoningumas.
• Išgyvenime pagrindimą papildo rūpesčio rūšis, įvardijimą papildo klausimas, pasakojimą papildo tapatybės kaitos aplinkybė.
• Išgyvenimo esmė gali per daugybę atvejų susikaupti per ilgesnį laiką tačiau išryškėja per kurį nors išskirtinį atvejį, kuriame sau tai įvardiji, ir gali įsidėmėti, atsitokėti ir susivokti. Tad išgyvenimu įvyksta susivokimas. Ir gali kauptis ir ryškėti priešingos esmės. Pavyzdžiui, kuo žmogus ar veikla patinka ir kuo nepatinka.
• Lygmenų poromis nustatomi naujosios savasties įtvirtinimai.

Šuolio įtvirtinimas

Įamžinimas

• Išgyvenimas išbaigiamas trečiu požiūriu, požiūriu į požiūrį į požiūrį, +3. Šis trečias požiūris išreiškia sąmoningumą. Jisai išsakomas kalbos vienetu - pagrindimo rūpesčiu, įvardijimo žodžiu, pasakojimo įvykiu. Pasakojimu išgyvename sąmoningumą +3, įvardijimu sąmonę +2 ir pagrindimu pasąmonę +1.
• Savastis, kaip požiūris, suvokiama šešeriopai, taip ir gaunasi savarankiška, savistovė sąvoka, atstojanti visumą, ją pažyminčią, užtat mūsų įsivaizduojama "sąvoka": gyvybe, betkuo, pasirinkimu, valia.
• Negali užmiršti išgyvenimo, akimirkos. Tai dalis atminties. Užtat atmintis svarbi.
• Šešerybės atvaizdais, Dievo valia yra įamžinimas (tad amžinas gyvenimas), o mūsų valia yra įsisavinimas.
• Trejybe nuspalvinta ketverybe (Platono, šv.Pauliaus, mano) įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, jausmai virsta dorybėmis.
• Iš pradinės savasties (išorinio požiūrio) pereiname į baigtinę savastį (vidinį požiūrį), tai įsisavinimas. Tai vyksta laikinuoju (teigiamo jausmo - užtat prasmingo) pasirinkimu, kuris įamžinamas (amžinąja) dorybe. Tokiu būdu, savastis amžinai bręsta, gyvena amžinai.
• Amžinas gyvenimas, tai sąvokos išskaidymas, atskyrimas (dvejopai susietos) būtybės-laisvumo "žvilgsnio" ir (ketveriopos apimties) "požiūrio" papildinio, meilės/Dievo.
• Vertybės, klausimai, valia, trys kalbos, išgyvenimas išsakomas, šešerybe išorinis požiūris įsisavinamas vidiniu požiūriu. Įsisavinus išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, apibrėžiame save, užtat nusakome teigiamus jausmus, kurių pagrindu ateityje suveikiame dorybėmis - išsprendžiame dorovės iššūkius.
• Išgyvenimu išskiriame, su kuo susitapatiname - su laisvumu (su gerumu) vietoj, kad su apimtimi (viskuo, Dievu). Tad išgyvenimais išreiškiame, jog esame geri, ir nesame Dievas. Tai vyksta kai atsisakome savęs, tad atskiriame, išnarpliojame laisvumo dvasią (kuria bręstame tolydžiai) ir apimties dvasią (kuri mus myli, sieja). Taip išnarpliojame gyvybės mazgą - savastį, ją paskui vėl surišame įsijungdami.
• Išgyvenimu esame laisvi, laisvos valios, kūrybingai mąstome, esame pažeidžiami, veikiantys nors ir rizikuodami. Išgyvenimu tarpui atsisakom kontrolės, jo nevaldome, užtat sukuriame jam sąlygas, kad būtumėme laisvi. Jas priimame, prisiimame.

Sąmoningumui savastis yra asmuo kuris jam skiria dėmesį arba jo neskiria

• Sąmoningumas derina pasąmonės ir sąmonės liudijimus, kas yra savastis. Sąmoningumas nurodo, kaip išgyvenimu pasikeitė savastis, ir būtent šia savasties branda suderina pasąmonę ir sąmonę.
• Sąmoningumas derina savasties neigimą ir teigimą. Sąmoningumas įžvelgia asmensį, kuris skiria dėmesį arba jo neskiria.
• Sąmoningumas taip pat asmenį supranta, kaip sąlygiškai besąlygišką, tad Dievo pagrįstą.
• Sąmoningumu atsisakome savęs, tuomi deriname savasties neigimą ir teigimą, taip pat pripažįstame tikresnį savasties pagrindą už mūsų.
• Sąmoningumu sutariama kas yra savastis.
• Pasąmonė išvysto pasaulio tiesą, sąmonė išpuoselėja širdies tiesą, o sąmoningumas jas suderina.
• Būdami savarankiški, galime būti sąmoningi.
• Mano pasąmonė ištisai rūpinasi įvariausiais rūpesčiais, bet tik kai kurie išskirtiniai sprendžiami sąmonės, o išgyvenimais laikytini tie, kuriuos sprendžia sąmoningumas, kuriais bręstame, kuriais Dievui rūpi.
• Išaiškėja, kad būtent aš esu trilypis ir tik dėl to mano Dievas pasireiškia trilypis. Tad galiu rinktis tarp trijų pasirinkimų, kuriuos grindžia trys dorovės ir trys doroviniai klausimai: Ką derėtų veikti? (sąmonė?) Kodėl derėtų veikti? (pasąmonė?) Kaip save priversti deramai veikti? (sąmoningumas?)
• Sąmoningumas skiria besąlygišką Dievą (ir jo trejybę) ir sąlygišką gerumą (ir jo trejybės ratą).
• Sąmoningumas derina sąmonę ir pasąmonę. Sąmoningumas skiria Dievą (už santvarkos) ir gerumą (santvarkoje), tad nulinį požiūrį ir septintą požiūrį.
• Sąmoningumas iškelia asmenį, kuris skiria dėmesį. Asmuo įvairiai sulygina siaurėjantį dėmesį ir platėjantį reiškinį.
• Sąmoningumas apibrėžia trinarę savastį susidedančią iš pasąmonės, sąmonės ir sąmoningumo.
• Sąmoningumas renkasi tarp Dievo ir savasties, ir pirmenybę teikia Dievui. Savasties būtinumas išplaukia iš Dievo būtinumo ir ne atvirkščiai. Jų santykį nusako pasaulio ir širdies tiesos.
• Sąmoningumas teikia pirmenybę Dievo trejybei ir ne savasties (žmogaus) trejybės ratui. Savasties trejybės ratas yra Dievo sąmoningumas, ir ne atvirkščiai. Sąmoningumas supranta save, savo ribotumą ir sąlygiškumą.
• Už visko glūdi sąmoningumas derinantis Dievą už gyvenimo (neišgyventą gyvenimą) ir juo visų išgyventą amžiną gyvenimą. (D:2020.09.11)
• Sąmoningumas slypi už Dievo nes skiria ir derina visko pradžią, neišgyventoją, Dievą, ir visko pabaigą, amžiną gyvenimą, išgyventoją, į kurį viskas susiveda. (D:2020.09.11)
• Sąmoningai išgyventi yra susitelkti į neišgyvenimą, vadinas, sąmoningai neišgyventi. Sąmoningumu išgyvenimas ir neišgyvenimas sutampa. (D:2020.09.11)
• Sąmoningumas glūdi meilėje, taip pat Dieve ir meilėje Dievui. (D:2020.09.11)
• Sąmoningumas reiškiasi keturiomis asmenų apytakomis. (D:2020.09.11)

Užrašai

Įvairiuose išgyvenimo sluoksniuose atsiveria tarpas tarp pasąmonės ir sąmonės, kuriame sąmoningumas juos naujai suderina.

• Aklavietę išriša sprendimas.
• Atsivėrimą atliepia dorovė.
• Klausimą atsako suvokimas.
• Įtampos jėgas suderina derinys.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC