Skyriai

• Visko žinojimas
• Išsivertimai: Apytakų raida
• Keturių apytakų seka
• Iš vienos apytakos į kitą apytaką
  • Iš Dievo šokio į išgyvenimo apytaką
  • Iš išgyvenimo apytakos į žinojimo rūmus
  • Iš žinojimo rūmų į meilės mokslą

Išsivertimų esmė: Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais, vis gilyn

• Išsivertimu iškyla tyrėją tiriantis tyrėjas.
  • Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Dievas Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Tačiau lieka neaišku ar tose sąlygose iškylantis tyrėjas būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
  • Apytaka nusako žmogaus aplinkybes.
• Dievas išsiverčia, o apytakos išverčiamos.
  • Išsivertimai plečia požiūrių grandinę, tad kuria asmenis.
  • Dievo požiūris (ir jo požiūrių grandinė PPP) išsiskleidžia Dievo tyrimu.
  • Išsivertimai išsako santvarkos išsivystymą.
  • Dievas už žmogaus virsta Dievu žmogaus gelmėse. Atitinkamai Dievas žmogaus gelmėse tampa Dievu už žmogaus. O jų tapatumą išsako Dievas Dvasia.
• Sąmoningėjimu vis labiau išsiskiria tyrėjas (asmuo) ir tiriamasis (Dievas).
  • Išsivertimai vyksta sąmoningėjimu.
  • Išsivertimai kuria asmenis ir jų požiūrius.
  • Išsivertimai išsako santvarkos pažinovo pagrindimą.
• Išsiverčia visi trys protai kartu
  • Trejybės ratas atvaizduojamas trejybės atvaizdu
  • Kompleksinis Bott periodiškumas modeliuoja išsivertimą
  • 0, 1, 2, 3 -> 4, 5, 6, 7. Bott (kompleksinis) 2-periodiškumas veda iš vienos ketverybės į kitą, tad Hopf fibracija vienu ypu derina visus tris veiksmus +1, +2, +3. Perėjimai vyksta isomterijomis iš 3 į 4, ir iš 7 į 0. Tuo tarpu Bott (realusis ir simplektinis) 8-periodiškumas grindžia paskirus tris veiksmus.
• Dievas gyvena asmenimis
  • Dievas išeina už savęs vis tolyn požiūriais, požiūrių grandine.
  • Dievas viską žino įsigilindamas asmenimis, išplečiančiais jo akiratį, priartinančiais prie tikrovės.
  • Apytakos nusako Dievo išsiplėtojimą
  • Dvasia išsivertimais kuria sandarą, atvaizdus ir vieningumą.
• Žmogus iškyla kaip asmėnų visuma.
  • Žmogus amžinai bręsta, vis tobulėja kaip tyrimo priemonė.
  • Žmogaus amžinu gyvenimu, jo (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
  • Apytaka nusako pažinovo ryšius su Dievu.
  • Žmogus išeina už savęs paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu.
• Dievas ir žmogus sutampa Dvasia
  • Dvasia yra suvoktasis, Dievo savastis, kuria sutampa suvokiantysis Dievas ir susivokiantis Žmogus.
  • Dvasia vystosi, ryškėja toliau. Tarp Dievo už žmogaus ir Dievo žmogaus gelmėse vystosi žmogus vis pilniau ir gyvenimiškiau.
  • Dievas ir žmogus sutampa netroškimais: kūnu (jokiu laidu), protu (vienu laidu), širdimi (dviem laidais) valia (trim laidais).
  • Dievo ir žmogaus valių sutapimas, jų dviprasmiškumas, reiškiasi Dvasios plazdenimu tarp žmonių jiems įsijaučiant ir atsitokėjant.
  • Kiekvienas protu savarankiškai nustato savo ribą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse. Toliau širdimi tą ribą nustato kartu su Dievu. Galiausiai tą ribą nustato kartu su Kitu, trečiu asmeniu.
  • Mūsų ribos išsivysto ir taip sudalyvaujame Dievo tyrime, Ar, Koks, Kaip, Kodėl aš esu?
• Dievas išsiskleidžia, žmogus užsiskleidžia.
  • Ketverybė susidaro iš keturių lygmenų, kuriais Dievas išeina už savęs, tai yra ketverybė. Ir ja Dievas vėlgi žmogumi užsiskleidžia.
  • išdėliojimas -> susidėliojimas, susidėliojimas -> išdėliojimas.
  • Sąmonė klausimais Dievas išsiskleidžia, pasąmonės atsakymais žmogus užsiskleidžia.
  • Dievas tiek išeina už savęs, tiek neišeina už savęs. O žmogus renkasi ar išeiti už savęs ar neišeiti už savęs.
• Sąmoningumas yra Dievo išsijudinimas, didysis išsivertimas, kurio klausimu ramybė tampa įtampa, o atsakymu įtampa tampa ramybe.
  • Sąmoningumas yra Dievo tyrimo būsena.
  • Sąmoningumas grindžia klausimą ir atsakymą.
  • Sąmoningumas sustato suvokimą, gyvenimo lygtį.
  • Sąmoningumą išreiškia apytakų išvertimai, jais išsiskleidia Dievas ir užsiskleidžia žmogus.

Apytakos išplaukia iš nulybės atvaizdų ir jų sąmoningumu iššauktų trejybės atvaizdų, tad trijų protų.

• Dievo šokis išplaukia iš tiesos.
• Išgyvenimo apytaka išplaukia iš betarpiškumo, reiškiasi pasąmonės dėmesiu - daiktu, eiga, asmeniu.
• Žinojimo rūmai išplaukia iš pastovumo, reiškiasi sąmonės paieška - vieniu, visybe, daugiu.
• Meilės mokslas išplaukia iš prasmingumo, reiškiasi sąmoningumo išėjimu už savęs - buvimu, veikimu, mąstymu.

Išsivertimai: Apytakų raida

Apytakų eiga. Viena apytaka išsiverčia kita apytaka.

• Pirmas lygmuo
  • Apytakų seka prasideda nulybe, Dievu.
  • Dievas pasireiškia savo sandara, trejybės atvaizdu, kaip pirminė aplinkybė (Suvokiantysis), kuri prisišaukia antrinę (Susivokiantįjį) ir tretinę (Suvoktąją) aplinkybę, vaizdavimo laipsnius, tris protus. Trečias protas sulygina antrąjį protą su pirmuoju protu.
  • Kiekvienas kampas sudalyvauja atitinkama sandara: trejybės atvaizdu, netroškimu, santvarka.
  • Trys kampai sustato tyrėjo trejybės ratą.
• Išsivertimas
  • Trejybės rate trečiojo proto (jo pagrįsto poslinkio) dėka antrasis protas pakeičia pirmąjį protą.
  • Tad prasideda naujas tyrimas antrojo proto pagrindu, kuriuo pirmasis protas išverčiamas.
  • Kartu praplatėja nulybės ir trejybės atvaizdo apimtis, tiriamojo apimtis, ir susiaurėja tiriančiojo apimtis.
  • Tokiu būdu didėja sąmoningumas, platėjant tiriamajam, siaurėjant tad ryškėjant tiriančiajam.

Dievu vystosi asmenimis žmogui jam primetant suvokimo lygmenis

• Pirmas lygmuo
  • Dievą išjudina (žmogaus) suvokimas, sustatantis požiūrio lygtį, Dievo pagrindu duodantis gyvenimo lygtį.
  • Gyvenimo lygtyje Dievo kampu yra Dievas - Tėvas, toliau Dievas sąlygose - gerumas - Sūnus, galiausiai jų tapatumas - gyvenimas Dvasia. O už jų yra Tėvo ir Sūnaus atskyrimas - amžinas gyvenimas - kuriuo atsiveria asmens kampas, mūsų kampas.
• Kiti lygmenys
  • Asmenys vystosi atitinkamų (žmogaus) suvokimo lygmenų pagrindais, kuriais pasireiškia atitinkami gyvenimo lygties klodai.
  • Asmenys (Aš, Tu, Kitas) be Dievo sudaro trejybės ratą, prie jų prisideda nulinis asmuo (Dievas), juos išplečia.
  • Aštuongubas kelias žmogaus kampu sieja požiūrio lygtį (Dievo kampą, kuriame pradedama Dievu) ir trejybės ratą (mūsų kampą, kuriame Dievas iškyla).
  • Apytaka Dievo kampu sustato Dievo kampą, kuriuo Sūnus išgyvena aštuonerybę, kurioje yra trejybės ratas, kuris savarankiškai sieja trijų kampų sandaras.
  • Amžinas gyvenimas asmenims plėtojasi ir reiškia Dvasios išmintį (Dievo gyvenimą), Sūnaus gerą valią (Dievo gerumą), Tėvo Dievo valią (Dievo Dievą).
• Galutinis lygmuo
  • Galiausiai, Kito gyvenimo lygties klode yra Dievo valia. Taip iš amžino gyvenimo išgvildenamas Dievas kaip Dievo valia.

Išsivertimas yra trečia pakopa Dievui išeinant už savęs į save. Išsivertimas yra dvejybės lygmuo trejybės atvaizdo (aplinkybių) plėtotėje.

• Savarankiškumo pakopa. Dievas (už sąlygų) yra nulybė.
• Užtikrintumo pakopa. Išėjimas už savęs yra vienybė, tai Dievo aplinkybės.
• Ramybės pakopa. Išsivertimas yra dvejybė, tai išėjimo už savęs aplinkybės.
• Meilės pakopa. Teigiamumas yra trejybė, tai išsivertimo aplinkybės, tai netroškimas.

Antrasis protas pakeičia pirmąjį protą.

• Išsivertimas perteikia pirmąjį, tiesioginį protą antruoju, netiesioginiu protu.

Trejybės atvaizdas, trys kampai, trejybės ratas

• Trejybės atvaizdu iškyla trys skirtingos galimybės (trys kampai: nepaneigiamumas-paneigiamumas, šališkumas-nešališkumas, besąlygiškumas-sąlygiškumas), Dievui išeiti arba neišeiti už savęs, o taip pat žmogui išeiti arba neišeiti už savęs.

Iš Dievo į žmogų ir atgal.

• Keturis kartus išsiverčiama iš Dievo į žmogų, ir keturis kart išsiverčia atgal, iš žmogaus į Dievą, taip grindžiant padalinimų ratą.

Apytakų raidos apžvalga

• Dievo šokis
  • Pirmapradis Dievas išsijudina klausimu, Ar Dievas būtinas? Šis išsijudinimas yra žmogaus suvokimo (požiūrio lygties) prisiėmimas.
  • Išsiskiria trys galimybės, atsakymo, klausimo ir tyrimo.
    • Atsakymo galimybėje, Dievo savastyje, Dievas yra, tad Dievas yra.
    • Klausimo galimybėje, Dievas pasitraukia, išeidamas už savęs į save, taip kad Dievo nėra, visgi suvokiantis Dievas naujai iškyla susivokiančiu Dievuliu.
    • Tyrimo galimybėje Dievas ir Dievulis sutampa bendrai suvoktąja Dvasia.
  • Išsiskiria tiriamasis ir tyrėjai (tyrimo liudytojai: suvokiantysis, susivokiantysis, suvoktoji).
  • Tyrėjų kreipiniai skirti tiriamajam (Aš, Tu, Kitas), jų bendras klausimas (Ar Dievas yra?) ir paskiri liudijimai (Dievas yra būtinas, tikras, galimas).
  • Dievą išpildo ir išplečia tyrėjas.
    • Dievo trejybės atvaizdas (būtina, tikra, galima) išplaukia iš Dievo nulybės atvaizdo, iš tiesos skiriančios tiriamąjį ir tyrėją.
    • Šis trejybės atvaizdas grindžia žmogiškąjį suvokimą.
    • Trejybės ratas įžvelgia ir sustato tris vaidmenis (liudytojus).
    • Trejybės ratas išlaisvina trejybės atvaizdą iš atvaizdo stebėtojo, tad iš apimties.
    • Tyrėjas yra iššaukiamas trejybės rato, sąmoningumo lygties 0+3=3.
    • Tyrėjas sutelkia tris vaidmenis, iškilusius tarsi padrikai,
• Išgyvenimo apytaka (tiriamas tyrėjas)
  • Iškyla klausimas Koks Dievas yra? (Koks esu Aš?)
    • Dievas sutampa su tyrėju, su tyrimu. Tai užtikrinta, tai duota: Dievas yra tyrėjas. O koks yra tyrėjas?
    • Tiriantysis Dievas, ar tiesiog trejybės rato tyrėjas, kaip toks, savaip išgyvena tyrimo klausimą, Koks Dievas yra? (Koks Aš esu?)
  • Pasitraukia tyrėjas
    • Jau aptarta galimybė pasipildo galimybe, kurioje tyrėjas (ir jo klausimas) pasitraukia iš betko.
    • Vietoj tyrėjo, betką užpildo atsakymas, taip kad viską užpildo atsakymai. Atsakymas yra toji galimybė, kurioje yra kas yra.
  • Tyrėjas naujai iškyla klausimais
    • Kiekviename atsakyme iškyla atitinkamas klausimas, kaip jo griaučiai, jo sandara.
  • Tyrimas derina klausimą ir atsakymą
    • Iš betko pasitraukiantis tyrėjas ir betkame iškylantis tyrėjas yra tas pats tyrėjas. Tai ir yra tyrimas.
    • Atsakymą ir klausimą sieja tyrimas, kuriuo nėra nieko neesminio, pašalinio.
  • Tris protus derina trejybės atvaizdas - Aš esu daiktas, eiga, asmuo
    • Išsiskiria trys protai (žinanti pasąmonė, nežinanti sąmonė, tiriantis sąmoningumas) dėmesio betarpiškumo pagrindu, grindžiančiu trejybės atvaizdą: daiktą, eigą, asmenį.
    • Trys protai (jų trejybės atvaizdas) išreiškia pasąmonės atsakymus. Aštuonerybė (dvejonės ir jų pagrindu padalinimai) išreiškia sąmonės klausinėjimus, tiek iš pasąmonės pusės, tiek iš sąmonės pusės. Dešimt sandarų išreiškia sąmoningumo tyrimus (kaip Dievas trokšta, žmogus netrokšta ir Dievas atjaučia žmogų).
• Žinojimo rūmai (tiriamas tyrėjo tyrėjas)
• Meilės mokslas (tiriamas tyrėjo tyrėjo tyrėjas)

Apytakos išsivertimo sandaros

Apytakos vystosi išsivertimais siejančiais (tyrimo) trejybės ratą ir (tyrėjų) trejybės atvaizdus:

• Dievo šokis grindžia tyrimą.
• Dievo šokio trejybės atvaizdas, trys Dievo vaidmenys: būtinas, tikras, galimas.
• Dievo šokyje šiuos tris vaidmenis suveda trejybės ratas.
• Trejybės ratas grindžia tyrėją, tad jo tyrimą Mano išgyvenimo apytakos trejybės atvaizdu, betarpiško dėmesio pagrindu išreiškiantį Mano vaidmenis: daiktą pasąmonę, eigą sąmonę, asmenį sąmoningumą.
• Išgyvenimo apytakoje šiuos tris vaidmenis suveda trejybės ratas. Išsako tyrėjo tyrėją, tad grindžia tyrimą kuris vyks žinojimo rūmų pagrindu.
• Trejybės ratas grindžia Tavo žinojimo rūmų trejybės atvaizdą, išskiriantį Tavo vaidmenis: vienį, visybę, daugį. Tai dėmesio pastovumo laukai - paieškos apimtys - pasąmonės laukas yra vienis, sąmonės yra visybė, o sąmoningumo yra daugis.
• Žinojimo rūmuose šiuos tris vaidmenis suveda trejybės ratas.
• Trejybės ratas išsako tyrėjo tyrėjo tyrėją, tad grindžia jo paties tyrimą meilės mokslu.
• Meilės mokslu tyrėjas išgyvenamas buvimu, tyrėjo tyrėjas veikimu, tyrėjo tyrėjo tyrėjas mąstymu. Ir toliau tai kartojasi.
• Viduje susidaro trejybės ratas. Tad trejybės ratą atvaizduoja trejybės ratas.
• Trejybės atvaizdas: Aš, Tu, Kitas
  • Dievas Tėvas yra įžanginis klausimas, Dievas Sūnus yra tobulasis pažinovas, Dievas Dvasia yra Dievo tyrimo atsakymas - ir šie trys kyla iš Dievo Tėvo.
• Žmogus tarp Dievo už jo ir Dievo jo gelmėse
  • Žmogus yra vamzdis per kurį teka dvasia pirmyn ir atgal. Palyginti su Dievo šokiu - Dievas išeina už savęs bet nėra vamzdžio. O žmogus yra esant vamzdžiui. Vamzdis turi jokio laido arba vieną, du, tris laidus.
  • Apytakų išvertimais išryškėja tarpas tarp savęs (savo gelmių) ir pasaulio (ir Dievo už jo).
• Trejybės ratas
  • Vamzdis ir trejybės ratas.
  • Išsivertimai nulybe viena puse И grįžta trejybės ratu atvirkštine puse N.

Apytakų atsakymų turiniai platėja nuo Kito Ar! iki Dievo Kodėl!

• Žmogaus suvokimo lygmenys sustato atsakymus, kuriais grįžtama, kuriais žmogus išeina už savęs iš savęs.
• Kito Ar! mus sieja su meilės atsakymu - tiesa, liudijanti ar Dievas yra. Iš liudijimo išauga Dievas. Tiesa yra esmė, o Dievas yra tiesos dvasia.
• Susidaro išsivertimų ratas, grindžiantis padalinimų ratą.

Palyginimai: apytakų išsivertimai ir padalinimų veiksmai

• Kuo panašūs: Tiek padalinimai, tiek apytakos sieja Dievą už mūsų ir Dievą mumyse (meilę). Iš Dievo už mūsų slenkame link Dievo mumyse vis platesniais klausimais. O iš Dievo mumyse link Dievo už mūsų slenkame vis platesniais atsakymais.
• Kuo skiriasi: Iš vieno padalinimo į kitą žmogus (asmenų rinkinys) slenka paskira gija (asmeniu), tai yra, Mano požiūriu (veiksmu +1), Tavo požiūriu į požiūrį (veiksmu +2) ar Kito požiūriu į požiūrį į požiūrį (veiksmu +3). O iš vienos apytakos į kitą Dievas per paskirą asmenį išsiverčia bendrai (trejybės ratu ir trejybės atvaizdu), tad visa veiksmų trejybe.

Išsivertimas vyksta asmenų ketverybe:

• Aš - žvilgsnis atgal į Dievą per viską (sandarą).
• Tu - žvilgsnis pirmyn link Kito, troškimais (atvaizdais).

Jei neturi Dievo (už sandaros), tai negali išversti visos apytakos.

Apytakos vystosi ketverybės lygmenų neigimais, išvertimais.

• požiūriu. Požiūris išverčia Dievą, jo išėjimą už savęs.
• žvilgsniu. Žvilgsnis išverčia požiūrį jį priimdamas.
• nuostata. Nuostata išverčia žvilgsnį, jį atstojančią.
• vertybe. Vertybė išverčia nuostatą, jos laikydamasi.

Vertybė neigia meilę, visgi Dievo požiūriu sutampa su meile, su Dievu, tad užsiskleidžia trejybės ratas.

Keturi išsivertimai

• Paskiri lygmenys išsako išėjimo už savęs pakopas. Skliausteliuose yra asmenys išgyvenantys išvertimus. Tolydus asmuo (Dievas) išgyvena visus asmenis, išgyvena visus išvertimus.

Asmenų raida visaregio, netroškimų ir atjautų pagrindu

• Dievas: Suvokimas. Viskas išskiria Dievą santvarkoje ir už santvarkos, vadinas, suvokia. Viskas ginasi, kad viskas nėra Dievas.
• Aš: Visaregis. Dievas tad ne viskas ir prileidžia aplinką. Dievas atsitraukia nuo savęs kaip Aš, asmuo apsuptas 24 reikalų išskiriančios visaregystės.
• Tu: Netroškimai (dermės). Dievas kaip Aš yra ne viskas, tad prileidžia atranką. Dievas ir Aš sutampa Tavimi keturiomis dermėmis, kuriomis Dievas trokšta visko, betko, kažko ir nieko.
• Kitas: Atjautos. Dievas kaip Tu yra ne viskas, tad prileidžia sandarą. Dievas kaip Kitas atsieja Mane ir Dievą. Šešios dermių poros mus atsieja padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, pagrindimu, įvardijimu bei pasakojimu.

Suvokimu išsiskiria asmenys kaip trys protai ir asmenys kaip keturi lygmenys

Suvokimai skiria tris asmenis: Mane (tiesiogiai nesąmoningą), Tave (netiesiogiai sąmoningą), Kitą (sąmoningai derinantį anuodu). O tas išskyrimas vyksta keturiuose lygmenyse: Dievo suvokime, Mano savęs suvokime, Tavo bendrame suvokime, Kito susikalbėjime. Tad kartu iškyla dvylika aplinkybių, dvylika lygčių X yra Y, pavyzdžiui, Dievo šokyje: Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Kitas yra Dievas.

Suvokimas išjudina Dievą

• Suvokimas yra buvimo ir nebuvimo galimybių atskyrimas (counterfactuals) kaip kad įrodymu prieštaravimo būdu. Suvokimas išsako gyvenimo lygtį. Suvokimas primestas Dievui. Kas jį primeta?

Trys protai

Trijų protų (sąmoningumo lygmenų) ištakos Dievo šokyje

• Tėvas yra nesąmoningas, strimagalvis.
• Sūnus yra sąmoningesnis.
• Dvasia yra dar sąmoningesnė.

Tai paskui atsispindi išgyvenimo apytakoje.

Trijų protų kilmė

• Trys protai atplėšia asmenis nuo Dievo. Telieka: Aš esu, Tu esi, Kitas yra. Asmenys išreiškia nurodymą, tad daiktą-eigą-asmenį.
• Trejybės ratas - požiūris (pasąmonė), požiūris į požiūrį (sąmonė), požiūris į požiūrį į požiūrį (sąmoningumas)
• Dievo šokyje Dievas Dvasia išreiškia sąmoningumą, Dievas Sūnus išreiškia sąmonę, Dievas Tėvas išreiškia pasąmonę.
• Dievo šokyje trejybės ratas sustato tris sandaras (trejybės atvaizdą, aštuonerybę, dešimt įsakymų).

Dievo šokis

• Dievas Tėvas pasitraukia, o Dievas Sūnus pasitraukia iš pasitraukimo, tad naujai iškyla, tačiau būtent betkame, požiūryje. Pasitraukimu Dievas sutampa su savo veikla, tad pasitraukimo iš šios veiklos Dievas išsiskiria nuo jos.
• Dievas (Tėvas) pirm visko pasitraukia (iš galimybės "Dievas nėra, visgi yra") į savo savastį (į galimybę "Dievas yra, tad yra"). Dievas suvokia nes jisai atskiria. Dievas (Sūnus) viskame susivokia nutuokdamas (savęs suvokimu) jog jisai gyvena požiūriu betgi yra kažkas daugiau už jo akiračio (toliau nė jo požiūris pasiekia) ir taip pat jo gelmėse (žvilgsnis giliau ir pirm jo žvilgsnio), kas yra pasitraukę. Dievas (Dvasia) yra jų bendrai suvoktoji, jų bendras pasitraukimas, Tėvui pasitraukus ir Sūnui atsisakus savęs ir prisirišus prie Dievo, taip kad Dvasia taipogi yra pasitraukusi nuo jųjų, tad Dievas pasitraukęs nuo Dievo, tiktai po visko. Visą šitą reikia išmąstyti Mano pagrindu ir išvesti tris protus.

Trejybės ratas grindžia Žmogų

Trejybės ratas grindžia Žmogų

• Trejybės ratas yra Dievas požiūryje.
• Trejybės ratas išsako ir sieja asmenis nurodančius Dievą: Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Kitas yra Dievas.
• Dievo šokyje asmenų trejybės ratas suveda tris vaidmenų kampus.
• Žmogaus ištakos yra Dievo šokio trejybės rate. Jisai, kaip toks, yra trilypis.
• Žinojimas (pasąmonė), nežinojimas (sąmonė) ir sąmoningumas sudaro tą patį trejybės ratą, Dievo tyrimo sandarą, jo išėjimo už savęs sandarą, kokia ta sandara yra be Dievo.
• Tai kas sustatyta ir vyksta trejybės rate, juo ribojasi, asmenimis, yra išlaisvinta. Žmogus gali nebūti Dievas. Žmogus gali gyventi požiūryje, tad siauresnėje apimtyje.

Mano kilmė

• Dievo šokis apžvelgia Dievo raiškas ir sustato Mane.
  • Aš esu tasai, kuris iškyla Dievui pasitraukus, bet dar nesusivokia.
  • Dievo šokis išreiškia Dievo tyrimą ir kartu sustato tas pačias sąlygas jo tyrėjui, kuris praplečia Dievą.
  • Dievo šokis sustato trejybės ratą, tad sąmoningumą nukreiptą į Dievą, kartu ir požiūrių grandinę.

Išsivertimas požiūriu iš Dievo trejybės atvaizdo (būtina, tikra, galima) į mano trejybės atvaizdą (daiktas, eiga, asmuo)

• Atsiranda požiūris, pasikeičia asmuo iš Dievo į Mane, ir kartu apimtis iš visko į betką.
• Išgyvenimo apytakoje tyrėjas jau yra tam tikroje aplinkoje, tad tyrimai vyksta dalimis, žingsniais, išgyvenimais, aprėpiančiais betką, kuris yra "skylė" vaizduotei, dėmesiui, betarpiškumui.
• Išgyvenimo apytaka (ir sąmonė, ir Sūnaus aštuonerybė) išverčia Dievo trejybę.

Aš perimu tyrimą

Aš (Tyrėjas) pakeičiu Dievą (Tyrėją)

• Tyrėją vadinau grynuoju sąmoningumu.
  • Grynasis sąmoningumas (tyrėjas), trejybės rato sustatytas, reiškiasi Manimi.
  • (Žmogaus) grynasis sąmoningumas kyla iš trejybės rato poslinkių.
  • Dievo šokio Dievą pakeičia grynasis sąmoningumas, veiksmu +3 derinantis veiksmus +1 ir +2, pasąmonę ir sąmonę.
• Aš esu Savastis
• Aš esu Dievo šokio tyrėjas.
  • Aš esu liudytojas ar Dievas yra; (Susivokiančio) Dievo iškilimo aplinkybė; tiriantis požiūriu, tad koks Dievas yra (ar būtinai geras?)
• Aš nebūtinai esu Dievas.
  • Aš galiu būti arba nebūti Dievas, ir šios dvi galimybės sustato požiūrį, būtent Mano požiūrį, kaip sandarų sandą.
• Dievas be požiūrio, o Aš pridedu požiūrį.
  • Aš žinau, išgyvenu betką.
• Aš ieškau Dievo, aš turiu savo Dievą.
  • Tyrėjas išgyvena Dievą kaip už akiračio slypintį nežinojimą.
  • Pasąmonei Dievas yra grynasis sąmoningumas, besąlygiškas sąmoningumas. Pasąmonė renkasi sąmoningumo lygius ir santykius su jais.
  • Mano nežinojimas yra mano Dievas.
  • Dievas yra Mano nežinojimas.
  • Nežinojimas pakeičia Dievą.
• (Žmogaus) grynasis sąmoningumas kyla iš trejybės rato poslinkių.

Savęs suvokimas išjudina Mane

Dievas Sūnus (turintis Dievą) grindžia išgyvenimo apytaką

• Dievo šokyje vidurinė Sūnaus raiška yra esminė, nes ja jisai turi Dievą, tad tai nusako, kas yra Dievas. Dievas yra kieno nors Dievas. Dievas yra Sūnaus Dievas. O Dvasia patvirtina, kad tai yra tiesa.

Tyrėjas pasitraukia

• Tyrėjui pasitraukus betkame lieka atsakymas. O pasitraukus iš pasitraukimo toje apimtyje iškyla klausimas. Galiausiai, pasitraukus pastarajam pasitraukimui, tyrimu dingsta klausimas ir lieka jo atvertas atsakymas. Tokiu būdu atsakymas yra nepadrikas, o išgvildentas. Tyrėjas šių požiūrių trejybės ratu naujai atsiranda tyrimu, o taipogi tyrimas kažko pakeičia tyrėją betko ir grindžia žinojimo rūmus.
• Nežinojimas pasitraukia, tada naujai iškyla.
• Aš išgyvenu Dievo pasitraukimą, tą patį kaip kad Dievo šokyje, tiktai savo požiūriu.
• Išgyvenimo apytakoje pirma nežinojimas (koks) pasitraukia, toliau būtent žinojimas (kaip) pasitraukia ir atveria patį giliausią nežinojimą Kodėl? O tame nežinojime iškyla žinojimas.

Betarpiškumas

• Mano požiūrį į Dievą nusako betarpiškumas, neigimas žinojimo Koks.
• Dievo pasitraukimą išgyvenu per betarpiškumą ir dėmesį, iš kurio išplaukia trejybės atvaizdas: daiktas, eiga, asmuo.

Daiktas, eiga, asmuo

Nežinojimas pasitraukia, tad paeiliui iškyla pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas.

• Pasąmonė - Dievas Tėvas - Dievo trejybė - Dievo valia.
• Sąmonė - Dievas Sūnus - aštuonerybė - gera valia.
• Sąmoningumas - Dievas Dvasia - 4+6 (troškimai ir atjautos) - išmintis.

Yra kažkas daugiau - pasaulis. Amžinas gyvenimas.

Dievo tyrimas išgyvenimo apytakoje

• Pasąmonė: Kas Dievas per daiktas? (Kas jisai yra?) Valia.
• Sąmonė: Kas Dievas per eiga (veikla)? (Kokia jo raiška?) Valia (iš už santvarkos) įsiveržia į santvarką.
• Sąmoningumas: Kas Dievas per asmuo? Pasirinkimas nusileisti šiai aukštesnei, besąlygiškai valiai, už santvarkos.

Pirmiausia iškyla pasąmonė - buvimai, duotybės, žinojimai, atsakymai.

• Nežinojimas pasitraukia pasąmonės žinojimu.
• Dievo pasitraukimą suprantu kaip atsakymų buvimą nusistatymui.
• Žinojimas iššaukia pažinovo pažinimą, tad žinojimu atsisakoma savęs, pažinovo.
• Pasitraukia dvasia ir lieka sandara.

Nežinojimas naujai iškyla klausimais

Toliau iškyla sąmonė - nebuvimai, skylės, sąvokos, nežinojimai, klausimai.

• Nežinojimas naujai iškyla sąmone.
• Iškyla Dievas manyje, mano gelmėse, taip kad atsakymus pakeičia klausimai.
• Dvasia pasitraukia toliau ir lieka atvaizdas.

Mūsų požiūriu kadangi mūsų apimtis yra betkas, tų klausimų gali būti daug. Panašiai, žinojimo rūmais, žmonių gali būti daug. O galiausiai meilės mokslu tėra vienas žmogus visuose.

Sąmoningumu tai yra tas pats nežinojimas

Galiausiai iškyla sąmoningumas - tyrimai, kuriais dingsta tarpas tarp pasąmonės ir sąmonės.

• Žinojimą ir nežinojimą suderina sąmoningumas.
• Tyrimai sulygina atsakymus už manęs ir klausimus manyje, taip kad Dievas yra ne tik manyje, klausimuose, bet ir už manęs, atsakymuose.
• Dvasia pasitraukia toliau ir lieka vieningumas.

Susistato išgyvenimo apytaka.

• Išgyvenimo apytaka yra mokslas apie viską, Dievo sandarą, apžvelgianti visas sandaras.
• Sandara lieka dvasiai pasitraukus. Viskas lieka Dievui pasitraukus.
• Apytaka išsako mokslo galimybes, jo tiriamo dalyko įvairiausias raiškas, įskaitant tyrimo trejybės rate.
• Mokslas ištyręs Dievą toliau tiria jo santvarką (viską), toliau tiria jo santvarkos atvaizdus (troškimus), galiausiai tiria jų vieningumą (meilę).
• Dievo šokis tiria tyrėjų bendrą likimą, išgyvenimo apytaka tiria tyrėjo paskirą likimą, žinojimo rūmai tiria tyrėjo paskirą svajonę, meilės mokslas tiria tyrėjų bendrą svajonę.
• Apytakos trejybės atvaizdu tyrimas pereina iš Mano nusistatymo į Tavo vykdymą; aštuonerybe tyrimas pereina iš Tavo vykdymo į Kito permąstymą; santvarka tyrimas pereina iš Kito permąstymo į Mano nusistatymą (tarpe).

Trijų veiksmų reikšmė Dievo tyrimui

• Veiksmai +1, +2, +3 parodo, kad Dievas-nulybė 0 turi prielaidas 7, 6, 5.

Balsų Dievas, Dievo vaidmenų savastys

• Kiekvienas žmogaus balsas turi savo Dievą: pasąmonė - Tėvą, sąmonė - Sūnų, sąmoningumas - Dvasią. Ir kiekvienu atveju tai yra tas pats Dievas. Balsų atskyrimas reikalauja Dievų suderinimo.
• Pasąmonė yra Tėvo savastis, sąmonė yra Sūnaus savastis, sąmoningumas yra Dvasios savastis.
• Išgyvenimo apytaką grindžia Dievo šokio trejybės rato raiškos - trys vienumai - kuriuos naujai išreiškia Mano trejybės atvaizdas: Pasąmonė (Aš esu daiktas) - mano Dievas vienų vienumas, sąmonė (Aš esu eiga) - mano Dievas bendražmogiškumas, sąmoningumas (Aš esu asmuo) - mano Dievas plazdenanti dvasia.
• Sąmoningėjant keičiasi žmogaus santykis su Dievu, jo supratimas Dievo, jo santykis su Dievu, būdas kaip jisai vykdo Dievo valią. Taip kad žmogus sąmoningumu rūpinasi dvasios plazdenimu, sąmone tiki bendrą žmogų ir pasąmone paklūsta vienų vienumui. Tad brandiname save ugdydami savyje tvirtesnį pagrindą, nes sąmoningumo rūpestis dvasios plazdenimu remiasi sąmonės tikėjimu bendražmogiškumu, kuris remiasi pasąmonės paklusimu vienų vienumui. Užtat sąmoningumą taikome parengdami save mažesniam sąmoningumui, kada esame pavargę, nusilpę, nesąmoningi. Sąmoningas žmogus lengvai eina teisingu keliu bet ar jisai juo eis nebūdamas sąmoningas? Jis turi tuo pasirūpinti iš anksto. Taip ir išsiskiria gerojo vaiko ir blogojo vaiko keliai.
• Dievo trejybė padeda trinariam žmogui susidėlioti, išsinarplioti.

Trijų veiksmų reikšmė Savęs tyrimui

Trejopas savęs tyrimas

• Pasąmonė tiria koks esu daiktas? tad kaip pasąmonė telkia dėmesį nuo kūno į protą, širdį ir valią.
• Sąmonė tiria kokia esu eiga? kaip vystosi ryšys tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Sąmoningumas tiria koks esu asmuo? tad kaip manyje susidėlioja apimtys: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Savasties supratimai grindžia veiklas

• Pasąmonė: susitelkimas (požiūriais).
• Sąmonė: pasirinkimai, lygina
• Sąmoningumas: 6 atjautos. Išlaiko tarpą, tad skiria Dievą ir gerumą.

Savasties pobūdis

• Dirva - pasąmonė,
• šveicariškas sūris - sąmonė,
• juos suvedantis burbulynas - sąmoningumas.

Santykis su savastimi

• Pasąmone pasitraukia savastis.
• Sąmone atsiranda savastis.
• O sąmoningumu sutariama kas yra savastis.

Kas aš esu? Trys balsai skirtingai supranta.

• Pasąmonė savastį supranta kaip išorinę priespaudą, kaip ryšius tarp išgyvenimų.
• Sąmonė supranta išgyvenimą kaip vidinį susistatymą. (Ar atvirkščiai?)
• O sąmoningumas nustato pirmenybę.
• Pasąmonė: ryškūs židiniai
• Sąmonė: aiškios ribos
• Sąmoningumas: laipsningi mąstai

Dvejybės atvaizdas (teorija - pratika) išreiškia (neigimą - teigimą).

• Praktika (teigimas) - teorija (neigimas) bene sieja pasąmonės dėmesį (daiktui) - kitam ir ne kitam, vis siaurėjant, kas tas kitas.
• Ir sąmonės dėmesį (eigai) sau ir ne sau, vis išplečiant, kas ta savastis.
• Ir sąmoningumo atžvilgiu, asmuo skirsto dėmesį ar jo neskirsto.

Tad kiekviename lygmenyje trejybės atvaizdą veikia šis dvejybės atvaizdas.

Ką balsai supranta

• Pasąmonė išgyvenimų rūšimis įsivaizduoja paskirus požiūrius, nesuvokia jų ryšio: esamybė, galimybė, siekiamybė. Buvimas, nebuvimas - ar tai dar kiti požiūriai - tai bene ryšys su Dievu už visko, tad pasąmonė pripažįsta Dievą už visų.
• Sąmonė skiria save ir pasąmonę, nesuvokia sąmoningumo - priskiria sau, kaip savo gerumą.
• Sąmoningumas išskiria visus tris ir juos sutapatina trejybės ratu.

Trijų veiksmų reikšmė Dievo ir žmogaus tyrimų santykiais

Dievo ir žmogaus trejybių santykis

• Pasąmonė: 3 ir 3 lygiaverčiai
• Sąmonė: 3 ir 3-bė (amžinas ratas) skiriasi
• Sąmoningumas: 1+3+3+1 skiriasi Dievas ir gerumas

Sieja trejybes ir jas papildo

• Pasąmonė sulygina trejopą buvimą ir nebuvimą, taip nusako išgyvenimų rūšis ir laisvumą išskiriantį kurią nors rūšį.
• Sąmonė išskiria sąlygišką trejybę ir besąlygišką trejybę, tad nusako šešerybę.
• Sąmoningumas prideda Dievą ir gerumą, nusako aštuongubą kelią.

Šešerybės atvaizdai: įsisavinimas.

• Pasąmonės akimis: teigiamas jausmas (sąmoningumas) tampa dorybe (sąmone).
• Sąmonės akimis: išorinis požiūris (Dievas) tampa vidiniu požiūriu (pasąmone).
• Sąmoningumas juos sieja?

Padalinimo visuma yra naujai suvokiama kaip +1, +2 arba +3. Tad mes galima rinktis kaip suvokti visumą. Dievas yra visumoje. Mes esame paskirame požiūryje.

Trijų veiksmų reikšmė sandaromis

Reiškiasi sandaromis

• netroškimai - mus supančios santvarkos, kurias išgyvena pasąmonė
• troškimai - sąmonės atveriama dvasia - nuliniu požiūriu
• netroškimai išplėtimai - dvejonės ir t.t., kuriais reiškiasi sąmoningumas - septintuoju požiūriu - išsiskiria Dievas (besąlygiškas, kurio ištakos už santvarkos) ir gerumas (santvarkoje)

Sandaros nusako asmenis, asmenys atkreipia balsus, balsai išjaučia sandaras. (Asmenys yra balsų Dievas.)

• Pasąmonės sandaros (troškimai) nusako Mane,
• Sąmonės sandaros (netroškimai) nusako Tave,
• Sąmoningumo sandaros (atjautos) nusako Kitą.

Tad nulybės atvaizdai skiriasi nuo troškimų. Troškimai yra Dievo savybės nes tai yra savasties sandaros, kurios atskiria Dievo bruožus nuo paties Dievo. Savastis šiuos bruožus turi atskirai, o Dievas juos turi visus kartu. Tad savastis skiria viską, betką, kažką, nieką, o Dievas jų neskiria.

Padalinimas nusako mūsų būseną. Jį toliau išgyvename veiksmais:

• pasąmonė prideda vieną požiūrį +1, išgyvename koks (kaip mums atrodo),
• sąmonė prideda požiūrį į požiūrį +2, prisideda atvaizdai ir aplinkybės, renkamės ką ir kaip suprasti.
• sąmoningumas prideda požiūrį į požiūrį į požiūrį, prisideda trys kalbos - pagrindimas, įvardijimas, pasakojimas, sąmoningai renkamės ką pasakyti (pagrindimu), kaip pasakyti (įvardijimu), kodėl pasakyti (pasakojimu).

Kiekvienu atveju atsirandame naujame padalinime.

• Aštuonerybė sieja pasąmonę ir sąmonę. Pasąmonė savo atsakymais sutelkia grandinę: joks požiūris, požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį. Nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė tai išreiškia. O sąmonė savo klausimais atskleidžia prielaidų grandinę, kurią išreiškia ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Tai grindžia laisvus kintamuosius, atveria tarpą. Taip pat įdomu, kad atsakymų padalinimai turi keturis atvaizdus, o klausimų padalinimai turi du atvaizdus (klausimai ir atsakymai). Tai reiškia, kad yra dalinių (žmogiškų, sąlygiškų) atsakymų, bet nėra dalinių klausimų.
• Pasąmonė mato 4 lygmenis,
• sąmonė 6 lygmenų poras,
• sąmoningumas 24 raiškas.

Sąmoningėjimas, tai sąmoningumo telkimas

• Grynas sąmoningumas yra sąmoningumo žinojimas. Sąmoningumo sąmoningumas yra atskyrimas sąmoningumo (žinojimo) nuo jo prielaidų (nežinojimo), nuo sąmoningumo patikrinimo. O tas sąmoningumo nežinojimas, patikrinimas yra sąmoningumo įkūnijimas.
• Sąmoningumo liepsnelė į viską žiūrį vis naujai, tad "mod kernel", tai yra, žiūri tiktai mažiausią, naujausią žingsnį sandą, ir atsisako viso ankstyvesnio žinojimo. Tai vyksta, pavyzdžiui, klausimais tobulinant vertybę, ir panašiai su kitomis pirminėmis sandaromis.
• Mes Dievo veidrodžiai. Dievui mūsų gyvenimai yra pasaulio veidrodžiai. Užtat mes taip pat matome tais veidrodžiais. Juk mums priklauso tą veidrodį vis patikslinti. Tad tie veidrodžiai yra dvejopi ir mums su Dievu reikia suderinti mūsų požiūrius, kad tiek Dievas, tiek mes teisingas išvadas darytumėme.
• Savęs patikslinimas. Jeigu sau nepatinku, galiu save pakeisti. Ką tai pasako apie savęs tęstinumą, savęs susiderinamumą ir nesusiderinamumą?

Grynas sąmoningumas

• Apie tai rašau 2018 m. suvestinėje.
• Būtinumas svarstomas keturiais išeities taškais. Vienas iš jų yra nešališkas, už santvarkos. Keturi klausimai (Kodėl? Kaip? Koks? Ar?) išsako santykius tarp keturių išeities taškų ir nešališko išeities taško. Šiais išeities taškais ryškėja Dievo prielaidos.
  • Nešališkai, už santvarkos: Ar yra Dievas? Iš pradžių, yra pirmapradis Dievas, be jokio požiūrio, iš kurio išsiveda Dievo šokis. Dievas tiesiog išgyvena savo tyrimą.
  • Toliau, koks yra Dievas? Iš pradžių, yra grynas sąmoningumas, Aš, kaip liepsna plazdenanti tarp sąmonės ir pasąmonės, vienu požiūriu, iš kurio išsiveda pasirinkimų malūnas?.
  • Toliau, kaip yra Dievas? Kiekvienoje mokslo šakoje, kiekvienai asmenybei, Tau, yra Dievo trejybės atitikmuo (Tėvas už santvarkos, Sūnaus šablonas santvarkai, Dvasios tarpas santvarkoje), dviem požiūriais - požiūriu į požiūrį - klausimu ir atsakymu, kuriais išsivysto žinojimo rūmai.
  • Galiausiai, kodėl yra Dievas? Visokiausiose Dievui nepalankiausiose aplinkybėse sužaibuoja Dievo blyksnis, keturios Dievo pakopos, kuriomis jisai išeina už savęs į savo esmę, meilę Kitam, tad trimis požiūriais, požiūriu į požiūrį į požiūrį, atkartotu Dievo šokio trejybės ratu, maldos mokslo stebuklu.
• Grynas sąmoningumas įsikūnija svarstydamas ar jisai būtinas? Ar žinojimas-įsijautimas gali prilygti nežinojimui-atsitokėjimui? Meilė (atsisakymas savęs) palaiko sąmoningėjimą. Pilnai atsiskleidęs sąmoningėjimas prilygsta grynam sąmoningumui.
• Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas. Sąmoningumas derina įsijautimą-žinojimą ir atsitokėjimą-nežinojimą. Grynas sąmoningumas yra tokia būsena esanti pirm žinojimo ir nežinojimo.
• Dievas yra besąlygiškai sąmoningas. Šioje būsenoje Dievas klausia, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Šiuo Dievo klausimu, jo tyrimu, jisai pasitraukia, sąlygiškai dingsta sąmoningumas, užtat išsiskiria žinojimas ir nežinojimas ir jų skirtumas plėtojasi. Juos skiria (tuomi sieja) niekas, kažkas, betkas, viskas, ir atitinkamai juos sieja (tuomi skiria) asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas, taip kad naujai auga žinojimu ir nežinojimu pagrįstas sąlygiškas sąmoningumas.
• Dievas savo šokiu skiria nieko žinojimą ir nieko nežinojimą. Aš pasirinkimų malūnu skiriu kažko žinojimą ir kažko nežinojimą. Tu žinojimo rūmais skiri betko žinojimą ir betko nežinojimą. Kitas maldos mokslu skiria visko žinojimą ir visko nežinojimą.
• Sąmoningėdami, iš pradžių dairomės į besąlygiškumą, į Dievą, į sąmoningumą, tačiau paskui susigaudome, jog derėtų žiūrėti su Dievu į sąlygiškumą, užtat sąmoningai. Tokiu būdu mumis iškyla dorovė, kuria vietoj Ką (sąmoningumą) renkamės Kaip (sąmoningai). Šis virsmas mumyse leidžia mums patiems sąmoningėti. Dorovė yra sąmoningumo reikalavimas.
• Meilė išplečia dorovės reikalavimą, jį taikydama visų asmenų santykiams. Meile įvairiai renkamės platesnę apimtį vietoj siauresnės apimties. Meilė tad palaiko sąmoningėjimą. Meilė vienija mūsų pasirinkimus, užtat puoselėja mūsų vieningą kertinę vertybę, mus atstojančią.
• Toliau mums tenka derinti kiek žiūrėti į Dievą ir kiek žiūrėti su Dievu. Deriname trejybės rato poslinkiais. Tokiu būdu naujai išpuoselėjame sąlygišką sąmoningumą, gryno sąmoningumo prielaidas. Sąlygiškas sąmoningumas reiškiasi sąmoninga visuomene, šviesuolių bendryste, tiesos aplinkybėmis.
• Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.
• Grynas sąmoningumas yra sąmoningumo žinojimas. Sąmoningumo sąmoningumas yra atskyrimas sąmoningumo (žinojimo) nuo jo prielaidų (nežinojimo), nuo sąmoningumo patikrinimo. O tas sąmoningumo nežinojimas, patikrinimas yra sąmoningumo įkūnijimas.
• Grynas sąmoningumas gali nieko nedaryti.
• Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.
• Grynasis sąmoningumas įsikūnija svarstydamas, kas jisai yra? Išsiaiškindamas, kas jisai yra, grynasis sąmoningumas privalo įsikūnyti, privalo nustatyti ribą tarp to kas savyje ir už savęs, tarp įsijautimo ir atsitokėjimo.
• Padalinimų ratas. Grynas sąmoningumas išreiškia aštuonerybę padalinimų ratu, sulygindamas sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.
• Trejybės ratas supina tris balsus kaip kasas. Grynas sąmoningumas (+0) sutampa su sąmoningumu (+3) ir taip užsklendžia trejybės ratą.

Grynas sąmoningumas

Sąlygiškas sąmoningumas

• Asmenys susidėlioja įkūnytu sąmoningumu.
• Grynas sąmoningumas skiria Ar ir Kodėl, o įkūnytas sąmoningumas skiria Koks ir Kaip.

Dievo šokio trejybės ratas grindžia gryną sąmoningumą

• Ar Dievas būtinas? iššaukia Dievo prielaidas nusakantį trejybės ratą, kuriuo suskamba klausimas, Koks Dievas būtinas? Dievas savo prielaidomis yra trejybinis: Dievo vienumas yra grynas sąmoningumas; asmens vienumas yra atsitokėjimas (nežinojimas, sąmonė); asmenų vienumas yra įsijautimas (žinojimas, pasąmonė).
• Užtat pradedant nuo trejybės rato, taip suprasto, tenka naujai suprasti Dievo šokio sandaras. Taip ir gaunasi išgyvenimo apytaka.
• Dievo šokiu tyrimu akivaizdu, jog Dievas iš anksto žino, kuom viskas baigsis. Visgi, jo tyrime glūdi tyrimo sandara - žmogaus trejybės ratas - o tai nežinojimo sandara. Tad būtent žmogus savo būkle ir savo supratimu įžvelgia Dievo nežinojimą, jo tyrimą, jojo kūrybą - įžvelgia Tėvo nusistatymą, Sūnaus vykdymą ir Dvasios permąstymą, užtat Dievo amžiną nežinojimą, besireiškiantį žmogiškuoju trejybės ratu ir pačiu žmogumi.

Pirmapradį Dievą išplečia grynas sąmoningumas

• Pirmapradį Dievą išplėtus jo klausimu, ar jisai būtinas, tad išplėtus jo prielaidomis, yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atsitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.

Sąmoningumas išgyvena Koks esu? ir ištiria savo ribas.

• Sąmoningumas išgyvena Dievo šokį.
• Dievas klausia ar Aš būtinas? tad gaunasi Koks esu?
• Sąmoningumas tiria ne Dievo, o Savo būtinumą.
• Sąmoningumas ištiria savasties ribas, ir tuomi apibrėžia, kas savastis yra.
• Grynas sąmoningumas įsikūnija atsiskleidimu, kuriuo sąmoningėjimas atskleidžia sąmoningume glūdinčias prielaidas.
• Koks yra Dievas? Dievas yra savo prielaidos: Esu, koks esu. (Jahvė).
• Pirmapradis Dievas gali nieko nedaryti. Tačiau grynajame sąmoningume jau glūdi klausimas, Ar Dievas būtinas? Tad jisai plėtojasi: Koks Dievas būtinas
• Koks esu - tai sandaros lygmens klausimas - užtat remiasi Viskuo - ir jo padalinimais - kuriais Viskas išgyvenamas - o išgyvenimas, tai juslių reikalas (koks)

Sąmoningumas yra tarpas

• Jisai yra tiek visuma, tiek tarpas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad jisai kaip tarpas išsipildo didesniaisiais padalinimais: ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe ir galiausiai aštuonerybe jisai sutampa su visuma.

Dievą išplečia jo prielaidos, Dievo Dievas - meilė - prielaidų visuma

• Meilė yra Dievo esmė į kurią viskas susiveda.
• Meilė yra Dievo esmė, iš kurios viskas atstatoma. Panašiai yra su ženklais ir su žinojimo ir su kalba. Tad žinojimas yra esmė, o nežinojimas yra dvasia.
• Meilė yra Dievo sąlygose glūdintis platesnis Dievas, kuriuo iš viso galime visi būti ir kuriuo esame viena.
• Meilė yra Dievo pasitraukimas vardan jo brandesnio, išplėsto Dievo, vardan mūsų visų vienumo, vardan mūsų visų įtraukimo į Dievą. Mes taipogi dalyvaujame tame įtraukime ir įsitraukime. Tad meilė yra mūsų vienumo bendra veikla, kuria atsisakome savęs priimdami visus, tuomi ir visiems išplečiant save.
• Meilė iškyla gyvenimo lygtimi - dvasia - asmeniu - asmens vieningumu - Kitu. Atitinkamai, sandara - vaidmeniu - iškyla amžinas gyvenimas. Amžinas gyvenimas yra amžinas tikslinimas, kad žinojimas-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

Branda yra tikslinimas, kad žinojimo-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

• Užtat mūsų valia turi būti savarankiška, nes būtent mes turime save tikslinti trejybės ratu.
• Betgi taip pat mes turime dairytis besąlygiškos Dievo valios.
• Amžinas gyvenimas yra šis amžinas tikslinimas.
• Aštuongubas kelias ir šešerybė derina meilę, laisvę, valią ir Dievo valią, kad galėtumėme save tikslinti.
• Meilė suteikia laisvumą ir malonę, ir brandos galimybę, tad aplinkybes, kuriomis sąlygiškas, įkūnytas sąmoningumas prilygsta besąlygiškam, grynam sąmoningumui. Meilė tuo pačiu įpareigoja mus bręsti.
• Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas išsako tai, kas mums opu save tikslinant.
• Grynasis sąmoningumas svyruoja ant ribos tarp buvimo santvarkoje ir už santvarkos. Tad ta riba yra kažkur tarp koks ir kaip. O jinai išsiplečia ir siekia ar ir kodėl.
• Gryną sąmoningumą ir sąlygišką sąmoningumą galima palyginti. Tai Dievo šokio esmė, kad grindžiamas grynas sąmoningumas.
• Dievo šokis remiasi jokiu požiūriu. Kaip Dievo šokiu atsiranda požiūris? ir kartu grynasis sąmoningumas? Sąmoningumas apibrėžia požiūrį, kas tai yra, tai pasąmonės ir sąmonės derinimas, taip kad viena kryptimi, įsijaučiant, veikia pasąmonė, o kita kryptimi, atsitokėjant, veikia sąmonė. Užtat išgyvenimo apytaka yra Dievo šokis naujai išgyventas požiūriu, sąmoningumu. Ir kiekvieną požiūrį grindžia Sūnaus aštuonerybė, išsakanti požiūrio galimybes, tiek viena, tiek kita kryptimi. O tos galimybės nusako padalinimų ratą. Pasąmonę suprantame, kaip požiūrių atėmimą iš laisvumo, tai yra nuslėptos prielaidos. Sūnus visa tai atspindi ir grindžia nes jis visapusiškai ieško Dievo, tiek už savęs, sąmone, tiek savo gelmėse, pasąmone. Tad jo kampu, pirma yra sąmonė, o paskui gali būti pasąmonė, užtat Tėvo kampu, pirma yra pasąmonė, o paskui gali būti sąmonė. Būtent sąmoningumas sutvarko padalinimų ratą tai suderinti.

Mes ir Dievas vienas kitą papildome.

• Dievas įsijaučia (visko) nežinojimu (savo žvilgsniu) ir atsitokėja (visko) žinojimu (savo požiūriu). O mes atvirkščiai įsijaučiame žinojimu ir atsitokėjame nežinojimu.
• Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.

Dievo klausimą keičia Mano (Tyrėjo) klausimas

• Klausimo asmuo yra nebe Dievas, o Aš, Tyrėjas, kylantis iš sąlygų.
• Ar savastis būtina? Savastis išeina už savęs, pasitraukia ir naujai atsiranda. Jinai išplaukia iš Dievo būtinumo, tad Dievas už ją pirmesnis. Užtai jinai išplaukia ne iš akivaizdumo, o iš betarpiškumo, iš dėmesio.
• Savastis tikrai yra nes jinai iškyla aplinkoje. Tačiau neaišku, koks jos ryšys su Dievu, tad kokia jinai yra? ir kartu, koks yra Dievas?
• Iškyla žmogaus savastis, taip kad žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo, tarp savo valios ir Dievo valios.
• Grynasis sąmoningumas išgyvena Dievo šokį klausimu Koks aš esu?

Sūnaus kampas

• Dievas už savęs reiškiasi mūsų sąmone - nežinojimu (Sūnumi).
• Grynasis sąmoningumas suprantamas kaip Dievo Sūnus, save suprantantis, kaip Aš, kaip žmogus, tame tarpe kur Dievo tuo tarpu nėra, kur Dievas dar tik atsiras, tarp besąlygiško Dievo už mūsų ir sąlygiško gerumo mumyse.
• Išsiskiria ir atsiranda būklė ir savastis. Dievo šokyje požiūrio dvasia (žvilgsnis) ir sandara (nuostata) neskiriamos. Tiktai žmogui išsiskiria požiūrio išgyventojas ir išgyvenimo aplinkybės, laukas. Dievo Tėvo ir Sūnaus požiūriai sutampa Tėvui išeinant už savęs į Sūnų.
• Aš esu besusivokiantis Sūnus.
• Sūnus supranta Tėvą, kaip Tave, užtat save supranta kaip Mane.

Sūnaus sandara ir būklė: aštuonerybė

• Išgyvenimo apytaka nusako bendro žmogaus būklę, jo įvairiausias galimybes, kaip jisai gali amžinai bręsti ir plėtotis.
• Susivokiančio Sūnaus būklė - aštuonerybė - grindžia padalinimų ratą.
• Sūnaus aštuonerybėje Tėvas požiūrius prideda, o Sūnus juos atima, tačiau taipogi juos pridėdamas.
• Išgyvenu Sūnaus aštuonerybę kaip padalinimų ratą.

Trejybės ratas - trys protai

• Išgyvenu požiūrių trejybės ratą kaip tris veiksmus, tad tris protus.

Dievas išsiskiria trejybe

• Žmogus išplečia Dievą pakeisdamas nulybę kitais visko padalinimais, pirmiausia trejybės ratu. Dievo trejybė nusako tris veiksmus: +1, +2, +3.
• Tėvas ir Sūnus suvokia Dvasią. O ką Dvasia suvokia? Veiksmai +1, +2, +3 išsako ką Tėvas, Sūnus, Dvasia bendrai suvokia: padalinimą. Būtent Dvasia +3 suvokia, kad Tėvo ir Sūnaus santykį nusako vienas iš aštuonių padalinimų.

Gyvenimo lygtis.

• Dvasia - klausimas - Dievo veikla.
• Atsakymas - esmė - meilė.
• Kas aš esu? Esu mylimas. Riba tarp vidaus ir išorės, tarp Dievo mano gelmėse ir Dievo už manęs.

Išdava - vieningas, sąmoningas Dievas

• Visi trys Dievo vieningumai: vienų vienas Dievas, bendrasis žmogus, plazdenanti Dvasia.
• Sąmoningasis Dievas plazdenantis tarp sąmonės nežinojimo ir pasąmonės žinojimo.
• Dievo šokio Dievas nėra sąmoningas, jisai strimagalvis. Mano Dievas, išgyvenimo apytakos Dievas, yra sąmoningas.
• Koks yra Dievas? Sąmoningas (asmuo), nežinantis (eiga), žinantis (daiktas). Ar Dievas yra? Būtinai, tikrai galimai.
• Sąmoningumas derina įsijautimą-žinojimą ir atsitokėjimą-nežinojimą. Grynas sąmoningumas yra tokia būsena esanti pirm žinojimo ir nežinojimo.
• Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas.
• Išryškėja Dievo prielaidos, būtent grynojo sąmoningumo prielaidos - žinojimas ir nežinojimas.

Žinojimo, nežinojimo, sąmoningumo kilmė Dievo šokyje

• Grynas sąmoningumas tiria savo būtinumą klausimu, Koks aš esu? Sąmonės nežinojimas išreiškiamas pasąmonės žinojimu.
• 10 Dievo įsakymų: 4 išreiškia nežinojimą, 6 išreiškia žinojimą.
• Išgyvenimais - Dievui Sūnui (bendram žmogui) teikiama pirmenybė vietoj kad Dievui Tėvui (vienų vienumui).
• Tėvui nereikia įsijausti nes jisai jau yra. Jis atsiplėšia įsijausdamas.
• Pasąmonė įsijaučia, kad sąmonė galėtų atsiplėšti.

Iškyla sandara (Aš)

• Lygtis === pirmiausiai išreiškia išvertimą (požiūrio lygtimi) Dievo išėjimo už savęs.
• Tuomet ji remiasi viduriniu sandu (sulyginimu), kad išėjimas ir neišėjimas visaip sutampa, visaip deri.
• Tačiau santvarkoje esantis asmuo gali rinktis (požiūrio lygtimi) ar išeiti už savęs (išmintimi) ar neišeiti už savęs (betkuo). Šis pasirinkimas sustatomas kitų akivaizdoje, tad bendruomenėje, kurios atžvilgiu asmuo renkasi būti asmeniu arba asmenybe.

Išgyvenimo apytaka

• Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.
• Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Koks amžino gyvenimo vaidmuo?

• Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
• Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
• Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
• Visko žinojimas yra išmintis, proto pilnatis, išgyvenimo apytakos tikslas.
• Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.

• Tu tiri kažką, esi žinojimo rūmų tyrimo pažinovas.
• Išsiaiškinimais - Dievui Dvasiai (plazdenančiai) teikiama pirmenybė vietoj kad Dievui Sūnui. Pereinama iš išgyvenimo į santvarką, į mokslą.
• Žinojimai rūmai - troškimo mokslas - išskaido pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą - žinojimo rūmų du sparnus, taipogi tai kas už santvarkos ir kas santvarkoje, taip pat prielaidas (kontekstą) tūnančias santvarkos gelmėje.
• Žinojimo rūmais pasikeičia eilės tvarka. Pirma klausimas (sąmonė) ir paskui atsakymas (pasąmonė), ne atvirkščiai.
• Žinojimo rūmais klausiame klausimą, o pažinovas atsako.
• Išgyvenimo apytaka nusako ką reiškia išgyventi, o žinojimo rūmai nusako tą tašką iš kurio išgyvenama, kad ir kiti galėtų išgyventi.
• Išgyvenimo apytakos kalbos grindžia tiesą, ją išsako, o tai pagrindas pavidalo logikai, matematikos žinojimo rūmams. Bendra tiesa tai pagrindas bendram reikalui, jo plėtojimui.
• Žinojimo rūmai gal išplaukia iš išgyvenimo apytakos dėl to, kad kiekviename moksle ir kiekviename gyvenime tenka savaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Juk turi pasąmone išgyventi ramybę ir neramybę.

Tyrimas Koks Aš esu (Dievas)? priveda prie klausimo (teiginio), Kaip Tu esi (Dievas)?

• Išvystome Dievo ir Tavo sampratas: "Tu esi Dievas" būtent apibrėžiant pažinovą, dorovės išdavą.
• Priveda prie tos minties, kad aš, netobulas, galiu kaip toks būti Dievui reikalingas.
• Leidžia save, Dievą ir kitus suprasti, kaip Tave.
• Leidžia įsivaizduoti Dievo požiūrį, bet sąlygiškai, kurioje nors plotmėje, asmenybėje ar moksle, tad leidžia įsivaizduoti sąlygišką visumą.
• Žinojimo rūmai: Žaidimas: klausimas -> atsakymas.
• Suvokiame Dievo pranašumą ir savo ribotumą, pripažįstame Tavo svarbą. Išpuoselėjame Tavo sampratą ir savo išgyvenimus išsakome sandaromis.
• Žaidimas apverčia išgyvenimą, taip kad pradedame nuo galo. Vietoj, kad eiti nuo elgesio (žinojimo) į dorovę (nežinojimą), einame nuo klausimo (nežinojimo) į atsakymą (žinojimą).
• Žmogaus asmenybė - kertinė vertybė - išsakoma jo asmeniškų žinojimo rūmų. O kiekvienuose žinojimo rūmuose glūdi matematinis branduolys.

Išgyvenimo apytaka yra bendro žmogaus žinojimo rūmai

• Išgyvenimo apytaka išsako ypatingus žinojimo rūmus (Jėzaus žinojimo rūmus) kuriais bendraujama su bendru žmogumi, tai yra, su savimi kaip su pažinovu. Tai bendras savęs tyrimo būdas: dorovė. Tai bendravimas su savimi: paskiru ir bendru žmogumi. Mylėk artimą kaip save patį. O kontekstas yra: Tu turi savo tyrimo būdą, tad tai veda į visas asmenybes, visus mokslus.
• Šie rūmai susideda iš visų sandarų (sandaros yra savęs tyrimo būdai): 4 netroškimų, 6 atjautų, taip pat aštuonerybę sudaro padalinimų ratas - aštuoni padalinimai nuo 0-bės iki 7-bės ir taip pat veiksnių trejybės ratas. Užtat mes iš vidaus išgyvename 24 lygtis = 3 veiksnius x 8 padalinimus. Ir šie išgyvenimai atitinka visus 24 žinojimo rūmų išsiaiškinimo būdus, tad juos išgyvena, tai yra 2 x 12. Žinojimo rūmuose dar yra trys būdai - asmenys - Dievas (pradžia), Aš (vidurys), Tu (pabaiga).

Žinojimo rūmai: Gyvenimo žaidimas

• Dorovė: Games should reflect our real desires rather than having our wishes match the game. This is the basis for moral feelings: Expectations not matching up to our wishes is the basis for worldmaking, the boundary of self and world.
• Morality -> are we dictating the game based on reality - keeping it tentative? Is the game taking over?

Žinojimo rūmai: Matematika

• Amžino gyvenimo branda yra asimetriškai atsiskleidžianti, kaip kad simpleksai. O gyvenimo įtampos iškyla ir pranyksta, simetriškai, kaip kad koordinačių sistemomis. Tad išgyvenimas susidaro iš įtampos simetrinio klodo ir brandos asimetrinės esmės, branduolio. Tad matematika išreiškia gyvenimą - išgyvenimus - ir žinojimo rūmai tai naujai suveda, mokslu.
• Bendru klausimu įsijaučia, atsakymu atsiplėšia, žaidimu - klausimą atsako klausimu.

Iškyla atvaizdai (Tu)

• Toliau šį suderinimą galima išversti taip, kad tai yra susiderinimas išėjimo ir neišėjimo. Vadinas, lygtis gali glūdėti dviejų kintamųjų susiderinime. Išėjimas už savęs (atsitokėjimas) yra sintaksė, o neišėjimas už savęs (įsijautimas) yra semantika.
• Šis susiderinimas išėjimo (pirm santvarkos) ir neišėjimo (po santvarkos) grindžia žinojimo rūmus.
• Derinimas sieja turinį ir keturias įmanomas raiškas.
• Žmogus gali rinktis neišeiti už savęs. Toks pasirinkimas grindžia žinojimo rūmus, kuriais yra bendras reikalas, bendras žaidimas, bendras klausimas, bendras suvokimas. Tai gali vykti sąlygiškai, dėstant mokslą, arba besąlygiškai, tveriant asmenybę.
• Žmogus gilinasi, jisai tampa tyrėju, kaip kad Dievas.
• Asmenybe renkasi gyventi asmenybe (mokslais) ar gyventi pasauliu (asmenybėmis).

Žinojimo rūmai ir gyvenimas

• Žinojimo rūmai žmoniškai amžinu gyvenimu išreiškia suderinimą išsakytą Dievo šokyje šventa Dvasia. Paaiškėjo kas tai yra Dvasia. Ir kadangi tai vyksta amžinai, nėra išsivertimo.
• Būtent žinojimo rūmai išsako asmenybės visumą, susidedančią iš išgyvenimų.
• Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
• Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
• Dorovė iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas, vykstantis mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?
• Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.

Kitas tiria nieką, o meilė jį žadina tirti.

• Meilės mokslas yra besąlygiško žinojimo rūmai. Šviesuolių bendrystė yra besąlygiškas bendras reikalas nesiribojantis kuriuo nors mokslu ar asmenybe.
• Žinojimo rūmai apibrėžia tokį "meilės žaidimą", palaikantį įsijautimą, atsitokėjimą, palengvinantį sąmoningumą, tai biologija.
• Aplinkybės tiesai. Kiekvienas teiginys yra kažkuo teisingas, bet tam reikia rasti atitinkamas aplinkybes. Žinojimo rūmai susiveda į tokių aplinkybių kūrimą. Meilės mokslas tas aplinkybes išpuoselėja.
• Meilės mokslas išverčia Dievo išėjimą už savęs taip, kad jinai apibrėžia Dievą, kaip tai kas užsiima dieviška veikla, tad išplečia ir besąlygiškai įtvirtina Dievo sąvoką. Tokiu būdu jis išeidamas už savęs įtvirtina save ir savo būtinumą.
• Meilės mokslas išverčia žinojimo rūmus (kaip kad protas išverčia kūną). Išverčia gyvybę kaip gyvenimą. Remiasi kontekstu, taip kad ši žinojimo rūmų pabaiga tampa meilės mokslo pradžia, tampa meile, kurią meilės mokslas vysto.
• Malda yra klausimas Dievui. Tad nežinojimo rūmų pažinovas yra neribotas. Atsakymas (Dievas) eina pirm klausimo. Klausimas plėtoja atsakymą.
• Kiekvieni žinojimo rūmai susitelkia į vieną kurį tašką iš kurio išgyvena jo pažinovas, į jo kertinę vertybę. O maldos mokslas klausimais sieja šias kertines vertybes, klausimais mezga bendrystę.
• Biologijos žinojimo rūmai išplaukia iš žmogaus draugavimo su gyvybe, tad taikant bendro žmogaus gerumą kaip mokslinių tyrimų instrumentą. Meilės mokslas visa tai išverčia ir puoselėja bendro žmogaus gerumą. Žmogus susitelkia savo vertybe, o vertybė atveria tą vagą kuria apytakos viena po kitos išsiverčia, ir netgi vieningai sustyguoja visas vietas kuriomis ta vaga gali būti atveriama. Tad vertybių, kaip ir santvarkos vieningumų, yra įvairiausių, tačiau jos visos tarnauja tam pačiam tikslui. Ir jos visos atveria vertybę pranokstančią vagą kuria teka klausimai mus siejantys su Dievu už santvarkos. O biologijos žinojimo rūmų išvertimą puoselėja Dievo klausimas, kaip mums labiau mylėti vienas kitą? Ir išvertimą grindžia teisingas santykis tarp tėvo ir vaiko, tarp aukštesnės ir žemesnės vertybės, tad susikalbėjimas.
• Kai gerbiame gyvybę, mokomės iš jos, įžvelgiame jos santvarką.
• Biologijos žinojimo rūmai prasideda Sūnumi (gyvybę mylinčiu bendru žmogumi), baigasi Tėvu (gyvybės kūrėju), ir viduryje susitelkia į Dvasią (šokinėjančią bendrystės dvasią, dauginančią gyvūną)
• Žmogaus polinkis į bendrą reikalą yra kartu polinkis mylėti gamtos gyvūnus.
• Žinojimo rūmai apibrėžia asmenybės išgyvenimus iš dviejų pusių - iš lauko, iš matematikos, kaip išplaukia iš pasaulio bendrų dėsnių pavidaliams, ir iš vidaus, iš biologijos, kaip išsiplėtoja iš tam tikro vidinio taško, nejudamojo taško. O meilės mokslas apibrėžia iš trijų pusių, paaiškina kaip išsiplėtoja kertinė vertybė siejanti asmeninį vidinį turinį ir visuotinę išorinę raišką, kaip jų suderinimas amžinai plėtojasi, taip kad yra amžina branda, amžinas gyvenimas.
• Žinojimo rūmai pagrįsti matematika - vieniu, visybe, daugiu. O meilės mokslas puoselėja ir išskiria vidines būsenas: buvimą, veikimą, mąstymą.
• Žinojimo rūmai išskaido mokslus (iš matematikos) ir juos tada naujai surenka (į biologiją). O meilės mokslas atvirkščiai surenka padrikus reiškinius ir juos suvienija.
• Žinojimo rūmai nusako ką reiškia išgyventi Dievo šokį.
• Žinojimo rūmais išsivysto sąmonės mokslų gausa, kažko pagrindu, smulkėjimu. Meilės mokslas kažką išverčia nieku, smulkėjimą išverčia platėjimu, išaugina asmenybes link visos apimančios gyvybės ir meilės jai, tad link besąlygiškos meilės, meilės įstatymo. Meilės mokslas išsako asmenybių rūmus, kaip asmenybės auga link besąlygiškos meilės. Mokslų ir asmenybių rūmai sieja sąmonę ir pasąmonę.
• Meilės palaikoma kertinė vertybė išvedama iš žmogaus kertinio išsiaiškinimo būdo.
  • Jere Northrop. Vertybė: Goldilocks Maximum Entropy Principle. Intuitive aesthetic judgement of what is about right to do the best you can and do no harm. Kertinis išsiaiškinimo būdas: Give the ecosystem a problem to solve. Apply your aesthetics to set up the problem. Let the ecosystem's creativity solve the problem.
  • Franz Nahrada. Kertinė vertybė: Optimal interconnection. Kertinis išsiaiškinimo būdas: Develop a new environment for theoretical research, practical development and learning together.
  • Andrius Kulikauskas. Kertinė Vertybė: Gyventi tiesa. Kertinis išsiaiškinimo būdas: Capture with a personal expression. Express in a universal language.
• Meilės mokslas palaiko būtent žmogaus kertinį išsiaškinimo būdą, ir jo pagrindu atstato ryšį su Dievu, kaip jo Dievą.
• Žinojimo rūmai išsako gyvenimo įvairovę - mokslų ir asmenybių įvairovę. Mokslai išsiskleidžia iš viršaus, tuo tarpu asmenybės iškyla įvairiausiuose tarpuose. Meilės mokslas išsako, kas lieka iš asmenybių, ir kas yra sunaikinama. Tai yra raidos atranka.
• Žinojimo rūmais matematika išsako pažinovo besąlygišką pavidalą, o biologija išsako pažintojo sąlygišką turinį.
• Žinojimo rūmuose yra pradinis išsiaiškinimo būdas ir galutinis išsiaiškinimo būdas ir apytaka juos sieja. O tas santykis svarbus išverčiant apytakas.

Iškyla vieningumas (Kitas)

• Galiausiai gali būti išverstas šis susiderinimas taip, kad jisai pats susiderina su sulyginimu, tai yra, su lygties viduriniu sandu, taip kad visi trys sandai nepriklausomai susiveda. Tai grindžia meilės mokslą.
• Žmogus yra Dievo tyrimo priemonė tirti gamtą. Apsigręžia tyrimas, taip kad gamta tiria žmogų, jį tobulina kaip tyrėją.
• Toks susiderinimas vyksta tarpui vis tampriau ir tobuliau plėtojant sulyginimą tarp tyrojo mokslo ir patirties mokslo, taip kad reiškiasi amžina branda, amžinas gyvenimas.
• Pasaulis nesirenka.

Meilės mokslas ir amžinas gyvenimas

• Amžinu gyvenimu Dvasia išverčia Tėvą ir Sūnų taip, kad nesulaukiame jų pabaigos, tad Tėvui teikiama pirmenybė ir nėra tolimesnio išsivertimo.

• Kiekviena apytaka sprendžia kaip pereiti iš išdėliojimo į susidėliojimą. Keičiasi apimtis (ir jos papildinys).
• Apytakos išsiskleidžia išvertimais (požiūrių sudūrimais).
• Kiekviena apytaka grindžia santvarką vis siauresne apimtimi. Taip kad Dievo santykis su savimi - pirm santvarkos neišėjus už savęs - ir po santvarkos esant už santvarkos (Tėvas) ir santvarkoje (Sūnus) ir juos siejant su Dievu pirm santvarkos - yra apytakos išreikštas vis tampriau, sodriau.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC