Dievas pirmyn, žmogus atgal

• Dievas požiūrių grandine išsiskleidžia ir atveria tašką Kitam. O toliau Kitas išsiskleidžia suvyniodamas Dievą. (Savo kalbos kūrybos pasirinkimais.)
• Ketverybė išplaukia iš Dievo požiūrių grandinės, o gyvenimo lygtis išplaukia iš žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės. Žmogus ir Dievas išplaukia iš neapibrėžtumo.
• Santvarkoje yra keturi lygmenys viena kryptimi, o priešinga kryptimi yra lygmenų poros - valios išraiškos. Plėtojasi skirtingomis kryptimis. Pagrindinis vaidmuo grįžtant atgal yra lygmenų poromis, visomis valios išraiškomis, visapusiškai. Priešingos kryptys yra grindžiamos prieš santvarkos atsiradimą tomis grandinėmis.
• Požiūrio grandinė išsako Dievo keturis lygmenis viena kryptimi, o žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė grindžia suvokimo lygmenis, jų šešios poros išsako priešingą kryptį. Kartu 4+6 apibrėžia meilės mokslo santvarką.
• Dievui išeinant už savęs į žmogų (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) atsiranda trejybės ratu vieta žmoguje, santvarka, o toliau žmogus išeina už savęs (ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe), yra dvi ašys (žmogiškoji, dieviškoji), tarp tų ašių yra pirmiausia nulybė, vienybė, dvejybė, o su septynerybe tas ašis (dvi puses, du protus) sieja trejybė. Ketverybė atsiranda išsakant, lyginant, kiek Dievas yra išėjęs už savęs. Tai yra keturi lygmenys, pasižiūrėjus iš šalies.
• Dievas išeina už savęs Dievo trejybe, taip sustato sąmoningumą ir jo trejybės ratą, o žmogus išeina už savęs sandara 4+4, atsisakydamas sąmoningumo. Iš šalies Dievo ir žmogaus išvirkštinės kryptys sueina sandara 4+6.

Užrašai

Meilės mokslo santvarka

Meilės mokslas viską apžvelgia

• Meilės mokslas yra rėmai Dievo ir žmogaus tyrimų išsivystymui.
• Meilės mokslas apžvelgia visas apytakas, kartu į save, per Neįsivaizduojamumą.
• Meilės mokslas išsako kaip Kitas įsipaišo į Mus.

Tiesos raiškos, vienumo raiškos

• Meilės moksle tiesa yra atsakymai, vienumas yra klausimai.

Du sparnai

• Ketverybė ir gyvybės lygtis sudaro du meilės mokslo sparnus, kuriais jinai grindžia santvarką.
• Meilės mokslas sieja nulybės ir vienybės atvaizdus, tad jame yra aštuongubas kelias.
• Meilės moksle, prieš santvarkos atsiradimą, galėtų būti požiūrių apimtys tiesos atžvilgiu, taip pat požiūrių grandinę bei žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Taip meilės mokslas apimtų viską. Žmogus ir Dievas būtų pasąmonė ir sąmonė.

Santvarka

• Dievo išėjimas už savęs požiūrių grandine išsako keturis lygmenis: Neapibrėžtumas, Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas, Neįsivaizduojamumas
• Žmogaus išėjimas už savęs žmogaus ir Dievo požiūrių grandine vyksta šešeriopai, esamų pakopų poromis, Dievui priešinga kryptimi, link jo.

Galas

• Meilė yra tai, kas išplaukia iš šešių porų bendrumo.

Žmogaus požiūriu: Atgal į Dievą

Žmogus iškyla Dievui atvėrus jam aplinką. Žmogus išmoksta atjausti Dievą. Tai vyksta suvokimo lygmenimis, pradedant susikalbėjimu ir baigiantis suvokimu.

• Yra papildiniai padalinimų, gyvybės lygties, kuriais žmogus gyvena, išeina už savęs į Dievą.

Suvokimo lygmenys

Meilės mokslas sustato neapibrėžtumą, apibrėžtumą, įsivaizduojamumą, neįsivaizduojamumą, kuriais grindžiamas susikalbėjimas. Žmogus toliau atsisako šių sąvokų ir susitelkia į neapibrėžtumą, tad į Dievą.

• Susikalbėjimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas
• Bendras suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas
• Savęs suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas
• Suvokimas: Neapibrėžtumas

Susikalbėjimas

• Susikalbėjimas yra tas lygmuo iš kurio galime atsisakyti savęs, savo sąmoningumo, o tai vyksta pokalbiais, prasidedančiais Kitu - kai save suprantame kaip Kitą Dievo akivaizdoje - tasai Kitas gali mokytis iš Tavęs, Manęs, Dievo atjautomis - tada yra įmanoma atjauta.
• Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė. jų bendrystė.

Kai žmogus grįžta pas Dievą, prasideda susikalbėjimu - sąmoningumu būkle - ilgiausia žmogaus ir Dievo požiūriu grandine. Atsisakome savęs trumpindami grandinę:

• Sąmonė - bendru suvokimu
• Pasąmonė - savęs suvokimu
• Mūsų nėra - suvokimu - žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį

Sąmoningumo atsisakymas

• Žmogaus išgyvenimo apytaka išsako kaip žmogus išgyvena atkarpą, kuri prasideda sąmoningumu ir baigiasi sąmoningumo atsisakymu. Ir panašiai gal su visu gyvenimu. Gal tai vyksta fraktaliniu būdu. Gal už mūsų yra dar didesnė fraktalo atkarpa, kurios pilnai neįsisąmonijame, kuria gyvename amžiną gyvenimą. Visuose lygmenyse gyvename tarpe tarp sąmoningumo ir jo atsisakymo ar praradimo, mūsų įsijungimo į gyvenimą, mūsų sąmoningumo paaukojimo.
• Žmogus prasideda, įsijungia būtent trejybės ratu, būtent tai yra sąmoningumo santvarka. Tiktai toje santvarkoje žmogus išeina už savęs suveikiant, pereinant į kitas būsenas, kitus suvokimus, galiausiai visiškai atsisakant savęs.
• Žmogaus gyvenimas Dievu. Vertybių septintu poreikiu žmogus yra saugomas Dievo bet ne Dievas. O poreikių septintu poreikiu žmogus priima dievystę gyvendamas, besirūpindamas kitu, tad Dievu.
• Sąmoningumo atsisakymas baigiasi vienumu, kad priimame vienumą su kitais. Vienumo mokslas, meilės mokslas išsako visumą šito, kaip tai vyksta.
• Žmogus gyvena santvarkoje, tos pakopos jau nusakytos. Tad jis turi šešis būdus kaip kopti atgal, iš vieno lygmens į kitą. Tai yra šeši asmenų pokalbiai tarp jau nubrėžtų asmenų. Taip atrodo iš šalies 4+6. O kuris išgyvena tai supranta kaip 4+4. O Dievas išgyvena Dievo trejybe.
• Kiekviename moksle yra šitos sandaros ir jų išpildymas keičiasi su kiekvienu mokslu, vis nauju požiūriu.

Keturi netroškimai

• Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.
• Žinojimas išeina iš savęs link Dievo į bendrystę, bendruomenę, bendrą reikalą, bendrą žmogų Mes.

Žmogaus netroškimai išsako tai, kas atitinkame moksle yra pirm santvarkos.

Netroškimus išgyvename trimis protais

• Pasąmonė tiesiogiai išgyvena netroškimą (pavyzdžiui, abejonę)
• Sąmone atliepiame netroškimą, tai atsakas (pavyzdžiui, dvejonė)
• Sąmoningumu taikome Dievu arba savimi, tad renkamės, gyvename išmintimi (pavyzdžiui, širdies tiesa)

Septynerybę, kaip kad ir kitus padalinimus, galime nuojauta apžvelgti. Tačiau mums neįmanoma apžvelgti aštuonerybės aštuonių požiūrių nes susiduriame su priešingybe, tad nulybe. Visgi, netroškimais galime išgyventi, nuojauta apžvelgti šiuos aštuonis požiūrius tam tikroje apimtyje. Užtat yra keturi netroškimai. Apimtys išsako ką aprėpia joks požiūris - nieką, vienas požiūris - kažką - pasąmone, du požiūriai - betką - sąmone, ir trys požiūriai - viską - sąmoningumu. Tad apimtys išsako protų ribas. O laisvumo atvaizdai išsako išėjimo už savęs kryptį - Dievas išeina už savęs troškimais, didėjančiu laisvumu, o žmogus išeina už savęs žinojimu, mažėjančiu laisvumu. Žmogus išeidamas už savęs susiranda Dievo išeities tašką, išmoksta gyventi Dievu - tobulumu už žmogaus ir tapatumu žmogaus gelmėse.

Pradžia: valios netroškimai. Žmogus gali save parengti nes kūno netroškimais jis gyvena nesąmoningumu, o tai pabaiga. Gyvenimo prasmė yra šio sąmoningumo atsisakymas, išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniais požiūriais, dorybių išvystymas, suskambėjimas teigiamais jausmais.

• Poreikiai: Lygiagretiškumas.
• Dvejonės: Visi trys protai sustatyti į vieną. Sąmonė (požiūris) išgyvena pasąmonę (padėtį), o sąmoningumas jas surikiuoja.
• Jauduliai: Pasąmonė (kas žinoma, praktika, mumyse) ir sąmonė (kas nežinoma, teorija, už mūsų) sulyginami sąmoningumo, kuris renkasi kur nubrėžti ribą.
• Vertybės: Visi trys protai veikia savarankiškai klausimais - koks, kaip, kodėl.

Netroškimai grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės 0, 1, 2, 3 laidais, požiūriais.

• Kūnas: lygiagrečios trejybės, kaip su besąlygiškumu?
• Protas: sąmonė žiūri į pasąmonę
• Širdis: pasąmonė žiūri atgal į samonę (dvejystės požiūris)
• Valia:

Kiekvienam netroškimui yra atliepimai, kuriuos galima pritaikyti sau arba Dievui. Aštuongubame kelyje tie pritaikymai sueina.

• Poreikių tenkinimus galima taikyti sau arba Dievui (teiginiais "Aš esu...")
• Abejones atliepiame dvejonėmis, į kurias galime atsakyti (pasąmonės) pasaulio tiesa arba (sąmonės) širdies tiesa.
• Lūkesčius atliepiame jauduliais, kuriuos galime atliepti gėrio kryptimis, iš gėrio taipogi į gėrį.
• Vertybes atliepiame tyrimais, kuriais deriname savo valią ir Dievo valią, save ir Dievą.

Protas, širdis, valia turi kažkiek dvasios. O kūnas neturi.

Sąmoningėja suvokimas

• 3+3=6 suvokimas poreikiai
• 4+3=-1 savęs suvokimas abejonės
• 5+3=0 bendras suvokimas lūkesčiai
• 6+3=1 susikalbėjimas (atskyrimas) vertybės, sąmonės atskyrimas

Vienumo lygmenys

Iš keturių vienumo lygmenų, panašu, kad žmogaus požiūriu grįžtama į Dievo požiūrį pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, taigi, plėtojant atvirkščiai kaip Dievas. Tad meilės mokslas pagrįstas susikalbėjimu, Dievo ir žmogaus valių susistatymu. O baigiasi Dievo šokiu, suvokimu, mūsų poreikiais, kad Dievas yra savarankiškas, tad būtent jisai yra visko šaltinis.

Žmogus išsilaisvina iš savo vaizduotės suvokdamas, kad yra kažkas daugiau, pripažindamas Neįsivaizduojamąjį.

Atjautos

Atjautomis žmogus savo pasaulėžiūra, savo požiūriu, savo netroškimais, išgyvena Dievo pasaulėžiūrą, Dievo požiūrį, Dievo troškimus.

Atjautomis žmogus grindžia ne tik išgyvenimo apytakai bet ir visiems mokslams bendrą santvarką.

Atjautomis žmogumi iškyla Dievo Dievo galimybė. Dievas gali atjausti žmogų. Žmogus gali turėti Dievą. Tad Dievas gali turėti Dievą.

• Dievo Dievas iškyla, tampa geras. 6 blogumo gerumai (poros), 4 gerumo gerumai (šaltiniai). Gerumas neigia 4 šaltinius.
• Gerumu 4 savybės išverčiamos į 4 šaltinius. O 4 šaltiniai kyla iš 6 porų (išvertus).

Atjautomis reiškiasi ne Dievo lygmuo, o tas lygmuo į kurį Dievas įsijaučia.

• Apibrėžtumas reiškiasi proto dvejonėmis, tad padalinimais
• Įsivaizduojamumas reiškiasi širdies jauduliais, tad atvaizdais ir aplinkybėmis
• Neįsivaizduojamumas reiškiasi valios klausimais, tad trimis kalbomis

Dievo trejybe pakeičiame tris protus. Gyvename Dievo trejybe, ne trimis protais. Gyvename mokslu, atjautomis.

• Gyventi pasąmone - Dievu Tėvu - padalinimais - viena valia - Aš
• Gyventi sąmone - Dievu Sūnumi - atvaizdais, aplinkybėmis - dviem valiomis - Tu
• Gyventi sąmoningumu - Dievu Dvasia - trimis kalbomis - trimis valiomis - Kitu

Aš išgyvenu trejybę, jos pagrindu trimis protais, trimis veiksmais. O Dievas auga Mumis, kuria Mus, aštuonių padalinimu ratu. Palyginti su medicinos ratu. Atjauta atsisakome savo trejybės, priimame Dievo trejybę.

Valios išraiškos

• Šeši santykiai tarp septintųjų požiūrių yra šešios valios išraiškos.
• Valios išraiškos yra keturių pakopų poros, pasireiškiančios septintaisiais požiūriais. Jas grindžia netroškimų atjautos. Dievas atjaučia troškimais, nuliniais požiūriais. Valios išraiškos išsako, kaip mes kitais išgyvename tą Dievo atjautą.

Šeši atvaizdai

• Keturi netroškimai išreiškia subliuškiančią aštuonerybę keturiose apimtyse
• Aštuonerybė ir padalinimų ratas
• Žmogus kai grįžta link Dievo, grįžta atjautomis. Kai grįžta iš Kito, grįžta kalbomis, (požiūriais į požiūriais į požiūrius), tai pakankami palaida. Kai grižta iš Tavęs ar Manęs yra statiška ir pati statiškiausia (požiūrių išsakyta) yra padalinimai.

Trys kalbos

Trys kalbos išplaukia iš Dievo ir žmogaus valias derinančio aštuongubo kelio.

Kalbos išplaukia iš susikalbėjimo. Pradedame čia ir kalbą išverčiame į kitą suvokimo lygmenį. Taip atsisakome sąmoningumo.

• Pagrindimas veda į bendrą suvokimą.
• Įvardijimas veda į savęs suvokimą (pasakom sau žodį).
• Pasakojimas veda į suvokimą.

O gal atvirkščiai.

• Pasakojimas grindžia tarpusavio santykius ir susikalbėjimą.
• Įvardijimas grindžia sąvokas ir bendrą suvokimą.
• Pagrindimas grindžia savęs suvokimą.

Dievo požiūriu: Žmogaus aplinkybių sustatymas apytakomis

• Dievas išeina už savęs vis tolyn požiūriais, požiūrių grandine, gyvena asmenimis.
• Ketverybė susidaro iš keturių lygmenų, kuriais Dievas išeina už savęs, tai yra ketverybė. Ir ja Dievas vėlgi žmogumi užsiskleidžia.

Dievas išsiplėtoja apytakomis

• 4 apytakos išsako Dievo išsiplėtojimus, pažinovu ryšium su Dievu. Prasideda Dievo kampu (Dievo šokiu) ir baigiasi šalutiniu pažinovo Kito kampu (meilės mokslu), kaip Kitas įsijungia į Dievą, jo karalystę.
• Apytakos (mokslai) nusako santvarkos išsiplėtojimą, jų pažinovo pagrindimą.
• Kiekvienas mokslas išsako visumą asmens (Dievo, Mano, Tavo arba Kito) atžvilgiu, jo reikalų apimtimi. Plačiausia, visko apimtis, meilė mokslu supa Kitą, kuriam Dievas yra tolimas. Būtent iš to tolimo žvilgsnio Dievas (meilė) plėtojasi kaip Neapibrėžtumas, iš kurio išplaukia Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas ir galiausiai, Neįsivaizduojamumas. Juk visa tai išsakyta ryšium su Kitu. Tuo tarpu Dievo šokiu tėra neišsakytas Dievas, iš kurio viskas išplaukia, iš jo siauriausios apimties, iš nieko.
• Mokslus - apytakas - reikėtų suprasti plačiau, esmingiau, ne Dievo, o dvasios pagrindu. Tuomet meilės mokslas tampa vieningumo mokslu. O troškimų mokslas (žinojimo rūmai) tampa atvaizdų mokslu, tad pažinovo mokslu.
• Išgyvenimo apytakoje Dievas plėtojasi kaip viskas, o žinojimo rūmuose kaip (žinojimo) troškimas.

Keturi mokslai

• Paaiškina, kaip Dievas tampa žmogumi, kaip iš Dievo iškyla žmogus, kaip Dievas gyvena žmogumi. Pirmiausiai, Dievo šokis, toliau, kaip išgyvenimo apytaka išgyvenamas žmoniškumas. Žinojimo rūmai, kaip atvaizdai, išsako kaip žmogus įvairiausiai reiškiasi, kaip pažinovas. Galiausiai meilės mokslas, vienumo mokslas išsako kertines vertybes (kaip vienumas reiškiasi mumis) ir santykius su tiesa, kaip atsiranda žmogus kaip taškas tiesos kraštovaizdyje.
• Kaip žmogus gyvena kertine vertybe (meilės atspindžiu) nebūdamas Dievas bet turėdamas ryšį su jį mylinčiu Dievu.
• Kertinė vertybė susijusi su žmogaus kertiniu išsiaiškinimo būdu.

Šio puslapio turinį perkelti į kitus puslapius.

Kaip mokslai išsivysto požiūrių grandine grįsdami Dievo tyrimus?

Kaip viskas išsivysto iš neapibrėžtumo?

Nagrinėti trejybes ir ketverybes. Rinkti ir rūšiuoti pavyzdžius.

Dievas ir žmogus

• Koks gyvasis santykis tarp Dievo ir žmogaus?
  • Kaip Dievas ir žmogus susiveda?
  • Kaip žmogus išplečia Dievą?
  • Kaip susiję keturi netroškimai ir keturi mokslai?
    • Ar kiekvienas netroškimas išsako atitinkamos apytakos santvarką?
    • Ar apytakos santvarkos sustato laipsnynus?
    • Ar netroškimai glūdi moksluose kaip dvieju ketverybės atvaizdų susiejimai aštuonerybės atvaizdu, išreiškiančiu, kas pirm santvarkos?
    • Dievo šokyje ieškoti poreikių tenkinimo, išgyvenimo apytakoje - abejonių ir dvejonių, žinojimo rūmuose - lūkesčių jaudulių, meilės moksle - aštuongubo kelio.
    • Kaip suprasti, kad netroškimai taip pat pasireiškia santvarkoje 4+6, pavyzdžiui, dvejonės?
    • Kaip binomo formulė sieja žmogaus netroškimą (aštuongubą kelią) 1+3+3+1 ir (Dievo mokslų) santvarką 4+6?
  • Kaip keturi mokslai išsako keturis troškimus?
  • Kaip Dievo troškimas ir žmogaus suvokimas (ar žinojimas) vienas kitą papildo?
  • Kaip Dievo troškimai susiję su neapibrėžtumu, apibrėžtumu, įsivaizduojamumu ir neįsivaizduojamumu?
  • Ar troškimo ir suvokimo (žinojimo) vienas kito papildymas išreiškia jin ir jang, pasąmonę ir sąmonę?
• Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip padalinimų ratą?
  • Kaip apsisuka ketverybė?
  • Kaip sudalyvauja netroškimai?
  • Kaip tai atrodo iš įvairių asmenų apimčių?
  • Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip ketverybės poslinkių apvertimą ir gyvenimo prasmės ketverybės poslinkių apvertimą?

Žmogus link Dievo

• Kaip netroškimai išsako žmogaus suvokimus?
• Kaip žmogus aštuongubu keliu atsisako savo kertinės vertybės?
• Kaip šešios atjautos ir jų tarpe trys kalbos sieja Dievo asmenis ir žmogaus suvokimus?

Užrašai

• Dvejonės: Visi trys protai sustatyti į vieną. Sąmonė (požiūris) išgyvena pasąmonę (padėtį), o sąmoningumas jas surikiuoja.
• Jauduliai: Pasąmonė (kas žinoma, praktika, mumyse) ir sąmonė (kas nežinoma, teorija, už mūsų) sulyginami sąmoningumo, kuris renkasi kur nubrėžti ribą.
• Vertybės: Visi trys protai veikia savarankiškai klausimais - koks, kaip, kodėl.

Aš išgyvenu trejybę, jos pagrindu trimis protais, trimis veiksmais. O Dievas auga Mumis, kuria Mus, aštuonių padalinimu ratu. Palyginti su medicinos ratu.

Binomo formulė. Palyginti žmogaus (aštuongubo kelio) 1+3+3+1 ir (Dievo mokslų) santvarkos 4+6.

Dievo trejybe pakeičiame tris protus. Gyvename Dievo trejybe, ne trimis protais.

• Gyventi pasąmone - Dievu Tėvu - padalinimais - viena valia - Aš
• Gyventi sąmone - Dievu Sūnumi - atvaizdais, aplinkybėmis - dviem valiomis - Tu
• Gyventi sąmoningumu - Dievu Dvasia - trimis kalbomis - trimis valiomis - Kitu
• Ar netroškimai glūdi moksluose kaip dvieju ketverybės atvaizdų susiejimai aštuonerybės atvaizdu? Dievo šokyje glūdėtų poreikių tenkinimas, išgyvenimo apytakoje - abejonės ir dvejonės, žinojimo rūmuose - lūkesčių jauduliai, meilės moksle - aštuongubas kelias. Juk meilės mokslas sieja nulybės ir vienybės atvaizdus. Tokiu būdu žmogaus netroškimai išsakytų tai, kas pirm santvarkos. Tačiau kaip suprasti, kad netroškimai taip pat pasireiškia santvarkoje 4+6, pavyzdžiui, dvejonės?
• Dievo Dievas iškyla, tampa geras. 6 blogumo gerumai (poros), 4 gerumo gerumai (šaltiniai). Gerumas neigia 4 šaltinius.
• Gerumu 4 savybės išverčiamos į 4 šaltinius. O 4 šaltiniai kyla iš 6 porų (išvertus).

Suvokimo lygmenys

Susikalbėjimas

• Netroškimas (abejonė ir t.t.) pasamonė
• Atliepimas - atsakas: (dvejonės ir t.t.) sąmonė
• Išmintis (širdies tiesa) sąmoningumas

Kiekvienam netroškimui yra atliepimai, kuriuos galima pritaikyti sau arba Dievui. Aštuongubame kelyje tie pritaikymai sueina.

• Poreikių tenkinimus galima taikyti sau arba Dievui (teiginiais "Aš esu...")
• Abejones atliepiame dvejonėmis, į kurias galime atsakyti (pasąmonės) pasaulio tiesa arba (sąmonės) širdies tiesa.
• Lūkesčius atliepiame jauduliais, kuriuos galime atliepti gėrio kryptimis, iš gėrio taipogi į gėrį.
• Vertybes atliepiame tyrimais, kuriais deriname savo valią ir Dievo valią, save ir Dievą.

Netroškimus išgyvename trimis protais

• Pasąmonė tiesiogiai išgyvena netroškimą
• Sąmone atliepiame netroškimą
• Sąmoningumu taikome Dievu arba savimi, tad renkamės

• Apibrėžtumas reiškiasi proto dvejonėmis, tad padalinimais
• Įsivaizduojamumas reiškiasi širdies jauduliais, tad atvaizdais ir aplinkybėmis
• Neįsivaizduojamumas reiškiasi valios klausimais, tad trimis kalbomis

Keturi suvokimo lygmenys

• Suvokimas: Neapibrėžtumas
• Savęs suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas
• Bendras suvokimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas
• Susikalbėjimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas

Meilės mokslas, Sąvokynas, Suvestinė, Gvildenu, Apžvalga, Apytakos, Netroškimai

• Ar kiekvienas netroškimas išsako atitinkamos apytakos santvarką? Ar apytakos santvarkos sustato laipsnynus?

• Susikalbėjimas: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas

Naujai bandau išmąstyti ir išsakyti kaip viskas išsivysto iš neapibrėžtumo.

• Ar netroškimai glūdi moksluose kaip dvieju ketverybės atvaizdų susiejimai aštuonerybės atvaizdu? Dievo šokyje glūdėtų poreikių tenkinimas, išgyvenimo apytakoje - abejonės ir dvejonės, žinojimo rūmuose - lūkesčių jauduliai, meilės moksle - aštuongubas kelias. Juk meilės mokslas sieja nulybės ir vienybės atvaizdus. Tokiu būdu žmogaus netroškimai išsakytų tai, kas pirm santvarkos. Tačiau kaip suprasti, kad netroškimai taip pat pasireiškia santvarkoje 4+6, pavyzdžiui, dvejonės?

• Gyventi sąmoningumu - Dievu Dvasia - trimis kalbomis - trimis valiomis - Kitu

Išsivystymas

• Tvarkingai surašyti šio puslapio mintis.
• Perpaišyti brėžinį kaip meilės mokslo brėžinį.
• Suderinti šį puslapį su kitais puslapiais: Meilės mokslas, Suvestinė

Gvildenu

• Išversti ir sudėlioti Sąvokyne išsakytus klausimus.

Užrašai

• Sutvarkyti visus užrašus.

Trys kalbos

• Nagrinėti Geros valios pratimų teiginius

Binomo formulė. Palyginti žmogaus (aštuongubo kelio) 1+3+3+1 ir (Dievo mokslų) santvarkos 4+6.

• Sąmoningumu taikome Dievu arba savimi, tad renkamės

• Vertybes atliepiame tyrimais, kuriais deriname savo valią ir Dievo valią, save ir Dievą.

• Ketverybė ir gyvybės lygtis sudaro dvi meilės mokslo ketverybes, kuriomis jinai grindžia santvarką.
• Meilės mokslas apžvelgia visas apytakas, kartu į save, per Neįsivaizduojamumą.
• Meilės mokslas yra rėmai Dievo ir žmogaus tyrimų išsivystymui.
• Meilė yra tai, kas išplaukia iš šešių porų bendrumo.
• Meilės moksle, prieš santvarkos atsiradimą, galėtų būti požiūrių apimtys tiesos atžvilgiu, taip pat požiūrių grandinę bei žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Taip meilės mokslas apimtų viską. Žmogus ir Dievas būtų pasąmonė ir sąmonė.

Meilės mokslas

• Kaip trejybės ratas sieja meilės mokslo sparnus: ketverybę ir gyvenimo lygtį?
• Kaip surasti pasąmonę ir sąmonę tiesoje, tiesos raiškose, meilės mokslo apytakos keturiose pakopose?
• Tiesos raiškas sulyginti su meilės mokslo brėžiniu.
• Kaip sulyginti ir su meile susieti meilės mokslo atsakymus (tiesas) yra klausimus (vienumus)?
• Kaip suprasti 4+4 meilės moksle? Palyginti su tiesa, su apimčių tiesomis.

• Koks gyvasis santykis tarp Dievo ir žmogaus? Kaip jie susiveda? Kaip žmogus išplečia Dievą?

• Kaip troškimas ir žinojimas vienas kitą papildo?
• Ar troškimo ir žinojimo vienas kito papildymas išreiškia jin ir jang, pasąmonę ir sąmonę?

• Kaip subliuška septynerybė, ką reiškia ketvirto kampo atsiradimas?

• Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip padalinimų ratą?
  • Kaip apsisuka ketverybė?
  • Kaip sudalyvauja netroškimai?
  • Kaip tai atrodo iš įvairių asmenų apimčių?
• Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip ketverybės poslinkių apvertimą ir gyvenimo prasmės ketverybės poslinkių apvertimą?

• Sujungti šį puslapį su meilės mokslo puslapiu.

Suvestinė, Gvildenu, Apžvalga, Apytakos, Netroškimai

• Tvarkingai išdėstyti užrašų mintis.

Žmogus gyvena santvarkoje, tos pakopos jau nusakytos. Tad jis turi šešis būdus kaip kopti atgal, iš vieno lygmens į kitą. Tai yra šeši asmenų pokalbiai tarp jau nubrėžtų asmenų. Taip atrodo iš šalies 4+6. O kuris išgyvena tai supranta kaip 4+4. O Dievas išgyvena Dievo trejybe.

• Kiekviename moksle yra šitos sandaros ir jų išpildymas keičiasi su kiekvienu mokslu, vis nauju požiūriu.
• Žmogus kai grįžta link Dievo, grįžta atjautomis. Kai grįžta iš Kito, grįžta kalbomis, (požiūriais į požiūriais į požiūrius), tai pakankami palaida. Kai grižta iš Tavęs ar Manęs yra statiška ir pati statiškiausia (požiūrių išsakyta) yra padalinimai.

• Žmogaus išgyvenimo apytaka išsako kaip žmogus išgyvena atkarpą, kuri prasideda sąmoningumu ir baigiasi sąmoningumo atsisakymu. Ir panašiai gal su visu gyvenimu. Gal tai vyksta fraktaliniu būdu. Gal už mūsų yra dar didesnė fraktalo atkarpa, kurios pilnai neįsisąmonijame, kuria gyvename amžiną gyvenimą. Visuose lygmenyse gyvename tarpe tarp sąmoningumo ir jo atsisakymo ar praradimo, mūsų įsijungimo į gyvenimą, mūsų sąmoningumo paaukojimo.
• Žmogus prasideda, įsijungia būtent trejybės ratu, būtent tai yra sąmoningumo santvarka. Tiktai toje santvarkoje žmogus išeina už savęs suveikiant, pereinant į kitas būsenas, kitus suvokimus, galiausiai visiškai atsisakant savęs.

Dievas išeidamas už savęs į žmogų (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) atsiranda trejybės ratu vieta žmoguje, santvarka, o toliau žmogus išeina už savęs (ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe), yra dvi ašys (žmogiškoji, dieviškoji), tarp tų ašių yra pirmiausia nulybė, vienybė, dvejybė, o su septynerybe tas ašis (dvi puses, du protus) sieja trejybė. Kaip atsiranda ketverybė? Tai išsako palyginimu, kiek Dievas yra išėjęs už savęs. Tai yra keturi lygmenys, pasižiūrėjus iš šalies.

• Yra papildiniai padalinimų, gyvybės lygties, kuriais žmogus gyvena, išeina už savęs į Dievą.

Dievo požiūriu: Žmogaus aplinkybių sustatymas apytakomis

• Dievas išeina už savęs vis tolyn požiūriais, požiūrių grandine, gyvena asmenimis.

Sąmoningumo atsisakymas

• Šeši santykiai tarp septintųjų požiūrių yra šešios valios išraiškos.
• Valios išraiškos yra keturių pakopų poros, pasireiškiančios septintaisiais požiūriais. Jas grindžia netroškimų atjautos. Dievas atjaučia troškimais, nuliniais požiūriais. Valios išraiškos išsako, kaip mes kitais išgyvename tą Dievo atjautą.

Santvarkoje yra keturi lygmenys viena kryptimi, o priešinga kryptimi yra lygmenų poros - valios išraiškos. Plėtojasi skirtingomis kryptimis. Pagrindinis vaidmuo grįžtant atgal yra lygmenų poromis, visomis valios išraiškomis, visapusiškai. Priešingos kryptys yra grindžiamos prieš santvarkos atsiradimą tomis grandinėmis.

• Požiūrio grandinė išsako Dievo keturis lygmenis viena kryptimi, o žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė grindžia suvokimo lygmenis, jų šešios poros išsako priešingą kryptį. Kartu 4+6 apibrėžia meilės mokslo santvarką. O kaip su 4+4? Palyginti su tiesa, su apimčių tiesomis.

Sąmoningumo atsisakymas

• Žmogaus gyvenimas Dievu. Vertybių septintu poreikiu žmogus yra saugomas Dievo bet ne Dievas. O poreikių septintu poreikiu žmogus priima dievystę gyvendamas, besirūpindamas kitu, tad Dievu.
• Šeši santykiai tarp septintųjų požiūrių yra šešios valios išraiškos.
• Valios išraiškos yra keturių pakopų poros, pasireiškiančios septintaisiais požiūriais. Jas grindžia netroškimų atjautos. Dievas atjaučia troškimais, nuliniais požiūriais. Valios išraiškos išsako, kaip mes kitais išgyvename tą Dievo atjautą.
• Sąmoningumo atsisakymas baigiasi vienumu, kad priimame vienumą su kitais. Vienumo mokslas, meilės mokslas išsako visumą šito, kaip tai vyksta.

Kai žmogus grįžta pas Dievą, prasideda susikalbėjimu - sąmoningumu būkle - ilgiausia žmogaus ir Dievo požiūriu grandine. Atsisakome savęs trumpindami grandinę:

• Sąmonė - bendru suvokimu
• Pasąmonė - savęs suvokimu
• Mūsų nėra - suvokimu - žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį

• Kaip subliuška septynerybė, ką reiškia ketvirto kampo atsiradimas?

Susikalbėjimas yra tas lygmuo iš kurio galime atsisakyti savęs, savo sąmoningumo, o tai vyksta pokalbiais, prasidedančiais Kitu - kai save suprantame kaip Kitą Dievo akivaizdoje - tasai Kitas gali mokytis iš Tavęs, Manęs, Dievo atjautomis - tada yra įmanoma atjauta.

Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė. jų bendrystė.

Šeši atvaizdai

• Keturi netroškimai išreiškia subliuškiančią aštuonerybę keturiose apimtyse
• Aštuonerybė ir padalinimų ratas

• Tiesos raiškas sulyginti su meilės mokslo brėžiniu.

• Kaip žmogus atsisako savo kertinės vertybės.

Netroškimai grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės 0, 1, 2, 3 laidais, požiūriais.

• Kūnas: lygiagrečios trejybės, kaip su besąlygiškumu?
• Protas: sąmonė žiūri į pasąmonę
• Širdis: pasąmonė žiūri atgal į samonę (dvejystės požiūris)
• Valia:
• Netroškimas (abejonė ir t.t.) pasamonė
• Atliepimas - atsakas: (dvejonės ir t.t.) sąmonė
• Išmintis (širdies tiesa) sąmoningumas

Protas, širdis, valia turi kažkiek dvasios. O kūnas neturi.

Sąmoningėja suvokimas

• 3+3=6 suvokimas poreikiai
• 4+3=-1 savęs suvokimas abejonės
• 5+3=0 bendras suvokimas lūkesčiai
• 6+3=1 susikalbėjimas (atskyrimas) vertybės, sąmonės atskyrimas

Meilės mokslas

• Meilės mokslas išsako kaip Kitas įsipaišo į Mus.
• Ketverybė ir gyvybės lygtis sudaro dvi meilės mokslo ketverybes, kuriomis jinai grindžia santvarką.

• Meilės moksle, prieš santvarkos atsiradimą, galėtų būti požiūrių apimtys tiesos atžvilgiu, taip pat požiūrių grandinę bei žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Taip meilės mokslas apimtų viską. Žmogus ir Dievas būtų pasąmonė ir sąmonė.
• Meilės moksle tiesa yra atsakymai, vienumas yra klausimai. Kaip juos sulyginti? Kaip tą susieti su meile?
• Meilės mokslas yra rėmai Dievo ir žmogaus tyrimų išsivystymui.

Meilės mokslas apžvelgia visas apytakas, kartu į save, per Neįsivaizduojamumą.

Ketverybė išplaukia iš Dievo požiūrių grandinės, o gyvenimo lygtis išplaukia iš žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės. Žmogus ir Dievas išplaukia iš neapibrėžtumo.

Dievas išeina už savęs požiūrių grandine, gyvena asmenimis.

• Dievas išeina už savęs vis tolyn požiūriais.

Kiekvienas mokslas išsako visumą asmens (Dievo, Mano, Tavo arba Kito) atžvilgiu, jo reikalų apimtimi. Plačiausia, visko apimtis, supa Kitą, kuriam Dievas yra tolimas. Būtent iš to tolimo žvilgsnio Dievas (meilė) plėtojasi kaip Neapibrėžtumas, iš kurio išplaukia Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas ir galiausiai, Neįsivaizduojamumas. Juk visa tai išsakyta ryšium su Kitu. Tuo tarpu Dievo šokiu tėra neišsakytas Dievas, iš kurio viskas išplaukia, iš jo siauriausios apimties, iš nieko.

Meilė yra tai, kas išplaukia iš šešių porų bendrumo.

Išgyvenimo apytakoje Dievas plėtojasi kaip viskas, o žinojimo rūmuose kaip (žinojimo) troškimas.

Mokslus - apytakas - reikėtų suprasti plačiau, esmingiau, ne Dievo, o dvasios pagrindu. Tuomet meilės mokslas tampa vieningumo mokslu. O troškimų mokslas (žinojimo rūmai) tampa atvaizdų mokslu, tad pažinovo mokslu.

Dievas požiūrių grandine išsiskleidžia ir atveria tašką Kitam. O toliau Kitas išsiskleidžia suvyniodamas Dievą. (Savo kalbos kūrybos pasirinkimais.)

• Kaip surasti pasąmonę ir sąmonę tiesoje, keturiose pakopose?

Žinojimas išeina iš savęs link Dievo į bendrystę, bendruomenę, bendrą reikalą, bendrą žmogų Mes.

Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.

Kalbos išplaukia iš susikalbėjimo. Pradedame čia ir kalbą išverčiame į kitą suvokimo lygmenį. Taip atsisakome sąmoningumo.

• Pagrindimas veda į bendrą suvokimą.
• Įvardijimas veda į savęs suvokimą (pasakom sau žodį).
• Pasakojimas veda į suvokimą.

Keturi mokslai

• Paaiškina, kaip Dievas tampa žmogumi, kaip iš Dievo iškyla žmogus, kaip Dievas gyvena žmogumi. Pirmiausiai, Dievo šokis, toliau, kaip išgyvenimo apytaka išgyvenamas žmoniškumas. Žinojimo rūmai, kaip atvaizdai, išsako kaip žmogus įvairiausiai reiškiasi, kaip pažinovas. Galiausiai meilės mokslas, vienumo mokslas išsako kertines vertybes (kaip vienumas reiškiasi mumis) ir santykius su tiesa, kaip atsiranda žmogus kaip taškas tiesos kraštovaizdyje.
• Kaip žmogus gyvena kertine vertybe (meilės atspindžiu) nebūdamas Dievas bet turėdamas ryšį su jį mylinčiu Dievu.
• Kertinė vertybė susijusi su žmogaus kertiniu išsiaiškinimo būdu.

Dievas išeina už savęs vis tolyn požiūriais. O žmogus gyvena santvarkoje, tos pakopos jau nusakytos. Tad jis turi šešis būdus kaip kopti atgal, iš vieno lygmens į kitą. Tai yra šeši asmenų pokalbiai tarp jau nubrėžtų asmenų. Taip atrodo iš šalies 4+6. O kuris išgyvena tai supranta kaip 4+4. O Dievas išgyvena Dievo trejybe.

Ketverybė ir gyvybės lygtis sudaro dvi meilės mokslo ketverybes, kuriomis jinai grindžia santvarką. O kaip su trejybės ratu?

Meilės mokslas išsako kaip Kitas įsipaišo į Mus.

Pradžia: valios netroškimai. Žmogus gali save parengti nes kūno netroškimais jis gyvena nesąmoningumu, o tai pabaiga. Gyvenimo prasmė yra šio sąmoningumo atsisakymas, išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniais požiūriais, dorybių išvystymas, suskambėjimas teigiamais jausmais.

Apytakos (mokslai) nusako santvarkos išsiplėtojimą, jų pažinovo pagrindimą.

4 apytakos išsako Dievo išsiplėtojimus, pažinovu ryšium su Dievu. Prasideda Dievo kampu (Dievo šokiu) ir baigiasi šalutiniu pažinovo Kito kampu (meilės mokslu), kaip Kitas įsijungia į Dievą, jo karalystę.

Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.

Visgi, brėžinyje nurodytą kryptį reikia apversti, nes trys kalbos išplaukia iš Dievo ir žmogaus valias derinančio aštuongubo kelio.

Kiekvienas mokslas išsako visumą asmens (Dievo, Mano, Tavo arba Kito) atžvilgiu, jo reikalų apimtimi. Plačiausia, visko apimtis, supa Kitą, kuriam Dievas yra tolimas. Būtent iš to tolimo žvilgsnio Dievas plėtojasi kaip Neapibrėžtumas, iš kurio išplaukia Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas ir galiausiai, Neįsivaizduojamumas. Juk visa tai išsakyta ryšium su Kitu. Tuo tarpu Dievo šokiu tėra neišsakytas Dievas, iš kurio viskas išplaukia, iš jo siauriausios apimties, iš nieko.

Kiekvienas mokslas išsako visumą asmens (Dievo, Mano, Tavo arba Kito) atžvilgiu, jo reikalų apimtimi. Plačiausia, visko apimtis, supa Kitą, kuriam Dievas yra tolimas. Būtent iš to tolimo žvilgsnio Dievas plėtojasi kaip Neapibrėžtumas, iš kurio išplaukia Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas ir galiausiai, Neįsivaizduojamumas.

Mielės mokslo santvarka

Žmogaus požiūriu: Atgal į Dievą

Keturi netroškimai

Septynerybę, kaip kad ir kitus padalinimus, galime nuojauta apžvelgti. Tačiau mums neįmanoma apžvelgti aštuonerybės aštuonių požiūrių nes susiduriame su priešingybe, tad nulybe. Visgi, netroškimais galime išgyventi, nuojauta apžvelgti šiuos aštuonis požiūrius tam tikroje apimtyje. Užtat yra keturi netroškimai. Apimtys išsako ką aprėpia joks požiūris - nieką, vienas požiūris - kažką - pasąmone, du požiūriai - betką - sąmone, ir trys požiūriai - viską - sąmoningumu. Tad apimtys išsako protų ribas. O laisvumo atvaizdai išsako išėjimo už savęs kryptį - Dievas išeina už savęs troškimais, didėjančiu laisvumu, o žmogus išeina už savęs žinojimu, mažėjančiu laisvumu. Žmogus išeidamas už savęs susiranda Dievo išeities tašką, išmoksta gyventi Dievu - tobulumu už žmogaus ir tapatumu žmogaus gelmėse.

Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė. jų bendrystė.

Žmogus išeina už savęs trumpindamas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę.

Vienumo lygmenys

Iš keturių vienumo lygmenų, panašu, kad žmogaus požiūriu grįžtama į Dievo požiūrį pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, taigi, plėtojant atvirkščiai kaip Dievas. Tad meilės mokslas pagrįstas susikalbėjimu, Dievo ir žmogaus valių susistatymu. O baigiasi Dievo šokiu, suvokimu, mūsų poreikiais, kad Dievas yra savarankiškas, tad būtent jisai yra visko šaltinis.

Žmogus išsilaisvina iš savo vaizduotės suvokdamas, kad yra kažkas daugiau, pripažindamas Neįsivaizduojamąjį.

Atjautos

Atjautomis žmogus savo pasaulėžiūra, savo požiūriu, savo netroškimais, išgyvena Dievo pasaulėžiūrą, Dievo požiūrį, Dievo troškimus.

Visgi, brėžinyje nurodytą kryptį reikia apversti, nes trys kalbos išplaukia iš Dievo ir žmogaus valias derinančio aštuongubo kelio.

Užrašai

• Yra papildiniai padalinimų, gyvybės lygties, kuriais žmogus gyvena, išeina už savęs į Dievą.

Žinojimas išeina iš savęs link Dievo į bendrystę, bendruomenę, bendrą reikalą, bendrą žmogų Mes.

• Aštuonerybė ir padalinimų ratas

• Kaip šešios atjautos ir jų tarpe trys kalbos sieja Dievo asmenis ir žmogaus suvokimus?

• Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip padalinimų ratą?

• Kaip troškimas ir žinojimas vienas kitą papildo?
• Ar troškimo ir žinojimo vienas kito papildymas išreiškia jin ir jang, pasąmonę ir sąmonę?
• Kaip susiję keturi netroškimai ir keturi mokslai?
• Kaip apsisuka ketverybė? Kaip sudalyvauja netroškimai? Kaip tai atrodo iš įvairių asmenų apimčių?
• Koks gyvasis santykis tarp Dievo ir žmogaus? Kaip jie susiveda? Kaip žmogus išplečia Dievą?

Pradedame susikalbėjimu - suprantame savo padėtį - ir bręstame, atsisakydami vaikiškumo. Sėkla yra troškimų išdava, žinojimo kelio pradžia, žinojimas nieko, ir ta sėkla, kaip kad Jėzaus palyginime, auga link Dievo ir galiausia brandina vaisių, sėklas. Sėkla yra meilės mokslo, vienumo mokslo reikalas. Kūniškas pasaulis savo viltis deda į sėklą, DNR. Dvasiškas pasaulis tą sėklą - DNR įvariausiai supranta, tad yra audinių įvairovė.

• Ar troškimo ir žinojimo vienas kito papildymas išreiškia jin ir jang?

• Kaip Dievo išėjimą už savęs ir žmogaus išėjimą už savęs suprasti kaip gyvenimo prasmės ketverybės poslinkių apvertimą?

Visgi, brėžinyje nurodytą kryptį reikia apversti, nes trys kalbos išplaukia iš aštuongubo kelio.

Atjautomis žmogus savo pasaulėžiūra, savo požiūriu, savo netroškimais, išgyvena Dievo pasaulėžiūrą, Dievo požiūrį, Dievo troškimus.

Žmogus išsilaisvina iš savo vaizduotės suvokdamas, kad yra kažkas daugiau, pripažindamas Neįsivaizduojamąjį.

Dieviško suvokimo ir žmogiškos vaizduotės akistata prie meno vartų?

• Brėžiniu apžvelgti pranešimo Dieviško suvokimo ir žmogiškos vaizduotės akistata prie meno vartų pagrindines sąvokas.

Iš keturių vienumo lygmenų, panašu, kad žmogaus požiūriu grįžtama į Dievo požiūrį pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, taigi, plėtojant atvirkščiai kaip Dievas. Tad meilės mokslas pagrįstas susikalbėjimu, Dievo ir žmogaus valių susistatymu. O baigiasi Dievo šokiu, suvokimu, mūsų poreikiais, kad Dievas yra savarankiškas, tad būtent jisai yra visko šaltinis.

Suvestinė, Gvildenu, Apžvalga

• Išversti į anglų kalbą pranešimą Dieviško suvokimo ir žmogiškos vaizduotės akistata prie meno vartų ir paskelbti, kaip vaizdo įrašą. Naujai permąstyti.

Ketverybė išplaukia iš Dievo požiūrių grandinės, o gyvenimo lygtis išplaukia iš žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės. Žmogus ir Dievas išplaukia iš neapibrėžtumo.

Dieviško suvokimo ir žmogiškos vaizduotės akistata prie meno vartų

• Išdėstyti svarbiausias sąvokas.

Svarbiausios sąvokos

• Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas
• Dievas, žmogus
• Dievo tyrimai: 24-ių raiškų mokslai: Dievo šokis, išgyvenimo apytaka, žinojimo rūmai, meilės mokslas
• Žmogaus tyrimai: 8-ių požiūrių netroškimai: kūno, proto, širdies, valios
• Asmenys: Dievo požiūrių grandinės
• Suvokimo lygmenys: Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės

Neapibrėžtumas

Mokslus - apytakas - reikėtų suprasti plačiau, esmingiau, ne Dievo, o dvasios pagrindu. Tuomet meilės mokslas tampa vieningumo mokslu. O troškimų mokslas (žinojimo rūmai) tampa atvaizdų mokslu, tad pažinovo mokslu.