Iš Gvildenu svetainės

Mintys: JėzausŽinojimoRūmaiPagalJoną

Jėzaus žinojimo rūmai pagal Joną

Skaitiniai

Jn 17

Tiesakalbio liudytojo trejybė: vykdo, permąsto, nusistato. Jėzus pastebi, kas vyksta pasaulyje. Palyginimu pritaiko išmąstyti Dievo veiklą. Palyginimą pasako žmonėm.

Teigiamas Dievo požiūris kurti, mylėti, gelbėti

Kaip buvo pradžioje

• 1 Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. 2 Jis pradžioje buvo pas Dievą. 3 Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jn 1

Koks Dievo ryšys su žmonėmis

• 4 Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. 5 Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Jn 1

Jis atėjo iš Dievo į pasaulį, ir kas jį priima, tas taipogi iš Dievo.

• 9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. 10 Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. 11 Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. 12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­tiems, kurie tiki jo vardą, 13 kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. 14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę,­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jn 1

Atpažinti Dievo gerus tikslus ir priemones

• 16 Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. 17 Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Jn 3

Suvokti Dievo meilę Sūnui, nešančią visiems gyvybę

• O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Jn 5
• Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Jn 5
• 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. 25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda ­ ir dabar jau yra, ­ kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie bus išgirdę, tie bus gyvi. 26 Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje. 27 Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis Žmogaus Sūnus. Jn 5

Suprasti savo dievišką kilmę ir mokytis iš Dievo

Suprasti savo kilmę, iš Dievo

• Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. 46 Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Jn 6

Mokytis iš Dievo. Suprasti, kad tiktai Dievo mokslas teikia išmintį

• 44 Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. 45 Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. 46 Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Jn 6

Suprasti jog jis Dievą pažįsta ir Dievas jį siunčia, o kiti Dievo nepažįsta.

• 25 Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? 26 Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? 27 Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis.“ 28 Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. 29 Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs.“ Jn 7

Kalbėti savarankiškai, ne taip kaip kiti

• 45 Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“ 46 Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ Jn 7

Pažinti Dievą

• 19 Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą.“ 20 Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda. (Jėzus yra Dievo pažinimas. Užtat kas pažįsta jį, pažįsta Dievą.) Jn 8

Suprasti sąlygas, kokia turi būti prigimtis, ko reikia dalyvauti Dievo karalystėje

• 1 Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. 2 Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“ 3 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.“ Jn 3

Jėzus vertina ką jis girdi, nesavavališkai, o Dievo valia, kaip jo siųstasis'''

• 30 Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs. Jn 5

Tikėti savo pašaukimu

• 6 Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Jn 9

Daryti taip, kaip Dievas daro. Vaikas panašus į tėvą. Suprasti prigimties įtaką.

• 4 Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ 5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. 6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Jn 3
• 16 Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šabo dieną. 17 O Jėzus jiems sakydavo: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi.“ Jn 5
• 18 Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu. 19 Į šį kaltinimą Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Jn 5
• Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Jn 5

Suprasti kryptį, iš kur atėjo ir kur eina. Iš įvairiausių požiūrių - savo, Dievo, kitų ir šventojo Rašto - skirti žinojimą (pasąmonę) ir nežinojimą (sąmonę).

• 13 Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras.“ 14 Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu. 15 Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno. 16 Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. 17 Ir jūsų Įstatyme parašyta, jog dviejų žmonių liudijimas tikras. 18 Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas.“ Jn 8
• 23 Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. Jn 15

Suprasti kilmės pasekmes

Kaip tėvas elgiasi, taip vaikai elgiasi.

• 39 Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus. 40 Deja, jūs norite nužudyti mane ­žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė! 41 Jūs darote savojo tėvo darbus.“ Jn 8
• 20 Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Jn 15

Pasekmes suprasti kaip priežasties ženklą

Nuodėmė, kaip ženklas, jog nesiklausoma Dievo žodžio ir nesama iš Dievo

• 46 Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Tad jeigu tiesą sakau, kodėl netikite manimi? 47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo.“ Jn 8

Įžvelgti pirminį šaltinį ir galutines pasekmes

• 30 Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? 31 Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“ 32 Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. 33 Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“ Jn 6

Kaip elgesys atspindi būdą

• 11 Aš ­gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. 12 Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. 13 Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Jn 10

Kaip pažinimas išreiškia ryšį ir būdą

• 14 Aš ­gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, 15 kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Jn 10

Liudijimų sutapimas

Jėzaus, šventųjų, Dievo, darbų, Raštų. Šventąjį raštą, tiesą, teisingumą, palyginimus suprasti Dievo pagrindu

• 31 Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. 32 Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau jo liudijimą apie mane esant tikrą. 33 Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. 34 Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti. 35 Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti. Jn 5
• 36 Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. 37 Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Jn 5
• Bet jūs niekada nesate girdėję jo balso nei regėję jo veido, 38 ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs. 39 Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane, 40 bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą. Jn 5

Šventraštį suprasti Dievo siuntėjo pagrindu

• 14 Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. 15 Žydai stebėjosi ir sakė: „Iš kur jis išmano Raštą, visai nesimokęs?“ 16 Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs. Jn 7

(Sąmoningumu) Susilaikyti nuo teisimo

• 15 Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno. 16 Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. Jn 8

Palyginimais paaiškinti ir patvirtinti, išryškinti savo mąstymą

• 8 Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ 9 Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“ Jn 11
• 11 Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ 12 Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ 13 Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.

Tiesą kalbantis yra vertas tikėjimo

Tiesa sieja Dievą už pasaulio ir tikinčiuosius pasaulyje

• 1 Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir mane! 2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? 3 Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. 4 Kur aš einu, jūs žinote kelią.“ Jn 14

Pažįstantis tiesakalbį Jėzų pažįsta Dievą

• 5 Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ 6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. 7 Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.“ Jn 14

Tiesos žodžiai yra Dievo darbai

• 8 Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ 9 Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? 10 Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Jn 14

Dievo darbai yra tikėtini žodžiai

• 11 Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Jn 14

Tikėti: laukti valandos, laikytis uždavinio, baigti Dievo darbą, nesivadovauti asmeniška atjauta, vykdyti Dievo valią, Dievo šlovei

Laukti valandos

• 3 Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ 4 Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jn 2

Sulaukti savo meto veiklai, pirmiausiai laikytis tokio požiūrio, tik paskui persigalvoti asmenišku požiūriu

• 8 Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo.“ 9 Tai pasakęs, jis pasiliko Galilėjoje. Jn 7

Patirti, kaip įvykiai klostosi, ir žinoti, kad dar ne jo laikas.

• 57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ 58 Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ 59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos. Jn 8

Suvokti žmonių ketinimus ir išvengti jų, laikytis savo uždavinio, vykdyti Dievo valią

• 14 Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ 15 O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. Jn 6

Suprasti savo laiko žemėje duotumą ir trumpumą, savo kankinystę, ir grįžimą pas Dievą.

• 30 Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda. 31 Daugelis iš minios įtikėjo jį ir kalbėjo: „Argi atėjęs Mesijas padarytų daugiau ženklų, kaip kad šitas yra padaręs?!“ 32 Fariziejai nugirdo žmones šitaip bešnekant apie jį, todėl aukštieji kunigai bei fariziejai pasiuntė sargybinius jo suimti. 33 Tuomet Jėzus prabilo: „Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas tą, kuris mane siuntė. 34 Jūs manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur aš būsiu, jūs negalėsite nueiti.“ Jn 7 (Iškeliauti pas Dievą, tai atsisakyti savęs ir atsiduoti jo valiai.)

Suvokti savo užduotį

• 31 Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ 32 O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ 33 Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ 34 Bet Jėzus tarė „Mano maistas ­vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Jn 4

Suprasti tikėjimą kaip darbą

• 28 Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ 29 Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jn 6

Vengti pavojaus

• 1 Tada Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti. Jn 7

Atsiriboti nuo jausmų motinai, mąstyti Dievo požiūriu

• 1 Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. 2 Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 3 Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ 4 Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ 5 Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Jn 2
• 39 Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. Jn 10
• 5 Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. 6 Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, 7 ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Jn 11
• 14 Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. 15 Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, ­ dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“ 16 Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Jn 11

Kas vyksta Dievo garbei, kad būtų pašlovintas jo sūnus

• 1 Buvo vienas ligonis ­Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. 2 Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. 3 Seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ 4 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, ­kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Jn 11
• 9 Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. 10 Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, 11 nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų. Jn 12
• 20 Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. 21 Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ 22 Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu ­ Andriejus ir Pilypas ­ atėję pranešė Jėzui. 23 O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Jn 12
• 27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. 28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Jn 12
• 31 Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. 32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs.“ 33 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. Jn 12

Dievo tiesa visko pamoko, parengia

• 25 Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, 26 o Globėjas Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Jn 14

Sulaukti išbandymo valandos, kuomet paaiškės, kas koks pagal elgesį.

• 2 Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. 3 Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta. Jn 16
• 33 Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ Jn 16

Paklusti

Klausytis motinos

• 1 Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. 2 Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. 3 Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ 4 Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ 5 Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Jn 2
• 12 Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. Jn 2

Gerbti

Dalyvauti visuomenėje

• 2 Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Jn 2

Laikytis žydų tikėjimo

• 1 Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jn 5

Vertinti laisvės valandą, priimti galimybę tikėti ir mylėti

• 1 Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Jn 13
• 2 Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti jį, 3 žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, 4 Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. 5 Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Jn 13
• 1 Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. 2 Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Jn 12
• 3 Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Jn 12
• 4 Vienas jo mokinys ­ Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: 5 „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ 6 Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. 7 O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. 8 Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o mane ne visuomet turėsite.“ Jn 12
• 34 O žmonės jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“ 35 Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina. 36 Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais.“ Jn 12
• 21 Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ 22 Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, spėliodami, kurį jis turįs omenyje. Jn 13
• 23 Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. 24 Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba.“ 25 Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“ 26 Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį.“ Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui. 27 Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas.Jn 13
• 30 Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Jn 14

Suvokti savo buvimą ir nebuvimą kaip pasaulio patikrinimą

• 16 Prabėgs valandėlė ir manęs neregėsite, ir dar valandėlė ir vėl mane pamatysite.“ 17 Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė ­ ir manęs nerėgėsite, ir dar valandėlė ­ ir vėl mane pamatysite’? ir: ‘Aš einu pas Tėvą’?“ 18 Tad jie klausinėjo: „Ką reiškia ‘valandėlė’? Mums neaišku, ką jis kalba.“ 19 Pamatęs, kad jie norėjo jį klausti, Jėzus tarė: „Klausinėjate vieni kitus, ką reiškia žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė ­ir manęs neregėsite, ir dar valandėlė ­ir vėl mane pamatysite’? 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. 21 Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus. 22 Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims. 23 Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Jn 16
• 28 Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą.“ Jn 16

Išsišokti

Išsišokti ir įsakyti išsišokti gamtos ir tikybos atžvilgiu.

• 8 Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ 9 Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas. 10 Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto.“ 11 Jis paaiškino: „Tas, kuris mane išgydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“ 12 Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ 13 Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje. Jn 5

Griauti papročius ir tikėtis tikėjimo

• 6 Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. 7 Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus. 8 Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui.“ Tie nunešė. Jn 2
• 13 Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. 14 Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. 15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. 16 Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“ Jn 2

Išpildyti Šventąjį Raštą

Vykdyti Dievo valią nepražudyti nė vieno jam pavesto, ir prikelti amžinybei

• 34 Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ 35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. 36 O aš jau esu jums sakęs: jūs mane regėjote, bet netikite. 37 Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, 38 nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. 39 O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. 40 Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Jn 6

Suprasti savo vaidmenį, Dievo skirtą, kad jis pasiaukotų, o jį tikėtų.

• 44 Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. 45 Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. 46 Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Jn 6
• 47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. 48 Aš esu gyvybės duona. 49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. 50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. 51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Jn 6

Suprasti savo vaidmenį įgyvendinant šventąjį Raštą

• 17 Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane. Jn 2
• 18 Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ 19 Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Jn 2
• 37 Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. 38 Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės.“ 39 Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. Jn 7

Sulaukti Dievo duotos sėkmės

• 27 Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. 28 Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku. 29 Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. 30 Jam skirta augti, o man ­mažėti.“ Jn 3
• 33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu.“ 34 Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esate dievai!? 35 Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas. 36 Tad kaip jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: ‘Tu piktžodžiauji’, ­kai jis pareiškė: ‘Aš ­Dievo Sūnus!’? Jn 10

Savo mirtimi, atsidavimu, prisikėlimu pašlovinti Dievą

• Nors jis neturi man galios, 31 bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. Kelkitės, eikime iš čia! Jn 14
• 25 Turėjo išsipildyti užrašytas Įstatyme žodis: Jie manęs nekentė be priežasties. Jn 15

Išpildyti pranašystes

• 12 Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13 Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, ­Izraelio Karaliui!“ 14 Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: 15 Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio! 16 Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. Jn 12
• 37 Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo. 38 Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė? 39 Jie neįstengė tikėti, nes, anot Izaijo: 40 Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau. 41 Izaijas tai pasakė, nes regėjo jo šlovę ir kalbėjo apie jį. Jn 12
• 6 Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ 7 Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.“ (Tikėjimas yra pirm pranašystės išsipildymo, o supratimas įgaunamas išsipildžius.) Jn 13
• O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ 28 Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. 29 Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. 30 Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis. (Jėzus neatskleidė bet leido paaiškėti vėliau.) Jn 13
• 19 Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu. Jn 13

Suprasti, kad ne visi jį priims, juk yra laisvi.

• 18 Deja, tai sakau ne apie visus jus. Aš žinau, ką esu išsirinkęs, bet turi išsipildyti Rašto žodžiai: Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti. Jn 13

Pašlovinti Dievą, atiduodant savo gyvybę, ir priimti jo pašlovinimą

• 31 Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. 32 O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, bematant jį pašlovins. Jn 13
• 37 Petras vėl klausė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“ 38 Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi! (Visi nusigręš nuo Jėzaus, tai dalis jo šlovės.) Jn 13
• 33 Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti... Jn 13

Mokytis iš pranašų

• 45 Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Jn 6

Suvokti tiek savo buvimą, tiek savo veikimą šiame pasaulyje ir už jo, kaip dalį eigos

• 5 Dabar išeinu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur tu eini?’ Aš jums to nesakiau iš pradžių, nes buvau su jumis. 6 Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. 7 Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu. Jn 16
• 15 Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Jn 16
• 29 Jo mokiniai tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. 30 Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo.“ 31 Jėzus jiems atsakė: „Pagaliau tikite? 32 Štai ateina valanda­ ir net yra atėjusi, ­kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas. Jn 16

Neatsakyti į laisvę negerbiančius klausimus, nesudalyvauti, atleisti

• 3 Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje 4 ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. 5 Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ 6 Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jn 8

Atjausti nusidėjėlius

• Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ Jn 8

Suprasti, kad veikla tęsiasi

• 26 Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane. 27 Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę. Jn 15

Suvokti dvasios liudijimą, kaip tiesos pagrindą, teismo pagrindą, kas pasaulyje įvyko, kas atsiskleidė.

• 8 Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo. 9 Dėl nuodėmės, kadangi netiki manimi. 10 Dėl teisumo, kadangi aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsite. 11 Dėl teismo, kadangi šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas. Jn 16
• 12 Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. 13 Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Jn 16
• 14 Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Jn 16

Laikytis viešumos paribio

Laikytis viešumos paribio. Suprasti, kas ką žino.

• 1 Sužinojęs, kad fariziejai išgirdo jį daugiau už Joną susilaukiant mokinių ir gausiau krikštijant 2 (nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik jo mokiniai), 3 Jėzus paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją. Jn 4

Persigalvoti aplinkybėms pasikeitus

• 10 Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis. Jn 7
• 40 Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai. Jn 10
• 53 Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti. 54 Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis ir apsistojo kartu su mokiniais. Jn 11
• 55 Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. 56 Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ 57 Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti. Jn 11
• Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų. Jn 12

Nepaisyti skirtumų tarp žmonių

Nepaisyti skirtumų tarp žmonių

• 3 Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ 4 Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jn 2

Tapti prieinamu, dalyvauti šventykloje

Tapti prieinamu

• 1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. 2 Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Jn 8

Traukti žmones paskui save

• 1 Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. 2 Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jn 6

Daryti, ką daro kiti gerą darantys

• 22 Paskui Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino. 23 Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis. 24 Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą. 25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apsivalymo apeigų. 26 Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi Užjordanėje, kurį tu paliudijai, jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį.“ Jn 3

Keliauti per šalį iš vieno tikslo į kitą. Dalyvauti žydų šventėse Jeruzalėje.

• 4 Jam reikėjo eiti per Samariją. 5 Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Jn 4
• 22 Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. 23 Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. 24 Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ Jn 10

Pastebėti

Ateiti ir pamatyti

• Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau“) , kur gyveni?“ 39 Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Jn 1

Pažvelgti ir spręsti

• 40 Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. 41 Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia „Kristų“) . 42 Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas“ (tai reiškia „Petras ­ Uola“). Jn 1

Įsidėmėti

• 48 O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, aš mačiau tave po figmedžiu.“ Jn 1

Pastebėti

• 1 Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.

Nepasitikėti žmonių tikėjimu ar liudijimu

• 23 Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. 24 Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jn 2

Pažinti žmogaus vidų

• 25 Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. Jn 2

Žinoti ką kviesti

• 43 Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Jn 1

Domėtis žmonių vargais ir rūpesčiais

• 2 Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. 3 Jose gulėdavo daugybė ligonių ­ aklų, raišų, išsekusių. 5 Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. 6 Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, ... Jn 5

Matyti iš aukščiau

• 3 Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. 4 Artėjo žydų šventė Velykos[i1]. 5 Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jn 6
• 17 Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. Jn 11

Paklausti ir išgauti mąstymą

Paklausti žmogų ir išgauti jo mąstymą

• Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ 6 Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. 7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį.“ 8 Vienas mokinys, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: 9 „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jn 6

Prašyti pagalbos

• 7 Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ 8 (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Jn 4

Išklausyti

Pakalbinti, paklausti ir išgirsti iš žmogaus jo lūkesčius

• 37 Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. 38 O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jn 1
• 6 Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ 7 Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Jn 5

Paklausti ir pasitikrinti[=

• 67 Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ 68 Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. 69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu ­ Dievo Šventasis.“ Jn 6

Išgirsti iš pranašo

• 35 Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. 36 Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Jn 1

Išklausyti kaltinimus

• Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. 10 Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ 11 Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jn 8

Liudyti tiesą, nurodyti kryptį ir įsiklausyti, kas nori jį išklausyti

Įsiklausyti, kas nori jį išklausyti, priimti prašymą pasilikti, vengti stebuklų.

• 39 Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ 40 Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. 41 Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. 42 O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ Jn 4
• 43 Po dviejų dienų jis išvyko iš ten į Galilėją. 44 Pats Jėzus buvo pareiškęs: „Pranašas negerbiamas savo tėviškėje.“ 45 Kai jis pasiekė Galilėją, galilėjiečiai pagarbiai jį priėmė, nes buvo matę jo darbus per šventes Jeruzalėje; mat ir jie buvo nukeliavę į tas šventes. Jn 4
• 46 Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. O Kafarnaume buvo vienas karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo. 47 Išgirdęs, jog Jėzus iš Judėjos sugrįžęs į Galilėją, jis atkeliavo pas jį ir maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų. 48 Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite.“ 49 O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė.“ 50 Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo. 51 Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. 52 Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis.“ 53 Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas.“ Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai. 54 Tai buvo antras ženklas, kurį Jėzus padarė, sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją. Jn 4

Liudyti tiesą, girdėtą aukštybėse, ir sužinoti, kas priima

• 31 Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. 32 Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs, tik niekas jo liudijimo neklauso. 33 O kas jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis, 34 nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko. 35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. 36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti ­gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė. Jn 3

Suprasti žmogaus nusistatymą, žmonių tarpusavius ginčius, jų bendravimą su juo

• 41 Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ 42 Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ 43 Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Jn 6

Įsidėmėti, kas stebina žmones, kas neturėtų stebinti

• Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Jn 5
• 28 Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Jn 5

Leisti žmonėms atsiskleisti ir išsiskirti savo vertinimais.

• 11 Tuo tarpu iškilmėse žydai jo ieškojo, klausinėdami: „O kur tasai?“ 12 Apie jį taip pat ėjo kalbos miniose. Vieni sakė: „Jis geras!“ Kiti neigė: „Visai ne. Jis tik klaidina žmones.“ 13 Bijodami žydų, visi privengė apie jį viešai kalbėti. Jn 7

Įsiklausyti, atjausti, palyginti su tikrove, išskirti tiesą, įžvelgti gilesnę amžinojo gyvenimo prasmę

• 17 Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, 18 nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Jn 4
• 37 Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna.’ 38 Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“ Jn 4
• 35 Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. 36 Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Jn 4

Kviesti pas save ir leisti žmonėms atsiskleisti

• 37 Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. 38 Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės.“ 39 Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. 40 Išgirdę tuos žodžius, kai kurie žmonės sakė: „Jis iš tiesų pranašas!“ 41 Kiti tvirtino: „Jis Mesijas!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos? 42 Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ 43 Taigi minioje kilo nesutarimas dėl jo asmens. 44 Buvo tokių, kurie norėjo jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos. Jn 7

Kviesti būti mokiniais

• 26 Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ 27 Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ 28 Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes ­ Mozės mokiniai. 29 Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome.“ Jn 9

Liudyti pasaulio piktus darbus ir sulaukti jo neapykantos

• 2 Artėjo žydų Palapinių šventė. 3 Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai. 4 Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui.“ 5 (Mat netgi jo broliai juo netikėjo.) 6 Jėzus jiems atsakė: „Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas. 7 Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti. Jn 7

Išsiaiškinti savo vaidmenį ryšium su Dievu, pasauliu ir žmonėmis. Nurodyti kryptį.

• 12 Jėzus vėl prabilo: „Aš ­pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ Jn 8

Suvokti, kaip keliauja ar nekeliauja tiesos žodis.

• 37 Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse. 38 Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo.“ (Užkirsti kelią tiesos žodžiui, tai nusiteikti žudyti.)(Abraomas priėmė Dievo tiesą ir ją skleidė, užtat Jėzus eina pas Abraomo vaikus ir žino, pas ką eina.) Jn 8
• Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą ­Dievą.“ 42 O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs. 43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? 44 Jūsų tėvas ­velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. 45 O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi. Jn 8

Pasireikšti Dievo stebuklais, pranašauti, palaikyti tikėjimą

Pasireikšti Dievo stebuklais

• 30 Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! 31 Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso. 32 Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! 33 Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ 34 Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jn 9

Ištirti, suskaičiuoti ir tausoti padalinimo pasekmes

• 10 Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. 11 Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. 12 Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.“ 13 Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Jn 6

Stebuklais laikytis savo uždavinio, vykdyti Dievo valią

• 16 Atėjus vakarui, mokiniai nusileido prie ežero, 17 sulipo į valtį ir plaukė kitapus ežero, į Kafarnaumą. Jau sutemo, o Jėzus vis dar nebuvo grįžęs pas juos. 18 Ežeras bangavo, nes pūtė smarkus vėjas. 19 Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando. 20 O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“ 21 Jie panoro jį pasiimti į valtį, o valtis iškart priartėjo prie kranto, į kurį jie yrėsi. Jn 6
• 38 Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. 39 Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ 40 Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jn 11
• 41 Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. 42 Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Jn 11

Įtraukia liudytojus į stebuklą

• 43 Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ 44 Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Jn 11
• Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ 29 Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo.“ 30 O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Jn 12
• 24 Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie matė ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo. Jn 15

Pranašauti

• 29 Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jn 14
• 22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės. Jn 15

Rūpintis, kad nebūtų suklaidinti ir nesukluptų

• 1 Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. Jn 16
• 4 Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Jn 16

Veikti dėmesingai, nepriekaištingai, gerbti žmones

Atlikti tobulai, pranokti lūkesčius

9 Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį 10 ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ 11 Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Jn 2

Duoti žmonėms rinktis, juos skirtingai nuteikti

Skirtingai nuteikti žmones

• 13 Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. 14 O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. 15 Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“ 16 Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo.“ O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutapo. 17 Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“

Duoti žmonėms rinktis

• 18 Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus 19 ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ 20 Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. 21 O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save.“ 22 Tėvai šitaip pasakė bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. 23 Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį.“ Jn 9

Duoti žmonėms pasirinkti ar nori priimti tiesą.

• 35 Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ 36 Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ 37 Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ 38 Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ ­ ir parpuolęs pagarbino jį. 39 O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“ (Jis jau buvo "matęs" būdamas aklas.) Jn 9
• 40 Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ 41 Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ ­ Taigi jūs kalti. Jn 9
• 19 Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. 20 Daugelis sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“ 21 Kiti tvirtino: „Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“ Jn 10

Pasaulio šviesa skiria, kas nori matyti ir kas nenori.

• 8 Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ 9 Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“ Jn 11
• 36 Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ 37 O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
• 45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. 46 Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. 47 Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. 48 Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“ 49 Vienas iš jų ­ Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas ­ jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote 50 ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ 51 Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, 52 ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus.
• 42 Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. 43 Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę. Jn 12
• 44 O Jėzus garsiai šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. 45 Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė. 46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse. 47 Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti. 48 Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną. 49 Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. 50 Ir dar aš žinau, kad jo priesakas ­ tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs.“ Jn 12

Kalbėti palyginimais, gerbti žmonių laisvę

Mąstyti ir kalbėti palyginimais

• 18 Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ 19 Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ 20 Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ 21 Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. 22 Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. Jn 2
• 1 Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas ­ūkininkas. 2 Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jn 15
• 4 Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Jn 15

Atpažinti (kas klauso ir kodėl)

Kas ko klauso ir kodėl

• 3 Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. 4 Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. 5 Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ Jn 10

Suprasti žmonių valią, kylančią iš Dievo

• Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. 65 Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“ 66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Jn 6

Suvokti savo valią ryšium su Dievo valia ir žmonių valia

• 70 Jėzus jiems atsakė: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias.“ 71 Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti. Jn 6

Suprasti širdžių nukrypimą nuo Dievo

• Kodėl gi norite mane nužudyti?“ 20 Žmonės atsiliepė: „Ar velnias tave apsėdo?! Kas gi tyko tave nužudyti?“ Jn 7
• 26 Bet jūs netikite, nes jūs ­ne manosios avys. 27 Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Jn 10
• 6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. 7 O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš avių vartai. 8 Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Jn 10 (Kaip suprasti, kad Mozė ir Abraomas buvo plėšikai, o Jėzus ne? Jėzus nesisavina savo gyvybės. Kiekvienas žmogus savinasi savo gyvybę, kurią gavo dovanų, tad savindamas yra plėšikas. Jėzus priima Dievo dovaną ir dovanoja kitiems.)

Kas skina savo kelią ir kodėl

• 1 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių, gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. 2 O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jn 10 (Eiti pro vartus, tai kreiptis tiesiogiai į žmogaus laisvą valią. O neiti pro vartus, tai versti ar spausti žmogų.)

Pastebėti, kas ką myli

• 28 Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Jn 14

Suvokti, kas dairosi Dievo

Suvokti, kas dairosi Dievo, kas verčiau priima žmonių garbę, tad kas tiki ir priima Dievo siųstąjį, kas netiki ir nepriima

• Bet jūs niekada nesate girdėję jo balso nei regėję jo veido, 38 ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs. 39 Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane, 40 bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą. Jn 5
• 41 Garbės iš žmonių aš nepriimu. 42 Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, jūs jį priimtumėte. 44 Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote. Jn 5
• 45 Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. 46 Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. 47 Kadangi jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“ Jn 5
• 18 Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite ­jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. 19 Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs ­ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Jn 15
• 21 Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs. Jn 15

Atsiremti į širdingumą ir tikėjimą, juos vertinti

Nesipiktinti dėl išankstinio nusistatymo. Vertinti pagal širdį.

• 44 Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos, Andriejaus ir Petro gimtojo miesto. 45 Pilypas susitiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus.“ 46 Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ 47 Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“ Jn 1

Vertinti žmogaus tikėjimą

• 49 Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ 50 Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų.“ 51 Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.“ Jn 1

Patirti, kaip elgiamasi su juo, jo mokiniais, bendražygiais ir bendraminčiais

• 50 Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: 51 „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ 52 Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos.“ 53 Ir taip jie išsivaikščiojo kas sau. Jn 7

Leisti pasekmėms vystytis. Atsiremti į tikėjimą.

• 8 Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ 9 Vieni sakė: „Tai jis.“ Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus.“ O jis atsakė: „Taip, tai aš.“ 10 Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ 11 Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti.’ Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“ 12 Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau.“ Jn 9
• 28 Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ 29 Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. 30 O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. 31 Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. 32 O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ 33 Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs 34 paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ 35 Jėzus pravirko. (Jėzus pergyvena, patyręs jos tikėjimą, nes vardan Dievo jisai vertė ją pergyventi.) Jn 11
• 4 Vienas jo mokinys ­Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: 5 „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ 6 Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. 7 O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. 8 Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o mane ne visuomet turėsite.“ Jn 12

Atsiskleisti tikintiesiems ir priimti jų liudijimą

Atsiskleisti tikintiesiems

• 25 Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ 26 Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
• 27 Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėl to nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ Jn 4

Priimti nuoširdžių žmonių liudijimą.

• 47 Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? 48 Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? 49 O šita minia, neišmananti Įstatymo, yra prakeikta.“ Jn 7
• 17 Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. 18 Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą. 19 O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ Jn 12

Tikintieji priima tiesą, laikosi įsakymo, netikintieji jos nepriima

• 15 Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; 16 aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, ­17 Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. 18 Nepaliksiu jūsų našlaičiais ­ateisiu pas jus. Jn 14
• 19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. 20 Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Jn 14
• 21 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“ Jn 14
• 22 Judas ­ ne anas Iskarijotas ­ paklausė: „Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ 23 Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. 24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Jn 14

Priešpastatyti dievišką ir žmogišką mąstymą

Priešpastatyti dievišką ir žmogišką mąstymą

• 22 Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. 23 Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos. 24 Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. 25 Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ 26 O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties. 27 Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“ Jn 6

Spręsti ar atitinka Dievo valios vykdymui, tad ar išplaukia iš Dievo

• 17 Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos. Jn 7

Skirti gyvenimo ir amžino gyvenimo kelius

• 11 Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? 12 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ 13 Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. 14 O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Jn 4

Suprasti, kaip nuodėmės trukdo suprasti save ir kitus ir iškreipia vertinimą. Sustatyti laisvę.

• 7 Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ 8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. 9 Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Jn 8

Palyginti dangų (kuriame būsime teisiami) su žeme (kurioje esame išbandomi)

• 14 Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ 15 Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus. Jn 5

Elgesys turės pasekmes po visko

• 29 Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą. Jn 5

Suprasti, jog Dievas teisia žmogų, kaip kiekvienas žmogus atsiskleis

• 18 Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus. 19 Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. 20 Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. 21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve. Jn 3

Skirti dangų ir žemę.

• 7 Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. 8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ Jn 3
• 9 Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ 10 Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? 11 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. 12 Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? 13 Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. 14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, 15 kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Jn 3

Klausytis Dievo už pasaulio

• 25 Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! 26 Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau.“ Jn 8

Suprasti skirtumą tarp žmonių ir Dievo elgesio, kad žmonės patys iškelia, o Jėzus yra Dievo nuleistas.

• 27 Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. 28 O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. 29 Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka.“ 30 Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį. Jn 8

Laikytis tiesos (Dievo mokslo), tad išsilaisvinti iš pasaulio.

• 31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; 32 jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Trečiuoju protu pažįstame tiesą ir išsilaisviname iš pirmojo ir antrojo protų.) Jn 8

Šventumo (dangaus) ir nuodėmės (žemės) ir tikėjimo (į šventumo galimybę) pasekmių supratimas

• 21 Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti.“ Jn 8
• 22 Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“ 23 Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs ­iš šio pasaulio, o aš ­ne iš šio pasaulio. 24 Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite! kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse.“ Jn 8
• 33 Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“ 34 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. 35 Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. 36 Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. (Daryti nuodėmę, tai vergauti sau, savo kūnui. Vergo namai yra kūnas. Sūnaus namai yra Dieve, už kūno.) Jn 8

Gerbti Dievą, atskirti, kas kyla iš Dievo, kas iš savęs, tad suprasti savo vaidmenį ir kitų vaidmenį.

• 48 Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ 49 Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane. 50 Aš neieškau sau garbės; yra ieškantysis ir teisiantysis. 51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius.“ Jn 8
• 52 Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.’ 53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 54 Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinate. 55 Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. 56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“ Jn 8

Matyti ne žmogaus elgesio pasekmę, o galimybę dirbti Dievo darbus

• 2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo jis pats ar jo tėvai, ­kad gimė neregys?“ 3 Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. 4 Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. 5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Jn 9

Atskirti kas kieno šlovės ieško: kas kalba iš savęs ir kas kalba iš Dievo (tad tiesa apie Dievo įsakymą)

• 18 Kas iš savęs kalba, ieško savo garbės. O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesakalbis, ir nėra jame neteisybės. 19 Argi Mozė jums nedavė Įstatymo? Deja, niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Jn 7

Išryškinti skirtumą tarp supratimo, priklausant Dievui, ir nesupratimo, priklausant sau.

• 35 Žydai ėmė kalbėtis tarp savęs: „Kurgi jis žada keliauti, kad mes negalėsime jo rasti? Gal jis rengiasi išvykti pas žydus, pasklidusius tarp graikų, ir mokyti graikus? 36 Ką reiškia tie jo žodžiai: ‘Jūs manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur aš būsiu, jūs negalėsite nueiti’?“ Jn 7

Dievo mokslas atmeta žmogaus mokslą

• 52 Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ 53 O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! 54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. (Žmogaus Sūnus yra žmogaus pamokytas. Dalintis su kitais, tai prieštarauja žmogaus mokslui.) Jn 6

Palyginti, kas laikina ir kas amžina, kas ženklas, o kas esmė

• 49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. 50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Jn 6

Stebėti vidų sąmone, ne išorę pasąmone, jų santykių dėsningumą.

• 21 Jėzus jiems atsakė: „Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote. 22 Mozė jums įsakė apipjaustymą ­nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, ­ir jūs apipjaustote šabo dieną. 23 Jei galima žmogų apipjaustyti šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad aš visą žmogų išgydžiau šabo dieną?! 24 Tad neteiskite pagal išorę, bet paisykite teisingumo.“ Jn 7
• 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. 25 Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Jn 12

Būtent Dievo davimas yra neišplėšiamas, priimtinas ir toliau dalintinas, tad vienumo pagrindas

• 28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. 29 Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. 30 Aš ir Tėvas esame viena.“ Jn 10

Suvokti savo platesnę atsakomybę (priimti Dievo dovaną ir ją dalinti)

• 16 Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Jn 10

Kas siekia visko esmės Dieve, kas tą esmę dalina visiems

• 9 Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. 10 Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Jn 10

Suvokti savo elgesio esmę, savo pasirinkimą atsisakyti savęs, kas Dievui rūpi ir patinka

• 17 Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. 18 Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“ Jn 10
• 28 Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Jn 14
• 25 Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. 26 Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus; 27 juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs. Jn 16

Mokiniams dalinti savo galią dovanoti

• 2 (nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik jo mokiniai) Jn 4

Suteikti galimybę dovanoti

• 9 Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) 10 Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, ­ rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Dievas dovanoja galimybę dovanoti.) Jn 4
• 15 Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!“ 16 Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ (Siūlo jai dovanoti vyrui.)
• 28 O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: 29 „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ 30 Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Jn 4

Pripažįstantys laisvą valią gyvena per Dievo pamokytą ir per Dievą

• 55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. 56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. 57 Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. 58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną ­ gyvens per amžius.“ Jn 6

Suprasti požiūrio svarbą, ką žmogui reiškia kito elgesys

• 50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Jn 6
• 26 Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Jn 12
• 8 Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi.“ Jn 13
• 12 Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? 13 Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. 14 Jei tad aš ­ Viešpats ir Mokytojas ­ numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. 15 Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. Jn 13
• 16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. 17 Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi. Jn 13
• 36 Simonas Petras jį paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi.“ Jn 13
• Susikalbėjimas (mokinys nedidesnis už mokytoją) ir meilė vienas kitam (naujasis įsakymas - naujai pasireiškiantis susikalbėjimas)
• 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs.“ Jn 13
• 34 Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Jn 13
• 13 Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. 14 Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu. Jn 14

Tai išplaukia iš jo ramybės

• 27 Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jn 14
• Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. 24 Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Jn 16

Skirti tris protus ir dalyvauti jų suderinime. Turintys dalina neturintiems.

• 19 Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. 20 Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ 21 Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. 22 Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. 23 Bet ateis valanda ­ jau dabar ji yra, ­kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. 24 Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Jn 4

Spręsti apie darbininką pagal darbą

• 24 Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.“ 25 Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Jn 9

Mąstyti, kas ką duoda

• 59 Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje. 60 Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ 61 Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? 62 O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. 64 Bet kai kurie iš jūsų netiki.“ Jn 6
• 25 Jėzus jiems atsakė: „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Jn 10
• 31 Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. 32 O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ Jn 10

37 Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi! 38 O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.“ Jn 10

• 41 Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“ 42 Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte. Jn 10 (Kalbėti teisybę yra darbas.)
• 35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ Jn 13
• 12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą. Jn 14

Teismą palikti išgyvenusiam išbandymus

Žmogaus Sūnus yra pamokytas Žmogaus, tad pažįsta Žmogų

• 27 Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis Žmogaus Sūnus. Jn 5

Būti žmogaus tinkamo elgesio, santykio su Dievu, žmogaus išlikimo, Dievo šlovės pagrindu

• 1 Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas ­ūkininkas. 2 Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jn 15
• 3 Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. 4 Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Jn 15
• 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Jn 15
• 6 Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jn 15
• 7 Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Jn 15
• 8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Jn 15

Norėti tai, ko Dievas nori, užtat priimti kitų tikėjimą, kad Dievas jį išklausys

18 O Betanija buvo arti Jeruzalės ­maždaug penkiolikos stadijų atstu. 19 Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. 20 Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. 21 Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22 Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ 23 Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ 24 Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ 25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. 26 Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ 27 Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Jn 11

Pabuvus pasaulyje atstatyti teisingą santykį su Dievu ir pasauliu

• 9 Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ 10 Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi.“ 11 Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs.“ Jn 13

Tarnauti Dievui gyvenant jo pavyzdžiu

• 9 Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Jn 15
• Pasilikite mano meilėje! 10 Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Jn 15
• 12 Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Jn 15

Sąmoningai mokyti sąmoningumo

• 11 Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Jn 15
• 14 Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jn 15
• 15 Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jn 15
• Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs. Jn 15
• 16 Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Jn 15

Sąmoningai įsakyti

• 17 Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti! Jn 15

Gyventi kraštutiniškai, atsisakant savęs

13 Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jn 15

Atpažinti Dvasios nurodytąjį

29 Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! 30 Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. 31 Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu.“ 32 Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo. 33 Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’ 34 Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus.“ Jn 1

Priimti pranašo liudijimą

6 Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. 7 Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jn 1

15 Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis.“ Jn 1

22 Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ 23 Jis tarė: „Aš tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! ­kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“ Jn 1

Skirti, kas įprasta ir kas neįprasta

18 Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus ­ Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. Jn 1

Palyginti vaidmenis

8 Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Jn 1

17 Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Jn 1

24 Atsiųstieji buvo iš fariziejų. 25 Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ 26 Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, 27 kuris po manęs ateis; jam aš nevertas atrišti apavo dirželio.“ Jn 1

Patvirtinti asmenine patirtimi

16 Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Jn 1

Nesakymas netiesos

19 Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ 20 Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ 21 Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ ­ „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Jn 1