Gvildenu | Mintys / KūrybosPrasmėIrMenoTaisyklės

Andriaus Kulikausko pranešimas 2014.03.22 skaitytas konferencijoje Meno psichologijos sąlyčiai su estetika ir meno filosofija.

Kūrybos prasmė ir meno taisyklės

Esu savamokslis mąstytojas, taip pat savamokslis menininkas. Vaikystėje užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Šiaip niekas nesidomi mano išmąstytomis bendrybėmis. Tačiau kai jas pavaizduoju meno paroda, žmonės mano minčių mielai pasiklauso ne penkias minutes, o visą pusvalandį.

Jums pristatysiu sąsajas, kurias įžvelgiu tarp kūrybos prasmės ir meno taisyklių. Kartu tai sąsajos tarp meno filosofijos, gvildenančios kūrybos prasmę, ir meno psichologijos, išaiškinančios meno taisykles. Kūrybos prasmę ir meno taisykles pirmiausiai pristatysiu asmeniškais, gyvenimiškais pavyzdžiais, o paskui jas apibrėšiu, kaip bendras sąvokas, kurias susiesiu.

Kokia kūrybos prasmė? Eičiūnų kaime gyvenu namelyje, kurį paskyriau savo ir kaimynų kūrybai. Dvidešimtmetis Povilas Koruža jame sukūrė vaizdo įrašą, kuriame repo muzika nuoširdžiai deklamuoja, ką jam, našlaičiui, reiškia tėvų netektis:

 As pavydžiu visiems      kas turi dar tėvus,
 kas mato jų akis      bei balsą jų girdi
 jie myli jus,      ir tai gerai žinau,
 tad elkis padoriai,    nes jų tau truks
 nes aš tegaliu,      į kapines nueiti
 tyliai pasimelsti,      ar žvakę uždegti

Išgirdęs šitą įrašą skubėjau parašyti savo tėvam, broliui, seseriai. Tai veiksminga kūryba. Povilo sesutė, Aistė Kaminskaitė, sako, prieš trejus metus jisai nerasdavo ką veikti, o dabar užsiima kūryba! Manau, tai yra kūrybos prasmė, radimas ką veikti su savo laisve, o tuo pačiu, ko veikti, atradimas kodėl? Gyvenime dažnai atitrūkstame nuo to požiūrio, kodėl. Grožyje įžvelgiame, kad toksai kodėl yra. O kūryba tą kodėl įkūnijame, įvaldome, įgyvendiname.

Ko veikti? Man rūpi įgyvendinti šviesuolių bendrystę. Noriu žinoti iš esmės, atrasti tikrąsias sąvokas, jomis susikalbėti su visais iš pagrindų, kartu amžinai mokytis, amžinai bręsti, amžinai gyventi jau čia ir dabar. Ieškau žinojimo, kaip kūryba įkvėpti save ir kitus, mus veikti. Ieškau taisyklių veiksmingai kūrybai. Užtat kalbinu savo draugus menininkus, skulptorių Algirdą Zokaitį, vitražistą Albiną Markevičių, režisierių Rimą Morkūną ir savo brolį menininką Joną Kulikauską.

Zokaitis man kartoja, "Mene taisyklių nėr". O aš prisigaudau ir laikausi va tokių taisyklių:

Nenaudok trintuko. Nedaryk klaidų.
Nepakelk pieštuko. Paišyk ilgomis, drąsiomis linijomis.
Spalvas ryškink. Venk rudos ir pilkos.
Žadink jausmus. Paišyk veidą, laikyseną, kūnų išsidėstymą.
Įsijausk į paišomą žmogų. Kas jį atskleidžia?

Išreišk giliausią tiesą. Grožis iškils savaime.
Viską sureikšmink. Lai visos spalvos, visos kryptys kažką žymi.
Išnaudok visas galimybes. Kurk stambiai ir grubiai.
Kurk vis naujai. Išlik mėgėju.
Būk pažeidžiamas. Atsiskleisk.
Persistenk. Atsiremk į pasąmonę.
Pabrėžk netikėtumus. Gerbk Dievo įsiterpimą!

Pagrindinė mano taisyklė, tai ko ryškiau išreikšti, kas man svarbiausia, kad atskirčiau savo požiūrį ir už manęs plytintį Dievo požiūrį kodėl. Mano šventai sąmonei atsiveria pasąmonė, kaip langas į Dievą.

Čikagoje pasiryžiau meno paroda aprėpti visą ką esu išmąstęs. Tai privertė viską suvesti labai paprastai. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, o amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Vaizdavau, kaip tai priima gerasis vaikas ir blogasis vaikas. Paskutinę savaitę teko net 33 valandas dirbti be miego. Sunerimau, kada po dviejų staigių mostų išvydau raguotą veidą, velnišką, kas man svetima. Tokį trimatį, kurio pats nesugebu tyčia nutapyti. Pagalvojau, ką Dievas nori man tuo pasakyti? Ir supratau, kad jeigu blogąjį vaiką lydi aukštesnioji savastis, tai jį turėtų kartu lydėti žemesnioji savastis. Juk kitur blogojo vaiko pasaulyje vaizduoju, kaip vienos rankos jį tempia žemyn, o kitos traukia aukštyn. O gerojo vaiko pasaulyje velnių nėr. Štai pavyzdžiai, kaip meno taisyklės ir kūryba aplamai padeda pajungti pasamonę ir sulaukti išmintingų įžvalgų.

Šiais pavyzdžiais tvirtinu, kūrybos prasmė yra ja užsiimti, rasti ką veikti su savo laisve, juk mūsų laisva valia negimininga mūsų likimo aplinkybėms ir kūryba jomis nesitenkina. Kūryba ir jos iššaukta pajauta kuriame ryšį su už mus aukštesniu tikslu, dėl kurio esame, tai yra, su mūsų kūrėju, kurio galime būti vaikai, jo bendrakūrėjai. O meno taisyklės mus moko save ko ryškiau išreiškti, kad geriau atskirtumėme savo ir Dievo kūrybą, ją suderintumėme, kurtumėme bendrai.

Suprantu, kad mano asmeninės meno taisyklės kertasi su Tang dinastijos kiniečių estetika. Manau, tai dėl to, kad skiriasi mūsų tikslai. Dabar sandaromis išsakysiu bendražmogišką kūrybos prasmę, kokiu būdu su Dievu ugdome pajautos ryšį su jo požiūriu, kodėl. Paskui pristatysiu dvylika aplinkybių, kuriose savaip įžvelgiame tą pajautos ryšį, tą kūrybos tikslą. Kiekvieną kūrybos tikslą palaiko atitinkama meno taisyklė. Manau, šios grynosios taisyklės yra architekto Christopher Alexander nusakyti gyvybės dėsniai ir grindžia jo aprašytas kūrybos derinių kalbas.

Mano filosofijos abėcėlėje yra keturi žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip ir kodėl. Pavyzdžiui, juslėmis jaučiame, koks puodukas yra. O intelektu mąstome kaip jis gaminamas ir naudojamas. Šalia šių buitinių, žmoniškų lygmenų, galim svarstyti ar puodukas būtų, jeigu jo niekas spintoje nematytų. O jei žinotumėm kodėl puodukas yra, tai tuo pačiu žinotumėm viską, kas tik su juo susiję, įskaitant save ir patį Dievą. Taip pat yra trys dalyvavimo būsenos: būti, veikti, mąstyti. Amžinu ratu nusistatome, vykdome, permąstome, taip ir gyvename.

Pastebėjau, jog Platono Valstybės vertybės yra lydinys šios žinojimo ketverybės ir dalyvavimo trejybės. O šv.Pauliaus vertybės yra jų permutacija, tai yra, jų pasukimas dalyvavimo ratu. Atitinkamai, galime išvesti trečią vertybių rinkinį. Šie vertybių rinkiniai apibrėžia gyvenimo prasmę, kaip Dievas įprasmina mūsų pastangas.

Platono Valstybė yra teisinga, o jos liaudis susivaldanti. Teisingumas yra išorinis požiūris, o susivaldymas yra įsisavintas vidinis požiūris. Panašiai, išorinę ištikimybę įsisaviname vidiniu tikėjimu. Išorinę pareigą įsisaviname rūpesčiu. Tai yra ką žmogus gali. Kada žmogus turi ryšį su Dievu, tada jis gali mąstyti už jo esančio Dievo išoriniu požiūriu. Tačiau kada žmogui Dievas neprieinamas, svarbu, kad žmogus pats, savo vidiniu požiūriu, paklustų, tikėtų, rūpintųsi, tokiu būdu atstatytų ryšį su Dievu ir netgi jį plėtotų. Žmogus, įsisavindamas požiūrį, save suderina, sustyguoja, save kuria.

Užtat Dievas gali tokiu žmogumi sugroti. Suderintas žmogus išgyvens išmintį, kaip jausmą. Jis atskirs, kas žavu ir bjauru. Užtat, šitą pabrėždamas, vietoj išminties rašau žavesys-bjauresys. Susivaldantis žmogus suveiks, kaip Platono išminčiaus išauklėtas karys. Jisai suskambės drąsa, gal net išsišoks, taip kaip reikalauja žavesys. Žavesio akimirka įsiamžins drąsos dorybe, taps dalelyte jo būdo, jo įpročių, jo sielos kraičio. Taip savo laiku Dievas įprasmina ką žmogus įsisavina. Dievas sugroja ką žmogus sustyguoja.

Toks ryšys tarp Dievo ir žmogaus yra be galo laisvas. Juk įsisavindamas Dievo išorinį požiūrį, žmogus auga nuo Dievo nepriklausomas, tačiau būtent Dievas jį augina. Tai nėra mus atskiriantis žinojimas, o verčiau pajauta, mus jungianti su Dievu, su už mus esančiu kodėl. Tą kodėl, tą tikslą, tą pajautą žemiskose aplinkybėse įsivaizduojame labai įvairiai. Robert Genn yra surinkęs apie šimtą citatų, kaip kūrėjai įsivaizduoja kūrybos tikslą, (MenoTikslas). Juos surūšiavau pagal vaizduotės aplinkybes, kur tas tikslas glūdi. Pavyzdžiui, vienas tikslas tai kažką įamžinti kūrinyje. Kitas tikslas, tai įkvėpti kitus. Trečias tikslas, tai perkurti pasaulį. Pirmasis tikslas glūdi vienyje, antrasis daugyje, o trečiasis visumoje. Tokiu būdu iškyla, kaip Kantas pavadintų, dvylika kategorijų.

Kiekvieną tikslą suporavau su jį išryškinančią meno taisyklę. Šios taisyklės tai architekto Christopher Alexander gyvybės dėsniai. Manau, jisai yra žymiausias mūsų laikų mąstytojas, mažai žinomas Lietuvoje bet gerai žinomas Silikono slėnyje ir tinklo visuomenėje. 1979 metais jisai savo knygomis The Timeless Way of Building (Pirmykštis statybos menas) ir A Pattern Language (Derinių kalba) nagrinėjo, kodėl senoviniai namai, mėgėjų statyti, yra jaukūs, žmogų gaivina, tuo tarpu šiuolaikiniai pastatai, profesionalų projektuoti, žmogų sekina.

Christopher Alexander pastebėjo, jog mūsų laikais pastatai yra smulkmeniškai nubrėžiami ir paskui bilekur nudrėbiami. Tuo tarpu senovėje pastatai buvo plėtojami deriniais, tai yra, pagal vietoje pritaikomas gaires. Pavyzdžiui, siektina, jog kiekvieną kambarį apšviestų langai iš dviejų pusių, kad šviesa nerėžtų iš vienos pusės, kaip šitoje salėje. Pirmiausiai vietoje spręsdavo stambiausius klausimus, kur pastatyti namą, kaip jį nukreipti, kaip išdėstyti ir toliau spręsdavo vis smulkesnius klausimus, netikėtai iškylančius, vis atsiremiant į nuojautą, kaip jaustųsi geriau, jaukiau, pilniau, sveikiau, laisviau...

Deriniai derina veiklą ir tvarką. Pasikartojanti veikla iššaukia erdvinę tvarką, o tvarka lemia veiklos galimybes. Pavyzdžiui, indus galiu vieną kartą plauti, kaip tik noriu, bet jeigu kasdien plausiu, tai švarus vanduo atsiras aukščiau, nešvarų kaupsiu žemiau, muilas bus po ranka ir t.t.

Asmeninės meno taisyklės tai ir yra tokie "deriniai", tokios gairės. Jos derina kūrėjo veiklą ir kūrinių tvarką, kaip kad susivaldymas deri su teisingumu. Jos pajauta taikomos vietoje. Užtat jos turi būti ganėtinai lankščios ko ryškiau pagauti ir išlaikyti mūsų žavesio jausmą. Tada jos mus padrąsins kurti vis drąsiau. Taip kuriame savo amžiną gyvenimą, įsijungiame į jį.

Christopher Alexander yra aprašęs 250 tokių derinių, kurias asmeniškai taiko savo architektūroje, nuo ištiso kvartalo iki atskiros palangės. 2004 metais savo ketvirtomyje "The Nature of Order" jisai iškėlė penkiolika dėsnių laiduojančių kūrinio gyvybę. Svarbiausi trys iš jų, tai: ryškūs židiniai, aiškios ribos ir įvairių lygmenų mąstai. Likusius dvylika dėsnių lentelėje pateikiu kaip kūrėjo tikslus palaikančias meno taisykles. Pavyzdžiui, jei nori įsiamžinti kūrinyje, tai sustatyk taisyklingą pavidalą; jei trokšti įkvėpti kitus, tai erdvę dalink sveikai; jei perkursi pasaulį, tai klok simetrišką dugną.

Meno psichologija galėtų išnagrinėti, ar tokios taisyklės pasiteisina, ar jas galima išgryninti. O pats dar prabilsiu apie dvylika aplinkybių, kuriose įžvelgiame kūrybos tikslus. Kantas jas pavadintų kategorijomis ar rūšimis, bet aš jas suprantu, kaip vaizduotės mums siūlomus fonus, pasaulius, topologijas, aplinkybes. Kantas tikėjo, kad jos kyla iš loginio teiginio formos, bet aš jas kildinu iš proto žaismų. Žaismo raktas, tai pajauta, tai žinojimo paneigimas. Pavyzdžiui, sąvoką "kaip" paneigia nekitimas, pastovumas. O pastovumo galime ieškoti. Arba rasime vieną pavyzdį pastovumo, arba tokio nerasime, kuriuo atveju viskas pastoviai nepastovu. Tokiu žaismu apibrėžiame sąvokas vienis ir visuma, taip pat ir trečią sąvoką, daugis. Mat, iš kur žinau, kad tai ką pasirenku ir tai ką tikrinu yra vienas ir tas pats? Pastovumas yra ir daugyje. Manau, būtent tokiais įgimtais proto žaismais net ir kūdikis įsčiose išmoksta savo vaizduotės galimybes. Pats Kantas galvojo, kad jos grįs ateities mokslą. Gal to ir sulauksime! Kaip vaizduotės grynosios taisyklės, tarsi gamtos jėgos, susikerta gyvenime ir kaip iš jų išplaukia asmenų ir kultūrų meno taisyklės?

Pabaigai pristatysiu būdą, kaip duomenų pagrindu tirti šiuos reiškinius. Parašiau knygutę, kurioje apžvelgiau visą savo mąstymą. Ją pavaizdavau daugiau kaip trim šimtais paveikslų ir nuotraukų. Šie kūriniai man reiškė vieną, kada juos kūriau, o dabar jau reiškia ką kitą mano knygutėje. Pavyzdžiui, padariau nuotrauką savo draugo šviesuolio David Ellison-Bey su gėlyte. Daržininkystė, tai viena iš pora šimtų jo mokyklėlės užsiėmimų. O dabar šia nuotrauka vaizduoju šviesuolių bendrystę apskritai. Iškyla semiotiniai daugiaprasmybės matai. Paskiras batas gali vaizduoti batus aplamai, priemonė - eigą ar darbą, esantis - nesantį; tikrumas - sąlygiškumą. Save išsakydamas galiu klibinti tave. Menininkas žaidžia tokiais matais ir bando juos pajauta nutaikyti, jais sėkmingai sužaisti, išsisakyti, atsiverti ir atverti, pagal sugebėjimus.