Dievas tarė Abraomui: "Eik pirm manęs ir būk tobulas"

Kaip suprasti Jėzaus žodžius apie fariziejus dėl įsakymo Gerbti tėvą ir motiną? Įsivaizduoju: Gerbti, tai reiškia laikyti pirmoje vietoje, išklausyti. O fariziejai savo pamokymais nebeleidžia pirmiausiai klausytis tėvų.

Kai tikime, tada raida gali vykti tarsi nepalaipsniui, galim prašokti daugybę žingsnių, nes ištęsiame nepaisant nepalaikymo.

Savo raida ir tada kitų raida sąmoningai susigaudome jog yra sandaros, išsakančios mūsų sąlygas. Jas betirdami susipažįstame su visais išsiaiškinimo būdais ir juos galime sudėlioti. O tada galime įžvelgti Dievo išsiaiškinimo būdus, tad viską pagrįsti juo. Tad požiūrių lygtimi (antisandara) grindžiame sąvokas. Jos reiškiasi kalbomis. Užtat galime suvokti savo gyvenimą ir amžiną gyvenimą kaip vykstantį tarpe tarp gimimo ir mirties.

Pradedant meile (ir neigiamu įsakymu), atsiranda troškimai (ir teigiamas įsakymas), toliau viskas (besąlygiškas elgesys) ir galiausiai Dievas (norint atsiremti į tai, kas už mus platesnis, užtat atsisakyti savęs, savo ribotumo).

Nežinojimo sąlygos atsiranda su žinojimu, su ketverybe. Nežinojimo sąlygos, tai antisandara. Tai sąlygose, kuriose Dievas yra nebūtinas. Asmens sąlygos yra tai, iš ko galima išvesti Dievą, bet nebūtina.

Gyvybė yra santvarka, kuri reikalauja meilės (maitinimo), kitaip sunyks, numirs.

Dėkoti Dievui net už blogą. Žmogus iššaukia Dievą. Dievas atsiranda, kaip skirtumas tarp dviejų septynerybės atvaizdų kai net blogiu priimi jį.

Žmonės mąsto, kas galima, kas yra. O Dievą domina, kas būtina.

Paslaptyje yra dviprasmybė, tai vyksta lygmenyje Ar. Pavyzdžiui, gerus darbus nuveikti paslapčia, kad Dievas juos paslapčia matytų.

Tikėjimas, rūpėjimas, paklusimas yra tiltai sutapimams.

Mylėti net ir netobulą Dievą.

Dievas būtinai geras nes jis yra meilė.

Jeigu yra meilė, tai Dievo nereikia. Bet jeigu yra meilė, tai Dievas gali būti ir netobulas, galim ir tokį mylėti. Tad iškyla Dievas.

Pasauliui mes nerūpime, užtat rūpestis yra kažkas daugiau.

Pretexts for Outreach. Outreach - the activity of everything - is forward-looking. Recurrence - the activity of anything - is backwards-looking.

Jeigu visi būtumėme viena, nebūtumėme nuo vienas kito atkirsti, visiems būtumėme Tu, tai nebūtų Kito. Tai patvirtintų idealizmą, tai kad Dievas yra.

• Meilė palaiko Kodėl! (aprėpimą)
• Troškimai palaiko Kaip! (kitimą)
• Viskas palaiko Koks! (tarpiškumą)
• Dievas palaiko Ar! (slėpinį, dviprasmybę)

Ketverybė, tai Dievo ėjimas iš visko žinojimo (Dievo) į nieko nežinojimą (kitą) per asmenis, tai Dievo nebūtinumo raiška. O gyvenimo lygtis, tai Dievo būtinumas, einantis iš nieko nežinojimo į visko žinojimą. Tad padalinimų ratas išsako Dievo gvildenimą, jo nebūtinumą (vienybe, dvejybe, trejybe, ketverybe) ir jo būtinumą (penkerybe, šešerybe, septynerybe, aštuonerybe).

• Žinoti viską - esmė
• Žinoti betką - atvaizdai (visumos)
• Žinoti kažką - sandarą (paskirą požiūrį)
• Žinoti nieką - dvasia (žinojimo atsijungimą? nebūtinumą?)

Koks lūkestis Dievo atžvilgiu? Pavzydžiui, Heidegerio. Jeigu neigiamas, bus nykulys, kad jis yra. Tad atsivertimas yra neigiamo lūkesčio pakeitimą teigiamu.

Pirminės sandaros grindžia "Mylėk Dievą", antrinės grindžia "Mylėk artimą", kartu esame laisvi jų dviprasmybe. Dievas manyje ir Dievas tavyje susikalba.

Pirmapradis Dievas yra vienų vienas, prieš jam išeinant už savęs. Tokį Dievą vaizduojame nulybe, niekuo, pavyzdžiui, tyla, tuščiu lapu, juoda spalva. Tai dvasia. O Dievas visiškai išėjęs už savęs, tai yra viskas, sandara. Jį vaizduojame vienybe, viskuo. Tad Dievą vaizduojame apimtimis: niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo - kiek jisai yra išėjęs už savęs. Toks vaizdavimas yra žinojimas, jo eigos nustatymas. Dievas eina iš klausimo - iš didėjančio laisvumo - į atsakymą - į mažėjantį laisvumą. Jis eina iš nesaties į esatį. Dievo išreiškimas nesatimi yra savotiškas jo apvertimas, išvertimas.

Pokalbių turiniai, susiję klausimai, kaip esame viena? Turinius skiria mūsų santykis su Dievu:

• Raida - kaip bendryste palaikyti ugdymą, kad amžinai bręstumėme? kaip mes visi ir Dievas bręstame lygiagrečiai? ir atjausdami mažiau subrendusį ir bręsdami kartu, naujai? Mūsų ir Dievo vaidmuo sutampa.
• Kelionė - Visiškai išsiskiriame nuo Dievo, esame jo išsiaiškinimo dalyviai, tam tikslui sukurti, gyvenantys tarp pradžios ir pabaigos nagrinėjimo, ar Dievas yra būtinas?

Dievą už mūsų ir Dievą mumyse sieja troškimai, o skiria mūsų netroškimai. Pavyzdžiui, mūsų jausmai tėra ženklai, už jų slypi Dievo ramybė.

Dievo išgyventa trejybė (suvokiantis, susivokiantis, suvoktas) iškyla veiksmu +1 iš dvejybės, tuo tarpu mūsų išgyventa trejybė (nusistatyti, vykdyti, permąstyti). O veiksmu +2 gal Dievas atsiskleidžia, kaip nebūtinas, tuo tarpu veiksmu +3 jis gal gyvenimo lygtimi vėl susiveda, susiporuoja, tiek gyvenimu, bet ypač amžinu gyvenimu, kaip būtinas. Tad veiksmai gal išreiškia Dievo sąmoningumą lyginant su mumis.

Vienybė, tai klausimas, ar Dievas būtinas?

Dievo galimumas ir jo būtinumas yra susiję jo išeities taške. Kaip žmogus, suvokiu jo galimybę, kurią tenka priimti ar atmesti, nes neatmesti galimybę, tai reiškia ją priimti. Taip yra žmogaus požiūriu. O Dievo požiūriu, jam iškyla klausimas, ar Dievas yra būtinas? Šiuos du požiūrius, matyt, sieja Dievo tikrumas. O Dievo buvimas, veikimas, mąstymas - ši Trejybė - vyksta kalboje, vyksta amžiname gyvenime, vyksta meilėje, kuria viskas susiveda. Ir šiomis aplinkybėmis jau sutampa Dievo ir žmogaus požiūriai, sutampa mūsų valios, taip kad esame viena. Kitos aplinkybės tai tarpinės tarp pradžios ir pabaigos, tarp santvarkos ir dvasios.

Asmenų poros ir pertvarkymai grindžia Dievo būtinumą.

The other makes it evident that human is not God. Human is attached to himself. Perhaps the other enters with the eightsome - the four primary structures allow us to think of ourselves with regard to others, rather than God - we look at others as God looks at us.

Dievas kiekvieną pasiekia pertvarkymais, iš asmeninių tiesų (vertybių, klausimų, svajonių) bendraujant su kitais (ypač klausimais) pereinant į besąlygišką tiesą, Dievo požiūrį.

Pasiklydęs vaikas išreiškia Dievo būtinumą, kaip bet kokiose atsitiktinėse aplinkybėse galima susigaudyti, jog esi vaikas (kurio požiūriu Dievas būtinas) ir ne tėvas (kurio požiūrio Dievas nebūtinas) ir galite savo požiūriais sutapti, taip kad Dievas iš tiesų būtinas.

Pirminės sandaros išsako "mylėti Dievą", antrinės sandaros išsako "mylėti artimą kaip save patį", o kartu paėmus šis pakartotas įsakymas atveria laisvę, dviprasmybę, nes galim klausytis tiek vieno, tiek kito, tad esame laisvi.

Pertvarkymai išsako, kaip įvairiai suvokiame amžiną gyvenimą, tą tarpą tarp tvarkų. Pirmiausiai, brandos raida.

Kaip viskas išsivysto iš Dievo požiūrio ir susiveda į jo esmę, meilę.

Gyvenimo lygtis, tai vaisingos prielaidos (susikalbėjimui - koks pašnekovas, kad kalbos turinys ir raiška turėtų sutapti, kai visiškai nieko nežinai) reikalingos bet kokios santvarkos išsivystymui. Šios prielaidos man ir kitiems yra pirm Dievo, nes mes su Dievu bendraujame tiktai netiesiogiai, jomis.

Naujai susipažįstu su savo santrauka ir jos išsakytom mintim. Išsivysto sandaros, kurios gali išsakyti išsivystymą.

Dievas iškyla...

• Niekas: būtinai nebūtinas; (šalia Dievo yra...) Kažkas: nebūtinai būtinas; (Dievu reiškiasi...) Betkas: nebūtinai nebūtinas; Viskas: būtinas
• Pirminės sandaros - netrokšti nieko, kažko, betko, visko.
• Antrinės sandaros - atsiranda iš betko viskas; iš kažko viskas; iš kažko betkas; iš nieko kažkas; iš nieko betkas; iš nieko viskas.

Taip iškyla Dievas, o ypač iš nieko, kada jisai nebūtinas.

Gerumas, tai mūsų vienybė, o Dievas, tai jojo vienybė. Mums gyvenant amžinai iškyla tas skirtumas.

Dievas yra nebūtinas nes Kitu atsiranda (neigiamas) įsakymas. O tas įsakymas yra meilė, mylėti artimą. Tas įsakymas atveria laisvę. O teigiamas įsakymas, tai mylėti Dievą, ir juo Dievas yra būtinas.

Rinktis žiūrėti pro asmens akis, vietoj kad į asmenį.

Dievas būtinas jeigu esame viena. Jeigu nesame viena, tai jisai nebūtinas.

Šviesuolių bendrystė yra tai, kiek jau esame viena. Tai parodymas, kiek Dievas jau būtinas. Tai amžino gyvenimo atsiskleidimas, jo išraiška.

Mūsų požiūriai sutampa pasiklydusiu vaiku. Suprantame, kad Dievas žiūri teisinga kryptimi, o Aš klaidinga kryptimi, tad Dievas yra tėvas, o Aš esu vaikas. Dievas manęs ieškotų Šalia jo įsakymo, ar tai teigiamo, ar tai neigiamo. Jo įsakymas: Mylėk Dievą

Dievo valia, į kurią viskas susiveda, yra kad Dievas augtų, bręstų, tad leistų bendrystę, bendrakūrybą, bet užtat viskas išplaukia iš vieno Dievo, nes jisai yra Dievas, jo valia už viską atsako.

Mano užmojis? - kaip bandžiau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti

Bendra sandara

Suvedimas?

Skirtumai?

Veiksmai: Ir vienas, Ir du, Ir trys

Pasiklydęs vaikas

Išėjimas už savęs

Visaregis

Paklusti?, Tikėti?, Rūpėti? Tikėjimas Paklusimas?

Būtinas Nebūtinas PirmynAtgal? PradžiaIrPabaiga Susiploti Suvedimas?

TheBeginning, TheEnd, End, TheStory, Beginning, BeginningVEnd, Collapse

Nulinė sandara, Nulinė veikla

Dievo būtinumas turbūt susijęs su šešiais pertvarkymais ir šešiais pokalbiais, kaip iš asmeninių požiūrių susitariame dėl besąlygiško Dievo požiūrio. Juk tada jisai būtinas.

• Kodėl valia - paklusti
• Kaip valia - tikėti
• Kokia valia - rūpėti

Įžvalgos

• what can be shared
• grounds for sharing Definition
• the grounds for Definition.
• Logos
• the Word

{{God}} is a Theory that makes sense of the Facts.

Perhaps this is what is meant in the Gospel of John by the Word (or [http://en.wikipedia.org/wiki/Logos Logos]): In the beginning was the Word. And the word was towards God. And God was the word. This may mean that Theory was toward God (of himself) and God (upon going beyond himself) was Theory.

Theory (Logos)

• is God's going beyond himself, which is what we are, Person. God's quality (aloneness) is what can be negated. God goes beyond aloneness into aloneness, thus is not alone. God's going beyond relates God and NotGod in terms of Being (of God) and NotBeing. Nullsome, Being as distinct from NotBeing, the positive Activity (of being alone, our going beyond ourselves) that defines our being as Persons in Scopes, that creates and defines the arisal of everything, the maintaining of Position, our identity as not our Selves, God's question “Am I alone?” that is self-sufficent, unresolved, empathetic, the taking up of what is beyond, of what is not taking up, the Spirit of Truth, the marked opposite, necessary, the taking up of Questions, it is Questions taking up Questions, what is actual. God thereby creates us who go before him, who are alone prior to him. God is not where he already is for he is alone, but Person allows God to arise there.

Perhaps this is at the heart of unfolding structure, the relationship between presystemic and systemic points of view.

• Trokštantis Dievas įvairiai įsijaučia į mūsų netroškimus.
• Dievas už santvarkos, Aš už santvarkos į ją žiūriu, Tu santvarkoje iš jos žiūri, Kitas yra santvarkoje. O prieštaravimo apimtį išsako tiesos apie viską, betką, kažką ir nieką.
• Turinys, tai siauresnio požiūrio išvertimas į platesnį. Pavyzdžiui, išsiaiškinimas vyksta tarsi pašnekesys su pašnekovu.
• Platesnis požiūris yra klausimas, siauresnis yra atsakymas. Užtat platesnis požiūris gali derintis su siauresniu, tuo pačiu, gali jam prieštarauti. Platesnis požiūris gali nežinoti, užtat gali ir žinoti, užtat yra prieštaringas, laisvas. Šeši išklausymai.
• Antra tvarka aptaria pirmą tvarką, ir atvirkščiai, pirmas požiūris grindžia antrą požiūrį.
• Pertvarkymas sustato prieštaravimui aplinkybes, tačiau pats prieštaravimas įvyksta tiktai taikant asmenų poras.
• Asmenų poros - platesnis požiūris prieštarauja sau, yra laisvas - siauresnis požiūris neprieštarauja sau.

Pokalbiai

• žmogaus liudijimas: savęs pažinimas - asmeninis žinojimas (koks požiūris)
• vaizduotės ribotumas: pažįstamas požiūris - apsidairymas (kažkieno požiūris)
• gvildenimų vaisingumas: atsakytas klausimas - išsiaiškinimas (kokiomis aplinkybėmis, kokiu pagrindu požiūris)
• pasikliovimo pateisinimas: patenkintas prašymas - asmeninis liudijimas, gyvenimas su nežinojimu (tikėjimas?) (požiūrio veiksmingumas)
• pasirinkimo svarba: nusiteikimų išsiskyrimas - atjauta (rūpėjimas?) (požiūrio turinys - Dievas nebūtinai geras)
• reiškinių apvienijimas: suvoktas tikslingumas - besąlygiškas žinojimas (paklusimas?) (požiūrio

Relativizing the concept of Aloneness as the flow of truth requires three layers of self.

Iškyla papildinio tiesa - tai meilė. Meilė, tai ryšys papildinio, tiesa - tai tiesioginis (Dievo) ryšys.

"Regenerative" living - auganti apytaka, kaip antai šaknų mitimis lapais - pasikartojanti veikla - ciklinis, perijodinis laikas - palyginti su tikslingumu (Northrop Frye)

Kaip esame viena Meile

Meile esame viena:

• mylėdami
• priimdami meilę
• mylėdami Dievą: didžioji vienybė: priimame Dievo požiūrį
• mylėdami artimą: mažoji vienybė: siejame požiūrius
• įsakymu - įsakymas teikia laisvę, išreiškia teigiamai ir neigiamai
• sutampant kas santvarkoje ir kas už jos, o tai gyvybės sąlyga

Meilė yra Dievo kertinė vertybė. Meilė, tai Dievo dvasios sandaros (visko) atvaizdų (troškimų) vienybė. Žmonės yra viena per jų kertines vertybes, tai yra asmens vienybė, vieningumas, vienumas. O klausimai bene atvaizdai, ir išsiaiškinimai, tai sandaros, o kas yra dvasia? Tad bendrystė reiškiasi išsiaiškinimais.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC