Nurodyti ryšį su Dievu už santvarkos. Pabrėžti (gal juodai, baltai apvesti) pirma raudonąjį aš, paskui geltonąjį tu, galiausia mėlynąjį kitą.

Juodais rėmais apvesti neigiamybės išgyvenimus.

Kurti bendrą faktūrą, pereinančią visą kūrinį, vedančią žiūrovo dėmesį ir jam atitinkančią.

Išgauti tūrį.

Sukurti daugialypiškumą, dviprasmybę.

Parodyti ryšį su kodėl, su santvarka, su suvokimu.

Parodyti šešėlius, šviesos židinius. Iš kur sklinda šviesa? Iš moters veido?

• Pirmi trys nariai yra besąlygiški, be apimties, už santvarkos, o antri trys nariai yra sąlygiški, apimtyje, santvarkoje.
• Pirmi trys neigiami įsakymai yra už santvarkos, veiksmuose, o antri trys yra santvarkoje, modelyje, mąstyme, suvokime, mintyse.
• Pirmi trys išgyvenimai yra strimagalviški, trejybėje, savyje, o antri trys yra suvokime, santvarkoje, tad yra "vienumas" su Dievu už mūsų, už santvarkos.

Laipsnynas išreiškia trejybę teigiamybe ir neigiamybe.

• Poreikiai: kūno ir proto
• Linksniai: vidiniai ir išoriniai
• Įrodymai: besąlygiški, betarpiški, pirm santvarkos ir sąlygiški, tarpiški, santvarkoje

Kaip suvokti juose vienumą? Neigiamuose yra atskirtas nusistatymas ir vykdymas, atskirta trejybė, žmogaus ir Dievo ryšys, yra suvokimas. O teigiamuose yra strimagalviškumas. Bet vienumas yra įmanomas net neigiamybėje. Tad reikia ir tą pripažinti ir ta netiesiogine vienybe gyventi, gerbiant kitų laisvę.

Laipsnynas susidaro iš to kaip bręstame išgyvenimais. Save tapatiname su tuo, kuo buvome ir kuo būsime, taip pat su savo aplinkybėmis, užtat su bendru žmogumi. Šie trys tapatinamai matomi poreikiuose, kaip antai gyvybės (gyvybė to ko buvom), saugumo (gyvybė to ko būsim) ir bendravimo (gyvybė bendro žmogaus, žmogaus apskritai). Pastarasis užtat yra išversta savastis. Yra dvi trejybės, atitinkančios tapatybę su savimi ir atskyrimą nuo kitų.

Užtat neigiamybe turėtų apsiversti sąvastys, kaip kad bandau menais pavaizduoti. Gal turėtų turėti šešėlius?

Ar žudymu žudome, ar melu geidžiame laisvę? ir taip ją paneigiame?

Koks ryšys tarp nepeikimo ir neprisiekinėjimo? kaip kad Pamoksle nuo kalno.

Ar geisdami atsiribojame nuo kito žmogaus, atsisakome jo požiūrio?

Įsakymų uždraustais poelgiais atsisakome susitapatinti su žmogumi išgyvenančiu poreikius - gyvybės, saugumo, bendravimo, vertės, laisvės ir pilnavertiškumo. Užtat atsisakome septinto požiūrio?, atsisakome rūpintis kito žmogaus poreikiais vietoj savo. Neigiami įsakymai draudžia nesitapatinti su kito žmogaus protiniais poreikiais.

Koks yra protinių poreikių vaidmuo? Jais turbūt priimame vienas kito požiūrį. Iš kur kyla gėrio ir blogio pažinimas? Ką tai reiškia?

Neigiamais įsakymais, neigiamybėmis, suvokiame gėrio ir blogio skirtumą, susitapatiname su tarpu.

Teigiamais įsakymais ketveriopai priimame nulinį požiūrį?.

Teigiami įsakymais tad esame nedviprasmiški - pripažįstame Dievą už mus viršesnį, o neigiamais esame dviprasmiški - neskiriame savęs ir kito.

Dorovė dažnai sulėtina mąstymą, tačiau pagreitina neabejingą veikimą.

4, 5, 6 dvejonėse dalyvauja aukščiausias požiūris, Dievo požiūris, platesnis už mūsų požiūrį. Dievo požiūris yra tas požiūris kuriam nėra aplinkybių. O pasaulio aplinkybės yra tos aplinkybės kurioms nėra požiūrio.

Neigiamybė yra mūsų vidaus kultūra, mūsų vidaus aplinkybės, kurias išmintis puoselėja, tad tai mūsų įpročiai, tad mūsų visuma. Užtat išmintis mus pamoko gyventi plačiai, ne taip kaip kiti, gyventi visa kas mus ugdo, lavina, gyventi amžiną gyvenimą. Dorovė panašiai mus atveria. Išmintis puoselėja dorovę kaip įprotį valdyti valią. Kaip tai susiję su įsakymais?

Laipsniu "kodėl" viskas yra susiję, viskas yra žinoma. Tad apimtis ir papildinys yra lygiaverčiai. Ketverybės laipsniai išsako apimties ir papildinio lygiavertiškumą, tarpo dydį. Laipsnis "kodėl" yra vieningumo, užtat, tobulumo lygmuo, kuriame tarpo nebėra. O laipsnis "ar" yra dvasios lygmuo, užtat, gerumo lygmuo. Kaip tai suprasti?

Apmąstysiu ir pavaizduosiu tai, kas man apskritai svarbu; taip pat lemtingą smulkmeną, daug pasakančią; toliau, mąstydamas atbulai, iš didelio į mažą, išvesiu nieką, iš kurio Dievas kyla.

Niekas, iš kurio viskas išplaukia, yra vieningumas. Tai požiūris. Dievo požiūris yra tiesa, o žmogaus požiūris yra valia. Ar tiesa ir tobulumas tas pats? Meilė yra to nieko, to tobulumo, tos tiesos palaikymas, užtat irgi niekas. Tad mes visi esame viena tuo niekuo, ta meile. Priedo, yra Dievo valia, kad būtumėme vieni meile. Žmogaus valia yra, kad būtų tobulumas. Tiesa yra tobulumas iš Dievo požiūrio. Užtat tiesa neateina iš teigiamybės, neateina iš už santvarkos, bet ateina santvarkoje, neigiamybe, iš nieko, iš vieningumo.