Gvildenu | Mintys / NoreikaPristatymasĮvadas

Noreika pristatymas, Lietuvos Resublikos konstitucija

Norime, kad jie, atsižvelgdami, naujai ištirtų Joną Noreiką

Įvadas

Esu Grant Arthur Gochino atstovas, daktaras Andrius Kulikauskas. Aš už jį kalbėsiu taip, kad jūs jį išgirstumėte ir suprastumėte. Užtat kalbėdamas už jį sakysiu mes, o kalbėdamas už save sakysiu aš.

Mūsų tikslas yra, kad Lietuvos Respublika negerbtų Lietuvos žydų skriaudėjų, jų tarpe kapitono Jono Noreikos. Mums trukdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2015 metais paskelbta pažyma dėl Jono Noreikos (Generolo Vėtros) veiklos nacių okupuotoje Lietuvoje. Sklandumo dėlei atsakovą kartais vadinsiu tiesiog Centru, kaip jisai pats save vadina, arba Genocido ir rezistencijos tyrimo centru, arba kitaip jo pavadinimą trumpinsiu. Mes reikalaujame, kad Centras naujai ištirtų Joną Noreiką ir paviešintų nešališkas išvadas.

Kodėl mums rūpi ši pažyma dėl Jono Noreikos? Jinai mus, lietuvių tautos narius, žeidžia. Juk jinai pateisina visą eilę Lietuvos valstybės paminklų, mus ir kitus nukreipiančius į Joną Noreiką, kaip į sektiną pavyzdį. Centras pripažįsta, kad Jonas Noreika skelbė, kad mes, Lietuvos žydai, nepriklausome lietuvių tautai, ir nepriklausomoje Lietuvoje, mes išvis nepriklausome. Jei Lietuvos valstybės paminklus rimtai priimti į širdį, kiekviena Noreikos vardu pavadinta gatvė mums rodo kryptį lauk iš Lietuvos. Už šimto žingsnių, ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos kabanti paminklinė lenta Noreikai padrąsina nusiteikusius prieš žydus kapitono Jono Noreikos pavyzdžiu siekti, kad mūsų žydų čia nebūtų. O tas centras, kuris turėtų mus užtarti, Lietuvos gyventojų - vadinas, mūsų ir mūsų išžudytų protėvių - genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuris turėtų Lietuvoje lavinti jautrumą, kokie mes Lietuvos žydai amžinai pažeidžiami, jisai prašo jūsų atmesti mūsų skundą, kaip mums patiems nereikšmingą. Jo toks prašymas dėsningas jeigu iš tiesų jisai siekia sutrukdyti mūsų pastangas atskleisti, kaip nepagrįstai atmesdamas mūsų užklausą, jis pažeidė tris valdžios principus: nepiktnaudžiavimo, objektyvumo ir išsamumo.

Aš jums aptarsiu 53 punktus, sudarančius Centro atsiliepimą į mūsų skundą. Jų šie punktai yra padriki ir nerišlūs, tad jų nenagrinėsiu eilės tvarka, kaip kad Centras norėtų. Aš geriau juos apžvelgsiu sistemingai, kad pamatytumėte, jog Centro išvados savavališkos, tad Centras pažeidžia nepiktnaudžiavimą valdžios principą; Centro tyrimo būdai yra šališki, tad Centras pažeidžia objektyvumo principą; ir Centro šaltiniai neišsamūs, tad Centras pažeidžia išsamumo principą. Jums parodysiu, kokiais sąmoningai neteisingais būdais Genocido ir rezistencijos tyrimo centras atmeta visas mūsų geranoriškas pastangas, kad jis naujai ištirtų Joną Noreiką ir pakeistų savo pažymą. Punktų daug, tarsi Gordijaus mazge, tačiau man gaila jo pjauti, kaip kad Aleksandras Didysis pjautų savo kardu, tad verčiau kaip Vilniaus Gaonas per keturias valandas Centro atsiliepimo mazgą taip rūpestingai išnarpliosiu, kad iš jo liks tiesos siūlas, kurį Centrui gražinsiu.

Mano pristatymas susidarys iš penkių dalių.

Pirma, aptarsiu Centro tyrimo ir jo pažymos esmę, sumenkinti Aleksandro Pakalniškio prisiminimus, kaip kapitonas Noreika davė įsakymą sušaudyti visus Plungės žydus. Atskleisiu, kaip Centras savališkai skirsto patikimus ir nepatikimus šaltinius, išgauna iš anksto numatytas, sau reikalingas neteisingas išvadas, ir mums perša savo istoriografinių prieigų metodas, kuriuo beįstengtumėme tas neteisingas išvadas dar labiau įtvirtinti.
Antra, aš jų tyrimo būdui priešpastatysiu mūsų tyrimo būdą, kuriuo pripažįstame visus šaltinius, ir bandome juos visus kiek įmanoma suderinti, betgi labiausiai vertiname savanoriškus šaltinius. Atkreipsiu dėmesį, kaip Genocido centras atsiliepė į du svarbiausius dokumentus, iš kurių jums bus iš karto aišku, jog kapitonas Jonas Noreika nusikalto žmonijai. Būtent juos pabrėžėme savo "Užklausoje dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos", (vertimas su dokumentais), kurią 2018 m. birželio mėn. 15 d. įteikėme Genocido centrui. Centro atsiliepimai, kuriais jisai atmeta šiuos dokumentus, atskleidžia jo išankstinį požiūrį į Lietuvos istoriją, jo savavališkas išvadas, jo piktnaudžiavimą valdžia.
Trečia, plačiau išnagrinėsiu esminį Centro tyrimo dėsnį, kurį tikslinga pavadinti "reikia mokėti nematyti". Parodysiu, kad Centro tyrimo dėsnis neleidžia jam atjausti nė mūsų, nė žydų ir lietuvių aukų, nė pačių kaltininkų, kaip kad kapitono Jono Noreikos. Užtat Centras visiškai pasimeta vertindamas Joną Noreiką ir jo veiklos aplinkybes. Aptarsiu Centro atsiliepimo punktus, kuriuose atsispindi šališki tyrimo būdai, neobjektyvumas.
Ketvirta, susidūrus su Centro atkaklu atsisakymu matyti Jono Noreikos nusikaltimus, apžvelgsiu tinklą žmonių, nusikaltėlių gaują, kurią Noreika suvienijo 1941 m. liepos mėn., būdamas Lietuvių aktyvistų fronto vadas Telšiuose. Jam pavaldžiose grupuotėse dalyvavo devyni žudynių rengėjai ir dar dvidešimt nusikaltėlių prieš žmoniją. Aptarsiu atsiliepimo punktus, kuriuose iškyla, kaip Centras iškreiptai vertina dokumentus.
Penkta, chronologiškai išdėstysiu ir dokumentais patvirtinsiu įvykius, atskleidžiančius Jono Noreikos nusikaltimus ir jų aplinkybes. Prabėgomis nurodysiu ką žinom apie tai, kur Jonas Noreika buvo, kuomet Telšių apskrityje per vieną mėnesį įvyko dvylika žydų žudynių ir trys lietuvių žudynės, iš viso nužudyta maždaug 3,000 žydų ir 300 lietuvių. Tuo pačiu paminėsiu daugybę dokumentų, kurių Genocido centras savo tyrimuose nėra paminėjęs, nors jisai savo pažymoje tvirtina, kad jisai remiasi "galimai visų šiuo metu prieinamų archyvinių dokumentų analize". Aptarsiu likusius punktus. Bus akivaizdu, kad Centro šaltiniai neišsamūs, tad Centras pažeidžia išsamumo principą.

Centras savo atsiliepimo 11-ame punkte atmeta kai kurias mūsų išvadas, kaip sietinas ne su mokslu ir tikrove, o su okupacinių laikotarpių propagandine dezinformacija. Mes, apmąstę savo šalies sovietinį paveldą, nebijosime draugiškai atpažinti tą sovietinį mąstymą, kurio linkime, kad būtent Centras atsisakytų, kad jisai taptų mūsų visų Lietuviškais išžudymų ir pasipriešinimų tyrimo namais.

Viską suvedus, paaiškės mūsų išvados, kodėl išsiskiria mūsų ir Centro supratimai, tyrimo būdai ir šaltiniai.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centras laikosi sovietinio supratimo, kad vokiečiai fašistai žudė tarybinius žmones. Tuo tarpu mums opu išryškinti būtent savo, lietuvių tautos atsakomybę už tuos 1941 m. vykdytus nusikaltimus, kuriuos mūsų, lietuvių tautos, valios reiškėjai laimino mūsų Lietuvos vardu ir mūsų, lietuvių, labui.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centras pagal sovietams įprastą tyrimo būdą atmeta jam netinkančius žmones ir jų šaltinius, iškreiptai vertina jam tinkančius šaltinius, išveda jam iš anksto reikalingus dėsningumus, juos apvynioja istoriografinių prieigų principu, gamina nesuskaldomus netiesos perlus, kuriuose bando paslėpti kapitono Jono Noreikos nusikaltimus pėdsakus, ir jo nusikaltimus priskirti, pavyzdžiui, vokiečių okupacinei administracijai. O mes vertiname visus žmones ir jų šaltinius, įsidėmime jų prieštaravimus, užtat vertinimus ištisai tiksliname, visgi sveiku protu matome, apžvelgę visumą, kad Jonas Noreika, kaip politinis veikėjas, nusikalto žmonijam.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centras pirmiausiai remiasi sovietiniais parodymais, ypač KGB tardymų protokolais, nes tai prievarta išgauti liudijimai, kuriuos Centras gali priimti ar atmesti, kaip susigalvos. O mus kaip tik domina savanoriški liudytojai, pačių lietuvių, žydų ir vokiečių savo noru rašyti prisiminimai, dienoraščiai, laikraščiai, laiškai, atsišaukimai ir nutarimai.

Aptardamas Centro atsiliepimo punktus, parodysiu, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vadovaujasi sovietiniu supratimu, tad savavališku supratimu; taiko sovietinį tyrimo būdą, tad neobjektyvų tyrimo būdą; ir remiasi sovietiniais parodymais, užtat neišsamiais šaltiniais.

Toliau: Noreika pristatymas jų tyrimas