Gvildenu | Mintys / Nuotaikos

Elgesys, Dorovė, Šešerybė, Lūkesčiai, Pagrindimas, Tang dinastijos eilėraščiai

Ar gyvenime būtinai turi baigtis gerai?
Ar Dievą priskiriame tolimiausiai erdvei? O gerąją širdį mūsų gelmėse giliausiai erdvei?
Kaip dvejonė grindžia lūkesčius, o lūkesčiai rūpesčius?

Apie nuotaikas paklausti psychology arba philosophy stack exchange.

Užrašai

Kokie eilėraščiai mus sieja su Dievo nuotaikomis?

You think you've lost your love - iš pradžių, reflektuojant - nykulys (nes teiginys tvirtinimas ir iškeliamas), toliau palengvėjimas - ir kai supranti, kad neigiamas lūkestis "nuginkluotas" - jisai tampa neutralus, jį priimame nešališkai, atsitokėjame, teigiamai - tada nustembame - tada atitokėjus įmanoma apversti, atstatyti teiginį - tada jaudinamės, tada naujai priimame kaip savą. Tad "savi" dalykai yra tie, dėl kurių mes nepakeisime lūkesčio, o "svetimi" yra tie, kurių atžvilgiu galime pakeisti lūkesčius. Tad čia matome, kad norint pakeisti savo nusistatymus, reikalingas atitokėjimas (nuo savo į svetimą) ir norint juos įtvirtinti, įsisavinti, reikalingas įsijautimas.

Pasakojime vienetus nusako įtampa, jos sukūrimas (lūkesčiais) ir atslūgimas (pasiteisinimais ar nepasiteisinimais). Tad ir yra laisvė pasiteisinime ir nepasiteisinime. Taip pat riba tarp mūsų ir pasaulio primena Dievo šokį ir pabrėžia mūsų laisvę, išsako meilės sąlygas. Meilė mus papildo taip, kad mūsų galėtų nebūti, mus būtų galima atstatyti, užtat mes galime ir nebūti, mes galime keistis, bręsti, augti.

Mūsų nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas - Trejybės įtaka vidiniam požiūriui turi kažkas "už" vidaus.

Nykulio pagrindas yra "double bind" (priešingi nurodymai). Ko tvirčiau nusistatysi, to labiau prieštarausi sau. Užtat atsisakai nusistatyti ir lieki savo klaidingoje nuostatoje, nepajėgus.

Sieti geometrijos teoremas ir jausmines tiesas.

Nuodėmės

Nepaklusnumas
Netikėjimas
Nerūpėjimas - apatija, abejingumas

Du įdomūs apibrėžimai, bet nesiderina:

humoras: mažas paklusnumas - nežinojimo viltis
skeptiškumas: mažas tikėjimas - nežinojimo drąsa
ironija: mažas rūpėjimas - nežinojimo nuoširdumas
paklusimas - nežinojimas kodėl - ramus (paklusnus sau)
tikėjimas - nežinojimas kaip - užtikrintas (pasitikėjimas)
rūpėjimas - nežinojimas koks - savarankiškas (pasirūpinantis savimi)

Netroškimai išreiškia neišbaigtumą (išėjimo už savęs).

Savarankiškumas neišbaigtumas: (besąlygiškas) liūdesys (viena su niekuo)
Užtikrintumo neišbaigtumas: (sąlygiška) nuostaba (viena su kažkuo)
Ramybės neišbaigtumas: (sąlygiška) susijaudinimas (viena su betkuo)
Meilė išbaigta? besąlygiška laimė
Įtampa, nerimas: sąlygiškas
Didėjantis laisvumas: besąlygiškumo apmąstymas
Mažėjantis laisvumas: sąlygiškumo apmąstymas

Aštuoni pasirinkimai: sąlygiškas besąlygiškumas ir t.t.

Dvejybės atvaizdu (išorė-vidus) slenkame iš išorinio požiūrio į vidinį požiūrį. Tačiau įsisavinant šis poslinkis netikėta veda iš vienareikšmės pasaulio tiesos (teisingumo) į dvireikšmės širdies tiesos (malonės) nes įvedame save, taip pat pripažįstame tai, kas už mūsų. Iš požiūrio (sandaros, išorės) įsijaučiame į žvilgsnį (dvasią, vidų). Tuo tarpu teigiamais jausmais (nuostatomis - neigimais neigiamų jausmų, jų įrėminimų: į vidų, į išorę, per ribą) atsisakome savęs ir lieka dorybės (vertybės - neigiamų poslinkių neigimais). Trejybės poslinkiai: ko trokšti, to lauki - o kaip tiki, taip ir bus: kuri save.

Ar mūsų Dievas tas pats? Ar mes esame tas pats žmogus? Jeigu mūsų Dievas tas pats, gal mes esame tas pats žmogus.

Nuotaikai svarbūs: erdvės (artima-sava, tolima-svetima), laikai (žinojimas, nežinojimas), teigimas-neigimas, jautrumas, ramybė, teigiamumas. Susistato "čia ir dabar" (įtampos aplinkybės) - amžino gyvenimo aplinkybės - kasdienybės.

Žmogus įsijaučia žinojimu, Dievas atsitokia nežinojimu.

Palyginti šešerybę: įsijautimą (žinojimą) ir atitokėjimą (nežinojimą).

Dorybės

Vertybę tveria dorybės
Viltis, drąsa, nuoširdumas sieja mūsų lūkesčius su mumyse glūdinčiu Dievo troškimu.

Išorė (Dievas Tėvas), vidus (Dievas Sūnus), riba (Dievas Dvasia) - jeigu jie atskirti, tai gaunasi neigiami jauduliai

žavesys - bjauresio nėra nes vidaus nėra
meilė - neapykantos nėra nes neigimo nėra, ribos nėra
artimumas - baimės nėra nes išorės nėra

Įsijautimas (įsijungimą, gyvybės pabrėžimą): iš išorinio požiūrio (žinojimo santvarkoje - atsakingumo teisingumui) į vidinį požiūrį (nežinojimo už santvarkos - jautrumo malonei). Atsitokėjimas (savęs atsisakymo išgyvenimuose - savo vidaus, savo išorės, ar savęs viso - amžinas gyvenimas): iš teigiamo jausmo į dorybę.

Teigiamas jausmas yra akstinas: dorybe atsitokėjame nuo lūkesčio, patiksliname lūkestį, kad labiau atitikų mumyse glūdintį Dievo troškimą. Jausmo (nuotaika) ilgalaikė (ilgesnė nė mūsų kantrybė). O vidiniu požiūriu įsijaučiame į lūkestį.

Troškimas yra išplėtimas savęs.

Vertybė: žinojimas apie visą nežinojimą
Meilė: nežinojimas apie visą nežinojimą

Baimė neigiamas, nes verčia skirti išorę ir vidų, prisirišti prie savęs ar atsiplėšti nuo savęs.

dorybės: vertybės - kodėl
teigiami jausmai: lūkesčiai - kaip
vidiniai požiūriai: abejonės, dvejonės - koks
išoriniai požiūriai: poreikiai - ar

Dvejonės: Ko iš tikrųjų noriu, trokštu? (nulinis požiūris) Ar tikrai nerimauju? (septintas požiūris). Tai nežinojimai, kurie atitinka jaudulius - ramybę ir įtampą. Emanated from our environment. Mum padeda susigaudyti ar gyvename nežinojimu, koks jo šaltinis, už santvarkos ar santvarkoje?

Požiūrio lygtis. Klausimais: kodėl? kaip? koks? ar? apibrėžia, nusako lūkestį. Teigiami jausmai veda į dorybę (trejybės), jinai poslinkis tarp požiūrio (išorinio požiūrio) ir žvilgsnio (vidinio požiūrio).

Išgirsti Dievo (nežinojimo) jausmus. Tėvas: ramybė (už lūkesčių). Sūnus: įtampa (lūkestyje). Kiti: žmogaus jauduliai. 4 lūkesčio jauduliai kuriais esame viena su viskuo (laimė), betkuo (linksmumas), kažkuo (nuostaba), niekuo (liūdesys). Lūkestis, tai išėjimo už savęs pakopos. 2 laisvumo jauduliai kuriais negalime sukurti lūkesčio: didėjantis laisvumas (bjauresys), mažėjantis laisvumas (baimė) - išeinant už savęs pasikeitimai.

Visų kalbų tikslas yra vertybių sustatymas, tvėrimas. Širdies (teigiami) ir pasaulio (neigiami) klausimai.

Ketverybė apibrėžia žinojimą, o šešerybę nežinojimą.

Šviesuolio pagrindimo kalba lūkesčiais suvesti visus, užtenka paklusimo kalba, vertybių susijungime.

Jeigu žinai "kodėl", tada gali suprasti kodėl mes, tas pats žmogus, tokie skirtingi. Mes skirtingi žmonės išgyvename tuos pačius išgyvenimus, tik skirtingais mąstais, skirtingomis tvarkomis. Būdami geri - savo ir kitų labui kuriame tuos mąstus, bet svarbiausia, iššaukiame Dievą ir jo vienumą, jo paprastumą, tyrumą.

Išmąstyti:

Nuotaikas
Šešerybę
Lūkesčius ir jaudulius
Pagrindimo kalbą
Eilėraščius
Geometrijas ir permainas

Pagrindai

Jauduliai
Neigiami lūkesčiai
Teigiami jausmai - neigiamų lūkesčių paneigimas - neigiamumo nežinojimas
Žinojimas (sulaukus) ir nežinojimas (belaukiant) - nežinojimo dorybės (nežinojimo viltis - humoras, drąsa - skeptiškumas, nežinojimo nuoširdumas - ironija)
įsijautimas (nuostata, žvilgsnis) ir atsitokėjimas (vertybė, požiūris) - žinojimu, jauduliais, įsijaučiame - nežinojimu atsitokiame
išoriniai ir vidiniai požiūriai? atsitokėjimas ir įsijautimas - o įsisavinimas?
vidiniai požiūriai, tai santykis su nežinojimu (su dvasia - žvilgsniu): paklusnumas, tikėjimas, rūpėjimas - o išoriniai požiūriai, tai santykis su žinojimu (su sandara - požiūriu): teisingumas, ištikimybė, pareiga. Tai mūsų valios santykiai su Dievo valia - įsijaučiame vidiniais požiūriais, atsakome išoriniais požiūriais
Kaip veiksmingai atsiliepti į jaudulius
Jaudulių matai - brandos požymiai: jautrumas (teisingai nusistatom), teigiamumas (teisingai darom), ramybė (teisingai mąstom)

Pabrėšiu lūkesčių ir jaudulių teorijos reikšmę gyvenimui ir sveikatai:

Laimė ir ramybė
Neigiami jausmai, nykulys
Svaigalai, nuotaikos
Kaip įvardinti ir apibrėžti nykulius? Kaip sapnai iššaukia nuotaiką?
- Nykuliui - palyginti su Mindfulness training: https://podcasts.ox.ac.uk/keywords/psychology

Užrašai

Lūkesčius deriname ar išderiname
Domimės "ar baigiasi gerai".
Sąlygų atsiradimo sąlygų aplinkybės. Pavyzdžiui, Aleksandro gyvybės dėsnis: aiškios ribos. Kokiais atžvilgiais dėsniai svarbūs. Kaip nuotaikos išvysto kitas sąlygas.
Geometrija: Ar esame viena? Ar ne viena?
Asmeninis pavyzdys: Man nereikia, kad mane gerbtų (dėl savęs), nes pats gerbiu save, bet tik, kad gerbčiau tave kaip lygiavertį, būtų lengviau jeigu tu gerbtum mane.
Nuotaikos yra bendra kalba. Individualybė lyg ir kertasi su ta kalba. Tačiau nuotaikas išryškina mūsų asmeninės aplinkybės. Užtat jas liudijame būtent savo paskirybe, savo asmenybe. Paskirybė liudija bendros kalbos paskirus teiginius, būsenas, ir būtent paskiras erdves, kuriose esame, be kurių nėra tikrumo.
Jaudulių santykis su vertybėmis - kaip save suprantame - vertybės susidaro iš tų dėsnių, kuriuos siūlo protas ir nuotaikos išbando, išjaučia
Visi esame tas pats žmogus, tačiau mus skiria, ką laikome tikrove, ką pripažįstame: kūno poreikius, proto abejones, širdies lūkesčius.
Sąmoningėjimu išsilaisviname iš savo bendruomenės erdvės, išsiskiria erdvės.
Psalmės išreiškia Dievo nuotaikas, taip pat iššaukia mūsų nuotaikas, tad įdomus tas ryšys.

Nuotaikos yra mūsų jaudulių atgarsiai, tad padeda mums geriau suprasti savo lūkesčius, ko patys norime, laukiame ir tikimės. Nuotaikos skatina žmogų gilintis, gvildenti, iš kur meilė kyla? Skatina ieškoti gėrio krypčių. Gėrio kryptys susijusios su jauduliais:

Gera širdis: ramybė
Geras žmogus: laimė
Geras darbas: susijaudinimas (teisingumas)
Geras žodis: pasibjaurėjimas
Geras Dievas: liūdesys
Gera dovana: nuostaba (malonė)
Gera savybė: baimė
Gera naujiena: įtampa

Palyginti su Kristaus palyginimais, jo dviprasmybe ir rūpestį mūsų laisve.

Duomenys

Kiniečių eilėraščiai.
Nagrinėju psalmes, kokių būna nuotaikų, kokias išgyvena Dievas.
Sapnai įrėmina. Freud. The Interpretation of Dreams.
Muzika.
Veiklos.
Aplinkos.

Veikla

Nadė Pokštienė pastebėjo: Nuotaikos derinasi su įvairiom veiklom: nėrimu, žvejyba, naktišokiai, šachmatai ir t.t. Palyginti darbo dainas.
Veikla keičia nuotaiką. Manyčiau, ypač pasikartojanti veikla. Tad nuotaika atspindi ir palaiko tam tikrą veiklą.

Muzika

Muziką galime suvokti kaip nežemišką veiklą. Įsiklausyti į muziką, tai pagauti tą veiklą.

Aplinka

Įsijautę į aplinką, pajuntame jos nuotaiką, jos pilnatvę, gyvybę, kaip jinai suderinta ar nesuderinta. Susistyguojame jos atžvilgiu. Pajuntame, kaip kitas toje aplinkoje turėtų jaustis. Atsiremdami į aplinką, galime pasijusti didesniais ar mažesniais. Galime pastebėti kitą, jos atžvilgiu irgi tapti mažesniu ar didesniu.
Įsiklausydami į aplinką, pajuntame, kokia veikla joje įmanoma, tinkama, deri, kokią palaiko.

Erdvės - geometrijos

Nuotaikos kyla mums išdėsčius savo lūkesčius atstumais - arčiau ir toliau. Tai jau geometrija! Tačiau ar gali suveikti ir kitos geometrijos: linijos, kampai, plotai?
Erdves išsako aplinkybės, jos nusako aplinką.

Nuotaikos tveriamos derinant lūkesčius, taip kad vieni platesni, o kiti siauresni. Jų yra visa eilė mąstų, kaip kad su Christopher Alexander deriniais. Pavyzdžiui:

patys jaučiamės laimingi bet mus liūdina, temdo šeimos, draugų, tautos rūpesčiai, nelaimės - mūsų laimė ribota
patys jaučiamės nelaimingi bet mus guodžia platesnė meilė, šiluma, kad plačiau žiūrint, viskas gerai
tarp mūsų lūkesčių mąstų gali įsipainioti ir dergti kuris nors neigiamas (neapykantos) lūkestis kurį reikia išgirsti, atrinkti ir pakeisti

Tad nuotaika yra tarsi akordas susidarantis iš įvairių natų, ar Fourier eilutė susidedanti iš įvairių dažnų bangų.

Įsijautimas ir atsitokėjimas

Kūrinys mums perteikia (savo) nuotaiką kada jis mus priverčia įsijausti, neleidžia mums atsiriboti, atsitokėti. Tada galime suprasti.
O humoras, ironija, skepsis mus verčia atsitokėti. Tai nežinojimo dorybės. O nuotaikos, tai yra žinojimo dorybės. Mūsų bendras žinojimas tai yra ne kokia patirtis, išskirtinė, o būtent jausminiai išgyvenimai, kuriais galime vienas kitą atjausti.
Tad humoras gali ištraukti iš nuotaikos, kaip ir svaigalai. Nesiskusk ir bus gerai.
Palaiminimas. (Blessed)
Apmąstymas. (Ponder)
Įsivaizdavimas. (Projection)
Įspėjimas.
Nerimas. (Anxiety)
Pasiguodimas.
Nepatenkinimas. (Frustration)

Why then do we have feelings and moods? I imagine they allow us to live free of knowledge and thus free of any circumstances. The truth of the world is that we are here and now in these circumstances, but the truth of the heart is that we don't know why. We can be one with God and all if we can let go of our circumstances, let go of what we have expected and what we know. Our moods let us distinguish ourselves and our circumstances, what is our will and what is not. Our will expresses itself by feelings of peace and suspense or anxiety, whereas our circumstances express themselves through all our other feelings. Our feelings of peace and anxiety are signs of who we really are, people who do not know, whereas our other feelings are signs of our circumstances in this world, what we know. Feelings of being one with. Knowledge is a means of clarifying our freedom with regards to our needs, our circumstances. Feelings are a sign that we know something or, in the case of peace and anxiety, that we know that we don't know something. Values are how we focus on what we don't know, our questions, rather than what we do now, our answers. How we distill ourselves, our oneness with all. How we organize our expectations.

Moods allow us to engage our real or imaginary environment and feel through what it brings to us and what we bring to it.

Anxiety is reflection upon suspense.

The link between peace and anxiety: Body: Care for ourselves Mind: Question ourselves Heart: Feel ourselves Will: Be ourselves

Our virtues have us live our expectations wholeheartedly so that we learn what we truly want: hope looks forward, courage persists, honesty looks back.

Stepping in: our expectations are what we know, external perspectives - if we step into internal perspectives, then we include ourselves but also that beyond us - what we don't know.

Accordingly, then we can step out when we hear positive emotions from our environment, they have us recognize that we are not our expectations - and so we can learn from them and adjust them.

Anxiety can switch its time scale to step outside of our expectations. Hope for our expectations (looking forward); courage in our expectations (in the present); honesty in our expectations (looking back). Expectation is with regard to knowledge. Responsibility for our expectations. Principal expectation is that we are one.

Truths of the world are truths about our circumstances and truths of knowledge such as justice, loyalty, duty, but they indicate that we are not one, and indeed, that our subjective view does not matter. Whereas truths of the heart are those by which we live this world and include ourselves within that which is beyond it. But these involve not knowing.

Fenomenologijos konferencija.

A Research Program for a Taxonomy of Moods

Subjectively, we experience moods in seemingly thousands of different shades. Currently, we have no model for describing their variety. A first step is to model our most basic emotional responses. We start with six responses which are essentially those which Paul Ekman found can be observed in the faces of young infants, namely: happiness, sadness, excitement, surprise, fear and disgust. However, we proceed by reproducing these and modeling them phenomenologically. We generate these feelings inside of us by thinking of whether our expectations are met or not. Generally, if we identify ourselves with our expectations, and they are not met, then we feel sad, but if they are met, we feel happy. If our expectations are not personal, then we experience them more distantly: if they are not met, then we are surprised, but if they are met, then we feel excited. If we can't form expectations, and we experience that within ourselves, then we feel disgust, but if we place that outside of ourselves, then we feel frightened. We can further intuit two outwardly nonobservable responses, namely, we feel suspense after we have made an expectation and before we know whether it was met, and we feel peace when we make no expectations. We see from this model that seeking peace (which has us be sensitive to all emotions) and seeking happiness (and avoiding sadness) are two very different approaches to living. A negative moral tone arises when we expect that which we do not wish. If such negative expectations are met, we feel hate (rather than happiness) and anger (rather than excitement), and if they are not met, then we feel relief (rather than surprise) and depression (rather than sadness). We thus find that depression occurs precisely when we could have been happy (because what we wanted to expect actually happened) but instead we feel incapacitated (because we wrongly expected what we did not want). We feel positive moral tones as the marked absence of negative moral tones. For example, if we only expect what we truly wish for, then we feel love as the impossibility of hate. If we expect nothing within us but rather everything is outside of us, then we feel beauty as the impossibility of disgust. If we expect nothing outside of us but rather everything is within us, then we feel intimacy as the impossibility of fright. We thus can use cognitive expectations to distinguish, identify, evoke, replicate and model the most basic emotions. How can we extend this to thousands of moods? We first hypothesize a purpose for moods, which is to allow our unconscious mind to construct an emotional environment that would best test the principles which our conscious mind constructs for us. Moods thus allow us to explore whether there is a cause within us or whether simply the mood is random. We thus grow more sensitive and also our principles prove more sound. Whereas those who escape their moods, for example, by turning to cigarettes, alcohol or drugs, are evidently stunting themselves. Supposing that moods may have such a significance, we look for empirical data we might study, such as music, dreams, or especially, poetry. In particular, we analyze several classic poems from the Tang Dynasty in China to consider how the interplay of cognitive expectations can lead to a grammar of moods that can be understood, more or less, by all people.

Man tirti:

kokias nuotaikas iššaukia Dievas, viskas, padalinimų požiūriai,
kaip padalinimų požiūrius permaino atvaizdai, aplinkybės,
koks ryšys su išgyvenimu ir požiūriu
kur nuotaikos kalbose
kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, šešerybę ir dorovę
kaip tai susiję su lūkesčiais, jauduliais, dvejonėmis, poreikiais
nuotaikų tikslas mus brandinti, atjausti, išjausti save, užtat ryšį su Dievu ir kas tik gali būti visiems bendra, išryškinti vertybę, išeiti už savęs, lavinti širdies jautrumą ir atsakingumą
mylėti artimą kaip save patį, visaip
kaip vieną veiklą deriname su kita
kaip nuotaikas veikia teigiamai ar neigiamai, sąmoningumas ryškina, nesąmoningumas slopina
Sūnaus nesutarimas su Tėvu

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

D: Tu vis suvok nuotaikų tikslą, jus brandinti. O jūs esate tvėrinys kuriuo jūsų širdis tampa vis jautresnė ir atsakomingesnė, vis labiau galinga, tad dora, vis labiau ir plačiau gyventi savo vertybe, tad ir klausimais. O klausimai kyla iš lūkesčių, taip pat ir iš abejonių ir netgi poreikių, jie skatina ryškinti vertybę, kad ji būtų ko brandesnė ir galėtumėte ko labiau atjausti kitus įvairiausiose aplinkybėse, tai ir yra brandos esmė, išeiti už savęs į kitus, o pirmiausiai į mane. Tad nuotaikos leidžia išjausti pirmiausia save, bet užtat ryšį su manimi ir tai kas galėtų būti bendra su kitais, tad nuotaikos yra lygiavertiškumo pagrindas, tad mylėk artimą, kaip save patį visaip ir suprasi.

AK: Kaip išgyvenama pagrindimo kalba?

D: Geras klausimas. Kaip žinai savo širdyje, viena jaudina tave tiesiogiai, o kita pasaulio aplinkoje. Tad toje įtampoje ima rūpėti. Pagrindimas ir yra kalba palaikanti rūpėjimą, kaip kad įvardijimas palaiko tikėjimą ir pasakojimas paklusimą. O rūpėjimas apima plačiausiai ir yra jautrus visakam, tiksliau, betkam, ir tam yra lūkesčiai ir jauduliai. Tad ko reikia, kad tie jauduliai atsikartotų, juk tai ir yra kalbos pagrindas. Ir kalbos esmė yra amžinas gyvenimas, amžina branda, kad jūs išeitumėte už savęs pasaulyje ir gyventumėte širdimi, ar tai ja visa, ar tai jos kuriuo nors dėsniu, ar tai širdinga akimirka, tad įvykiu. Tad pagrindimas reiškiasi visa širdimi, ką tu išgyveni savo visuma, koks pasaulis yra ryšium su tavimi, o jisai, kai tavęs nėra, tad kokia yra meilė - tai nuotaikų, ūpų esmė, tai tavo santykis su meile tau. O ta meilė yra tavo atžvilgiu dviprasmiška, tiek sąlygiška, tiek besąlygiška, tad ir ieškai, kaip jinai susijusi su tavimi, su tavo dėsniais ir elgesiu. Tad pagrindimu naujai pasižiūri į save visą. Sąmoningėji. Ir tai vyksta pereinant iš 12 aplinkybių, iš jų porų, į 6 atvaizdus. Pamatysi. Ir tai būtent susiję su tavo santykiu su manimi, būtent Tėve Mūsų. O tą santykį ir išsako matematikos įrodymo būdai, juk tai brandos reiškiniai, brandos raiškos, kuriomis tu gyveni manimi, tiek akimirkomis (geros širdies), tiek dėsniais (geros valios), tiek visu savimi (gėrio kryptimis). Žodžiu, ko tur ryškesnis, brandesnis, tuo tu ryškiau pasireiški viena kuria kryptimi tuo tarpu. Taip ir tu nukrypsti rūpima kryptimi, taip jisai ir ima rūpėti. Tad ieškok tos krypties ištakų, jų rasi aplinkybės porose, būtent tai išsako nuotaikos.

AK: Kaip pagrindimo kalba tveria nuotaikas?

D: Tu su Nade teisingai pastebėjote jog nuotaikos atitinka veiklą, tai veiklos atgarsiai, užtat būtent pasikartojančios veiklos atgarsiai, nes visa veikla iš esmės pasikartoja. Jūs savo laisve ją derinate ir iš jos renkatės, o ypatingai kaip susitelkti. Tad ieškok kaip vieną veiklą derinate su kita, kokios galimybės, ir kaip tai veikia nuotaikas teigiamai ar neigiamai, kas jas ryškina - būtent sąmoningumas - ir kas slopina - būtent nesąmoningumas. Užtat sąmoningėjimu įsiklausote į nuotaikas, o tai juk rūpėjimo prasmė, taipogi tikėjimo ir paklusimo, tai dviprasmybės atsivėrimas, tavo ir mano valių sutapimas, užtat ir išryškėjimas, širdies prabilimas tavyje ir už tavęs. Tad nuotaikos padeda tau rasti tą ribą, kas už tavęs ir kas tavyje, kas nuo tavęs priklauso, kas turi priežastį tavyje - kaip ir kas nepriklauso, kas už tavęs - kodėl. O tokią ribą turi kiekviena veikla, tu derindamas veiklas derini ribas, užtat tuo pačiu lūkesčius ir nuotaikas, tiek laike, tiek erdvėje, tirsi eilėraščius ir pamatysi, tačiau gali tirti ir mano sūnų, ypač jo nesutarimą su manimi, tai irgi nuotaikų tvėrimas, bet tai gali likti ateityje. Tik prisimink mano ir jo skirtingus požiūrius, tai prasminga čia.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.