Gvildenu | Mintys / PašnekovųRaida

lapkričio mėn. 26 d., 2010 m. Tikėjimas sudalyvauja plačiausiu būdu tikint Gerumu, užtat su Dievu pasitikrinant, jį įtraukiant į šį gyvenimą. Toliau jį įtraukiame per save, trejybe - Nežinomybe (tikint Dievą), Pasitikrinimu (taikant savo atradimus), Gyvenimu (susivokiant iš veiklos). Įtikime poromis - pašnekovą pakeičiame jo požiūriu, jo atsitraukimu. Sandara suvokiame, iš kur Dievas išeina, iš kur pasitraukia. Dievą prileidžiame, kaip pašnekovą iš gelmių, iškeliantį kitą, ir Viską - ne Dievą prileidžiame, kaip pašnekovą begalybėje, atskleidžiantį mums save, mūsų protą. Dievas ir Viskas sutampa sandara. Pašnekovas virsta sąlygiškumu.

lapkričio mėn. 25 d., 2010 m. Esmę išgryninus, įvedus pašnekovą, galima sugretinti, sulyginti skirtingus požiūrius, kaip kad išvystant geros valios pratimus, iš to ir išplaukia kalba. Aš iškyla, kaip vienas iš keturių tų sugretinimų, kartu su Žinojimu, Protu ir Tiesa. O pašnekovo ištakos yra gelmės (iš jų ir Dievas) ir begalybė (iš jų ir kitas). Kitas ir Dievas sulyginami, taip kad Kitas tampa Aš, Dievas - Tiesa, o Žinojimas ir Protas juos sieja, tai bendravimas su Dievu.

Ryšys su Dievu atsiskleidžia trejopai:

Tikėti Dievą (mąstau, bet ar tikiu?) - pašnekesys su Nežinomybe
Taikyti savo atradimus (tikiu, bet ar vykdau?) - pašnekesys su Pasitikrinimu
Susivokimas iš veiklos (vykdau, bet ar permąstau?) - pašnekesys su Gyvenimu

Ir vis pasitikrinu su Dievu, kai yra ryšys su juo:

su Dievu pasitikrinti - pašnekesys su Gerumu

Andrius Kulikauskas, lapkričio mėn. 15 d., 2010 m.

Penktadienį man pavyko plačiau suvokti savo išsiaiškinimų brėžinį, kurį buvau nubrėžęs birželio mėnesį. Tada buvau išdėstęs keliasdešimts išsiaiškinimo būdų ir nurodęs, kaip viena pratęsia kitą. Paskui surinkau netgi 200 būdų, kaip ką esu išsiaiškinęs. Norėjau atrinkti svarbiausius, kad galėčiau suvokti jų visumos sandarą, bet tai sunkiai sekėsi. Štai mano tyrimai.

Pastebėjau, kad kiekvieną išsiaiškinimą galiu suvokti kaip bendravimą su pašnekovu, ar tai savimi, ar kitu, Dievu, tiesa, nežinomybe, gėriu ir t.t. Taip pat suvokiau, kad kiekvienu išsiaiškinimu kažką įtikime. O mano tikslas yra išryškinti "tikėjimo algebrą". Manau, kad nebūtina, netgi nežmoniška tikėti visa širdimi, visu gyvenimu, kaip kad kankiniai. Tegul tai įmanoma, bet tai lyg ir per daug reikalauti. Jėzus Kristus kalbėjo, "Palaiminti skurdžiadvasiai (angliškai verčia "poor in spirit", lietuviškai verčia "dvasingieji vargdieniai"), nes jų yra dangaus karalystė". Man atrodo, gyventi "skurdžiadvasiu" tai reiškia, savarankiškai mąstyti, norėti pačiam susigaudyti, rinktis, spręsti, kiek ir kur tikėti. Aš kaip tik ir noriu, kad visa tiesa būtų apčiuopiama, kad galėtumėme tikėti žingsniais, o ne vienu šuoliu.

Savo pirminį brėžinį naujai permąsčiau. Sekiau pašnekovo raidą. Taip ir aiškiau viską supratau. Kiekvienu išsiaiškinimu vis kažką daugiau prileidžiame. Yra dvi ištakos: gelmės ir begalybė. Prileidžiame begalybę pripažindami visą minčių įvairovę, o prileidžiame savo gelmes atmesdami visa kas tik nereikalinga. Toliau, apmąstydami savo aplinkybes, po truputį prileidžiame vis labiau apibrėžtą pašnekovą, tiek save, tiek kitą asmenį, kuris tampa visai žmoniškas, išbaigtas, tikras. Įvyksta lūžis kada prileidžiame gryną pašnekovą, tokį kuris mus pilnai atstoja, pakeičia, kaip kad kada išgryniname esmę ar lyginame požiūrius. Įsivaizduoju, mums gali rūpėti esmė tik tada, kada nesiribojame savo pasauliu, savo patirtimi, o atsiremiame į Dievą už mūsų, taip kad gali būti atsakymas, ne vien tik prielaidos. Toliau jau prileidžiame ir kalbiname ne patį pašnekovą, o jo aplinkybes, tą vidinę kalbą kuri mums visiems bendra, tikra. Galiausiai, ta sandarų kalba taip esmingai susiveda, kad ji pati save apibrėžia, taip kad aš ir kiti esame patys nereikalingi. Ja esame viena. Jos bendru suvokimu susikalbame.

Tad suvokiau išsiaiškinimų brėžinio širdį, vidurinį sluoksnį, kuriame kalbiname grynąjį pašnekovą. Panašu, kad išsiaiškinimai prieš tai ir po to susiporuoja. Pavyzdžiui, pradžioje Dievą kalbinu kaip pašnekovą, o pabaigoje suvokiu Dievo požiūrį kaip raktą į sandarų kalbą. O ką reiškia Dievo požiūris? Dievas mums užleidžia savo išeities tašką, kad galėtumėme jo vietoje atsistoti, jo akimis matyti, jo mintimis pamąstyti. Savo požiūriu jisai ir nėra (pasitraukia) ir yra (esame viena su juo). Panašiai, pradžioje vis prileidžiame, kad pašnekovas "yra", o po to lūžio, kada pripažįstame Dievą ar tiesiog besąlygiškumą, vadinas, tobulumą, toliau prileidžiame aplinkybes to kas tiek "yra", tiek "nėra".

Šios įžvalgos padės man išsiaiškinimus išsakyti menais. Galėsiu vaizduoti, kaip palaipsniui iš miglų išryškėja pašnekovas, kaip atsiremiame į Dievo besąlygiškumą ir kaip isitvirtina mūsų vidinė kalba. Tikiu išsiaiškinimais išsakyti šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę.

Po truputį rinksiu pavyzdžius iš visų, kaip ką esame išsiaiškinę. Pavyzdžiui, Darius Šlapakauskas prieš keletą mėnesių minėjo, kaip jisai vertina Vydūną. Dariau, kaip ir kada suvokei, kad Vydūnas iš tiesų išmintingas?

Sekmadienį buvau Šv.Kolumbano katalikų bažnyčioje ne per toli savo namų. Kunigas ir parapijiečiai džiaugiasi mano sumanymais, kaip telkti dangaus karalystę. Tikiu ten įsijungti. O ne per toliese, 75-oje gatvėje, yra visas telkinys šiam miesto kraštui nebūdingų krautuvėlių. Susipažinau su kepyklėlės "Brown Sugar" savininke Stephanie Hart. Ji širdingai palaiko mano sumanymus, pirmiausia kurti mokymosi priemones matematikos savišvietai. Rašau knygutę. Ji papasakojo, kaip darbuotojai nemoka paprasčiausios matematikos ir sunku juos išmokyti. Tarėmės, kad galėčiau jos kepykloje rengti seminarus. Bendrai, manau galėčiau palaikyti to kvartalo verslą ir visuomenę. Ieškau papildomų pajamų iš ko pragyventi, kad galėčiau atmokėti savo skolas ir su laiku dirbti iš Lietuvos. Manau, matematikos savišvieta yra dėkingas baras. Galiu ją palaikyti menais, taip pat ja sieti su išsiaiškinimais.