Gvildenu | Mintys / Pašnekovas

Su kuo kalbamės kalboje ir kodėl?

Pašnekovas

Koks yra mūsų pašnekovas? Miglotas Dievas, bendras žmogus ar įsakymai? Tai žinojimo rūmų raktas į kalbas ir kitas man rūpimas sandaras.

Ką reiškia vykdyti Dievo valią? Dievo valia vykdoma ją sąmoningai išklausiant ir savanoriškai įgyvendinant.

Ir kaip Dievo valia vykdoma paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu?

Paklūstame įsakymui. Paklūstame įsakymui, kurį išreiškia ženklų savybės ir rūšys, tai širdies ir pasaulio tiesų išgryninimas ir taikymas.
Tikime bendrą žmogų. Tikime būtiniausiomis prielaidomis, tai gerojo vaiko kelias, dalis aštuongubo kelio, kur renkamės ryšį su Dievu, kur sutinkame, jog jis nebūtinai geras.
Rūpinamės miglotu Dievu. Rūpinamės plačiausia patirtimi, tai blogojo vaiko kelias? dalis aštuongubo kelio, kur neturime ryšio su Dievu, turim patys suktis trejybe.

Kaip paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas susiję su kalbomis?

Kodėl pasiduodame? Paklūstame šventąjai Dvasiai. "Palaiminimai", dangaus karalystės visuomenei, poreikiais įrėmina pasakojimą. Poreikiai išsako įsakymą jungiantį tėvą ir sūnų, blogą vaiką ir gerą vaiką.
Kaip pasiduodame? Tikime Dievą Sūnų. "Šv.Petro raktai į dangų" linksniais įrėmina įvardijimą. Dievas Sūnus apsiima geru vaiku.
Kam pasiduodame? Rūpinamės Dievu Tėvu. "Tėve mūsų" įrodymo būdais įrėmina pagrindimą. Dievas Tėvas apsiima blogu vaiku.
Ar pasiduodame? Pasiduodame Dievui, apskritai.

Tokia tvarka išdėsčius matome, kad aukščiausio sąmoningumo laipsnis yra paklusimas.

Betgi paklūstame Dievo valiai (Dievui Tėvui). Tikime gerą valią (Dievą Sūnų). Ir rūpinamės išmintimi (šv.Dvasia). Kaip tai suderinama?

Šv.Dvasia yra Dievo išmintis (esmė)
Dievas yra šv.Dvasios valia (esmė)
susikalba per Dievą Sūnų, jisai yra bendrasis pašnekovas

Tad toks yra Dievo ryšys su savimi. Taip jisai apsiverčia. Būtent Sūnumi jis randa lygsvarą.

Dievas Sūnus yra Dievo gera valia
Dievas Tėvas yra Dievo

Koks ryšys tarp šv.Dvasios ir išminties? tarp Dievo Tėvo ir išminties? tarp Dievo Tėvo ir Dievo valios? tarp šv.Dvasios ir Dievo valios?

Kalba ryškiausia įsakymais (Dvasia), toliau blanksta, siaurėja bendru žmogumi (Sūnumi) ir galiausiai Dievu (Tėvu), kada lieka tik esmė, jo vieningumas.

Kaip pašnekovas susijęs su išgyvenimo vidine sandara, su klausimu ir atsakymu?

Širdies tiesa, tai meilės, aplinkos tiesa, o pasaulio tiesa, tai savasties tiesa.

Ar trejybės santykis su asmenų lygties lygmenimis apsiverčia?

Persitvarkymai sieja mūsų nuojautą viršijančią pasąmone su sąmone. Tai du pašnekovai. Kuris yra Dievas, kuris žmogus? Kuris širdis tiesa, kuris pasaulio tiesa? Palyginti lygmenis:

ikona=medis? daiktas=seka?

Yra vienas vienetas, mums viskas, visaregis; pirminė sandara, apimanti įmanomas rūšis, mūsų nuojautą; ir antrinė sandara, aprėpianti kas nesiriboja mūsų nuojauta.

Kaip pašnekovas išsiskaido iš mūsų sąmoningumo, kaip išsikiriame įvairiais keliais?

Reikia permąstyti, kaip Dievas su mumis bendrauja įvairiausiomis sandaromis, kaip antai:

viskuo
troškimais - pirminėmis sandaromis
nulybės atvaizdais
vienybės atvaizdais
asmenų lygtimi