Gvildenu | Mintys / PasąmonėSąmonėSavimonė

Pasąmonės, sąmonės, savimonės šaknys metafizikoje, ištakos gamtos raidoje, apraiškos kultūros istorijoje, išraiška matematikoje.

Žmogaus vidiniai prieštaravimai leidžia įžvelgti ir išskirti jojo pasąmonę, sąmonę ir jas derinančią savimonę. Šį trijų protų išsiskyrimą galima paaiškinti metafiziškai, taip pat gamtos raidos dėsniais. Išsiskyrimas vis naujai iškyla kultūros istorijoje ir yra išsakomas aukštąja matematika. Trimis protais suprantame įtampą tarp gamtos (pasąmonės) ir kultūros (sąmonės) ir jų derinančios savimonės.

Metafiziškai aiškinant, sąmoningam žinojimui svarbu remtis žinojimu, taip pat pasikliauti nežinojimu. Taip priešingai žiūrint, savaime išryškėja skirtumas tarp atsakymus žinančius pasąmonės ir nieko nežinančios, tad klausimus klausiančios sąmonės. Jas sulygina tiriančioji savimonė, užtikrinanti jųjų sutarimą, atsakymų ir klausimų atitikimą. Savimonė taip pat dalykiškai sprendžia, kuriais atvejais vadovautis pasąmone, ir kuriais sąmone.

Gamtos raidoje organizmai skiria dalį išteklių modeliuoti pažįstamus reiškinius ir dalį išteklių modeliuoti nepažįstamus reiškinius. Tad galima suprasti kodėl smegenyse iškyla du pusrutuliai, ne tik stuburiniuose gyvūnuose, bet taip pat protingumu pasižyminčiuose aštuonkojuose. Vienas pusrutulis tarsi atstovauja milijonus neuronų, kuriais esame įaugę į pasaulį, iš kurio ištraukiamas reikalingas atsakymas. Kitas pusrutulis tarsi atstovauja tūkstančių sąvokų kalbą, kuria atsiplėšus nuo pasaulio bandoma jį perprasti įvairiausiais klausimais. Šiose dviejų protų ir tarp jų esančios prarajos sąlygose iškyla trečiojo proto, sąmoningumo, galimybė.

Kultūros istorijoje įvairiausiai aptariamas skirtumas ir dialogas tarp intuityvaus mąstymo ir racionalaus mąstymo, pradedant jin ir jang, ir nusitęsiant iki psichologų Kahneman ir Tversky sistemos 1 ir 2. Įvairūs mąstytojai pripažįsta trečiąjį mąstymą - išmintingąją savimonę - kuria žmogus valdo save: Platonas (epithumetikon, thumetikon, logistikon), Aristotelis (retorika, logika, dialektika), Konfucijus (pareiga ir gėda, įsakymai ir bausmės, dorybė ir deramumas), Xun Kuang (klajojantis, sutelktas, tuščias protas), šv.Paulius (kūniški, protiški, dvasiški žmonės), Spinoza (patirtys, protas, nuovoka), Montesquieu (teisiamoji, vykdomoji, leidžiamoji valdžia), Kantas (sprendimo galia, praktinis protas, grynasis protas), Peirce (vienumas, dvejumas, trejumas) ir taip toliau. Šiuos tris protus atitinkamai traukia grožis, gėris ir jų darnos ieškanti tiesa.

Abstrakčiausioje matematikoje, kur iškyla pačioje matematikos kalboje slypinčių simetrijų apibūdinimas, būtent supersimetrijų klasifikavime, atsiveria šių trijų protų modeliavimo galimybės.