选择

Pasirinkimų rūšys

• Renkamės gyventi ne pasauliu, o asmenybe.
• Renkamės gyventi ne asmenybe, o asmeniu.
• Renkamės gyventi ne asmeniu, o Dievu.
• Renkamės ar turime ryšį su Dievu.
• Renkamės ar amžinai gyventi ar šiaip gyventi.
• Renkamės kaip vykdyti Dievo valią: paklusti, tikėti, rūpintis.
• Renkamės tarp Dievo ir Kito.
• Renkamės šešiais pasirinkimais (renkamės Taip, Ne Ne, Ne Taip, Ne, Taip ir Ne Ne, Ne ir Ne Taip) ir papildomai yra dvi veiklos (renkamės Ne Taip ir Ne Ne, nesirenkame: Taip ir Ne).

Dorovė iškyla išryškinant tris skirtumus tarp Dievo išėjimo už savęs pakopų, ir tais išskyrimais grindžiant atitinkamus pasirinkimus:

• Išskirdami Dievą ir asmenį, suvokiame kodėl veikti.
• Išskirdami asmenį ir asmenybę, suvokiame kaip veikti.
• Išskirdami asmenybę ir pasaulį, suvokiame ką veikti.

Įsijautimas ir atsitokėjimas siejami požiūrių poromis (sąlygišku ir besąlygišku):

• nulybe - jokiu požiūriu
• dvejybe - požiūriu (grynas sąmoningumas)
• ketverybe - požiūriu į požiūrį (išėjimas už savęs)
• šešerybe - požiūriu į požiūrį į požiūrį (šešerybė: trejybės ratas)
• aštuonerybe - požiūriu į požiūrį į požiūrį į požiūrį (kvadratas).

Prielaidos išsako pakopas

• Dievas savo tyrimu savyje atveria jį grindžiančias prielaidas, kuriomis Dievas būtinai iškyla net ir jam nesant. Jame slypi Dievo Dievas - meilė - kuria jisai atsisako savęs ir visakam atveria savo galimybes.

Pasirinkimų apibrėžimas

Kas yra pasirinkimai?

• Pasirinkimai yra betko atvaizdai. Jie nurodyti gyvenimo lygties atvaizdų lygmenyje.
• Aštuonerybė sustato aštuonis pasirinkius. Renkamės taip, ne, ne taip, ne ne. Ir t.t.

Pasirinkimų rūšys

• pasirinkti Taip
• pasirinkti Ne Ne
• pasirinkti Ne Taip
• pasirinkti Ne
• pasirinkti nesirinkti
• pasirinkti rinktis

Čia Taip reiškia neprieštarauti, o Ne reiškia prieštarauti. Dar papildomai galima:

• rinktis
• nesirinkti

Pasirinkimų savybės

• Pasirinkimas sieja laisvą valią (kas nežinoma) ir likimą (kas žinoma).
• Pasirinkimai nuorodo būdus kaip du žmonės atsiliepia kai vienas kalbina, pabaksnoja kitą.
• Gyvenimas vienija ir derina pasirinkimus.

Pasirinkimo sustatymas

• Tėvas prideda visumą, tai padalinimas.
• Sūnus supranta kaip veiksmą, prideda visumą ir gelmę, veidrodėlį atvaizdai veidrodis.
• Dvasia prideda lęšį, derina sustato pasirinkimą tarp bendros taisyklės ir paskirų atvejų, aplinkybė yra lęšis.

Dvilypumas

Išgyvenimo apytaka pasižymi ištisiniu Dievo ir žmogaus dvilypumu. Visus reiškinius galima suprasti išvirkščiai, ką žmogus išgyvena ir ką Dievas ištiria.

Dvilypumo reiškiniai:

• Nežinanti sąmonė ir žinanti pasąmonė.
• Išgyvenimo apytaka išsako bendro žmogaus būklę, taip pat visų paskirų žmonių būkles.
  • Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas. Pasaulis įjungiamas Tėvo požiūriu ir išjungiamas Sūnaus požiūriu.
• Aštuonerybė.
  • Sūnaus aštuonerybė išsako dvilypumo sąlygas. Ja atsiranda papildiniai.
  • Ketverybė ir požiūrio lygtis.
  • Dievo asmenis papildo Sūnaus sandaros. Keturios Dievo šokio sandaros, ir visos kitos, iš jų išplaukiančios sandaros, atsiranda jo aštuonerybe. Sūnaus aštuonerybė bendrai, vieningai supranta keturias Dievo šokio sandaras - tai pirminės sandaros - jas išplėtoja išgyvenimo apytaka.
  • Dievas siunčia mus į pasaulį, o mes dairomės Dievo.
• Aštuongubas kelias
  • Kalbos išreiškia Dievo valios vykdymą veiksmais +1, +2, +3, o taip pat kubu 2x3x4 išreiškia dviprasmybę, skaidymą, sandarų poras, būtent žmogaus trejybe. Tai dvi aštuongubo kelio pusės.
  • Laipsnyno dvi Dievo trejybės (sąmonei ir pasąmonei) 3+3 virsta viena Dievo trejybe ir viena žmogaus trejybe. Skirtingi ketverybės atvaizdai, skirtingai suprasti, tai grindžia. Bandyti tai susieti su homologija ir kohomologija
• Požiūrių grandinė
  • Dievo valios vykdymo grandinė - besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai sąlygiškai besąlygiškai - ir pasiklydusio vaiko grandinė - žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį

Sąlygiškas sąmoningumas

• Sąlygišku sąmoningumu deriname žinojimą ir nežinojimą tam tikroje apimtyje: kažkame, betkame, viskame.
• Nusistatymu mes tvirtiname tiesą visko apimtyje, vykdymu tą tiesą puoselėjame betko apimtyje, o permąstymu vertiname kažko apimtyje, taip kad mes tokiu būdu lyginame sąmoningumą ir nesąmoningumą.
• Tuo pačiu siejame tiesos būtinumą, tikrumą ir galimumą. Užtat tokiu būdu lyginame savo asmenišką buvimą, veikimą ir mąstymą su Dievo besąlygišku būtinumu, tikrumu ir galimumu. Lyginame savo atsakymą su Dievo klausimu.
• Šitame palyginime man reikia ieškoti šešerybės ir aštuongubo kelio.
• Gyventi Dievu, tai gyventi besąlygiškai. Tačiau gyvendami besąlygiškai, galime gyventi sąlygose valingai, ne savo, o Dievo valia. Toksai gyvenimas pasireiškia sąmoningumu.

Kaip pareiškiame savo pasirinkimą.

• Dorove parodome, kad gyvename kitą gyvenimą.
• Malda parodome, kad gyvename kitą gyvenimą.

Išgyvenimas išsako koks esu.

• Išgyvenimas atsiremia į viską.
• Išgyvename visko padalinimą.

Pasirinkimo išgyvenimas

• Visko padalinimas yra tuo pačiu išgyvenimo rėmai, pasirinkimo rėmai ir reikalo rėmai.
• Pasirinkimu renkamės tarp požiūrių. Tad pasirinkimą išgyvename visko padalinimu. Tik jį išgyvename būtent padalinimo visuma (kuomet atsitokėję apžvelgiame galimybes) ir paskui įsijausdami (kuomet įsijaučiame į vieną paskirą požiūrį). Tad rinkdamiesi - svyruodami tarp visumos ir paskirų požiūrių - išgyvename sąmoningumą.
• Būtent septynerybe pilnai išsakome (logika, santvarka) visas pasirinkimo prielaidas ir galimybes, išryškinant pasąmonės ir sąmonės kampus. Tuomet septintu požiūriu padaliname požiūrį į dvi dalis. Užtat išgyvename kitą lygmenį. Vienos santvarkos apdorotuvo pagrindu plėtojame kitą santvarką, kurią pilnai išvysčius bus kitas apdorotuvas. Iš viso trys apdorotuvai grindžia pilną sąmoningumą.

Dievo tyrimo išeities taškas yra jo prielaidų išsakyta sandara: viskas, jo savastis. Viskas tuo pačiu yra ir mūsų išeities taškas, tad mes, sąlygiški, išplečiame besąlygišką Dievą.

Keturių asmenų susidėliojimas

• Keturi asmenys turi susidėlioti. Tai vyksta dorove. Tai suderina Dievo, Mano, Tavo, Kito klodus, būtent Dievo kūną, Mano protą, Tavo širdį ir Kito valią. Šiuos asmenis ir klodus suprantame, kaip savo sąmonės ir pasąmonės pokalbio dalyvius.
• Asmenys yra keturios grynojo sąmoningumo prielaidos, kurios turi būti išskirtos. Taip iškyla Dievas.

Pasirinkimų pasekmės

Grynas sąmoningumas

Sąlygiškas sąmoningumas

• Asmenys susidėlioja įkūnytu sąmoningumu.
• Grynas sąmoningumas skiria Ar ir Kodėl, o įkūnytas sąmoningumas skiria Koks ir Kaip.

Dievo šokio trejybės ratas grindžia gryną sąmoningumą

• Ar Dievas būtinas? iššaukia Dievo prielaidas nusakantį trejybės ratą, kuriuo suskamba klausimas, Koks Dievas būtinas? Dievas savo prielaidomis yra trejybinis: Dievo vienumas yra grynas sąmoningumas; asmens vienumas yra atsitokėjimas (nežinojimas, sąmonė); asmenų vienumas yra įsijautimas (žinojimas, pasąmonė).
• Užtat pradedant nuo trejybės rato, taip suprasto, tenka naujai suprasti Dievo šokio sandaras. Taip ir gaunasi išgyvenimo apytaka.
• Dievo šokiu tyrimu akivaizdu, jog Dievas iš anksto žino, kuom viskas baigsis. Visgi, jo tyrime glūdi tyrimo sandara - žmogaus trejybės ratas - o tai nežinojimo sandara. Tad būtent žmogus savo būkle ir savo supratimu įžvelgia Dievo nežinojimą, jo tyrimą, jojo kūrybą - įžvelgia Tėvo nusistatymą, Sūnaus vykdymą ir Dvasios permąstymą, užtat Dievo amžiną nežinojimą, besireiškiantį žmogiškuoju trejybės ratu ir pačiu žmogumi.

Pirmapradį Dievą išplečia grynas sąmoningumas

• Pirmapradį Dievą išplėtus jo klausimu, ar jisai būtinas, tad išplėtus jo prielaidomis, yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atsitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.

Sąmoningumas išgyvena Koks esu? ir ištiria savo ribas.

• Sąmoningumas išgyvena Dievo šokį.
• Dievas klausia ar Aš būtinas? tad gaunasi Koks esu?
• Sąmoningumas tiria ne Dievo, o Savo būtinumą.
• Sąmoningumas ištiria savasties ribas, ir tuomi apibrėžia, kas savastis yra.
• Grynas sąmoningumas įsikūnija atsiskleidimu, kuriuo sąmoningėjimas atskleidžia sąmoningume glūdinčias prielaidas.
• Koks yra Dievas? Dievas yra savo prielaidos: Esu, koks esu. (Jahvė).
• Pirmapradis Dievas gali nieko nedaryti. Tačiau grynajame sąmoningume jau glūdi klausimas, Ar Dievas būtinas? Tad jisai plėtojasi: Koks Dievas būtinas
• Koks esu - tai sandaros lygmens klausimas - užtat remiasi Viskuo - ir jo padalinimais - kuriais Viskas išgyvenamas - o išgyvenimas, tai juslių reikalas (koks)

Sąmoningumas yra tarpas

• Jisai yra tiek visuma, tiek tarpas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad jisai kaip tarpas išsipildo didesniaisiais padalinimais: ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe ir galiausiai aštuonerybe jisai sutampa su visuma.

Dievą išplečia jo prielaidos, Dievo Dievas - meilė - prielaidų visuma

• Meilė yra Dievo esmė į kurią viskas susiveda.
• Meilė yra Dievo esmė, iš kurios viskas atstatoma. Panašiai yra su ženklais ir su žinojimo ir su kalba. Tad žinojimas yra esmė, o nežinojimas yra dvasia.
• Meilė yra Dievo sąlygose glūdintis platesnis Dievas, kuriuo iš viso galime visi būti ir kuriuo esame viena.
• Meilė yra Dievo pasitraukimas vardan jo brandesnio, išplėsto Dievo, vardan mūsų visų vienumo, vardan mūsų visų įtraukimo į Dievą. Mes taipogi dalyvaujame tame įtraukime ir įsitraukime. Tad meilė yra mūsų vienumo bendra veikla, kuria atsisakome savęs priimdami visus, tuomi ir visiems išplečiant save.
• Meilė iškyla gyvenimo lygtimi - dvasia - asmeniu - asmens vieningumu - Kitu. Atitinkamai, sandara - vaidmeniu - iškyla amžinas gyvenimas. Amžinas gyvenimas yra amžinas tikslinimas, kad žinojimas-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

Branda yra tikslinimas, kad žinojimo-pasąmonė prilygtų nežinojimui-sąmonei.

• Užtat mūsų valia turi būti savarankiška, nes būtent mes turime save tikslinti trejybės ratu.
• Betgi taip pat mes turime dairytis besąlygiškos Dievo valios.
• Amžinas gyvenimas yra šis amžinas tikslinimas.
• Aštuongubas kelias ir šešerybė derina meilę, laisvę, valią ir Dievo valią, kad galėtumėme save tikslinti.
• Meilė suteikia laisvumą ir malonę, ir brandos galimybę, tad aplinkybes, kuriomis sąlygiškas, įkūnytas sąmoningumas prilygsta besąlygiškam, grynam sąmoningumui. Meilė tuo pačiu įpareigoja mus bręsti.
• Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas išsako tai, kas mums opu save tikslinant.

Gyventi papildomu požiūriu

Įvairiai pasipildome požiūriu

• poreikius tenkinant: nuliniu (Dievu) ir septintuoju požiūriu (bendru žmogumi)
• gyvename širdies tiesa vietoj kad pasaulio tiesa
• geros valios pratimais renkamės ramybę vietoj jaudulio
• Padalinimais atpažįstame skirtingus požiūrius, išvengiame ginčų.
• Išsiaiškinimais bręstame, nes gyvename klausimu, pasipildome požiūriu. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymas, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui.
• Teigiamais įsakymais pasipildome ir bręstame keturiais požiūriais: Dievo, Mano, Tavo, Kito. Jais palaikome išsiaiškinimą. Juos sieja šeši pokalbiai, tai neigiami įsakymai, nepaneigti požiūrių, išsiaiškinimų.
• Kokios mūsų pasirinkimo pasekmės?
  • Mes išpildome savo galimybes įstengdami gyventi besąlygiškai, besąlygiškumo sąvokomis. Taip gyvename kada mylime tai kas mums nepavaldu, mums nepriklausoma. Tam tikslui esame įsakyti mylėti Dievą, būti tobulais ir elgtis nerūšiuodami kitų.
  • Jėzus kalba apie mūsų pasirinkimą, kad jisai pakeičia mūsų šeimą ir namus daugybe šeimų ir namų.

Šviesuolė bręsta dorybėmis, kuriomis vis sunkiau nuklysti, kuriomis auga sąmoningėsnė

Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė.

Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.

Gyventi dorybėmis - išlavinta pasąmone

• Gyventi dorybėmis vis labiau, ne mažiau. Dorybėmis vis mažiau nuklysti nuo trejybės rato.
• Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Šviesuolė išmoksta visakame puoselėti sąmoningumą.

Šviesuolė jaučiasi Dievo mylima

Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

Sąmoningėjimas pasirinkimais

Trys pasirinkimai tarp keturių netroškimų

Trys veiksmai trimis pasirinkimais išreiškia įsijautimą, atsitokėjimą ir sąmoningumą. Tai pasirinkimai tarp keturių netroškimų, vis brandžiau išsakant išėjimo už savęs pakopą, savasties ribą: jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais.

• Ketverybe išsakomas Dievo ryšys su savo besąlygiškumu. Užtat trys kalbos tą ryšį išreiškia poromis. Tuo tarpu padalinimai, atvaizdai, aplinkybės išreiškia Dievo trejybės vidinius tarpusavio ryšius. Žmogus iškyla kaip besąlygiškumo išplėtimas sąlygiškumu, tad ketverybe ir trejybės ratu.
• Dievo šokiu atsiskleidžia, jog Dievo tyrimą galime suprasti, kaip jau įvykusį (Tėvo kampu) ar įvykstantį (Sūnaus kampu) ar įvyksiantį (Dvasios kampu) arba kaip neįvykusį (žmogaus kampu). Atitinkamai, tai yra išėjimo už savęs pakopos - visko, betko, kažko, nieko. Ir tai yra atitinkami vienumo pagrindai - Dievu, asmeniu, asmenybėmis. Ir tos pakopos grindžia pirmines sandaras, įskaitant aštuongubą kelią, taip kad aukščiausias sąmoningumas yra Dievo tyrimui išsipildžius. Dievas išgyvena žinojimą. Tuo tarpu žmogui aukščiausias sąmoningumas yra Dievo nežinojime. Užtat žmogaus ryšys su Dievu išsako tą nežinojimą. Dievo nežinojimas ir jo būtinumas remiasi žmogaus nežinojimu ir jo esamumu. O dorovė yra sąžiningas žinojimo ir nežinojimo santykis: žinojimas negali būti kuomet yra nežinojimas, tačiau žinojimas yra labiau pasirinktinas, nė nežinojimas.
• Atsiskleidimo eiga: paklusti (Dievas vietoj asmens), tikėti (asmuo-sąmonė vietoj asmenybės-pasąmonės) ar rūpintis (asmenybė vietoj pasaulio)

Valia: rinktis Dievo valią vietoj savo valios. Širdimi: rinktis gerą valią vietoj pasirinkimų. Protu: rinktis išmintį vietoj betko. Kūnu: rinktis amžiną gyvenimą vietoj gyvenimo. Šie pasirinkimai veda iš valios į širdį, toliau į protą ir galiausiai į kūną.

Sąmoningėjimas

Požiūrių grandine

• Požiūrių grandinė vis nauju požiūriu brandžiau, sąmoningiau išryškina skirtumą tarp žinojimą ir nežinojimą, o požiūris susidaro iš Dievo nežinojimo ir žmogaus žinojimo.
• Permąstyti dorovės tyrimo septynias pakopas: Gal grandinėje Ž-D-Ž-D-Ž elgesį ir dorovę išsako Dievo požiūriai.

Šeši palyginimai

• Visko padalinimais išplečiame betką ligi visko; atvaizdais kažką ligi visko; aplinkybėmis kažką ligi betko; pagrindimu nieką ligi kažko; įvardijimu nieką ligi betko; pasakojimu nieką ligi visko.

Renkamės gyventi ne asmenybe, o asmeniu.

Pasirinkimas: Gyventi septintuoju požiūriu - asmeniu, ne asmenybe.

• Žmogus bręs amžinai, bus išskirtinesnis, ypatingesnis, pilnesnis, jeigu gyvens asmeniu - bendru žmogumi - nežinojimu - atliepimu, o ne asmenybe - savimi - žinojimu - netroškimu. Darys ką bet kuris geras žmogus darytų savo aplinkybėse, o nesivadovaus savivaliavimu.
• Žengiam gilyn iš kūno į protą, iš proto į širdį, iš širdies į valią. Tas žengimas gilyn vis prideda požiūrį, kurio pagrindu sustatytas netroškimas: poreikių tenkinimas jokiu požiūriu, abejonių dvejonės vienu požiūriu, lūkesčių jauduliai ir gėrio kryptys dviem požiūriais, vertybių klausimai trimis požiūriais.
• Apibrėžia gerumą, laisvumą, tapatumą, tobulumą. Gerumas yra skirtumas tarp dorovės ir elgesio.
• Žmogus savo ruožtu, septintuoju požiūriu, gyvendamas Kitu, gyvena Dievu savyje, tad požiūriu. Taip žmogus gyvena gilesniu ir tikslesniu netroškimu. Išsivysto trijų požiūrių grandinė.
• Palaipsniui prisiimu Tave. Aš įsijausdamas į Tave, atjausdamas Tave, išplečiu klausimą, Koks Aš esu? ir apsiimu tirti, Kaip Tu esi?
• Ar Mano žinojimas-įsijautimas gali prilygti Tavo nežinojimui-atsitokėjimui? Meilė (atsisakymas savęs) palaiko sąmoningėjimą. Pilnai atsiskleidęs sąmoningėjimas prilygsta grynam sąmoningumui.
• Apibendrindamas save, Mane, apibrėžiu Tave.
• Dorovės pagrindas.
• Gyvendami asmeniu, teisingai atjaučiame kitą, randame kaip jį atjausti.
• Aš gyvenu ar manimi gyvena?
  • Jei "aš" mąstau tą vienumą, tai gaunasi aklavietė, tai kas uždara, svetima, neskaidru ir negyva. Tačiau jeigu tas vienumas mąsto manimi, žino manimi, gyvena manimi, tai ir aš galiu juo gyventi. Reikia, kad "manęs" nebūtų. Užtat tokiu atveju tą vienumą galime suprasti kaip Dievą, kaip jo išsipildymą amžinu gyvenimu. O man tenka ištisai rinktis, ar man įsijausti į save, ar man atsitokėti ir tapti Dievui atviram.

Koks ir kaip

• Skirtumas tarp Mano (Koks) ir Tavo (Kaip) grindžia skirtumą tarp Dievo (Ar) ir Kito (Kodėl). Tai ketverybė.
• Grynasis sąmoningumas svyruoja ant ribos tarp buvimo santvarkoje ir už santvarkos. Tad ta riba yra kažkur tarp koks ir kaip. O jinai išsiplečia ir siekia ar ir kodėl.
• Dievo šokio prielaida, tai požiūris. Požiūrį apibrėžia sąmoningumo tarpas, požiūrį vedantis iš įsijautimo (koks) į atsitokėjimą (kaip), tad požiūryje glūdi trejybė.
• Sėkmingas pasislinkimas trejybe įvyksta kada tamsuolė gyvena ne asmenybe, o asmenimi, ne paskiru žmogumi, o bendru žmogumi. Šitokia patirtis padeda jai atskirti šias galimybes, tad ir gyventi bendru žmogumi, rinktis amžiną gyvenimą, gyventi visais.
• Sąmoningumas yra savasties ribos sąmoningumas, o tą ribą išryškina žmogiški lygmenys Koks ir Kaip. O jų esmė ir dieviški lygmenys Ar ir Kodėl.
• Šešerybės atvaizduose visi teigiami jausmai yra neigimas. Tarp jų, meilė yra neigimo neigiamas. Užtat meilė yra tarp išorės neigimo (artimumo) ir vidaus neigimo (žavesio). Išeiname už savęs iš vidaus į išorę, iš nusistatymo į permąstymą, o tai išgyvename būtent vykdymu. Tad išgyvenimo esmė yra vykdymas ir įsakymas yra meilė. Esame pašaukti išeiti už savęs, bet ar mes tai susigaudome? O meilė pati sau prieštarauja, nes jinai yra neigimo neigimas, nebent neigimo nėra - tuomet ir meilės nėra, jinai gali nebūti - ir jos prieštaravimo būsena sutampa su jos nebuvimo. Tad būtent meile subliuška aštuonerybė, užtat būtent meilė yra Dievo esmė. Viskas susilanksto būtent į meilę.

Renkamės gyventi ne asmeniu, o Dievu.

Pasirinkimas: Pripažįstame ir renkamės Dievą už mūsų.

• Išgyvenimo apytaka vieną valią. Dievo vali apima ne tik tobulą, bet atjautomis ir netobulą.
• Iškyla meilės-vykdymo svarba - neigiamas neigimo - tad elgesio ir dorovės svarba - mūsų išėjimo už savęs. Išeiname už savęs išeidami už elgesio į dorovę.
• Pilnai išsakytas žmogus gali suvokti savo nepakankamumą ir priimti Dievą už savęs.
• Tiriu save ar Dievą?
  • Bendra valia (betkas) yra atsakymas į klausimą, Koks esu? Išmintis yra atsakymas į klausimą, Koks Dievas būtinas?

Renkamės ar gyventi viena (Dievu) ar ne viena (savimi). Trys vienumai sudaro trejybės ratą ir sulygina tris lygmenis. Bet trys nevienumai taipogi sudaro trejybės ratą.

Išpuoselėtas sąmoningumas

Susivedimo pagrindimas

• Prielaidų atradimas
  • Būtinumo tyrimas savo sąlygose atranda prielaidas reikalingas (Dievo) išeities taškui, tad jį grindžiančias būtinumu.
• Tyrime glūdintis liudytojas
  • Gyvendami Dievu, gyvename jo išeities tašku, klausimais: Ar Dievas būtinas? Tad suvedimas veda į jį grindžiantį išvedimą.
  • Esame teisingi liudytojai būdami atviri, mąstydami ką tirti, rūpindamiesi tyrimo tikslu. Tai primena skirtumą tarp gerojo ir blogojo vaiko.
  • Rasdami tyrimo tikslą, mes suvedame savo valią ir Dievo valią, tad suderiname valias. Esame įrankis atrandantis savo tikslą.
  • Viską suvedame gyvendami Dievo tyrimo liudytojais. Mūsų rišlus liudijimas viską suveda. O tai parodo Dievo tyrimo tikrumą ir Dievo, kaip tyrinėtojo, būtinumą.

Ribos iškyla su pasirinkimu, kur Dievas

• Mūsų ribos iškyla kai yra Dievas už mūsų, tad kuomet pasirinkimas yra prasmingas. Kai nėra tokio pasirinkimo, tai neturime ribų (panašiai, kaip kad su teigiamais jausmais, arba su vidiniu požiūriu). (Teisingumas yra pasirinkimas - paklusti ar nepaklusti, tuo tarpu paklusime tokio pasirinkimo nėra.) Kai nėra pasirinkimo, tai Dievas reiškiasi mumyse savo sąmoningumu - Tėvo dorovė trejybės ratu +3, Sūnaus dorovė dvejybe +2, Dvasios dorovė vienybe (širdies tiesa - dvejonėmis) +1.

Jeigu gyvenu Dievu, gyvenu vienumu, besąlygiškai, tada dorovė ir elgesys sutampa, nes esu tobulas (kaip Sūnus linkėjo)(gyvenimu). Jeigu gyvenu savimi, ne vienumu, tai elgesys ir dorovė išsiskiria, nes esu netobulas (kaip Tėvas mylėjo) ir nuolatos bręstu (amžinu gyvenimu). Tuomet galiu gyventi sąlygišku vienumu, pasirinkti gyventi dorove vietoj kad šiaip elgtis.

• Dievas yra suvokimas Kodėl. Tad ką derėtų veikti priklauso nuo to ar mes žinome kodėl.

Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį

• Sąmoningumu gyvenam dvejopu požiūriu.
  • Mes mylime, atsisakome savęs vardan platesnės savasties, vardan mūsų visų vienumo, pasirinkdami Dievą vietoj savęs, priimdami jo požiūrį vietoj savo požiūrio. Sąmoningumu vis išlaikome pasirinkimo galimybę, skirtumą tarp sąmonės ir pasąmonės, tad dvejopą požiūrį, dvejopą žinojimą ir nežinojimą.
  • Dievo tyrimą išgyvename dvejopu požiūriu
  • Gyvendami dvejopu požiūriu, išskirdami besąlygišką nežinojimą ir sąlygišką žinojimą, įsijungiame į Dievo tyrimą, tad ir į visko žinojimą. Tarpas tarp nežinojimo ir žinojimo išauga sąmoningėjant nuo nieko iki visko. Pilnatvėje išgyvename amžiną gyvenimą kuomet gyvename besąlygiško Dievo valia.
• Dievo požiūrį priimame atstatyti jo pirmapradį sąmoningumą, tad jo būtinumą.
  • Dievo požiūrį priimame sąmoningėjimu, amžinu gyvenimu. Tai visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas.
• Savo žvilgsniu supaprastiname Dievo požiūrį ir tuo praplečiame Dievo žvilgsnį.
  • Mūsų žvilgsnis nėra Dievo žvilgsnis, juk nesame Dievas. Užtat priimdami Dievo požiūrį išplečiame Dievą, juk tuomi atskiriame Dievo žvilgsnį (su mūsų žvilgsniu nesutampantį) ir Dievo požiūrį (su kuriuo mūsų požiūris sutampa). Nors priimdami Dievo požiūrį jį matome tik tiek kiek esame pajėgūs savo žvilgsniu. Tuo tarpu Dievo žvilgsnis toliau apibrėžia ir nusako Dievo požiūrį. Tačiau mes atskleidžiame Dievo požiūrio sandarą, kad jo požiūrį galima išsakyti grubiau ir tiksliau. O tai yra šviesuolių bendrystė, dangaus karalystė, skurdžiadvasių mokslas, tiesos apčiuopiamumas ir prieinamumas.
  • Dievo požiūris mumis atsiveria ir prasiplečia, kaip būtinas.

Renkamės apibendrinti, tikslinti save, Mane

Pasirinkimas: Gyventi Dievu, nežinojimu, arba gyventi savimi ir tikslinti savo žinojimą.

• Žmogus gyvena pasąmone, žinojimu, neatitinka sąmonei, nežinojimui. Tad gali išspręsti pereinant į Dievo požiūrį, arba septintuoju požiūriu žengiant gilyn.
• Aš noriu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Aš noriu pats spręsti, pilnai.
• Iškyla skirtumas tarp dorovės (kaip derėtų elgtis) ir elgesio (kaip elgiamės). Atitinkamai,iškyla skirtumas tarp Dievo troškimų (jo išėjimo už savęs pakopos) ir mūsų netroškimų (savistovios pakopos). Dorovė, tai judėjimas su Dievu - galime judėti pripažindami nulinį požiūrį, Dievo judėjimą - arba galime septintuoju požiūriu patys judėti Dievo kryptimi. Arba galime nejudėti.
• Skiria įsijautimą ir atsitokėjimą, kaip pasąmonės žinojimą kažko ir sąmonės nežinojimą kažko. Sąmoningumą įvairiai išgyvena šiuo skirtumu: pasirinkimais, sąmoningumo kryžkelėmis.

Ryškėja skirtumas tarp Dievo (už mūsų) ir asmens (Dievo mumyse).

Dievas ryškėja: Dievas už mūsų eina link Dievo mumyse.

• Skirtumą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse išreiškia apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Tai augantis skirtumas Dievui išeinant už savęs, taip kad būtent viskuo jisai pilnai išėjęs už savęs, tuo tarpu mums viskas yra išeities taškas, iš kurio viskas išsiveda.
• Teisingai vystosi nežinojimo ir žinojimo santykis: Žinojimas vis besitikslindamas besąlygiškai neprilygsta nežinojimui tačiau būtent sąlygiškai prilygsta.
• Netroškimai yra lėkšti ir platūs, kuomet Dievas už santraukos, bet tampa gilūs ir tikslūs, Dievui beišeinant už savęs.

Išvystome Dievo ir Tavo sampratas: "Tu esi Dievas"

Pasirinkimas: Iš karto savo netobulumu gyventi Dievu, ne savimi.

• Atjauta parengia galimybę atsiliepiant į poreikius, abejones ir lūkesčius, iš karto rinktis gyventi Dievu - nuliniu požiūriu, savo netobulumu, vietoj kad tik išryškinus vertybes.
• Išvysto asmenybės suvestį, kertinę vertybę, iš kurios požiūriu "Tu esi Dievas" išplaukia matematika ir visų asmenybių bei mokslų žinojimo rūmai. Išsiaiškinimas, skirtumas tarp klausimo ir atsakymo, tampa tyrimo dalyku.

Renkamės ar turime ryšį su Dievu

Turėti ryšį su Dievu

Įsiklausome ir pajuntame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime. Jei neturime ryšio su Dievu, tai patys esame Dievas, tegul ir sąlygiškai. Suvokę savo sąlygas iš karto galim atpažinti Dievą už sąlygų. Ar sutampame su savo vertybe, ar esame jinai ar jinai už mūsų? Kodėl derėtų veikti: Išsiaiškinti ar esame Dievas, ar ne. Rinktis taip, kad paklustumėme - kad mūsų santykis išryškėtų, kad atsakytumėme ir galėtumėme paklusti.

neturime ryšio su Dievu	turime ryšį su Dievu
esame neviena, atskirti	esame viena
daliniu vienumu, vykdome dalinį, sąlygišką tyrimą, atkarpėles, po truputį, žmogaus trejybės ratu	dalyvaujame amžiname, besąlygiškame, sąlygas plėtojančiame Dievo tyrime Dievo trejybe, ar Dievas mus visus pasieks?

Ryšys su Dievu reikalingas asmenybei - ne-Dievui. Bendram žmogui, asmeniui, nereikia ryšio nes jis pats gyvena Dievu.

• Kai bendrauju su Dievu malda, tai esu asmenybė, paskiras žmogus. Ir jisai bendrauja su manimi būtent mano asmenybe, kaip aidas to, kas man asmeniškiausia, širdingiausia. Užtat jam be galo svarbu ko aš, kaip asmenybė, noriu, ką myliu. Ir būtent kaip asmenybė galiu mylėti visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia. O kai esu bendras žmogus, tada man ryšys su Dievu yra nereikalingas, tiktai jo globa, kad galėčiau gyventi trejybe, kad galėčiau atsisakyti savęs, išeiti už savęs. Užtat gerasis vaikas būtinai išeis už savęs kai nejaučia ryšio su Dievu, nes jisai tada gyvena bendru žmogumi. O blogasis vaikas turės įveikti save, savo asmenybę, savyje rasti bendrą žmogų, o tai labai sunku, ir baisu, ypač jei nejaučia Dievo globos.
• Būtent asmenybė turi ieškoti Dievo.
• Užtat būtent per pasąmonės langą ieškome ryšio su Dievu, ieškome atspindžio už savęs ir savyje.
• Asmuo, tai veidrodis siejantis, atspindintis Dievą už mūsų ir Dievą mumyse. Mes savo veidrodį, savo asmenį, savo asmenybę taip išpuoselėjame jog atitiktų Dievas už mūsų ir Dievas mumyse. Sūnus žvelgia į Dievą už mūsų, o Tėvas žvelgia į Dievą mumyse. Pirmumą tenka teikti Dievui mumyse. Taip kad negalime mylėti Dievo nesuvaržę jo žiaurumo, nemylėdami artimo. Mūsų asmenų vieningumas tarpusavyje grindžia Dievo vieningumą. Lęšyje atsispindi ir sutampa Dievo (Tėvo) požiūris, klausimas ar jisai būtinas, ir Sūnaus atsakymas, kaip gyventi.

Dviem skirtingais būdais išryškiname save: lyginame save su Dievu (tad, besąlygiškai, aš kaip toks, visa savo apimtimi) ir lyginame save su savimi (trejybės ratu - sąlygiškai, kiek aš skiriuosi nuo savęs, koks skirtumas).

• Pažinti save, kad galėtum atsisakyti savęs, išeiti už savęs
  • atskirti save ir Dievą
  • ištirti savo proto ribas
  • pažinti save, atsakyti 12 klausimų, jie aplinkybėmis apibūdina mūsų savastį, tuo pačiu, kaip galim išeiti už savę

Jei turime ryšį su Dievu, tai gyventi jo požiūriu, vykdyti jo valią, plėtoti šviesuolių mokslą, kalbą, santvarką, bendrystę

Turint ir neturint ryšio su Dievu

• Kai yra ryšys su Dievu (21 raiškos), tai rinktis Dievą. Kai nėra ryšio su Dievu, tai tiesiogiai gyventi Dievu (trejybe).

Turint ryšį su Dievu:

• Savanoriškai išorinį požiūrį įsisaviname vidiniu požiūriu. Tai šešerybės atvaizdo nusakyta gyvenimo prasmė.
• Kai turiu ryšį su Dievu, tai nesu Dievas. Renkuosi Dievą (kad jis būtų, veiktų, mąstytų) vietoj savęs.
• Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes.
• Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.
• Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).
• Kai yra ryšys su Dievu, yra dvasia - tai išeiti už savęs į Dievą - rinkti Dievą vietoj savęs
• Atvirumas yra vieningumo sustatymas, atpažinimas ir atskyrimas (suprantančio, pasitraukiančio) Dievo Tėvo už mūsų ir iškylančio Dievo Sūnaus sandaroje, mūsų gelmėse. Sandara vyksta apibrėžimas. Renkamės ar gyventi dvasia, Dievo požiūriu.
• Kai yra dvasia, ryšys su Dievu - tai atvirumas yra vieningumo sustatymas - tai atskyrimas savęs sandaroje ir Dievo už jos - išskyrimas suprantančio Dievo (už sandaros) ir suprasto Dievo (sandaroje) - gyventi sandara, išryškinti jos galimybes - sandaroje ir už jos atpažinti Dievą - išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą už sandaros ir iškylantį Dievą Sūnų sandaroje - gyventi dvasia, Dievo požiūriu - Veiksmai mus praplėčia Dievo dvasia. Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą. Veiksmai atveria naują sandarą. Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys. - Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Sandara vyksta apibrėžimas.

Jei neturime ryšio su Dievu, tai patiems tikrinti save trejybe

Aukščiausiame sąmoningume - būtent Tėvo - jisai trokšta visko - trejybės ratas yra pasaulyje įstatytas.

Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis.

Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpindamasi. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.

Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė gyvena trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.

Sąlygiškas užsidarymas - galimybė pasitikslinti ir klysti

• Mums pavyksta sąlygiškai užsidaryti - ir iš tiesų, mūsų išgyvenimai remiasi tuo užsidarymu, pasąmonės vykdiniais, kuriais Dievas nebūtinas - tačiau vis atsiveriame. Šešerybė išsako mūsų užsidarymą, mūsų sąlygiškumą, tad neaprėpimo Dievo šokio sandarų visų požiūrių, tiktai pagavimą jų bendrų esmių - paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą.

Kai neturiu ryšio su Dievu, tai pats esu Dievas, veikiu trejybės ratu. Tyrinėtojas yra Dievas: sustato aplinkybes, pasitraukia ir laukia, tad stebi pasekmes. Dievo tyrimas yra vienkartinis, amžinas, o mūsų tyrimai yra daliniai, sąlyginiai.

• Trejybės ratas iškyla kada neturime ryšio su Dievu. Tada mes patys gyvename Dievu. O Dievo trejybė reiškiasi sandaromis, kada turime ryšį su Dievu. Tai mūsų ryšys su Dievu už mūsų: Dievu Tėvu, Sunumi ir Dvasia.
• Gyventi bendru žmogumi, ne paskiru žmogumi. Gyventi tarsi būtum vienas vienintelis žmogus, bendrybinis, už visus gyvenantis.
• Neturėdami ryšio su Dievu - teigiamą jausmą įamžiname dorybe

Kai trūksta dvasios, kai nėra ryšio su Dievu, kai nusistovi sandara - tai atvirumas yra vieningumas; gyventi vieningai, esme; būti viena; išeiti už savęs; gyventi trejybės poslinkiu; gyventi kitu kampu, platesniu požiūriu; vykdyti Dievo valią.

Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia, valių susivedimas, dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė. Visko nežinojimas (Dievo žvilgsnis) ir visko žinojimas (pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris)

• Atsakymas, kodėl Dievas būtinas.
  • Valių susivedimas (valia) yra atsakymas į klausimą, Kodėl Kitas yra? Dievo valia yra atsakymas į klausimą, Kodėl Dievas būtinas?
  • Valių susivedimas yra dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė, gebėjimas betkame ir įsijausti išgyvenimu, ir atsitokėti sąvokų kalba. Tai yra tiesos dvilypumas.
  • Visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas yra įkūnyti Dievą. Dievas (Dvasia) įsikūnija šviesuolių bendryste, juk tai yra žinojimas, atsakymas, gyventi klausimais, nežinojimu, amžina branda.
• Dievo požiūris (Kito požiūris, visko žinojimas) prilygsta Dievo žvilgsniui (visko nežinojimui). Juos derina suvedimas, sąmoningumas, gyvenimas Dievu, gyvenimo lygtis.
  • Dievo požiūris yra visko atsakymas, susivedimas, susiklausymas. Suvesties Dievas yra nesąmoningo žinojimo Dievas, Dievo atsakymas. Suvedimas yra atsakymas, kad gyvename Dievu.
  • Dievo žvilgsnis yra visko nežinojimas. Jam prilygsta visko žinojimas, pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris, kuris yra būtent Kito požiūris, kuriuo visi galime būti viena. Išsiskleidimas vyksta Dievui išeinant už savęs į save. Kitas yra būtent ten, santvarkoje, kur išsikleidžia Dievo požiūris, tačiau Kitam - ir tuo pačiu, mums - gali trūkti sąmoningumo.
  • Nežinojimas yra dvasia, o žinojimas yra sandara. Daodejing pirmasis skyrius pasakoja, kaip jie kartu išsiskleidžia.
  • Visko nežinojimo (sąmonės klausimo) ir visko žinojimo (pasąmonės atsakymo) sutapimas yra dvejopas požiūris.
  • Asmenys visko nežinojimu (Dievo žvilgsniu) išgyvena visko žinojimą (Dievo požiūrį). Asmenys tad suveda visko nežinojimą ir visko žinojimą.
  • Besąlygiškumas (nežinojimas, sąmonė) yra nuo pat pradžių ir visakame išlieka. O sąlygiškumas (žinojimas, pasąmonė) atsiranda, vystosi, bręsta ir prilygsta besąlygiškumui, kaip jo raiška. Gyvenimo lygtis derina besąlygiškumo požiūrį ir sąlygiškumo požiūrį.
• Kaip visko žinojimas suveikia.
  • Visko žinojimas suderina sąlygišką žinojimą ir besąlygišką nežinojimą nes viskas yra dvireikšmiška sąvoka. Viskas gali ribotis santvarka, taip kad Dievo nėra, arba jisai gali apimti ir Dievą už santvarkos. Tad jisai kaip sandara išreiškia Dievo tiriamąją veiklą. Jo keturi atvaizdai, troškimai, išreiškia tam tyrimui reikalingas būsenas. Taip pat gerumo du atvaizdai yra gyvenimas (mažėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas sutampa) ir amžinas gyvenimas (didėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas atskiriami). Tad gyvenimas turi šešis atvaizdus (nes sulygina Dievą ir gerumą, jų aplinkybes sudeda), o amžinas gyvenimas turi aštuonis atvaizdus (nes atskiria Dievą ir gerumą, jų aplinkybes daugina).
  • Visko žinojimas žino, kaip rasti tinkamą liudytoją - asmenį, kuris atitinkamos apimties klausimu paliudytų. Užtat visko žinojimas aprėpia visumą, o kartu žino betką.

Renkamės ar amžinai gyventi ar šiaip gyventi

Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti jau čia ir dabar, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį.

Kas aš esu? Sąmoningumas ir sąmoningėjimas

Sąmoningumas: Amžinai gyventi ar šiaip gyventi? Renkamės, ar atsiremti į Dievą už mūsų ar į Dievą mumyse?

• Išgyvendamas Dievą, vieningumą (Dievo, asmens ar asmenų), jisai renkasi ar amžinai bręsti (išskiriant Dievą ir gerumą) ar šiaip gyventi (sutapatinant Dievą ir gerumą). Amžina branda jisai išgyvena nevieningumą, tad kurį nors Dievo klausimą ir atitinkamą sandarą. Jis tad gyvena dvilypiškai, Tėvu ir Sūnumi. O šiaip gyvendamas jis reikalauja, kad Dievas būtų geras, tad pripažįsta tiktai gerumą, gyvena "bloguoju vaiku" ir nevykdo Dievo tyrimo.
• Amžinas gyvenimas yra atsitokėjimas, o gyvenimas yra įsitraukimas.
• Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.
• Renkamės, ar įsijausti, ar atsitokėti?
• Renkamės, ar sąmoningai atsiverti - priimant Dievo valią, paklūstant, tikint ar besirūpint, ar vengti atsivėrimo, taip kad mus gyvenimas trejybės rato poslinkiais verčia atsiverti.
• Jei gyvename savimi, savo jėgomis, tai renkamės išorinius požiūrius: teisingumą, ištikimybę, pareigą.
• Vis renkamės, ar atsiverti Dievui (ryšiu), kitiems (jautrumu, kad Dievas nebūtinai geras) ir sau pačiam (trejybe), ar užsidaryti nuo savęs ir visų?

Tamsuolę paauklės gyvenimas, pastatys į trejybę.

Nuodėmė

• Nuodėmė iškyla kada žmogus laikosi asmenybės vietoj asmens.
• Palaikyti išsiaiškinimą, jam netrukdyti (nuodėmėmis).

Įsisavinti trejybės ratą

Pačiam įsisavinti trejybės ratą ar būti jo spaudžiamam

• Tad jeigu žmogus renkasi amžiną gyvenimą, jisai pats savo valia vykdo Dievo tyrimą, užtat atveria kurią nors nevieningumo sandarą. Tokiu būdu jisai savanoriškai žengia trejybės ratu. Tai trejybės rato įsisavinimas, jo išgyvenimas vidiniu požiūriu. Kitu atveju jisai tiesiog gyvenimo spaudžiamas žengti trejybės ratu. Jis gali atsisakyti, bet gyvenimas vis jį spaus toliau. Tai išorinis požiūris.

Trejybės ratu save pasitiksliname. pasitikslinimu apiename trejybės ratą ir išbaigiame išgyvenimą. Nežinojimą išreiškiame žinojimu ir taip patiksliname savasties ribą tarp žinojimo ir nežinojimo.

Išgyvenimo pakartotinas išgyvenimas

• Išgyvename skirtingais sąmoningumo lygmenimis: +1, +2, +3. Padalinimų lygtys: padalinimas + veiksmas = padalinimas.
• Požiūris. (Padalinimai) Požiūris į požiūrį. (Atvaizdai, aplinkybės) Požiūris į požiūrį į požiūrį. (Trys kalbos).
• Išgyvenimo išraiška atjautomis: padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, trimis kalbomis.
• Pakartotinis išgyvenimas yra kitas požiūris į tą patį išgyvenimą. Ir pakartotinu išgyvenimu jisai tampa bendras, tiek mūsų pačių atžvilgiu, tiek bendro asmens atžvilgiu, tiek visų atžvilgiu.
• Būtent trejybės ratu - apeidami jį - gyvenami bendriau, abstrakčiau. Ir priešingai, pasirinkdami gyventi bendriau - pasirinkdami vykdyti Dievo valią rūpėjimu, tad tikėjimu, tad paklusimu - įveikiame trejybės ratą trukdančias kliūtis

Žmogaus ir Dievo išgyvenimų - jų trejybių - sulyginimas

• Dievas ar žmogus. Dievo nežinojimas (sąlygiškumas - trejybės ratas) ir Dievo žinojimas (besąlygiškumas - Dievo trejybė).
• Šešerybė - Dievo ir žmogaus nežinojimas sutampa trejybės rate. Dievas veda į besąlygišką žinojimą už sandaros. O žmogus veda į sąlygišką žinojimą sandaroje, trejybės ratu.
• Laipsnynas - aštuongubas kelis.
• Žmogaus ir Dievo trejybės ratų sulyginimas leidžia apibrėžti paskirą išgyvenimo atkarpą, kuri dalis žmogaus trejybinio išgyvenimo ratu, bet turi savarankišką prasmę, kaip kad Dievo trejybė. Tai vienas rato apėjimas.

Sąlygiško sąmoningumo puoselėjimas.

• Trejybės rato poslinkiais deriname kiek žiūrėti į Dievą ir kiek žiūrėti su Dievu. Tokiu būdu naujai išpuoselėjame sąlygišką sąmoningumą, gryno sąmoningumo prielaidas. Sąlygiškas sąmoningumas reiškiasi sąmoninga visuomene, šviesuolių bendryste, tiesos aplinkybėmis.
• Gryną sąmoningumą ir sąlygišką sąmoningumą galima palyginti. Tai Dievo šokio esmė, kad grindžiamas grynas sąmoningumas.

Asmens vienumas - Kaip derėtų veikti - Šiaip gyventi ar amžinai bręsti? Gyventi žinančia pasąmone (asmenybe) ar nežinančia sąmone (asmeniu)?

Rinktis gyventi bendru žmogumi. Daryti tai, ką kiekvienas geras žmogus darytų. Rinktis taip, kad tikėtumėme.

Koks Dievas būtinas? Vienumas (nežinojimas) ar savastis (žinojimas)

• Koks mūsų pasirinkimas?
  • Renkamės gyventi žinojimu (atsakymais, sąsajomis, pasąmone, semantika, savastimi, asmeniu, santvarkos sąlygiškumu, šiaip gyvenimą) ar nežinojimu (klausimais, atskyrimu, sąmone, sintakse, vienumu, be asmenų, besąlygiškumą už santvarkos, amžiną gyvenimą). Vadinas, ar mus išgyvens savastis (santvarkoje) ar vienumas (už santvarkos)? Tai blogojo ir gerojo vaiko požiūriai į Dievo išėjimą už savęs.
  • Nežinojimu atsisakome savęs, mylime. Žinojimu prisirišame prie savęs, esame (savęs) mylimi.
  • Renkamės mylėti save ar mylėti plačiau (artimą, Dievą). Asmens apimtis skiria mylintįjį ir mylimąjį užtat toks pasirinkimas tampa įmanomu.
  • Esmė yra santvarkos gelmes (Kitu asmeniu) rinktis išgyventi būtent vienumu (už santvarkos), o ne savastimi (santvarkoje).
• Sąmoningumas aprėpia nežinojimą ir žinojimą, tad amžiną gyvenimą
  • Gyvybės medis yra nežinojimas, o gėrio ir blogio pažinimo medis yra žinojimas. Anot Pradžios knygos, valgymas iš abiejų medžių yra amžinas gyvenimas.
  • Gyvenimo lygtis grindžia gyvenimą ir amžiną gyvenimą ir skirtumą tarp jų.
  • Esame sąmoningi tirdami, nes tuomet renkamės tarp žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo), juos skiriame ir deriname. Užtat tyrimas yra pagrindas šviesuolių bendrystei.

Gyvenimas ir amžinas gyvenimas

• Gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas yra? Amžinas gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas būtinas?

Šiaip gyventi	Amžinai bręsti
Gyventi žinojimu, sulaukimu, atsakymais, Dievu mūsų gelmėse	Gyventi nežinojimu, laukimu, klausimais, Dievu už mūsų
Įsijausti	Atsitokėti
Gėrio ir blogio pažinimas	Gyvybė
Gyventi mažėjančiu laisvumu, nelaisve.	Gyventi didėjančiu laisvumu, laisve.
Siaurinti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.	Plėsti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.
Nebrandinti savęs	Brandinti save
Gyventi mažesniu sąmoningumu (poreikių, abejonių, lūkesčių...)	Gyventi didesniu sąmoningumu (vertybių, lūkesčių, abejonių...)
Gyventi vienareikšmiškai	Gyventi dvireikšmiškai, papildomu požiūriu
Elgesys - elgtis	Dorovė - privalėti
Nesilaiko kelio, laikosi krypties, klaidų netaiso, taiso rečiau, nuklysta labiau, gyvena nekryptingai, kreipia dėmėsį papuolamai	Laikosi kelio, tikslina kryptį, taiso klaidas, taiso dažniau, nuklysta mažiau, gyvena kryptingai, kreipia dėmesį į savo dėmesį
Gyvent pasąmone - greituoju, nesąmoningu, sustabarėjančiu mąstymu, įpročiu, sandara	Gyventi sąmone - lėtuoju, sąmoningu mąstymu - dvasia.
Mokytis tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai. (Asilo girnomis.)	Auklėti save dėsningai.
Slopinti tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukinti sąžinę.	Išryškinti nepatogumus, pavyzdžiui, dvejonėmis, tuo pačiu ryškinti sąžinę.
Gyventi nevieningumu	Gyventi vieningumu
Gyventi paskiru, išsiskiriančiu žmogumi, asmenybe, kūriniu, savimi, savo patirtimi, gyvenimu, valia, požiūriu.	Išeit už savęs, gyventi vienu, bendru žmogumi, asmeniu, kūrėju, Jėzumi, Dievu, Dievo požiūriu.
Gyventi pasaulio tiesa, vienareikšmiškai.	Gyventi širdies tiesa, dvireikšmiškai.
Gyventi sąlygiška meile artimui, neigiamais įsakymais.	Gyventi besąlygiška meile priešui, teigiamais įsakymais.
Gyventi netroškimais, sąlygiškai, santvarkoje.	Gyventi troškimais, besąlygiškai, už santvarkos.
Gyventi viena galimybe. Rinktis.	Gyventi visomis galimybėmis. Nesirinkti.
Gyventi savimi, savatikslį gyvenimą. Laikytis savęs.	Nesitenkinti savimi, savo gyvenimu. Atsisakyti savęs. Išeiti už savęs. Vis pranokti save.
Tarnauti savo tikslui.	Tarnauti tiesiogiai kitam.
Savo valia mylėti tobulą.	Dievo valia mylėti netobulą.
Gyventi tamsuoliu, bloguoju vaiku. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.	Gyventi šviesuoliu, geruoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume.
Siekti laimės - tarnaujame jausmams.	Siekti ramybės - jausmai tarnauja mums.
Teisingumas	Malonė
Iš (pasaulio tiesos) teisingumo į (širdies tiesą) malonę	Iš (širdies tiesos) malonės į (pasaulio tiesą) teisingumą
Būti pasaulio valdomam.	Valdyti ir kurti pasaulį.
Gyventi išoriniais požiūriais: teisingumu, ištikimybe, pareiga	Gyventi vidiniais požiūriais: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
Atidėti atsakomybę. Būti likimo malonėje. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.	Prisiimti atsakomybę. Pačiam spręsti.
Raminti save: Viskas gerai, Dievas būtinai geras, aš būtinai tobulas, gyvenimas būtinai teisingas. Būti gyvenimo užkluptam ir priverstas auklėtis.	Save auklėti, augti sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobulas, gyvenimas nebūtinai teisingas". Bijoti Viešpaties.
Pas Dievą eiti verčiamas nuodėmių ir nelaimių.	Savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti.
Žiūrėti atgal į Dievą, besitraukiantį Tėvą, tad į baigtinybę, gyvenimą, pasekmes, mirtį, pragarą, Dievo pirmapradę būseną	Žiūrėti su Dievu, į beiškylantį Sūnų, į nebaigtinybę, Dievo pažadus, Dievo valią, amžiną gyvenimą, galimybes.
Sieti Dievą ir gerumą.	Atskirti Dievą ir gerumą.
Gyventi tiesiogiai pasaulyje, nesąmoningai	Gyventi netiesogiai, mintyse, tad sąmoningai.

Amžinai gyventi

• Amžinai bręsti
  • nepriklausomais Dievo išsiaiškintojais, liudytojais ir šlovintojais.
  • Branda, tai vis smulkesnis lygmenų išskyrimas tarp gerumo mūsų viduje ir Dievo už mūsų, taip kad tarp mūsų ir Dievo vis naujai stovi kitas. Tad vis tampa jautresnis, dalykiškesnis, gyvesnis mūsų santykis su kitu, vis didėja mūsų atjauta. Bręstame savyje suvokdami vis turiningesnėje visuomenėje, ją tuomi sukurdami. Jaučiame poreikį taisyti, puoselėti, vystyti šią mūsų įsivaizduotą, menamą visuomenę. Branda, tai dvasingos sandaros plėtra, šviesuolių bendrystės vystymas, tiesos įkūnijimas moksle, kad ji būtų prieinama.
  • Brandai tenka gyventi tarpe, gyventi kitu, koks žmogus galėtų būti, juo gyventi, jį pripažinti.
  • Sąmoningas pasirinkimas: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo.
• Išeiti už savęs
  • Gyventi, kaip Dievas gyvena, išeinant už savęs, ar gyventi šiaip sau, kokiais esame, savyje, tad atskyrime, pragare.
  • Ievos žodžiais: "ėjimas pirmyn", "tikėjimo vedimas pirmyn".
• Gyventi dvasia
  • Susivokti, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras); gerumas turi kilti būtent mumyse.
• Atsiverti
  • Žmogui gyventi šešerybe, visais jos požiūriais, dorove, tai gyventi atvirais brandai, visaip pasiruošiusiems bręsti - o būtent Dievu bręstame, Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, tai Dievo raiškos.
• Suvokti
  • Suvokti, jog nežinome.
  • Suvokti, kad "Dievas nebūtinai geras" - patirtis Englewood - amžinas gyvenimas vyksta ne po mirties, o vyksta jau čia ir dabar, kaip mes renkamės - amžino gyvenimo esmė yra, kad manyje yra gera sėkla
  • Amžinai bręsdami išskiriame (ką, kaip, kodėl) veikiame ir (ką, kaip, kodėl) galėtumėme veikti. O šiaip gyvendami to neišskiriame, tiesiog gyvename toliau.
• Pasipildyti požiūriu
  • Priimti naują požiūrį, ar jį atmesti.

Renkamės žiūrėti į Dievą (šiaip gyventi) ar su Dievu (amžinai bręsti).

Kaip Dievas būtinas? Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

• Žiūrėti į Dievą ar su Dievu?
  • Esmėmis (meile, tobulumu, valia, Dievo valia) susiveda taip: tobulo Dievo valia mylėti netobulą deri su mūsų, netobulųjų valia mylėti tobulą. Tobulas, tai besąlygiškas, ir netobulas, tai sąlygiškas. Vadinas, mes mylime besąlygišką, tuo tarpu, besąlygiškai mylėdami, turėtumėme besąlygiškai mylėti sąlygišką. Mes žiūrime į Dievą už sąlygų, o turėtumėme žiūrėti su Dievu į sąlygas. Mes turėtumėme būti jo pasiuntiniai. Toks mūsų apsisukimas sutampa su Dievo išėjimu už savęs ir jį paantrina.
• Dievas daugiau nė gerumas. Dievas nebūtinai geras.
  • Gerumas yra Dievo atspindis veidrodyje - santvarkoje. Ogi Dievas yra daugiau nė jojo atspindys.
  • Tai yra mintis, kuria gyvenu ne šiaip, tarsi viskas būtų gerai. Tai yra mintis, kuria amžinai bręstu, nes atskiriu Dievą ir gerumą, ir suvokiu, jog Dievas gali elgtis, kaip jam tinka, tačiau nepaisant to, būtent aš privalau atjausti kitus, jais rūpintis, juos mylėti. Būtent aš privalau liudyti, koks Dievas iš tikrųjų yra, ar tiesiog liudyti, kad kol kas dar neaišku. Galų gale, būtent manimi turi gyventi Dievas.
• Kaip Dievas (sąmonė) ir žmogus (pasąmonė) vienas kitą palaiko?
  • Dievas, kaip tyriausias sąmoningumas, įsikūnija pasąmonės tinklu - bendryste. O žmogus iš pasąmonės auga sąmoningumu. Taip jie vienas kitą palaiko. Sąmonę išsako nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė, o jos santykį su pasamonę išsako ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė.
• Skirtingos valios (pasirinkimai) yra atsakymas į klausimą, Kaip esi? Gera valia yra atsakymas į klausimą, Kaip Dievas būtinas?

Renkamės kaip vykdyti Dievo valią: Rūpintis, tikėti, paklusti.

Sandara išreiškiame savo išgyvenimą ir santykį su Dievu

Pasirinkimas: Renkamės, kaip vykdyti Dievo valią.

• Išaiškėja, kad dorovė išplaukia iš paklusimo (Kodėl) vietoj kad iš rūpėjimo (Koks). Rūpėjimą telkia tikėjimas, ir tikėjimą telkia paklusimas. Dorovė kyla iš (valios) paklusimo ir ne iš (proto) rūpėjimo. Savotiška, kad tai išsako būtent Koks Dievas yra.
• Žmogus tikslindamas save sudaro trejybės ratą, kuris suderinamas su Dievo trejybe. Tuomet aiškėja, kad Dievas už santvarkos, įvairiose kopose, gali atjausti žmogaus įvairius netroškimus. Tad žmogus gali būti suprastas, kaip bendrą būtybę, kaip bendrystės dalyvį.
• Gyvename Dievu, jo valia: širdimi paklūstame, protu tikime ar kūnu rūpinamės.

Savasties išgryninimas

• Vis labiau gyvename valia - o tai palaiko Dievo valia: rūpėjimu verčiau gyventi protu-asmenybe nė kūnu-pasauliu; tikėjimu verčiau gyventi širdimi-asmeniu nė protu-asmenybe; paklusimu verčiau gyventi valia-Dievu nė širdimi-asmeniu.
• Trejybės rato išgryninta vertybė, vis labiau atitinkanti nežinojimą, tad vis labiau išpuoselėtas sąmoningumas, skiriantis žinojimą ir nežinojimą.

Renkamės tarp Dievo ir Kito

Asmenys išplečia Dievo tyrimą savo nežinojimu priimdami jo požiūrį, jo žinojimą.

Nesąmoningai mylėti Dievą (sąmoningumą) ar sąmoningai mylėti Kitą (sąmoningėjimą)

• Kokiu pagrindu renkamės Dievą ar Kitą
  • Mes mylime Dievą priimdami Dievo žvilgsnį. Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį.
  • Nesąmoningai gyvendami (žinojimu) gyvename vienoje iš keturių apimčių, vienu iš keturių asmenų, tad savaime atsiskleidžiame, ar nesąmoningai renkamės save, ar Dievą (vienumą) už mūsų. Tai meilė Dievui - mylime Dievą vietoj savęs - tai sąmoningumas. Tačiau kuomet sąmoningai renkamės, tuomet šešiais būdais lyginame apimčių porą, užtat tuomet svarbiausia vienytis Kito pagrindu, laisvų valių suvedimo pagrindu, šviesuolių bendrystės pagrindu. Tai meilė artimui, dorovė - mylime artimą kaip save - tai sąmoningėjimas.
  • Dievo požiūrį galime priimti dvejopai, mylėdami Dievą, ir atsiskleisdami kartu su juo, arba mylėdami Kitą, ir sąmoningėdami kartu su juo. Yra du lygiagretūs vienumo pagrindai:
    • besąlygiškumas (meilė Dievui) - nulybė (Dievo nežinojimas)
    • sąlygiškumas (meilė artimui) - vienybė (visko žinojimas - Kito žinojimas, nešališkas žinojimas).
  • Reikia mąstyti išeities tašką, būtent Dievo, iš kurio viskas išplaukia, ir taip pat mąstyti iš šalies, ką mes visi pašaliniai išgyvename, kaip visi amžinai bręstame, koks mūsų bendras vienumas, į kurį viskas susiveda.
• Kito privalumai
  • Dievo požiūris plačiausiai atsiskleidžia Kitu, tad meilės mokslu.
  • Dievui (jo visko nežinojimui) prilygsta Kitas (jo žinojimas visko). Dievo atžvilgiu, būtent Kitu žinojimas tampa nešališku. Užtat būtent Kitas gali liudyti Dievo buvimą. Būtent Kitas (Sūnus, mes) yra tas suvesties taškas, kuriuo Dievas žino viską. Visko žinojimas nusako Dievo požiūrį, grindžia gyvenimo lygtį ir susidėlioja tyrimais - apytakomis.
  • Amžinu gyvenimu galiausiai gyvename Kitu. Tai mūsų brandos pilnatvė. Dievas savo tyrimu bręsta apimtimis ir atitinkamais asmenimis. Jisai pradeda nieko žinojimu ir nieko nežinojimu, o baigiasi Kitu - visko žinojimu ir visko nežinojimu. Atitinkamai išauga skirtumas tarp Dievo ir gerumo.

---

Užrašai

• Ar žmogus yra visuma? Ar žmogus yra Dievas? Ar Dievas yra kažkas daugiau? Šiais klausimais išsiskiria gyvenimas ir amžinas gyvenimas.
• Pasirinkimas susijęs su sprendimu (su penkerybe).
• Laisvė rinktis tarp uždaros ir atviros sandaros.
• Pasirinkimas (simpleksinis): savyje neišskiriami (nuliai), pasaulyje išskirtini.
• Pasirinkimai - išėjimai už savęs iš savęs - yra ėjimai link Dievo, tad suvesties pagrindai. Tai trys pasirinkimai:
  • Renkamės asmenybę vietoj pasaulio - pakylame iš meilės mokslo į žinojimo rūmus. Tobuliname, brandiname žmogų kaip tyrėją.
  • Renkamės asmenį vietoj asmenybės - pakylame iš žinojimo rūmų į išgyvenimo apytaka. Suvedame mokslą ir asmenybę.
  • Renkamės Dievą vietoj asmens - pakylame iš išgyvenimo apytakos į Dievo šokį. Grindžiame trejybės ratą, Dievo kampus.
• Tad trys pasirinkimai grindžia trejybės ratą kuris nusako tris kampus. O apytakų išvestis reiškiasi trejybės atvaizdais. Tad apytakos sieja išvesties trejybės atvaizdą ir suvesties trejybės ratą, sieja išraišką ir turinį.
• Pasirinkimai: paklusti, tikėti, rūpėti.
• Laisva valia reiškiasi trimis pasirinkimais. Jais susivedame į save arba į Dievą. Dievas yra tasai taškas už mūsų kuris viską suveda į Dievo valią, kaip kad mes save suvedame į savo valią, į tą save sau bekartojantį neuroną.
• Neteisingi pasirinkimai (aklavietės) mums trukdo gyventi trejybės ratu. Teisingi pasirinkimai leidžia gyventi trejybės ratu. Teisingi pasirinkimai suderina gyvenimą Dievu už mūsų (pasirenkant besąlygiškumą vietoj sąlygiškumo) ir gyvenimą Dievu mūsų gelmėse (gyvenant trejybės ratu).
• Asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) atsiveria pasirinkimais ar išeiti už savęs ar ne? Dievas sako "taip".
• Velnias bando mus įklampinti, kad negalėtumėme rinktis Dievo, nė jo bendrystės.
• Pasirinkimas pereiti iš gyvenimo savastimi į amžiną gyvenimą šuoliais.
• Pasižiūrėti į žmogų iš vidaus, vidiniu sustatymu, ne iš lauko, išoriniais ryšiais.
• Mūsų pasirinkimus išdėsto išgyvenimo apytaka.
• Mūsų gyvenime esminis pasirinkimas yra ketverybės žmogiškasis poslinkis vedantis iš Manęs (Koks) į Tave (Kaip).
• Įsakymu "Mylėk priešą" renkamės Dievą vietoj asmens. Įsakymu "Mylėk artimą kaip save patį" renkamės asmenį vietoj asmenybės.
• Sąmoningumas, kaip įsakymo (Dievo valios) paisymas. Žemiausiame sąmoningumo lygmenyje - poreikiuose - išsiskiria išorinė galimybė laikytis Dievo ("Aš esu...") ar savęs.
• Iš vienos pusės, renkamės ar gyventi valia už mūsų (sąmoningai) ar gyventi savo valia, mumyse (nesąmoningai). Ir jei gyventi savo valia, tai renkamės ar gyventi plačiau, sąmoningiau.
• Sąmoningumas: Jeigu žiūrėti atgal, jeigu ieškoti esmės, tada išspaudžiame ir suspaudžiame Dievą, jo šokį, esmę iš kurio viskas išsiveda. Tai Dievas visiškai išeinantis už savęs į save, atskirtas nuo savęs visako.
• Sąmoningėjimas: O jeigu žiūrėti pirmyn, Dievo būklė yra dvasia plevenanti tarp dūženų, Kito pasaulyje, kurį išsako malda.
• Ar teisingai ar klaidingai sustatysime santykį tarp Dievo mumyse ir Dievo už mūsų?

Klausimų seka ir galimybių išsiskyrimas

• Klausimų seka skiriame, kas už mūsų ir kas mumyse?
  • Suvokiame, išskiriame save.
  • Ieškome atsakymo, kaip nubrėžti savo ribas, atskirti save nuo pasaulio, nuo Dievo ir nuo kitų.
  • Nustatome, aiškiname, kuriame savo ribas, ką mes žinome ir ko nežinome. Ribomis atsiveriame arba užsidarome.
  • Riba išskiria santykį tarp pasąmonės (ir elgesio, kaip nesąmoningai elgiamės, nesirinkdami) ir sąmonės (ir dorovės, kaip turėtumėme elgtis, kuomet renkamės).
• Susiveda į dvi galimybes:
  • Ar esu tiriamasis ar tyrėjas?
  • Ar esu pasąmonė ar sąmonė?
  • Ar esu savastis ar nesu savastis?
  • Ar trokštu ar netrokštu?
  • Ar esu viskas ar ne viskas?
• Susivedimas ryškėja trimis dorovėmis, keturiais lygmenimis, pereinant iš kūno per protą ir širdį į valią.
  • Klausimą galime spręsti kiekviename lygmenyje jeigu geranoriškai sprendžiame: netroškimus atliepiame.
  • Dievas yra viskas, o Aš esu ne viskas. Bet Dievu esu viskas - man privalo rūpėti viskas.
  • Mano pasirinkimai išgyvenimais išreiškia (savęs pažinimo) tyrimą.
• Ar Aš esu pasąmonė (daiktas), sąmonė (eiga) ar sąmoningumas (asmuo)? Ir kas tuo atveju yra Dievas?

Klausimai - pasirinkimai atsispindi mūsų vidiniais požiūriuose: rūpi ar nerūpi, tikiu ar netikiu, paklūstu ar nepaklūstu? išryškina mane kaip asmenybę, asmenį, Dievą ir mano vidinius santykius.

Užrašai

• 4 (ketverybė) + 3 (tarpiniai pasirinkimai) = 7 (septynerybė, santvarka)
• Valiai rinktis tarnauja padalinimai.
• Paklydusi avis (blogasis vaikas) sulaukia viso dėmesio. Tai yra neteisinga. Bet tai yra reikalinga.
• Kuria prasme gerasis vaikas ir blogasis vaikas yra pasirinkimai?
• Sukurti puslapį arba skyrelį gerajam vaikui ir blogajam vaikui.

Dorovę suvokti apytakos pasirinkimais

• Amžinai bręsti (Dievas nebūtinai geras) ar šiaip gyventi (Viskas yra gerai)?
• Yra ryšys su Dievu (mylėti Dievą) ar nėra (mylėti artimą)?
• Sukti trejybės ratu (laukti ko trokšti) ar nesukti (laukti ko netrokšti)?
• Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume.

---

---

---

---

---

---

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC