Gvildenu | Mintys / PetrasPožėla

Petras Požėla, 1912-1942. Jį mini kun.Mykolas Krupavičius, Lietuvių ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu.

Algirdas Julius Greimas užsimena apie Petrą Požėlą

Kokie giminystės ryšiai sieja su Valiukėno parodymuose minimiu Vladu Požėla? Vladas Požėla gimė tame pačiame kaime ir tais pačiais metais kaip jo tėvas Ignotas Požėla. Vladas Požėla 1941 metais su vokiečių tapatybės žmona repatrijavo į Vokietiją. 1926 m.buvo vidaus reikalų ministru. Berlyne gavo darbą Goebbels propagandos ministerijoje, dirbo vertėju ir propagandinių leidinių Lietuvai redaktoriumi. Lietuvių sąjungos pirmininkas buvo Rapolas Skipitis, valdybos nariai buvo Vaclovas Sidzikauskas, Petras Karvelis ir Vladas Požėla. Ar Zenono Ivinskio draugas Petras Karvelis yra K.P. parašęs "Į Laisvę" vedamąjį?

Giminės Mitkūno kaimo bendruomenės svetainėje: Žmona: Ona Pladytė. Tėvas: Ignacas Požėla, ~1888-1914, Motina: Felicija Keršanskaitė, 1890-1960. Viena sūnus.

Ignotas Požėla 1879-1916. III-osios Dūmos deputatas. Jo sūnus buvo kitas Petras Požėla, kuris sovietų buvo ištremtas į Rusiją. Kalbėjau su pastarojo sūnumi Ignu Požėla.

Pasivaikščiojimas po žydiškuosius Biržus Biržų getas priklausė mažųjų kategorijai. Jame gyveno apie 3000 tūkstančiai miesto ir apylinkių žydų. Geto gyventojai buvo siunčiami dirbti įvairių darbų. Deja, jau rugpjūčio pradžioje į Biržus atvyko Šiaulių apskrities saugumo viršininkas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla ir trys vokiečių karininkai su konkrečiais nurodymais. Iki Galutinio žydų klausimo sprendimo (Endlősung der Judenfrage) Biržuose buvo likusi savaitė…

Holokaustas Biržuose 1941 m. vasarą Į Biržus 1941 m. rugpjūčio mėn. pradžioje atvyko Šiaulių aps. saugumo viršininkas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla ir trys vokiečių karininkai. Pastarieji davė nurodymus Biržų policijos nuovados viršininkui L. Kateivai visus gete gyvenančius žydus suvaryti į sinagogą, o iš ten grupėmis perkelti į šalia Biržų esantį mišką. 1941 m. rugpjūčio 5 d. policininkai gete gyvenantiems žydams liepė atiduoti visus vertingus daiktus. Tądien iš žydų surinkta apie 1,5 kilogramo aukso dirbinių. Tą pačią dieną visi žydai policininkų buvo suvaryti į sinagogą, kur buvo laikomi keletą dienų (19).

3,5 km. į šiaurę, nuo Biržų miesto, apie 1,5 km. nuo Biržų–Parovėjos plento yra Astravo (Pakamponių) miškas. Čia 1941 m. rugpjūčio 7 d. rytą partizanai iš Biržų kalėjimo atvedė maždaug 50 ne žydų tautybės sulaikytų sovietinių aktyvistų, kuriems davė kastuvus ir liepė kasti griovius. Po pietų griovius kasę kaliniai buvo sugrąžinti į Biržų kalėjimą, o juos pakeitė apie 100 iš Biržų geto atvestų žydų tautybės vyrų (20). Atėjus vakarui ir pradėjus temti dirbę žydai partizanų buvo suvaryti į daržinę stovėjusią maždaug už pusės kilometro nuo Astravo miško. Saugomi partizanų žydai daržinėje praleido visą naktį, o atėjus rytui vėl buvo nuvesti kasti griovių (21).

1941 m. rugpjūčio 8 d. pusiaudienį griovių kasimas buvo baigtas. Astravo miške iškasti du 40 m. ilgio, 2 m. pločio ir 2,5 m. gylio stačiakampio formos grioviai (22). Tą pačią dieną Astravo miške prasidėjo ir masinės Biržų žydų žudynės.

Po pietų Biržų partizanai ir policininkai pradėjo vesti žydus iš sinagogos į Astravo mišką. Žydai grupėmis, po 50 žmonių, buvo vedami šiaurės kryptimi Basanavičiaus gatve link Parovėjos kaimo (23). Perėjus tiltą per Apaščios upę sulaikytųjų grupė pasukdavo šiaurės–rytų kryptimi (dabartine Astravo g.) ir eidavo tol, kol pasiekdavo Astravo mišką. Atvestiems į egzekucijos vietą žydams būdavo liepiama atiduoti visus turimus daiktus ir išsirengti iki apatinių drabužių. Po to pusnuogiai žydai grupelėmis po 10 žm. buvo nuvedami prie iškasto griovio ir ten sušaudomi (24).

Baigus šaudyti žydus atvestus iš Biržų geto, į Astravo mišką buvo atvežti žydų tautybės ligoniai iš Biržų ligoninės. Ne visi ligoniai galėjo patys savarankiškai vaikščioti, todėl į egzekucijos vietą jie buvo atvežti sunkvežimiu (25). Egzekucijos pabaigoje iš Biržų kalėjimo į Astravo mišką vėl buvo atvesdinti areštuoti, ne žydų tautybės komunistai, kuriems buvo liepta užkasti griovius su nužudytųjų kūnais (26). Iš netoliese esančio fabriko buvo atvežta kalkių, kurios supiltos į užkasamus griovius (27).

Masinių žudynių metų Biržų partizanai ir policininkai varė žydus iš geto, rikiavo juos į koloną, vedė į egzekucijos vietą, saugojo, kad į žudynių vietą nepatektų pašaliniai asmenys (28). Nors Biržų partizanai ir policininkai buvo egzekucijos vietoje, tačiau didesnė jų dalis tiesioginiuose žydų šaudymuose nedalyvavo. Pasmerktuosius Astravo miške šaudė iš Linkuvos valsčiaus specialiai tam atvykę partizanų būrio nariai. Žudynėms vadovavo Šiaulių aps. saugumo viršininkas P. Požėla (29) ir keli vokiečių karininkai (30).

Po masinių žydų žudynių nužudytųjų rūbai ir daiktai buvo suvežti į vieną iš Biržų mokyklų. Dalį suvežtų daiktų pasiėmė vokiečiai, o visa tai kas liko tarpusavyje pasidalijo Biržų partizanai ir policininkai (31). 1941 m. rugsėjo mėnesį vokiečių okupacinės valdžios įsakymu Biržų partizanų būrys buvo likviduotas. Asmenims priklausiusiems partizanų būriui buvo išduoti specialūs pažymėjimai (32).

1941 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušaudyti visi Biržų miesto žydai. LTSR Ypatingosios komisijos duomenimis iš viso tą dieną buvo nužudyta 2 400 žydų (tarp kurių 900 vaikų, 720 vyrų, 780 moterų) (33).

Holokaustas Biržuose

Masinio žydų šaudymo dieną į Biržus atvyko Šiaulių miesto gestapo atstovas, buvęs Pasvalio advokatas Petras Požėla, lydimas vokiečių saugumo ir SD (slaptoji policija) karininkų. Žydams, suvarytiems į sinagogą, buvo įsakyta atiduoti (tiksliau – buvo atimta) brangius papuošalus. Po to, sugrupavę po 100–200 žmonių į eilę, varė juos į Astravo (Pakamponių) miškelį ir ten sušaudė. Žudynės truko nuo 11 val. ryto iki 19 val. vakaro. Sušaudė 2400 žydų – tarp jų vaikų – 900, moterų – 780, vyrų – 720. Žuvo visi Biržų miesto žydai.

Žydų egzekucijoje dalyvavo vokiečių gestapininkai, Linkuvos baltaraiščių būrys (30 žmonių) ir Biržų „partizanai“ bei policininkai (apie 50 žmonių).

Jo giminė? Petras Požela buvo Geležinio Vilko vadas visai Žemaitijai

Prano Šileiko byla: Žmogžudystė Duonelaičio gatvėje apie Petrą Poželą