Suvestinė 摘要

---

Sąvokų sąrašas

• Dievas
• Santykiai
• Teigiamumas
• Neišgyvenimo trejybė
  • Meilė
  • Meilė Dievui
  • Amžinas gyvenimas, Meilė artimui
  • Nešališkumas ir besąlygiškumas
  • Sąlygiškumas, Sąlygos
  • Savastis
• Įtampa ir ramybė
  • Nulinis veiksmas
• Išskyrimo lygtis X=X
  • Nulybė
  • Prielaidos, Išdavos, Išvados
  • Klausimas, Atsakymas
  • Trejybės ratas
• Asmenys ir požiūriai
  • Dievas, Aš, Tu, Kitas
  • Išėjimas už savęs į save
  • Buvimas, Būtinumas, Būklė
  • Suvokimas
  • Sąmoningumas
  • Ketverybė ir Požiūrių lygtis?
  • Požiūris, Žvilgsnis, Nuostata, Vertybė
• Aštuonerybė ir gyvenimo lygtis
  • Išėjimas už savęs iš savęs
  • Požiūrių sudūrimas
• Apytakos
  • Trejybės atvaizdai
• Troškimai, Netroškimai
• Viską žinoti
  • Buvimas Viena

---

---

Metmenys

Teigiamumas

Meilė

• Kas yra meilė Dievui?
• Meilė išplečia meilę Dievui
• Kas yra meilė?
• Meilė artimui prilygsta meilei Dievui

Besąlygiškumas ir nešališkumas

Įtampa ir ramybė

• Visumos vidinė įtampa
• Įtampos raiškos
• Nulinė veikla išsiskiria sandara, savastimi
• Būties klausimas išskiria įtampa keliančius turinį ir raišką
  • Dievo klausimas

Išskyrimo lygtis X=X

• Išskyrimo lygtis grindžia sandaras
• Įtampa trejopai reiškiasi
• Įtampos pradžia, jos prielaida yra besąlygiškumas
• Įtampos pabaiga, jos išdavos, jos iškrova yra nešališkumo amžinas atsiskleidimas
• Įtampos raiška lygties X=X pagrįstais išsiskyrimais
• Įtampos vidurys, jos išvados yra trejybinė lygtis X=X
• Įtampos įsisąmonijimas. Suvokimas įsisąmonija nesuvokiamumą.

Asmenys ir požiūriai

• Išėjimas už savęs į save
• Asmuo atsiranda šalia
• Asmenų lygmenys įvairiai išsako įtampą
• Nulinis asmuo Dievas yra besąlygiškumas
• Asmenys ir nulybės atvaizdai, asmenų ketverybė
• Asmuo išgyvena įtampą požiūrio lygties nusakytomis sąlygomis
• Trejybės ratas trejopai suvokia lygtį X=X
• Įtampa įsidievina - Dievas sutampa su dieviškumu
• Nulybės atvaizdai išreiškia įtampą kaip sąsają tarp dviejų lygmenų

Aštuonerybė ir gyvenimo lygtis savaip sieja ketverybę ir požiūrių lygtį

• Žinojimas ir buvimas remiasi atvaizdais
• Dievo nebuvimas (ketverybe) ir buvimas (požiūrio lygtimi)
• Dievo savastys (Dievas, viskas, troškimai, meilė) išverčia asmenis (Dievas, Aš, Tu, Kitas)
• Išejimas už savęs link Dievo
• Gyvenimo lygtimi asmuo gali rinktis Dievą
• Dievas įvairiai plėtojasi gyvenimo lygtimi.
• Aštuonerybė sieja ketverybę ir požiūrio lygtį
• Aštuonerybė ir gyvenimo lygtis
• Aštuonerybėje glūdi trejybės ratas

Apytakos

• Nulybės atvaizdai ir trejybės atvaizdai
• Asmuo (trejybės ratas) ir apytaka (trejybės atvaizdas)
• Apytakos išsako trejybės ratu asmens (trejybės rato nusakyto) santykį su savimi (trejybės atvaizdo nusakytu):
• Kiekvienoje apytakoje yra trys kitos lygtys
• Apytakų sandaros savaip išreiškia X=X
• X=X reiškia 1=2 per 3. Šie kampai grindžia apytakas.
• Keturios apytakos skiria asmenį ir savastį
• Apytakos vienas kitą išverčia

Troškimai ir netroškimai

• Troškimai išverčia požiūrio lygtį
• Netroškimai išsako amžiną gyvenimą

Visko žinojimas

• Visą žinojimą suvedu apytakomis:
• Visko žinojimą grindžiu išgyvenimo apytaka:
• Visko žinojimą taikome šviesuolių bendryste

---

---

---

Apžvalga

Išsiskleidimas išvertimais (požiūriais)

Dvasia (Dievas)

• Dievas gali išeiti už savęs į save. Tai jo veikla. Tokiu būdu iškyla Dievo šokis ir jos esmė, trejybės ratas.

Sandara (Aš)

• Tačiau Dievas gali neišeiti už savęs į save. Tatai išsako lygtis ===, kuri nusako sandarą. Ši lygtis išreiškia išvertimą Dievo išėjimo už savęs. Tuomet ji remiasi viduriniu sandu (sulyginimu), kad išėjimas ir neišėjimas visaip sutampa, visaip deri.

Atvaizdai (Tu)

• Toliau šį suderinimą galima išversti taip, kad tai yra susiderinimas išėjimo ir neišėjimo. Šis susiderinimas išėjimo (pirm santvarkos) ir neišėjimo (po santvarkos) grindžia žinojimo rūmus. Derinimas sieja turinį ir keturias įmanomas raiškas.

Vieningumas (Kitas)

• Galiausiai gali būti išverstas šis susiderinimas taip, kad jisai pats susiderina su sulyginimu, tai yra, su lygties viduriniu sandu, taip kad visi trys sandai nepriklausomai susiveda. Tai grindžia meilės mokslą.

Keturios apytakos

• Ką Dievas mato
  • Išgyvenimo apytaka Dievas mato sąmoningumą (kuris apima ir tęsiasi visą gyvenimą).
  • Žinojimo rūmų pažinovu sueina du požiūriai, "pirm santvarkos" ir "po santvarkos", taip kad Dievas mato jų darną.
  • Meilės mokslu sueina trys nepriklausomos valios, Dievas mato tris kryptis.
• Apytakų širdis yra trejybės ratas, kuris išsako meilę, vieningumą, esmę.
  • Dievo mokslas (Dievo šokis) sieja meilę su Dievu;
  • išgyvenimo apytaka sieja meilę su viskuo;
  • žinojimo rūmai sieja meilę su troškimais;
  • meilės mokslas sieja meilę su meile.

Paskiri lygmenys išsako išėjimo už savęs pakopas. Skliausteliuose yra asmenys išgyvenantys išvertimus. Tolydus asmuo (Dievas) išgyvena visus asmenis, išgyvena visus išvertimus.

Susiderinimas už santvarkos

Trejybės ratas

• Kiekvienu atveju trejybės ratas yra apytakos esmė ir jisai yra bendras visoms apytakoms. Tad trejybės ratas išreiškia Dievo būtinumą.

Besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas

• Trejybės ratas yra ta sandara kuria viskas sueina, kuria sueina tai kas išsiskiria trimis kryptimis betgi sueina ta dvasia kuri yra už santvarkos bet išgyvena santvarką.
• Teigiamumas sutapatina lūkesčius ir esamybę, tad juos suderina.

Keturi lygmenys

Ketverybės lygmenys

• 0-1-2-3 Dievo šokio pabaiga yra trejybės ratas. 4-5-6-7 Ketverybė yra pagrindas - "nulis", išsivysto požiūrio lygtis X=X septynerybe.
• Ketverybė tvirtina, kad yra lygmuo (kodėl) už sandaros. Neigdami tai kas už sandaros, neigiame ketverybę, laikomės jos atvaizdo trijų lygmenų. Pasirinkimu galime pripažinti papildomą ketvirtą lygmenį. Keturi padalinimai ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė pripažįsta tai kas už sandaros.

Išėjimas už savęs

• Didėjantis laisvumas (užmiršimas) ir mažėjantis laisvumas (nevaržomas sandaros išplėtojimas) yra prijungtiniai funktoriai. Jie sieja dvasią - Dievą - nieką be jokios sandaros - ir sandarą - amžiną gyvenimą - viską - visiškai išplėtotą sandarą. Tarp šių apimčių yra tarpinės apimtys kažkas ir betkas.

Vaizduotė derina ketverybes:

• Sueina nulis: Dievas: Dievas: Ar apie viską.
• Sueina vienas: Viskas: Aš: Koks apie betką.
• Sueina du: Troškimai: Tu: Kaip apie kažką.
• Sueina trys: Meilė: Kitas: Kodėl apie nieką.
• Teigiamume yra trejybė, tai išvertimo aplinkybės.
• Išvertime yra dvejybė, tai išėjimo už savęs aplinkybės.
• Išėjime už savęs yra vienybė, tai Dievo aplinkybės.
• Dievas yra nulybė.

Dvasia (Dievas)

Dvasia yra Dievo išėjimas už savęs.

• Dievas yra asmuo pirm neasmens.

Sandara (Aš) Išgyvenimo apytaka

Išgyvenimo apytaka visi trys balsai atsisako savęs, kaip kad Dievas Tėvas. Gaunasi trejybės rato nariai iš kurių slenkame.

• Išgyvenimo apytaka išplaukia iš Dievo šokio. Dievo šokis parodo, kaip Tėvas, Sūnus ir Dvasia žiūri į Tėvo tyrimą, jo pasitraukimą. Bet trejybės ratas išreiškia prielaidą, kad Tėvas, Sūnus ir Dvasia turėtų būti lygiaverčiai. Tad išgyvenimo apytaka šią prielaidą išpuoselėja trimis balsais: pasąmone, sąmone ir sąmoningumu. Kiekvienas balsas savaip atsisako savęs.
• Pasąmonė išvis nenori būti, savęs ištisai atsisako, ir galiausiai, vis didėjant įtampai, išryškėjus ribai tarp jos vidaus ir išorės, jinai visai pasišalina, tarsi užsimerktų akis. Užtat pasąmonė didele dalimi visai nepastebima, nes jei nėra reikalo jinai ir nenori rodytis.
• Pasąmonės vietoje, toje aplinkos apgaubtoje ertmėje, iškyla sąmonė, kuri nenumanė nebūti. Sąmonė įsidėmi aplinką, ir dorove ima ją įsivaizduoti, kaip tarpusavio pokalbį tarp skirtingų lygmenų sąmonių. Taip atsiveria pačios sąmonės požiūris, kurį jinai išsako klausimu, kurį užduoda sau, tai yra, pasąmonei, kurią jinai tokiu būdu prisišaukia, taip kad jos yra dvi. Toliau sąmonė savo santykį su aplinkos pokalbį išreiškia deriniu, kuriame jinai pasišalina, kad jisai nuo jos nepriklausytų, taip kad jinai tėra savotiškas laisvumas, gerumas.
• Galiausiai, tam pačiam deriniui iškyla rūpestis kaip nors įsitvirtinti, kad derinys laikytųsi, reikalas nesikartotų. Deriniui parūpi save kaip nors įtvirtinti. Taip iškyla mūsų tikroji savastis, mūsų valia įsikūnija sąmoningumu. Derinio įtvirtinimas priklauso nuo teisingo pasąmonės ir sąmonės santykio, kad sąmonė galėtų išsinerti iš derinio. Užtat sąmoningumas privalo atjausti tiek pasąmonę, tiek sąmonę, derinti įsijautimą ir atsitokėjimą, išnarplioti pasaulio ir širdies tiesas, jas teisingai sustatyti. Santykis teisingai sustatytas kuomet derinio prielaidos atskleistos, giluminis pokalbis iškyla, sąmonės galimybės atvertos, taip kad Dievas ir mes patys ir kiti gali mūsų išgyvenimą išgyventi. Būtent taip sąmoningumas pasišalina savo siekimu išlikti. Sąmoningumas tampa valia, taip kad sutampa su sąmone ir kartu pasąmonę sutapatina su valia, taip kad visi trys sutampa ir tokiu būdu sąmoningumas dingsta, pilnai įgyvendinus, įsisavinus derinį. Vadinas, sąmoningumas pasišalina branda, kuria senoji savastis (senasis balsų santykis) pakeičiama naujaja savastimi (naujuoju balsų santykiu).
• Pasąmonė, sąmonė ir sąmoningumas visi trys atsisako savęs. Skirtumas toks, kad pasąmonė, kaip tokia, savo prigimtimi yra užsibrėžusi atsisakyti savęs; sąmonė neturi tokio tikslo atsisakyti savęs, bet nėra prisirišusi prie savęs, tiesiog plėtojasi kol jinai verčiau nereikalinga; o sąmoningumas savo prigimtimi laikosi tvirtai, kad abu kiti galėtų atsisakyti savęs, visgi įsitvirtina atsisakydamas savęs, atsiverdamas kitiems, kad būtent kiti išgyventų išgyvenimą. Suprantama kodėl pavadinimai sąmonė ir sąmoningumas yra taip glaudžiai susiję, nes sąmoningumas yra sąmonės ir pasąmonės derinys, kurį sąmonė suderina, kaip sąmoningumą, kuris tiesiog save įtvirtina.

Trejybės ratas grindžia tris pasirinkimus, tad šešerybę

• Trejybės ratas grindžia tris pasirinkimus kaip rinktis besąlygiškumą už santvarkos, tad grindžia šešerybę, kurioje reiškiasi besąlygiškumas, nešališkumas ir nepaneigiamumas. Tai išsako lygtis 3+3=6.
• Trejybės ratas = išsiskyrimas, pasirinkimai -> nulinė veikla. Kaip? pasirinkti.
• Nuline veikla atsiplėšiame.

Atvaizdai (Tu) Žinojimo rūmai

Žinojimo rūmais visi trys balsai savarankiškai iškyla. Gaunasi trejybės rato nariai į kuriuos slenkame.

• Žinojimo rūmai pagrįsti klausimo ir atsakymo atitikimu, jų suporavimu.
• Atvaizdai pavaizduoja pradus ir užsiskleidžia.

Vieningumas (Kitas) Meilės mokslas

Meilės mokslu visi trys balsai derina kitus du balsus. Gaunasi trejybės rato poslinkiai.

Požiūris nusako ašį - Dievas už manęs turi pirmenybę ryšium su Dievu mano gelmėse. Kiti žmonės nusako kitas ašis. O Dvasia išsako mano santykį su kitais, būtent mūsų požiūrių santykį. Galimus santykius išsako visko padalinimai. O aš esu laisvas savo požiūriu įsijausti +1 (priimti požiūrį, susitapatinti su Sūnumi gelmėse, šališkai) arba atsitokėti +2 (pakilti kaip Tėvas virš visko, nešališkai), taip pat +3 ieškoti ribos tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, kuri priklauso nuo sąlygų, nuo santykių su kitais. Tad tai grindžia padalinimų ratą ir tris veiksmus.

Trejybės ratas

Trejybės ratas išverčia požiūrį, veda atgal, gilyn, sandaroje

• Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Požiūrių sudūrimai - požiūris į požiūrį ir t.t. - veda atgal ir išveda trejybės ratą. Tad trejybės ratas išreiškia ėjimą atgal link pradų. Tas ėjimas atgal sandaroje yra begalinis, tuo tarpu už sandaros yra akivaizdus, betarpiškas, pastovus, prasmingas - nulinis. Tad trejybės ratas yra tai kaip nulybė atrodo sandaroje.
• Trejybės ratas vis naujai išsako neišėjimą už savęs. Užtat tai sandarumo pagrindas, tai požiūrio apibrėžimas, nes tai požiūrio santykis su savimi.
• Trejybės ratas yra požiūrio turinys. Tai raiškos turinys.
• Jeigu yra kažkas daugiau nė nulybė, jeigu yra dvejybė, tuomet yra bent sąlygiškai trejybė suderinant vienybę, dvejybę, trejybę. Kur vienybė atstoja nulybę ir yra visų ...?

Dievo požiūris

• Dievo požiūris išverčia požiūrio esmę trejybės ratu. Gaunasi šešerybė. Joje susitapatinus su Dievu gaunasi trejybės ratas.

---

Lemtingų minčių eiga

Dievas

Dievą apibrėžia jo aplinkybių grandinė.

• Dievo aplinkybės yra jo veikla, jo išėjimas už savęs. (D: 2020.09.21)
• Išėjimo už savęs aplinkybės yra išvertimas, Dievo veiksmas. (D: 2020.09.21)
• Išvertimo aplinkybės yra teigiamumas. (D: 2020.09.21)

Dievo aplinkybės išsako tai, kas Dievas yra.

• Jo aplinkybės yra keturi lygmenys ir jų šešios poros.
• Dievo aplinkybės išsako tai, ką reiškia su kuo nors turėti santykius.
• Dievas yra atvirumas santykiams.
• Dievas yra teigiamumas.
• Dievas yra teigiamumo branduolys kuriuo išsibaigia aplinkybės ir į kurią viskas atsiremia.

Teigiamumas sau tvirtina save

• Teigiamumas save (išvertimu - pradininką, iš kurio kyla veiksmas) tvirtina (išėjimu už savęs - apibrėžimo savistovu veiksmu) sau (Dievui - teigiamumo paveiktajam, apibrėžimo pasėkmėms, tai pats teigiamumas).
• Tokiu būdu teigiamumas pripažįsta save, savo papildinį (tvirtinimu, išvertimu) kuris išeina už savęs sau (Dievui, tuo pačiu teigiamumui), taip sulyginant teigiamumą ir Dievą. Tokiu būdu teigiamumas apibrėžia Dievą.
• Teigiamume glūdi tai, kad teigiamumas sau tvirtina save ir taip išskiria trejybę pradininko, iš kurio kyla veiksmas, paties veiksmo, kuris vyksta savistoviai, ir veiksmo pasekmės, jo paveiktojo, kurį jisai kuria. (D: 2020.09.21)
• Paveiktasis yra išverstas pradininkas, tad veiksmas yra išvertimas. (D: 2020.09.21)
• Teigiamumas yra dvasia. Vidus nelygi išorei, yra kažkas daugiau (ar mažiau?)
• Teigiamumas yra dvasia. Į jį susiveda jo trys šaltiniai: vidus (turinys), išorė (raiška), neigimas. Visa tai subliuška prieštaravimu, tad ištisai išplaukia dvasia. Dievas yra šių trijų šaltinių susivedimas trejybės ratu: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Dvasia.
• Mes žmonės esame teigiamumas neigiamybėje, dvasia sandaroje.

Santykiai

Kas yra santykiai?

• Santykiai yra ryšiai tarp nepriklausomų valių. Tad santykiais vyksta susivedimas. (D:2020.09.18)
• Santykiai yra išsivertimas, tai veikla, kuria išeinama už savęs, tai sukeitimas išėjimo ir atėjimo, tai jų dvilypumas. (D:2020.09.19)

Ketverybė: Santykiai ir santvarka

• Dvasia - santykiai už santvarkos
• Sandara - santykiai į santvarką
• Atvaizdai - santykiai iš santvarkos
• Vieningumas - santykiai santvarkoje
• Teigiamumo sandara - besąlygiškumas - Dievas.
• Teigiamumo atvaizdai - nešališkumas - meilė Dievui.
• Teigiamumo esmė: Nepaneigiamumas - neigimo neįmanomumas - meilė.
• Ar, koks, kaip, kodėl atvirumas santykiams.
• Visi keturi asmenys reikalingi atvirumui santykiams, valių suvedimui. Dievas yra pradžia be pabaigos, atvirumas jokiam santykiui. Aš esu pradžia vedanti link pabaigos, atvirumas kažkokiam santykiui. Tu esi pabaiga vedanti link pradžios, atvirumas betkokiam santykiui. Kiti yra pabaiga be pradžios, atvirumas visokiems santykiams. (Žr. D:2020.09.18)
• Santvarka yra tos ribos kurios grindžia požiūrį išverčiant Dievo išėjimą už savęs į save. Aš santvarką išgyvenu požiūriu. Ja išverčiu Dievo išėjimą už savęs į save. Užtat Tu pratęsi šį išvertimą, o Kitas pasižiūri į šį pratęsimą iš šalies. Gyvenimo lygtis reiškiasi keturiais lygmenimis: Dievas dvasia, Aš santvarka, Tu atvaizdais, Kitas jų vieningumu. (D:2020.09.15)

Santykių plėtojimas

• Pagrindinis santykis yra tapatybė su savimi, tačiau šį santykį galima išplėsti kitais santykiais taip kad plėtojasi santykiai su kitais. Juk pats santykis gali įtakoti ir pakeisti savo šaltinį juo labiau jeigu jisai laikomas jo priedu, jo plėtote, taip kad jisai be santykio skiriasi nuo savęs su santykiu. Užtat santykyje glūdi visos galimybės, visi santykiai su savimi ir su kitais, kas tik įmanoma. (D:2020.09.19)

Teigiamumas

Teigiamumas

• Dievas yra teigiamumas.
• Dievas yra tai su kuo gali būti santykiai. (D: 2020.09.16)
• Dievas glūdi už besąlygiškumo, nešališkumo, nepaneigiamumo. (D: 2020.09.16)
• Teigiamumas yra atvirumas santykiams (besąlygiškumas, Dievas, nebuvimas išorės).
• Teigiamumas yra neišgyventojo išgyvenimas (nešališkumas, meilė Dievui, nebuvimas vidaus).
• Teigiamumas yra turinio raiška (nepaneigiamumas, meilė, nebuvimas neigimo).
• Mūsų supratimas susiveda į Neišgyventoją, kuris yra savotiškai atkirstas nuo visko, esantis kitame lygmenyje, užtat iš kurio išplaukia viskas.

Sąmoningumas

• Už visko glūdi sąmoningumas derinantis Dievą už gyvenimo (neišgyventą gyvenimą) ir juo visų išgyventą amžiną gyvenimą. (D:2020.09.11)
• Sąmoningumas slypi už Dievo nes skiria ir derina visko pradžią, neišgyventoją, Dievą, ir visko pabaigą, amžiną gyvenimą, išgyventoją, į kurį viskas susiveda. (D:2020.09.11)
• Sąmoningai išgyventi yra susitelkti į neišgyvenimą, vadinas, sąmoningai neišgyventi. Sąmoningumu išgyvenimas ir neišgyvenimas sutampa. (D:2020.09.11)
• Sąmoningumas glūdi meilėje, taip pat Dieve ir meilėje Dievui. (D:2020.09.11)
• Sąmoningumas reiškiasi keturiomis asmenų apytakomis. (D:2020.09.11)

Dvejybė: Atvirumas santykiams

• Atvirumas yra Pradžia-turinys (Alfa), o santykiai yra Pabaiga-raiška (Omega).
• Santykiai yra paskirų, nepriklausomų valių suvedimas.
• Atvirumas santykiams yra pagrindas kuriuo viskas yra viena. Tai vienumo galimybė. (D: 2020.09.17)
• Objektas - Dievas - atvirumas santykiams. Santykiai su juo: savastis (tapatybės morfizmas), kiti objektai (jų santykiai su Dievu) ir santykiai (jie neskiria objektų, savęs ir kitų).

Trejybė: Yra tai, kas reiškiasi

• Teigiamumas: Yra tai, kas reiškiasi.
• Dievo vardas yra "taip". Neminėk Dievo vardo be reikalo - nesakyk "taip" be reikalo. Jėzus pamoksle nuo kalno: tegul "taip" būna "taip" ir "ne" būna "ne".

Teigiamumas išgyvenime reiškiasi sąmoningumu

• Sąmoningumas sieja Neišgyventoją (sąmonę) ir Išgyventoją (pasąmonę).
• Sąmoningumas (amžinas gyvenimas) skiria Dievą už santvarkos ir gerumą santvarkoje.

Neišgyvenimo trejybė

Bandau suprasti trejybės ratą, susieti jo įvairius pavidalus, kad galėčiau iš jo išvesti visas pirmaprades sąvokas.

• suvokiantis Tėvas, susivokiantis Sūnus, suvokta Dvasia
• meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems
• Dievo vienumas: vienų vienumas, asmens vienumas: bendras žmogus, asmenų vienumas: plazdenti dvasia
• Aš: požiūris, Tu: požiūris į požiūrį, Kitas: požiūrį į požiūrį į požiūrį
• Dievas, meilė, meilė Dievui
• besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas
• išorė, vidus, neigimas
• sąlygiškumas, šališkumas, paneigiamumas
• artimumas, žavesys, meilė
• pradžia, vidurys, pabaiga
• nusistatyti, vykdyti, permąstyti
• būtina, tikra, galima
• daiktas, eiga, asmuo
• vienis, visybė, daugis
• buvimas, veikimas, mąstymas
• nurodytasis, apibrėžimas, sulyginimas
• sandara, vykdinys, įrodymas

Besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas

• Besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas yra tai kas gali turėti santykius su Dievu. Šios sąvokos išreiškia Dievo santykius. Tai santykiai su savimi, su kitais ir su santykiais, tad su visais. (Žr.D: 2020.09.16)

Trejybės ratas grindžia sąvokas (neišgyvenimus, tai kas suvokiama)

• Pirminės sąvokos glūdi trejybės rate, Dievo šokyje, juk toliau Dievas reiškiasi asmenimis, Dievas slypi už visų keturių apytakų. (žr.D:2020.09.10)
• Mąstyk kaip trejybės ratas grindžia Dievo tris vaidmenis ir suvokimą, ir suprasi tris meiles ir tris vieningumus ir suprasi pirmines sąvokas glūdinčias visose apytakose ir kaip asmenimis apytakos viską išskleidžia. (D:2020.09.10)

Trejybės ratas grindžia neišgyvenimą

• Neišgyvenimo trejybė grindžia neišgyvenimą.
• Neišgyvenimo trejybė atskiria neišgyvenimą nuo išgyvenimo.
• Išgyvenimas yra sąlygiškas, šališkas, paneigiamas, tuo tarpu neišgyvenimas yra besąlygiškas, nešališkas, nepaneigiamas.
• Neišgyvenimo trejybė nusako santykį tarp turinio ir raiškos.
• Neišgyvenimo trejybė grindžia nulinę veiklą, kurioje glūdi įtampa tarp turinio ir raiškos.
• Neišgyvenimo trejybė yra pagrindas vieningumui.
• Dievo neišgyvenimo trejybės ratas yra didėjantis laisvumas. Mūsų išgyvenimo trejybės ratas yra mažėjantis laisvumas. Juos sieja keturi trejybės atvaizdai išreiškiantys lygtį X=X.

Trejybės ratas grindžia išgyvenimą.

• Išgyvenimas, tiek Išgyventojo, tiek Dievo, tiek mūsų visų, remiasi trejybės ratu, susidedančiu iš besąlygiškumo (Dievo), nešališkumo (meilės Dievui) ir nepaneigiamumo (meilės).
• Liudytojų išgyvenimus grindžia trejybės ratas susidarantis iš šališkumo (nusistatymo), neigimo (vykdymo) ir sąlygiškumo (permąstymo). Trejybės ratu liudytojas išlieka. Jo išlikimas tėra sąlygiškas. Tačiau jo išlikimas papildo ir atspindi išlikimą to kas už šališkumo, už neigimo, už sąlygiškumo, to kas nešališka, nepaneigiama, nesąlygiška, to kas už bet kokių ribų. Užtat šių išlikimų sutapimas, ribose ir už ribų, parodo jog išgyventojas ir jame besireiškiantis vienumas nepriklauso šioms riboms, o yra už šių ribų, ir leidžia jam liudyti, jog yra tai kas už šių ribų, yra paliudytasis. Tokiu būdu trejybės ratas išsiplečia aštuongubu keliu.
• Išgyventojo ribose trejybė atspindi kaip veidrodis numanyta išgyventojo už ribų trejybę. Išgyventojo ribose trejybė ketveriopai reiškiasi apytakomis, gaunasi trejybės atvaizdai. Dievo trejybėje ji reiškiasi meilėmis, vieningumais. Išgyventojo už ribų trejybė lieka numanyta.
• Skirtumas tarp išgyvenimo už ribų ir ribose grindžia visus dvilypumus ir išvertimus.
• Išorė, vidus, neigimas: trys teigiami jausmai įamžinami dvejybėmis, tai nusako gyvenimo prasmę.
• Už besąlygiškumo, nešališkumo, nepaneigiamumo slypi Paliudytasis, kuris trejopai reiškiasi, būtent trejybės ratu. Visų raiškų esmė tėra jį paliudyti, bet jisai kaip toks jokios kitos veiklos neturi nes visako tikslas tėra jį paliudyti, ar jisai būtinas.
• Betirdamas keturias apytakas, ką jos turi bendro, supratau, kad Dievas yra asmuo, tegul ir nulinis, o turėtų būti sąvokos kurios pirmesnės už asmenis. Dievo šokį galiu suprasti kaip Dievas išgyvena trejybės ratą būtent iš savo aplinkybių, už santvarkos, o už jos yra besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas. Kiekvienoje apimtyje keičiasi šių trijų sąvokų reikšmė ir atitinkamas trejybės atvaizdas taip išsako atitinkamoje apytakoje atitinkamam asmeniui. Galiausiai Kito apytakoje yra sąlygiškumas, šališkumas, paneigiamumas.
• Dvejybėje yra priešingybės tačiau būtent trejybės ratu neigimas tampa veiksmu, permąstymui atitinkančiu nariu.

Meilė

Kas yra meilė?

• Meilė yra neigimo neįmanomumas.
  • Meilė yra nepaneigiamumas, tad neigimo neįmanomumas. Užtat tai yra sąlygų, savasties, apibrėžimo, suvokimo neįmanomumas. Tadgi meilė nesivaržo, betgi ji negali save apibrėžti, užtat kyla šališkoji sąmoningumo trejybė ir nešališkasis trejybės ratas, kurį sudaro meilė, meilė Dievui, Dievas. Nepaneigiamumą išsako trejybės rato poslinkių vienakryptiškumas.
  • Meilė kaip jausmas nusako žmoguje glūdintį prieštaravimą, kad jisai yra santvarkoje ir turi savastį, tad neigti neigimą prilygsta vidaus neigimui bei išorės neigimui.
  • Meilė yra neigimo neįmanomumas, tad požiūris iš santvarkos į tai kas santvarkoje, į vienpusį neigimą, esantį už santvarkos. Šį vienpusį neigimą išreiškia trejybės rato vienkrypčiai poslinkiai.
• Meilė yra už santvarkos.
  • Meilė atvaizduojama trimis kampais (tad trejybės rato nariais) nes meilė yra už santvarkos. Tai kas santvarkoje yra atvaizduojama dviem kampais arba keturiais kampais. Taip gaunasi sandarų abėcėlė.
• Meilė yra besąlygiškas šališkumas.
  • Meilė yra besąlygiškas šališkumas. Užtat meilę išverčia, jai dvilypiškai prilygsta tyrimas, sąlygiškas nešališkumas.
  • Meilė atsiranda santvarkoje. Dievas už santvarkos.
• Meilė išskiria mylimąjį iš sąlygų, taip kad mylimasis yra besąlygiškas.
  • Meilė yra sutapimas palaikantis išskyrimą.
  • Meilė skiria šališkumą (įtampą) ir nešališkumą (ramybę).
  • Meilė: ramybė = įtampa. Abu sulyginami.
• Meilė yra besąlygiškumo ir nešališkumo sutapimas.
  • Meilė: Besąlygiškumas sutampa su nešališkumu.
• Meilė sutelkia mylintįjį apie mylimąjį.
  • Meilė sutelkia mylintįjį apie mylimąjį, o nemeilė jo nesutelkia.
• Meilė yra savęs atsisakymas.
  • Meilė, Dievo esmė, yra savęs atsisakymas. Dievas atsisako savęs sutapdamas su gerumu, priimdamas santvarką.
  • Meilė bendrai yra atsisakymas savęs, tad sąlygiškumas pakeičiantis šališkumą.
• Meilė yra Dievo esmė.
  • Meilė yra Dievo esmė, visko žinojimas. Už visko slypi Dievas.
  • Meilė yra Dievo esmė, tai Dievas be asmens, pirm asmens.
• Meilė yra gyvybės palaikymas.
  • Meilė yra gyvybės palaikymas. Gyvybė yra nešališka, gyvenimas yra šališkas.
• Meilė yra santykis tarp Dievo santvarkoje (Sūnaus) ir Dievo išėjimo į save pakopų: meilės sau, vienas kitam, visiems. (Trejybės ratas)
• Meilė puoselėja asmenį: Dievą, Mane, Tave.
• Meilė yra teigiamas jausmas.
  • Žmogus yra apimtyje, turi savastį, skiria vidų ir išorę. Tad žmogui neigiamumo neįmanomumas - meilė - suprantamas tiktai greta vidaus neįmanomumo - žavesio ir išorės neįmanomumo - artimumo. Užtat žmogus meilę supranta šešerybe ir būtent jos atvaizdu.

Kaip meilė sieja mylintįjį ir mylimąjį?

• Meilė (asmeniui) yra (asmens) ribos (savasties) palaikymas, tai (asmens) sąmoningumas.
• Meilė skiria mylimąjį nuo jo sąlygų.
• Mylintysis meile susitapatina su mylimuoju, tad sieja mylimąjį esantį savo sąlygose ir už jų.
• Meilė skiria nešališkumą (už savasties) ir šališkumą (savastyje).

Dievas

Meilė Dievui

Kas yra meilė Dievui?

• Meilė Dievui yra nešališkumas, tai besąlygiškumo ir sąlygiškumo išskyrimas.
  • Nešališkumas yra tas taškas iš kurio išsiskiria besąlygiškumas ir sąlygiškumas.
  • Meilė Dievui skiria besąlygiškumą (už santvarkos, už visko) ir sąlygiškumą (santvarkoje, viskame). Sąlygiškume yra savaiminė įtampa. Užtat besąlygiškume yra ramybė.
  • Meilė Dievui: ramybė (už visko) nelygi įtampai (viskame).
  • Meilė Dievui yra tobulumas apie kurį kalba Jėzus - būk tobulas kaip dangiškasis Tėvas, kuris siunčia saulę ir lietų tiek ant gero, tiek ant blogo.
  • Meilė Dievui yra visko palaikymas, nes Dievo savastis yra viskas, jos riba yra viskas. Ši riba skiria besąlygiškumą už visko ir sąlygiškumą viskame.
  • Visko žinojimas palaiko visko ribą.
  • Meilė Dievui yra žinojimas visko, skyrimas to kas santvarkoje (viskame) ir kas už santvarkos (už visko), tarp to ką žinome ir ko nežinome.
• Meilė Dievui yra sąmoningumas Dievo, palaikymas ribos tarp įsijautimo į Dievą (už visko) ir atsitokėjimą nuo Dievo (viskame).
• Meilė Dievui (ir meilė priešui, meilė Kitam) grindžia amžiną gyvenimą, jog Dievas nebūtinai geras.
• Meile Dievu atsisakome savęs nes esame mažesni už viską
  • Mylime Dievą atsisakydami savęs, palaikydami jo ribą ir ne savo, jos pagrindu įsijausdami ir atsitokėdami, tad mylime netroškimuose glūdinčia visuma: visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa valia.
  • Mylime Dievą gyvendami viskuo ir rūpindamiesi viskuo.
  • Meilė Dievui yra Dievo savasties (visko) palaikymas, tad atsisakymas savo savasties, ir tuo pačiu susitelkimas į visko ribą, kas yra besąlygiška už visko, ir kas yra sąlygiška viskame. Tai įsijautimas ir atsitokėjimas šios ribos pagrindu. Tai Dievo iškvietimas sutelkimu į jo galimybę pasireikšti, kaip kad aš vaikystėje jo ieškodavau lubų blankumoje. Tai jo ieškojimas maldoje, tai lavinimas maldos juslės.
• Dievas meile Dievu pasitraukia, atsisako savęs, išeina už savęs į save.
  • Meilė Dievui yra meilė ne sau.
  • Meilė Dievui yra Dievo veikla, jo išėjimas už savęs, jo išsiaiškinimas savo ribų.
  • Meilės Dievui ypatumas yra, kad Dievas yra už savo savasties, tad jisai mylimas jį šalinant, jo atsisakant.
• Meile Dievu sutampa Dievas (už sąlygų) ir mes (sąlygose).
• Meilė Dievui yra meilei būdinga meilė.
  • Meilė Dievui yra meilės esmė, meilės atitikimas sau, tai kas jai būdinga. Panašu, kad Dievo esmė yra meilė, meilės esmė yra meilė Dievui, o meilės Dievui esmė yra Dievas.
  • Meilė Dievui yra Dievo saviraiška, jo veikla, jo esmė, visų (net ir už jo) susitelkimas (dėmesio sutelkimas) į šią (būtent) jo esmę.
  • Meile Dievui išryškėja meilės savaiminės ribos.
  • Meilė Dievui yra savaiminė meilė.
  • Meilė Dievui veda į meilę visakam, kartu ir tam, kas už Dievo.

Ryšiai tarp trejybės narių

Kaip susiję meilė Dievui, Dievas ir meilė?

• Dievas yra sąlygų nebuvimas, tad besąlygiškumas, o meilė yra sąlygų neigimas, tad skyrimas besąlygiškumo ir sąlygiškumo, tad besąlygiškumo išplėtimas į sąlygiškumą. Ir tai susiję su intuityvine logika, kurioje teigimas nebūtinai sutampa su dvigubu neigimu.
• Meilė Dievui yra nešališkumas. Dievas yra besąlygiškumas. Nešališkumas palaiko ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Nešališkumas atskiria sąlygas.
• Nešališkumas (meilė Dievui) skiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą.
• Besąlygiškumas skiria meilę - neskyrimą (nešališkų lūkesčių ir šališkų troškimų sutapimą) ir nemeilę - skyrimą (nešališkų lūkesčių ir šališkų troškimų nesutapimą).
• Meilėje Dievui galima išskirti meilę ir Dievą kaip priešingybes. Tačiau tuomet galima atsisakyti Dievo, taip kad lieka meilė. Tuomet tai yra meilė kam nors. Panašu, kad galima vis rasti priešingybę ir vis naujai atsisakyti priešingybės.

Nepaneigiamumas (meilė) išplečia besąlygiškumą (meilę Dievui)

• Pirma yra meilė Dievui, tik paskui yra jos išplėtimas meile, jų apibrėžimas turiniu (ramybe ir įtampa) ir pavidalu (sutapimu ir išsiskyrimu).
• Meilė būtent Dievui skiria ramybę ir įtampą, o meile jos sutampa.
• Viskas išplaukia išplečiant mylimąjį, taip kad mylimas ne tik Dievas, o mylima apskritai, tad save, vienas kitą, visus, užtat trejybės ratu. Taip pasireiškia meilės besąlygiškumas.
• Mylint pirmumas teiktinas meilei Dievui.
• Meilė Dievui yra pirmapradė sąvoka. Iš jos išsiskiria mylintysis (meilė) ir mylimasis (Dievas). Išsiskiriama keturiomis pakopomis: Dievu, viskuo, troškimais, meile. Meilė palieka Dievą vienų vieną, iš jo kaip tokio išsiveda Dievo šokis. Toliau Manimi atsiranda Viskas, kuriuo Dievas kažkiek palaikomas. Toliau Tavimi iškyla troškimai, kuriais Dievas dar labiau palaikomas. O galiausiai atsiranda Meilė kuria visa tai yra palaikoma. Tokiu būdu išaiškėja kaip viskas susitelpa į Meilę ir būtent Meilę Dievui. Meilė Dievui sutampa su meile artimui kaip sau pačiam, tai išsako tarpinės pakopos, Mano savastis (Viskas) ir Tavo artimumas (Troškimai).

Nešališkumas (meilė Dievui) ir besąlygiškumas (Dievas)

• Meilė Dievui (nešališkumas) yra visko pabaiga, o Dievas (besąlygiškumas) yra visko pradžia.
• Meilė Dievui (nešališkumas) trejybės ratu sutampa su Dievu (besąlygiškumu). Trejybės ratas sieja besąlygiškumą (+0 ar), šališkumą (+1 koks), sąlygiškumą (+2 kaip), nešališkumą (+3 kodėl).
• Nešališkumas palaiko išsiskyrimą (tad kraštutinumus). Besąlygiškumas palaiko sutapimą (tad sąlygas).
• Besąlygiškumas be galo pastovus, o nešališkumas be galo nepastovus. Besąlygiškumą apibūdina nulybės atvaizdai (tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas), o nešališkumą apibūdina nulybės atvaizdų neigimas (neakivaizdus, nebetarpiškas, nepastovus, neprasmingas). Nešališkumas išreiškia ketverybės lygmenis.
• Besąlygiškumas sutampa su nulybe, tad su Dievu. Tad nešališkumas išsisikiria iš besąlygiškumo kaip ketverybė iš nulybės, kaip žinojimas iš nežinojimo.
• Santykis tarp (pradžios) besąlygiškumo ir (pabaigos) nešališkumo. Viskas išplaukia iš jų sutapimo. Jais išsiskiria pradžia ir pabaiga, Dievas ir amžinas gyvenimas. Besąlygiškumas grindžia Dievą, o nešališkumas grindžia amžiną gyvenimą. Jų santykį tikslina trejybės ratas, nes amžinas gyvenimas - nešališkumas ištisai save tikslina, tuo tarpu besąlygiškumas yra pats sau pagrindas.

---

---

Nulinės veiklos įtampa ir ramybė

Nulinės veiklos dviprasmybė

• Nulinėje veikloje glūdi įtampa tarp turinio ir raiškos.

Visumos vidinė įtampa

• Viskas išplaukia iš vidinės įtampos.
• Vidinė įtampa yra nulinė veikla.
• Įtampa yra laisvumo priešingybė.
• Laisvumas yra įtampos bakstelėjimas, jos perturbacija.
• Įtampa yra bakstelėjimo stoka. Ji kyla iš jokio sąlyčio neturėjimo su niekuo. Tai būdinga visumai. Tai visumos įtampa.
• Įtampa yra tai kas lieka atpažinus visą laisvumą.
• Įtampa glūdi išvertimo dvilypume ir neaiškume kuriai krypčiai teikti pirmenybę.
• Įtampa išplaukia iš sąlygiškumo, jį žymi. Be sąlygiškumo nėra įtampos. Besąlygiškume yra ramybė. Įtampa santvarkoje išreiškia tą ramybę. Tai nelaisvumas kurį jaučiame.

Įtampos raiškos

• Nelaisvumas.
• Įtampa auga sudėtingėjant santykiams, jų kaina didėja kvadratiniu būdu.
• Įtampos balsai pasakojime.
• Įtampa pasaulio tiesai nušalinus širdies tiesą.
• Dievo savybės, troškimai yra santykiai su įtampa: Užtikrintumas ir ramybė; savarankiškumas ir meilė.
• Įtampa primena Yin Yang esančią įtampą. Yang išverčia Yin. Tai nėra, kaip įprasta manyti, ciklinis santykis.

Įtampa ir ramybė

• Įtampa yra kai turinys ir raiška sutampa žinojimu apie viską. O ramybė yra kai turinys ir raiška išsiskiria žinojimu apie nieką. Šį teisingą plotmių santykį išsako matematikos žinojimo rūmų išsiaiškinimo būdas pagrįstas kintamųjų rūšimis.
• Ramybė turi pirmenybę nes ramybė jautri įtampai, o įtampa nejautri ramybei. Panašiai, besąlygiškumas jautrus nešališkumui, tačiau nešališkumas nėra jautrus besąlygiškumui. Užtat gali suktis trejybės ratas nes nešališkumas vis pasimeta.
• Meilė išverčia ramybę į įtampą, o paskui vėl ją išverčia į ramybę. Tad atsiranda dvilypumas ir padėklinis automatas. Meilė yra visumos permaina.
• Dievas yra ramybėje glūdinti įtampa, amžinas gyvenimas yra įtampoje glūdi ramybė. Vietininkas išsako sąlygiškumą.

Laisvumas

• Laisvumas, tai įtampos paneigimas.

Nulinė veikla išsiskiria sandara, savastimi

• Nuline veikla išeinama už savęs (nes nesivaržoma) arba neišeinama už savęs (nes neišeinama).
• Jeigu neišeina už savęs, tai tenkina savęs apibrėžimą: X yra X. Nurodytasis tenkina apibrėžimą.
• Jeigu išeina už savęs, tai gali vis tiek trejybės ratu tenkinti savo apibrėžimą (X yra X) jeigu apimtis yra viskas.
• Nieko nedarantis veiksmas = ne veiksmas. Tai neigimo ištaka. Ir tuo pačiu teigimo ištaka.

Būties klausimas išskiria įtampa keliančius turinį ir raišką

• "Tėra tai kas reiškiasi". Let there be light. Lai švyti. Nešališkumas, raiška.
• Būtis yra raiškos klausimas: yra tai, kas reiškiasi.
• Teiginyje "yra tai kas reiškiasi" glūdi lygtis "X=X".

Dievo klausimas

• Dievą išjudina būties klausimas: Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?
• Dievas klausia savęs, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Dievo šokyje Dievas pats save sutrikdo.
• Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Šiam klausimui reikalinga buvimo ir nebuvimo samprata. O buvimą ir nebuvimą išsako teiginys, "yra tai kas reiškiasi".
• Dievo klausimas atsiremia į raišką.
• Santvarka skiria turinį (už santvarkos) ir raišką (santvarkoje).
• Santvarka: turinys nelygus raiškai

Sutapimas ir išsiskyrimas

• Sutapimas išsiskyrimu palaiko visą išsiskleidimą.

Išgyvenimas išplaukia iš neišgyvenimo

Išgyventojas

• Viskas išplaukia iš Išgyventojo, tai yra, iš to, kas išgyvena viską.
• Būtent mes įvairiai įžvelgiame tokį Išgyventoją, jį atjaučiame ir liudijame. Išgyventojas yra mūsų paliudytasis.
• Mes patys dalinai išgyvename viską, taip pat pripažįstame vienų kitų išgyvenimus. Kartu mes atsiremiame į mintį, kad yra mums bendras Išgyventojas, kuris mumis viską išgyvena.
• Mes tikime arba netikime, kad yra Išgyventojas. Mūsų tikėjimas remiasi mūsų supratimu, jog mūsų išgyvenimai tėra trejybės atvaizdai, o už jų slypi mums visiems bendra trejybė, kurią išgyvena nulinis asmuo, Dievas, kuris sutampa su viską išgyvenančiu Išgyventoju.
• Mūsų tikėjimas reiškiasi mūsų pasirinkimu ne šiaip gyventi, o gyventi amžinai.
• Mūsų tikėjimą maitina patirtis, jog ištisai turime tokį pasirinkimą ir jisai yra lemtingas.
• Mes gyvename ir išgyvename. Mes gyvename savo gyvenimus. Iš to kyla daugybė klausimų. O ką reikštų negyventi ir neišgyventi? Kaip suprantame neišgyvenimą?

Išėjimas už savęs: Trejybės priešingybiniai supratimai

Trys matai

Kubas išsako 8 galimybes, 3 matus: besąlygiškumą-sąlygiškumą, nešališkumą-šališkumą, nepaneigiamumą-paneigiamumą. Kiekvienas asmuo šį kubą savaip įsivaizduoja:

• Dievas išsako vieną kampą, viskas teigiama. (simplex)
• Aš išgyvenu visus 8 kampus, teigiamus ir neigiamus, cross-polytope
• Tu išgyveni kubus
• Kitas išgyvena santvarkos vidų, bene 7 galimybes, koordinačių sistemą

Šališkumas: Meilė sau

Kas yra meilė sau?

• Meilė sau yra šališkumas. Šališkumas prisiima sąlygas. Šališkumas tai yra tapatinimas su sąlygomis.
• Šališkumas yra meilė ne Dievui, tad meilė viskam, meilė sau. Šališkumas tveria savastį.
• Šališkumas yra dorybė.

Šališkumas ir nešališkumas

• Nešališkume glūdi šališkumas, kaip kad besąlygiškume glūdi sąlygiškumas. Juk nešališkumas savo moksliškumu palaiko kraštutinumus, kaip kad besąlygiškumas savo dieviškumu palaiko sąlygiškumą. Teisingas santykis nurodo, kad virsmas visais atvejais vyksta Dievo sąmoningumu, tačiau plačiausiu žvilgsniu visa tai vyksta Dievo esmės (meilės) palaikomu Kito sąmoningėjimu, kuriuo visi paskiri asmenys vienijasi Dievo asmens pagrindu.
• Gyvenimo neteisingumas yra, kad nešališkume glūdi šališkumas, išskirtinis dėmesys kraštutinumams.
• Nešališkumas yra nešališkas, o šališkumas yra besąlygiškas. Tai yra, šališkumas yra tiek šališkume, tiek nešališkume.

Eilės tvarka: besąlygiškumas, sąlygiškumas, nešališkumas, šališkumas.

• Besąlygiškumas 0.
• Sąlygiškumas išplečia besąlygiškumą, sąmoningai suvokia trejybės ratą 3.
• Nešališkumas žiūri iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, į lygtį X=X, jį supranta keturiais asmenimi, tai jų santykiai su nulybe.
• Šališkumas tai išverčia, veda iš besąlygiškumo į sąlygiškumą, asmenys išgyvena 4 apytakas.

Meilė sau, artimui ir Dievui

Meilė artimui kaip sau pačiam prilygsta meilei Dievui.

• Yoneda lema "meilei Dievui" prilygsta "meilė artimui kaip sau pačiam".
• Mylėdami artimą kaip save patį išverčiame save ir mylime ne save. Mylėdami kaip save patį mylime plačiausia prasme, be išlygų. O meilė ne sau, plačiausia prasme, prilygsta meilei Dievui.
• Skirtingi suvedimai: Dievas ir meilė: Mylėk Dievą (kiekvienoje apimtyje); meilė ir Kitas, Tu, Aš (priimant savo apimtį): Mylėk artimą kaip save patį. Savo apimtis yra meilės apibrėžimo pagrindas: mylėk save (Mane), vienas kitą (Tave - "artimą"), visus (Kitą).
• Jėzus įsako: Būk tobulas (žmogaus esmė - tobulumas) kaip (besąlygiškai mylintis) Dievas yra tobulas. Tai pakeičia tobulumo reikšmę. Tai sieja įsakymus Mylėk Dievą ir Mylėk artimą.
• Mylėk Dievą (kuris myli Kitą - priešą, tolimą) - mylėk mylintį, tai meilės sudūrimas, kompozicija. Mylėk artimą (Tave) kaip save patį (Mane), tai tapatybės santykio apibendrinimas. Užtat tai išreiškia Yoneda lemos dvilypumą tarp sudūrimo ir tapatybės. Tad pereiname iš Dievo-kodėl ir Kito-ar be santvarkos (be posistemių) į Mane-kaip ir Tave-koks santvarkoje (su posistemomis). Tad "visi santykiai" tai reiškia du skirtingus dalykus: Dievas apima santykių visumą, tai neribotas viskas, tuo tarpu galime kalbėti apie "mano visus santykius", tai ribotas viskas, išsakantis betką (ryšium su manimi). Panašiai Tu išsakai kažką, o Kitas nieką.
• Mylėk Dievą - puoselėk besąlygiškumą. Mylėk artimą kaip save patį - sumainyk Tave (sąmonę) ir Mane (pasąmonę) ir sumainysi sąlygiškumą ir besąlygiškumą. Sąmonė yra besąlygiškumo dvilypumas kuris sąlygiškumą ir besąlygiškumą sukeičia.
• Mano ir Tavo sukeitimas yra veidrodinis išvertimas susijęs su požiūrių permainomis (ir pertvarkymais, padalinimais, pasakojimo rūšimis).
• Tu esi artimas, Kitas yra tolimas.
• Artimą mylime įsijausdami (mažėjančiu laisvumu) ir atsitokėdami (didėjančiu laisvumu). Tad mylime atvaizdais, artimą dviem laisvumais, sutapdami su jo savasties riba, o Dievą mylime keturiomis apimtimis, tad atsidavimu, už bet kokių ribų.
• Meilė palaiko dvilypumą asmenų: Dievo ir Kito, Tavo ir Mano.
• Mylėk Dievą - nebuvimas. Mylėk artimą - buvimas.

Besąlygiškumo-sąlygiškumo, nešališkumo-šališkumo, nepaneigiamumo-paneigiamumo padariniai

• Pradžia: (Nešališkas) besąlygiškumas, Dievas nebūtinas -> viršūnė: nešališkumas sąlygiškas (sutapimas, išskyrimas) Dievas tyrėjas -> krentant: 4 tyrimo sluoksniai, išsiskiria lygmenys, apytakos -> pabaiga: besąlygiškas (šališkumas) asmuo, vieningumas, Dievas būtinas
• Besąlygiškumas į sąlygiškumą, tai Dievo išėjimas už savęs į save, 4 apytakos = 4 atvaizdai. O sąlygiškumas į besąlygiškumą, tai meilė, trejybės ratas, vieningumas.

Ketverybė (kvadratas): šališkas -> sąlygiškas X besąlygiškas <- nešališkas

• Nešališkumas (išorinis požiūris): Apibrėžimas. Išėjimas už savęs (sąmonė). Atsitokėjimas. Ar: sutampa-skirtingi.
• Šališkumas (vidinis požiūris): Išgyvenimas. Išėjimas už savęs į save (pasąmonė). Įsijautimas. Koks: teorija-praktika.
• Sąlygiškumas (dorybė): pavidalas-raiška. Raiška kažkam - šališkumui. Kaip: išorė-vidus.
• Besąlygiškumas (teigiamas jausmas): Turinys. Raiška niekam - nešališkumui. Kodėl: laisva valia-likimas.
• Dvejybės atvaizdai: Nešališkumu besąlygiškume.
• Asmuo: Besąlygiškumas sutampa su sąlygiškumu. Tad besąlygiškumas tikrai besąlygiškas.
• Asmuo yra šališkas sąlygiškumas, visgi sąlygų apimtis gali būti viskas, užtat nulinis asmuo Dievas yra besąlygiškas.
• Tyrimas yra sąlygiškas nešališkumas.
• Meilė yra besąlygiškas nešališkumas.

Asmenys

• Dievas: šališkas besąlygiškumas
• Aš: (Asmuo) šališkas sąlygiškumas
• Tu: (Santvarka) nešališkas sąlygiškumas
• Kitas: nešališkas besąlygiškumas
• Nešališkas sąlygiškumas yra prieštaravimas, veda į priešingybę, subliuška aštuonerybė.

Išgyvenimo trejybės ratas

Išgyvenimo trejybės ratas trejopai suvokia lygtį X=X

• Trejybės ratą išgyvena asmuo.
• Trys vieningumai. Juos palaiko trys meilės.
• Trejybės ratas išreiškia nuoseklų prieštaravimą sau.
• Goedelio neišbaigtumo teorema sieja išbaigtumą, nuoseklumą, savistabą. Ji trejopai išreiškia vidinį prieštaravimą.
• Trejybės ratas yra paprasčiausias sandarumas, o sandarumas atsispiria perturbacijai, bakstelėjimui. Nulybė susijusi su atsparumu perturbacijoms, su nusiraminimu.
• Trejybė įvairiai išsako tą patį dalyką. Amžina branda yra nesikartojimas, o nulinis veiksmas yra pasikartojanti veikla. Trejybė yra nesikartojimas kuris kartojasi ko greičiau, ko tampriau.
• Trejybės ratas išsako prieštaravimo sau nuoseklumą. Tai mūsų dvasios variklis.
• Klausimą galima bene trejopai suprasti, kaip padalinimą (vienybę), kaip atvaizdą (didėjantį laisvumą), kaip aplinkybę. Ir šie skirtingi supratimai bene sudaro trejybės ratą.
• Trejybės ratas yra nulybės sąmoningumas
• Trejybės ratas išsako sutapimą su savimi, lygtį "X yra X". Ši lygtis yra nulybės sąmoningumas.
• Sąmoningumas atsiskleidžia trejybės ratu.
• Trejybės ratas išreiškia besąlygiškumą sąlygiškume.
• Trejybės ratas yra visų asmenų išgyvenamas vienodai - iš vidaus. Apimtis nepakeičia reikšmės. Santykis su apimtimi yra stačiakampis (ėjimas pro apimtį).
• Trejybės ratas X=X Dievo trejybė. Nurodytasis, apibrėžtasis, sulygintojas.
• Nurodytasis (už santvarkos) -> Apibrėžtasis (santvarkoje) -> Sulygintojas (riboje) ->

Išskyrimo lygtis X=X

Išskyrimo lygtis X=X sieja visumą ir priešingybę

• Lygtis X=X išreiškia santykį tarp visumos ir priešingybės, kaip kad lygtyje "gyvenimas yra Dievo gerumas".
• Lygtis X=X įvairiai sieja visumas (besąlygiškumą, nešališkumą, nepaneigiamumą) ir atitinkamas priešingybes (sąlygiškumą, nešališkumą, paneigiamumą).
• Priešingybės tarpusavyje sudaro trejybės ratą, kaip kad šešerybėje.
• Visumos - ar sudaro trejybės ratą?
• Kaip tai susieti su amžinu gyvenimu?

Išskyrimo lygtis išreiškia pirmapradę trejybę

• X=X. Pirmasis yra kintamasis (pavyzdžiui, nuo besąlygiškumo iki sąlygiškumo), o antrasis yra apibrėžtas kaip sąlygiškas, šališkas, paneigiamas. Tad apibrėžimas yra raiškos galimybės.

Išskyrimo lygtis grindžia sandaras

• Santvarka lygtį apibrėžiama X=X (who is what) id:X->X. Už santvarkos lygtis taikoma X=Y X->Y
• Išskyrimo lygtis grindžia nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę, ketverybę ir turbūt penkerybę, šešerybę, septynerybę, taip pat atvaizdus ir aplinkybes ir turbūt tris kalbas bei troškimus ir netroškimus, taigi visas sandaras, nes jos visos išplaukia iš šios lygties reiškiamos vidinės įtampos.
• 3 išskyrimai ir 3 neigimai grindžia sutapimą X=X.
• Lygtis X=X ir sutapimas yra svarbūs derinant žinojimą skirtinguose lygmenyse.

Įtampa trejopai reiškiasi

• Pradžioje (prielaidos): Nulybė, nulinis veiksmas (įtampos šaltinis). Prielaida (Aš) ir išdava (kitas) esam tas pats bet tai neišreikšta.
• Viduryje (išvados): Trejybė, sandarumas (įtampos variklis). Prielaida ir išdava yra tas pats bet skiriasi išraiška.
• Pabaigoje (išdavos): Begalybė, amžina branda, amžinu išsikleidimu, amžina raida (įtampos iškrova - išvaikščiojamas medis). Skiriasi prielaida (tapatumas) ir išdava (netapatumas).
• Išvados vyksta būtent viduryje, tarp prielaidų ir išdavų, ir vyksta ištisai ir dalinai.
• Supratimas yra santykis tarp prielaidos ir išdavos.
• Matematiškai tai nulis, vienis, begalybė.
• Goedelio trejybė: Dievas Tėvas supranta vidinę įtampą kaip išbaigtumą. O Sūnus kaip nuoseklumą ir Dvasia kaip savistabą. Yra priešingybės: neišbaigtumas ir išbaigtumas; nenuoseklumas ir nuoseklumas; savastis ir savistaba. Teiginys išreiškia neiginį. Savineiga.
• Šios raiškos yra vieningumo pastangos.
• Dievas yra šių raiškų vieningumas.
• Priežastingumas logikos ir laiko skiria klausimą ir atsakymą, prielaidas ir išdavas.
• Vidinis prieštaravimas pagrįstas skirtumu tarp prielaidos ir išdavos.
• Sutrikdymas, bakstelėjimas, perturbacija reiškiasi trejybe.
• X=X tapatumo morfizmas = Who is what.

Įtampos pradžia, jos prielaida yra besąlygiškumas

• Pirmiausia tėra besąlygiškumas. Jisai net nėra asmuo. Jisai net nėra nurodytas. Nes tuo tarpu nėra nešališkumo. Tiesiog nėra sąlygų. Nėra buvimo.
• Besąlygiškumas yra nulinis veiksmas, nieko nedarymas. Tai menamas visko šaltinis.
• Vidiniame prieštaravime yra dvilypumas tarp besąlygiškumo už sąlygų ir besąlygiškumo sąlygose. Tad Dievas ir gerumas yra lygiaverčiai, nes besąlygiškumas sąlygose ir yra vidinis prieštaravimas, būtent išreikštas, o besąlygiškumas už sąlygų yra neišreikštas.
• Besąlygiškumas yra pirm prielaidų ir už sąlygų.
• Besąlygiškumas sąlygomis visapusiškai ištiria savo būtinumą.
• Besąlygiškumas prisiima sąlygas kartu su savo prielaidomis.
• Besąlygiškumas turi prielaidų, tačiau jos būtent išplaukia iš jo, ir ne atvirkščiai.
• Besąlygiškas reiškia sąlygų nevaržomas, užtat laisvas. Bet yra dviejų rūšių besąlygiškumų: visai be sąlygų, ir sąlygų nevaržomas.

Įtampos pabaiga, jos išdavos, jos iškrova yra nešališkumo amžinas atsiskleidimas

• Amžina branda yra vis sąmoningesnis įsijungimas į Dievą.
• Amžina branda sieja asmenis: Kitą, Tave, Mane, Dievą.
• Nešališkumas yra besąlygiškumas po sąlygų.
• Nešališkai, atitrūkę nuo Dievo, įsivaizduojame tolydaus Dievo būklės raidą iš šalies. Poslinkiai išsako nulybę.
• Santykis tarp besąlygiškumo ir nešališkumo išsako bene viską, kaip kad santykis tarp Dievo ir amžino gyvenimo. Nes nešališkumas yra amžinai besitikslinanti, tad besivystanti sąvoka. Tai išsako Kito apytaka. Kiekviena apytaka išsako tą patį dalyką, tik asmuo reikalingas išsakymui. Dievui svarbu Dievas, Man svarbu gerumas, Tau svarbu gyvenimas, Kitam svarbu amžinas gyvenimas, tad kiekvienas asmuo atitinkamai išsako tuos pačius dalykus. Tad apytaka iškyla iš reikalo išsakyti - asmuo išsisako savastimi - asmenys susikalba savastimis. Yra bene šeši pokalbiai siejantys skirtingų lygmenų asmenis (Dievo, Mano, Tavo) ir savastis (Mano - viskas, Tavo - troškimai, Kito - meilė).

Įtampos raiška lygties X=X pagrįstais išsiskyrimais

• Pirmasis, nurodytasis X išreiškia dvejybinį išsiskyrimą būties klausimu. Antrasis, apibrėžiantysis X išreiškia trejybinį išsiskyrimą santykio klausimu. Trečiasis, sulyginantis X išreiškia ketverybinį išsiskyrimą grindžiantį dviejų lyginamųjų lygiavertiškumą.
• Išsiskyrimai dvejybe, trejybe, ketverybe: Iškyla būties klausimas (dvejybe - už mūsų, savyje), santykis su savimi (trejybe), ir lygiavertis dviejų požiūrių (Dievo už mūsų, Dievo mumyse) vienas kito supratimas (ketverybe).
• X=X (ir trejybės ratas) iškyla su tyrimu.

Įtampos vidurys, jos išvados yra trejybinė lygtis X=X

• Lygtis X=X sieja neišreikštąjį ir išreikštąjį, tad Dievas yra gerumas. Čia besąlygiškumas sąlygose privalo būti visapusiškai bendras, tad tikrai besąlygiškas. Užtat šią įtampą išreiškia dvilypumas tarp kompozicijos ir skaidymo.
• Lygtyje X=X glūdi trejybės ratas, sąmoningumas Dievo, nulybės.
• Yra dvilypumas tarp nulinio veiksmo (nuliaus) ir amžinos brandos (begalybės) kurį suderina trejybės ratas (vienis). Tai yra vienumo galimybės, jas vienumas sieja, apima ir suvienija.
• Supratimas iškyla kai besąlygiškumas tampa prielaida. Nes besąlygiškumas nėra kažko kito išdava. Tad besąlygiškumas yra prielaida.
• Supratimas pasireiškia atsakytu klausimu, vadinas, klausimo ir atsakymo santykiu.
• Savasties nešališkumas yra sąmoningas besąlygiškumas.
• Asmenų besąlygiškumas yra sąmoningas nešališkumas.
• Šališkumas (asmuo) yra priešingybių išskyrimas į šališką ir priešingą. Asmuo skiria save ir kitą. Asmens požiūriu tai laisva valia, priešingybių gretinimas.
• Nešališkumas (savastis) yra priešingybių neišskyrimas. Savasčiai prilygsta savo papildiniui. Tai likimas, asmens nebuvimas, savęs atsisakymas.

Įtampos įsisąmonijimas. Suvokimas įsisąmonija nesuvokiamumą.

• Įtampos įsisąmonijimas sieja trejybinės lygties X=X sandus poslinkiais. O tai nusako trejybės ratą. Tad trejybės ratas išreiškia sąmoningumą. Tai sąmoningumo slenkstis.
• Trejybės ratas sieja neišreikštą ir išreikštą.
• Nesuvokiamumas yra vidinė įtampa kuria išvados sutapatina prielaidas (nenuoseklumą-prieštaravimą) ir išdavas (nuoseklumą-neprieštaravimą).
• Nesuvokiamumas yra lygties X=X turinys, kame visiškai sutampa X ir X.
• Nesuvokiamumas yra tai kas lieka po visko žinojimo, užtat tai tampa suvokiama. Tikslas yra suvokti nesuvokiamą.
• Suvokimas yra nesuvokiamumo sąmoningumas, prielaidų ir išdavų išskyrimas.
• Nesuvokiamumas yra Dievo vidinis prieštaravimas, dieviškumas.
• Šventasis Raštas yra persunktas Dievo vidinio prieštaravimo.
• Angliškai: Incomprehensibility.
• Nesuvokiamumas gimdo klausimus ir atsakymus.
• Visatoje prielaidos ir išdavos reiškiasi priežastingumu laike ir erdvėje, tad lyg ir nėra nesuvokiamumo.
• Vidinė įtampa sieja prielaidas (besąlygiškumą, turinį, save) ir išdavas (nešališkumą, raišką, kitą). Žmonės šią įtampą supranta kaip sąmoningumą, kaip pasąmonės ir sąmonės sugretinimą.
• Žmogus yra trejybinis. Jisai pažįsta save kaip trejybę. O jisai tikisi, jo trejybės rate glūdi tikėjimas, kad yra kažkokia suvestis, yra nulybė, Dievas. Žmogus yra tos nulybės sąmoningumas. Ir šis sąmoningumas glūdi visuose asmenyse. Tad klausimas kaip šis sąmoningumas susijęs su Dievu.
• Dievas yra asmuo kuris atitinka nulybę kuri suveda žmogaus (ir kiekvieno asmens, įskaitant Dievo) trejybę.

Asmenys ir požiūriai

Supratimas

• Lygtis X=X grindžia išskyrimą, trejybe. O suvokimas kyla kai į išskyrimą pasižiūrima iš šalies, ketverybe.
• Lygtis (lygybė) tarnauja kažkurioje apimtyje.

Dievas gali nesutapti su savimi. Kaip Dievas pasireiškia plačiau už save:

• Pirmapradis Dievas (nulybė) savarankiškas, sau pakankamas
• Išsakyta, raiška kad sutampa su savimi, nesikeičia ir t.t. (4 nulybės atvaizdai: tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas) Iš kur kyla 4? Iš išgyvenimo?
• Nesutapimo galimybės (4 trejybės atvaizdai)
• Kitos, platesnės galimybės: Nesutapimas - išėjimas už savęs (trejybė)

Tai išsakyta atvaizdais. O paskui tai suprantama žmogišku požiūriu, atvaizdai grindžiami požiūriais, žvilgsniais.

Dievas savo išėjimą už savęs išgyvena asmenimis

• Besąlygiškumas laikomas Dievu kai jisai išeina už savęs (visko) į save. Būtent tuomi iškyla asmenys. Būtent tokia yra Dievo raiška, jo veikla kuria jisai yra. Tad nėra Dievo neišeinančio už savęs.
• Besąlygiškumo prielaidos išryškėja kartu su jo savastimi jam (kaip Dievui) išeinant už savęs (visko) į save (viską). Dievo prielaida yra viskas, visko prielaida yra troškimai, ir troškimų prielaida yra meilė. Dievo prielaidos nusako koks, kaip ir kodėl jisai būtinas. Meilė grindžia kodėl Dievas būtinas, troškimai išreiškia kaip Dievas būtinas, ir viskas nusako koks Dievas būtinas. Šias prielaidas suvokiame kaip asmenis: Kitą (požiūrį į požiūrį į požiūrį), Tave (požiūrį į požiūrį), Mane (požiūrį) ir patį Dievą (jokį požiūrį). Asmenys yra požiūrių santykiai. Požiūris į požiūrį į požiūrį yra požiūris į tarpą, į tai, ko nėra. Tuo tarpu joks požiūris išreiškia tai, kas yra. Bendrai, prielaidas suvokiame kaip asmenų ketverybę.
• Dievo tyrimas išsišakoja pagal keturias buvimo galimybes.
• Savastis yra tai kuomi esame, tai mumyse, kas yra. Tad savastis yra pagrindas klausimui, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?
• Ketverybė sieja keturis asmenis.
• Besąlygiškas Dievas išeidamas už savęs į save virsta asmenimis sąlygose: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu.
• Dievas požiūriais (virsmais į sąlygas) virsta asmenimis.
• Keturi asmenys paskirai nusako ketverybės lygmenis, išėjimo už savęs pakopas. Lygmenis skiria požiūriai. Tad lygmenys yra: joks požiūris (dvasia), požiūris (sandara), požiūris į požiūrį (atvaizdai), požiūris į požiūrį į požiūrį (vieningumas).

Iš šalies, asmenys išsako požiūrio prielaidas, grindžia požiūrio lygtį.

• Požiūrio lygtis sieja keturis požiūrius.
• Keturi asmenys visi kartu savo tarpusavio santykiais grindžia požiūrių lygtį, kaip kad tarp Dievo, gerumo, gyvenimo ir amžino gyvenimo. Požiūrio lygtis išsako, ką reiškia požiūris.
• Gyvenimo lygtis išsako ką požiūris reiškia įvairiems požiūriams, tai yra, įvairiems požiūrio nariams. O tie nariai sudaro ketverybę.
• Kokiu veiksmažodžiu išsakyti Dievo išėjimą už savęs į save? Tai Dievo įsikūnijimas, tačiau tai klaidinantis išsireiškimas, nes Dievas įsikūnija netikslingai. Verčiau tai nusidvasinimas, atsidvasinimas, atsisakymas dvasios, išsikvėpimas, išsikvėpavimas.
• Išėjimas už savęs yra mažėjantis laisvumas iš visko į nieką, o meilė yra didėjantis laisvumas iš nieko į viską.
• Asmenys išgyvena savo apimtyse: Dievas išgyvena viską, Aš išgyvenu betką, Tu išgyveni kažką, Kitas išgyvena nieką.

Troškimai išsako asmenis.

• Troškimas nieko: Savarankiškumas: Besąlygiškumas: gyvenimas Dievu
• Troškimas kažko: Užtikrintumas: Nešališkumas: gyvenimas Manimi
• Troškimas betko: Ramybė: ? - gyvenimas Tavimi, artimu
• Troškimas visko: Meilė: Nepaneigiamumas: gyvenimas Kitu

Netroškimai

• Meilės neigimas yra savastis, nes meilė atsisako savęs, o savastis neatsisako savęs. Savastis reiškiasi vertybėmis. Tačiau palaikant santvarką, iš vidaus jinai palaikytina ne neigimais, o teigimais, tvirtinimais.

Požiūris

• Požiūris iškyla iš raiškos, padalinus ją perpus, taip kad {$P^2=A$} ir {$P^4=I$}. Taip atsiranda {$P$} ir {$P^3$}.
• {$P^3>P^1$} reiškia {$I>A$}.

Asmenų apibrėžimas vieningumu X=X:

• Vieningumas su savimi - Aš
• Vieningumas vieno su kitu - Tu
• Vieningumas su visais - Kitas

Apimtys yra apibrėžimo filtrai, sietai, ką reiškia lygybės ženklas.

Asmuo atsiranda šalia

• Liudytojas. Šalia besąlygiškumo esame mes, esu aš arba yra Dievas. Tad iš karto atsiranda antras kampas kurį reikia paaiškinti.
• Asmuo išgyvena susitrikdymą kaip reikalą.
• Lygtimi X=X pirmasis X yra turinys (nurodytasis) ir antrasis X yra jo raiška (apibūdinimas). Pirmojo X iššauktas antrasis X yra vieningas, tačiau jis gali būti pakartotinai iššauktas, X=X=X ir X=X=X=X, taip pereinant per asmenų būkles. O antrasis X gali iššaukti pirmąjį X, tačiau pirmojo X daugiareikšmiškumas reiškia, kad tenka išskirti iššauktą asmenį: Dievą, Mane, Tave ar Kitą. Tokiu būdu išsiskiria keturi asmenys.
• Šališkai įsivaizduojame ką mes išgyvename, kartu su Dievu. Požiūriai išlaiko žiūrovo ir reginio vienybę. Dievas trūkčiojimais pasitraukia, naujai iškyla savyje, ir susiderina, taip kad Dievas savyje nusileidžia Dievui už savęs. Šiuos sąlygų trūkčiojimus išgyvename jų nusakytais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu. Galimybės pildosi požiūrių grandine: Dievo joks požiūris nevaržo, Mane varžo pirmas požiūris, Tave antras požiūris, ir Kitą trečias požiūris. Ketverybė nusako mūsų santykius su jokiu požiūriu, tad sąmoningumo laipsnį: Ar, Koks, Kaip, Kodėl. Ryškėja Dievo prielaidos.

Asmenų lygmenys įvairiai išsako įtampą

• Įtampa tarp to kas pirm sąlygų ir po sąlygų
  • Neveikiantis ar veikiantis. Nekuriantis ar kuriantis sąlygas. Jų nepripažįstantis ar jas pripažįstantis. Dievas pripažįsta sąlygas, jas kuria.
  • Neapibrėžtas ar apibrėžtas. Nesuvoktas ar suvoktas. Atskirtas ar neatskirtas nuo sąlygų. Aš suvoktas, atskirtas nuo sąlygų.
  • Nenurodytas ar nurodytas. Neįžvelgtas ar įžvelgtas sąlygose. Nepriskirtas ar priskirtas sąlygoms. Tu įžvelgtas sąlygose, priskirtas sąlygoms.
  • Neišeinantis ar išeinantis. Laikosi ar nesilaiko sąlygų. Kitas nesilaiko sąlygų. Jisai veikia Tave, Mane, Dievą.
• Neapibrėžtas tampa apibrėžtu. Trejybė išsako tapimą. Ketverybė išsako apibrėžimą.
• Ketverybė skiria kas yra (Ar) ir kas rodos, reiškiasi (Koks).
• Asmuo atsisako savęs. Asmens veikla yra atsisakyti savęs. Arba atsisako savasčiai arba atsisako aukštesniam asmeniui, galiausiai Dievui. Tai asmens įtampa.
• Keturios savybės eilės tvarka grindžia įvairias sandaras
  • neapibrėžta - apibrėžta -> 4 asmenys
  • nulinis veiksmas -> 3 vaidmenys
  • būtis -> 2

Nulinis asmuo Dievas yra besąlygiškumas

• Dievas atsiranda kaip nulinis asmuo. Dievas kaip asmuo išplaukia iš sąmoningo Dievo, o tai trejybės ratas, kurį papildo Dievo nulybė.
• 0->3 Dievas nulybė (Kito nėra) Dievas tvirtinamas. Jie laikosi savęs. Dievą supa Kito trejybės ratas. Jei nesilaiko savęs - gaunasi Dievo trejybė (tad Dievas nebūtinas savo nebūtinumu). (Kartu 1(būtinas)+3(nebūtinas)=4)

Asmenys ir nulybės atvaizdai, asmenų ketverybė

• Asmenų ketverybė susijusi su keturiais nulybės atvaizdais.
• Asmenų ketverybė išsako Dievo nuoseklumą, kad skirtingi asmenys išreiškia Dievą skirtingose būklėse. Tas būkles nusako požiūris. O požiūris yra Dievo nenuoseklumo sandara. Užtat ši asmenų ketverybė užsisklendžia trejybės ratu nes nuoseklumas pagrįstas nenuoseklumu.
• Dievo nuoseklumas užsibaigia ketverybe nes toliau tai nebebūtų apie Dievą, o apie Mane, Tave ir taip toliau.
• Ketverybė atskleidžia Dievo vidinės įtampos dvilypumą.
• Dievas savo nebuvimu virsta asmenimis: Manimi, Tavimi, Kitu. Taip jisai grindžia ketverybę. Visur yra tasai pats Dievas, tiktai skiriasi jo sąlygos, jo būklė.
• Dievas reiškiasi savo veikla, savęs atsisakymu vardan kitų, meile.
• Asmuo kaip tokį neskiria kas jisai yra - Dievas, Aš, Tu, Kitas. Trejybės ratas išsako jo besąlygišką vidinį santykį su savimi, kuriuo jisai ištisai išeina už savęs, už savo nulinės veiklos.
• Esantysis yra be sąlygų; yra sąlygose; yra sąlygų sąlygose; yra sąlygų sąlygų sąlygose.
• Dievas yra tiesos dvasia - tiesa yra (nulybės) atvaizdas, o nulybė yra (Dievo) sandara.
• Atvaizdas iškyla pirm požiūrio. Atvaizdas iškyla meilėje išsiskyrus turiniui ir raiškai. Atvaizdas yra turinio raiška.
• Atvaizdas pirmiausiai yra nulybės atvaizdas. Juk nulybė neturi jokio požiūrio.
• Pradžioje nėra nė apimčių, nė atvaizdo rūšių, bet yra atvaizdas, būtent nulybės atvaizdas.
• Nulybės atvaizdas grindžia ketverybę. Ketverybė išsako nulybės atvaizdų neigimus.
• Tad atvaizdas {$A$} išsako turinio raišką, taip kad {$A^2=I$}, raiškos raiška yra turinys.
• Nulybės atvaizdai įvairiose pakopose išsako Dievo išėjimą už savęs. Tiesa yra tiesioginis nulybės atvaizdas sutampantis su nulybe, Dievas sutampantis su Dievu. Prasmingumas yra nulybės atvaizdas atskirtas nuo nulybės, Dievas pilnai išėjęs už savęs į Kitą.
• Dievas išeidamas už savęs atveria tarpą tarp Dievo dvasios ir Dievo savasties. Tai tarpas tarp pažinovo ir pažintojo ketverybės atvaizdų, kurie vienas kitą papildo. Tą tarpą išsako nulybės atvaizdai kurių pagrindu išsiskleidžia trejybės atvaizdai.
• Dievas asmenimis sieja dvasią - nulybę su tarpu - nulybės atvaizdais. O savastis priešingai sieja trejybės atvaizdus su už jų glūdinčiu trejybės ratu.

Nulybės atvaizdas išreiškia skirtumą tarp Dievo ir asmens.

• Tiesa: Dievas=Dievas. Dievo šokis: visiškas išėjimas už savęs į santvarką.
• Betarpiškumas. Išgyvenimo apytaka: Aš už santvarkos žvelgiu į ją. Skiriuosi kažkuo nuo Dievo.
• Pastovumas. Žinojimo rūmai: Tu santvarkoje žiūri už jos. Skiriesi betkuo nuo Dievo už santvarkos.
• Prasmingumas. Meilės mokslas: Kitas yra santvarkoje. Kitas skiriasi viskuo nuo Dievo už santvarkos.

Asmenys grindžia save (savo savastį) santvarka. Asmenys savęs atsisako už santvarkos ir save tvirtina santvarkoje:

• Dievas atsisako savęs visiškai, besąlygiškai
• Aš atsisakau savęs dalinai, sąlygiškai
• Tu tvirtini save dalinai, sąlygiškai
• Kitas tvirtina save visiškai, besąlygiškai (kaip tikslą išlikti)

O kaip suprasti išlikimą? Ryšium su Dievu besąlygiškai ar su savimi?

Asmuo išgyvena įtampą požiūrio lygties nusakytomis sąlygomis

• Besąlygiškumo supratimas išskiria įvairias supratimo galimybes, ką reiškia besąlygiškumas.
• Išvadoje, Dievas yra asmuo - nulinis asmuo. Dievas ne šiaip besąlygiškumas, jisai mums giminingas.
• Iškyla klausimas ar Dievas tapatintinas su besąlygiškumu?
• Dievo vidinis prieštaravimas yra ketveriopas:
  • Tai gerumas - vidinė įtampa - pusė priešingybės - teigiama priešingybė.
  • Tai būtent Dievo gerumas - tad gyvenimas - išgyventas gerumas.
  • Tai amžinas gyvenimas - kad išgyventojas yra pirmesnis už išgyvenimą.
  • Tai Dievas - kita priešingybė - kuris savistovis, tad besąlygiškas.
• Vidinis prieštaravimas reiškia, kad jau besąlygiškume glūdi laisvumas, jau Dieve glūdi gerumas.
• Požiūrio lygtis išsako Dievo prieštaringą būdą, jo nenuoseklumą. Prieštaravimas yra Dievo ir gerumo atskyrime, kad Dievas nebūtinai geras nors Dievas ir gerumas yra dvilypis, taigi Dievo pirmenybė yra prieštaringa.
• Dievo vidinio prieštaravimo sandara yra požiūrio lygtis.
• Poreikis, abejonė, lūkestis, vertybė - tai netroškimai, tai susitrikdymai.
• Požiūrio lygtis grindžia požiūrius.
• Apibrėžtas tampa neapibrėžtu atsisakant savęs.
• Besąlygiška meilė atsisako savęs, sąlygų.
• Besąlygiškumo sąlygos susistato požiūrių lygtimi. Tad požiūrių lygtis išsako paskiro požiūrio vidinį susistatymą, o asmenų ketverybė išsako paskirų požiūrių tarpusavio ryšius. Tad tai panašu į kategorijų teorijos plėtojamą ryšį tarp vidinių sąvybių ir išorinių santykių. Iškyla sudūrimo ir asociatyvumo klausimai. Kokios vidinės savybės atitinka išoriniam sudūrimui ir išoriniam asociatyvumui: (požiūris į požiūrį) į požiūrį lygu požiūriui į (požiūrį į požiūrį)? Ir kada asociatyvumas galioja?
• Požiūrio lygtis yra suvokimo lygtis. Ji išsako pažinovo prielaidas.
• Viską pažįstame per sąlygas.
• Sąlygos sąlygoja dalinį pažinimą, tam tikros apimties žinojimą ir nežinojimą. Sąlygos sąlygose leidžia suvokti tai, kas už sąlygų, kas besąlygiška.

Įtampa įsidievina - Dievas sutampa su dieviškumu

• Nešališkai yra įtampa, ir tai yra įtampa su nešališkumu. Įtampa tampa šališka, suasmeninta, tad vieningumu vis labiau suvokiama ir pripažįstama kaip Dievas.
• Dievas sutampa su dieviškumu nes sutampa jų raiškos. Tai nulybės atvaizdai: tiesa, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas.
• Dieviškumas yra vidinė savybė, o jos raiška yra išorinė savybė.
• Dvasinėje plotmėje Dievas yra, jis suveda meilę. Kūniškoje plotmėje Dievas atsisako savęs, o ši jo veikla yra meilė, tai jo raiška. Tad arba Dievas yra, arba jisai reiškiasi. Tokiu būdu

Nulybės atvaizdai išreiškia įtampą kaip sąsają tarp dviejų lygmenų

• Truth as the Admission of Self-Contradiction
• Nulybės atvaizdai išsako skirtumą tarp turinio ir raiškos, tarp asmens ir savasties lygmenų. Tiesa sutampa, prasmingumu tai visiškai atskirti lygmenys.
• Nieko nedarymas visgi yra kažko (betko, visko) darymas. Tad gali būti šešios nedarymo ir darymo poros, kaip nedarymas reiškiasi darymu.

Aštuonerybė ir gyvenimo lygtis savaip sieja ketverybę ir požiūrių lygtį

Žinojimas ir buvimas remiasi atvaizdais

• Žinojimas remiasi išėjimo už savęs pakopa. Yra keturios pakopos, keturios apimtys. Žinojimas remiasi viena iš jų, tai skerspjūvinis pažinimas. O buvimas remiasi dviem galimybėmis, didėjančiu ir mažėjančiu laisvumu. Mažėjantis laisvumas yra priešingybė: laisvumas ir nelaisvumas. O didėjantis laisvumas yra visvien: tiesiog laisvumas. Juo sutampa laisvumas (loosen) ir laisvėjimas (unloosen).

Pasirinkimas tarp Dievo ir amžino gyvenimo

• Nulybės atvaizdai išsako pasirinkimą tarp Dievo (nulybės, besąlygiškumo) ir amžino gyvenimo (nešališkumo):
  • tiesos ir netiesos
  • betarpiškumo ir tarpiškumo
  • pastovumo ir nepastovumo
  • prasmingumo ir neprasmingumo
• Amžinas gyvenimas (nešališkumas) suprantamas kaip amžinas tikslinimas, o Dievas (besąlygiškumas) yra nekintantis išeities taškas.

Dievo nebuvimas (ketverybe) ir buvimas (požiūrio lygtimi)

• Dievo nebuvimas sukuria asmenis (ketverybę): Mane, Tave, Kitą. Dievo buvimas viską suveda jo veikla, viską persmelkiančia meile (požiūrio lygtimi).
• Esantysis ir būklė, tai paaiškina dvi žinojimo kryptis.
• Nulinė veikla
  • +1 reflektyvinė veikla
  • +2 pasikartojanti veikla
  • +3 suderinanti veikla
• Ketverybė tvirtina, kad besąlygiškumas yra asmuo, kad yra asmenys, kad asmenys skiriasi - Dievas, Aš, Tu, Kitas - nors juose yra tas pats Dievas tiktai sąlygos skiriasi. Požiūrio lygtis tvirtina, kad besąlygiškumas nėra asmuo. Besąlygiškumas tampa būklė "už sąlygų".

Dievo savastys (Dievas, viskas, troškimai, meilė) išverčia asmenis (Dievas, Aš, Tu, Kitas)

• Dievas yra esantysis, o jo savastis (Dievas, viskas, troškimai, meilė) yra jo būklė. Meilė yra Dievo savastis pilnai nuo jo išskleista.
• Nešališkas - be liudytojo - Kitas. (Dievas nebūtinas). Palaikant, ugdant, brandinant Kitą, atsiranda Tu, tada Aš, tada Dievas. Tai liudytojai, vidiniai išgyventojai.
• Dievas - ar yra Dievas - neapibrėžtas - Dievo supratimo kilmė: Dievas
• Viskas - koks yra Dievas - Dievo požiūrio įsivaizdavimas: Aš
• Troškimai - kaip yra Dievas - Mūsų ir Dievo požiūrių sutapimas: Tu
• Meilė - kodėl yra Dievas - Mūsų ir Dievo požiūrių atskyrimas: Kitas

Išejimas už savęs link Dievo

• Asmenys atsiplėšia nuo savęs.
• Asmenys eina iš meilės link Dievo.
• Išėjimas už savęs yra savęs išsakymas raiška. O raiška priklauso tam kas už mūsų ir mes tuo tai parodome, užtat pilnai atsiskleidžiame savo dvasia.
• Buvimo galimybės nusako Dievo išėjimą už savęs į save, kurį mes įsivaizduojame dvejopai: šališkai, Dievo akimis, jam išeinant už savęs į save, asmenimis, ir nešališkai, stebint Dievą iš šalies, asmeniui išeinant už savęs, Dievo savastimis.
• Asmuo išeina už savęs išsirinkdama Dievą vietoj savęs. Tokiu būdu asmuo išverčia Dievo išėjimą už savęs, užtat Dievo nebūtinumu grindžia Dievą ir jo būtinumą.

Gyvenimo lygtimi asmuo gali rinktis Dievą

• Žmogaus gyvenimo esmė yra jo amžina dviprasmybė tarp gyvenimo ir amžino gyvenimo.
• Sąmoninga nulinė veikla yra įtampa be įtampos. Tai nulinis požiūris sutampantis su septintu požiūriu.
• Pavyzdžiui, ramybė sutampa su nerimu.
• Išeinama už savęs arba į save (nuline veikla) arba už savęs (nenuline veikla). Tad Man, Tau, Kitam nenulinė veikla sutampa su Dievo nuline veikla. Atsisakome savo nulinės veiklos vardan platesnės nulinės veiklos.
• Dievo savastis (Dievas, viskas, troškimai, meilė) yra asmeniui (Dievui, Man, Tau, Kitam) aukštesnis, sąmoningesnis, asmenį ugdantis lygmuo.
• Tai pasirinkimas tarp besąlygiškumo (nežinojimo, prielaidų) ir nešališkumo (žinojimo, išvadų).
• Tas pasirinkimas reiškiasi apytakose santvarkos išvertimu, kaip kad smegenų ir proto santykyje smegenų mokslo žinojimo rūmuose.
• Buvimo esmė yra išskyrimas savasčių ribomis daugybės lygiagretų gyvenimų, kuriuose klausimai Koks (nusakantis ribas) ir Kaip (tiriantis ribas) yra klausimo Kodėl atskirti (kad tyrimas galėtų vykti).
• Ar savastis yra mums (asmeniui, Dievui mumyse), ar savastis yra būčiai (Dievui už mūsų)? Viskas, visa savastis, yra Dievui už mūsų, o Dievas mumyse telieka asmuo būklėje. "Kas Cėzariaus Cėzariui, kas Dievo Dievui."
• Verčiau Dievo valia nė mano valia. Mano valia teturi dieviškumo. Dievo valios ir mūsų valios susivedimas (iš mūsų pusės). Tai meilė tiesai. Palyginti 4+6.

Meilė Dievui reiškiasi netroškimais ir apytakose

• Mylime Dievą vietoj savęs keturiais netroškimais: kūnu, protu, širdimi, valia.
• Išgyvenimo apytakoje Man tai išsako skirtumas tarp dorovės (kaip galėtų būti) ir elgesio (kaip yra).
• Žinojimo rūmais tai yra skirtumas tarp to kas už santvarkos ir santvarkoje, bet taip pat tarp matematikos (tyrimo pavidalo) ir biologijos (tyrimo turinio). Tyrimu išverčiamas santykis su besąlygiškumu, taip kad tyrime būtent tyrėjo pavidalas yra besąlygiškas, o turinys yra sąlygiškas.

Dievas įvairiai plėtojasi gyvenimo lygtimi.

• Asmenų požiūriais: Dievas (joks požiūris), Aš (požiūris), Tu (požiūris į požiūrį), Kitas (požiūris į požiūrį į požiūrį). Tai iškylantis Dievas su savo buvimu.
  • Mes išgyvename Mane (atsitokėjimą) ir Tave (įsijautimą), žemiškus ketverybės lygmenis.
    • Kitas - tiesioginis gyvenimas
    • Tu - požiūris
    • Aš - požiūris į požiūrį
    • Dievas - požiūris į požiūrį į požiūrį
• Dievo savastis: Dievas (dvasia - joks požiūris), viskas (sandara - požiūris), troškimai (atvaizdai - požiūris į požiūrį), meilė (vieningumas, esmė, tarpas - požiūris į požiūrį į požiūrį). Tai Dievas su savo nebuvimu.
  • Seka "Dievas-Viskas-Troškimai-Meilė" taipogi veda iš Dievo į meilę. Tai seka iš nulybės (Dievo) į vienybę (Viską), į dvejybę (Troškimus) ir į trejybę (Meilę). Tai augantis požiūrių skaičius. Taip supranta Sūnus. Nors šiaip reikėtų suprasti atvirkščiai, iš Dievo nebūtinumo (meilės) į Dievo būtinumą (Dievą).
  • Meilė apibrėžiama kaip Dievo esmė, jo sandaros atvaizdų vieningumas. Tačiau šiluma nuo to nepriklauso. Trejybės atvaizdas būtinas-tikras-galimas yra šaltas kaip ir nulybės atvaizdas tiesa. Trejybės atvaizdas būti-veikti-mąstyti yra šiltas kaip ir nulybės atvaizdas prasmingumas.
  • Dievo vieningumas vyksta lygmenimis: Dievu, viskuo, troškimais, meile. Tie lygmenys nuasmenina Dievą, taip kad meilėje nelieka jokio asmens. Tad meilė yra tai, ką trejybė apibūdina, tuo tarpu ir Dievo trejybė apibūdina. Dievo trejybė, tai būtinumas, tikrumas ir galimumas, nes Dievas Tėvas yra būtinas, Dievas Sūnus yra tikras, o Dievas Dvasia yra galimas.
    • Dievo savybės, tai nulybės atvaizdai;
    • visko savybės, tai vienybės atvaizdai; tad manytina, jog
    • troškimų savybės yra dvejybės atvaizdai ir
    • meilės savybės yra trejybės atvaizdai, tai yra, aplinkybės.
• Savo santykiu su savimi: Dievas (besąlygiškas), gerumas (Dievas sąlygose), gyvenimas (Dievo ir gerumo sutapimas), amžinas gyvenimas (Dievo ir gerumo atskyrimas)
• Dievo esmė - Dievo vieningumas - meilė
• Mano esmė - gerumo vieningumas - tobulumas
• Tavo esmė - gyvenimo vieningumas - valia
• Kito esmė - amžino gyvenimo vieningumas - Dievo valia

Kitas svarbus net kai su juo neturime ryšio, net kai jis netobulas.

Žvilgsnis

• Padalinus požiūrį perpus gautumėme žvilgsnį {$Z$}, {$Z^8=I$} bet kartu gautumėme prieštaravimą ir meilę.
• Pusė požiūrio, tai jo vienakryptingumas, nedvilypumas, vienareiškmė kryptis. Atsiremiantis į nulinį požiūrį, tad santykinė išraiška, ryšiu su Dievu (Tėvu) arba su žmogumi (Sūnumi). Tad žvilgsnis yra pusė požiūrio.
• Tad pradinėje veikloje iš Dievo kyla Kitas, tai pirm asmens. O esant asmenims seka yra Dievas, Aš, Tu, Kitas. Tai paaiškina neigimą loginiame kvadrate. Juk 0 ir 2 (sąmonė) neigia vienas kitą, kaip kad 1 (pasąmonė) ir 3 (sąmoningumas). Jų pagrindu susistato priešingybės 0 ir 3, taipogi 1 ir 2.
• Dievas (nulybė) ir Kitas (ketverybė) grindžia Bott cikliškumą kompleksiniais skaičiais, dvilypumą. O Dievas, Aš, Tu, Kitas grindžia Bott cikliškumą realiaisiais skaičiais, aštuonerybę, pažinimo vienlypumą.

Aštuonerybė sieja ketverybę ir požiūrio lygtį

• Ketverybė yra aštuonerybės kvadrato kampai, o požiūrio lygtis yra jo šonai.
• Ketverybė ir požiūrio lygtis vienas kitą išverčia.
• Išvertimą išreiškia 6 atvaizdai, tai 4 pakopos ir 2 kryptys, didėjančio laisvumo (požiūrio lygties) ir mažėjančio laisvumo (ketverybės asmenų, nuo Dievo iki kito, priimant būkles).
• Požiūrio lygtis apibrėžia tarpą, tad nustato laisvumą, tad subliūkšta įtampa.
• Iš trejybės rato santykio su besąlygiškumu išplaukia aštuonerybė - ketverybė ir požiūrio lygtis. Iškyla asmenys ir apytakos. Kiekvienas asmuo savaip liudija besąlygiškumą ir jo sutrikdymą trejybės ratu. O tų liudijimų išdava yra kad viskas išplaukia būtent iš Dievo šokio, iš Dievo klausimo ar Dievas būtinas? Tokiu būdu sutapatiname Dievą su besąlygiškumu ir tvirtiname, kad besąlygiškumas save patį išsijudino klausimu. Tačiau tai yra išdava, tai yra tvirtinimas, supratimo puoselėjamas.
• Dievas savo buvimu, savo veikla, meile jungia viską. Jungia požiūrio lygtimi. Yra skirtingos valios, skirtingi Dievai, bet juos vienija bendra meilė pasireiškianti jų skirtingomis meilėms (sau, vienas kitam, visiems). Požiūrio lygtis sustato asmenų skirtingas valias, skirtingus išeities taškus, pagrįstus jų skirtingais savastimis. Požiūrio lygtis suderina savastis.
• Požiūrio lygtis išverčia Dievo buvimą, jo išėjimą už savęs į asmenis. Požiūrio lygtis surenka paskirų asmenų savastis, iš jų surenka bendrą meilę. Požiūrio lygtyje Tėvas Dievas myli save, Sūnus gerumas myli vienas kitą, Dvasia gyvenimas myli visus, o Kito Nešališkumu - amžinu gyvenimu - visa tai yra ta pati meilė. Tokiu būdu požiūrio lygtis (amžinas gyvenimas) grindžia nešališkumą kaip sąmoningumą Dievo.
• Asmenys yra nulybės atvaizdai, o troškimai - išvirkščiai.

Aštuonerybė ir gyvenimo lygtis

• Aštuonerybė išverčia ketverybę ir požiūrių lygtį taip kad jie sutampa. Jie išreiškia besąlygiškumą, visumą, ir asmuo gali juos visus išgyventi. (Tapatinimas yra dvilypumas, išvertimas.) Gyvenimo lygtis jų nesutapatina užtat juos sudaugina. (Nesutapatinimas yra sandauga.)
• Gyvenimo lygtimi ir jame glūdinčiu nesutapatinimu iškyla galimybė rinktis Dievą vietoj savęs.
• Aštuonerybė išsako kaip yra, o gyvenimo lygtis išsako kaip gali būti.
• Iš besąlygiškumo išplaukia aštuonerybė ir padalinimų ratas bei trys veiksmai. O juos išverčia gyvenimo lygtis susivedantis į nešališkumą. Šį išvertimą vykdo trejybės ratas, juos išverčiantis lęšis.
• Trejybės ratas tad sprendžia modeliavimo problemą iškylantį kilpų M-teorijoje.
• Gyvenimo lygtis sieja ketverybę ir suvokimo lygtį.
• Gyvenimo lygtis sieja visko žinojimą (suvokimo lygtį) su gyvenimu Dievu (ketverybe).
• Gyvenimo lygtis sieja suvokimo lygtį ir asmenų ketverybę. Suvokimo lygtis (ar požiūrio lygtis) išsako pažinovo santykį su savimi.
• Gyvenimo lygtis tokiu būdu sieja (ketverybės) keturis giminingus, šališkus tyrėjus ir (suvokimo lygties) keturis paskirus, nešališkus tyrimus. Kiekviename tyrime Dievas už sąlygų pasireiškia vis nauju asmeniu, vis dalykiškiau išsakytose aplinkybėse. Tuo tarpu Dievas sąlygose tyrimus suveda suvokimo lygtimi: Dievą už sąlygų ir Dievą sąlygose (Mane - gerumą) sieja jų sutapimas (Tavimi - gyvenimu) ir jų atskyrimas (Kitu - amžinu gyvenimu).

Aštuonerybėje glūdi trejybės ratas

• Sūnaus aštuonerybė yra pagrindas, kartu su trejybės ratu. Aštuonerybė sieja ketverybę ir jos išvertimą, požiūrio lygtį, o juose dar glūdi trejybės ratas. Toliau apytakomis trejybės atvaizdas atsveria santvarką 4+6.
• 4+4=8=2^3 tris matus sieja trejybės ratas
• Asmenų ketverybėje glūdi trejybės ratas nes "Kitas" veda į "Aš Tavo vietoj" (?) kas sutampa su "Manimi".
• Požiūrių lygtyje glūdi trejybės ratas nes Dievas besąlygiškas, o kiti trys nariai: Dievas sąlygose, gyvenimas, amžinas gyvenimas... sudaro trejybės ratą išreiškiantį sąlygas.
• Tiek ketverybėje, tke požiūrių lygtyje glūdi būtent tas pats trejybės ratas.
• Trejybės ratu reikšmė pasikeičia tris kartus. Matyt, reikšmę išsako ketverybės lygmenys. O reikšmei reikalingas asmuo kuris bene nusako ašinį lygmenį.
• Trejybės ratas atsako į klausimus. Tad kiekviename atsakyme glūdi trejybės ratas. O klausimas remiasi ketverybe.
  • Ar Dievas yra? "Dievas yra Dievas"
  • Koks Aš esu? "Aš esu Aš"
  • Kaip Tu esi? "Tu esi Tu"
  • Kodėl Kitas yra? "Kitas yra Kitas"

Apytakos

Nulybės atvaizdai ir trejybės atvaizdai

• Atvaizdais atsiranda, nurodomas nurodytasis.
• Besąlygiškumas reiškiasi nulybės atvaizdais, o jie iššaukia trejybės atvaizdus.
• Nulybės atvaizdai išsako sutapimą pirm sąlygų ir po sąlygų.
• Tiesa sieja turinį ir raišką.
  • Tėvo kampu: Turinį išsako Dievo trejybė, jo lygtis XX=.
  • Sūnaus kampu: Raišką išsako aštuonerybė, asmens ir savasties išskyrimas, keturios pakopos į save ir keturios pakopos už savęs.
  • Dvasios kampu: Turinio ir raiškos santykį išsako keturios ženklų rūšys ir šešios ženklų savybės.

Asmuo (trejybės ratas) ir apytaka (trejybės atvaizdas)

• Apytaka išplečia trejybės ratą įvedant nešališkumo laipsnį. Tokiu būdu trejybės ratas tampa lygtimi X=X, kuri suprasta iš šalies kažkuriuo žinojimo lygmeniu.
• Trejybės ratas išsako tris supratimus ką reiškia lygtis X=X bendrai paėmus. O keturi trejybės atvaizdai skirtingose apimtyse išreiškia kaip suprasti X=X asmeniui (pavyzdžiui, Dievas yra Dievas), o tai suprastina taikant lygtį kitiems asmenims (pavyzdžiui, Aš esu Dievas (būtinas) - Tu esi Dievas (tikras) - Tai yra Dievas (galimas)). Tad lygties apibrėžimas (trejybės ratu) ir taikymas apimtyje (trejybės atvaizdu) nusako apytaką.
• Trejybės atvaizdai įvardija asmenį, kuris yra kuris, o trejybės ratas išsako asmens išgyvenimą, juo visi yra iš esmės vienodi.
• Asmuo yra tarp nulybės ir trejybės, o atitinkamai apytaka yra tarp begalybės ir trejybės. Trejybė yra juos siejantis lęšis.
• Apytakos išplaukia iš įtampos, taip išverčia išėjimą iš ramybės.
• Dievas išeidamas už savęs į save tveria savastis, asmenų apytakas: Dievą, viską, troškimus, meilę.
• Apytaka išsiskiria Dievas (asmuo, dvasia) ir jo savastis (sandara), klausimas ir atsakymas, nežinojimas (neatkartojimas) ir žinojimas (atkartojimas). Apytakomis išauga tasai išsiskyrimas ir pilnai išsiskiria.
• Apytaka apibrėžia būtį, tad tyrimą, o asmuo apibrėžia Dievą, tyrėją.
• Atsiveria laisva valia (asmens: pasirinkimas savęs ar Dievo) ir likimas (apytakos) kurią išgyvena asmenys, tai vieningumo pagrindas.
• Apytakos nuliniu veiksmu (neišėjimu už savęs) ir išėjimu už savęs (į save arba už savęs) išverčia santykį tarp meilės ramybėje ir savarankiškumo įtampoje, tad jį savaip dvilypiškai atkartoja iš kito galo.
• Dievo šokis išplaukia iš Dievo kaip asmens. Panašiai, visos apytakos išplaukia iš asmenų.
• Visos apytakos remiasi trejybės ratu. Asmenys išgyvena trejybės rata lygtimi X=X, būtent Dievas yra Dievas, Aš esu Aš, Tu esi Tu, Kitas yra Kitas.
• Kiekvienoje apytakoje yra savitas trikdymo šaltinis, tai trejybės ratas. Tad visoms apytakoms yra bendras trikdymo šaltinis, trejybės ratas. Tad trejybės ratas yra besąlygiškumo išplėtimas sąlygose, jo prieštaravimo sau raiška.
• Asmenims atsiradus, iškyla apytakos. Jos išplaukia pirmiausiai iš Dievo ir Dievo šokio. Jos išsako trejybės rato santykį su atitinkamu trejybės atvaizdu.
• Požiūrio lygtis sieja asmenis, ji pasireiškia keturiais asmenų lygmenimis. Kiekviena apytaka tad savaip išreiškia požiūrio lygtį. Dievo šokis nusako amžiną gyvenimą (išskiria Dievą ir gerumą); išgyvenimo apytaka išsako išmintį (išskirti viską ir laisvumą); žinojimo rūmai išsako gerą valią (išskirti troškimus ir tapatumus); meilės mokslas išsako Dievo valią (mylėti netobulą).
• Mokslu, apytaka, asmuo prisiima savo sąlygas, atpažįsta savo asmens sąlygose - trejybės atvaizde savo asmenį - trejybės ratą.
• Trejybės atvaizdai asmens trejybės ratą pristato sąlygose, o tas sąlygas nusako nulybės atvaizdas skiriantis asmenį ir jo Dievą (atitinkamą Dievo savastį).
• Trejybės ratas apibrėžia sąlygiškumą. Trejybės atvaizdai išsako nešališką ar šališką požiūrį į sąlygiškumą, kiek su juo tapatinamės ar nesitapatiname, kiek jisai išgyvenamas (buvimu, veikimu, mąstymu) ar neišgyvenamas (būtinumu, tikrumu, galimumu).
• Asmens sąlygos yra asmens Dievo savastis, tai kas suteikia, sustato galimybes išeiti už savęs. Ir asmuo renkasi tarp sąlygiškojo savo savasties ir besąlygiškojo Dievo savasties. Asmuo išsiaiškina savo santykį su savo sąlygomis.
• Asmenys nusako išraiškas apytakomis. Atitinkamai asmenys išgyvena (trejybės atvaizdu). Santykį tarp turinio ir išraiškos nusako nulybės atvaizdas.
  • Dievas išsako gryną turinį.
  • Aš turinį išsakau išraiška.
  • Tu išsakai išraišką kuriame įžvelgiame turinį.
  • Kitas išsako išraišką.
• Asmuo trejybės ratu tenkina savo apibrėžimą, neišeina už savo apimties: Dievas yra Dievas, Aš esu Aš, Tu esi Tu, Kitas yra Kitas. O trejybės atvaizdais jo netenkina, vienu ar kitu kampu išeina už savęs: Tu esi Kitas, Aš esu Kitas, Aš esu Tu, Dievas yra Aš, Dievas yra Tu, Dievas yra Kitas. Tai primena šešis pokalbius. Kažkas mumis gyvena už mus plačiau.
• Lygtis "X yra X" yra dviprasmiška. Jinai išsako sąvokos X vidujinį ryšį su savimi. Bet jinai kartu nusako jos sąlygų ryšį, pavyzdžiui, esamumo ir galimumo. Juk lygtis "X yra X" leidžia suprasti, kad galėtų būti ne taip. O šių sąlygų ryšys nusako trejybės atvaizdai ir priklauso nuo suvokėjo. Tad priklauso nuo asmens X, kaip jisai save supranta, nes būtent X išgyvena santykį "yra". Užtat atsiranda asmuo atitinkantis išėjimo už savęs pakopą, asmens ir savasties atsiskyrimo lygmenį. Ir tuomet reikalinga apytaka kuri sietų asmens suvokimo sąlyginį trejybės atvaizdą su asmenį grindžiančiu besąlygišku trejybės ratu.
• Keturi asmenys keturiomis apytakomis išreiškia tą patį, kad meilė ramybėje palaiko sąmoningėjimą, tai išvysto sąmoningumą, o juo pagrindu visi susivienija. Dievo mokslas (Dievo šokis) tai išreiškia siauriausiu būdu, Dievo požiūriu, besąlygiškumu, visko žinojimu ir troškimu nieko, o Dievo esmės mokslas (meilės mokslas) tai išreiškia plačiausiu būdu, Kito požiūriu, nešališkumu, nieko žinojimu ir troškimu visko.
• Apytaka sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdą.
• Atvaizdai grindžia asmenis 4+2 ir 4x2, o aplinkybės grindžia apytakas 4x3.
• Pereiname iš atvaizdų (4+2) į aplinkybes (Kitas 12 klausimų, 4 trejybės atvaizdais).
• Trejybės ratas nusako, kad kiekvienas narys savo laiku gali būti tiek asmuo, tiek savastis. Ir šitą galima suprasti trejybės atvaizdais, ką kiekvienu atveju reiškia vaidmenys.
• Dievo trejybė išreiškia ką Dievas išgyvena pereidamas iš vieno vaidmens į kitą.
• Dievo šokis išreiškia ką Dievo trejybė reiškia įvairiems Dievo vaidmenims.
• Apytaka sieja nenulinį asmenį (trejybės ratą - Mane, Tave, Kitą) su Dievo savasties pakopomis (trejybės atvaizdais - nulybės atvaizdais).
• Trejybės ratas išgyvenamas asmens apimties reikale.
• Dievas išgyvena tyrimo turinį.
• Aš išgyvenu tyrimo pavidalą (nebūtinai širdingą turinį)
• Tu apibrėžtas tyrimo pavidalas (matematikos bet ir kitų mokslų laipsningai apibrėžtas)
• Kitas (trejybės pagrindu) apibrėžtas tyrimo turinys (jį mylėti, jo sąmoningėjimą palaikyti, kad jis įsitrauktų į tyrimą)

Apytakos išsako trejybės ratu asmens (trejybės rato nusakyto) santykį su savimi (trejybės atvaizdo nusakytu):

• Trejybės ratas išreiškia šališką tyrimą (esu, veikiu, permąstau - kiekvienas sieja skirtingus lygmenis, mano ir nemano, manyje ir už manęs). Trejybės atvaizdai tai išreiškia nešališku tyrimu: yra arba nėra (tame pačiame lygmenyje).
• Trejybės ratas nusako ką išgyvename iš vidaus - šališkai, o trejybės atvaizdas nusako kaip atrodo iš šalies, iš apimties taško - nešališkai.
• Savasties mokslai
  • Dievo savasties (Dievo) mokslas: "Dievas yra Dievas"
  • Mano savasties (visko) mokslas: "Aš esu Aš"
  • Tavo savasties (troškimų) mokslas: "Tu esi Tu" (bendras reikalas)
  • Kito savasties (meilės) mokslas: "Kitas yra Kitas"
• Trejybės ratas sieja 3 supratimus.
  • Dievas yra Dievas - 3 supratimai meilės, vieningumo
  • Aš esu Aš - 3 supratimai troškimų, atvaizdų
  • Tu esi Tu - 3 supratimai visko, sandaros
  • Kitas yra Kitas - 3 supratimai Dievo, dvasios
• Trys yra vienas
  • 3 vieningumai (meilė) - 1 dvasia
  • 3 atvaizdai (troškimai) - 1 sandara
  • 3 sandaros - 1 atvaizdai
  • 3 dvasios - 1 vieningumas
• Dvasios lygmenys - Dievo lygmenys
  • Dievo šokis - vieningumas - meilė
  • Išgyvenimo apytaka - atvaizdai - troškimai
  • Žinojimo rūmai - sandara - viskas
  • Meilės mokslas - dvasia - Dievas

Kiekvienoje apytakoje yra trys kitos lygtys

• Dievo šokyje
  • Tėvas: "Aš esu Dievas"
  • Sūnus: "Tu esi Dievas"
  • Dvasia: "Tai yra Dievas"
• Išgyvenimo apytakoje
  • pasąmonė: "Dievas yra Aš"
  • sąmonė: "Tu esi Aš"
  • sąmoningumas: "Kitas yra Aš"
• Žinojimo rūmuose (apie bendrą reikalą)
  • "Dievas yra Tu"
  • "Aš esu Tu"
  • "Kitas yra Tu"
• Meilės moksle
  • "Dievas yra Kitas"
  • "Aš esu Kitas"
  • "Tu esi Kitas"

Apytakų sandaros savaip išreiškia X=X

• 0=1 trejybės ratas
• 0=2 Dievo trejybė
• 0=3 aštuonerybė 2x4
• 0=4 4+6

X=X reiškia 1=2 per 3. Šie kampai grindžia apytakas.

• 1 Tėvas - Dievo šokis - Dievas
• 2 Sūnus - išgyvenimo apytaka - viskas
• 3 Dvasia - žinojimo rūmai - troškimai
• 0 (joks) Trejybės ratas - meilės mokslas - meilė

Keturios apytakos skiria asmenį ir savastį

• Apytaka išverčia ją grindžiančią apytaką. Išgyvenimo apytaka Sūnus išverčia Dievo išėjimą už savęs, užtat padalinimų ratą supranta priešinga kryptimi. Sūnus supranta Dievą kaip pridedantį požiūrius nors jisai padalinimais atima požiūrius. Taip pat Dievas suprantamas dvejopai, dvejomis sekomis: asmenų ir savasčių.
• Dievo šokyje Dievo trejybė išsako "Dievas yra Dievas". Dievo vaidmenys, jo kampai išsako skirtumus tarp asmenų ir Dievo. Tėvas, "Aš esu Dievas"; Sūnus, "Tu esi Dievas"; Dvasia, "Tai yra Dievas". Tas skirtumas didėja ir išreiškia vis didesnį sąmoningumą. Tačiau "Dievas yra Dievas" išreiškia, kad trys asmenys (Aš, Tu, Kitas) visi yra vienas Dievas, kaip tvirtina trys vaidmenys (Tėvas, Sūnus, Dvasia).
• Dievo šokis - visos savybės atskirtos - trejybės ratas = 1. Išgyvenimo apytaka sandaros remiasi daugiau savybių: 2x4, 2x3, 3x4 ir t.t.
• Dievo šokis meile kūnui palaiko Dievo sąmoningumą, išgyvenimo apytaka meile protui palaiko Mano sąmoningumą, žinojimo rūmai meile širdžiai palaiko Tavo sąmoningumą, meilės mokslas meile valiai palaiko Kito sąmoningumą.
• Šališkai nusakyti tyrėjai, išeities taškai, asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) puoselėja kiekvienas savo nešališką tyrimą, apytaką, atitinkamu klausimu savaip apibrėžiantį Dievą:
  • Ar Dievas būtinas? Dievas. Ar Dievas yra? Dievo šokis amžinu gyvenimu apibrėžia Dievą (už sąlygų).
  • Koks Dievas būtinas? Viskas. Koks Aš esu? Pasirinkimų malūnas išmintimi apibrėžia gerumą (sąlygose).
  • Kaip Dievas būtinas? Troškimai. Kaip Tu esi? Žinojimo rūmai gera valia apibrėžia gyvenimą (besąlygiškume sutampant besąlygiškumui ir sąlygiškumui).
  • Kodėl Dievas būtinas? Meilė. Kodėl Kitas yra? Meilės mokslas Dievo valia apibrėžia amžiną gyvenimą (sąlygiškume atskiriant besąlygiškumą ir sąlygiškumą).

Apytakos vienas kitą išverčia

• Tėvui nereikia įsijausti nes jisai jau yra. Jis atsiplėšia įsijausdamas.
• Pasąmonė įsijaučia, kad sąmonė galėtų atsiplėšti.
• Bendru klausimu įsijaučia, atsakymu atsiplėšia, žaidimu - klausimą atsako klausimu.
• Didysis išvertimas, kuriuo ramybė tampa įtampa ir vėl ramybe, yra susijęs su apytakų išvertimu, kuriuo atsakymai tampa klausimais ir atvirkščiai.
• Žinojimo rūmais matematika išsako pažinovo besąlygišką pavidalą, o biologija išsako pažintojo sąlygišką turinį.

Troškimai ir netroškimai

Troškimai išverčia požiūrio lygtį

• Troškimai išsako esmę: savarankiškas tobulumas (gerumo esmė)-užtikrinta valia (gyvenimo esmė)-rami Dievo valia (amžino gyvenimo esmė)-mylinti meilė (Dievo esmė). Tai atvirkštinė seka iš tobulumo (gerumo esmės) į mylintį (Dievo esmę), tad troškimai veda iš sąlygų į besąlygiškumą. Ją sustato ketverybė: ar, koks, kaip, kodėl. Jinai išverčia požiūrio lygtį.
• Nešališkumu stebime, kaip galimybių eiga išsidėsto tarp dviejų kraštutinumų: Dievas (besąlygiškumas) yra (už sąlygų), jisai pasitraukia (Kitas - žvelgiant į sąlygas), jisai iškyla (Tu - žvelgiant už sąlygų), jo nėra (Aš - sąlygose). Tu atsirandi žiūrint į Dievą, o Kitas atsiranda žiūrint su Dievu. Suvokimo lygtis nusako ketverybės poslinkius: Ar, Kodėl, Kaip, Koks.

Netroškimai išsako amžiną gyvenimą

• Netroškimai išpuoselėja nešališkumą. Lūkesčiai skiria ribą tarp to ko laukiame ir ko trokštame. Tai svarbus žingsnis išplėtojant nešališkumą. Nešališkumas galutinai išsiplėtoja vertybėmis, kuriomis skiriame save ir Dievą, savo valią ir Dievo valią. Tad netroškimai pažingsniui grindžia šį skirtumą, tad grindžia amžiną gyvenimą.
• Keturios lygtys išsako, ką reiškia netrokšti, apibrėžti:
  • 3 + 3 = -2 netrokšti nieko. Amžinas gyvenimas, tai dalyvavimo sąmoningumas.
  • 4 + 3 = -1 netrokšti kažko. Išmintis, tai žinojimo sąmoningumas.
  • 5 + 3 = 0 netrokšti betko. Gera valia, tai sprendimo sąmoningumas.
  • 6 + 3 = 1 netrokšti visko. Dievo valia, tai dorovės sąmoningumas.
• Tad sietini niekas (-2), kažkas (-1), betkas (0), viskas (+1). O sąmoningumas, tai netroškimo pagrindimas.

Visko žinojimas

Visą žinojimą suvedu apytakomis:

• Dieviška išvestis: Dievo šokiu: Dievo klausimu, ar jisai būtinas? Jisai būtinas ir nebūtinas.
• Žmoniška išvestis: Išgyvenimo apytaka. Koks Aš esu?
• Žmoniška suvestis: Žinojimo rūmais. Kaip Tu esi?
• Dieviška suvestis: Meilės mokslu. Kodėl Kitas yra? Amžinu gyvenimu, mūsų suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Kaip geras vaikas, kaip blogas vaikas tą priima?

Dvilypumas tarp gerojo vaiko (amžino gyvenimo) ir blogojo vaiko (gyvenimo)

• Geroji naujiena: Kaip tiki, taip yra. Tai dvilypumas: Dievas yra būtinai geras arba Dievas nebūtinai geras - abu nuoseklūs. Blogoji naujiena: Ką randi, tą myli. Bet tai turiningesnė naujiena (Dievas nebūtinai geras).

Visko žinojimą grindžiu išgyvenimo apytaka:

• Duomenys ir įžvalgos
  • Duomenys: Paskiros apytakos sudėtis: Atjautos, Netroškimai
  • Įžvalgos: Keturių apytakų santykis: Asmenys, Nebūtinumas (gyvenimas) ir būtinumas (amžinas gyvenimas - paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas)

Visko žinojimą taikome šviesuolių bendryste

• Visko pažinimą taikome meilės mokslu pagrįsta šviesuolių bendryste.
• Sąmoningumu Dievas atsiplėšia nuo savęs, nuo savo požiūrio. Šį žinojimą gražiai taikome įtvirtindami bendrystę, kuria čia ir dabar amžinai mokomės, bręstame, gyvename.

Asmenų vieningumas

• Meilė suvienija visus siauresnius troškimus kaip ir Dievas suvienija asmenis.
• Tyrimas: Nešališkumas sąlygose tampa vieningumo pagrindu, tai šališkas besąlygiškumas - šviesuolių bendrystė.
• Šviesuolių bendryste tyrimai tampa vieningumo pagrindu.

Užrašai

---

---

Ankstyvesnės mano pastangos viską suvesti

• Keturios apytakos
• Visaregis
• Suvokimo lygmenys
• Visko savybių paneigimas. Nulinė veikla grindžia visko savybių (vienybės atvaizdų) paneigimus kuriais keturios apytakos apibrėžtos ir galiausiai Dievas nebūtinas.
• Gyvenimo lygtis

---

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC