摘要

Mano tyrimas

Vaikystėje užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

Viską žinoti, tai reiškia turėti bendrą vaizdą visumos, taip pat sugebėti apsiimti bet kuriuo paskiru klausimu, jį prasmingai sustatyti ir išspręsti, ir grįžti prie bendro vaizdo, jį papildyti ir praturtinti nauju atsakymu.

Žinojimą gražiai taikyti, tai reiškia puoselėti šviesuolių bendrystę, kurioje atsiremiame į Dievą už santvarkos, tad ne šiuo gyvenimu ir jo gerumu, o amžinu gyvenimu, amžina branda, suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas, užtat mes amžinai bręstame. Dievas mumis suderina visuminį žinojimą ir dalinį žinojimą, kartu visuminį nežinojimą ir dalinį nežinojimą.

Tyrimo pastabos: Vaizduotės ribos

Viską žinau susipažindamas su savo vaizduotės galimybėmis, su jos ribomis, ką jinai gali ir negali įsivaizduoti. O žinojimą gražiai taikau pranokdamas savo vaizduotę, gyvendamas, atsiremdamas ne į tai ką galiu įsivaizduoti, o į tai ko negaliu įsivaizduoti.

Savo išmąstyta ir išgyventa išmintimi drįstu teigti, ką galiu įsivaizduoti ir ko negaliu.

Viską įsivaizduoju ryšiais. Įvadu į viską išsakau ryšius su viskuo.

Susipažinimas su vaizduotės ribomis

• Trejybės ratas.
• Dvejybė.
• Ketverybė.
• Viskas, vienybė.
• Visko padalinimai.
• Atvaizdai.
• Aplinkybės.
• Kalbos.
• Netroškimai.
• Pertvarkymai.

---

---

Tyrimo išvados: Visumos išsidėstymo lygmenys

Visko žinojimas išsako Dievo nebūtinumą. Visko nežinojimas išsako Dievo būtinumą.

Vienybė

Vienumas

Dievas.

Vienumas yra pirm ryšių apibrėžimo.

Kiekvienas padalinimas veiksmu +1 išsako ankstyvesniojo padalinimo prielaidas. Ir kartu iššaukia ir išskiria tų prielaidų buvimą ir nebuvimą.

Dvejybė

Buvimas

Dievas yra.

Buvimas yra būklėje. Tai būties klausimas, dvejybės klausimas, atskyrimas buvimo ir būklės, tad suvokimo ištakos.

Pirm prielaidų

• Vienumas yra pirm prielaidų, pirm būklės.
• Vienumo būklė yra neturėjimas prielaidų. Vienumo buvimas yra jo buvimas pirm prielaidų.
• Užtat dvejybe, buvimu, Dievas apibrėžiamas neigiamai, kaip neturintis prielaidų. Tuo tarpu vienybe jisai pristatomas teigiamai, be neigimo. Užtat dvejybė išverčia Dievo pristatymą.

Atkūrimas

Dievas yra netgi jeigu jo nebūtų.

Atkūrimas yra sąmoningas vienumas. Tad atkūrimas yra trejybinis, jame glūdi dvejybė ir vienybė, jisai prisiima ir tveria žmogaus požiūrį.

Atkūrimas yra būtinumo klausimas: Ar būtų jeigu nebūtų?

Žmogus yra Dievo būtinumo klausimas kurį Dievas gali prisiimti, išeidamas už savęs, arba gali neprisiimti, neišeidamas už savęs.

Dievo požiūris yra vienumas, o žmogaus požiūris yra atkūrimas.

Žmogaus požiūris yra Dievo požiūrio prielaidos. Ta prasme žmogaus požiūris eina pirm Dievo požiūrio.

Atkūrimas yra vienumo buvimo prielaidos.

Buvimas yra dvejybinis, o atkūrimas yra trejybinis.

Atkūrimas, kaip toks, neigia vienumą. Visgi, atkūrimas vienumą naujai patvirtina. Tad klausimas ar tai tas pats vienumas, ar teigimas pranoksta neigimą.

Atkuriama tai, kas yra, tam, kam atrodo.

Tai, kas yra, yra už tarpo, o tas, kam atrodo, susitelkęs į tarpą, į būklę. Tikslas yra tam, kam atrodo.

Kam nors (asmeniui) atrodo, tad yra asmens apimtyje, apimties nurodytame tarpe.

Asmeniui atkuriama požiūriu.

Atkuriama tuo kas yra - asmeniu, kitu, Dievu, ir tuo kas nėra - požiūriu, bendryste, meile.

Knygos yra svarbios nes jomis atkuriame žinias. Kalba taipogi svarbi. Minčių atkūrimas, sugrįžimas prie jų, yra savarankiško mąstymo pradžia, nes tai leidžia pasirinkti, ar dėmesį skirti naujom mintim ar ankstyvesnėm mintim?

Prielaidos

• Vienumas plečiamas prielaidomis ir toliau, jų prielaidomis. Prielaidos yra būklė.
• Panašiai, vienumo buvimas plečiamas buvimo prielaidomis, būtinumu.

Trejybė

Nepriklausomasis

Dievas yra be ryšio.

Nepriklausomasis yra vienumo santykis su atkūrimu. Nepriklausomasis yra pirm atkūrimo, tad pirm vaizdavimo.

Nepriklausomasis yra be santykių. Jisai pats neturi santykių, bet jisai išsako vienumo santykį su atkūrimu, kad vienumas yra pirm atkūrimo.

Santykiai, ryšiai

Ryšiai yra vienumo raiška.

Ryšiai išsako būklę, sąlygas.

Ryšiai išsako netapatumą ir taipogi tapatumą. Ryšiai tad yra pagrindas keturių lygmenų šešioms poroms.

Ryšius grindžia požiūrio lygtis.

Ryšiai yra atkūrimo pagrindas.

Be ryšio yra tai kas neatkuriama, nepakartojama.

Ryšiai viena yra atkuriama kitu. Dievas atkuriamas Kitu.

Ketverybė

Asmenų lygmenys

Asmenų lygmenys išsako Dievo išėjimą už savęs.

Asmenų lygmenys rodo šališkai, išreiškia buvimą.

Apimtys

• Ryšiai reiškiasi apimtimis. Yra ryšiai su viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo.
• Ryšių vienumas išsakomas betkuo (vienumas pažinovo pagrindu) ir kažkuo (vienumas pažintuojo pagrindu).
• Neturėjimas ryšių reiškiasi (pažinovo) ryšiais su viskuo arba (pažintuojo) ryšiais su niekuo.

Požiūrio lygtis

Požiūrio lygtis nusako ryšio, santykio galimybes, kaip sutampama ir nesutampama.

Požiūrio lygtis išsako Dievo neišėjimą už savęs. Dievas nebūtinai geras, nebūtinai išėjo už savęs į save.

Požiūrio lygtis rodo nešališkai, išreiškia nebuvimą.

Tarpas

Ketverybe iškyla tarpas tarp Dievo ir žmogaus, tarp galutinių pakopų ir tarpinių pakopų.

Šį tarpą toliau plėtoja penkerybė, šešerybė, septynerybė, aštuonerybė.

Vaizduotė atkuria tarpe.

Tarpas yra vienumo pagrindų vienumas, tad septintasis požiūris.

Dievas tarpe yra gerumas. Tai Dievas mumyse, mūsų vaizduotėse. Jo irgi negaliu įsivaizduoti.

Dievas už mūsų yra taipogi mumyse. Tai gerumas.

Vaizduotė išskiria tarpą kuriame išreiškia tai kas už tarpo.

Vaizduotė yra tyrimo priemonė išryškinanti tarpą, skirianti Dievą ir gerumą, tad teikianti suvokimą.

Tarpas yra trečias taškas Dievo ir žmogaus atžvilgiu kuriuo sąmoningumas yra nulybė.

Tarpas išgyvenamas įvairiais padalinimais:

• nulybe: ketverybės tarpas išskiria žinojimą (ryšiais) ir nežinojimą (be ryšio)
• vienybe: penkerybės išreiškia išėjimą už savęs, skiria išėjimą į save ir iš savęs, jos tarpas išsireiškia savasties išgyventoju
• dvejybe: šešerybė išreiškia vaizduotę, vienumo pagrindus, skiria buvimą ir nebuvimą, jos tarpas išsireiškia asmeniu ir apimtimi
• trejybe: septynerybė išreiškia apytaką, jos tarpas išsireiškia tyrimu, trejybės ratu
• ketverybe: aštuonerybė išreiškia mus, jos tarpas subliūkšta, lieka nulybė, meilė

Penkerybė

Išėjimas už savęs

Išėjimas už savęs ir aštuonerybė išreiškia kaip nebuvimui atrodo buvimas, kaip meilei atrodo Dievas, kaip vieningumui atrodo dvasia. Aštuonerybė nurodo kaip išėjimą už savęs į save lydi ir papildo išėjimas už savęs iš savęs.

Išėjimu už savęs išsiverčia ryšių ir asmens santykis, taip kad pirma yra asmuo ir tik tuomet ryšiai.

Išėjimu už savęs įsivaizduojame asmenį, kaip iš jo kyla ryšiai.

Tai yra asmens būklė, kurią tenka priimti norint suprasti jį ir jo liudijimą.

Dvejomis kryptimis sutampa Dievo būtinumo klausimai (iš Dievo į Kitą) ir žmogaus buvimo klausimai (iš Kito į Dievą).

Išėjimu už savęs išverčiame gyvenimo lygtį. Užtat susistato aštuonerybė - pirma yra asmuo, o tik paskui yra ryšio galimybės. Aštuonerybė sustato dvi kryptys: išėjimą už savęs į save ir išėjimą už savęs iš savęs. Aštuonerybė išsako vienumo pagrindus kartu su vienumu Dievu bei gerumu.

Išėjimu už savęs užduodami gyvenimo klausimai, apytakų tyrimų klausimai: Ar, Koks, Kaip, Kodėl asmuo yra?

Išėjimas už savęs į save vyksta požiūrių grandine.

Išėjimas už savęs iš savęs vyksta žmogaus (septintojo) požiūrio ir Dievo (nulinio) požiūrio grandine. Jisai apibrėžia tarpą.

Dievui išeinant už savęs į save, Dievas savyje yra pasekmė kuri turi savo priežastį, pirmapradį Dievą. O mums išeinant už savęs iš savęs, mes savyje esame priežastis ir mes už savęs esame pasekmė kuri dar gali išsivystyti. O sprendimo taškas yra savastį išgyvenantysis. Būtent išgyvenantysis išgyvena tą išėjimą už savęs, sieja priežastį ir pasėkmę.

Gilyn-siauryn ir aukštyn-platyn

Atjaučiu Neįsivaizduojamąjį. Kaip jis mus suprastų? 0-P-P2-P3 ir paskui kaip mes jį suprastumėme ŽDŽDŽ-ŽDŽD-ŽDŽ-ŽD. Nes mes patys negalime suprasti bet užtat įsivaizduojame gali kažkas (Neįsivaizduojamasis) gali mus suprasti. Užtat pas mus yra noras būti suprastais. Šešios atjautos: 4 Dievo rūpesčiai, 4 žmogaus rūpesčiai.

Šešerybė

Neįsivaizduojamasis

Neįsivaizduojamuoju išsiskiria nulybė (turinys, joks požiūris) ir vienybė (raiška, požiūris). Išsiskiria ketverybė (su lygmeniu Ar) ir trejybė (be lygmens Ar).

Neįsivaizduojamasis yra vaizduotės pagrįstas, apibrėžtas neigimu.

Yra tai kas savaime, kas neatkuriama, kas nepakartojama.

Įsivaizduoju tai kas su ryšiais, kas susiję.

Neįsivaizduoju to kas be ryšių, be santykių, kas ne prie ko, užtat nesudalyvauja apimtyje.

Užtat išsiskiria tai kas yra, be ryšio, ir tai kas rodos, vaizduotėje, ryšiais.

Negaliu įsivaizduoti Dievo už mūsų.

Dievas yra visako vienumas. Vaizduote negaliu įsivaizduoti visako vienumo.

Visa, ką negaliu įsivaizduoti, sudaro Neįsivaizduojamąjį, kaip ir vadinu Dievą.

Vaizduotė

Vaizduotė yra atkūrimo santykis su vienumu.

Vaizduotė yra tai, kas reikalinga būtinumo tyrimui, ir tuo pačiu tai, kas reikalinga savo paties buvimo tyrimui.

Tad vaizduotėje glūdi būtinumo ir buvimo dvilypumas, kuris ir glūdi atkūrime, juk atkūrime glūdi tiek kūrimas, tiek atkūrimas.

Vaizduotė yra tam, kas išgyvena tyrimą, tad asmeniui. Asmuo išgyvena žinojimu. Asmens pagrindas yra ketverybinis.

Vaizduotė išsako vienumo pagrindus, tad išsako prielaidas netapatumui ir tapatumui. Tačiau vienumas yra be prielaidų. Užtat jo pagrindai jį savaime neigia. Betgi yra vienumas už jo pagrindų, taipogi jo pagrindų vienume. Šešerybė išsako pagrindus, septynerybė jų vienumą - tarpą, aštuonerybė vienumą už jų ir be jų.

Vaizduotė atkuria, ataidi, atgamina, įsivaizduoja, suvaidina, sustato, apsimeta, primeta, priima, simuliuoja, parodo.

Vaizduotė ryšiais atkuria tai kas be ryšio.

Vaizduotė parodo tai kas yra tuo ko nėra, tad parodo ryšiu. Ir sieja du požiūrius, buvimo ir nebuvimo.

Vaizduotė buvimo ir nebuvimo santykiu sieja ketverių lygmenų šešias poras.

Vaizduotė atkuria Dievą gerumu.

Vaizduotė išsako ryšius

Vaizduote neįsivaizduoju vienumo užtat įsivaizduoju jo pagrindus. Įsivaizduoju vienumą grindžiančius ryšius.

Vaizduote įsivaizduoju Dievo santykius su savimi, gerumo santykius su savimi, ir jų tarpusavio santykius.

Vaizduotė išsako ryšius. Ryšiai nusako tapatumus ir netapatumus.

Vaizduotė išsako ryšius tarp Dievo (už tarpo) ir gerumo (tarpe). Ryšiai yra visuminiai (atvaizdiniai, tarp skirtingų būklių) ir daliniai (aplinkybiniai, paskiroje būklėje).

• Keturi visuminiai ryšiai išsako ryšius su visakuo tam tikroje Dievo-gerumo būklėje.
• Du visuminiai ryšiai išsako ryšius siejančius Dievą už tarpo ir Dievą tarpe.
• Daliniai ryšiai yra trejybiniai ryšiai su savimi tam tikroje būklėje. Yra keturios būklės, tad dvylika aplinkybių.

Tokiu būdu trejybė, dvejybė ir ketverybė dalyvauja ryšių išsakyme.

Tėra tai kas reiškiasi.

• Neįsivaizduojamasis, esantis, be ryšio, reiškiasi vaizduote, ryšiais, tuo ko nėra.

Įsivaizduoju, Dievo tikslas yra gerumas.

Visko prasmė yra Dievas ir jo santykis su gerumu.

Gyvenimo lygtis

Gyvenimo lygtis išreiškia kaip buvimui atrodo nebuvimas, kaip Dievui atrodo meilė, kaip dvasiai atrodo vieningumas.

Gyvenimo lygtis priima ryšio galimybes ir išsako kaip jas išgyvena apimties asmuo.

Gyvenimo lygtimi pirma yra požiūris ir tik paskui yra jį išgyvenantis asmuo. Užtat asmens liudijimas yra prasmingas nes tai ką jisai liudija yra svarbiau už jį patį.

Gyvenimo lygtis tad išsako vaizduotės neiškreiptą tikrovę, kad pirma yra ryšių galimybė ir tik tada yra apimties nusakytas asmuo. Užtat gyvenimo lygtis išsako neįsivaizduojamojo tikrovę.

Gyvenimo lygtis yra atsakymas į gyvenimo klausimą, keturi atsakymai į keturių apytakų tyrimus.

Keturi lygmenys nusako vienumo galimybes, kaip jisai gali būti išgyventas, koks gali būti santykis tarp vienumo ir jį išgyvenančio asmens: Dievas dvasia išgyvena tiesiogiai, Aš sandara išgyvenu netiesiogiai - už savęs, Tu atvaizdais neišgyveni tiesiogiai, Kitas vieningumu neišgyvena netiesiogiai.

Galiu įsivaizduoti jų lygybę ir nelygybę, tad gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Iš gyvenimo žinome, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, jų tapatumas, o amžinas gyvenimas yra jų atskyrimas, mūsų suvokimas, jog Dievas yra už gerumo, taip kad Dievas nebūtinai geras.

O per jų santykius galime juos pažinti, net ir neįsivaizduodami. Visi pažįstame gerumą, nors jo neįsivaizduojame. O pažindami gerumą, galime pažinti Dievą, nes gerumas yra sąlygose, o Dievas yra ta pati dvasia, tik be sąlygų. Galime įsivaizduoti, kad sąlygų nėra. Negalime įsivaizduoti kas yra be sąlygų. Tačiau galime bandyti įsivaizduoti jojo santykius su visakuo.

Amžinas gyvenimas yra Dievo laisvė, jo atskirtumas nuo sąlygų, nuo gerumo.

Vienumo pagrindai

Vienumo pagrindai yra apibrėžimai. O apibrėžimai savaime neigia vienumą. Vienumas yra pirm apibrėžimo, pirm prielaidų. O apibrėžimas išsako vienumo prielaidas.

Gyvenimas išsako Dievo gerumą, kad Dievas pilnai išeina už savęs į save pas mus, būtent asmenimis. O amžinas gyvenimas išsako, kad Dievas nebūtinai geras, taip kad Dievas nepilnai išeina už savęs į save, ir būtent požiūrį tenka meile išplėsti į bendrystę, pas Dievą už mūsų. Tad Dievas asmenimis išeina už savęs į save pas Mus. O Mes meile išeiname už savęs iš savęs pas Dievą, atsisakome savo požiūrių vardan bendrystės. Taip Mes įgauname reikšmę. Požiūris yra mūsų savastis - mūsų nebuvimas - ir atsisakydami savasties atrandame save. Panašiai, išgyvenimais atsisakome senosios savasties, atveriame savo tikrąją dvasią, ją išreiškiame nauja savastimi. Visos apytakos išreiškia tokį savasties plėtojimą.

Keturios apimtys - keturi žinojimai - išreiškia santykių galimybes.

Dievo ir gerumo negalime įsivaizduoti, tačiau juos galime suvokti ištyrę savo vaizduotę. Mūsų vaizduotė šį turinį išsako keturiomis pakopomis, kurias galime įsivaizduoti: dvasia, sandara, atvaizdais, vieningumais. Tačiau negalime įsivaizduoti to kas persmelkia visus šituos lygmenis. Negalime vaizduote vienu žvilgsniu aprėpti Dievą - dvasią, kartu su jo sandara - viskuo, jo atvaizdais - savarankišku, užtikrintu, ramu, mylinčiu, ir jo vieningumu - meile. Negalime vienu žvilgsniu aprėpti Dievą, kaip tokį, esantį, ir kartu savo meile nesantį. Užtat galime įsivaizduoti kryptį, kaip Dievas išeina už savęs į save, kaip jisai žengia į gyvenimą. Ir taip pat galime įsivaizduoti kryptį, kaip žmogus išeina už savęs iš savęs, kaip jisai atsiplėšia nuo šio gyvenimo, tad gyvena Dievu ir amžinu gyvenimu. Svarbiausia, galime rinktis tarp šitų krypčių ir tarp lygmenų. Mes tuo pasirinkimu gyvename, tai mūsų gerumas, mūsų vieningumas, tad jo negalime tiesiogiai įsivaizduoti, tačiau mums ir nereikia, juk mes jį išgyvename, užtat galime įsivaizduoti paskirus pasirinkimus, tad ne visumoje, o dalinai.

Vienumo pagrindai visaip aptaria pasaulį, jo vienumą, jo vienumo šaltinius.

Vienumo pagrindai nusako kaip Dievas už tarpo atrodo, iš šalies, tarpe, kaip Kitas. Juos sieja asmenys. O jų nebuvimas yra jų būklės, jų ryšių galimybės, kaip jie galėtų atrodyti. Šias būkles nusako asmenų požiūriai, Kito bendrystė, Dievo meilė.

Mes negalime Neįsivaizduojamojo (Dievo) įsivaizduoti, tačiau galime įsivaizduoti kaip Dievas mus įsivaizduoja. Tai yra žmogaus požiūris į Dievo požiūrį. Užtat tai sutampa su jokiu požiūriu. Tad įsivaizduojame kaip Dievas išeina už savęs į save.

Meilė išsako Dievo tikslingumą nes jisai atsisako savęs vardan gerumo. O tobulumas išsako gerumo tikslingumą nes viskas susiveda į gerumą.

Viskas susiveda į pasaulio pasitikslinimą vienumo pagrindų ratu.

Dievo laisvė ir Dievo valia

• Dievo ir gerumo negalime įsivaizduoti. Užtat juos atstojančius Dievo laisvę ir Dievo valią galime įsivaizduoti netiesiogiai jeigu išvystome kitą požiūrį, Dievo požiūrį. O tokį požiūrį išvystome vis brandesne grandine sudurdami žmogaus ir Dievo požiūrius, tad išvystydami suvokimą ligi susikalbėjimo, ligi teisingo žmogaus ir Dievo santykio.
• Dievo valia yra mūsų Dievas, o Dievo laisvė yra Dievas už mūsų. Dievo laisvė yra tarpas tarp mūsų ir mūsų Dievo.
• Dievo valioje yra dvilypumas, nesgi galime ją vykdyti dėl to, kad ja sutampa Dievo ir mūsų siekiai, arba dėl to, kad Dievas yra laisvas ir daro kaip nori, o mes derinamės prie jo.

---

---

Asmenimis (Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu) slenkame buvimu iš Dievo į Kitą. Meile slenkame nebuvimu iš (gyvenimo) požiūrių (kuriais Dievas yra geras) į (amžino gyvenimo) bendrystę (kuria Dievas nebūtinai geras). Tad meilė atpalaiduoja, išlaisvina, išplečia požiūrius taip, kad nereikalautumėme, kad Dievas būtinai būtų geras. Gyvenimu išgyvename, požiūriais išgyvename, o bendryste galime nebūtinai išgyventi, galime pripažinti tai kas neišgyventa.

Meilei išpuoselėjant bendrystę, meilei praturtėjus, atitinkamai praturtėja jos papildinys, Dievas. Dievas tampa mums labiau artimas, tikras, gyvenimiškas, dalykiškas. Asmenimi įsisaviname išorinį (Dievo) požiūrį vidiniu (Kito) požiūriu. Atitinkamai, teigiamas jausmas (meilė) įamžinamas (asmens) dorybe.

Septynerybė

Septynerybė apytakomis išsako Dievo vaizdavimo prielaidas, ką Dievo vaizdavimas ryšiais reiškia tam tikrame kampe, tam tikroje pakopoje, kaip tai išgyvenama, kaip tuo plėtojasi santvarka: sandaros, kalbos, savastys, bendrystė.

Apytaka išreiškia tyrimą. Tyrimas reiškiasi trejybe. Tyrimo išgyvenimas sieja nežinojimą ir žinojimą ir tyrimą. Tyrimą išgyvena tyrėjas kuris yra kažkurioje apimtyje, tad trejybės atvaizde, kažkurioje išėjimo už savęs pakopoje, ir taipogi tyrimas vyksta už tyrėjo, savyje, trejybės rate.

Dievo būtinumo tyrimas

Ar tai, kas be ryšio, būtų jeigu jo nebūtų? Ar vienumas būtų jeigu jo nebūtų? Ar vienumas būtinas?

Mūsų vienumo klausimas yra esminis. Jisai grindžia dorovę. Jisai reiškiasi keturiomis vienumo sampratomis, užtat jų šešiomis poromis.

Vaizduotė kyla iš Dievo būtinumo tyrimo nes būtent vaizduotė atkuria, tad būtent vaizduotė atkuria Dievą taip kad jis gali būti net ir jam nesant. Vaizduotė yra būtinumo aplinkybės.

Vaizduotė tiria save, kas jinai yra, koks jos tikslas, iš kur jinai kilusi? Vaizduotė yra tarpinė būsena, tarpiniai asmenys Aš ir Tu, taipogi jų požiūriai, jų būklės. Kiekviena apytaka iškelia vaizduotės keliamą buvimo ir būtinumo klausimą. Tad visų keturių apytakų pagrindu iškyla vaizduotės pagrindimas, jos vieningumas ir jos pačios būtinumas.

Gerumas

• Gerumas parodo, kad nors mes nesiekiame Dievo, tačiau jisai siekia mus. Gerumas nušviečia Dievo ir mūsų santykį. Jisai gali būti sąlygiškas Dievas. Jisai yra.

Vaizduotės išplėtimas

• Šalia vaizduotės šešių vienumo pagrindų yra dar neįsivaizduojami Dievas (nulinis požiūris) ir gerumas (septintasis požiūris).

Dievas ir žmogus

• Yra Dievo kampas (iš kurio kyla nenurodyto asmens požiūrių grandinė) ir žmogaus kampas (iš kurio kyla žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė), taipogi yra Dievo prasmė (kuria Dievas išeina už savęs į save ketverybės lygmenimis) ir žmogaus prasmė (kuria žmogus išeina už savęs iš savęs keverybės porų lygmenimis).
• Išgyvenant sąlygas, žmogus nutuokia Dievą už sąlygų.
• Žmogaus būsenos Dievas - jojo Dievas - jo išgyvenamo padalinimo visumos Dievas - skiriasi nuo visų padalinimų visumos (aštuonerybės) Dievo, nuo pirmapradžio nulybės Dievo. Paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu žmogus renkasi ne savo Dievą, ne savasties Dievą, ne Dievo valią, o pirmapradį Dievą - Dievo laisvę. Juk žmogus negali išgyventi nulybės savo požiūriu.
• Dievas yra vienumas vienumo būklėje, mes esame vienumas nevienumo būklėje, Kito būklėje. Aš ir Tu esame žmonės, esame tarpiniai išeities taškai iškylantys nevienumo būklėje. Būtent mes tiriame ir siejame vienumo ir nevienumo būkles, renkamės tarp vienumo ir nevienumo, renkamės tarp vienumo lygmenų.

Iš Dvasios išplaukia Brėžinys

• Suvestinės brėžinys yra Sūnaus aštuonerybė. O Tėvui yra tiesiog trys kampai, tai reiškiasi trejybės atvaizdu, kuris kiekvienoje apytakoje yra atitinkamas atvaizdas pagal asmenį ir apimtį. O Dvasiai yra tarpo pagrindimas keturiais apytakų galimybėmis ir šešiais jų skirtumais.
• Savasties amžina branda, Dvasios riba tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse
• Mūsų visatoje Dvasia yra pirmapradė nes jai nereikia jokių kitų kampų bet jinai visakame savo plazdenimu puoselėja ribą tarp Tėvo kampo už santvarkos ir Sūnaus kampo gelmėse, taip kad jie sutampa. Tuomet Tėvas yra pirmapradis išeities taškas, o Sūnus savo amžina branda yra suvesties taškas, aprėpiantis amžinybę. Dvasia yra pagrindas suvokimo lygmenims kuriais vis siauresnėmis apimtimis išryškėja šie kampai ir jų santykis, viską išsakant gyvenimo lygtimi, kurią žmogus išgyvena ir savo išgyventais pasirinkimais patvirtina.
• Trys kampai suvestinėje
  • 6 - Dvasia 6+4 6=3x2 trys matai
  • 12 - Tėvas? 3x4 gilyn ir atgal
  • 8 - Sūnus? 8 = 24/3 aplinkui aštuonerybę - trejybės ratu - 3 veiksmai
• 8 -> 8/2=4 poslinkis iš Sūnaus į Dvasią

Apytakos

Apytakos išreiškia Dievo santykį su gerumu. Apytakos išskiria Dievą (už santvarkos) ir gerumą (santvarkoje). Asmuo yra Dievas už santvarkos žengiantis į santvarką trimis sandaromis. Gerumas yra santvarkoje, trejybės rate, kuriame pasireiškia kaip poslinkių laisvumas, kaip trikdžių įveikimas, kaip santvarkos atpalaidavimą laisvumu, išeinant už savęs į platesnius prasmės laukus. Trejybės ratas išreiškia Dievo nebuvimo apimtį, meilės apimtį, gerumo apimtį.

• Dievo šokyje Dievo nebuvimas suprastas labai siauriai, nieko apimtyje, kaip menamybė kuri iškart įveikiama. Meilė pasireiškia šioje siauroje apimtyje ir išpažįsta Dievo vieningumo raiškas išbaigiančias Dievo šokį ir tobulai suvedančias tris vaidmenis ir jų sandaras.
• Išgyvenimo apytakoje Dievo nebuvimas suprastas plačiau, kažko apimtyje, užtat yra išgyvenimas išplečiantis savastį. Tuo pačiu yra trejybės rato trikdis kurį tenka įveikti.
• Žinojimo rūmuose Dievo nebuvimas suprastas dar plačiau, betko apimtyje, užtat yra tyrimas išplečiantis mokslą. Tyrimas remiasi trejybės ratu.
• Meilė mokslas Dievo nebuvimas suprastas itin plačiai, visko apimtyje, užtat meilė yra be galo plačiai suprasta, ir gerumas taipogi.
• Dievo šokiu vyksta suvokimas. Išskiriami trys vaidmenys (jų trys vienumai - buvimai) kurie galiausiai gali sueiti trejybės ratu (trimis meilėmis - nebuvimais, pasitraukimais vardan vienumo, būklėmis).
• Išgyvenimo apytaka vyksta savęs suvokimas. Sąlygiškas vienumas - savastis - yra išplečiamas išgyvenimu, pasirinkimais sprendžiančiais, kaip juo išreikšti besąlygišką vienumą. Tai sprendžiasi plėtojant kalbą.
• Žinojimo rūmais vyksta bendras suvokimas. Šis bendras suvokimas plėtoja kalbos kalbą, sprendžia kaip sąvokų kalba (klausimais) išsakyti gyvenimo patirtį (atsakymus).
• Meilės mokslu vyksta susikalbėjimas. Malda suderinamos trys valios, kuri kuriai bus įrankis, kuri bus vidinė valia, kuri išreikš išorinę.

Trejybės ratas

• Trejybės ratas yra trečia požiūrių grandinė.
• Trejybės ratu bendras žmogus renkasi Dievą vietoj savęs. Tarpe tarp Dievo ir žmogaus atsiveria šviesuolių bendrystė. Bendrystė įgalioja žmogų liudyti. Tad trejybės ratas prasmėmis sukasi priešingu būdu kaip kad nurodo trejybės atvaizdas, pavyzdžiui, Dievo trejybė iš Tėvo į Sūnų į Dvasią. Nes trejybės atvaizdas yra trejybės rato atspaudas, tad rodo priešingą kryptį.
• Tad kaip suprasti trejybės ratą (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) ir prasmių trejybę (per tarpą tarp Dievo ir žmogaus)? Kaip susijusios jų kryptys?

Savastis

Mūsų ir Dievo rūpesčius sieja troškimai ir netroškimai. Jie išsako mūsų savastį. Neįsivaizduojamojo troškimai apimtyse išsako Dievo išeities tašką mūsų atžvilgiu:

• Valia, Dievo valia: Dievas mus myli labiau negu mes patys save. Viskas skiria ko trokštu ir kas man rūpi. Susikalbėjimu.
• Širdimi, gera valia: Ramybė. Betkas skiria ko trokštu ir kas man rūpi. Bendru suvokimu.
• Protu, išmintimi: Ko iš tikrųjų norime? Kažkas skiria ko trokštu ir kas man rūpi. Savęs suvokimu.
• Kūnu, amžinu gyvenimu: Tobulumas (besąlygiškumas). Buvimas be poreikių. Niekas skiria ko trokštu ir kas man rūpi. Suvokimu.

Netroškimai išsako vaizduotę, ketveriopai išsako jos šešis vienumo pagrindus.

Kaip žmonėms labiau vienas kitą mylėti?

• Išsiskiria kas žmogui iš tikrųjų rūpi ir kas jam tariamai rūpi?
• Dievas mane myli labiau kaip aš save: Jisai mane myli kaip Kitą.
• Geriau suprasti kas žmonėms rūpi, leist jiems geriau spręsti kas jiems rūpi.

Išgyvenimai

Trys kalbos

Kalbomis savastis plėtojasi išgyvenimais, įsisavina jų pamokas.

Laipsnynai išsako vienumo pagrindus.

Linksniai

• vardininkas: Dievas: vienumas yra pasaulis (viskas)
• naudininkas: asmenys: vienumas yra pasauliui (viskam)
• galininkas: Kitas: vienumas išgyvena pasaulį (viską)
• įnagininkas: požiūriai: vienumas pasauliu (viskuo)
• kilmininkas: meilė: pasaulio vienumas (visko)
• vietininkas: bendrystė: vienumas pasaulyje (viskame)

Pasirinkimai

Blogis dirbtinai neigia ryšį.

Mes

Įvardis "mes" turi keturias reikšmes, tai keturios vienumo sampratos, o Dievas yra jų vieningumas. Mes yra vienumas nevienumo būklėje. Dvasios dorovė, dešimt Dievo įsakymų, sustato vienumo sampratų teisingus santykius. Juose glūdintis vienumas yra gerumas - tiek kiek tai yra pasirinkimas tarp gerumo ir blogumo - tačiau tuo pačiu tai yra Dievas. Tad mumis (už mūsų) pasireiškia Dievo ir gerumo sutapimas, taip pat mumis (mūsų būklėje) pasireiškia Dievo ir gerumo išskyrimas, tad amžinas gyvenimas, kuris vyksta šiame pasaulyje, mūsų būklėje, šviesuolių bendryste. Šviesuolių bendrystė amžinai plėtoja vienumą nevienumo sąlygose.

Aštuonerybė

Meilė

Meilė išsako santvarkos prielaidas kuriomis jinai subliūkšta.

Meilė - Dievo nebuvimas - palaiko vienumą, palaiko Dievą. Meilė yra Dievo esmė, jo sandaros atvaizdų vieningumas.

Dvasia plėtojasi sandara, užtat atsiranda trys sandaros, einama link jų atvaizdų ir vieningumo. O (vaizduotės) vieningumas plėtojasi atvaizdais, iš jų kyla paprasčiausia sandara - trejybė, ir už jos Dievas. Tad matome iš Dievo pusės - iš asmens pusės - iš dvasios pusės, taip pat iš savasties pusės - iš vaizduotės pusės - iš vieningumo pusės - iš meilės pusės.

Veiksmas +4

Veiksmas +4 išreiškia prieštaravimą nes ketverybėje glūdi tarpas +0.

Užrašai

---

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC