Gvildenu | Mintys / Tikėjimas

Dievas, Meilė, Sąlygos, Besąlygiškumas ?, Atsakymas, Pašnekovų raida

Išsiaiškinimų tikslas yra apibrėžti tikslui reikalingą tikėjimą. Platesniam tikslui reikalingas bendresnis tikėjimas. Siauresniam tikslui reikalingas siauresnis tikėjimas. Tikime pašnekovu. O koks yra kiekvieno išsiaiškinimo tikslas?

Išsiaiškinimo numanytas tikslas yra tikėjimo apimtis, kaip tikime (klausimas-nesutapimas). Pasiektas tikslas yra, kaip yra (atsakymas-sutapimas) (žr. Svarba). Ar sutampa? Ar kaip tikim, taip ir yra? Nesutapimu bene iškyla ženklų savybės - kažkas keičiasi, kažkas nesikeičia - yra reikšmė.

O ištakos nesutampa, minčių praleidimu tikime begalybe (išore), atmetimu kas nereikalinga tikime gelmėmis (vidumi). O sutampa kalba, išraiška, sandarų savęs apibrėžimu. Jausminiais atsiliepimais išsiskiria vidus ir išorė, panašiai kaip gelmės ir begalybė. Taip pat lūkesčiais išsiskiria sutapimas (laimingas) ir nesutapimas (nelaimingas). Tai yra du lūkesčių matai, o išsiaiškinimai juos įvairiai supina ir suderina.

Išsiaiškinimai susiję su žmonių klausimai, kaip juos spręsti, užtat su geros valios pratimais, su širdies ir pasaulio tiesomis, su temomis ir vertybėmis. Geros valios pratimai yra išsiaiškinimų išsiaiškinimai.

Tikime susikalbėjimo galimybe. Pirmais išsiaiškinimais po truputį pripažįstame pašnekovo galimybę, bet dar netikime, kad tikrai esame susieti ir galime susikalbėti. Esmės išgryninimas yra išsiaiškinimas kuriuo pripažįstame pašnekovą su kuriuo iš tiesų galime susikalbėti. Toliau atsiranda bendros vidinės kalbos galimybė. Tame sluoksnyje, toje riboje kur atsiranda ši galimybė vėl veikla, gyvenimu atsiremiame į Dievą. O už jo gvildename, ryškiname mūsų susikalbėjimo kalbą kolei akivaizdu, jog ji pati gali apsieiti be mūsų. Užtat pradžioje išvystome savo sąvokas, kas aš (savo protas, per tai kas už manęs) ir kitas (nepriklausomas nuo manęs, kaip ir mano gelmės). Taip pat yra susiję pašnekovai pirm (kaip antai Dievas) ir po kalbos (Dievo požiūris - Dievas be Dievo), juos sieti tai netgi Tikėjimas didžiaja prasme, juk tenka pašnekovui prileisti jam nesant, prileisti jį išeinantį už savęs, jam prileisti Dievo veiklą, kūrybą. Tad tikiu kalba (žodžiu - teorija - logos - Kristumi). Žodis yra tai, kas yra bet nėra (kaip kad Dievo požiūris - Dievas be Dievo), užtat mums užleidęs save. O juk Dievas tokiu būdu išėjo, išeina už savęs.

Dangaus karalystė ? yra skurdžiadvasiems, tai yra, leidžia tikėti ko ribočiau, pasiduoda mūsų tikėjimo varžymams: kaip tiki, taip ir bus.

Kokio pobūdžio tikėjimas reiškiasi kiekviename išsiaiškinime?

Kur dar neprileidžiame sandarų ir tiesiog mokomės iš gyvenimo, tai tikėti Dievą yra prasminga ir vaisinga. Užtat tikėti Dievą, su Dievu pasitikrinti, susivokimas iš veiklos, įkvėptas Jėzaus minčių ir kiti išsiaiškinimai taikomi labai plačiai, įvairiausiose gijose.
Tikime pašnekovu su kuriuo bendraujame.
Galim įvairiai imtis klausimo, įvairiai išgauti atsakymą, užtat yra viena tiesa, vienas teisingas atsakymas.

Tikėjimu Dievo valią vykdome įvardijimo kalba.

Kaip tikėjimas atveria galimybes tikėjimui?

Yra išsiaiškinimų sekos, kuriomis vienas grindžia kitą. Kaip vienas išsiaiškinimas priklauso nuo kitų?
Yra bene išsiaiškinimų poros, viena kitą papildančios, kaip antai tikėti Dievą ir prileisti viską. Tai išsišakojimai. Tikėjimas Dievu veda už sandarų, tad yra prasmingas įvairiausiom gijom, o priešingai, tikėjimas sandara palaiko paskirą giją. Kaip tai susiję su pašnekovu?
Yra paneigtos prielaidos, pavyzdžiui, Dievo požiūris - tai Dievas be Dievo. Tai primena požiūrių algebrą, pavyzdžiui, vaiko ir tėvo požiūrių santykiai, vaikui pasiklydus.

Štai gijos išdėstytos pagal pašnekovą. Dievu esame viena, tuo pačiu juo galim būti atskiri - aš ir kitas. Yra taip pat ašis (Dievas - Vidus - Tiltas - Gyvenimas) vedantis iš mūsų gelmių į tai kas už mūsų. Yra ryšiai tarp šių pašnekovų:

Vidus ir tiltas - sandaros
Vidus ir aš - saviugda
Vidus ir kitas - šviesuolių bendrystė, pratimai, dorovė
Vidus ir Dievas - Kristus
Dievas ir aš - įsimylėjimas (veda link kito)
Dievas ir kitas - susigaudymas (veda link savęs)
Kitas ir tiltas - įsiklausymas
Aš ir tiltas - savistaba
Tiltas ir gyvenimas - visuomenė
Dievas ir gyvenimas - gerumas
Dievas ir tiltas - žinojimas

Vakar nunešiau savo paveikslus, kad man tris įrėmintų. Įrėmintoja visai miela, prityrusi, tad paprašiau, kad ji pasakytų, kurie darbai jai įspūdingiausi. Ji parinko mano senelės portretą, kuris man asmeniškai kažkiek svetimas, bet jai tikrai patiko. Aš pats nebūčiau išrinkęs ir vėlgi suabejojau, bet paskui supratau, kad jos akimis žiūrint ir man jisai tampa mielesnis. Tad suvokiau, kad tikėjimas - šio atveju, jos tikėjimas, yra užkrečiamas - galim atsiremti į vienas kitą. Gal tikėjimas visuomenėje yra ta visuomeninė laisvė kuria atsiplėšiame nuo likimo. Vienas iš dangaus karalystės tikslų yra dalintis nuovoka, nuojauta, gyventi ir kitais. O dabar suprantu, kad prekyboje tai irgi svarbu, kad aš galiu jos tikėjimo dėka suvokti, kad tas darbas bus kam nors kitam brangus, tad tai gal ir yra dangaus karalystės ūkis, suvokti, kas kam yra brangu.

Bandžiau suvokti, permąstyti pašnekovų santykį:

Grįžau į pirminį brėžinį ?, kuriuo pavyko perprasti pašnekovo reikšmę: įtikime mūsų susikalbėjimo galimybe, kalba.

Tikiu Jėzų, kad jisai mirė dėl to, kad buvo geras, užtat mums nebūtina dėl to mirti, mes tikime, kad gerieji persekiojami, tai jau parodyta.