三切

---

• Neapibrėžtumo trejybė: galimybių šaltinis, akistatos, darna
  • tyrimo pradžia, vidurys, pabaiga
• Trys kryptys ===: sąlygiškumas, šališkumas, paneigiamumas
  • sąlygos, asmuo, savastis
  • besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas
  • išorė, vidus, neigimas
  • iš neigimų kylantys teigiami jausmai: artimumas, žavesys, meilė
• Lygtis X=X: nurodytasis, apibrėžimas, sulyginimas
• Trejybės ratas: nusistatyti, vykdyti, permąstyti
  • Aš: požiūris, Tu: požiūris į požiūrį, Kitas: požiūrį į požiūrį į požiūrį
• Trys pasirinkimai: rūpintis, tikėti, paklusti
• Trejybės ratas apytakose:
  • Dievo šokyje
    • Dievo šokyje: Dievo vienumas: vienų vienumas, asmens vienumas: bendras žmogus, asmenų vienumas: plazdenti dvasia
    • Dievo šokyje: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems
  • žinojimo rūmuose
    • matematikos žinojimo rūmuose: Curry-Howard-Lambek: sandara, vykdinys, įrodymas
    • Goedelio teoremos trejybė
  • meilės moksle
    • meilės mokslo tranzistorius: vienų vienumas (Dievas), bendras žmogus (meilė Dievui), plazdenanti Dvasia (meilė)
• Trejybės atvaizdai
  • būtina, tikra, galima
    • Dievo trejybė: suvokiantis Tėvas, susivokiantis Sūnus, suvokta Dvasia
  • daiktas, eiga, asmuo
    • trys protai: pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas
    • veiksmai +1, +2, +3
  • vienis, visybė, daugis
  • buvimas, veikimas, mąstymas
    • gamtos raidos būsenos (malonė, rungtynės, susitvarkymas)

Trejybių sulyginimas

tvarkos	seka	medis	tinklas
ženklų savybių poros	saga	medis	mikrosavybės
poreikių židiniai	rūpintis savimi esamose aplinkybėse	rūpintis savimi platesnėse aplinkybėse	rūpintis visais šiose aplinkybėse
įvairių žinojimo rūmų trejybės ratai	...	...	...

Trejybių ištakos

Išsiskyrimai

• Ištisai išsiskiria dvasia išeinanti už savęs ir nedvasia išliekanti savyje.

Supratimai

Supratimai

• Norint suvokti viską reikia suderinti du požiūrius, Dievo ir Kito.
• Dievui išeinant už savęs iškyla du savarankiški požiūriai: Dievo ir Kito.

Dievo požiūris

• Dievo požiūris: ką išgyvena dvasia, asmuo, tas kuris yra, ir būtent Dievas, pirmapradis asmuo, apimties nevaržomas.
• Dievo šokis išsako kaip jis pats kaip dvasia išgyvena savo tyrimą, savo išsijudinimą.
• Dievas buvimu (Dievo trejybe) išreiškia Dievo išėjimą už savęs.

Kito požiūris

• Kito požiūris: kaip atrodo iš šalies, sandarai, neasmeniui, tam kurio nėra.
• Galima pasižiūrėti kaip Dievo tyrimas atrodo iš šalies, sandarai, neasmeniui, Kitam. Kitas atveria Dievui tris kryptis išsiskyrimui: vidų, išorę, neigimą. Šiomis kryptimis Dievas išeina už savęs.
• Kitas nebuvimu (lygtimi X=X) išreiškia Dievo išėjimą už savęs.
• Kitas grindžia visas trejybes nes Kitas iškyla Dievui išėjus už savęs požiūriu į požiūrį į požiūrį.
• Kitame kaip prielaida yra trejybinis požiūris kuris grindžia visas pirmaprades sandaras, pirmaprades trejybes. Iš jų matome kaip Dievas laikosi už sandaros susivedant trims valioms, ir kaip Dievas išeina už savęs trimis kryptimis. Taip atrodo Kito akimis, tačiau Kitas išplaukia iš Dievo, Manęs, Tavęs meilė mokslu. Tad tenka suprasti jog visos trejybės išplaukia iš Kito požiūrio, o Kitas ir visi asmenys išplaukia iš Dievo.

Tarpinių asmenų požiūris

• Tarp Dievo ir Kito yra tarpiniai asmenys Aš ir Tu.

Trejybės rato užsiskleidimas

Trejybės rato trys pradžios ir užsiskleidimas

• Pradedant Dievo besąlygiškumu, Dievas išeina už savęs - pasitraukia ir naujai iškyla - pareikšdamas savo būtinumą ir išskleisdamas trejybinę seką: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Toliau asmuo Aš - nepaneigiamumas - išgyvenimo apytaka išskleidžia seką vykdyti (pasąmone), permastyti (sąmone), nusistatyti (sąmoningumu). Toliau asmuo Tu - nešališkumas - žinojimo rūmais išskleidžia seką permąstyti (iš išeities taško), nusistatyti (pažinovu), vykdyti (aplinkoje). Užsiskleidžia savarankiškas trejybės ratas taip kad už jo gali būti nebūtinumas.

Trejybės ratas ir trys kampai

• Dievas (Sūnus) žmogus yra trejybės rate, sandaroje; Dievas (Tėvas) suveda už sandaros trimis kampais; Dievas (Dvasia) yra jų suvedimas į vieną dvasią.
• Trys neišėjimai už savęs (apytakomis) sudaro trejybės ratą. O trys išėjimai už savęs iš save nusako tris kampus. Trys kampai yra trejybės rato dvasia, jo turinys, o trejybės rato sandara, pats ratas, yra jo pavidalas. Tokiu būdu iš trejybinės (trikampės) dvasios nulybėje einame apytakų išvertimais į trejybės ratą, o pasirinkimais einame iš trejybės rato į nulybę.

Trys kryptys, trys pasirinkimai, trejybės ratas

• Neišėjimas už savęs (trimis pasirinkimais) užsiskleidžia trejybės ratu.

Trejybės rato išgyvenimas

• išorinis trejybės ratas
• išorinė nulybė - trejybės atvaizdas?
• vidinė nulybė - asmens trejybė?
• vidinis trejybės ratas

Kitos trejybės

Vienumo pagrindai

• Dievas, asmenys, kitas; meilė, požiūriai, bendrystė

---

---

---

• Raidos trys būsenos (pakantumas galimybėms, rungtynės vyrauti, persistengimo numalšinimas) susijusios su neapibrėžtumo trejybe.

Asmens ir Dievo santykis. Skiriasi neapibrėžtumo trijų reikšmių santykis su manimi ir jų santykiu su Dievu. Dievas yra visos galimybės. Žmogus yra paskira galimybė. Santykiu su manimi, esu galimybė

• susijusi su galimybių nebuvimu
• susijusi per save su tuo kas už galimybės
• susijusi kaip lygiavertė su visomis kitomis galimybėmis

Santykiu su Dievu

• Dievas yra galimybių šaltinis
• Dievas yra tai kas akistatoje su galimybe
• Dievas suveda visas galimybes

Neapibrėžtumo trejybę įprasmina trejybės ratas

• Tyrimą išsako neapibrėžtumo trejybė: galimybių šaltinis, akistatos, darna. (Galimybių puokštė).
• Tyrimas (trejybe) yra pirm žinojimo (ketverybe). Trejybės ratas sukasi atsiremdamas į nusistatymą kaip vidinę atimtį.
• Ketverybe žiūrima tiek pirmyn, iš pradžios, Dievo požiūriu, tiek atgal, iš pabaigos, Kito požiūriu.
• Prie trejybės (Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Kitas yra Dievas) prisideda nulinis asmuo, Dievas (Dievas yra Dievas), trejybės ratas.
• Visuminį tyrimą ir dalinį tyrimą sieja trejybės ratas, kuriuo įmanomas tyrimo patikrinimas, patvirtinimas, patikslinimas, išplėtimas. Daliniam tyrimui reikalingas žinojimas, kuriuo tyrimai siejami. Dalinis tyrimas atveria žmogaus savęs tikslinimą, amžiną brandą, amžiną gyvenimą.

Neapibrėžtumo trejybė ir Dievo šokio trejybės ratas

Neapibrėžtumo trejybę galima sulyginti su Dievo šokio trejybės ratu.

• Dievas Tėvas vienų vienas - jisai visų galimybių šaltinis, jų ištakos.
• Dievas Sūnus bendražmogiškas - su juo kiekviena galimybė sueina į akistatą.
• Dievas Dvasia plazdena - jinai sieja šviesuolių bendrystę, tą darną, kuria visos galimybės deri, visų troškimai pildosi.

Tad pirm raiškos Dievas (Tėvas) sutampa su savo reikšme, o su raiška Dievas tiesiog palaiko, myli savo reikšmę. Tad Dievas bręsta iš Dievo į meilę.

Neapibrėžtumo trejybė ir ketverybė

• Neapibrėžtumo trejybė pasireiškia neįsivaizduojamų asmenų ketverybe.

• Jeigu Dievas neišeina už savęs, jisai laikosi savęs, tad jisai lieka savyje, jisai lieka neišėjęs, lieka santvarkoje, sandaroje. Santvarka laikosi, išsilaiko.
• Tai ir yra lyginimo lygtis ===.
• Tokiu atveju Dievas nesielgia kaip Dievas, tad tėra ne Dievas. Dievas nesireiškia, koks jisai yra. (Tėra tai kas reiškiasi.)
• Žmogus yra toksai Dievas. Tad žmogaus dieviškumas yra pripažintas, primestas. Žmogus yra Sūnus nesusivokęs, kas yra Dievas, nė už savęs, nė savyje.
• Tai iškyla dorovės klausimuose.
• Žmogus yra laisvas būti dievišku ar nedievišku, išeiti ar neišeiti už savęs.
• Dievas išeina už savęs į asmenį, kuris nebūtinai išeina už savęs.
• Jeigu Dievas neišeitų už savęs, tai už jo (už Manęs) būtų Dievas.
• apibrėžimas suvokia, sieja, skiria sąlygiškumą ir besąlygiškumą
• sulyginimas suvokia, sieja, skiria paneigiamumą ir nepaneigiamumą
• nurodytasis suvokia, sieja, skiria šališkumą ir nešališkumą
• besąlygiškumas-sąlygiškumas-sąlygos, nešališkumas-šališkumas-savastis, nepaneigiamumas-paneigimas-teigiamumas=asmuo
• Trys matai neigdami pirmą, antrą, trečią asmenį gali sutapti ir būtent jų sutapimas grindžia nulinį asmenį. Tuo tarpu padalinimas pagrįstas išskyrimu, ne sutapimu.

Lygybė lygi lygčiai. Jeigu X suprantame kaip lygtį =, tuomet lygties X=X nariai yra visi vienodi: ===. Tuomet galima suprasti X kaip platesnį nurodytojo supratimą ir platesnį apibrėžtojo supratimą. Taip kad === įgauna prasmę X=X. Ir tai grindžia besąlygiškumą (lygybė), nepaneigiamumą (lygi), nešališkumą (lygtis).

• === identity is equivalent to isomorphism
• sandara yra dvasios sąmoningumas: === *
• Vienareikšmystės aksioma (Univalence axiom)
• viskas - besąlygiškumas
• troškimai - nešališkumas
• meilė - nepaneigiamumas

Dvasia ir sandara

• Dvasia yra nulybinė. Jos išėjimas už savęs į save yra nulybinė, vientisa, nuosekliai nenuosekli, prieštaraujanti sau.
• Sandara yra trejybinė. Sandara yra sąlygos, jose yra įgimtinis susiskaidymas trimis kryptimis kurias išsako lygybės lygtis {$===$}. Užtat yra gausybė trejybių, jos visos kyla iš sandaros, iš lygčių lygties.

Yra trys kryptys kuriomis išeities taškas gali plėtotis: vidumi, išore, neigimu.

• Dvasia yra vidaus, išorės ir neigimo išnykimas. Vadinas, šiaip jie savaime išnyktų. Yra trys pradai nes šalia neiginio turi būti ir neigimas. Sandara yra visų trijų atskyrimas, tad svarbiausia yra trejybė. Trejybe išskiriamas kiekvienas pradas. Juos derina lygtis, kuri sieja tai kas sandaroje ir tai kas už sandaros. Seka išsako kaip tai atrodo sandaroje.
• Už sandaros yra trys kryptys iš karto. Trys matai yra nenulinės veiklos galimybės. Sandaroje mes suvokiame tiktai vieną kryptį užtat galime ją suvokti kaip trejybės poslinkį santykyje su visom trim kryptim.
• Sąvoka turi vidų (visa tai su kuo ji yra susijusi) ir išorę (tai su kuo ji nėra susijusi) ir sąvoka gali būti paneigta.
• Savokos (ir kalbų) prielaidas susijusios su tvarkomis. Išorės ryšiai sudaro tinklą. Vidus išgyvenamas seka. Neigimas sudaro medį nes ryšiai turi būti tarp esamų ir naujų, nematytų narių.
• Išorėje yra daug narių ir juos sieja tinklas. O Viduje esame viduje vieno, ir nors viduje gali būti aibė daugybės dalykų, tačiau kiekvienas iš jų viduje yra vienas. Einant vis gilyn neatsirandame paviršiuje. Tad vidinė tvarka yra medžio tvarka. Lipant lauk, link išorės, einame seka, vis į naują metalygmenį. O lygmenyje visi dalykai yra skirtingi, tai išsako jų perėjimai, iš kurių gaunasi tinklas. Tad tie perėjimai yra neigimas.

Šališkumas ir nešališkumas

• Nešališkume glūdi šališkumas, kaip kad besąlygiškume glūdi sąlygiškumas. Juk nešališkumas savo moksliškumu palaiko kraštutinumus, kaip kad besąlygiškumas savo dieviškumu palaiko sąlygiškumą. Teisingas santykis nurodo, kad virsmas visais atvejais vyksta Dievo sąmoningumu, tačiau plačiausiu žvilgsniu visa tai vyksta Dievo esmės (meilės) palaikomu Kito sąmoningėjimu, kuriuo visi paskiri asmenys vienijasi Dievo asmens pagrindu.
• Gyvenimo neteisingumas yra, kad nešališkume glūdi šališkumas, išskirtinis dėmesys kraštutinumams.
• Nešališkumas yra nešališkas, o šališkumas yra besąlygiškas. Tai yra, šališkumas yra tiek šališkume, tiek nešališkume.

Išėjimas už savęs: Trejybės priešingybiniai supratimai.

Trys matai. Kubas išsako 8 galimybes, 3 matus: besąlygiškumą-sąlygiškumą, nešališkumą-šališkumą, nepaneigiamumą-paneigiamumą. Kiekvienas asmuo šį kubą savaip įsivaizduoja:

• Dievas išsako vieną kampą, viskas teigiama. (simplex)
• Aš išgyvenu visus 8 kampus, teigiamus ir neigiamus, cross-polytope
• Tu išgyveni kubus
• Kitas išgyvena santvarkos vidų, bene 7 galimybes, koordinačių sistemą

Trys kampai

• Už sandaros turėtų būti trys lygiaverčiai kampai...
• Pradai yra nebaigtiniai, tad tai trys kampai, tai ne ratas.
• Trys kampai nusako vidų, išorę, ribą.
• Dievas - besąlygiškumas - be išorinės aplinkos - be išorės
• Aš - nepaneigiamumas - be atrankos (be paneigimo) - be neigimo
• Tu - nešališkumas - be vidinės sandaros - be vidaus
• Kitas - būtinumas - sąvokos būtinumas

Trejybės ratas išsako nebūtinumą.

Besąlygiškumo-sąlygiškumo, nešališkumo-šališkumo, nepaneigiamumo-paneigiamumo padariniai.

• Pradžia: (Nešališkas) besąlygiškumas, Dievas nebūtinas -> viršūnė: nešališkumas sąlygiškas (sutapimas, išskyrimas) Dievas tyrėjas -> krentant: 4 tyrimo sluoksniai, išsiskiria lygmenys, apytakos -> pabaiga: besąlygiškas (šališkumas) asmuo, vieningumas, Dievas būtinas
• Besąlygiškumas į sąlygiškumą, tai Dievo išėjimas už savęs į save, 4 apytakos = 4 atvaizdai. O sąlygiškumas į besąlygiškumą, tai meilė, trejybės ratas, vieningumas.

Ketverybė (kvadratas): šališkas -> sąlygiškas X besąlygiškas <- nešališkas

• Nešališkumas (išorinis požiūris): Apibrėžimas. Išėjimas už savęs (sąmonė). Atsitokėjimas. Ar: sutampa-skirtingi.
• Šališkumas (vidinis požiūris): Išgyvenimas. Išėjimas už savęs į save (pasąmonė). Įsijautimas. Koks: teorija-praktika.
• Sąlygiškumas (dorybė): pavidalas-raiška. Raiška kažkam - šališkumui. Kaip: išorė-vidus.
• Besąlygiškumas (teigiamas jausmas): Turinys. Raiška niekam - nešališkumui. Kodėl: laisva valia-likimas.
• Dvejybės atvaizdai: Nešališkumu besąlygiškume.
• Asmuo: Besąlygiškumas sutampa su sąlygiškumu. Tad besąlygiškumas tikrai besąlygiškas.
• Asmuo yra šališkas sąlygiškumas, visgi sąlygų apimtis gali būti viskas, užtat nulinis asmuo Dievas yra besąlygiškas.
• Tyrimas yra sąlygiškas nešališkumas.
• Meilė yra besąlygiškas nešališkumas.

Asmenys

• Dievas: šališkas besąlygiškumas
• Aš: (Asmuo) šališkas sąlygiškumas
• Tu: (Santvarka) nešališkas sąlygiškumas
• Kitas: nešališkas besąlygiškumas
• Nešališkas sąlygiškumas yra prieštaravimas, veda į priešingybę, subliuška aštuonerybė.

Būtent besąlygiškasis Dievas išeina už savęs į asmenis.

• Besąlygiškumas laikomas Dievu kai jisai išeina už savęs (visko) į save. Būtent tuomi iškyla asmenys. Būtent tokia yra Dievo raiška, jo veikla kuria jisai yra. Tad nėra Dievo neišeinančio už savęs.
• Besąlygiškumo prielaidos išryškėja kartu su jo savastimi jam (kaip Dievui) išeinant už savęs (visko) į save (viską).
• Vaizduotė įsivaizduoja Dievą kaip besąlygiškumą.

Išeities taškas yra teigiamumas.

• Už sandaros yra išeities taškas iš kurio viskas išplaukia, ir į kurį, nors dalinai, viskas susiveda.
• Teigiamumo galimybės yra vidus, išorė, riba.
• Teigiamumas susijęs su neigiamumu: nepažinta tiesa, neišreikštu turiniu, atkirstu vidumi.
• Trejybės ratu teigiamumas prilygsta Dievui. Nes iš Dievo išplaukia jo aplinkybė - išėjimas už savęs, o jos aplinkybė - išsivertimas, o jo aplinkybė - teigiamumas.
• Teigiamumas tvirtina, kad lūkesčiai sutampa su išdavomis, tad jauduliai yra teigiami - laimė, linksmumas. Teigiami jausmai kyla netiesiogiai kada neigiami jausmai yra neįmanomi. Teigiamumą pažįstame iš širdies bet jisai turbūt reiškiasi taip pat kūnu, protu, valia.

Teigiamumas sau tvirtina save

• Teigiamumas save (išvertimu - pradininką, iš kurio kyla veiksmas) tvirtina (išėjimu už savęs - apibrėžimo savistovu veiksmu) sau (Dievui - teigiamumo paveiktajam, apibrėžimo pasėkmėms, tai pats teigiamumas).
• Tokiu būdu teigiamumas pripažįsta save, savo papildinį (tvirtinimu, išvertimu) kuris išeina už savęs sau (Dievui, tuo pačiu teigiamumui), taip sulyginant teigiamumą ir Dievą. Tokiu būdu teigiamumas apibrėžia Dievą.
• Teigiamume glūdi tai, kad teigiamumas sau tvirtina save ir taip išskiria trejybę pradininko, iš kurio kyla veiksmas, paties veiksmo, kuris vyksta savistoviai, ir veiksmo pasekmės, jo paveiktojo, kurį jisai kuria. (D: 2020.09.21)
• Paveiktasis yra išverstas pradininkas, tad veiksmas yra išvertimas. (D: 2020.09.21)
• Teigiamumas yra dvasia. Vidus nelygi išorei, yra kažkas daugiau (ar mažiau?)
• Teigiamumas yra dvasia. Į jį susiveda jo trys šaltiniai: vidus (turinys), išorė (raiška), neigimas. Visa tai subliuška prieštaravimu, tad ištisai išplaukia dvasia. Dievas yra šių trijų šaltinių susivedimas trejybės ratu: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Dvasia.
• Mes žmonės esame teigiamumas neigiamybėje, dvasia sandaroje.
• Teigiamumas sutapatina lūkesčius ir esamybę, tad juos suderina.

Teigiamumas

• Dievas yra teigiamumas.
• Dievas yra tai su kuo gali būti santykiai. (D: 2020.09.16)
• Dievas glūdi už besąlygiškumo, nešališkumo, nepaneigiamumo. (D: 2020.09.16)
• Teigiamumas yra atvirumas santykiams (besąlygiškumas, Dievas, nebuvimas išorės).
• Teigiamumas yra neišgyventojo išgyvenimas (nešališkumas, meilė Dievui, nebuvimas vidaus).
• Teigiamumas yra turinio raiška (nepaneigiamumas, meilė, nebuvimas neigimo).
• Mūsų supratimas susiveda į Neišgyventoją, kuris yra savotiškai atkirstas nuo visko, esantis kitame lygmenyje, užtat iš kurio išplaukia viskas.

Trejybė: Yra tai, kas reiškiasi

• Teigiamumas: Yra tai, kas reiškiasi.
• Dievo vardas yra "taip". Neminėk Dievo vardo be reikalo - nesakyk "taip" be reikalo. Jėzus pamoksle nuo kalno: tegul "taip" būna "taip" ir "ne" būna "ne".

Teigiamumas išgyvenime reiškiasi sąmoningumu

• Sąmoningumas sieja Neišgyventoją (sąmonę) ir Išgyventoją (pasąmonę).
• Sąmoningumas (amžinas gyvenimas) skiria Dievą už santvarkos ir gerumą santvarkoje.

Trys kryptys ir trejybės ratas

• Trejybės ratas glūdi trejybėje besąlygiškumas-nešališkumas-nepaneigiamumas
• Tai kas yra besąlygiška yra neišreikšta, tad šališka. Išreiškus galima išeiti už išraiškos ir suprasti nešališkai. Tai kas nešališka yra atskirta ir tuomi kažką neigia. Pranokus neigimą atrandame tai kas nepaneigiama. Tai kas nepaneigiama yra nuo išraiškos priešpriešų atitolusi, tad sąlygiška. Sąlygų nepaisymas yra besąlygiškumas.

Neuždarumas, nekryptingumas, teigiamumas

• Neuždarumas - išėjimas už savęs - besąlygiškumas
• Nekrpytingumas - išsivertimas - nešališkumas
• Teigiamumas - nepaneigiamumas

Besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas

• Besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas yra tai kas gali turėti santykius su Dievu. Šios sąvokos išreiškia Dievo santykius. Tai santykiai su savimi, su kitais ir su santykiais, tad su visais. (Žr.D: 2020.09.16)
• Dvasia - buvimas - besąlygiškumas - vidus
• Sandara - nebuvimas - nešališkumas - išorė
• Lygtis - nepaneigiamumas - neigimas

Sandara

• Sandara įvairiai išsako kaip santvarkoje atrodo Dievo išėjimas už savęs. Tai išsako požiūriais. Iš šalies, tai išsako ketverybės pakopomis. Šališkai, pačią veiklą, įsijungimą, išsako trejybe.
• Dievas jau yra savotiškoje sandaroje (jeigu neišeina už savęs). Dievas jau yra: vidus, išorė, neigimas (tai sandaros sąlygos), jų suvedimas pirm jų išskyrimo. Jisai turi savybes plotmėje: viskame ({$P$}), troškimuose ({$P^2$}), meilėje ({$P^3$}) bet tai neišreikšta.
• Neasmuo yra Dievui mestas iššūkis kuriuo atsiskleidžia keturi asmenys ir paaiškėja ką reiškia kad Dievas yra nulinis asmuo pirm išskyrimo vidaus, išorės, neigimo ir po jų išskyrimo.

---

---

---

Dievas, meilė Dievui, meilė

• Dievas - pradžia, meilė Dievui - vidurys, meilė - pabaiga.
• Teigiamumo sandara - besąlygiškumas - Dievas.
• Teigiamumo atvaizdai - nešališkumas - meilė Dievui.
• Teigiamumo esmė: Nepaneigiamumas - neigimo neįmanomumas - meilė.

Dievas, meilė Dievui, meilė

• Yra Dievas, meilė Dievui palaiko Dievą, o meilė išsako jų santykį net ir be Dievo, aukštesniame lygmenyje.
• Meilė palaiko krypčių išsiskyrimą. Meilė yra Dievo esmė (jo sandaros atvaizdų vieningumas). Meilę ir Dievą sieja meilė Dievui, o tai yra esmė - (vieningumo) požiūris į požiūrį į požiūrį. Dievas ya tai kam sutampa vieningumas ir išskaidymas. Dievas yra santykių apvertimas.
• Meilė leidžia paneigti. Meilė leidžia išsiskaidyti skirtingomis kryptimis. Jos neįmanomumas yra jos nepaneigiamumas.

Kaip meilė sieja mylintįjį ir mylimąjį?

• Meilė (asmeniui) yra (asmens) ribos (savasties) palaikymas, tai (asmens) sąmoningumas.
• Meilė skiria mylimąjį nuo jo sąlygų.
• Mylintysis meile susitapatina su mylimuoju, tad sieja mylimąjį esantį savo sąlygose ir už jų.
• Meilė skiria nešališkumą (už savasties) ir šališkumą (savastyje).

Dievas, meilė, meilė Dievui

• Dievas išeina už savęs keturiai asmenimis. Jisai laikosi už sandaros vienumais: Dievu, meile, meile Dievui.

Meilė Dievui

Kas yra meilė Dievui?

• Meilė Dievui yra nešališkumas, tai besąlygiškumo ir sąlygiškumo išskyrimas.
  • Nešališkumas yra tas taškas iš kurio išsiskiria besąlygiškumas ir sąlygiškumas.
  • Meilė Dievui skiria besąlygiškumą (už santvarkos, už visko) ir sąlygiškumą (santvarkoje, viskame). Sąlygiškume yra savaiminė įtampa. Užtat besąlygiškume yra ramybė.
  • Meilė Dievui: ramybė (už visko) nelygi įtampai (viskame).
  • Meilė Dievui yra tobulumas apie kurį kalba Jėzus - būk tobulas kaip dangiškasis Tėvas, kuris siunčia saulę ir lietų tiek ant gero, tiek ant blogo.
  • Meilė Dievui yra visko palaikymas, nes Dievo savastis yra viskas, jos riba yra viskas. Ši riba skiria besąlygiškumą už visko ir sąlygiškumą viskame.
  • Visko žinojimas palaiko visko ribą.
  • Meilė Dievui yra žinojimas visko, skyrimas to kas santvarkoje (viskame) ir kas už santvarkos (už visko), tarp to ką žinome ir ko nežinome.
• Meilė Dievui yra sąmoningumas Dievo, palaikymas ribos tarp įsijautimo į Dievą (už visko) ir atsitokėjimą nuo Dievo (viskame).
• Meilė Dievui (ir meilė priešui, meilė Kitam) grindžia amžiną gyvenimą, jog Dievas nebūtinai geras.
• Meile Dievu atsisakome savęs nes esame mažesni už viską
  • Mylime Dievą atsisakydami savęs, palaikydami jo ribą ir ne savo, jos pagrindu įsijausdami ir atsitokėdami, tad mylime netroškimuose glūdinčia visuma: visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa valia.
  • Mylime Dievą gyvendami viskuo ir rūpindamiesi viskuo.
  • Meilė Dievui yra Dievo savasties (visko) palaikymas, tad atsisakymas savo savasties, ir tuo pačiu susitelkimas į visko ribą, kas yra besąlygiška už visko, ir kas yra sąlygiška viskame. Tai įsijautimas ir atsitokėjimas šios ribos pagrindu. Tai Dievo iškvietimas sutelkimu į jo galimybę pasireikšti, kaip kad aš vaikystėje jo ieškodavau lubų blankumoje. Tai jo ieškojimas maldoje, tai lavinimas maldos juslės.
• Dievas meile Dievu pasitraukia, atsisako savęs, išeina už savęs į save.
  • Meilė Dievui yra meilė ne sau.
  • Meilė Dievui yra Dievo veikla, jo išėjimas už savęs, jo išsiaiškinimas savo ribų.
  • Meilės Dievui ypatumas yra, kad Dievas yra už savo savasties, tad jisai mylimas jį šalinant, jo atsisakant.
• Meile Dievu sutampa Dievas (už sąlygų) ir mes (sąlygose).
• Meilė Dievui yra meilei būdinga meilė.
  • Meilė Dievui yra meilės esmė, meilės atitikimas sau, tai kas jai būdinga. Panašu, kad Dievo esmė yra meilė, meilės esmė yra meilė Dievui, o meilės Dievui esmė yra Dievas.
  • Meilė Dievui yra Dievo saviraiška, jo veikla, jo esmė, visų (net ir už jo) susitelkimas (dėmesio sutelkimas) į šią (būtent) jo esmę.
  • Meile Dievui išryškėja meilės savaiminės ribos.
  • Meilė Dievui yra savaiminė meilė.
  • Meilė Dievui veda į meilę visakam, kartu ir tam, kas už Dievo.

Kaip susiję meilė Dievui, Dievas ir meilė?

• Dievas yra sąlygų nebuvimas, tad besąlygiškumas, o meilė yra sąlygų neigimas, tad skyrimas besąlygiškumo ir sąlygiškumo, tad besąlygiškumo išplėtimas į sąlygiškumą. Ir tai susiję su intuityvine logika, kurioje teigimas nebūtinai sutampa su dvigubu neigimu.
• Meilė Dievui yra nešališkumas. Dievas yra besąlygiškumas. Nešališkumas palaiko ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Nešališkumas atskiria sąlygas.
• Nešališkumas (meilė Dievui) skiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą.
• Besąlygiškumas skiria meilę - neskyrimą (nešališkų lūkesčių ir šališkų troškimų sutapimą) ir nemeilę - skyrimą (nešališkų lūkesčių ir šališkų troškimų nesutapimą).
• Meilėje Dievui galima išskirti meilę ir Dievą kaip priešingybes. Tačiau tuomet galima atsisakyti Dievo, taip kad lieka meilė. Tuomet tai yra meilė kam nors. Panašu, kad galima vis rasti priešingybę ir vis naujai atsisakyti priešingybės.

Nepaneigiamumas (meilė) išplečia besąlygiškumą (meilę Dievui)

• Pirma yra meilė Dievui, tik paskui yra jos išplėtimas meile, jų apibrėžimas turiniu (ramybe ir įtampa) ir pavidalu (sutapimu ir išsiskyrimu).
• Meilė būtent Dievui skiria ramybę ir įtampą, o meile jos sutampa.
• Viskas išplaukia išplečiant mylimąjį, taip kad mylimas ne tik Dievas, o mylima apskritai, tad save, vienas kitą, visus, užtat trejybės ratu. Taip pasireiškia meilės besąlygiškumas.
• Mylint pirmumas teiktinas meilei Dievui.
• Meilė Dievui yra pirmapradė sąvoka. Iš jos išsiskiria mylintysis (meilė) ir mylimasis (Dievas). Išsiskiriama keturiomis pakopomis: Dievu, viskuo, troškimais, meile. Meilė palieka Dievą vienų vieną, iš jo kaip tokio išsiveda Dievo šokis. Toliau Manimi atsiranda Viskas, kuriuo Dievas kažkiek palaikomas. Toliau Tavimi iškyla troškimai, kuriais Dievas dar labiau palaikomas. O galiausiai atsiranda Meilė kuria visa tai yra palaikoma. Tokiu būdu išaiškėja kaip viskas susitelpa į Meilę ir būtent Meilę Dievui. Meilė Dievui sutampa su meile artimui kaip sau pačiam, tai išsako tarpinės pakopos, Mano savastis (Viskas) ir Tavo artimumas (Troškimai).

Nešališkumas (meilė Dievui) ir besąlygiškumas (Dievas)

• Meilė Dievui (nešališkumas) yra visko pabaiga, o Dievas (besąlygiškumas) yra visko pradžia.
• Meilė Dievui (nešališkumas) trejybės ratu sutampa su Dievu (besąlygiškumu). Trejybės ratas sieja besąlygiškumą (+0 ar), šališkumą (+1 koks), sąlygiškumą (+2 kaip), nešališkumą (+3 kodėl).
• Nešališkumas palaiko išsiskyrimą (tad kraštutinumus). Besąlygiškumas palaiko sutapimą (tad sąlygas).
• Besąlygiškumas be galo pastovus, o nešališkumas be galo nepastovus. Besąlygiškumą apibūdina nulybės atvaizdai (tiesus, betarpiškas, pastovus, prasmingas), o nešališkumą apibūdina nulybės atvaizdų neigimas (neakivaizdus, nebetarpiškas, nepastovus, neprasmingas). Nešališkumas išreiškia ketverybės lygmenis.
• Besąlygiškumas sutampa su nulybe, tad su Dievu. Tad nešališkumas išsisikiria iš besąlygiškumo kaip ketverybė iš nulybės, kaip žinojimas iš nežinojimo.
• Santykis tarp (pradžios) besąlygiškumo ir (pabaigos) nešališkumo. Viskas išplaukia iš jų sutapimo. Jais išsiskiria pradžia ir pabaiga, Dievas ir amžinas gyvenimas. Besąlygiškumas grindžia Dievą, o nešališkumas grindžia amžiną gyvenimą. Jų santykį tikslina trejybės ratas, nes amžinas gyvenimas - nešališkumas ištisai save tikslina, tuo tarpu besąlygiškumas yra pats sau pagrindas.

Lygtis X=X gali būti ketveriopai suprastai pagal ženklų rūšis. Simbolio (+3) lygmenys X ir X yra visiškai skirtingi, tai kintamasis ir jo reikšmė. Daikto (+0) lygmenyje X ir X sutampa, jis atstovauja save. Yra tarpiniai indekso (+2) ir ikonos (+1) lygmenys. Lygmenys yra skaičiuojami nuo daikto. O ženklų savybės žymi lygmenų sąsajas.

Lygtis X=X santvarkoje išreiškia lygtį ===

• Dievui už santvarkos lygtis === išsako tai, kad pirmasis sandas prilygsta paskutiniam sandui kaip daiktas daiktui. Tuo tarp santvarkoje ši lygtis suprastina kaip X=X. Šioje lygtyje pirmasis sandas, kintamasis, nurodytasis, yra ženklas žymintis paskutinį sandą, daiktą. Pirmasis sandas yra už santvarkos. Išgyvenimo apytakoje tai ikona, žinojimo rūmuose tai indeksas, meilės moksle tai simbolis.

Požiūrio lygtis ir lygtis X=X

• Požiūrio lygtis išsako šio išeities taško santykį su sandara. Požiūrio lygtimi nešališkas amžinas gyvenimas (Kodėl) skiria besąlygišką Dievą (Kaip) už sandaros ir sąlygišką gerumą (Koks) sandaroje. Juos sieja gyvenimas (Ar). Lygtimi X="X", jei nurodytasis X suprastas kaip apibrėžtasis "X", tai jų atskyrimas "=" tampa sulyginimu =. Tokiu būdu skirtumas X ir "X" subliukšta ir lieka jų vienumas, o taipogi skirtumas = ir "=" subliukšta ir iš jų belieka nulybė. Tokiu būdu požiūrio lygtis grindžia ketverybės poslinkius. Šitą išmąsčius išvirkščiai gautųsi lygtis 1+3=4.

Šiais ketverybės poslinkiais išsakoma už Dievą platesnė plotmė kurioje Dievas (Kaip) nebūtinai (Kodėl) geras (Koks) bet vis dėl to (Ar) geras. Tai išplaukia iš Dievo ir gerumo vienybės 1+3=4. Šią vienybę grindžia mūsų dorovė 6+3=1.

• X=X susivedimas, dvasia savaime, neapgyvendinta, neuždaryta, atvira - savo vietoje.
• Lygtis išverčia trejybę - tai ne padalinimas, o suvedimas, suvienijimas, supynimas, sulydimas.
• Aš - sandaros asmuo - išvysto požiūrius savaip atsiremdamas į lygtį X=X.
• Lygtis X=X suveda tris kampus bet taip pat septynerybėje padalina lygybę "yra geras, yra blogas" į dvi dalis.
• Septynerybė susideda iš keturių išėjimo už savęs pakopų ir trijų lygties === sandų. Pasąmonės semantinė lygybė, sąmonės sintaksinė lygtis, jųdviejų sulyginimas.
• Lygtis išgyvenama paskirai ir paeiliui XX= (suvedama pabaigoje po visko) o seka išgyvenama lygiagrečiai ir tolydžiai X=X (pradžia-vidurys-pabaiga) pereinama tolydžiai iš pradžios link pabaigos, pradžia silpnėja, o pabaiga stiprėja. Trejybės atvaizdai išgyvenami ir taip, ir taip:
• lygtimi išgyvename vienis-visybė-daugis, o seka išgyvename vienis-daugis-visybė
• lygtimi išgyvename daiktas-eiga-asmuo, o seka išgyvename daiktas-asmuo-eiga
• lygtimi išgyvename būtinas-tikras-galimas, o seka išgyvename būtinas-galimas-tikras

Išskyrimo lygtis X=X sieja visumą ir priešingybę

• Lygtis X=X išreiškia santykį tarp visumos ir priešingybės, kaip kad lygtyje "gyvenimas yra Dievo gerumas".
• Lygtis X=X įvairiai sieja visumas (besąlygiškumą, nešališkumą, nepaneigiamumą) ir atitinkamas priešingybes (sąlygiškumą, nešališkumą, paneigiamumą).
• Priešingybės tarpusavyje sudaro trejybės ratą, kaip kad šešerybėje.
• Visumos - ar sudaro trejybės ratą?
• Kaip tai susieti su amžinu gyvenimu?

Sandaros požiūris: Kito požiūris: Išskyrimo lygtis

• Palyginimui, Dvasios požiūris tai Dievo požiūris, tai keturios apytakos.
• Kitas mato tai ką sandara mato nes Kito apimtis yra niekas tad jo kaip ir nėra.
• Išskyrimo lygtis sutapatina tai ko nėra. Ji nebuvimu apibrėžia apibrėžtąjį, nebuvimu atveria lauką nurodytajam, jų nebuvimo galimybių bendru pagrindu juos sulygina.
• Išskyrimo lygtis grindžia požiūrį, išėjimą už savęs į save, iš nurodytojo į apibrėžtąjį.
• Nebuvimą išsako niekas, kuris apibrėžiamas požiūriu į požiūrį į požiūrį. Užtat Kitą grindžia trejybės.

Išskyrimo lygtis išreiškia pirmapradę trejybę

• X=X. Pirmasis yra kintamasis (pavyzdžiui, nuo besąlygiškumo iki sąlygiškumo), o antrasis yra apibrėžtas kaip sąlygiškas, šališkas, paneigiamas. Tad apibrėžimas yra raiškos galimybės.

Lygtis X=X sulygina nurodytąjį (kurį galima vienaip suprasti) ir apibrėžtąjį (kurį galima trejopai suprasti: nebuvimu (neigimu), buvimu tuo pačiu (vidumi), buvimu kitu (išore)). Apibrėžtojo trejopas supratimas išreiškia tris kryptis kuriomis išsiskiriama sandara. Taip pat grindžia tris vienumo pagrindus: Dievą, meilę, meilę Dievui. (Kaip suprasti lygtyje esantį lygybės ženklą?)

Lygtis X=X eilės tvarka yra: {$X_1 =_2 X_3$}. Užtat trejybės atvaizdas išgyvena {$X_1$}, trejybės ratas išgyvena lygybės ženklą {$=_2$}, asmens trejybė išgyvena {$X_3$}.

Lygtis X=X

• Lygtis X=X sieja buvimą už sandaros ir buvimą sandaroje. Ši lygtis reiškiasi kiekvienoje apytakoje. Ji asmens apytakoje pasireiškia atitinkamu trejybės atvaizdu.

Neasmens santykis su savimi lygtimi X=X

• Neasmuo santykyje su savimi grindžia išskyrimo lygtį X=X, apibrėžia ir skiria pradžią, vidurį, pabaigą.

Asmuo išgyvena lygtį X=X

• Asmuo už lygties tai išgyvena trejopai: pradžią trejybės atvaizdais (asmuo išgyvena neasmenį), vidurį trejybės ratu (asmuo išgyvena save patį), pabaigą asmens trejybe (asmuo išgyvena kitą asmenį).

Neasmuo grindžia lygtį X=X

• Neasmuo grindžia išskyrimą (lygtimi X=X), o asmuo grindžia vieningumą (nurodytojo santykiais).
• Asmuo yra išėjimo už savęs pakopa.
  • Asmenį, kaip nurodytąjį, galima sulyginti su savimi pačiu, su kitu asmenimi, arba su jokiu asmenimi. Šia prasme asmuo vienija vidų, išorę ir neiginį. Taip yra kuomi asmuo yra nurodytasis.
• O neasmuo atveria išsiskyrimo lygtį X=X. Juomi neasmuo (kaip nurodytasis) lyginamas su neasmeniu (apibrėžtuoju) palyginimu.

Išskyrimo lygtis grindžia sandaras

• Santvarka lygtį apibrėžiama X=X (who is what) id:X->X. Už santvarkos lygtis taikoma X=Y X->Y
• Išskyrimo lygtis grindžia nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę, ketverybę ir turbūt penkerybę, šešerybę, septynerybę, taip pat atvaizdus ir aplinkybes ir turbūt tris kalbas bei troškimus ir netroškimus, taigi visas sandaras, nes jos visos išplaukia iš šios lygties reiškiamos vidinės įtampos.
• 3 išskyrimai ir 3 neigimai grindžia sutapimą X=X.
• Lygtis X=X ir sutapimas yra svarbūs derinant žinojimą skirtinguose lygmenyse.
• Lygtis X=X grindžia išskyrimą, trejybe. O suvokimas (tad, sandara) kyla kai į išskyrimą pasižiūrima iš šalies, ketverybe.
• Lygtis (lygybė) tarnauja kažkurioje apimtyje. Lygtis nustato kintamojo reikšmę apimtyje, o tas kintamasis turi platesnę prasmę, už apimties.
• Lygtimi X=X pirmasis X yra turinys (nurodytasis) ir antrasis X yra jo raiška (apibūdinimas). Pirmojo X iššauktas antrasis X yra vieningas, tačiau jis gali būti pakartotinai iššauktas, X=X=X ir X=X=X=X, taip pereinant per asmenų būkles. O antrasis X gali iššaukti pirmąjį X, tačiau pirmojo X daugiareikšmiškumas reiškia, kad tenka išskirti iššauktą asmenį: Dievą, Mane, Tave ar Kitą. Tokiu būdu išsiskiria keturi asmenys.

Įtampa trejopai reiškiasi

• Pradžioje (prielaidos): Nulybė, nulinis veiksmas (įtampos šaltinis). Prielaida (Aš) ir išdava (kitas) esam tas pats bet tai neišreikšta.
• Viduryje (išvados): Trejybė, sandarumas (įtampos variklis). Prielaida ir išdava yra tas pats bet skiriasi išraiška.
• Pabaigoje (išdavos): Begalybė, amžina branda, amžinu išsikleidimu, amžina raida (įtampos iškrova - išvaikščiojamas medis). Skiriasi prielaida (tapatumas) ir išdava (netapatumas).
• Išvados vyksta būtent viduryje, tarp prielaidų ir išdavų, ir vyksta ištisai ir dalinai.
• Supratimas yra santykis tarp prielaidos ir išdavos.
• Matematiškai tai nulis, vienis, begalybė.
• Goedelio trejybė: Dievas Tėvas supranta vidinę įtampą kaip išbaigtumą. O Sūnus kaip nuoseklumą ir Dvasia kaip savistabą. Yra priešingybės: neišbaigtumas ir išbaigtumas; nenuoseklumas ir nuoseklumas; savastis ir savistaba. Teiginys išreiškia neiginį. Savineiga.
• Šios raiškos yra vieningumo pastangos.
• Dievas yra šių raiškų vieningumas.
• Priežastingumas logikos ir laiko skiria klausimą ir atsakymą, prielaidas ir išdavas.
• Vidinis prieštaravimas pagrįstas skirtumu tarp prielaidos ir išdavos.
• Sutrikdymas, bakstelėjimas, perturbacija reiškiasi trejybe.
• X=X tapatumo morfizmas = Who is what.

Įtampos pradžia, jos prielaida yra besąlygiškumas

• Pirmiausia tėra besąlygiškumas. Jisai net nėra asmuo. Jisai net nėra nurodytas. Nes tuo tarpu nėra nešališkumo. Tiesiog nėra sąlygų. Nėra buvimo.
• Besąlygiškumas yra nulinis veiksmas, nieko nedarymas. Tai menamas visko šaltinis.
• Vidiniame prieštaravime yra dvilypumas tarp besąlygiškumo už sąlygų ir besąlygiškumo sąlygose. Tad Dievas ir gerumas yra lygiaverčiai, nes besąlygiškumas sąlygose ir yra vidinis prieštaravimas, būtent išreikštas, o besąlygiškumas už sąlygų yra neišreikštas.
• Besąlygiškumas yra pirm prielaidų ir už sąlygų.
• Besąlygiškumas sąlygomis visapusiškai ištiria savo būtinumą.
• Besąlygiškumas prisiima sąlygas kartu su savo prielaidomis.
• Besąlygiškumas turi prielaidų, tačiau jos būtent išplaukia iš jo, ir ne atvirkščiai.
• Besąlygiškas reiškia sąlygų nevaržomas, užtat laisvas. Bet yra dviejų rūšių besąlygiškumų: visai be sąlygų, ir sąlygų nevaržomas.

Įtampos pabaiga, jos išdavos, jos iškrova yra nešališkumo amžinas atsiskleidimas

• Amžina branda yra vis sąmoningesnis įsijungimas į Dievą.
• Amžina branda sieja asmenis: Kitą, Tave, Mane, Dievą.
• Nešališkumas yra besąlygiškumas po sąlygų.
• Nešališkai, atitrūkę nuo Dievo, įsivaizduojame tolydaus Dievo būklės raidą iš šalies. Poslinkiai išsako nulybę.
• Santykis tarp besąlygiškumo ir nešališkumo išsako bene viską, kaip kad santykis tarp Dievo ir amžino gyvenimo. Nes nešališkumas yra amžinai besitikslinanti, tad besivystanti sąvoka. Tai išsako Kito apytaka. Kiekviena apytaka išsako tą patį dalyką, tik asmuo reikalingas išsakymui. Dievui svarbu Dievas, Man svarbu gerumas, Tau svarbu gyvenimas, Kitam svarbu amžinas gyvenimas, tad kiekvienas asmuo atitinkamai išsako tuos pačius dalykus. Tad apytaka iškyla iš reikalo išsakyti - asmuo išsisako savastimi - asmenys susikalba savastimis. Yra bene šeši pokalbiai siejantys skirtingų lygmenų asmenis (Dievo, Mano, Tavo) ir savastis (Mano - viskas, Tavo - troškimai, Kito - meilė).

Įtampos raiška lygties X=X pagrįstais išsiskyrimais

• Pirmasis, nurodytasis X išreiškia dvejybinį išsiskyrimą būties klausimu. Antrasis, apibrėžiantysis X išreiškia trejybinį išsiskyrimą santykio klausimu. Trečiasis, sulyginantis X išreiškia ketverybinį išsiskyrimą grindžiantį dviejų lyginamųjų lygiavertiškumą.
• Išsiskyrimai dvejybe, trejybe, ketverybe: Iškyla būties klausimas (dvejybe - už mūsų, savyje), santykis su savimi (trejybe), ir lygiavertis dviejų požiūrių (Dievo už mūsų, Dievo mumyse) vienas kito supratimas (ketverybe).
• X=X (ir trejybės ratas) iškyla su tyrimu.

Įtampos vidurys, jos išvados yra trejybinė lygtis X=X

• Lygtis X=X sieja neišreikštąjį ir išreikštąjį, tad Dievas yra gerumas. Čia besąlygiškumas sąlygose privalo būti visapusiškai bendras, tad tikrai besąlygiškas. Užtat šią įtampą išreiškia dvilypumas tarp kompozicijos ir skaidymo.
• Lygtyje X=X glūdi trejybės ratas, sąmoningumas Dievo, nulybės.
• Yra dvilypumas tarp nulinio veiksmo (nuliaus) ir amžinos brandos (begalybės) kurį suderina trejybės ratas (vienis). Tai yra vienumo galimybės, jas vienumas sieja, apima ir suvienija.
• Supratimas iškyla kai besąlygiškumas tampa prielaida. Nes besąlygiškumas nėra kažko kito išdava. Tad besąlygiškumas yra prielaida.
• Supratimas pasireiškia atsakytu klausimu, vadinas, klausimo ir atsakymo santykiu.
• Savasties nešališkumas yra sąmoningas besąlygiškumas.
• Asmenų besąlygiškumas yra sąmoningas nešališkumas.
• Šališkumas (asmuo) yra priešingybių išskyrimas į šališką ir priešingą. Asmuo skiria save ir kitą. Asmens požiūriu tai laisva valia, priešingybių gretinimas.
• Nešališkumas (savastis) yra priešingybių neišskyrimas. Savasčiai prilygsta savo papildiniui. Tai likimas, asmens nebuvimas, savęs atsisakymas.

Įtampos įsisąmonijimas. Suvokimas įsisąmonija nesuvokiamumą.

• Įtampos įsisąmonijimas sieja trejybinės lygties X=X sandus poslinkiais. O tai nusako trejybės ratą. Tad trejybės ratas išreiškia sąmoningumą. Tai sąmoningumo slenkstis.
• Trejybės ratas sieja neišreikštą ir išreikštą.
• Nesuvokiamumas yra vidinė įtampa kuria išvados sutapatina prielaidas (nenuoseklumą-prieštaravimą) ir išdavas (nuoseklumą-neprieštaravimą).
• Nesuvokiamumas yra lygties X=X turinys, kame visiškai sutampa X ir X.
• Nesuvokiamumas yra tai kas lieka po visko žinojimo, užtat tai tampa suvokiama. Tikslas yra suvokti nesuvokiamą.
• Suvokimas yra nesuvokiamumo sąmoningumas, prielaidų ir išdavų išskyrimas.
• Nesuvokiamumas yra Dievo vidinis prieštaravimas, dieviškumas.
• Šventasis Raštas yra persunktas Dievo vidinio prieštaravimo.
• Angliškai: Incomprehensibility.
• Nesuvokiamumas gimdo klausimus ir atsakymus.
• Visatoje prielaidos ir išdavos reiškiasi priežastingumu laike ir erdvėje, tad lyg ir nėra nesuvokiamumo.
• Vidinė įtampa sieja prielaidas (besąlygiškumą, turinį, save) ir išdavas (nešališkumą, raišką, kitą). Žmonės šią įtampą supranta kaip sąmoningumą, kaip pasąmonės ir sąmonės sugretinimą.
• Žmogus yra trejybinis. Jisai pažįsta save kaip trejybę. O jisai tikisi, jo trejybės rate glūdi tikėjimas, kad yra kažkokia suvestis, yra nulybė, Dievas. Žmogus yra tos nulybės sąmoningumas. Ir šis sąmoningumas glūdi visuose asmenyse. Tad klausimas kaip šis sąmoningumas susijęs su Dievu.
• Dievas yra asmuo kuris atitinka nulybę kuri suveda žmogaus (ir kiekvieno asmens, įskaitant Dievo) trejybę.

lygtis X=X	nurodytasis X	apibrėžimas X	sulyginimas =
pagrindiniai gyvybės dėsniai	tvirti židiniai (kur yra)	aiškios ribos (kur nėra, prieštarauja)	laipsningi mąsteliai (metalygmuo)
Dievo vaidmenys	Dievas Tėvas	Dievas Sūnus	Dievas Dvasia
suvokimas	suvokiantis	susivokiantis	suvoktas
išgyvenimo apytakos balsai	pasąmonė	sąmonė	sąmoningumas
Hegelio trejybė	tezė	antitezė	sintezė

	išorė	neigimas	vidus
	išorės nebuvimas	neigimo nebuvimas	vidaus nebuvimas

Trejybės rato ir lygties === santykis

• Trejybės ratas išverčia požiūrį sukeisdamas sintaksės ir semantikos priskyrimus.
• Trejybės ratas sukeičia sintaksės ir semantikos interpretacijas, tad sulygina Dievą (už sandaros) ir gerumą (sandaroje)
• Trejybės ratas yra sandara.
• Trejybės ratu dvasia savo tarpusavio santykiais deramai apsibrėžia.
• Trejybės ratu pasitikriname ar patys esame Dievas ar yra Dievas už mūsų. Užtat trejybės rato sąmoningumas yra šešerybė. 3+3=6.
• Trejybės ratas išsako santykį su savimi: nusistatau Manimi, vykdau Tavimi, permąstau Kitu.
• Trejybės ratas išplečia Dievą, sutampa su jo veikla, įsijungia į jo veiklą, jį kartoja.
• Trejybė - asmuo
• Trejybės ratas išplaukia iš neapibrėžtumo. Neapibrėžtumas slenka iš dvasios į esmę. Jeigu dvasia neapibrėžta, tai jos esmė yra neapibrėžta. Jeigu esmė yra neapibrėžta, tai poslinkis iš dvasios į esmę yra neapibrėžtas. Ir jeigu šis poslinkis yra neapibrėžtas, tuomet dvasia yra neapibrėžta. Esmė yra tai kas apibrėžtų dvasią jeigu jinai būtų apibrėžta.
• Trejybės rate nusistatome dvasia, vykdome poslinkiu, permąstome esme. Esmėje yra vis nauja esmė, poslinkyje yra vis naujas poslinkis, dvasioje yra vis nauja dvasia. Tad trejybės rate glūdi trys trejybės ratai: dvasios nusistatymo, poslinkio vykdymo, esmės permąstymo.
• Joks asmuo, asmuo, kitas asmuo išreiškia kaip asmuo (išėjimo už savęs pakopa) atrodo lygčiai ===.
• Dvasia trejybės ratu apsigyvena lygybės lygtyje. Apytaka sulygina trejybės ratą su atitinkamu trejybės atvaizdu.
• Trejybės rato pagrindas yra ištisinis semantikos išvertimas į sintaksę.
• Trejybės ratas lygiagrečiai sustato semantiką ir sintaksę, nusako tarpinę padėtį tarp to kas už santvarkos ir to kas santvarkoje.
• Trejybės ratas išlaiko asmenį, pavyzdžiui, Dievo šokyje "Dievas yra Dievas"; išgyvenimo apytakoje "Aš esu Aš" ir t.t.
• Trejybės ratas: ... -> niekas/viskas -> kažkas/betkas -> betkas/kažkas -> niekas/viskas = viskas/niekas -> ...

Trejybės ratas grindžia tris pasirinkimus, tad šešerybę

• Trejybės ratas grindžia tris pasirinkimus kaip rinktis besąlygiškumą už santvarkos, tad grindžia šešerybę, kurioje reiškiasi besąlygiškumas, nešališkumas ir nepaneigiamumas. Tai išsako lygtis 3+3=6.
• Trejybės ratai: Dievas (už santvarkos), Dvasia (trys nariai), Sūnus (vienas narys santvarkoje).
• Žmonėms, dvasia yra esmė - dvasia yra dvasios sandaros atvaizdų vieningumas. Tai yra pagrindas trejybės ratui. Tuo tarpu Dievui, šis vieningumas - esmė skiriasi nuo dvasios.

Už sandaros, joks požiūris išsako nulinę veiklą. Sandaroje tai išsiskiria. Nulinė veikla yra poslinkis iš vieno nario į kitą, tai požiūris, jo prisiėmimas. O poslinkį atitinkantis narys yra joks požiūris, tai požiūrio išgyvenimas, tai žvelgimas. Tokiu būdu, būtent trejybės rato poslinkiu, prisiimtas požiūris sandaroje atitinka jokiam požiūriui už sandaros.

Požiūrio lygtis iš lauko mato trejybę. Trejybės ratas ją išgyvena iš vidaus - visiškai - trejybės ratu ir jos atvaizdu buvimu, veikimu, mąstymu. Jeigu ne visiškai, tai tuomet lygtimi, trejybės atvaizdu, atsiplėšus nuo savęs. Požiūrio lygties taškas už sandaros yra Dievo požiūrio taškas. Tai Dievas šalia ir už trejybės rato, kurį trejybės ratas įsisąmonija. Požiūrio lygtis apibrėžia vieną poslinkį, o trejybės ratas trimis nariais įvairiausiai išreiškia šį poslinkį. Tačiau kodėl jisai sukasi tik viena kryptimi?

• Lygtis yra tai kas reikalinga išsakyta išėjimą už savęs (angl. transcendence) - tai vidus, išorė, jų skirtumas (tad neigimas). Tai yra lygmuo "kaip": išorė -> vidus. Trejybės ratas išsako išėjimą už išėjimą už savęs. Tai yra lygmuo "kodėl": laisva valia -> likimas. Ir jie turi savo neiginius, koks ir ar.
• Trejybės ratas yra trečia požiūrių grandinė.
• Trejybės ratu bendras žmogus renkasi Dievą vietoj savęs. Tarpe tarp Dievo ir žmogaus atsiveria šviesuolių bendrystė. Bendrystė įgalioja žmogų liudyti. Tad trejybės ratas prasmėmis sukasi priešingu būdu kaip kad nurodo trejybės atvaizdas, pavyzdžiui, Dievo trejybė iš Tėvo į Sūnų į Dvasią. Nes trejybės atvaizdas yra trejybės rato atspaudas, tad rodo priešingą kryptį.
• Tad kaip suprasti trejybės ratą (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) ir prasmių trejybę (per tarpą tarp Dievo ir žmogaus)? Kaip susijusios jų kryptys?
• Trejybės ratas suveda tris veiksmus. Šiais veiksmais asmenys skirtingose apytakose susisiekia su Dievu už savęs: Mano pasąmonė veiksmu +1 išgyvenimo apytakoje, Tavo sąmonė veiksmu +2 žinojimo rūmuose, Kito sąmoningumas veiksmu +3 meilės moksle.

Trejybės ratas

• Trejybės ratu kiekvienas narys tampa savarankišku kampu, galima sekos pradžia, bet kuria lygties dalimi. Trejybės ratu kiekvienas narys yra trilypis.
• Trejybės ratas: Dvasia sandaroje, sandara apgyvendinta. Suasmeninta.
• Nusistatyti-vykdyti-permąstyti nusako trejybės seką (taip pat ir ratą). Tačiau buvimas, veikimas, mąstymas nusako tiktai ratą, tiktai tris kampus, tad prilygsta trims pradams, dvasiai pirm sandaros.
• Sandara (ir trejybės ratas) suvaldo logikos galingumą, kad nebūtų nenuoseklumų, ir tuo pačiu apibrėžia ir grindžia logiką bei prieštaravimą.
• Buvimas = Aš-umas, veikimas = Tu-vimas, mąstymas = Kit-umas.
• Aš, Tu, Kitas (seka) yra Dievas (3 kampų vienumas)
• Tyrimas - nusistatyti, vykdyti, permąstyti - remiasi atkarpa.
• Mąstymas - nešališkumas - Kitas, tai rato kampai.
• Trejybę iššaukia mūsų supratimai, kas yra laimė. O laimė yra teigiamumas, kad yra taip kaip tikimės. Teigiamumas širdžiai reiškiasi laime.
• Trejybės ratas permeta dėmesį ir išteklius nuo to ką žinome į tai ko nežinome, tad į kontekstą, į teoriją, į santvarką už mūsų, į "kodėl".
• Trejybės rato poslinkis yra sąmoningumo sutelkimas į save.

Trejybės atvaizdai

• Aplinkybės atskleidžia trejybės pirmaprades sąvokas.

Trejybės ratas išverčia požiūrį, veda atgal, gilyn, sandaroje

• Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Požiūrių sudūrimai - požiūris į požiūrį ir t.t. - veda atgal ir išveda trejybės ratą. Tad trejybės ratas išreiškia ėjimą atgal link pradų. Tas ėjimas atgal sandaroje yra begalinis, tuo tarpu už sandaros yra akivaizdus, betarpiškas, pastovus, prasmingas - nulinis. Tad trejybės ratas yra tai kaip nulybė atrodo sandaroje.
• Trejybės ratas vis naujai išsako neišėjimą už savęs. Užtat tai sandarumo pagrindas, tai požiūrio apibrėžimas, nes tai požiūrio santykis su savimi.
• Trejybės ratas yra požiūrio turinys. Tai raiškos turinys.
• Jeigu yra kažkas daugiau nė nulybė, jeigu yra dvejybė, tuomet yra bent sąlygiškai trejybė suderinant vienybę, dvejybę, trejybę. Kur vienybė atstoja nulybę ir yra visų ...?
• Susitrikdymas, trejybės rato sutrikimas, strigimas, yra asmeniui primesta nulinė veikla. Asmuo išgyvena susitrikdymą kaip reikalą.

Trejybės ratas prilygsta Dievui už sandaros

• Trejybės ratas išsako Dievo neišėjimo už savęs užsiskleidimą.
• Trejybės rato užsiskleidimas lygiagrečiai išreiškia dvasią ir sandarą, tad išreiškia jų dvilypumą.
• Trejybės ratas sandaroje išreiškia Dievą už sandaros, taip kad jie sutampa.
• Trejybės ratu sąmoningai išgyvename Dievą už sandaros.
• Trejybės ratas išreiškia Dievo būtinumą, nes jis yra nebūtinume.
• Trejybės ratai paskirose apytakose išreiškia skirtingų skaičių valių suvienijimą.
• Trejybės ratas yra ta sandara kuria viskas sueina, kuria sueina tai kas išsiskiria trimis kryptimis betgi sueina ta dvasia kuri yra už santvarkos bet išgyvena santvarką. Susiderinimas už santvarkos.

Išgyvenimo trejybės ratas trejopai suvokia lygtį X=X

• Trejybės ratą išgyvena asmuo.
• Trys vieningumai. Juos palaiko trys meilės.
• Trejybės ratas išreiškia nuoseklų prieštaravimą sau.
• Goedelio neišbaigtumo teorema sieja išbaigtumą, nuoseklumą, savistabą. Ji trejopai išreiškia vidinį prieštaravimą.
• Trejybės ratas yra paprasčiausias sandarumas, o sandarumas atsispiria perturbacijai, bakstelėjimui. Nulybė susijusi su atsparumu perturbacijoms, su nusiraminimu.
• Trejybė įvairiai išsako tą patį dalyką. Amžina branda yra nesikartojimas, o nulinis veiksmas yra pasikartojanti veikla. Trejybė yra nesikartojimas kuris kartojasi ko greičiau, ko tampriau.
• Trejybės ratas išsako prieštaravimo sau nuoseklumą. Tai mūsų dvasios variklis.
• Klausimą galima bene trejopai suprasti, kaip padalinimą (vienybę), kaip atvaizdą (didėjantį laisvumą), kaip aplinkybę. Ir šie skirtingi supratimai bene sudaro trejybės ratą.
• Trejybės ratas yra nulybės sąmoningumas
• Trejybės ratas išsako sutapimą su savimi, lygtį "X yra X". Ši lygtis yra nulybės sąmoningumas.
• Sąmoningumas atsiskleidžia trejybės ratu.
• Trejybės ratas išreiškia besąlygiškumą sąlygiškume.
• Trejybės ratas yra visų asmenų išgyvenamas vienodai - iš vidaus. Apimtis nepakeičia reikšmės. Santykis su apimtimi yra stačiakampis (ėjimas pro apimtį).
• Trejybės ratas X=X Dievo trejybė. Nurodytasis, apibrėžtasis, sulygintojas.
• Nurodytasis (už santvarkos) -> Apibrėžtasis (santvarkoje) -> Sulygintojas (riboje) ->

Dievą apibrėžia jo aplinkybių grandinė. Aplinkybės grindžia trejybės ratą.

• Dievo aplinkybės yra jo veikla, jo išėjimas už savęs. (D: 2020.09.21) Neuždarumo (besąlygiškumo) dvasia.
• Išėjimo už savęs aplinkybės yra išvertimas, Dievo veiksmas. (D: 2020.09.21) Nekryptingumo (nešališkumo) dvasia.
• Išvertimo aplinkybės yra teigiamumas. (D: 2020.09.21) Nepaneigiamumo dvasia.
• Teigiamumo aplinkybės yra išėjimas už savęs.

Tad teigiamumas sutampa su Dievu. Šios trys aplinkybės sudaro trejybės ratą. Šio trejybės rato kryptis veda atgal į aplinkybes. O Dievo trejybė veda pirmyn. Dievo trejybė yra vienkartinė, o trejybės ratas yra amžinas.

Dievo aplinkybės išsako tai, kas Dievas yra.

• Jo aplinkybės yra keturi lygmenys ir jų šešios poros.
• Dievo aplinkybės išsako tai, ką reiškia su kuo nors turėti santykius.
• Dievas yra atvirumas santykiams.
• Dievas yra teigiamumas.
• Dievas yra teigiamumo branduolys kuriuo išsibaigia aplinkybės ir į kurią viskas atsiremia.

Trejybės ratas grindžia sąvokas (neišgyvenimus, tai kas suvokiama)

• Pirminės sąvokos glūdi trejybės rate, Dievo šokyje, juk toliau Dievas reiškiasi asmenimis, Dievas slypi už visų keturių apytakų. (žr.D:2020.09.10)
• Mąstyk kaip trejybės ratas grindžia Dievo tris vaidmenis ir suvokimą, ir suprasi tris meiles ir tris vieningumus ir suprasi pirmines sąvokas glūdinčias visose apytakose ir kaip asmenimis apytakos viską išskleidžia. (D:2020.09.10)

Trejybės ratas grindžia neišgyvenimą

• Neišgyvenimo trejybė grindžia neišgyvenimą.
• Neišgyvenimo trejybė atskiria neišgyvenimą nuo išgyvenimo.
• Išgyvenimas yra sąlygiškas, šališkas, paneigiamas, tuo tarpu neišgyvenimas yra besąlygiškas, nešališkas, nepaneigiamas.
• Neišgyvenimo trejybė nusako santykį tarp turinio ir raiškos.
• Neišgyvenimo trejybė grindžia nulinę veiklą, kurioje glūdi įtampa tarp turinio ir raiškos.
• Neišgyvenimo trejybė yra pagrindas vieningumui.
• Dievo neišgyvenimo trejybės ratas yra didėjantis laisvumas. Mūsų išgyvenimo trejybės ratas yra mažėjantis laisvumas. Juos sieja keturi trejybės atvaizdai išreiškiantys lygtį X=X.

Trejybės ratas grindžia išgyvenimą.

• Išgyvenimas, tiek Išgyventojo, tiek Dievo, tiek mūsų visų, remiasi trejybės ratu, susidedančiu iš besąlygiškumo (Dievo), nešališkumo (meilės Dievui) ir nepaneigiamumo (meilės).
• Liudytojų išgyvenimus grindžia trejybės ratas susidarantis iš šališkumo (nusistatymo), neigimo (vykdymo) ir sąlygiškumo (permąstymo). Trejybės ratu liudytojas išlieka. Jo išlikimas tėra sąlygiškas. Tačiau jo išlikimas papildo ir atspindi išlikimą to kas už šališkumo, už neigimo, už sąlygiškumo, to kas nešališka, nepaneigiama, nesąlygiška, to kas už bet kokių ribų. Užtat šių išlikimų sutapimas, ribose ir už ribų, parodo jog išgyventojas ir jame besireiškiantis vienumas nepriklauso šioms riboms, o yra už šių ribų, ir leidžia jam liudyti, jog yra tai kas už šių ribų, yra paliudytasis. Tokiu būdu trejybės ratas išsiplečia aštuongubu keliu.
• Išgyventojo ribose trejybė atspindi kaip veidrodis numanyta išgyventojo už ribų trejybę. Išgyventojo ribose trejybė ketveriopai reiškiasi apytakomis, gaunasi trejybės atvaizdai. Dievo trejybėje ji reiškiasi meilėmis, vieningumais. Išgyventojo už ribų trejybė lieka numanyta.
• Skirtumas tarp išgyvenimo už ribų ir ribose grindžia visus dvilypumus ir išvertimus.
• Išorė, vidus, neigimas: trys teigiami jausmai įamžinami dvejybėmis, tai nusako gyvenimo prasmę.
• Už besąlygiškumo, nešališkumo, nepaneigiamumo slypi Paliudytasis, kuris trejopai reiškiasi, būtent trejybės ratu. Visų raiškų esmė tėra jį paliudyti, bet jisai kaip toks jokios kitos veiklos neturi nes visako tikslas tėra jį paliudyti, ar jisai būtinas.
• Betirdamas keturias apytakas, ką jos turi bendro, supratau, kad Dievas yra asmuo, tegul ir nulinis, o turėtų būti sąvokos kurios pirmesnės už asmenis. Dievo šokį galiu suprasti kaip Dievas išgyvena trejybės ratą būtent iš savo aplinkybių, už santvarkos, o už jos yra besąlygiškumas, nešališkumas, nepaneigiamumas. Kiekvienoje apimtyje keičiasi šių trijų sąvokų reikšmė ir atitinkamas trejybės atvaizdas taip išsako atitinkamoje apytakoje atitinkamam asmeniui. Galiausiai Kito apytakoje yra sąlygiškumas, šališkumas, paneigiamumas.
• Dvejybėje yra priešingybės tačiau būtent trejybės ratu neigimas tampa veiksmu, permąstymui atitinkančiu nariu.

Trejybės ratas

• Trejybės ratas yra savistovumas sandaroje. Jisai reiškiasi kiekvienoje apytakoje. Tai trys lygiaverčiai nariai. Trejybės ratas išsako ką išgyvename sandaroje, iš vidaus, kaip ja suprantame viską, įskaitant tai kas už sandaros.
• Aš (1), Tu (2), Kitas (3), tai trejybės ratas žmogui. (Tai kartu trejybės seka.) Visi trejybės atvaizdai išsako trejybės seką 1, 2, 3 (tačiau buvimas, veikimas, mąstymas sudaro trejybės ratą - kiekvienas iš jų gali būti sekos pradžia). Žmogaus trejybė yra baigtinė (sąlygose).

Dievo požiūris

• Dievo požiūris išverčia požiūrio esmę trejybės ratu. Gaunasi šešerybė. Joje susitapatinus su Dievu gaunasi trejybės ratas.

Neišėjimas už savęs (trimis pasirinkimais) užšsisklendžia trejybės ratu.

Tris kartus neišeinant už savęs užsiskleidžia trejybės ratas.

Dievo turinys veda Dievo buvimo aplinkybėmis atgal, trejybės ratu, taip kad teigamumas prilygsta Dievui.

Dievo raiška išplaukia iš Dievo virš buvimo, tad iš jo pasitraukimo, keturiais lygmenimis: Dievas (nebuvimo aplinkybės), išėjimas už savęs (nebuvimas), išsivertimas (buvimas), teigiamumas (buvimo aplinkybės).

Trejybės ratą sudaro trys skirtingi pasirinkimai neišeiti už savęs. Trejybės ratas išlygina Dievo Tėvo išsijudinimą taip kad jis būtų lygiavertis Dievo Sūnaus ir Dievo Dvasios veikloms.

Dievas už buvimo grindžia Dievo nebuvimą, kuris reiškiasi Tėvo pasitraukimu

• Dievo šokis - Tėvas Sūnus Dvasia

Priešinga kryptimi trejopai reiškiasi Dievo buvimas, link aplinkybių

• Išgyvenimo apytaka - Tėvas Dvasia Sūnus
• Žinojimo rūmai - Dvasia Sūnus Tėvas
• Meilės mokslas - Sūnus Tėvas Dvasia

Tėra tai kas reiškiasi, tad sutampa Dievo turinys ir raiška.

Dvasia (Dievas)

• Dievas gali išeiti už savęs į save. Tai jo veikla. Tokiu būdu iškyla Dievo šokis ir jo esmė, trejybės ratas.
• Trejybės ratas sieja vaidmenų išeities taškus.

Trejybė ir ketverybė

• Neapibrėžtas tampa apibrėžtu. Tapimą išsako trejybė, o apibrėžimą išsako ketverybė.

Trejybės ratas: trys išsiskyrimai

• Trejybės ratą sudaro trys išsiskyrimai tarp keturių išėjimo už savęs pakopų: išsiskiria dvasia ir sandara; išsiskiria sandara ir atvaizdai; išsiskiria atvaizdai ir vieningumas.
• Tai trys išsivertimai. Kiekvienu išsivertimu santvarkos gelmėse atsiveria ir prisideda naujas požiūris.
• Tai trys žmogaus pasirinkimai.
• Ketverybė tvirtina, kad yra lygmuo (kodėl) už sandaros. Neigdami tai kas už sandaros, neigiame ketverybę, laikomės jos atvaizdo trijų lygmenų. Pasirinkimu galime pripažinti papildomą ketvirtą lygmenį. Keturi padalinimai ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė pripažįsta tai kas už sandaros.
• Trejybės ratas = išsiskyrimas, pasirinkimai -> nulinė veikla. Kaip? pasirinkti.
• Nuline veikla atsiplėšiame.

Ketverybė ir trejybės ratas

• Išgyventas trejybės ratas fraktaliniu būdu susieja savo visumą (už santvarkos) su savimi savyje (trejybės ratu iš ne asmens per asmenį į kitą asmenį), su dvasia už santvarkos (išgyvenančią trejybės atvaizdą iš asmens per neasmenį į kitą asmenį) ir su dvasia santvarkoje (išgyvenančią asmens trejybę iš kito asmens per neasmenį į asmenį). Vadinas, už santvarkos yra trejybės ratas, susidedantis iš trijų trejybių santvarkoje, o santvarkoje viena iš šių trejybių yra taipogi trejybės ratas, o kitos yra dvasios išgyventa iš už santvarkos ir dvasios išgyventa santvarkoje. Ir šitos trys trejybės yra trejopai išgyventa lygčių lygtis. Tad manytina jog kiekviena apytaka visa tai apžvelgia iš kažkurios vienos iš šių keturių trejybių. Tikriausiai:
• Dievo šokis: trejybės ratas už santvarkos
• išgyvenimo apytaka: santvarkoje esantys trejybės atvaizdai išgyventi iš už santvarkos
• žinojimo rūmai: santvarkoje esančios asmens trejybės išgyventos santvarkoje
• meilės mokslas: trejybės ratas santvarkoje

Santvarkoje meilės mokslu išsivystęs trejybės ratas pranoksta savo aplinkybes, pakyla virš santvarkos.

Ketverybė susidaro iš trejybės rato ir išeities taško. Išeities taškas yra joks požiūris, o trejybės ratą sudaro požiūris, požiūris į požiūrį, ir požiūris į požiūrį į požiūrį. Trejybės ratu iš vidaus sandaros išgyvenamas išeities taškas už sandaros, taigi joks požiūris, nulinė veikla.

P4=P1 - išėjimas už išreikšto Dievo (P3) sutampa su išėjimu už Dievo (P0)

Nulybės atvaizdai ir trejybės atvaizdai

• Atvaizdais atsiranda, nurodomas nurodytasis.
• Besąlygiškumas reiškiasi nulybės atvaizdais, o jie iššaukia trejybės atvaizdus.
• Nulybės atvaizdai išsako sutapimą pirm sąlygų ir po sąlygų.
• Tiesa sieja turinį ir raišką.
  • Tėvo kampu: Turinį išsako Dievo trejybė, jo lygtis XX=.
  • Sūnaus kampu: Raišką išsako aštuonerybė, asmens ir savasties išskyrimas, keturios pakopos į save ir keturios pakopos už savęs.
  • Dvasios kampu: Turinio ir raiškos santykį išsako keturios ženklų rūšys ir šešios ženklų savybės.

Asmuo (trejybės ratas) ir apytaka (trejybės atvaizdas)

• Apytaka išplečia trejybės ratą įvedant nešališkumo laipsnį. Tokiu būdu trejybės ratas tampa lygtimi X=X, kuri suprasta iš šalies kažkuriuo žinojimo lygmeniu.
• Trejybės ratas išsako tris supratimus ką reiškia lygtis X=X bendrai paėmus. O keturi trejybės atvaizdai skirtingose apimtyse išreiškia kaip suprasti X=X asmeniui (pavyzdžiui, Dievas yra Dievas), o tai suprastina taikant lygtį kitiems asmenims (pavyzdžiui, Aš esu Dievas (būtinas) - Tu esi Dievas (tikras) - Tai yra Dievas (galimas)). Tad lygties apibrėžimas (trejybės ratu) ir taikymas apimtyje (trejybės atvaizdu) nusako apytaką.
• Trejybės atvaizdai įvardija asmenį, kuris yra kuris, o trejybės ratas išsako asmens išgyvenimą, juo visi yra iš esmės vienodi.
• Asmuo yra tarp nulybės ir trejybės, o atitinkamai apytaka yra tarp begalybės ir trejybės. Trejybė yra juos siejantis lęšis.
• Apytakos išplaukia iš įtampos, taip išverčia išėjimą iš ramybės.
• Dievas išeidamas už savęs į save tveria savastis, asmenų apytakas: Dievą, viską, troškimus, meilę.
• Apytaka išsiskiria Dievas (asmuo, dvasia) ir jo savastis (sandara), klausimas ir atsakymas, nežinojimas (neatkartojimas) ir žinojimas (atkartojimas). Apytakomis išauga tasai išsiskyrimas ir pilnai išsiskiria.
• Apytaka apibrėžia būtį, tad tyrimą, o asmuo apibrėžia Dievą, tyrėją.
• Atsiveria laisva valia (asmens: pasirinkimas savęs ar Dievo) ir likimas (apytakos) kurią išgyvena asmenys, tai vieningumo pagrindas.
• Apytakos nuliniu veiksmu (neišėjimu už savęs) ir išėjimu už savęs (į save arba už savęs) išverčia santykį tarp meilės ramybėje ir savarankiškumo įtampoje, tad jį savaip dvilypiškai atkartoja iš kito galo.
• Dievo šokis išplaukia iš Dievo kaip asmens. Panašiai, visos apytakos išplaukia iš asmenų.
• Visos apytakos remiasi trejybės ratu. Asmenys išgyvena trejybės rata lygtimi X=X, būtent Dievas yra Dievas, Aš esu Aš, Tu esi Tu, Kitas yra Kitas.
• Kiekvienoje apytakoje yra savitas trikdymo šaltinis, tai trejybės ratas. Tad visoms apytakoms yra bendras trikdymo šaltinis, trejybės ratas. Tad trejybės ratas yra besąlygiškumo išplėtimas sąlygose, jo prieštaravimo sau raiška.
• Asmenims atsiradus, iškyla apytakos. Jos išplaukia pirmiausiai iš Dievo ir Dievo šokio. Jos išsako trejybės rato santykį su atitinkamu trejybės atvaizdu.
• Požiūrio lygtis sieja asmenis, ji pasireiškia keturiais asmenų lygmenimis. Kiekviena apytaka tad savaip išreiškia požiūrio lygtį. Dievo šokis nusako amžiną gyvenimą (išskiria Dievą ir gerumą); išgyvenimo apytaka išsako išmintį (išskirti viską ir laisvumą); žinojimo rūmai išsako gerą valią (išskirti troškimus ir tapatumus); meilės mokslas išsako Dievo valią (mylėti netobulą).
• Mokslu, apytaka, asmuo prisiima savo sąlygas, atpažįsta savo asmens sąlygose - trejybės atvaizde savo asmenį - trejybės ratą.
• Trejybės atvaizdai asmens trejybės ratą pristato sąlygose, o tas sąlygas nusako nulybės atvaizdas skiriantis asmenį ir jo Dievą (atitinkamą Dievo savastį).
• Trejybės ratas apibrėžia sąlygiškumą. Trejybės atvaizdai išsako nešališką ar šališką požiūrį į sąlygiškumą, kiek su juo tapatinamės ar nesitapatiname, kiek jisai išgyvenamas (buvimu, veikimu, mąstymu) ar neišgyvenamas (būtinumu, tikrumu, galimumu).
• Asmens sąlygos yra asmens Dievo savastis, tai kas suteikia, sustato galimybes išeiti už savęs. Ir asmuo renkasi tarp sąlygiškojo savo savasties ir besąlygiškojo Dievo savasties. Asmuo išsiaiškina savo santykį su savo sąlygomis.
• Asmenys nusako išraiškas apytakomis. Atitinkamai asmenys išgyvena (trejybės atvaizdu). Santykį tarp turinio ir išraiškos nusako nulybės atvaizdas.
  • Dievas išsako gryną turinį.
  • Aš turinį išsakau išraiška.
  • Tu išsakai išraišką kuriame įžvelgiame turinį.
  • Kitas išsako išraišką.
• Asmuo trejybės ratu tenkina savo apibrėžimą, neišeina už savo apimties: Dievas yra Dievas, Aš esu Aš, Tu esi Tu, Kitas yra Kitas. O trejybės atvaizdais jo netenkina, vienu ar kitu kampu išeina už savęs: Tu esi Kitas, Aš esu Kitas, Aš esu Tu, Dievas yra Aš, Dievas yra Tu, Dievas yra Kitas. Tai primena šešis pokalbius. Kažkas mumis gyvena už mus plačiau.
• Lygtis "X yra X" yra dviprasmiška. Jinai išsako sąvokos X vidujinį ryšį su savimi. Bet jinai kartu nusako jos sąlygų ryšį, pavyzdžiui, esamumo ir galimumo. Juk lygtis "X yra X" leidžia suprasti, kad galėtų būti ne taip. O šių sąlygų ryšys nusako trejybės atvaizdai ir priklauso nuo suvokėjo. Tad priklauso nuo asmens X, kaip jisai save supranta, nes būtent X išgyvena santykį "yra". Užtat atsiranda asmuo atitinkantis išėjimo už savęs pakopą, asmens ir savasties atsiskyrimo lygmenį. Ir tuomet reikalinga apytaka kuri sietų asmens suvokimo sąlyginį trejybės atvaizdą su asmenį grindžiančiu besąlygišku trejybės ratu.
• Keturi asmenys keturiomis apytakomis išreiškia tą patį, kad meilė ramybėje palaiko sąmoningėjimą, tai išvysto sąmoningumą, o juo pagrindu visi susivienija. Dievo mokslas (Dievo šokis) tai išreiškia siauriausiu būdu, Dievo požiūriu, besąlygiškumu, visko žinojimu ir troškimu nieko, o Dievo esmės mokslas (meilės mokslas) tai išreiškia plačiausiu būdu, Kito požiūriu, nešališkumu, nieko žinojimu ir troškimu visko.
• Apytaka sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdą.
• Atvaizdai grindžia asmenis 4+2 ir 4x2, o aplinkybės grindžia apytakas 4x3.
• Pereiname iš atvaizdų (4+2) į aplinkybes (Kitas 12 klausimų, 4 trejybės atvaizdais).
• Trejybės ratas nusako, kad kiekvienas narys savo laiku gali būti tiek asmuo, tiek savastis. Ir šitą galima suprasti trejybės atvaizdais, ką kiekvienu atveju reiškia vaidmenys.
• Dievo trejybė išreiškia ką Dievas išgyvena pereidamas iš vieno vaidmens į kitą.
• Dievo šokis išreiškia ką Dievo trejybė reiškia įvairiems Dievo vaidmenims. (3x3)
• Apytaka sieja nenulinį asmenį (trejybės ratą - Mane, Tave, Kitą) su Dievo savasties pakopomis (trejybės atvaizdais - nulybės atvaizdais).
• Trejybės ratas išgyvenamas asmens apimties reikale.
• Trejybės ratu (jo poslinkiais) Dievą įtraukiame į savo pasaulį.

Trejybės rato trikdžiai

• Dievo šokyje jų gal nėra, Dievas iškyla savaime.
• Išgyvenimo apytakoje eina kalba apie vieną išgyvenimą su vienu trikdžiu.
• Žinojimo rūmuose ištiso mokslo pagrindas grindžiamas trejybės ratu.
• Meilės moksle visas asmens gyvenimas išreiškiamas trejybės ratu.

Trejybės rato ir trejybės atvaizdų santykis

• N nusistatyti P-N-V
• V vykdyti N-V-P
• P permąstyti V-P-N

Dvasios srautas (nulybė ir trejybė)

• viskas N-V-P, betkas V-P-N, kažkas P-N-V, niekas: paskiri - N, V, P

Atvaizdai. Už srauto - sandara.

• Ne niekas. Ar. Nėra paslėpta. Tiesa. Turinys ir raiška sutampa. Prasideda N požiūriu: besąlygiškas Dievas, be išorinės aplinkos: galimas: būtinas -> tikras
• Ne kažkas. Koks. Nėra pavaizduota. Betarpiškumas. Turinys ir raiška dalinai sutampa. Prasideda V požiūriu į požiūrį: nepaneigiamas Aš, be atrankos: asmuo: daiktas -> eiga
• Ne betkas. Kaip. Nėra kaitos. Pastovumas. Turinys ir raiška dalinai sutampa. Prasideda P požiūriu į požiūrį į požiūrį: nešališkas Tu, be vidinės sandaros: daugis: vienis -> visybė
• Ne viskas. Kodėl. Nėra aprėpta. Prasmingumas. Turinys ir raiška nesutampa. Prasideda ? požiūriu į požiūrį į požiūrį į požiūrį (visais, nesvarbu kuriuo): būtinas Kitas, be būtinos sąvokos (pats Kitas būtinas, ne jo sąvoka): mąstymas: buvimas -> veikimas

Trejybės ratas ir trejybės atvaizdai

• Trejybės atvaizdais sąmoningėjame, o trejybės ratu atsisakome sąmoningumo. Juos sieja apytakos.
• Apytakos trejybė kyla iš vaizduotės trejybės. Neįsivaizduojamasis suvokiamas trejybės atvaizdu - suvokimo lygmeniu, trejybės ratu - neaprėpiamumu.
• Dievas išgyvena tyrimo turinį.
• Aš išgyvenu tyrimo pavidalą (nebūtinai širdingą turinį)
• Tu apibrėžtas tyrimo pavidalas (matematikos bet ir kitų mokslų laipsningai apibrėžtas)
• Kitas (trejybės pagrindu) apibrėžtas tyrimo turinys (jį mylėti, jo sąmoningėjimą palaikyti, kad jis įsitrauktų į tyrimą)

Apytakos išsako trejybės ratu asmens (trejybės rato nusakyto) santykį su savimi (trejybės atvaizdo nusakytu):

• Trejybės ratas išreiškia šališką tyrimą (esu, veikiu, permąstau - kiekvienas sieja skirtingus lygmenis, mano ir nemano, manyje ir už manęs). Trejybės atvaizdai tai išreiškia nešališku tyrimu: yra arba nėra (tame pačiame lygmenyje).
• Trejybės ratas nusako ką išgyvename iš vidaus - šališkai, o trejybės atvaizdas nusako kaip atrodo iš šalies, iš apimties taško - nešališkai.
• Savasties mokslai
  • Dievo savasties (Dievo) mokslas: "Dievas yra Dievas"
  • Mano savasties (visko) mokslas: "Aš esu Aš"
  • Tavo savasties (troškimų) mokslas: "Tu esi Tu" (bendras reikalas)
  • Kito savasties (meilės) mokslas: "Kitas yra Kitas"
• Trejybės ratas sieja 3 supratimus.
  • Dievas yra Dievas - 3 supratimai meilės, vieningumo
  • Aš esu Aš - 3 supratimai troškimų, atvaizdų
  • Tu esi Tu - 3 supratimai visko, sandaros
  • Kitas yra Kitas - 3 supratimai Dievo, dvasios
• Trys yra vienas
  • 3 vieningumai (meilė) - 1 dvasia
  • 3 atvaizdai (troškimai) - 1 sandara
  • 3 sandaros - 1 atvaizdai
  • 3 dvasios - 1 vieningumas
• Dvasios lygmenys - Dievo lygmenys
  • Dievo šokis - vieningumas - meilė
  • Išgyvenimo apytaka - atvaizdai - troškimai
  • Žinojimo rūmai - sandara - viskas
  • Meilės mokslas - dvasia - Dievas

Kiekvienoje apytakoje yra trys kitos lygtys

• Dievo šokyje
  • Tėvas: "Aš esu Dievas"
  • Sūnus: "Tu esi Dievas"
  • Dvasia: "Tai yra Dievas"
• Išgyvenimo apytakoje
  • pasąmonė: "Dievas yra Aš"
  • sąmonė: "Tu esi Aš"
  • sąmoningumas: "Kitas yra Aš"
• Žinojimo rūmuose (apie bendrą reikalą)
  • "Dievas yra Tu"
  • "Aš esu Tu"
  • "Kitas yra Tu"
• Meilės moksle
  • "Dievas yra Kitas"
  • "Aš esu Kitas"
  • "Tu esi Kitas"

Apytakų sandaros savaip išreiškia X=X

• 0=1 trejybės ratas
• 0=2 Dievo trejybė
• 0=3 aštuonerybė 2x4
• 0=4 4+6

X=X reiškia 1=2 per 3. Šie kampai grindžia apytakas.

• 1 Tėvas - Dievo šokis - Dievas
• 2 Sūnus - išgyvenimo apytaka - viskas
• 3 Dvasia - žinojimo rūmai - troškimai
• 0 (joks) Trejybės ratas - meilės mokslas - meilė

Keturios apytakos skiria asmenį ir savastį

• Apytaka išverčia ją grindžiančią apytaką. Išgyvenimo apytaka Sūnus išverčia Dievo išėjimą už savęs, užtat padalinimų ratą supranta priešinga kryptimi. Sūnus supranta Dievą kaip pridedantį požiūrius nors jisai padalinimais atima požiūrius. Taip pat Dievas suprantamas dvejopai, dvejomis sekomis: asmenų ir savasčių.
• Dievo šokyje Dievo trejybė išsako "Dievas yra Dievas". Dievo vaidmenys, jo kampai išsako skirtumus tarp asmenų ir Dievo. Tėvas, "Aš esu Dievas"; Sūnus, "Tu esi Dievas"; Dvasia, "Tai yra Dievas". Tas skirtumas didėja ir išreiškia vis didesnį sąmoningumą. Tačiau "Dievas yra Dievas" išreiškia, kad trys asmenys (Aš, Tu, Kitas) visi yra vienas Dievas, kaip tvirtina trys vaidmenys (Tėvas, Sūnus, Dvasia).
• Dievo šokis - visos savybės atskirtos - trejybės ratas = 1. Išgyvenimo apytaka sandaros remiasi daugiau savybių: 2x4, 2x3, 3x4 ir t.t.
• Dievo šokis meile kūnui palaiko Dievo sąmoningumą, išgyvenimo apytaka meile protui palaiko Mano sąmoningumą, žinojimo rūmai meile širdžiai palaiko Tavo sąmoningumą, meilės mokslas meile valiai palaiko Kito sąmoningumą.

• Dievo trejybė suprastina dinamiškai - Dievas traukiasi, o trejybės ratas tai išsako statiškai, nariais.
• Trys meilės Dievo šokyje sudaro trejybės ratą.

Meilė sau, vienas kitam, visiems

• Meilė sau, artimui ir Dievui.
• Meilė vienas kitam, tai požiūris iš A į B. A yra nepriklausomi kampai, B yra seka. Jie kartu sudaro trejybę, juos sulygina lygtis A=B.
• Meilė sau - pats esu asmuo (Aš ir už jo Dievas)
• Meilė vienas kitam - kitas yra asmuo (Tu ir už jo Kitas)
• Meilė visiems - meilė Dievui (priešui) ir kitam (draugui)

Kas yra meilė sau?

• Meilė sau yra šališkumas. Šališkumas prisiima sąlygas. Šališkumas tai yra tapatinimas su sąlygomis.
• Šališkumas yra meilė ne Dievui, tad meilė viskam, meilė sau. Šališkumas tveria savastį.
• Šališkumas yra dorybė.

Meilė artimui kaip sau pačiam prilygsta meilei Dievui.

• Yoneda lema "meilei Dievui" prilygsta "meilė artimui kaip sau pačiam".
• Mylėdami artimą kaip save patį išverčiame save ir mylime ne save. Mylėdami kaip save patį mylime plačiausia prasme, be išlygų. O meilė ne sau, plačiausia prasme, prilygsta meilei Dievui.
• Skirtingi suvedimai: Dievas ir meilė: Mylėk Dievą (kiekvienoje apimtyje); meilė ir Kitas, Tu, Aš (priimant savo apimtį): Mylėk artimą kaip save patį. Savo apimtis yra meilės apibrėžimo pagrindas: mylėk save (Mane), vienas kitą (Tave - "artimą"), visus (Kitą).
• Jėzus įsako: Būk tobulas (žmogaus esmė - tobulumas) kaip (besąlygiškai mylintis) Dievas yra tobulas. Tai pakeičia tobulumo reikšmę. Tai sieja įsakymus Mylėk Dievą ir Mylėk artimą.
• Mylėk Dievą (kuris myli Kitą - priešą, tolimą) - mylėk mylintį, tai meilės sudūrimas, kompozicija. Mylėk artimą (Tave) kaip save patį (Mane), tai tapatybės santykio apibendrinimas. Užtat tai išreiškia Yoneda lemos dvilypumą tarp sudūrimo ir tapatybės. Tad pereiname iš Dievo-kodėl ir Kito-ar be santvarkos (be posistemių) į Mane-kaip ir Tave-koks santvarkoje (su posistemomis). Tad "visi santykiai" tai reiškia du skirtingus dalykus: Dievas apima santykių visumą, tai neribotas viskas, tuo tarpu galime kalbėti apie "mano visus santykius", tai ribotas viskas, išsakantis betką (ryšium su manimi). Panašiai Tu išsakai kažką, o Kitas nieką.
• Mylėk Dievą - puoselėk besąlygiškumą. Mylėk artimą kaip save patį - sumainyk Tave (sąmonę) ir Mane (pasąmonę) ir sumainysi sąlygiškumą ir besąlygiškumą. Sąmonė yra besąlygiškumo dvilypumas kuris sąlygiškumą ir besąlygiškumą sukeičia.
• Mano ir Tavo sukeitimas yra veidrodinis išvertimas susijęs su požiūrių permainomis (ir pertvarkymais, padalinimais, pasakojimo rūšimis).
• Tu esi artimas, Kitas yra tolimas.
• Artimą mylime įsijausdami (mažėjančiu laisvumu) ir atsitokėdami (didėjančiu laisvumu). Tad mylime atvaizdais, artimą dviem laisvumais, sutapdami su jo savasties riba, o Dievą mylime keturiomis apimtimis, tad atsidavimu, už bet kokių ribų.
• Meilė palaiko dvilypumą asmenų: Dievo ir Kito, Tavo ir Mano.
• Mylėk Dievą - nebuvimas. Mylėk artimą - buvimas.
• 3 vieningumai (vienų vienumas, bendras žmogus, dvasios plazdenimas)
• 3 meilės išsako neriboto Dievo vieningumų 3 neribotumus: meilę sau (vienų vienumu), meilę vienas kitam (bendru žmogumi), meilę visiems (plazdenančia dvasia).

Trejybės rate: Dvasios plazdenimas įtvirtina vienų vienumą, vienų vienumas įtvirtina bendrą žmogų, bendras žmogus įtvirtina Dvasios plazdenimą.

• Būtent plazdenančia Dievo Dvasia įtraukiame Dievą, bendraujame su juo, įveikiame vienišumą, užtat galime išbūti vienų vienais, nepriklausyti nuo kitų.
• Būtent vienų vienumu galime gyventi visiems bendru žmogumi.
• Būtent bendru žmogumi galime įsijausti į kitus, juos atjausti, žadinti jų sąmoningumą.

Trejybės rato pagrindas yra, kad vieno vaidmens įsitvirtinimas grindžia kitą vaidmenį. Trejybės ratas išsako būdus kaip žmogus išgyvena Dievą (tarpe tarp Dievo už santvarkos ir žmogaus gelmėse). Dievo šokio trys sandaros išsako kaip Dievas išgyvena Dievą, o trejybės ratas išsako kaip žmogus (ne Dievas) išgyvena Dievą, būtent ne Dievo sandaromis o jų vaidmenų įsitvirtinimu, teisingu santykiu tarp Sūnaus ir Tėvo, trijų vaidmenų trejybe.

trejybės ratas	nusistatyti	vykdyti	permąstyti
matematikos žinojimo rūmų trejybės ratas	išplėsti apimtį	atskleisti tolydumo pasekmes	sulyginti seką su savimi
valdžios šakos	įstatymų leidyba	įstatymų vykdymas	ginčų sprendimas

pakopos	pradžia	vidurys	pabaiga
matematikos žinojimo rūmų pakopos	nepriklausomi bandymai	simetrijų grupė	aplinkybės

Tranzistorius

• Tranzistorius supranta Dievo šokyje esančią Dievo trejybę (Tėvą, Sūnų, Dvasią) kaip besivystančią eigą, kuria amžinai bręsdami ištisai deriname. O Dievo šokiu tai vyksta vienu ypu eilės tvarka.
• 3 vieningumai sustato meilės mokslo tranzistorių: vienų vienumą (Dievą už mūsų), bendrą žmogų (Dievą mūsų gelmėse), plazdenančią dvasią (tarp mūsų šokinėjantį Dievą).
• Ašys tarp vieno (vieningo) Dievo ir vieno (nevieningo) Žmogaus ir siejamos šokinėjančios Dvasios.

Trys lygiaverčiai gyvybės matai: individas (genai), bendruomenė, aplinka

Keturi trejybės atvaizdai

• Dievo trejybė išreiškia, kad nėra sąlygų. Kiti trejybės atvaizdai išreiškia, kad yra kažkokios sąlygos iš vidaus, sąlyginai, laikinai, visgi prasmingai, pastoviai, betarpiškai, o besąlygiškas tiesiai.
• Prasmingumo aplinkybės sudaro trejybės ratą, o tiesos, betarpiškumo, pastovumo aplinkybės sudaro tris lygtis. Trejybės rato trys poslinkiai bene yra šios trys lygtys, taip kad trejybės ratas susideda iš trejybinių lygčių.
• {$(X\neq X)\bigotimes (X=X) + 3 = 12$}
• 4 asmenų lygmenys grindžia 4 trejybės santykius
• Aplinkybėse trejybės ratas yra sekų atvejis. Sutrumpėja seka (apimtis yra niekas) tad gaunasi ratas.
• 3 trejybės atvaizdai turėtų išsakyti sekas kurias išgauname kai pradedame nuo kurio nors trejybės rato nario, o ketvirtasis trejybės atvaizdas nusako visus tris narius (be poslinkių).
• 3 trejybės atvaizdai išreiškia poslinkius įvairiose apimtyse o ketvirtasis jų neišreiškia.
• Pasąmonė vykdo, sąmonė permąsto, sąmoningumas nustato šį pasitraukimą ir iškilimą naujai. Tai vyksta sąlygose, Sūnaus asmeniu "Aš". Tai grindžia nepaneigiamumą.
• Mokslu - permąstome vieniu (pradžia: vienų vienumu?) - įvairiausiai siejame dviem sparnais pasitraukimą ir naujai iškyla, nusistatome visybe (viduriu: pažinovu - bendru žmogumi) - viską suderiname (pasitraukimą ir iškilimą), vykdome daugiu (pabaiga: santvarkoje, aplinkoje - plazdenančia dvasia?) - įvairiausiais dėsniais, pertvarkymais išreiškiame pasitraukimą ir iškilimą. Tai grindžia nešališkumą.
• Kitu susiderina visos trys sekos. Jos palaiko Kito nebūtinumą.
• Buvimas-veikimas-mąstymas užsisklendžia nes apimtis yra viskas. O kai mažesnė apimtis, trejybės atvaizdas neužsisklenždia. Jį išgyvena asmuo trečiu požiūriu. Asmuo išgyena poslinkį keturiom apimtim.

Trejybės atvaizdas Dievo šokyje

• Dievas pasitraukia ir naujai iškyla. Kaip tai atrodo? Tėvui, tai būtina. Sūnui, tai tikra. Dvasiai, tai galima. Tėvas nusistato, Sūnus vykdo, Dvasia permąsto - taip yra iš šalies, o trys aplinkybės parodo kaip jiems tatai atrodo, kaip Dievas jiems atrodo. Tai grindžia besąlygiškumą.

Galutinis tikslas

• Dievo Sūnus (Jėzus Kristus) parodo jog Dievas yra pilnavertis asmuo. Nulinis asmuo yra asmuo pilnąja prasme.

Trejybės atvaizdas žinojimo rūmuose

Daugis atitinka akistatą nes tai vyksta nepriklausomai kiekvienai galimybei. O kiekviena galimybė ištakose yra vienis. Ir darnoje galimybė įsijungia į visybę.

Trejybės atvaizdas meilės moksle

• Buvimas, veikimas, mąstymas yra paskiro rato nario išgyvenimai. Jais laikomės tos pačios būklės. Tuo tarpu trejybės ratu išgyvename poslinkį, išgyvename ne tik narį bet taip pat jo ryšius su kitais nariais.
• Buvimas: tai kas sąlygiška ar besąlygiška
• Veikimas: tai kas šališka ar nešališka
• Mąstymas: tai kas paneigiama ar nepaneigiama

Gyvybės dėsniai

• X=X nebuvimo pagrindu grindžia meilės mokslą. Ir šią lygtį išreiškia gyvybės dėsniai. Pirmiausiai, nurodytieji - tvirti židiniai, apibrėžtieji - aiškos ribos, sulyginimai - laipsningi mąsteliai - metalygmenys. Toliau gyvybės dėsniai tai išreiškia įvairiose apimtyse.

Galutinis tikslas

• Buvimo ir nebuvimo pagrindai susipina. Galutinis tikslas yra meilės mokslu parūpinti kontekstą lygčiai X=X, ką tai reiškia.

• Yra pagrindinės trejybės ir toliau jas plėtoja ir išplečia kitomis trejybėmis žmogaus ir Dievo požiūriais.
• Trejybės ratas atsispindi, atvaizduojamas trikampyje: gerai, greitai, pigiai (rinkis du).

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC