希望

Yra keturi troškimai

• Trokštantis nieko - savarankiškas
• Trokštantis kažko - užtikrintas
• Trokštantis betko - ramus
• Trokštantis visko - mylintis

Kas yra troškimai

Skirtumas tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje

Esamo Dievo ir būsimo Dievo sulyginimas

• Troškimai keturiose pakopose, keturios apimtyse išreiškia Dievo išėjimą už savęs į save.
• Troškimai išreiškia Dievo postūmį išeiti už savęs į tam tikrą apimtį. Šių postūmių vieningumas yra meilė.
• Troškimas tai (Dievo) atitrūkimas nuo savęs, kiek jisai nutolęs nuo savęs, išėjęs už savęs.
• Troškimai išsako pakopas reikalingas Dievo išsijudinimui, jo postūmiui - jisai savarankiškas, susitelkia - užtikrintas, lygsvaroje (vidus ir išorė prilygsta ribos dėka) - ramus, ir asimetriškai peržengiantis ribą - meile.
• Troškimai išsako požiūrių grandinės ilgį, nuo jokio požiūrio iki požiūrio į požiūrį į požiūrį. Troškimai išsako Dievą požiūriais, išsako jo santykį su požiūriu.
• Troškimai, atsitokėjimai yra Dievo dvasia, kaskart išsiplečiantys: meilė - valios atsitokėjimas, ramybė - širdies atsitokėjimas, užtikrintumas - proto atsitokėjimas, savarankiškumas - kūno atsitokėjimas.
• Troškimai išsako tarpsnius, kuriais Dievas išeina už savęs į save. Troškimai sulygina esamą Dievą su būsimu Dievu. Troškimai išsako Dievo sutapimą su savimi, jo savastimi. Troškimai išsako, kas sutelpa Dievo savastyje. Ko plačiau Dievas trokšta, to labiau jis išsiskyręs nuo savęs, to labiau jis išėjęs už savęs. Savarankiškas Dievas yra už savęs neišėjęs, o mylintis Dievas yra už savęs išėjęs visiškai. Troškimai išsako kaip toli Dievo išeities taškas yra nukeliavęs, jo žvilgsnis, kuriuo jisai stebi. Troškimai išsako Dievo akį, jo žvilgsnį, jo tašką iš kurio jisai žiūri, iš kurio išgyvena savo eigą, savo išėjimą už savęs.
• Viskas yra skirtumas tarp Dievo išeisiančio ir Dievo pilnai išėjusio už savęs į save. Šį skirtumą, šią sandarą, šią savastį galima atvaizduoti, tad kartu ir patį Dievą išreikšti netiesiogiai, jo troškimu.
• Troškimai nurodo apimtis į kurias Dievas gali išeiti už savęs.

Priėjimo susiaurinimas, Dievo suvaržymas

• Troškimai yra užkirtimai priėjimo kuriuos priskiriame viskam jam besiaurinant savo apimtį ligi to priėjimo kurį priskiriame Dievui.

Dievo išėjimas už savęs į Dievo nebuvimą apimtyje

Viskas yra Dievo nebuvimas. Troškimai išsako Dievo išėjimą už savęs į viską, tad į Dievo nebuvimą tam tikroje apimtyje. O ta apimtis pirmiausia yra niekas, toliau plečiasi, yra kažkas, betkas, viskas. Jų vieningumas yra visko troškimas, meilė.

Dievo savybės

Troškimai yra (mūsų) Dievo savybės.

• Troškimai išsako kuo Dievas tampa, kaip jisai tampa mūsų Dievu.
• Troškimai išsako kaip Dievą įsivaizduojame, kaip mūsų vaizduotė jį suvaržo.
• Troškimai išsako kokios Dievo savybės jam išėjus už savęs tam tikrą kelią.
• Troškimai apimtyse išreiškia Dievo polinkį pritarti, sutikti, neprieštarauti, trokšti, palaikyti visas galimybes, mylėti.
• Dievas savo troškimais įvairiai trokšta susikalbėti, su sukalbamais ir su nesukalbamais.

Troškimai išsako asmenų savybes.

• Dievas savarankiškas, Aš užtikrintas, Tu ramus, Kitas mylintis.

Dievo įsivaizdavimą troškimais

• Visos sandaros išplaukia iš būdų kaip įsivaizduojame Dievą. Dievą suvokiame sandara kaip viską, betką, kažką, nieką. Tuo pačiu Dievo sandara yra viskas. Tad vaizduote siejame dvi sandaras. Tokiu būdu įsivaizduojame ko viskas trokšta:
  • Dievas kaip viskas trokšta nieko, yra savarankiškas
  • Dievas kaip betkas trokšta kažko, yra užtikrintas
  • Dievas kaip kažkas trokšta betko, yra ramus
  • Dievas kaip niekas trokšta visko, yra mylintis.
• We circumscribe God, and express our circumscription as an imbalance that everything wishes to address. This opens up frameworks that express our situation, in that it allows for us as those who do not wish for.
• In this way, we may also consider God, through everything, as reaching out ever further. We may think of this outreach as operations which take us from everything back to everything. Wishing allows us to consider God both as wisher and what he wishes for, so that we can be both together with God and separate from him, and thus can relate with him. We identify God as the one who wishes, and thus progressively with Everything, Anything, Something and Nothing. Respectively, we have him wish for nothing, something, anything and everything. This reflects the growth in our conception of God.

Santykiai su Dievu

Troškimai išsako santykius su Dievu. Turintis Dievą nebūtinai yra Dievas tačiau yra mylintis Dievą. Ši meilė yra Dievo būtinumo pagrindas, kad Dievas pagrįstas net ir nesant Dievui.

• Dievas Tėvas - suvokiantis - savarankiškas Dievo atžvilgiu
• Dievas Sūnus - susivokiantis - užtikrintas Dievo atžvilgiu
• Dievas Dvasia - suvokta - rami Dievo atžvilgiu
• Dievą turintis - mylintis Dievo atžvilgiu

Išėjimas iš netroškimo, iš apimties

Troškimai apibūdina esmes ir veda iš sąlygų į besąlygiškumą

• Troškimai veda iš sąlygų į besąlygiškumą. Troškimai apibūdina esmes: tobulumas savarankiškas (gerumo esmė)- valia užtikrinta (gyvenimo esmė)- Dievo valia rami (amžino gyvenimo esmė)- meilė mylinti (Dievo esmė). Tai atvirkštinė seka iš tobulumo (gerumo esmės) į mylintį (Dievo esmę). Ją sustato ketverybė: ar, koks, kaip, kodėl. Troškimai išverčia požiūrio lygtį, užtat veda ne iš Dievo, o veda į Dievą. Troškimai išeina iš gerumo, veda už savęs iš savęs. Troškimai jungia, vienija visą dvasią su Dievu.

Troškimai išsako nulybės atvaizdų taikymą sau

• Tiesus savyje - savarankiškas, betarpiškas savyje - užtikrintas, pastovus savyje - ramus, prasmingas savyje - mylintis.
• Nulybės atvaizdai yra troškimai apskritai, be savasties: tiesa - savarankiškumas be savasties, užtikrintumas - betarpiškumas be savasties, pastovumas - ramumas be savasties, prasmingumas - meilė be savasties

Troškimais skiria apimtį ir ją papildančią apimtį

• Troškimu troškėjas trokšta apimties, o tapatinasi su papildančia apimtimi. Tad savarankiškasis tapatinasi su viskuo ir trokšta nieko, užtikrintasis tapatinasi su betkuo ir trokšta kažko, ramusis tapatinasi su kažkuo ir trokšta betko, mylintysis tapatinasi su niekuo ir trokšta viskuo. Tuo tarpu žino apimtį su kuria tapatinasi. Tad žinojimas ir troškimas aprėpia papildomas apimtis.

Troškimais išeiname už savo vaizduotės

• Netroškimai išsako mūsų vaizduotę, o troškimais pranokstame savo vaizduotę.
• Troškimų apimtys išsako kiek iškylame iš vaizduotės. Troškimu nieko liekame vaizduotėje, troškimu visko iš jos išeiname į Dievą. Troškimu kažko ir betko einame iš vaizduotės per jos vienumą, per gerumą.

Troškimais drąsiai renkamės kas būsime vietoj to kas esame, tad jų nesieti.

• Troškimai yra pasirinkimai be laisvumo: rinktis taip, rinktis ne ne, rinktis ne taip, rinktis ne. Pasirinkimą be laisvumo nusako {$F_1$}.
• Trošktame to, ko patys netrokštame. Mokomės trokšti. Troškimas, tai investavimas į save, prisirišimas prie savęs, įsisavinimas savęs taip, kad taptumėme tuo kuo save išsiugdome. Tikslingumas (intentionality) įsitraukimas.
• Troškimai apsiriboja apimtimi.
• Troškimai turi apimtį (nieko, kažko, betko, visko) nes troškimai išskiria galimybę nuo kitų galimybių. Galimybė reikalauja išskyrimo, atskyrimo.
• Trokštam vandens - tas vanduo tampa mūsų dalimi.

Visko atvaizdai

Visko atvaizdai

• Dievo troškimai yra visko atvaizdai. O vienybės atvaizdai, tai visko savybės. Nulybės atvaizdai, tai Dievo savybės.
• Dievo troškimai nieko, kažko, betko, visko yra visko atvaizdai, kuriais viskas atrodo, o Dievas yra savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis.

Atvaizdai: Sandaros santykis su dvasia

• Troškimai išsako sandaros santykį su dvasia, su Dievu. Užtat tai atvaizdai, tai požiūriai į požiūrį.

Laisvumo atvaizdas: Didėjantis laisvumas

• Troškimas yra didėjantis laisvumas, o žinojimas yra mažėjantis laisvumas. Tai yra du laisvumo atvaizdai. Troškimai yra visko atvaizdai, o kas yra žinojimai? Žinojimas yra bene žmogaus dalinis vieningumas, tai yra, šeši betko atvaizdai suvokiami keturiais žinojimo lygmenimis (kaip augantys žinojimai).

Dvejybės atvaizdai

• Juk dvasia - Dievas yra nulybė, sandara - viskas yra nulybė, tad visko atvaizdai yra dvejybė, o jų vieningumas yra trejybė. Vienybė veda į nulybę, vienybė gretina priešingybes. Dvejybės atvaizdai:
  • savarankiškas = tapatus (be pasirinkimo) užtat skirtingas (tiesus)
  • užtikrintas = teorija (be sandaros, nešališkas, be vidaus) užtat praktika (betarpiškas, nešališkas)
  • ramus = išorė (be atrankos, besąlygiškas, be paneigimo) užtat vidus (pastovus, besąlygiškas)
  • mylintis = laisva valia (be aplinkos, nepaneigiammas, be išorės) užtat likimas (prasmingas, nepaneigiamas)

Troškimai palaiko dviejų požiūrių skirtumus

• Tad keturis dvejybės atvaizdus:
  • Mylintis palaiko skirtumą tarp laisvos valios ir likimo.
  • Ramus palaiko skirtumą tarp išorės ir vidaus.
  • Užtikrintas palaiko skirtumą tarp teorijos ir praktikos.
  • Savarankiškas palaiko skirtumą tarp tapatumo ir skirtingumo.
• Šie skirtumai gali būti svarbūs netroškimams ir jų laipsnynams.

Pritarimas

Troškimai išreiškia dvasios pritarimą.

• Dievas pritaria.
• Dievas palaiko, priima visas galimybes. Užtat jisai išeina už savęs į nevalingumą.
• Valingumas (pritarimas) susijęs su valia ir su Dievo valia.
• Dievo įsakymai susiję su valingumu ir nevalingumu.
• Pritarimas yra suvaržymų įveikimas.
• Pritarimas yra vienybės pagrindas.
• Pritarimas yra dvasios veikla, jos išėjimas už savęs.

Pritarimas yra pirmapradis

• Pritarimas yra visų akstinų akstinas, postūmių postūmis.
• Pritarimas yra strimagalviškumas.
• Yra stabdžių nebuvimas, nesusilaikymas.
• Save taiko pilnai, nesivaržydama.
• Pilnai išsiskleidžia, išsireiškia, save taiko.
• It can make sense prior to system because it allows for all systems and all that they might do.
• It is open and thus inclusive and cohesive with all that might likewise be willing.

Sutinka išeiti už savęs

• It compels itself "willingly" to go beyond itself into the nonwilling and to explore if it might arise among them.

Dievas pritaria leisdamas visoms galimybėms

• tebūnie... šviesa ir t.t.
• Elijui šnibždantis balsas
• Amen - tebūnie

Norintysis

• The Willing is willing in its relationships and so does not distinguish itself from the Nonwilling which it fades into. The Nonwilling is nonwilling in its relationships and avoids the Willing and keeps itself distinct. It is related to the willing only conditionally. It considers their relationship as fixed and conditional and establishing the amount that the Willing has broken away from it.

What is the relationship between the willing and the nonwilling? From the point of view of the willing, they are nonwilling, which is Love. From the point of view of the nonwilling, they are willing, which is Truth. Understanding is where this issue is resolved so that Love and Truth may be Willing and thereby all may be willing. For the nonwilling does not understand, does not acknowledge that the willing reached out to it, and so there is not Unity until it does understand this asymmetry.

Dievo užtaisas, išsijudinimas, postūmis

Kas Dievo būde jį išjudina viską išskleisti?

• Dievas išeina už savęs. Klausia ar Dievas būtinas? Jei būčiau, tai būčiau. O jei nebūčiau, ar vis tiek būčiau?

Yra daugybė būdų kaip Dievas išeina už savęs. Kuris iš jų pats paprasčiausias? Taip kad iš jo kyla visi kiti būdai?

• The Unbounded goes beyond itself into the Bounded.
• The Indefinite goes beyond itself into the Definite.
• The Unknown goes beyond itself into the Known.
• The Complete goes beyond itself into the Incomplete.
• The Inconsistent goes beyond itself into the Consistent.
• The Unconditional goes beyond itself into the Conditional.
• The Coherent goes beyond itself into the Incoherent.

In each case, I think the former has (by definition) an impulse to go beyond itself into the latter (and not the other way around). What is beyond any system goes beyond itself into a system. That impulse is driven by the logic I described above (Am I necessarily so?) That question has one remove oneself, thus allow for a system, a condition, a context where one is not (and yet might be). Yet which of these ways are fundamental? yielding the others? And there are more ways to imagine God (such as Love or Truth) but they require even more presumptions (Love and Truth are complicated concepts that presume a lot already.) What is the simplest concept from which all others flow?

The concepts above are generally not satisfactory because they depend on a "systemic" point of view to make sense. For example, the Unbounded makes sense in terms of bounds, the Indefinite makes sense in terms of definitions, the Unconditional makes sense in terms of conditions, but all of these assume a system. What is prior to system? And how can we understand it, appeal to it on its own terms, without system?

Let us note that the argument assumes several points:

• God is prior to all things, concepts, frameworks, logics, systems, selves.
• God is compelled by his nature to "go beyond himself" and allow for his own nonexistence

God is thus "all inclusive" in some way that is "prior to system". He is cohesive, coherent, complete in a way that has him reach out into system and thus create it. This brings to mind the "being one with" that Jesus prays to God for as very much related to "love". It allows that he is one with us, and reaches out to us, even if we are not one with him. Yet unity, being, completeness make sense within a system, but not as such before it.

I note also that, naturally enough, the structures which I have observed all assert my position "I wish to know everything and apply that knowledge usefully". I therefore suppose that this is God's position, and in some deepest sense, the position taken by me, you and others as our default position. But why did I take such a position? It came from my desire to apply myself fully. This drive to "apply oneself fully" is like what propels God to go beyond himself. It does suggest the cohesion that allows us to cohere and intermingle with others as one. But it still assumes a system, one where we have selves and they can be fulfilled. What impulse leads us to this, prior to any system?

Dievas yra pritariantis

Dievas yra pritariantis, sutinkantis, neprieštaraujantis.

Dievo pritarimas yra visų postūmių postūmis.

• Tai pirm santvarkos nes pritaria visoms santvarkoms ir jų galimai veiklai.
• It is open and thus inclusive and cohesive with all that might likewise be

willing. It compels itself "willingly" to go beyond itself to allow for the unwilling and to explore if it might arise among them. It "applies itself fully".

Santvarkai išsiskleidžiant, tiesai tvirtėjant, pritarimas vis ryškiau priešpastatomas nepritarimui ir pasirinkimas tampa aiškesnis ir ryškesnis.

• It is made evident, as system grows hard, that not all "willing" is "willing".

This is the basis of the Ten Commandments, the negative ones:

• "murder" = willing one to will "no" without their willing
• "adultery" = willing one to will "yes" without their willing
• "stealing" = willing one to will "not yes" without their willing
• "lying" = willing one to will "not no" without their willing
• "coveting things" = willing one to will "to will" without their willing
• "coveting people" = willing one to will "to not will" without their willing

And also, I think, the positive ones.

Dievo pritariantis, norintis, trokštantis būdas "tegul, tebūnie" iškyla įvairiausiose sandarose.

• It accords with the observation that God's structure is "everything", that structure's representations are given by "wishes", and their unity is "love".
• It is at the core of the primary structures, for example, as the counterquestion "What do I truly want?" or as the emotional response of peace (no expectations, wishing for anything)
• It is embedded variously in the secondary structures as "wisdom", "good will", "God's will"
• It suggests the awfulness of apathy

It is a Yes as Benoit writes, but of course, it is prior to yes and no, and even prior to yes. It is simply a willingness as in "Let there be..."

I will pursue this line of thinking further. One question that comes up for me now is: What distinguishes the Willing and the Unwilling? And what is the nature of that which makes the distinction?

The Willing goes beyond itself into the Unwilling. I think that they are separated by Perspective as an Observer who goes beyond themselves into a Context. I suppose here by Willing I mean ("takes others along") and by Unwilling I mean ("turns others away"). Perspective leads the Willing into the Unwilling. But what is the status of Perspective? It is:

• Willing Perspective, as God's perspective, beyond system
• NotUnwilling Perspective, as my perspective, not within system, manifest by the Omniscope
• NotWilling Perspective, as your perspective, not beyond system, manifest by the Primary Structures
• Unwilling Perspective, as other's perspective, within system, manifest by the Secondary Structures.

This suggests that the nature of perspective is to harden our options as system grows more manifest.

Troškimų tikslas

• Troškimai išsako kaip dvasia priima apimtį, sąllygas.
• Troškimai apibūdina Dievą tam tikroje apimtyje.
• Troškimais atpažįstame Dievą tam tikroje apimtyje.

Sąvokų troškimas

In order to Conceive a Concept, we need to both keep it together with itself and hold it separate from itself. In this sense, we must be able to wish for it. This is to say that wishes are the basis for conception.

What describes our subjective experience? RepresentationsOfEverything

Everything goes beyond these wishes into NotWishes, which are relevant to humans.

Troškimai ir nulybės atvaizdai

• not-encompassed - significant - loving
• not-caused - constant - calm
• not-mediated - direct - certain
• not-hidden - true - self-sufficient

Troškimai ir vienybės atvaizdai

Visko savybės, vienybės atvaizdai (neturi išorinio konteksto ir t.t.) yra paskiros savybės, mat vienybė yra viskas santvarkoje O visko atvaizdai yra troškimai, tad apimtys, kaip plačiai trokšta. Savybės turi būti išreiškiamos kurioje nors plotmėje. Savybės yra paskiros, nes paskirai apibrėžtos kiekvienoje plotmėje, tad apibrėžtos plotme. O troškimai yra bendras Dievo augimas išreikštas visose plotmėse, kaip bendras priėmimas tos paskiros plotmės, mat plotmė yra tai, kas atskiria esamą ir būsimą Dievą. Tad bendrumas yra troškime, o savybėse, bendrumą grindžia plotmė. Viskas bet kurioje plotmėje apima ją visą (kaip sąlygiškas viskas), kaip ir Dievas, esantis už visų plotmių. Tad Viskas ir Dievas yra bene dvejybiškumas visaregyje.

• prasmingas - mylintis - be išorinio konteksto, priimti viską (vienybė viskame - užtat neaprėpiama)
• pastovus - ramus - paprasčiausias algoritmas, priimti betką (vienybė betkame - užtat kiekvieną priima)
• tiesus - užtikrintas - be vidinės sandaros, priimti kažką (vienybė kažkame - užtat tiek tvarka, tiek betvarkė, kažko atžvilgiu)
• teisingas - savarankiškas - būtina sąvoka, priimti nieką (vienybė niekame - užtat reiškiasi sąvoka, ją pačia)

Bendrai:

• paneigimas ketverybės lygmens, paneigimas apimties žinojimo, nepriėmimas apimties - Dievo/visko troškimas apimties, jo rūpėjimo apimtis - vienybė apimtyje, priėmimas apimties

Nepriklausomybės, laisvės pagrindai:

• meilė (vienumas) - meilė
• artimumas (gerumas) - ramybė
• žavesys (grožis) - užtikrintumas
• (tiesa ?) - savarankiškumas

The relationship is given by God as a scope of access, and the impact of that on everything:

• If God is everything (and self-sufficent), then everything with regard to him is true.
• If God is anything (and certain), then everything with regard to him is direct.
• If God is something (and calm), then everything with regard to him is constant.
• If God is nothing (and loving), then everything with regard to him is significant.

Dievą suvokiame netiesiogiai

If we start out with God, then we can't conceive God directly. So we think of:

• God as Everything
• God as Anything
• God as Something
• God as Nothing

And then we consider this structurally. This makes sense to us as wishing by everything:

• EverythingWishesForNothing
• EverythingWishesForSomething
• EverythingWishesForAnything
• EverythingWishesForEverything

Consider also:

• self-sufficient = caring for its own unity, manifested as our relationship with God
• certain = caring for its own perspective, manifested as our relationship with others
• calm = caring for any perspective, manifested as others
• loving = caring for unity, manifested as God

Troškimas ir žinojimas. Nežinojimas ir netroškimas.

Troškimas ir žinojimas susikalba per Dievo nežinojimą, kuris įveikia žmogaus netroškimą. Yra nežinojimai susiję su troškimu. Tai yra visko padalinimų požiūriai susiję su pačiu Dievu, palaikantys su juo ryšį, jo esmę už jų. O atitrūkę nuo Dievo požiūriai yra praradę su juo ryšį, atitrūkę nuo esmės. Ta esmė yra žmogus, jo žinojimas. Tad žmogaus problema yra, kad jis nepažįsta savęs.

Dievo sandaros atvaizdai

For us to be able to understand the above identifications, we need to consider God himself in a structural form. God's structure is Everything, which is to say, the everything. For this God to be identified with a scope is for him to go beyond himself. In considering this God, we shift our view from what he has gone beyond to to the one who will go beyond himself. From that latter view, this going beyond is now sized up with regard to where he already is, and how much he will go beyond himself. This means that we are now dealing with the complements:

• Everything goes beyond itself by Nothing to yield Everything
• Everything goes beyond itself by Something to yield Anything
• Everything goes beyond itself by Anything to yield Something
• Everything goes beyond itself by Everything to yield Nothing

These are Wishes:

• everything is self-sufficient = EverythingWishesForNothing
• everything is certain = EverythingWishesForSomething
• everything is calm = EverythingWishesForAnything
• everything is loving = EverythingWishesForEverything

These are the backgrounds that we live amongst, the observational planes that access themselves through us as they go beyond themselves by way of us. We are their wishes for nothing, something, anything, everything.

We may think of God as going beyond himself into these scopes. In order to conceive of this, we need to think of God structurally. So we identify with "everything" that God who will go beyond himself, and we may identify with "everything", "anything", "something" or "nothing" that God who has gone beyond himself. In going beyond himself, God has restricted his access to himself. He has reduced it from "everything" to something equal or less. We interpret these focusings of access as "wishes":

• "God is everything" (God is self-sufficient) is interpreted as EverythingWishesForNothing = "everything has gone beyond itself by nothing into everything"
• "God is anything" (God is certain) is interpreted as EverythingWishesForSomething = "everything has gone beyond itself by something into anything"
• "God is something" (God is calm) is interpreted as EverythingWishesForAnything = "everything has gone beyond itself by anything into something"
• "God is nothing" (God is loving) is interpreted as EverythingWishesForEverything = "everything has gone beyond itself by everything into nothing"

Troškimai ir netroškimai

• Atjautoms svarbu įžvelgti Dievo trejybę, Dievo vaidmenų santykius su Dievu, taip kad atjautose suvokiantis Dievas savarankiškas, susivokiantis Dievas užtikrintas, suvoktas Dievas ramus. O turintis Dievą nėra Dievas ir nesudalyvauja atjautose.
• Dasein-esantysis-žmogus netrokšta, Dievas trokšta savo savybėmis: mylintis, ramus, užtikrintas, savarankiškas. Būties savybės, tai nulybės (Dievo - nežinojimo) atvaizdai: prasmingas ("uncanny"), pastovus, betarpiškas, akivaizdus. Nulybės atvaizdų neigimas, tai žinojimo atvaizdai. Kartu - nulybės atvaizdai ir jų neigimas - yra būties atvaizdai. Juose nulybės atvaizdai "buvimas" yra tai, kas lieka dingus papildomai energijai, tai yra, tesant "nulybei".

Užrašai

• Troškimai išsako Dievo savybes santvarkoje (kaip atrodo už santvarkos), o nulybės atvaizdai išsako jo savybes už santvarkos (kaip atrodo santvarkoje). Tad tai mažėjantis laisvumas (troškimai) ir didėjantis laisvumas (nulybės savybės).
• Roget tezauro šešios kategorijos: buvimas, erdvė, medžiaga, protas, valia, jausmai. Tai troškimai: kūnas (buvimas - dvejybė, medžiaga - ketverybė, erdvė - penkerybė), protas, jausmai, valia.
• Užtikrintumas išreiškia nepajudinamą tašką, sutelktumą, tad savęs suvokimą, juo remiasi įvardijimas, taip pat aplinkybės. Įvardijime ir taip pat aplinkybėse ieškoti reikšmės įgavimo, kaip valios susitelkia dviprasmybe kalboje.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC