Gvildenu | Mintys / TrokštuIšmanyti

Štai rodos žodžiai:

Trokštu išmanyti

Trokštu viską išmanyti, o išmanydamas globoti. Pristatau savo išvadas, savo pastabas bei įžvalgas.

Pastabos

Pirmiausia apibūdinsiu sandaras, kurias pastebėjau išbandydamas savo proto ribas, lyg kalinys neregys, apčiupinėjantis savo kalėjimo sienas. Toliau įsivaizduosiu, kaip visos šios sandaros kyla iš Dievo požiūrio.

Viskas (be rėmų, be griaučių, be atrankos, be pagrindo)

Pradedu sąvoka Viskas, kuri tiek be išorinių rėmų, tiek be vidinių griaučių, yra paprasčiausia taisyklė (visa ką priima) ir būtina sąvoka (patirtis jos nepamokys).

Dvejybė

Viską galim padalinti į du požiūrius. Vienas požiūris gretina priešingybes, kaip kad laisva valia gėrį ir blogį. Kitu požiūriu - viskas visvien, kaip tvirtina likimas.

Trejybė

Viską dalinam į tris būsenas: tvirtinti, vykdyti, permąstyti. Ar vykdau ką tvirtinu? Ar permąstau ką vykdau? Ar tvirtinu ką permąstau?

Ketverybė

Ir į keturis žinojimo lygmenis: ar, koks, kaip, kodėl. Juos suvokiam kaip klausimus, pabrėždami "kodėl", arba kaip atsakymus, pabrėždami "ar".

Atvaizdai

Klausimai ir atsakymai yra du ketverybės atvaizdai. Tuo tarpu trejybė, dvejybė ir vienybė turi po keturis atvaizdus.

Penkerybė

Kiekviena pasekmė turi savo priežastį. Bet ne kiekviena priežastis jau turėjo savo pasekmes. Tai išsako penkerybė bei jos du atvaizdai, laikas ir erdvė.

Šešerybė

Šešerybė grindžia dorovę, kaip kad penkerybė - sprendimus, ketverybė - žinojimą, trejybė - dalyvavimą, dvejybė - buvimą ir vienybė - viską.

Septynerybė

Septynerybė išplečia žmoniškumą gėrio ir blogio loginiu kvadratu. Kada pripažįstam aštuntą galimybę, kuria viskas - gera ir viskas - bloga, tai santvarka išyra ir visi teiginiai teisingi, kaip kad Dievui.

Nulybė

Iš to išplaukia nulybė, kuri prasminga, pastovi, betarpiška, teisinga, tai jos keturi atvaizdai. Ieškok pastovumo ir rasi vieną pastuvomo pavyzdį, arba visuma bus pastoviai nepastovi. Taipogi, sutampa tai, ką tiriam ir vertinam, vadinas, keleriopai pastovu.

Aplinkybės

Tokiu būdu apibrėžiam vienį, visybę, keletą, tris iš dvylikos aplinkybių. Tai vaizduotės sąvokynas, išskiriantis padalinimų požiūrius.

Nuojautų dermės

Šventieji Raštai mini keturias nuojautos dermes, apimančias po septynis aštuonis požiūrius, tarsi namai su daugiau kambarių nei protas įstengia iškart aprėpti.

Aštuongubas kelias

Aštuongubas kelias sieja mus su Dievu, mylinčiu mus labiau, negu mes patys save. Verčiau ne mes, o Dievas yra, veikia, mąsto, bet kai neturim ryšio su Dievu, mums belieka tikrinti save.

Jauduliai

Jėzus gera valia kalba iš gerumo į gerumą. Jauduliais atsiliepiam į tai, kas tenkina, pakerta, apeina ar praplečia mūsų lūkesčius. Jų jėga vis kažką nuveikiam.

Dvejonės

Išmintis abejones atliepia dvejonėmis. "Gal esu robotas?" "O koks skirtumas?"

Poreikiai

Kiekvieną poreikį tenkiname atitinkamu dėsniu: gyvybei - įsikibdami, saugumui - prisikaupdami, ir taip toliau. Galim būti tobuli - be poreikių ir, prisiimdami kitų poreikius, galim užmiršti savuosius.

Kalbos

Manau, kad šios dermės įrėmina tris kalbas, kuriomis viską išgyvenam.

Pasakojimas

Pasakojimu išgyvename kaip kas įvyksta, kaip užmojai išsivysto. Pasakos pradžioje ir pabaigoje vyrauja vienoda, bet skirtinga įtampa (verčiama, liepiama, aiškinama, pasirūpinama). Tai lemia turinį.

Įvardijimas

Įvardijimu dalykus sureikšminame. Išgyvename širdies ir pasaulio tiesas.

Pagrindimas

Pagrindimu susirūpiname. Renku iš žmonių jų vertybes, klausimus, užmojus ir svajones. Noriu žmones suprasti.

Įžvalgos

Mąstau, kaip išvesti visas aptiktas sandaras ir kalbas, kad jas teisingai suvokčiau ir naudingai taikyčiau.

Prielaidos

Noriu prileisti ko mažiau, iš ko viskas išplauktų. Prielaida yra tai kas lieka kada atsisakom jos prileidžiančiojo.

Dievas

Prileidžiu Dievą pirmesnį už visas prielaidas, užtat jas visas prileidžantį. Dievas vienų vienas. Dievas išgyvena betarpiškai. Dievas mąsto ir daro išvien.

Ar Dievas būtinas?

Ar Dievas būtų net jei ir nebūtų? Dievas pasitraukia ir tuomi sukuria viską, pasaulį, santvarką, kurioje menkiausia galimybė, kad jisai yra.

Suvokimas

Viskas išskiria Dievą santvarkoje ir už santvarkos, vadinas, suvokia. Viskas ginasi, kad viskas nėra Dievas.

Aš

Dievas tad ne viskas ir prileidžia aplinką. Dievas atsitraukia nuo savęs kaip Aš, asmuo apsuptas 24 reikalų išskiriančios visaregystės.

Dievas kaip Aš yra ne viskas, tad prileidžia atranką. Dievas ir Aš sutampa Tavimi keturiomis dermėmis, kuriomis Dievas trokšta visko, betko, kažko ir nieko.

Kitas

Dievas kaip Tu yra ne viskas, tad prileidžia sandarą. Dievas kaip Kitas atsieja Mane ir Dievą. Šešios dermių poros mus atsieja padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, pagrindimu, įvardijimu bei pasakojimu.

Dievas nebūtinas!

Manau, kad šitaip galim išvesti visas mano pastebėtas sandaras. Tačiau tuomet Dievas kaip Kitas yra ne viskas, užtat Dievas (iš ko belieka Meilė) nėra būtina sąvoka. Tad kaip suprantam Dievą?

Tiesa

Dievo paneigimas mums primeta suvokimą, tiesą laikantį Dievu. Kitas yra visiškai laisvas, ir gali tiesa gyventi visų labui, susikalbėti, nelyg pasiklydęs vaikas suprasti, jog reikia eiti ten kur tėvai jo ieškos.

Pasiklydęs vaikas

Štai pilnai išplėstas mūsų suvokimas - vaikas suvokia kaip tėvai suvokia kaip vaikas suvokia kaip tėvai suvokia kaip vaikas suvokia - ir juo išmanom, kad būtent mes esam vaikai, o to užtenka susikalbėti su tėvais.

Dievo valia

Mūsų valia sutapatina Meilę ir Tobulumą, bet Meilė susikalbėdama myli nepaisant netobulumo, kada atsisakom gyventi visa savo gyvybe. Štai kodėl yra Dievas, kad rinktumėmės Dievo valią mylėti vietoj savo valios būti mylimais.

Paklusti

Taip Kitą perprantame kaip Tave, paklūstantį užtat neužgaunantį tavęs palaikančių, ogi laisvai su visais sutampantį.

Gera valia

Troškimai bendru suvokimu trokšta ir be šio sutapimo, netgi kada kas nepaklūsta. Štai kaip elgiasi Dievas. Gera valia leidžia tau rinktis, ko trokšti, vietoj kad visiems už visus rinktis.

Tikėti

Užtat Tu, perprastas kaip Aš, esi laisvas ieškoti, tikėti ir sekti kitą, paklūstantį, kaip kad Jėzų, taip pat atsižadėti savęs laimėti priešą, ir taip plėtoti Dievą kaip šį laisvumą visakame.

Išmintis

Save pažindami nutuokiam, neaišku ar mums prieinamas tokiam tikėjimui būdingas auklėjimas. Kas yra Dievas? Išmintis, jog betkam pasigendam šio auklėjimo.

Rūpėti

Galim nepaklusti ir netikėti, bet jeigu tik mums rūpi, įsitraukiame, kaip Dievas kurti mus auklėjančią gyvenseną, dangaus karalystę įkūnijančią visus tikėjimo šuolius, kad visi būtumėme viena meile.

Amžinas gyvenimas

Jei mums nerūpi, tai blogai. Gyvenimas tai Dievo gerumas, o amžinas gyvenimas tai suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras.

Dievas būtinas!

Ar yra Dievas? Taip, kiekvienas prileidžiam Dievą pripažindami, kad gėris neišbaigtas. Tiesa neišsitenka pasaulyje ir mus nukreipia į Dievą už jo.

Užmojis

Dievas labiau už mus trokšta, kad būtumėme gyvi. Dievas ir gerumas yra viena per mus. Mūsų laukia begalė darbų!