Dievas pirmyn, žmogus atgal

Viską žinoti ir žinojimą gražiai taikyti

• Aš trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Manyje sueina Dievo siekiai ir žmogaus siekiai.
• Dievas savo tyrimais siekia viską žinoti, o žmogus savo tyrimais siekia žinojimą gražiai taikyti.
• Dievo valia yra visko įsisąmonijimas, tai išminties (visko žinojimo) gražus taikymas (gera valia), tad amžino gyvenimo raiška - tėra kas reiškiasi.
• Visko žinojimas plėtojasi Dievo nebūtinumu. Gražus taikymas išsako Dievo būtinumą.
• Viską žinoti vs. Gražiai taikyti. Viską žinoti, tai sutapti su Dievo požiūriu. Gražiai taikyti, tai sutapti pilnai. (Šitą susieti su mintimi, kad viską žinoti yra pilnai išsivystyti, o gražiai taikyti reiškia sutapti su pažintuoju.)
• Viską žinoti ir gražiai taikyti. What is God's interest? God's interest is not that we simply access our full potential, but that we achieve it. More important than knowing everything is that we apply such knowledge usefully. It is useful if it regards our Life. Indeed, knowledge about our life is that knowledge which we avoid as it holds us accountable to the extent that we are. We avoid this knowledge by not being clear of soul.
• Meilės būdas yra gyvenimo pažinimas, o meilės įgyvendinimas yra to žinojimo taikymas. Tikslas: meilė. Meilė yra gyvybės palaikymas. Meilė yra tai, kas svarbu Dievui ir kodėl jam svarbus visko žinojimas, kaip rėmai, aplinkybės meilės vykdymui.

Dievo požiūrių grandinė ir žmogaus bei Dievo požiūrių grandinė

• Atsitokėdami požiūrių grandine išeiname iš pažintojo į pažinovą, liudininką. Įsijausdami žmogaus ir Dievo požiūrių grandine išeiname iš pažinovo į pažintąjį Chains. Pastarąja grandine prisiimame ir gyvename amžinąjį gyvenimą.
• Dievas požiūrių grandine išsiskleidžia ir atveria tašką Kitam. O toliau Kitas išsiskleidžia suvyniodamas Dievą. (Savo kalbos kūrybos pasirinkimais.)
• Ketverybė išplaukia iš Dievo požiūrių grandinės, o gyvenimo lygtis išplaukia iš žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės. Žmogus ir Dievas išplaukia iš neapibrėžtumo.
• Santvarkoje yra keturi lygmenys viena kryptimi, o priešinga kryptimi yra lygmenų poros - valios išraiškos. Plėtojasi skirtingomis kryptimis. Pagrindinis vaidmuo grįžtant atgal yra lygmenų poromis, visomis valios išraiškomis, visapusiškai. Priešingos kryptys yra grindžiamos prieš santvarkos atsiradimą tomis grandinėmis.
• Požiūrio grandinė išsako Dievo keturis lygmenis viena kryptimi, o žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė grindžia suvokimo lygmenis, jų šešios poros išsako priešingą kryptį. Kartu 4+6 apibrėžia meilės mokslo santvarką.
• Dievui išeinant už savęs į žmogų (nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) atsiranda trejybės ratu vieta žmoguje, santvarka, o toliau žmogus išeina už savęs (ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe), yra dvi ašys (žmogiškoji, dieviškoji), tarp tų ašių yra pirmiausia nulybė, vienybė, dvejybė, o su septynerybe tas ašis (dvi puses, du protus) sieja trejybė. Ketverybė atsiranda išsakant, lyginant, kiek Dievas yra išėjęs už savęs. Tai yra keturi lygmenys, pasižiūrėjus iš šalies.
• Dievas išeina už savęs Dievo trejybe, taip sustato sąmoningumą ir jo trejybės ratą, o žmogus išeina už savęs sandara 4+4, atsisakydamas sąmoningumo. Iš šalies Dievo ir žmogaus išvirkštinės kryptys sueina sandara 4+6.

Kaip mano klausimai susiję su Dievo asmenų (Dievo, Mano, Tavo, Kito) klausimais?

Mano klausimai yra Kaip gyventi amžinai, išmintimi, gera valia, Dievo valia? o Dievo (asmenų) klausimai yra Ar Dievas būtinas? Koks Aš asmuo, Kaip Tu daugis? Kodėl Kitas yra, veikia, mąsto?

• Kodėl Kitas turi savo vidinį gyvenimą? Ką tas duoda, kam tai reikalinga? Kodėl neužtenka išorinio gyvenimo?

Mano klausimas "Iš ko išplaukia ir kaip išsiskleidžia visos pamatinės sąvokos ir sandaros?" išverčia Dievo klausimą "Kaip galėtų žmonės labiau vienas kitą mylėti?"

Aš savo klausimu bandau įsivaizduoti Dievo požiūrį, tad viską žinoti. O jisai savo klausimu atvirkščiai bando įsivaizduoti mūsų požiūrį, tą savo žinojimą gražiai taikyti. Šį skirtumą įžvelgiau savo tyrimu priėjimai prie visumos.

Panašu, kad Dievas į savo klausimą atsako savo įsakymais mylėti. Jais išplečia žmogaus meilės galimybes, kad žmogus galėtų mylėti ne tiktai savo jėgomis, bet galėtų atsiremti į Dievo jėgų pilnatvę.

O aš ieškau to Dievo požiūrio kurį žinodamas galėčiau jį priimti laisvai ir širdingai vietoj kad įsakmiai paklusti. Nes aš tikiu, kad toks įsakmus paklusimas mane naikintų ir žlugdytų. Būtent man suteikta laisvė ir kartu atsakomybė, tad būtent aš sprendžiu ar, koks, kaip, kodėl yra Dievas kuriam paklučiau. O tai yra keturi asmenų klausimai, kuriais jie tiria save ir kartu Dievą. O mano klausimuose glūdi šešios vienumo rūšys, tad šių keturių klausimų poros, tačiau kokiu būdu?

Klausimų seka

• Aš - akivaizdu, kad esu (nes turiu požiūrį). Tad klausimas koks esu?
• Tu, koks esi, akivaizdu, tad klausimas, kaip tu esi?
• Kitas, akivaizdu, kaip yra, tad klausimas, kodėl yra Kito tiesa? Kito atsakymas? Kodėl būtent Kito liudijimas esminis? Kuria prasme būtent Kitas yra nešališkas? Kodėl svarbus Kito vidinis požiūris? Kodėl jis neužtenka išorinių Kito reiškinių?

Šališkai nusakyti tyrėjai, išeities taškai, asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) puoselėja kiekvienas savo nešališką tyrimą, apytaką, atitinkamu klausimu savaip apibrėžiantį Dievą:

• Ar Dievas būtinas? Dievas. Ar Dievas yra? Dievo šokis amžinu gyvenimu apibrėžia Dievą (už sąlygų).
• Koks Dievas būtinas? Viskas. Koks Aš esu? Išgyvenimo apytaka išmintimi apibrėžia gerumą (sąlygose).
• Kaip Dievas būtinas? Troškimai. Kaip Tu esi? Žinojimo rūmai gera valia apibrėžia gyvenimą (besąlygiškume sutampant besąlygiškumui ir sąlygiškumui).
• Kodėl Dievas būtinas? Meilė. Kodėl Kitas yra? Meilės mokslas Dievo valia apibrėžia amžiną gyvenimą (sąlygiškume atskiriant besąlygiškumą ir sąlygiškumą).
• Savastis yra tai kuomi esame. Tai mumyse, kas yra, tai mūsų buvimas. Tad savastis yra pagrindas klausimui, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?

Dievo tyrimai ir žmogaus suvokimai

Apytakos išskleidžia klausimus ir jų tyrimus, o suvokimo lygmenys suskleidžia suvokimus ir jų atsakymus.

• Suvokimų lygmenimis išsiskleidžia atsiliepimai į netroškimus, kuriais suvokiami mokslų dalykai - Dievas, viskas, troškimai, meilė - kuriuos tiria asmenų tyrimai, apytakos. Suvokimo lygmenimis suvokiama tai, kas tiriama apytakomis.

Dievo tyrimas ir žmogaus tyrimas

Dievo tyrimu (Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas?) Dievas išsiskleidžia, jį pakeičia viskas, troškimai, meilė. Mylintis Dievas yra kažkieno Dievas, žmogaus Dievas. Atsiveria asmenys: 0) Dievas, 1) Aš, 2) Tu, 3) Kitas.

Žmogaus tyrimu (Kaip gyventi išmintingai?) žmogus sąmoningėja, viskas susidėlioja amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia ir galiausiai, Dievo valia. Susiglaudžia valia iš amžino gyvenimo keturių pakopų į išminties trejybės ratą, į geros valios dvi kryptis, į Dievo valios vieningumą, vienybę.

Dievo klausimas: Dievas yra? iškyla būtimi, dvejybe. Mums šis klausimas suvokiamas tiktai priskyrus vieną iš ketverybės lygmenų: Ar? Koks? Kaip? Kodėl? Atitinkamai suprantame kaip asmens klausimą, kodėl asmuo turi savo Dievą? Tai yra dieviškos ašies klausimas Kodėl? O žmogaus klausimai yra žmogiškos ašies: Kaip? Kaip gyventi Dievo savybe? Kaip žmogus supranta gyvenimą Dievo savybe?

Dievas (ketverybe) ir žmogaus Dievas (požiūrio lygtimi)

Dievo lygmenys dalyvauja dvasios požiūrio lygtyje, kurioje nusakomas mūsų Dievas

• Meilė yra Dievo veikla ir jo prasmė, kuria amžinai gyvena. Dievas meile dalyvauja amžiname gyvenime, kaip kad troškimais dalyvauja gyvenime, viskuo dalyvauja gerume, ir Dievu dalyvauja Dieve. Tad meile jisai yra ryšys tarp ketverybės ir požiūrio lygties, ir būtent tuo yra mūsų Dievas.

Dievo požiūrių grandinė ir žmogaus bei Dievo požiūrių grandinė

Žmogus suvokia žmogaus ir Dievo požiūrių grandine, tai žmogaus požiūriai. O požiūrių grandinė išsako Dievo požiūrius, tad asmenis.

Dvi grandinės

• Žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė išsako išėjimus už savęs į save Dievo požiūriu ir iš savęs žmogaus požiūriu, išsako dvasios buvimą, o dvasia skiria išėjimą į save ir išėjimą iš savęs. Tuo tarpu požiūrio grandinė išsako požiūrius, išėjimo už savęs išvertimą, išsako dvasios nebuvimą, ir neskiria išėjimo į save ir iš savęs, neskiria Dievo ir žmogaus. Požiūrio grandinė išsako trejybės ratą kaip sandarą, o žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė išsako kaip dvasia veikia trejybės ratu, kaip Dievo požiūriai išsako jos narius, kaip jisai telkiasi į save, kaip žmogaus požiūriai išsako jos poslinkius, kaip žmogaus išeina iš savęs, tad kaip Dievas apeina trejybės ratą vienu sykiu, tuo tarpu žmogus juo amžinai sukasi.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė išgyvena išėjimą už savęs kartu su Dievu, o požiūrių grandinė išverčia išėjimą už savęs.

• Požiūrio grandinė išverčia išėjimą už savęs ir žiūri atgal į Dievą, kaip jisai išeina už savęs į save, vis giliau. O žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė žiūri kartu su Dievu, kaip jisai išeina už savęs tolyn, pirmyn. Juk žmogaus požiūris išverčia Dievo išėjimą už savęs, o toliau seka Dievo požiūris, išverčiantis žmogaus išėjimą už savęs, ir taip toliau susiduria išėjimai už savęs pirmyn visais suvokimo lygmenimis. Tad požiūrio grandinė išverčia išėjimą už savęs tuo tarpu žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė išgyvena išėjimą už savęs.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės (suvokimo lygmenys) grindžia ir išgyvena požiūrių grandines

• Tad suvokimas grindžia požiūrį, o išgyvena jokį požiūrį.
• Savęs suvokimas grindžia požiūrį į požiūrį, o išgyvena požiūrį.
• Bendras suvokimas grindžia požiūrį į požiūrį į požiūrį, o išgyvena požiūrį į požiūrį.
• Susikalbėjimas grindžia požiūrį į požiūrį į požiūrį į požiūrį, o išgyvena požiūrį į požiūrį į požiūrį.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė užsklendžia požiūrių grandinę trejybės ratu

• O požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį sutampa su požiūriu, tad užsisklendžia trejybės ratas. Tad suvokimo lygmenys parodo ir išreiškia, kad tą patį požiūrį išgyvena jokiu požiūriu ir požiūriu į požiūrį į požiūrį. Tai yra trejybės rato pagrindas ir sąmoningumo esmė. Sąmoningumas atsisako požiūrio.
• Žmogaus požiūris iškyla dėl to, kad Dievas išeina už savęs į save, į žmogų. Žmogaus požiūris yra išvertimas šito Dievo išėjimo už savęs. Tad žmogaus požiūrio nėra kada Dievas jau yra žmoguje. Dievui trečią kartą išėjus iš savęs į save, jisai grįžta ten iš kur pradėjo. Tad užsisklendžia trejybės ratas, tad išsiriša žmogaus požiūris. O Dievo požiūris iškyla žmogui išeinant už savęs iš savęs, kas leidžia Dievui naujai išeiti už savęs, sudurti požiūrį į požiūrį.

Klausimai išsako, kas rūpi. Jais išeiname už savęs. Dievui rūpi jo būtinumas, tad atsiveria sąlygos. Mes esame sąlygose, tad mums rūpi besąlygiškumas, kaip išeiti už sąlygų. Dievo tyrimas veda klausimų grandine per asmenis. Mūsų tyrimas veda klausimų grandine iš amžino gyvenimo į išmintį į gerą valią į Dievo valią.

Dievo keturis klausimus, asmenų tyrimus, Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? žmogus prisiima ir tais asmenimis naujai klausia.

• Žmogus Dievu supranta Dievą, kaip gyventi amžinai? o taip iš šalies aiškėja, Kaip žmogus supranta dvasios tapimą žmogaus Dievu?
• Žmogus Manimi supranta viską, Kaip gyventi išmintimi? o taip iš šalies aiškėja, Kaip žmogus supranta gyvenimą trejybės ratu?
• Žmogus Tavimi supranta troškimus, Kaip gyventi gera valia? o taip iš šalies aiškėja, Kaip žmogus supranta savo ir Dievo kampus?
• Žmogus Kitu supranta meilę, Kaip gyventi Dievo valia? o taip iš šalies aiškėja, Kaip žmogus supranta kaip gyventi Dievo valia?

Lygiagrečiai išsiskleidžia

• Dievas asmenimis ir jų klausimais, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl kitas yra, veikia, mąsto?
• Amžinas gyvenimas ligi Dievo valios.
• Žmogaus supratimas Dievo ligi meilės.

Žmogus vienija asmenis -> Asmuo turi Dievą turintį asmeniui atitinkančią Dievo savybę -> Žmogus supranta kaip supranta gyvenimą Dievo savybe X -> Žmogus gyvena Dievo savybe X

Apytakos ir netroškimai skirtingai apibrėžia asmenų Dievo savybes.

• Apytakose tai yra asmens Dievo trejybės (atvaizdo vaidmenų) išskyrimo pagrindai. Apytakos suveda tris skirtingus vaidmenis.
• Netroškimuose tai yra galimas žmogaus pasirinkimas, kuriuo jisai renkasi Dievą vietoj savęs, požiūrio lygtimi.

Išmintis susiveda į Dievo ir žmogaus santykius. Šie santykiai reiškiasi Dievo ir žmogaus klausimais. Šiuos klausimus sieja Dievo savybės: amžinas gyvenimas, išmintis, gera valia, Dievo valia.

Dievas kitam reiškiasi savo savybėmis (amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia). Dievo tikrumas prilygsta tų savybių tikrumui. Tomis savybėmis asmuo gyvena Dievu. Tad svarbu ištirti tų savybių santykį su asmeniu. Apytakos išsako asmens kampu tą santykį su Dievo savybe. O netroškimai išsako žmogaus kampu tą santykį su Dievo savybe. Tad žmogus priima visas Dievo savybes, tuo tarpu asmuo priima tiktai vieną Dievo savybę.

• Suvokime pasiekus lygsvarą (tarp suvokiančiojo ir susivokiančiojo per suvoktąjį) yra dviprasmybė. Ir tuomet galima perkelti kampą iš suvokiančiojo (Dievo) į susivokiantįjį (žmogų) arba atvirkščiai.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC